Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Mielieji, noriu su jumis pasidalinti šiandienos patyrimu. Taigi, šiandien turėjau kelioms valandoms išeiti iš namų, tad namie su mažąja atžala liko mano vyras. Jis kambaryje esančią džiovyklę,ant kurios kabėjo išskalbti drabužiai, užimančią daug vietos kambaryje, panoro išnešti į balkoną ir nepastebėjo, kaip iš paskos atskubėjo mūsų dukrelė Ema, lipo pro durų slenkstį ir kai jis atsisuko - pamatė ją, jau gulinčią ant betoninių grindų. Įdomiausia tai, kad ji labai keistai nugriuvo ir visai neužsigavo. Kaip įmanoma einant į priekį užkliūti už slenksčio ir nugriūti ant nugaros kojomis į priekį? Nebent ji padarė kulverstį. Bet jokio įbrėžimo, jokio verksmo. O grindys betoninės ir galvytės atsitrenkimas į jas galėjo turėti liūdnų pasekmių. Man tai yra nuostabus sustiprinimas, kad Apvaizda realiai saugo mus ir mūsų šeimas ir taip pat sustiprina mūsų ir artimųjų įtikėjimą ar bent susimąstymą apie realias, mus mylinčias ir saugančias būtybes. Apie Tikrovę ir nuostabią visos Kūrinijos šeimą :).Meilės ir ramybės visiems,
Skaiste
2018-04-15 22:19:52
Mylimi broliai ir seses.
Pasidalinu trupa patirtimi, kaip maldos virpesiai veikia ir ta kuris nekalba ta pacia kalba.
Visuomet nuejusi i ligonine aplankyti sielos brolio, kuri vis dar neatsibudes po patirtos komos, paemusi jo ranka laikydama savo delne garsiai meldziuosi.
Taip ir ta karta garsiai garbinau, slovinau Rojaus Trejybe AS ESU.
Garsiai visuomet skaitau Tevo, Minties Derintojo mokyma apie Meile.
Uzsimerkiau ir vel pradejau garbinti, slovinti Rojaus Tevus, net nepajutau kai i palata uzejo dvi seseles.
Kiek jos stovejo nezinau, bet kazkas man atmerke akis, kai tu jauti, kad kazkas tave stebi.
Jos norejo aptvarkyti ligoni ir lauke kol as meldziausi. Pasakiau, kad meldziuosi, o viena is seseliu ir sako, kad as zinau kad tu meldiesi is tavo kalbos tono. Ji mane labai siltai apkabino.
Po kiek laiko vel pradejau skaityti skaitini. Taip isijauciau, kad vel nepajutau kaip uzejo dar kita sesele, vel ji man netrukde. O tiesiog pasake melski, melskis tai gerai. Klausiu jos, o kaip tu zinai, kad as meldziuosi. O ji man paliesdama mano peti sako, o gi is balso.
Daugybe kartu vis isitikinu, kad tariami betkokia kalba zodziai yra suprantami, nes jie perduodami i aplinka gyvais virpesiais. Ir kiekvienas ligonis ar sveikas brolis ar sese, kai buna tyloje ir masazo metu jaucia mano maldas, net ir tyliai kalbamas, nes virpesiai yra gyvi ir jie sklinda i aplinka visumai.
Tai sustiprina, pakyleja dar daugiau skleisti Gyvaja Tyla i aplinka. Tai nuostabi galia ir nuostabi ta Rojaus Trejybes AS ESU GYVOJI TYLA.
Apkabinu visus siltu glebiu su meile jums, Laima
LaimaJAV
2017-11-28 22:38:41
Miela Rasa, tokia nuostabi tavo žemiškojo sūnaus įžvalga ir loginis nuoseklumas. Tuo pačiu tai mums parodo ir tavo puikų indėlį, kaip tavo vaiko vidus tavo pastangų dėka yra pildomas gyvuoju Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU - turiniu. Juk vaikai dar nėra taip užteršti baimės ir prietarų, todėl jiems suteikus Šviesos iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU žinių, baimės žemo energinio dažnio virpesiai neturės vietos, kur pasireikšti vaiko prote. Tai ves vaiką vis stipriau ir Gyvuoju Keliu. O juk tai ir sveikatos kelias, ir nuo pat mažumės.
Aš perskaičiau tavo įdėtą citatą -
Tėvas dvasiškai nesislapsto, bet tiek daug jo tvarinių patys pasislėpė tarp savo pačių valinių sprendimų ir kuriam laikui atsiskyrė nuo komunijos su jo dvasia ir su jo Sunaus dvasia, patys pasirinkdami iškreiptus kelius ir atsiduodami tam, kad savo netolerantišku protu ir nedvasine prigimtimi per daug sureikšmintų save.(UK 0064- 1-1)
Tai būtent ji ir paaiškina, kodėl žmonės gyvena tamsoje ir nuolatiniuose konfliktuose - darbe, namuose, mokykoje, gatvėje - ir taip visą gyvenimą, ir vis stipriau. O gi todėl kad iš savosios puikybės patys slepiasi nuo Kūrėjo už savo pramanytų ritualų ir visokių dogmų, įvairiausių problemų, kurias jie patys ir susikuria, kai Kūrėjas nuo jų ne tik nesislepia, bet yra dargi jų pačių net viduje. Tačiau jų protas negali sau leisti net pagalvoti, kad pats Kūrėjas gali būti jo viduje. Todėl jis bijo ir Gyvojo Kelio, ir Šviesos, bijo net Kūrėjo. O tada, natūralu, kad taip pat - ir ypač - bijo ir vaikams suteikti Šviesos, kad kviestųsi Šviesos mokytojus savo vaikų šviesinimui ir lavinimui. O juk tokie tėvai samdo mokytojus-repetitorius, kad vaikai papildomai mokytųsi tų pačių dalykų, kurių mokosi ir mokykloje, kad šitaip kuo geriau paklotų savo vaikams pamatus jų gyvenimui ateityje. Štai kaip jie rūpinasi vaikų proto lavinimu, kad tik šie išlaikytų egzaminus, kad tik įstotų į universitetą, ir visiškai apleidžia vaiko kosminės įžvalgos formavimą ir lavinimą Tikrovėje - Gyvosios Šviesos mokytojų teikiamą mokymą visų labui.
O juk vaikas - kaip tuščias indas, pildysi jį Gyvąją Šviesą - ir vaikas bus Šviesos sklidinas, kad ir kitus dar apšviestų kaip Šviesos mokytojas jį apšvietė.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2017-11-05 10:28:29
Dalinuosi šiandieniniu trumpu, bet mane labai nudžiuginusiu patyrimu.
Mano jauniausias žemiškasis sūnus šiandien atnešė nupieštą piešinį, ir paprašė, kad aš jį iššifruočiau. Ten nupieštas : apvalus daiktas + (padėtas toks ženklas) - dinozauras + žmogeliukas - žmogeliukas ant kryžiaus + žmogeliukas ir perbrauktas stačiakampis + du žmogeliukai nusitaikę vienas į kitą ginklu.
