Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Buvo gera skaityti šį tavo Jurgita nuostabų patyrimą. Tačiau mane labai pradžiugino Roberto aktyvumas, kai jisai nevejodamas užduoda pusbroliui klausimą - o ar skaitei Urantijos Knygą? Juk jisai pats neseniai pradėjo eiti gyvuoju keliu, o štai pajutęs kad žmogui reikia padėti, nukreipti šviesos kryptimi, kaip pagalbą KLAUSIMU tarsi ir pasiūlo Apreiškimą. Šaunuoliai.Telydi jus ramybė, Vita
vvita
2016-08-21 00:06:25
Miela Jurgita, mane labai sujaudino tavo patyrimas, ir tuo pačiu pripildė dvasinės ŠVIESOS banga, kad tu pasireiškei kaip DVASINĖ MOKYTOJA.
Kokia milžiniška Rojaus Trejybės-AŠ ESU Meilės šviesa - gyva ir patraukianti iš vidaus - kad tu pajutai NORĄ VEIKTI, o ne filosofuoti - kaip gerai būtų, jeigu tie susirinkę į šventę dvasios broliai ir sesės būtų atradę savyje Kūrėją - Rojaus Trejybę-AŠ ESU - ir tada jau ir aš galėčiau su jais dalintis savo sampratomis, kurias jie suprastų, ir joms gal net pritartų. Tu veikei aktyviai - pajutusi savo vidumi, KURIAM iš toje aplinkoje esančių BŪTŲ PRIIMTINA TAVOJI GYVOJI ŠVIESA IŠ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU.
Taip pat nuostabu, kad ir Robertas neišsigandpo, ir neatkalbinėjo tavęs nuo tokio žingsnio.
O NUOSTABIAUSIA buvo - yra, ir bus - GYVASIS VANDUO IR GYVASIS MAISTAS IŠ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU - nes būtent gyvojo vandens ir gyvojo maisto trokšta DVASINĖ ASMENYBĖ, kada ima - palaipsniui busti - dėl įvairiausių asmeninių aplinkybių - vieniems tai gali būti alkoholis, kitiems - narkotikai, tretiems - kalėjimas, dar kitiems - ligos, KURIOS VERSTE VERČIA SUSIMĄSTYTI, KODĖL TAIP SUNKU IR SKAUSMINGA - IR KŪNUI IR PROTUI - KUR IŠEITIS?
VIEN TIK GYVASIS KŪRĖJO VANDUO IR MAISTAS PAMAITINA DVASIĄ, PAGIRDO ASMENYBĘ IŠ VIDAUS.
Kokia tai milžiniška Evoliucijos GYVA pakopa, kuri taip smarkiai pranoksta visas ritualines religijas - dabar visas subyrėjusias vien tik į daugybę negyvų sektų - ir jų visi tie ritualai užteršia, nes yra tokie negyvi ir sunkūs, mirtingojo sąmonę ir pasąmonę, kad ASMENYBEI PABUSTI SAVO DVASINE IŠRAIŠKA TAMPA NEPAPRASTAI SUNKU. O dar materializmo materialistinio gyvenimo įvairovė ir pramogos nuveda į PRIEŠINGĄ pusę nuo Rojaus Trejybės-AŠ ESU - ENERGIJOS-IŠMINTIES-PROTO ŠALTINIO IR CENTRO.
Ir štai esant tokiai DVASINEI SAUSRAI - TŪKSTANTMEČIUS UŽTRUKUSIAI - TU PABUDAI DVASIOJE, IR ATRADAI ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU SAVYJE, KAD GALĖTUM SAVO PATYRIMAIS DALINTIS SU NUOŠIRDŽIAIS DVASIOS BROLIAIS IR SESĖMIS, KURIEMS TAIP REIKALINGAS - KAIP IŠTROŠKUSIAM VANDUO, IŠALKUSIAM DUONA - TAVO SUSTIPRINANTIS GYVOSIOS ŠVIESOS ŽODIS.
Tokia yra Kūrėjo sumanyta GYVOJI Evoliucija - BE JOKIŲ NEGYVŲ DOGMŲ IR RITUALŲ, BET GYVU ASMENINIU ATSIVĖRIMU ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU, IR ATSIDAVIMU KŪRĖJO VEDIMUI IŠ VIDAUS, VEIKTI VISŲ LABUI. KOKIA YRA GYVA IR GALINGA ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU ENERGIJOS GALIA, KAD IŠ VIDAUS MUS - DVASINES ASMENYBES - PAŽADINO, IR VEDA IŠKELTUS VIRŠ BET KOKIŲ BAŽNYTINIŲ NEGYVŲ DOGMŲ IR RITUALŲ.
