Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Mielieji broliai ir sesės, tai yra toks paprastas, buitinis patyrimas, bet gal kam bus įdomus paskaityti. Šios savaitės antradienio dieną mane paleido anksčiau iš darbo, o mano žemiškasis vyras, patyręs nugaros traumą dar šiais metais negali dirbti, tad visą šitą laiką gydosi namuose, ir kokius tai lengvesnius darbus susigalvoja atlikti, nes be fizinės veiklos jam sunku ištverti. Papietavus nuėjo tvarkyti prieškambario spintos, kuri buvo pradėta tvarkyti iš vakaro, sakau jam su užuojauta – sunku tau susilenkti – sako – sunku, bet, kas padės? – sakau – Kūrėjas, tu su Juo gali. – Ech – man sako taip atlaidžiai – eik tu prie kompiuterio, nes paskui grįš vaikas, tai žiūrėsit vienas į kitą (na, ta prasme, kad abu norėsime vienu metu prie jo prisėsti). – Gerai, einu – sakau. Įsijungiu kompiuterį, atsidarau forumą ir perskaitau Rasos įkeltą dienos citatą. Vyrui sakau, kad perskaičiau tokius žodžius apie ką mes ir kalbėjom, ir kad norėčiau, kad kas paklausytų. Tai jis klausia – o kur tas klausytojas? Sakau – koridoriuje spintą tvarko. Ateina jis į kambarį, atsisėda, sako – na, klauso tvarkytojas. Sakau – bet tu klausyk labai atidžiai, kad suprastum. – Gerai, tu skaityk. Ir aš pamažu ir aiškiai perskaitau šią įkeltą citatą –Kaip neprotinga negarbinti Dievo dėl to, jog žmogiškosios prigimties apribojimai ir jūsų materialios kūrinijos kliūtys padaro taip, kad jums neįmanoma jo pamatyti. Tarp jūsų ir Dievo yra milžiniškas atstumas (fizinė erdvė), kurį reikia nukeliauti. Lygiai taip pat egzistuoja didžiulė dvasinio skirtumo bedugnė, kurios krantus privalu sujungti; bet nepaisant viso to, kas fiziškai ir dvasiškai jus skiria nuo Dievo asmeninio buvimo Rojuje, stabtelkite ir apmąstykite šį rimtą faktą, kad Dievas gyvena jūsų viduje; jis savo paties metodu jau nutiesė tiltą per šią bedugnę. Jis iš savęs pasiuntė savąją dvasią, kad gyventų jūsų viduje, ir kad sunkiai dirbtų su jumis, kada jūs siekiate savo amžinosios karjeros visatoje. (Urantijos knyga 39-5)
– Na, va matai kaip yra – sakau jam, ir aš dar labai glaustai ir trumpai papasakoju apie bendravimą su Kūrėju, apie nenorą dabar bendrauti tiesiogiai su Juo, apie užmigdymą, laukiant Dieviškojo pažadinimo ir tą laiką, kuris juk sugaištamas, kurio metu jau galima būti iškart pažadintam ir toliau tęsti gyvenimą kitame pasaulyje ir pažinti aplinką, kitus pasaulius, kurie visi yra skirtingi, kaip ir visi vaikai visuose pasauliuose yra unikalūs ir skirtingi, ir kad ne visi pasirenka gyventi toliau, kad nebenori, neįdomu, nes reikia daug mokytis, patirti, pažinti, nes gyvenimas toliau, tai yra ištisas mokymasis, ir kad Kūrėjui gaila, kad negrįžta Jo vaikai į Namus pas Jį, apie kūrinijos milžinišką Šeimą, kurią parodau, kokia ji yra bendram supratimui, kur yra ALBUMO lange – Urantija. Pagrindinės Visatos. Menininko samprata 2017 12 29. Jis paklauso, pasižiūri, ką rodau, klausia – o kas yra Rojus? o ko Jis neateina čia?(turi galvoje Kūrėją) Paaiškinu apie Rojų, kad iš ten Kūrėjas skleidžia visą Energiją visai kūrinijai, sakau, kad Jis negali pasitraukti, yra veikloje, nes subyrėtų visa kūrinija, jei tik pasitrauktų, bet bendrauja virpesiais su mumis kiekvienu, kad turim Minties Derintojus. Sakau – tu dabar ir apmąstyk apie viską dirbdamas. Sako lyg juokais – reiks pasirinkt gyvenimą. Klausiu – pažadi? – Pažadu. Ir jutau, kaip jis ramiai toliau tęsė savo darbą, ramiai dirbo ir jautėsi toks kitoks, tikresnis, pakylėtas.