Man nevykusiai bandant iššifruoti Edas neištvėręs ėme dėstyti kas čia yra užšifruota. Apvalus daiktas tai mūsų Urantija, joje išnyko visi dinozaurai (todėl su minuso ženklu), tada atsirado žmonės, ir jie nukryžiavo Jėzų, ir tada žmonės neskaitė Urantijos knygos ir dėl to vyko didžiuliai karai.
Su nuostaba ir pagarba apkabinau šį mažylį - Rojaus Trejybės sūnų, ir dar kartą susimąsčiau apie gyvojo kelio svarbą ir mūsų kasdieninės gyvosios maldos indėlį jaunosios kartos ateičiai, visos Urantijos šviesėjančiam rytojui.
Telydi ramybė, su broliška meile,
Rasa
RASAD
2017-11-03 22:33:39
Miela Lama, nuostabus tavo aprašymas, ir tavojo mažojo brolio dvasioje, kuris žemiškąja prasme yra tavo anūkas, natūralus Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnaus elgesys - pagarbinti savo tikruosius Tėvus - Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Nors jis pagal savo amžių yra visai mažas, bet virpesiais reaguoja daug tiksliau, ryžtingiau, ir stipriau negu suaugęs.
Aš tau šiandien išsiunčiau keletą Rojaus Trejybės apreiškimo knygų Gyvoji Tyla. Tarp jų įdėjau vieną Jėzaus Kristaus apreiškimo knygą Kalbu Jums Vėl. Dėdamas pagalvojau - o kam dedu būtent ją? Atsakymo nesugalvojau, na, tiesiog įdedu ir tiek. Po šio tavojo patyrimo aprašymo aš jau žinau atsakymą - tokia Rojaus Trejybės-AŠ ESU valia, kad tu savo anūkui nuo manęs ir padovanotum šią Jėzaus knygą, kaip ir Rojaus Trejybės knygą Gyvoji Tyla, kad jis jas turėtų savo asmeniškas. Jos jam bus prasmingos knygos, kada jau pats mokės skaityti - ir per visą gyvenimą Urantijoje.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2017-11-03 17:47:55
Mielieji broliai ir seses.
Noriu pasidalinti trumpu patyrimu.
Aplankiusi Vaida ligonineje, uz kuri prasiau maldos,jis tebera komoje, sustojau pas jo dukra. Ji yra mano sunaus zmona. Papasakojau kaip viskas atrodo, kaip ligonineje meldziausi.
Tas visos zmonijos didziulis begimas, skubejimas ir nusigrezimas nuo Rojaus Trejybes AS ESU atveda i kancia, skausma, nelaimes. Ir visi, kurie nusigreze nuo Kurejo pateks i tokias sunkias situacijas, bus sustabdyti savu ursispyrimu, pasipriesinimu Kurejo evoliuciniam planui, Kurejo valiai, visi tik ir kentes.
Tik gyva malda galime suvelninti aplinka ir savu svytejimu raminti ir kitus. Ir daug dar kalbejau, kai staiga mano anukas, kuriam trys su puse metuku, atsisedo priesais mane susidejo rankytes ir uzsimerke. As is kart supratau, kad nori pasimelsti. Jo ir paklausiau ar tikrai nori pasimelsti, linktelejo galvyte.
Mes visa vasara, sekmadieniais, kaip plaukdavome laivu, vaziuodami i ezera ir ant laivo vis garbindavome Kureja, Rojaus Trejybe AS ESU. Mazajam anukeliui virpesiai jau buvo pazystami.
Pradejau garbinti ir slovinti Rojaus Trejybe AS ESU.
Pajutau, kai tyliai vaikutis pradejo vaikscioti po patalpa. Sustojau garbinti ir pamokiau, kaip suprasti kada malda baigta, tada kai pasakai zodeli Amen.
Vel praso, kad garbinciau toliau. Man pabaigus garbinti, visu musu nuostabai, taip garsiai anukelis pradejo garbinti, kad uzeme zada ir asaros susikaupe.
Svepliuodamas lietuviu kalba susidejes rankytes suspaustais delnais pradejo- as garbinu ir slovinu Rojaus Trejybe AS ESU, as garbinu ir slovinu Rojaus Trejybe AS ESU daug gerio ,grozio, meiles, kad jajis( jis taip vadina seneli Vaida) pasveiktu, as garbinu ir slovinu Rojaus Trejybe AS ESU Ame.
Taip nuostabiai sujaudino ir sustiprino tas mazas vaikelis. Tarsi nei is sio, nei is to pradejo garbinti Kureja.
Ir vel po geros valandos prase, kad pasimelstume. Tada jau buvo gryzes ir sunus. Meldemes jau keturiese ir vel jis isijunge i malda savo graziu vaikelio garbinimu.
Nuostabu, kai tevu dedamos pastangos pasimato ir tokiu vaikucio elgesiu dar labiau sustiprina mus visus.
Kiekviena vakara jam nuo gimimo tevelis skaito pasakaites is knygu Akimirkos Amzinybe, Jezaus Kristaus Kalbu Jums Vel.
Nemokejo dar gerai vaikscioti ir kalbeti, bet viena ar kita knyga eidamas miegoti atsitempdavo pas teveli i lova, kad paskaitytu, kol uzmigs.
Ir budamas tryju su puse metuku, pats laisva valia pareiske nora jau garbinti ne viena Asmeni, bet visus is karto- Rojaus Trejybe AS ESU.
O veliau tai vaiksciodamas visa vakara kaip daina dainavo as garbinu ir slovinu Rojaus Trejybe AS ESU. Jis tai girdi nuolat is musu, o mano tai kiekviena zodeli kopijuoja ir taip isiliejo i tu virpesiu jura. Neispasakytai smagu. Buvo tikrai netiketa. Nuostabi dovana mums visiem, ateinanciom kartom.
Su Rojaus Trejybe AS ESU viskas imanoma.
Su diziuliu meiles glebiu apkabinu jus visus Laima.
LaimaJAV
2017-11-03 16:15:03
Prieš beveik savaitę laiko, parašiau Laimai iš JAV trumpą žinutę. Jau seniai bendravome ir nutariau su ja vėl susisiekti. Laimos atsakymas, kurį man beveik iškarto ji atrašė, mane sužavėjo – jisai spinduliuoja nuoširdumu ir atvirumu. Jutau tai jį skaitydama labai stipriai.
Apskritai, šiais laikais tokie laiškai tikra brangenybė, nes žmonės paprasčiausiai – tingi – skirti laiko rašymui, jau nekalbat apie rašymą ranka. Taigi, gavus tokį nuoširdų atsakymą, kaip Laimos, negali nesidžiaugti ir nepasidalinti su visais nuoširdžiai norinčiais pasidžiaugti kartu.
Apačioje pridedu savo trumpą žinutę Laimai ir jos atsakymą ne tik man, bet ir mums visiems.
Su meile, Vita
------------------
Labas miela Laima,
ką tik tryniau savo elektroniniame pašte senus laiškus ir užtikau tavąjį. Taip seniai rašytą. Neatsispyriau troškimui parašyti trumpą žinutę ir paklausti tavęs - tai kaip gi tu ir tavo šeima dabar gyvenate?