O dar visai neseniai niekas Lietuvoje nieko nežinojo nei apie Urantijos Knygą, nei apie Rojaus Trejybę, jau nekalbu apie Visuminę Dievybę AŠ ESU, nei apie GYVĄJĮ kelią, niekas neturėjo jokio supratimo, kas gi iš tikrųjų įvyksta po SENTAVĖS. Ar TUO METU galėjo atsirasti urantai? Jokiu būdu, nes bažnytinės negyvos dogmos ir ritualai būtų tiek prispaudę, kad BAIMĖ būtų paralyžiavusi bet kokią kitoką mirtingojo mintį ir valios apraišką. Štai ką reiškia ŽINIOS apie KŪRĖJĄ ir KŪRINIJĄ. O juk jos urantus pasiekė iš Urantijos Knygos - iš susisteminto giluminio EPOCHINIO apreiškimo. Ir tik tada mes - urantai - gavome GYVĄJĄ RELIGIJĄ - TĖVO - IR GYVĄJĄ ŠVENTOVĘ - DIEVO TĖVO IR JO SŪNAUS JĖZAUS VARDU PAVADINTĄ, TIK TADA, KADA MŪSŲ VIDUS JAU TURĖJO DAUGIAU ŽINIŲ IR ŠVIESOS, KAD IR ATEITYJE NEIŠSIGĄSTUME NAUJŲ ATSIRASIANČIŲ APREIŠKIMŲ - IŠ PRADŽIŲ IŠ TĖVO, VĖLIAU IR IŠ JĖZAUS, DAR VĖLIAU IŠ ROJAUS TREJYBĖS, GALIAUSIAI IR IŠ VISUMINĖS DIEVYBĖS AŠ ESU, kad nepabijotume plėsti ir mūsų Tėvo garbinimą iki Rojaus Trejybės garbinimo, ir dar vėliau imtume garbinti ir Visuminę Dievybę AŠ ESU ir tuo pačiu KEISTI ir gyvosIos ir apreikštosios religijos ir Šventovės pavadinimą į Rojaus Trejybės, o dabar jau į Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Ir mūsų pačių viekimas su Rojaus Trjeybės-AŠ ESU apvaizda jau yra ne vienam patirta tiek maldos galios pasireiškimu įvairių problemų sprendimo procese, tiek stichinių jėgų tramdymu - žaibų, griaustinio, lietaus, audros vėjo reiškinių išsklaidymu ir apraminimu.
Tad šai KOKIĄ GYVĄ GALIĄ ĮGAUNA - IR TURI - URANTAI SAVO GYVUOJU ATSIVĖRIMU KŪRĖJUI - SAVO TĖVUI IR MOTINAI - ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU - KAD TOKIOJE AKLINOJE RITUALISTINĖJE TAMSOJE TROKŠTA NEŠTI GYVĄ DEGLĄ, KURIAME DEGA ROJAUS TREYBĖS-AŠ ESU GYVOJI LIEPSNA - DEGA URANTŲ VIDUJE.
Štai kokia MILŽINIŠKA NAUJA KOKYBĖ YRA URANTAI, PALYGINUS SU VISA ŽMONIJA, SU VISA LIETUVA.
Ir sausra turės trauktis - arenoje KYLA URANTAI.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2016-08-19 14:54:58
Šią savaitę pirmadienį aš su draugu Robertu buvome pakviesti į jo pusseserės gimtadienį, atšvęsti ir kartu pasisvečiuoti jos namuose, esančiuose Vilniaus rajone gražiuose soduose, gamtos apsuptyje. Nors prieš tai visa savaitė buvo lietinga, ta dienos popietė džiugino malonia saulės šiluma. Mums atvykus lauke šnekučiavosi kai kurie pakviesti svečiai, tarp jų buvo keletas atvykusiųjų net iš Gruzijos ir Abchazijos. Mums atvykus maloniai pasitiko draugo pusseserė, o kadangi dar teko laukti kitų atvykstančiųjų, jos vyras tuo tarpu mums aprodė savo namų valdas, daržus. Šventė vyko lauke po atvira palapine, ir prasidėjo su tradiciniu gruzinišku patiekalu – chačapuri, dar kitaip vadinamu sūrio pyragu, ką tik iškeptu. Skonis tikrai puikus. Toliau visi svečiai valgė, bendravo, o aš atkreipiau dėmesį į vieną vyresnio amžiaus vyriškį priešais mane, kuris visiškai nevartojo alkoholio, tačiau jo išvaizdoje atsispindėjo tam tikros sunkių išgyvenimų pasekmės, o paklausiusi Roberto sužinojau, kad tai jo pusbrolis Kęstas, anksčiau labai vartojęs alkoholį, bet dabar išsilaisvinęs iš šitos priklausomybės. Mums abiems kilo noras pabendrauti su juo, taigi kiek vėliau pakilome nuo vaišių stalo ir pasikvietėme jį pabendrauti atokiau, kad papasakotų, kaip jam pavyko įveikti tokią didelę alkoholio priklausomybę, į kurią buvo patekęs. Šiuo metu jo veidas spinduliavo nuoširdumu, ir jis mums atskleidė daug patirtų sunkių ir liūdnų išgyvenimų, patirtų kančių ir nusivylimų savimi, prasitarė perskaitęs labai daug knygų, nes ieškojo pagalbos. Ir tada netikėtai Robertas Kęsto paklausė „ar skaitei Urantijos Knygą?