Tai štai, kaip viskas yra susieta, štai Rasa paskaitė ir įkėlė į forumą šią nuostabią citatą, ir susidarė tokios aplinkybės, kad savo vyrui galėjau nors truputį įlieti Gyvos Šviesos į jo pasąmonę, kuri pasireikš bent jau morontiniame pasaulyje po jo pažadinimo.
Kaip mūsų mylimas Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – myli mus ir veda į išlikimą taip subtiliai, jau taip subtiliai, kad tik eitų.
Gerovės visiems linkiu ir apkabinu su Meile.
DDaiva
2019-03-28 11:25:34
Miela Birute, tavo patirtį perskaičiau savo mamai ir ji labai dėkojo, taip pat prašė padėkoti visiems už maldą, kurie meldėsi. Ji stengiasi kaip gali ir supranta, ir jaučiasi žymiai geriau.
Rita
2018-11-24 16:57:23
Tai labai stiprina.
Ačiū tau, miela Birute.
Apkabinu visus su meile, Laima.
LaimaJAV
2018-11-24 06:02:07
Miela sese Birute, ačiū tau už pasidalinimą patyrimais,tai sustiprina mus,ir randam kiekvienas sau kažką naujo, nepatirto, nes kiekvienas jaučiam skirtingai, patyriam skirtingai, ir taip norisi apsilankius svetainėje surasti kažkurio iš urantų arba mokymą, arba nuoširdų pasidalinimą tai ką patyrė, ką suvokė.
Mielieji broliai ir sesės, dalinkimės tuo, kuo gyvenam, ką jaučiam,nes šito reikia ir tiems,kurie neina tuo Gyvuoju Keliu, bet lankosi mūsų svetainėje ir domisi dvasiniais dalykais,o labiausiai mums patiems.Su meile. Julija
JULIJA
2018-11-23 21:17:21
Mieli ir mylimi mano broliai ir sesės, perskaičius sesės Ritos prašymą maldai už jos sergančią gimdytoją, pajutau galingą impulsą pasidalinti savo patyrimais-patarimais.
Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU taip sumanyta, kad visa cirkuliuojanti mumyse energija – tiek suteikianti gyvasties fiziniam kūnui, tiek aukšto energinio dažnio Meilės virpesiai besiliejantys į mūsų dvasią – yra susieta, sujungta į VIENĄ, į VISUMĄ, todėl, siekiant, kad materialus mirtingojo kūnas kokybiškai funkcionuotų, reikalingas ir sveikas, švarus matelialus maistas, bet dar svarbiau – dvasinis asmenybės augimas – įtikėjimo gilinimas ir pasitikėjimo Kūrėju ir savimi stiprinimas bei veikimas visų labui.
Tai, apie ką rašau, buvo prieš porą metų, kai pajutau itin prastą savo fizinio kūno būklę – triko kraujotaka, mėšlungis traukė nugaros raumenis, svaigo galva. Ir tada šovė mintis – ar tik nebus čia Laimo liga – nes maždaug prieš aštuonis metus buvo įsisiurbusi erkė ir atsiradusi dėmė, kuri vis plėtėsi ir didėjo, bet aš šito nesureikšminau, tuo labiau, kad prieš tai buvo onkologinė liga, operacijos, buvau atsisakiusi tolimesnio gydymo ir nebenorėjau jokių reikalų su medikais, kadangi jau žengiau pirmuosius žingsnius Gyvajame Kelyje.
Ir iš tiesų, iš kraujo tyrimų buvo diagnozuota Laimo liga ir aptikta net 2364 IgM antikūnų kraujyje, ko gydytoja-infektologė per visą ilgą darbo praktiką nebuvo mačiusi.
Vis tik buvo paskirtas vienas antibiotikų kursas, po kurių vartojimo smarkiai sutriko virškinamojo trakto organų pusiausvyra, ir, tik praėjus beveik pusmečiui, pajutau palengvėjimą. Per tuos beveik dvejus metus jokių cheminių vaistų nebevartojau, o paskutinįkart antikūnų buvo jau tik 76.
Bakterijos ir virusai klesti tik žemo energinio dažnio virpesių terpėje ir, kuo aukštesnis mirtingojo dvasinis lygis, kada vyrauja aukšto energinio dažnio virpesių pasireiškimas, tuo prastesnės sąlygos vešėti žemesniesiems organizmams.