Telydi tave ramybė, Vita
---------------------------------------
Miela Vita,
Labai smagu, kad aplankei mane. Ta žinutė tikrai sušildė ir sustiprino mane pačiu laiku. Viskas kūrinijoje pačiu tinkamiausiu laiku.
Kaip tik šiandien ir pažiūrėjau savo darbo puslapyje kiek per mėnesį aptarnauju žmonių. O dirbu po dešimt valandų į dieną ir tai tik šešiolika dienų per mėnesį. Palyginus ne daug.
Ir per ta šešiolika darbo dienų išglostau ir apkabinu nuo aštuoniasdešimt iki virš šimto sesių ir brolių.
Kiekvieną sutiktąjį sustiprinu geriausiai ką galiu ir sugebu tuo momentu padaryti. Išklausau visas jų bėdas, paverkia ant mano peties, džiaugiasi iliuziniais malonumais, dejuoja ir skundžiasi, vis negana ir negana šio ar to. Nei vienas negyvena šioje akimirkoje su atrastais Rojaus Tėvais.
Ir net nenori girdėti apie tikrove, gyvą komuniją, kasdienės maldos būtinumą. O jai kuri, kaip sakau, užsikabina tai tik laikinai, nes sis tikroves kelias reikalauja daug kasdieniu pastangų. Tai tokios pas mane dažnai ir nebesugrįžta. Dėti pastangų nenori ir tingi, nes rezultato tuoj pat nesimato. Čia juk ne duonos kepaliuką nusipirkti, kada pamatai, pajauti skoni ir dar pilvas akimirksniu pilnas.
Kiekviena jau žino mano požiūrį ir tvirtą nusistatymą- gyva kelione, griūnant ir vėl kylant, kai žemo dažnio virpesiai iš aplinkos tokia gausa ir tokia galia pakerta ir vėl kartu su Rojaus Trejybe-AS ESU keliuosi, esu keliama ir vėl einu švytėti, apkabinti ir nuraminti kita, kam manęs tikrai labai reikia.
O Rojaus Tėvai ir atveda į mano kelią pačius reikalingiausius brolius ir seses.
Kai vienai sesei gyvenančiai Romoje parašiau sustiprinimo žinutę ( man ta žinutė buvo pati paprasčiausia, tai kuo aš gyvenu), tai ji man sako, kad ją skaitau ir dar ilgai vis skaitysiu ir skaitysiu, nes sklinda tokia stiprinanti galia ir energija. Ją tai labai nustebino. O aš net nepagalvojau, nes rašiau ką jaučiau tą akimirką ir ko jai labai reikia. O juk tai kalbėjo virpesiais Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Ir iš to šimto ateinančių pas mane, kiekvieno mintys šokinėja nuo praeities į ateiti. Nei viename nėra tos akimirkos amžinybes su atrastais Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Kiekvienas tik tariamai tiki į Dievą. Ir visi iki vieno sutinkamo brolio ir sesės (o kiekvienam skiriu viena valanda laiko) dejuoja ir postringauja visada apie blogą orą. Blogai kai šilta, blogai kai šalta, blogai kai lija, blogai kai nėra lietaus, viskas blogai. Taip ir švaisto energiją.
Kiekvienam iš to šimto pasakoju ir mokau kaip nešvaistyti energijos tokios brangios gaunamos iš Kūrėjo.
Jeigu ne sninga liepos viduryje tai jau yra džiaugsmas.
Kam dejuoti ir postringauti apie ką nors, jei nieko nedarai, kad pats pasikeistum taip pakeisdamas ir aplinką. Šiuo momentu oro nepakeisi, tai kam dejuoti.
Šiandieną vienai, pastoriaus žmonai, net pateikdama pavyzdi pasakojau, kad mes tokie jau protingi save laikantys žmonės, sukuriantys tokias technologijas, išrandame visokias mašinas skraidyti po kosmosą, kasdien atnaujiname kompiuterius, techniką, telefonus ir kuriame dar visokių naujų blogybių, o patys pasireiškiame beveik kiekvieną akimirką laukinio gyvulio lygmenyje. Mąstome, dejuojame ir kompleksuojame kiekvieną minutę koks blogas oras. Tiesiog lojame kaip šunys ant bet ko ir be reikalo. Lojame, kad loti. Lojame iš baimės iš nepasitykėjimo ir dar dėl bet ko. Ši sesė tai išgirdus susigedo, žandukai paraudo. Tai ir sako tada. Zinai, juk ir mano vyras (o jis bažnyčios pastorius) dejuoja ir vis sako kaip nekenčiu spalio mėnesio, nes jau ruduo. Nebeištvėriau ir sakau- tai koks jis bažnyčios vedlys ir pamokslautojas jeigu pats skleidžia i aplinką žemo dažnio energiją, ką jis gali pasakyti kitam.
Oi, jis pozityviai kalba bažnyčioje, bandė apginti savo vyrą.
Nu, sakau- ką gali pasakyti šviesaus jei prieš valandą ar po valandos po tu mišių pats maudosi vėl tame pačiame jo sukurtame purve, kurį tu girdi kasdieną gyvendama jo aplinkoje. Tai ta sese nusijuokė ir sake būtinai grįžusi pasakys savo vyrui.
O jis jau senai nori susipažinti su manimi, nes ši sesė iškeitė Biblijos užsiėmimus į susitikimą grožio salone su manimi būtent tą vakarą. Todėl jos vyras ir nori susipažinti, nes ji parneša namo šviesos blyksnį. Kiekvieną susitikimą ji gauna sustiprinimą, tik jo užtenka ne ilgai. Nenori, ir sunku dėti pastangas. Čia jau atkaklus darbas ir dar iliuzinis pastorius namuose.
Pati mokausi ir kiekviena mokau:
kalbėk su kiekvienu sutiktuoju broliu ar sese taip, kaip su pačiu Kūrinijos Kūrėju. Nesmerk ir neteisk kito, nekritikuok. Neravėk kito daržo, savo neišravėjus. O jei savame darže norėsi gėlyčių pasodinti, tai darbelio ilgai kelionei šioje planetoje ir per pasaulius neužteks.
JUK SAVO PAČIO VIDUJE IR KIEKVIENO VIDUJE GYVENA KURĖJO DALELĖ- MINTIES DERINTOJAS. Tai ir turime bendrauti vienas su kitu taip tarsi bendrauji su pačiu KŪRINIJOS TĖVU IR MOTINA.
Juk Rojaus Tėvų ne kritikuojame, ant jų nepykstame, nesibarame ir neburnojame, tai kaip tada galime tai daryti ant Rojaus Tėvų sukurtų tvarinių, mirtingųjų, kuriuose Rojaus Trejybės-AŠ ESU dalelė ir gyvena.
Paskutinius keturis mėnesius stiprinau, mintimis apkabindama, kalbomis, maldomis ir kuo galėjau, buvusį vyrą žemiškojo sūnaus tėvą.
Susirgo jo žmona skrandžio vėžiu ir jau pora savaičių kaip iškeliavo į morontinius pasaulius.