“ Šis iškart sukluso, dar kartą perklausė pavadinimo, kurį aš dar kartą pakartojau, mat tokį išgirdo pirmą kartą. Tada paaiškinau, kad taip vadinasi mūsų planeta – Urantija. Jo veide atsispindėjo nuoširdus susidomėjimas, todėl aš ėmiau aiškinti apie ką ši knyga, kas ją sudaro. Kada ėmiau kalbėti apie Urantijos Knygos ketvirtąją dalį, kuriame apreikštas Jėzaus Kristaus gyvenimas, jis manęs paklausė, tai kaip gi ten buvo iš tikrųjų, ar Jėzus gimė iš šventosios dvasios? Aš viską paaiškinau, kad ne, kad tai įvyko dėl Juozapo ir Marijos lytinės sueities, kaip ir visų žmonių. Ir po mano išsamesnio paaiškinimo Kęstas net lengviau atsiduso, prataręs, kad pagaliau jam paaiškėjo tai, ko jis iki šiol nesuprato, nes juk Biblijoje minima iškreipta tiesa žmones klaidina ir protą nukreipia į iliuziją. Vėliau nuoširdžiai besikalbant, kada jis prasitarė norintis išsilaisvinti iš dar vienos priklausomybės – tabako rūkymo, aš jam daviau nuoširdų patarimą, pademonstruodama gyvai maldos forma, kaip jis pats gali kreiptis į Tėvą, ar į Rojaus Trejybę, tardama tokius žodžius, kurie jį iškart palietė, nes būtent šitaip, kaip aš ištariau, jis ir jautėsi, kad dar neturi savyje pasitikėjimo ir valios, kad galėtų pats atsisakyti tokio nuodo. O juk tam ir reikalinga Rojaus Trejybės-AŠ ESU pagalba, ir bet kokiu mūsų gyvenimo momentu, ne vien tokiu skausmingu, kad patirtume Jos pagalbą savyje dvasine būsena – ramybės, palaimos, harmonijos, meilės, ir išsilaisvinimo nuo bet kokios žalingos priklausomybės, kokia mus šiuo metu kankina. Kol mes patys nesame pajėgūs to padaryti, mums trūksta valios, tvirtumo, pasitikėjimo, šitą įveikti gali padėti tik nuoširdus kreipimasis į Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Jos pagalba mums kiekvienam yra tobula, ir suteikiama per Minties Derintoją, apie kurį Kęstui irgi papasakojau, kad ir jis turi šią Kūrėjo dalelę savyje, kaip ir aš. Jis papasakojo, kad tiki Dievu, kad melsdavosi kai būdavo labai sunku viduje. Tuomet aš paklausiau, o kaip gi jis melsdavosi? Ir kiek pritilęs jis iš pradžių pasakė kad bažnytinėmis ritualinėmis maldomis, tačiau po to žiūrėdamas į mane su Robertu atvirai prisipažino, kad jaučia galintis mums atvirai prisipažinti, nes mes jį suprasime – kad būtent sunkiausiais savo išgyvenimų momentais dėl alkoholio jis melsdavosi savais žodžiais, iš širdies, ir tai jam labiausiai padėdavo, nuramindavo vidų. Žvelgiau į šį žmogų ir jaučiau jo nuoširdumą, ir taip buvo gera dalintis gyva Rojaus Trejybės-AŠ ESU šviesa, kuria aš jau gyvenu, ir kalbu tai, ką pati gerai žinau iš patyrimo, ką jaučiu viduje dvasine būsena. O jaučiau, kaip pati tampu gyvybinga, tokio gan ilgo pokalbio metu, kuris toliau tęsėsi mums prisėdus ant suoliuko, ir jau likus dviese akis į akį. Kęstas pasidalino savo potyriais, kad žvelgdamas į dangų susimąstydavo, o kas gi yra už Paukščių Tako galaktikos, kas yra toliau? Ir aš truputį atskleidžiau, pasidalindama iš Urantijos Knygos įgytomis žiniomis. Taip mūsų nuoširdus pokalbis tęsėsi, paliesdamas įvairius dvasinius dalykus, susijusius su vidiniu dvasiniu patyrimu. O juk jis jau 3 metus nevartodamas alkoholio savo noru suteikia pagalbą kitiems, skaitydamas paskaitas tokiems pat į alkoholio