Mirtingojo materialaus kūno sveikimo-gijimo procesas negali būti pakeistas tikslu – kad tik greičiau pasveikti, nes siekiant tik spartesnio išgijimo, ir susikoncentravus į galutinį rezultatą – pasveikimą – pro pirštus bus praleista pati šio proceso eiga – gyvas gyvenimas su įvairiais patyrimais, naujais iššūkiais ir jų sprendimu - kas ugdo dvasinę asmenybę. Anksčiau aš taip pat žūtbūt trokšdavau kuo greičiau pasveikti, bet dabar žinau – kokia Kūrėjo valia, taip ir bus, ir viskam reikia tikėjimo, kantrybės ir laiko.
Iš kitų brolių ir sesių ne kartą girdėjau – Na, ir nepasisekė tau – pabėgai nuo vienos ligos, bet gavai kitą.
Tikrovėje, šitas iššūkis man vėlgi duotas ne šiaip sau – kad stiprintų, grūdintų ir tobulintų mane dar čia – šitame pirminiame pasaulyje – esant su šituo laikinu kūnu, ir liudyčiau kitiems dvasios broliams ir sesėms Kūrėjo visagališkumą ir realybę, tikrovę – su Rojaus Tėvais įmanoma viskas. Tad kiekvienam iš mūsų – savo taip mylimam vaikui – mūsų Tikrieji Tėvai – Rojaus Trejybė-AŠ ESU suteikia tik mums skirtas įveikti taip vadinamas dvasines Himalajų viršūnes žengiant drąsiai, ryžtingai, šviečiant Meilės Šviesa VISIEMS.
Tik veikimas drauge su Kūrėju visos Kūrinijos šeimos labui iš Meilės VISIEMS padeda atstatyti sutrikdytą mirtingojo dvasinės asmenybės laikino išorinio apvalkalo energetinę pusiausvyrą, kai šito kūno tikrasis gyventojas – dvasinė asmenybė – atsiveria savo Amžiniesiems Tėvams, gilina įtikėjimą, stengiasi kuo dažniau palaikyti gyvą ryšį – bendrauti paprastais savais žodžiais, plaukiančiais iš širdies, o taip pat įsiklausyti į Vienintelių Tėvų vedimą iš vidaus, studijuoti dvasinius šaltinius, ir – būtų idealu – lankyti Gyvąsias Pamaldas ir garbinti Kūrėją drauge su savo dvasios broliais ir sesėmis.
Svarbu ir fizinio kūno priežiūra ir puoselėjimas – sveika gyvensena, švarus maistas, judėjimas.
Ypač svarbu, kad materialus maistas nebūtų suterštas kitos gyvybės kančia ir skausmu, kad taip vadinama gyvūnų mėsa būtų pakeista augaliniu maistu, kuris yra visiškai kito lygio ir suteikia mirtingojo kūnui gyvybinę energiją atitinkamu laipsniu šiame žmonijos evoliucijos laikotarpyje – kol kas...
Prižiūrėdama ir puoselėdama man laikinai suteiktą materialų kūną, kad jis kuo ilgiau tarnautų šitame pradiniame pasaulyje, būtų sveikesnis, gyvybingesnis ir stipresnis, jau aštuonerius metus nebevartoju gyvulinio maisto, išskyrus kefyrą ir liesą varškę, o ir šiaip, labai daug to, ką taip mėgsta kiti mirtingieji, nebevalgau.
Tokie negalavimai, kaip peršalimas, sloga manęs nevargina jau daug metų, tad ir lieka tik rūpintis kitais sergančiais broliais ir sesėmis.
Bėgant laikui, jaučiuosi vis geriau, ir savąja būsena liudiju Kūrėją, su Juo gyvenu ir telpu Jame, todėl dažnai patiriu ramybę, palaimą, pakylėjimą, nors dar būna akimirkų, kada iš tos nuostabios būsenos nukrentu į žemesnį lygį, bet, kai tik vėl dedu kasdienes nuoširdžias pastangas gyventi ir veikti su Rojaus Tėvais Visumos labui, viskas vėl stoja į savo vėžes.
Ir neretai jaučiu, patiriu ir pastebiu Apvaizdos pagalbą, kai tik veikiu visų gerovei, nors kitokių motyvų manyje jau senai nebėra.