Visuomet pastebiu aplinkoje, kai broliui ar sesei būna blogai, suriečia i ožio ragą, tada ir mandagumas ir laikinas nuoširdumas, kaip dūmai, atsiranda. Nori ir Dievą( aš taip nebevadinu) pažinti, lyg ir sutinka su tikrove ir Kūrėju, jo skleidžiamais aukšto dažnio virpesiais. Ir tai iki tam tikro momento, kai tik pagerėja, vėl šokama į įprastą ir lengviausią kelią.
Šiuo atveju žinau savo būseną, kad tam broliui padariau viską pakreipdama jo mintis, nuolatinių keturių mėnesių bendravimu, link Šviesos Šaltinio ir Centro. Pasakodama kaip, nors dabar pradėti statyti gyvenimą ant gyvos tykrovės, su Rojaus Trejybe-AŠ ESU tvirto pamato. Iliuzinis, materialus pamatas jau subyrėjo.
Šią šviesą ir tikrovę buvusiam vyrui jau atskleidžiu antrą kartą.
Pirmą kartą su kritika atstūmė.
Lieka tykėtis jo laisva valia teisingo pasirinkimo.
Dar noriu pasidalinti žinia, kad kiekvieną ketvirtadienį, mūsų laiku 6:30 ryte, mūsų Šventovėje Garbiname Rojaus Trejybę-AŠ ESU vis tik dviese su žemiškuoju sūnumi.
O beveik kiekvieną sekmadienį 6:30 ryte. Garbiname Rojaus Tėvus jau keturiese. Žemiškasis sūnus, jo žmona ir trijų su puse metų anūkėlis.
Taip vyksta gyvas gyvenimas, gražus evoliucinis žaidimas, kurį su malonumu žaidžiu ir kartais net užsigaunu. Bet tai pamokos, patyrimai tik i naudą sustiprėjimui. Viskas judėjime ir tikrosios asmenybės augimui.
Miela sese Vita, aprašiau tik keletą akimirkų. Trumpai nepavyko.
Savo nuožiūra, jei matysi naudinga kitiems, būtinai pasidalink mano žinute su urantais.
Visus apkabinu savo tvirtu glebiu iš Kūrėjo. Laima.
vvita
2017-10-03 01:23:44
Sekmadienį, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, urantų mokymosi sakyti savo dvasinius mokymus dalyje, pabandžiau tarti žodį ir aš – šiek tiek užsiminiau apie savo pastarųjų dienų patyrimus Vilniuje, kokius gi parsivežiau pastebėjimus ir išvadas. Tačiau po gyvųjų pamaldų, kauniečiai urantai priėję prie manęs, daugiau domėjosi, tai kaip gi man ten sekėsi? Papasakok. Aš pasakiau, kad greičiausiai patyrimais pasidalinsiu forume.
Kai buvau vaikas, niekaip nesuprasdavau, kodėl gi tie žmonės susigalvoja svajones? Kam jos? Aš neturėjau savųjų. Bet jų atsirado kai pradėjau eiti Gyvuoju Keliu, ir visos jos – dvasinės. Jau turiu išsipildžiusių, bet viena, pastaroji, kol kas telikdavo pasvajojimu, gal kada? Ir tai buvo mano noras nuvykti į Urantijos grupę. Aš taip troškau patirti koks gi tai jausmas dalyvauti Urantijos grupėje? Kaip atrodo tie Mokytojų Namai, kur jau dvidešimt trejus metus vyksta Mokytojo vedami užsiėmimai ir kur kažkada rinkosi ir visi penki šimtai ištroškusių dvasinės šviesos? Ir koks ten tas kambariukas, šių dienų penktadieniais talpinantis jau tik tą mažą saujelę urantų, bet kuriems ne tas pats, bus rytoj skleidžiama ar ne dvasinė šviesa mūsų dabartinėje planetoje?
Praeitas penktadienis, pasirodė, pagaliau tinkamas laikas mano svajonei išsipildyti, ir sutarusi su savo vyru, Vytautu, ėmiausi jos įgyvendinimo. Namuose, Kaune, dvejoms naktims palikau du mažiausius vaikus tėčio priežiūrai, o vyriausioji dukra, Viktorija, džiaugsmingai pasiruošė kelionei su manimi. Penktadienio popietę, pasibaigus Viktorijos pamokoms, tėtis mus pristatė į geležinkelio stotį, mat važiuoti traukiniu mums pasirodė geresnė idėja nei autobusu, juolab, kad Viktorijai tai buvo pirmas kartas, kai ji iš viso sėdėjo traukinyje, o ir aš tokiame naujame, patogiame ir taip tyliai Lietuvos maršrutais važiuojančiame, sėdėjau pirmą kart – ir koks tai skirtumas tarp šių dienų traukinio patogumų ir prieš daugiau kaip dvidešimt metų buvusių senukų traukinių, kurie keldavo tokį triukšmą, kad vargei kelionės metu begalėjai užmigti. Mūsų kelionė buvo puiki ir labai patiko tiek Viktorijai, tiek man. O Vilnius pasitiko su dideliu lietumi ir šaltoku oru, kas manęs nenudžiugino, nes Urantijos grupę man susirasti reikėjo pagal iš kompiuterio atsispausdintą žemėlapį, kuris vos jį išsitraukus – bandant ieškoti reikiamos gatvės – rizikavo būti permirkęs ir mažytės raidės sulietos iki tiek, kad gatvės pavadinimo tada jau niekaip neperskaitysi. Vilniaus Mokytojų Namus, mes suradome ne taip jau ir iš karto, laikas ėjo ir penkta valanda jau vis artėjo, tad teko paskubėti. O dar tos tokios didelės balos, kurios skubant mums tapo visai nemalonus reikalas. Tačiau į užsiėmimą vis tik atėjome laiku, tai yra be poros minučių penkta valanda, ir aš viduje labai džiaugiausi, kad pirmiausia seks trumposios gyvosios pamaldos – vidus galės nurimti po patirtų pirmųjų lietingų įspūdžių ir to džiaugsmo, kad pagaliau esu čia, kur taip seniai svajojau būti.
Urantijos grupės namų darbams aš buvau pasiruošusi, tad juos ir pagarsinau, kaip ir beveik visi kiti susirinkę urantai. Ir buvo vis tiek keista ten sėdėti – kai tiek daug valandų, klausydama įrašus, talpinamus forume, girdėjau šiuos taip gerai pažįstamus balsus dabar jau čia gyvai ir buvau pati dabar toje aplinkoje, kurią tik savo vaizduotėje daugybę kartų piešiau. Trokšte troškau godžiai atsigerti šios aplinkos virpesių, nes būti čia man – didelė dovana ir malonumas. Ta viena iš paskutinių mano svajonių, kuri dabar pildėsi. O man rūpi viskas – kaip urantai susirenka, kaip kambaryje susėda, kaip pasibaigus užsiėmimui išsiskirsto ir kaip atsisveikina. Užsiėmimo metu, girdėjau iš šalia esančios patalpos sklindančius muzikos garsus, kuriuos dažnai girdime klausydami iš į forumą įkeltų įrašų, ir jie man kėlė savotišką nostalgiją, nes šįkart juos girdžiu taip, kad galiu pati patirti, koks gi tai pojūtis, kai toji muzika, pagarsinant savo namų darbus, tampa nemenku ir trukdžiu, bandant susikaupti. Kai užsiėmimas jau baiginėjosi ir Algimantas štai užbaigė garbinimo ir maldos žodžius ir visi jau turėjome kilti nuo stalų, aš jutau viduje lengvumą ir pakylėjimą nuo viso ką tik patirto patyrimo, bet taip pat mane užliejo labai labai stiprus jausmas – kad tarsi dar ne viskas. Viduje jaučiau didžiulį troškimą dar kartą tokiam patyrimui – dabar pat – pagarsinti dar vieną savo namų darbą, kurio žinoma...neturiu. Tačiau tai nieko nekeistų, nes laiko jau nebeliko. Bet jausmas mano viduje buvo kažkodėl būtent toks. Tarsi dar nebūčiau visko iki galo atlikusi.
Patys Vilniaus Mokytojų Namai, man labai patiko, ten man pasirodė labai jauku ir šilta. Visiškai ne taip įsivaizdavau, gal kiek prasčiau. Bet dabar, drauge su kitais urantais, jau turėjau juos palikti, o Birutė pasisiūlė mane su Viktorija palydėti iki autobusų stoties – kuo aš labai apsidžiaugiau, nes ji mums parodys mažiau painų kelią grįžti beveik iš ten, iš kur atėjome, kai dabar aš su Viktorija turėjome vykti pas mano biologinę seserį nakvynei. Lauke vėl lijo ir vis tik mes labai troškome šiltos arbatos puodelio. Birutė, sužinojusi, kad mums dar liko daugiau kaip valanda laiko iki kol mus mano sesuo atvažiuos pasiimti iš susitartos susitikti vietos, svetingai mus priglaudė savo namuose. Nė nespėjau sužiūrėti kai mums buvo jau ir karšta vakarienė patiekta, ir mes jaukiai mėgavomės šiluma šituose jaukiuose namuose, nuostabios šeimininkės.
Birutė man papasakojo, kad iki Urantijos grupės užsiėmimo, ji dvi valandas turėjo laisvas ir vaikštinėjo netoliese, tai laisvai galėjo mus su Viktorija pasitikti iš geležinkelio stoties, ir ramiai, neskubėdamos būtume drauge atėję į užsiėmimą. Kai tuo tarpu aš – prisiminiau – kad kada mes su Viktorija žengėme niekada iki tol nepažintomis gatvėmis ir laikas jau artėjo link penktos valandos – aš vienu metu pagavau save mąstant, kad – gal paskambinti Birutei? – Tačiau adresą juk turiu, rasim ir suspėsim – tuoj sekė kita mintis. Ir tik kai Birutė man pasakė, kad ji tas dvi valandas neturėjo ką veikti – aš supratau, kad tai man buvo ne šiaip sau atėjusi mintis – iš vidaus padiktuota, o aš ją, deja, sutelkusi visą dėmesį į gausų lietų ir ieškojimą reikiamos gatvės – nuvijau šalin. Ir argi ne taip dažniausiai ir būna – pačių susikurti įvairiausi reikalai neleidžia išgirsti Minties Derintojo subtilaus balso?
Į savo ilgai nematytos dvynės sesers namus, atvykome vakare. O iš ryto mūsų su Viktorija laukė dar vienas nuostabus patyrimas – dalyvavimas gyvosiose pamaldose. Paprastai į gyvąsias pamaldas, vykstančias Vilniuje kiekvieną šeštadienį, mūsų šeima vykstame – kas antrą šeštadienį, mat kas antrą sekmadienį pamaldos vyksta ir Kaune. Taigi, šįkart dalyvauti pamaldose Vilniuje, mums gausis – antras šeštadienis iš eilės, nes šį savaitgalį mes atvykome ir į penktadienio Urantijos grupės užsiėmimą, ir visa šita įvykių eiga, manęs žinoma negalėjo nedžiuginti. Tokios progos gal daugiau ir nebebus?
Tai žinoma, kad jau kitą rytą, po Urantijos grupės studijų, vykti į gyvąsias pamaldas – nuostabus patyrimas. Dvigubas, pavadinčiau. Bet viduje aš sau dar mąsčiau – kokią nuostabią galimybę turi Vilniaus urantai, dalyvauti užsiėmimuose ir aktyviai pasireikšti kaupiant būsimam dvasiniui mokytojui tokio milžiniško svarbumo patyrimą. Kokia tai nuostabi galimybė, kad, jei jau visiškai atvirai, tai nesuprantu, kodėl toje mažytėje salytėje nesusirenka tiek, kad ji jau šiandien taptų vėl per maža? Kodėl – tiek daug – atsisako tokios neįkainojamos progos – mokytis – mokytis, sėdint prie vieno stalo su mūsų Mokytoju, kai šis visu savo nuoširdumu padės ir mokys susirinkusiuosius taip, kaip to reikia jiems šią akimirką labiausiai?
Po gyvųjų pamaldų šventovėje, aš vėl susitikau su savo seserimi ir visą popietę praleidau drauge su ja. Tačiau mano planai pasilikti antram vakarui, nakvynei – kiek pasikeitė, ir dar vakar vakare. Ši kelionė į Vilnių, man atskleidė daug įvairių niuansų, tokių, kurių aš nemačiau ir nepatyriau anksčiau. Ji man parodė, atvirai pademonstravo, kokia gili, jau tam tikro lygio praraja ir tuštuma gali atsirasti tarp Gyvuoju keliu žengiančiojo ir to ar tų, kurių visi interesai yra siejami tik su materialiu gyvenimu ir visiško nenoro žvelgti giliau, mąstyti plačiau, norėti daugiau nei vien patogumai. Galų gale – kalbėti skalsiau. Kodėl kažkada buvusios įdomios ir galbūt net ir juoką tau kėlusios kalbos, šiandien atrodo lėkštos ir tau jau sunkiai ir besuprantamos? Kodėl tavo žvilgsnis mato toliau nei tau stengiamasi pademonstruoti? Ir kodėl mažytės, kad ir buitinės kasdienos detalės aplinkoje, dabar tau akivaizdžiai atskleidžia daug daugiau nei apskritai kada nors anksčiau? Urantijos grupėje, temai išvystyti aš pasirinkau štai tokį teiginį – Jautrumas ir reagavimas į žmogaus reikmes sukuria tikrą ir tvirtą laimę, tuo tarpu tokie gerumo požiūriai apsaugo sielą nuo pykčio, neapykantos, ir įtarumo griaunančių poveikių. 1575 -01-11
Ir jeigu tu pats nuo mažens nebuvai mokomas kaip atrasti Kūrėją savo viduje, nematei pavyzdžio kaip gyvenama šviesoje ir darnoje – tai būtent studijos Urantijos grupėje, dalyvavimas gyvosiose pamaldose Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje kiekvieną savaitgalį, nuoširdi malda Kūrėjui bei aktyvus dalyvavimas forume, ir yra tas raktas į kitokį tave, į tikrojo tavęs atsiskleidimą, kuris tik toks ir sugebėsi pajausti – kitų reikmes. Tai yra ir tuos, kurie tavęs jau seniai suprasti negali ir gal būt dar ilgai nė nesistengs.