Belieka tik stebėtis, žavėtis ir dėkoti KŪRĖJUI, Apvaizdai, kai įvairios aplinkybės, patyrimai mums mirtingiesiems yra taip tobulai, tiksliai, subtiliai suplanuoti, sumanyti, sumodeluoti iš Amžinybės pusės – nuo pabaigos, kurios nėra – viskas vyksta tokia chronologiška seka, kad mūsų protui neįmanoma suvokti Tokio Proto, Tokios Išminties, Tokios Galios ir Tobulumo iš KŪRĖJO.
Tad, mielieji ir mylimieji, eikime mums paskirtu Gyvenimo keliu be baimės, būkim savimi, visada orūs, drąsūs, ryžtingi ir veiklūs. Ir mūsų veiksmai, mūsų darbai rodys ir kitiems mūsų broliams ir sesėms teisingą Šviesos ir Meilės kryptį, kurios link turime eiti visi – į KŪRĖJĄ, pas savo Tikruosius, Vienintelius, Amžinuosius, taip Mylimus ir Mylinčius Tėvus – pas Rojaus Trejybę-AŠ ESU.
Apkabinu visus su begaline Meile
Telydi jus Ramybė ir Palaima iš Kūrėjo
Birutė
birute1
2018-11-23 18:42:39
Mielieji broliai, sesės noriu pasidalinti patyrimais, kuriuos patyriau per kelias savaites, pasidžiaugti Tėvo meilės gyva energija , kuri stiprina, ramino ir gydo.
Vieną vakarą, po maldos, pajutau trakštelėjimą kakle, nieko neprašiau, apsidžiaugiau, padėkojauTėvui už atstatymą ir gydymą, palengvėjo mano ranka.
Kitas patyrimas, kuris dar daugiau sustiprino mane, dar didesnį pasitikėjimą Tėvo energija pajutau -- su Tėvu įmanoma viskas tik nuolatinių pastangų dėka, ir itikėjimo galia mus stiprina. Dešinės rankos pirštą sulenkė, pradėjo skaudėti, tuoj pat kreipiausi į Tėvą nuoširdžia malda, praėjus kelioms minutėms pirštas išsitiesė -- tik dėkojau Tėvui už išgydymą iš visos širdies, su ašarom.
Šią savaitę kūriau pečių, pajutau, kad į kairę akį įkrito kažkas, atsimerkti negaliu, ėmiau plauti vandeniu, bet niekas nepasikeitė , tuoj kreipiausi Tėvo pagalbos, ir tą akimirką galėjau atsimerkti, tai viduj -- džiaugsmas ir padėka Tėvui.
Kai dirbi visus darbus su Tėvu, kreipiesi į Tėvą, kada dirbi, tai pajauti tą šilumą, energiją, kuri užlieja vidų, tai kaip gali nepasitikėt mūsų Rojaus Tėvais -- tik dėti pastangas, kuo giliau atsivert,i ir gyventi su Meile ir Meilėje.
Vakar prisijungus prie gyvųjų pamaldų su broliais, sesėm šventovėje per garbinimą pajutau tokius virpesius, ašaros byrėjo, ką reškia gyva komunija su DVASINIAIS TĖVAIS.
Myliu Jus Kūrėjo meile.
Vanda.
stovan
2018-11-18 19:41:40
„Apie sveikatą ir protingumą žmogus supranta daug, bet apie laimę jis iš tikrųjų suvokia labai mažai. Didžiausia laimė yra neatsiejamai susieta su dvasiniu žengimu į priekį. Dvasinis augimas atneša tvirtą džiaugsmą, ramybę, kuris pranoksta bet kokį supratimą“.UK 1097 – 04 – 03
Pateikiu dar vieną teiginį iš „Urantijos knygos“ apreiškimo šaltinio: „Gyvenk ištikimai šiandien – auk – ir rytojus pats pasirūpins savimi“. Šiuo teiginiu daugumai sunku patikėti, tačiau urantai einantys Gyvuoju Įtikėjimu keliu, tikrai suvokia šio teiginio prasmę. Bendraujant su žmonėmis, dauguma jų nuolat jaučiasi nepatenkinti esama padėtimi, gyvena vien pykčiu, nerimu, baime, nepasitiki Kūrėju ir savimi. Suprantama, kodėl neįtikėjusįjį kausto baimė dėl neužtikrinto rytojaus, finansinė padėtis, baimė ligoms, baimė gamtos reiškiniams ir visa kita. Nepasitikėjimą ir baimę apsprendžia, seklus žmogaus įtikėjimas, kadangi dvasinės vertybės lieka paskutinėje vietoje ar iš viso jos nepripažįstamos. Vietoje to, žmogui vien svarbios materialios vertybės ir poreikiai : laimė kai įsigyja naują