Kaip ir penktadienio vakarą, taip ir dabar, šeštadienio, mūsų su Viktorija vėl laukė svetingi ir šilti Birutės namai. Su ja, bei dar dviem urantais – Zita ir Evaldu, jau sekmadienio rytą, traukiniu, parvykome namo į Kauną. Čia, atvykę į sekmadienines gyvąsias pamaldas jau rinkosi Kauno ir kitų miestų urantai ir žinoma manęs ir Viktorijos jau taip išsiilgę mūsų žemiškosios šeimos nariai. – O, kaip gražu man buvo stebėti jūsų vaikus, kaip jie vienas prie kito taip glaustėsi. – Jau po pamaldų tarė man viena urantė.
Tai vis tik, ar supratote mielieji, ką aš tokio taip stipriai pajaučiau šioje išvykoje? – Tai milžinišką skirtumą tarp urantų, dedančių pastangas, kad Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šviesa sklistų iš mūsų atsivėrusio Kūrėjui vidaus, ir vis stipriau ir stipriau nuo mūsų tolstančią aplinką kuriai taip reikalinga Dvasinio Mokytojo pagalba, bet jos priimti ji kol kas dar nenorinti.
Telydi jus visus mielieji ramybė, Vita
vvita
2017-05-03 09:58:38
Mielieji dvasios seses ir broliai,
savu patyrimu noriu paliudyti kaip yra svarbus dvasiniai mokytojai musu visu gyvenime.
Siandien, kaip daugeli kitu savo darbo dieneliu salone, grazinau viena dvasios sese, kuri apsilanke pirma karta. Ir kaip nuostabiai apvaizda sudeliojo si susitikima, kad veliau pokalbio metu abi dziaugemes tokia nuostabia dovana.
Jei sirdis pasiruosusi ir atvertos dvasios durys tai viskas kaip per sviesta.
Vakar paziurejau kompiuteryje klientu sarasa. Visos desimt mano darbo valandu uzpildytos, net pertraukos tarp klienciu nebuvo. Tik atsiraityk rankoves ir svytek kiek pajegi, o ypac jei pamatai sarase nauja pavarde.
Paprastai tos pacios klientes sugizta kas dvi savaites. Kas jau nepriima sviesos ir tikroves, kaip zinome visi, tas ir klausyti nenori, ignoruoja, priesinasi kiek gali, tai ir nesvaistau energijos bereikalo. Tada lieka tik melstis ir siusti meiles virpesius kartu su Rojaus Trejybe AS ESU.
Kompiuteryje ziuriu, nuolatine kliente perkele susitikima ir atsirado laisva valanda. Ilgai netruko ir vel uzpildoma nauja pavarde kientu sarase.
O, labai smagu nauji patyrimai.
Niekada nieko neplanuoju. Ir gana daznai suerzinu aplinkinius dvasios brolius ir seses, nes visi visada viska planuoja ir planuoja, o as neplanuoju. Kiek ta akimirka pajegiu atsiverti Rojaus Trejybei AS ESU, tiek ir pajuntu vedima is vidaus. O paklausta kodel neplanuoju, pasakau, kad gyvenu su Kureju atrastu viduje ir atsiduodu vedimui is vidaus gyvendama sioje akimirkoje.
Jau buvo velus vakaras, septinta valanda, o pradejus darbuotis nuo vienuoliktos ryto iki devyniu vakaro, energija senka. Tokiais atvejais kreipiuosi i visu musu Tevus pagalbos.
Ir ta karta kelis kartus pakartojau-
JEZAU, ATEIK I MANO SIRDI IR PASILIK MANYJE AMZINAI...
Taip ir buvo atvesta si dvasios sese paskutine akimirka, kaip veliau ji ir paliudijo.
Nuejau i salono priekine erdve susipazinti. Pamaciusi labai simpatiska apie keturiadesimt metu moteriske. Pajutau idomius, nepaaiskinamus nuvilnijancius virpesius mano viduje.
Pasiuliau atsisesti i patogia pedikiuro kede. Pirmomis minutemis kliente labai kabinejosi prie kiekvienos smulkmenos vis reikalaudama sau dar didesnio demesio ir patogumu. Tarsi viskas yra negerai daroma ir nori pasakyti kaip tureciau ja aptarnauti. Kaip siandien as suprantu, ji pati kovojo su savo baimemis, stresu, nusivylimu, noru pasirodyti geresne, visa tai spinduliuodama zemo daznio virpesiais. Nustebo, kaip nuosirdziai visu savo ramumu, su meile is visos sirdies patenkinau visas jos uzgaidas ir vis juokaudama ja raminau, net uzdedama ranka.
Juk as pati jutau sava busena kokius virpesius skleidziu is vidaus. Nes paciomis pirmomis akimirkomis, kai tik ji pradejo kabinetis as tuoj pat pradejau jai melsti meiles-
AMZINIEJI ROJAUS TEVAI, MELDZIU, KAD JI PAJUSTU TAVAJA MEILE SAVO VIDUJE...
Suveike ta pacia akimirka.
O dar kiekviena ryta prasau, kad kiekvienam sutiktajam dvasios broliui ar sesei mano lupomis kalbetu Rojaus Trejybe AS ESU.
Taip pat pasitvirtina, nes kartais buna, lyg kazkas uzristu burna ir nerandu jokiu zodziu, nei anglisku, nei lietuvisku, jokiu. Zinau , turiu tuo metu tyleti.
Si dvasios sese pradejo teisintis, kad yra labai isranki viskam ir daug kas su ja bendrauja net supyksta.
Vel nuraminau, kad nieko tokio. Palikau pasedeti ja viena ir nuejau toliau besimelsdama.
Is vidaus liejosi dziaugsmas. Galvoju, oi kokia ta nuostabi malda i Kureja, tuoj nuramina, pripildo palaima, nors jau ir darbo diena beveik baigiasi.
Grizdama pas kliente zvilgteriu i kompiuteri, po sios klientes vel laisvos keturiasdesimt penkios minutes, o saunu neskubesiu daryti padikiura. Turesiu laiko pakalbinti, pasidometi kaip ir kuo gyvena, giliau pazinsiu jos baimes, nerima kuriame ji maudosi.
Ir vel apvaizda sudeliojo, kad turetume pakankamai laiko bendrauti Kurejo sviesoje.
Tik atsisedau daryti pedikiura, o ji man ir sako:
tu labai svyti, esi sviesios sielos.