automobilį ar pasistato namą , laimė kai sukaupia turtus savo vaikams ir panašiai. O iš tikrųjų dvasinis patyrimas ir augimas individui atskleidžia tikrąsias gyvenimo vertybes ir keičia žmogaus charakterio savybes kokybiškomis bei dieviškomis. Pagrindiniai dvasinio augimo slopintojai yra prietarai ir neišmanymas. Liūdniausia, kai nėra poreikio ar noro dvasiškai tobulėti. „Urantijos knygoje‘ pateiktas priimtinas teiginys: “Nors vidutinis Urantijos mirtingasis negali tikėtis to, kad pasiektų didžiulį charakterio, kurį Jėzus iš Nazareto įgijo gyvendamas materialiame kūne, tobulumą, bet remiantis ištobulintais Jėzaus asmenybės bruožais, visiškai įmanoma kiekvienam mirtingajam tikinčiajam išvystyti stiprią ir suvienytą asmenybę“. Be to, žinome dideles mūsų augimo ir tobulėjimo galimybes , kadangi Kūrėjas kiekvienam mirtingajam yra suteikęs savo dvasios dalelę - Minties Derintoją. Tikrojo dvasinio vystymosi įrodymą sudaro tai, kada pasireiškia tokia žmogiškoji asmenybė, kurią motyvuoja meilė, sužadina nesavanaudiškas darbas, ir valdo begalinis dieviškumo tobulumo idealų garbinimas. Meilė gimsta tada, kada jūsų artimo ar šiaip bičiulio motyvai ir jausmai būna giliai suprantami, kai įžvelgiame jų esamas vertybes, o nesmerkiame iš karto. Jėzus mylėjo žmones taip smarkai, nes žmogų jis vertino aukštai. Meilė, nuoširdumas ir gailestingumas, tai be galo svarbios ir dieviško pasireiškimo savybės. Visais laikais buvo ir bus akcentuojamas gailestingumas bei meilė viskam, kas gyva, kas yra sukurta Dievybės. Vakar su malonumu žiūrėjau kino teatre nepaprastą istoriją “Baltoji iltis“, sukurtą remiantis Džeko Londono knygos motyvais. Šią knygą skaičiau dar paauglystėje, kur atskleista jaudinanti tema bei netoleruotinas žiaurumas. Žiaurumas ir negailestingumas mane visuomet jaudino ir tebejaudina. Man visada buvo tai nesuprantama, kol nesuvokiau, kad negailestingieji ir žiaurieji žmonės yra nusigręžę nuo Meilės bei Tikrovės Šaltinio ir Centro. Per televizijos laidas pastaruoju metu tenka girdėti nuostatą, jog reikia iššaudyti vilkus, kad jie nekenktų ūkininkams ir neskerstų jų galvijus. Visai neįsigilinama ir nesusimąstoma, o ką daryti tiems nuostabiems ir protingiems miškų Karaliams? Visai neseniai be jokio gailesčio buvo iššaudyti šernai, o kontrabandininkai be saiko naikina stirnas , elnius ir kitus žvėrelius. Nuolat savanaudiškai iškertami miškai, netgi Labanoro giria.... Argi galvojama apie miško žvėrelius? Viską reikia naikinti be saiko, o kur natūrali atranką...? Prisimenant kiną „Baltoji iltis“ , nors praėjo šimtmečiai, nors gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, problema išlieka ta pati. Iš tikrųjų žmonėms vis dar stinga sąmoningumo, gailestingumo, meilės, o svarbiausia nėra Gyvojo Įtikėjimo į Kūrėją. Apsidairykime, kiek mūsų aplinkoje žmonių suprantančių ir gyvenančių Jėzaus iš Nazareto evangelijos teiginiais (nors lanko ritualines bažnyčias ), kurie atspindėtų Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės sampratą. Liūdna matyti, kai niekas netaupoma, kai teršiama aplinka, netausojama ir ne puoselėjama gamta bei jos turtai. Kiek dar ilgai žmonija gyvens tamsos savanaudišką iliuzinį gyvenimą ir nusigręžę nuo Kūrėjo..? Atsakymas vienas: kol žmonija neatsigręš širdimi į Kūrėją, kol negyvens Jo nuostatomis ir nevykdys Dievo Tėvo valią , kol nesuvoks Gyvojo Įtikėjimo prasmę ir svarbą.