Nebuvo laiko net galvoti ka ir kiek galiu sakyti tai dvasios sesei, zodziai liejosi su tokia ramybe ir gyliu zinojimu, kad ka as jai sakau ji sava busena pajuta. Ka ir netrukus pasake, kad tai tiesa ka sakau. Uzdavinejo daugybe klausimu ka darau, kad gyvenu tokioje dziaugsmingoje busenoje, kaip zinau kiek kievienam galiu sakyti apie musu visu Dieva, kaip tai pasiekti ta rysi su Dievu.
Ji vadino Dievu, o as jai neapakindama ryskesne sviesa vis kreipiau mintis i MUSU VISU TEVA ESANTI PER DVASIOS DALELE KIEKVIENO MUSU VIDUJE.
Pasakojau kaip GYVA IR TIKRA TEVA galima atrasti savo viduje pajuntant sava busena. Mokiau kaip reikia kreiptis i Kureja savais zodziais, kaip melstis. Malda savais zodziais kaip i Asmeni, nes mes esame ne fizinis kunas, o asmenybes kuria ir padovanojo Sviesos Saltinis ir centras kiekvienam. Ir visa ka sakiau vis paliudijau savais patyrimais, kad tai tykrove ir nuolat dedamomis pastangomis pasiekiama ramybe, palaima, kad Kurejo meileje istirpsta susierzinimas, skubejimas, atsiranda troskimas vis ilgiau islikti ir dziaugtis kiekviena akimirka. Kad nieko Kurinijoje nera atsitiktinai. Mes gauname savame kelyje visas situacijas, susitikimus ir zmones tokius, kokiu mums reikia, kad pasimokytume per kitus ir pasikeistume i geresnius, jei to trokstame. Kad kiekvienas dvasios brolis ar sese, kurie sukelia nepasitenkinima ar susierzinima yra musu dvasinei asmenybei isukis. Isukis ne smergti kita ir teisti, o suprasti ir panagrineti savas savybes ka Musu Visu Mylimas Tevas nori pasakyti per kitus ir pasimelsti siunciant Kurejo virpesiu pajutima kiekvienam. Nes gyva malda, pokalbis su Sviesos saltiniu skaidrina musu kiekvieno vidu. Auksto daznio virpesiai, tik musu pastangu deka, grando visa dvasini statines purvina dugna sukaupta per metu metus.
Kaip karta mano zemiskas sunus pasake-
as laimingas, kad tu mama parodei man ta gyva kelia ir nepraradau tu dvidesimt metu kaupdmas ta iliuzini purva, man lengviau nei tau mama, aciu Rojaus Trejybei AS ESU, kad butent dabar esu pazadintas ir zadinamas, o ne dvidesimt zemisku metu veliau.
Kuo jaunesnis pradedi pabusti ir gyventi jau su Kureju, tuo tikimybe didesne greiciau svyteti VISU MUSU TEVO MEILE i aplinka visumai. Nes tik is KUREJO ATRASTO SAVO VIDUJE IR PRISIPILDAI TA SVIESA.
O si dvasios sese vis gere ir gere ta KUREJO SKLEIDZIAMA SVIESA vis labiau atsiverdama nuosirdziai. Panoro savais patyrimais ir gyvenimo situacijomis pasidalinti. Prase pagalbos, kaip surasti TA GYVA TEVO DALELE SAVO VIDUJE.
Tokiu nuosirdziu akiu spindesiu dekojo, kad dalinuosi savais patyrimais ir TA NUOSTABIA TEVO SKLEIDZIAMA SVIESA. Klause kaip ir jai tai pasiekti. Dekojo ir sake, kaip reikalingos tokios zinios ir tokie mokytojai, kurie dalinasi drasiai, be baimes, savikritiskai, pripazindami ir savus suklydimus, SIA RYSKIA SVIESA.
O juk tai nera jokio didvyriskumo tik nuosirdus noras keistis i geresni, teisingesni, sviesesni nei esi dabar. Ir didziulis noras pajusti Rojaus Trejybe AS ESU savyje atrandant, patiriant sava BUSENA, TAI GYVA, TIKRA, TEISINGA.
Keistis paciam, o ne laukiant, reikalaujant, kad kitas pasikeistu. Kai tu pats augsi is savo vidaus dvasia ir spindesi, spindes ir tave supama aplinka.
Taip prabego musu abieju laikas vietoje vienos valandos iki valandos keturiasdesimt minuciu.
Jos telefone atskleidziau Urantija LT.forumo anglu kalba puslapi, parodziau kaip skaityti knygas, Jezaus Kristaus "Kalbu Jums Vel" Urantijos Knyga, lankstuka, kuri tuoj pats skaite ir i visus tuos klausimus norejo atsakymu. Pati net paprase mano telefono numerio ir klause ar galetume susitikti ne mano darbo metu pasimokyti dvasines sviesos. Su malonumu atsisveikinome, apsikabindamos tartum butume pazystamos visa amzinybe.
Ir kokia priesingybe, kalbant kiekviena akimirka, su kartu gyvenancia savo zemiskaja sese, kuri gyvena pas mane jau visa septyniata menesiu.
As ir pati daug ko ismokau, kad spaudimu patyketi, kad Rojaus Trejybe AS ESU yra tas vienintelis kelias i SVIESA, i MEILE, KAD TAI TIKROVE, KAD TIK SU JUO, PER JI IR JAME VISA TIKRA, GYVA.
Neitikinsiu ir nepriversiu troksti keistis, nors tai ir mano zemiska sesuo. O norisi padeti lyg mama buciau. Man paciai tai nuostabios pamokos, nuostabus isukiai, kuriu deka labai stipreju.
Nededant jokiu pastangu troksti augti, augti dvasiskai atverent sirdi Sviesos Saltinio Meilei, o tik gyvenant materialiuose siekimuose su isibujojusiu egoizmu, didelemis baimemis, pavydu, kaltinant kitus del savu nesekmiu.
Nuolat kaltinant mane uz tai, kad zinau jau zingsni i prieki kas gali buti.
Nes kiekviena akimirka mano lupos kartoja-KUREJAS, TEVAS, JEZUS, ROJAUS TREJYBE AS ESU, SVIESOS SALTINIS IR CENTRAS, MALDA, MEILE , TIESA.
Tiek suerzina mano zemiskaja sese, kad net verkdama priesinasi ir kovoja su vejo malunais ir savu seseliu, apimta vidines kancios ir nenoro priimti tikroves. O juk viskas padeta ant lekstutes panoseje.
Ir pakvietus drauge pasimelsti, nes jai nera tuo metu kur dingti, nes as vistiek garsiai melsiuosi, tai sutinka tarsi tai darytu del manes.
Ir tai visa visuma musu dvasios broliu ir sesiu, kurie neisileidzia TIKROVES IR SVIESOS i savo gyvenimus, o juk ir negali, nes NERA ATRASTO ROJAUS TREJYBES AS ESU SAVO VIDUJE. Ir gyvena saltyje, kancioje, liudesyje, depresijoje.
O MES, JAU PABUDE DVASIOJE SU ATRASTAIS ROJAUS TREJYBE AS ESU SAVO VIDUJE TIK IR GALIME IMINTI TA GYLIA DVASINE PEDA ATEINANCIOMS KARTOMS PALIKDAMI RYSKESNE SVIESA PO SAVO GYVENIMO SIAME PIRMINIAME EVOLIUCIJOS LAIPTELYJE.
Visus apkabinu siltu meiles glebiu. Laima.
LaimaJAV
2017-04-29 06:29:25
Mielieji dvasios broliai ir seses.
Siandien pasiklausiau Gyvas pamaldas Sventoveje Kaune (balandzio 16d.) garso iraso. Nuostabi gyvoji virpesiu jura-vandenynas tos gyvos gyvasties kuri kaskart uzlieja ir mane tik klausantis, o jau kokia gyva jega dalyvajant Sventoveje kada tiek daug garbinanciuju. Aciu mielieji uz tuos tikroves virpesius kurie skilnda is jusu kiekvieno. Net bunant ir labai toli jie pasiekia ir mano sirdi.
Siandien, kaip ir kiekviena ketvirtadieni ir mes Garbinome musu Gyvoje Sventoveje Rojaus Trejybe AS ESU. Dziugu uz toki vedima juntama viduje ir troskima tai daryti su Rojaus Trejybe AS ESU susiliejant akimirkos amzinybeje.
Paklausiusi Algimanto pamokomoji zodi po Garbinimo, tas sveikinimas su tariamomis sventomis velykomis ir as nusisypsojau, koks tamsos sydas apgaubes visa visuma kada tiek daug dvasios broliu ir sesiu nusigrezusiu nuo Sviesos Saltinio vis dar prikelia tariamai Jezu Kristu. Ir svencia pagoniskas isgalotas sventes.
Tai galiu patvirtinti savu patyrimu, bendraujant skaipo pagalba su anukeliu gyvenanciu Siauliuose.
Likus kekiom dienom iki tu tariamu velyku anukelis (desimt su puse metu) manes klausa: mociute ar tu zinai jau greitai velykos ir Kristu nukryziuota prikels.
Oo galvoju ir taip drasiai pareiske.
As jam ir sakau, juk Kristus gyvas jo vel ir vel kiekvienais metais prikelti nereikia.
Jis vel: oi mociute musu mokykloje mokytoja klaseje net advento kalendoriu sudare kiek dienu liko ir ka turime per tas dienelias padaryti, kad vel prikeltu Kristu.
Mielas mano vaikeli, ar nori isgirsti tykrove ir tiesa, klausiu.
Linkteli galvele berniukas ir pastato akytes naujai ziniai.
Oi geras tas skaipas, kai gali ir girdeti ir pajustu kalbos intonacija su veido israiska.
Ir trumpai, tvirai isporinu, kad tikrai Kristus buvo nukryziuotas ir prisikele trecia diena tik viena karta pries du tukstancius metu.
JIS TIKRAI GYVAS.
Kristaus prikelti kas metais nereikia, ir kiausiniu dazyti nereikia, tai isgalvota iliuzine svente, kuri prasilenkia su tikrove. Jezus Kristus gyvas. Juk tave visada mokau kalbetis su juo, kaip su gyvu asmeniu ir paciu geriausiu draugu kaip ir tu megsti tai daryti. Tu siandien ir pats sakai, kad sirdeleje kalbiesi su Jezumi ir tau patinka i Jezu kreiptis.
Anukelis ir vel- tai kodel mokykloje mokytoja sako kitaip ir net meluoja.
Mokykloje mokytoja ir baznycioje kunigai tai sako is nezinojimo ir nesupratimo ir nenorejomo priimti tikroves. Patys klysta ir kitus klaidina. Niekas ju nemoke.
Suzinojus tiesa ja reikia ir su kitais pasidalinti, ja paskleisti.
O tu jau dabar suzinojai tiesa apie Jezu Kristu, kad Jis gyvas ir Jo kas metai prikelti daugiau nebereikia. Ir tai suzinojas juk labai apsidziaugiai pats pajusdamas vidumi ta tiesa. O tu mielasis mano vaikeli ir busi tas pranasas paskleisti tiesa visiem, zinoma jei tik panoresi is savo atvertos sirdeles.
Anukelis dar labiau nudziugo suzinojas ta tiesa ir sako- ot kaip gerai, galesiu dar labiau kalbetis su Jezumi ir kitiem pasakyti. Pajutes sakoma tiesa, taip igavo drasos.
Vel toliau zaidziame lipdydami is plastelino medelius ir gelytes. Pasiuliau i medeli nulipdyti ir ant sakeles patupdyti du paukstelius.
O pauksteliai juk ciulba, ulba.
Pasiuliau pauksteliu giesme dainuoti-
"As meldziu visiems Meiles" anukeliui labai patiko.
Vel pamokiau, kad tai virpesiu giesme, kuri gydo aplinka.
Is kart atsivere. Pasakoja: mociute, man nepatinka vienas berniukas, kuris nemandagus spiaudosi negraziai elgiasi. Klausia ir ka man daryti. Vel mokau svelniai. Mes galime uz ji tik pasimelsti ir kartu su pauksteliais pagiedoti meiles dainele. Anukelis ir pradejo traukti musu megstama dailele- As meldziu visiems meiles, as meldziu tam berniukui meiles, as meldziu visiems meiles... Dainele uzsitese. Nuotaika anukelio vis svieseja.
Vel pradejo klausti apie spalvas. Kokios man labiausiai patinka. Sakau, kad melyna, geltona, o labiausia ruzava, nes tai Rojaus Trejybes AS ESU spalva. Ir nusiunciu nuotrauka i telefona Rojaus Trejybes AS ESU zenkla. Ir vel abu skaiciuojame septynis ziedus ir ziurime i pulsuojanti ziedo centra.
Klausimu vis daugeja ir noras suzinoti, o kodel butent ruzava Rojaus spalva, o kodel geriau melstis garsiai, kur yra ta Kurejo daliale patalpinta kiekvieno viduje ir kiekvienu kartu vis daugiau atviru pokalbiu apie Musu Visu Rojaus Tevus.
Vaiko atsiverima as pasiekiu tik per neskubejima, ilgus zaidimus kuriant pasakas kartu. Kada as nusileidziu iki jo zaidimu, iki jo lygio suvaikedama. Kartu dziaugiuosi, kartu taisome klaidas. Daznai net jo klausiu patarimu, kad pasijustu svarbus ir reikalingas kaip lygevertis pokalbio dalyvis.
Tik liudna, kad mokykloje tiesos niekam nebereikia. Mokytojai reikalauja is mokiniu pagal nustatytas nusenusias programas neidedami savos sirdies ir meiles tam auganciam vaikeliui. O kaip isliesi zinias is sirdies mokiniui, jei pacio mokytojo sirdis tuscia. Nepripildyta Kurejo Sviesos ir Meiles.
Tik atsiverimas Rojaus Trejybei AS ESU atrandan savo viduje ir pajuntant busena Rojaus Tevus yra tikras, gyvas kelias i musu visu namus- Roju.
Vienas is daugelio patyrimu, kuriais sirdis troksta pasidalinti.
Bukite visi apkabinti tikroves siltu glebiu.
Su mele Laima.
LaimaJAV
2017-04-21 08:06:03
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.