Te lydi Jus Kūrėjo Meilė ir Ramybė.
adolfina
2018-11-14 16:54:30
Miela Daiva, tavo puikūs patyrimai, keliant savuosius energinius virpesius visu savo nuoširdumu atsiduodant Rojaus Trejybei-AŠ ESU, kad tavasis kiek sunegalavęs materialus fizinis pavidalas – o iš tikrųjų Tėvų šventovė – vėl būtų sveikai funkcionuojantis.
Tačiau mane ypač pradžiugino tavo toks nuoširdumas, kad tu ne tik už save meldeisi, bet ir už savąją bendradarbę ir nuolat. Nesusitelkei vien į save – o juk susirgus, kai būsena sunki, kiekvienas veiksmas, ar net ir mintis atrodo pareikalauja daug daugiau energijos iš nesveikuojančio – bet tu nelikai abejinga net ir būdama pati sunkesnėje padėtyje, kitam.
Toks tavo nuostabios asmenybės tapatybės pasireiškimas tą akimirką, dabar leidžia tau pasidalinti tokiu puikiu patyrimu, bet iš tikrųjų tai – mokymu – su mumis visais, kad ir mes dar giliau patikėtume Maldos Galia, kada asmenybė meldžiasi su įtikėjimu.
Šaunuolė, kad pagarsinai savo patyrimus, ačiū tau.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-11-14 09:54:44
Miela Daiva ačiū. Nuoširdus ir labai pamokantis patyrimas.
Telydi jus Kūrėjo meilė ir ramybė.
VJANINA
2018-11-13 12:48:36
Miela Daiva, ačiū tau už šį patyrimą, kurį taip nuosekliai aprašiai, kad jau beveik ir aš pradėjau sloguoti.
Tavo pamąstymai yra teisingi ir gilūs. O aš juos dar noriu papildyti, išplėsdamas kontekstą, kuriame veikia urantai.
Mes einame Gyvuoju Keliu, todėl laikomės ne ritualų, o iš tikrųjų siekiame kuo gilesnio atsivėrimo ir gyvo ryšio su mūsų - ir kiekvieno - Tėvais - Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Ir vis labiau gilindami savo komuniją su Kūrėju, vis labiau pradėdami jausti Kūrėjo vedimą iš vidaus, mes vis labiau atsiduodame šitam vedimui ir vis mažiau primetame savo valią Kūrėjo valiai. Ir tada pradeda keistis mūsų mityba. O tai labai svarbus faktorius viso fizinio organizmo veiklai. Kada organizmas yra pajungtas gyvulinio proto pasireiškimo impulsams, tada ir mityba, ir visas gyvenimas, yra pilnas ydų pasireiškimo, ir mityba yra net nepanaši į tokią, kuri turėtų būti. Ir užterštas organizmas nėra toks jautrus pačios mitybos kaitaliojimui, jeigu tas kaitaliojimas irgi yra nesveiko maisto išraiška, tuo tarpu sveiko maisto gavęs organizmas jaučiasi dar nepasisotinęs, jaučiasi dar energijos neprisipildęs - mėsą valgantys, jeigu pavalgytų vien tik košės, sakytų, kad liko alkani, nes suvalgė tik garnyrą, tuo tarpu pagrindinio patiekalo taip ir negavo. Taip jam tokias mintis diktuoja pasąmoniniai baimės srautai - neužteks energijos tokiu maistu maitinantis, be mėsos. Ir priešingai, kada organizmas yra maitinamas jau vis sveikesniu maistu, ir dar ilgesnį laiko, tada jis apsivalo tiek, kad net gavęs nedidelę dozę jau atprasto nesveiko maisto, pajunta sunkumą, suprastėjusį virškinimą, ar net skausmus viduje. Tad ir ligų bet kokiems požymiams pradėjus pasireikšti, pirmiausia atkreipkite dėmėsį, o kuo jūs maitinotės per pastaruosius mėnesius, savaites, dienas. Tai nepaprastai svarbu žinoti, kad nepakartotum klaidų vėl, nes maisto - teršiančio jau apvalytą organizmą - tolimesnis vartojimas kitą kartą jau suduos stipresnį smūgį, galbūt net kitokia išraiška.
Žodžiu, apvalytam organizmui net ir nedidelis kiekis netinkamo maisto yra kenksmingas. Čia kaip savartyne numetus vieną popierėlį niekas net nepastebės, o jeigu blizgančioje salėje ant parketo numesį net ir vieną popierėlį, atrodys, kad nuo jo vieno užteršta visa salė.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2018-11-12 11:52:20
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.