žabangas pakliuvusiems žmonėms, kaip kad jis anksčiau, todėl jaučiau jo įžvalgą, pastabumą, jo greitą reakciją ir supratimą tų paprastų nuoširdžių dvasinės šviesos teiginių, kuriuos aš jam skleidžiau, ir taip, kad jis suprastų. Tiesiog liejau iš vidaus tai, ką nuoširdžiai jaučiau dvasine būsena savyje. Ir štai, sakau jam, „kas nuoširdžiai ieško daugiau, tas randa, o tu ieškojai, ir štai sužinojai per mane dar daugiau“, ir tai padės jo tolimesnėje veikloje visų labui, jei jis pats ir toliau nuoširdžiai ims atsiverti jau nebe Dievui, O Tėvui, Rojaus Trejybei, savais nuoširdžiais žodžiais. Aš jį sustiprinau, kad tai vienintelė apsauga nuo visko, nuo bet ko nemalonaus, skausmingo. Tik Rojaus Trejybės-AŠ ESU apsauga, kurią patiriame savyje gyva energija, mūsų viduje yra pajuntama ramybės, meilės, pasitikėjimo, harmonijos, sveikatos, teisingumo būsena. Jis žiūrėjo į mane, ir pritariamai šypsodamasis linkčiojo galva.
Tokia, ir dar daug galingesnė, platesnė yra Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU TIKROVĖ, kurią patiriant viduje atsiranda palaipsnis dvasinis žinojimas, plečiasi kosminė įžvalga, kad tai TIESA, kad Rojaus Trejybė-AŠ ESU yra manyje, ir tuomet savuoju patyrimu jau galiu tiek aš, tiek bet kuris tai patiriantis urantas pasidalinti su kitu dvasios broliu ar sese, kuriam štai netikėtai, pasirodo, taip reikalinga pagalba, apie kurią aš visai nežinojau, nes su šiuo žmogumi Kęstu ką tik susipažinau vykusioje šventėje pirmą kartą, o štai kaip netikėtai pasisuko aplinkybės, kad jis sužinojo tai, ko troško, o ir aš jaučiau dvasinį pasitenkinimą dalindamasi gyvai patiriama dvasine šviesa iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU.
Prieš išvykstant visi maloniai atsisveikinome, gavome pakvietimų į svečius, ir manau, kad tik Apvaizdos dėka vėl susitiksiu su šiuo dvasios broliu Kęstu, ir galėsiu perduoti Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, ir AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, galbūt net Urantijos Knyga kada nors atsidurs jo rankose, jei tik pats pareikš nuoširdų norą ją skaityti ir studijuoti, pajautęs iš vidaus.
Vėliau, kai kartu su Robertu važiavome namo, jis man pasakė, kad po mūsų pokalbio jiems abiems trumpam pasilikus pabendrauti dviese, prieš išvykimą namo, Kęstas prisipažino po mūsų ilgo pokalbio jaučiantis galingą užtaisą savyje, kaip išsireiškė, dvasinį pakylėjimą. Aš tik nusišypsojau tai išgirdusi nes jau žinau, kokie galingi Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU energiniai virpesiai, kuriuos gali patirti kitas mūsų nuoširdus dvasios brolis ar sesė. O ir aš važiavau namo jausdamasi labai gyvybinga, ir dėkojau Rojaus Trejybei-AŠ ESU už tokį netikėtą malonų patyrimą, nes tikrai dar kartą pajutau, kaip gera dalintis gyva dvasine šviesa, patiriama viduje, dalintis su visais ir visų gerovės labui.
Su meile,
Jurgita
2016-08-18 22:35:28
Kartą metuose, o gal ir dažniau, žmogus palieka įprastą gyvenamąją vietą ir patraukia atostogauti. Trumpam ar ilgesniam laikotarpiui, pagal poreikį. Tai taip ir aš su šeima ir kitais giminaičiais visiškai neplanuojant kelionės iš anksto, dvejoms dienoms išvažiavome – pajūriu pabraidžioti. Tebūnie tai pavadinta atostogomis.
Tos visokios atostogos paprastai baigiasi tuo, kad grįžti namo visas kaip išsunktas, pavargęs ir tesvajoji gerai išsimiegoti, pailsėti – po atostogų. Bet gali būti ir kitaip.
Prieš kelionę Rojaus Trejybės-AŠ ESU aš meldžiau, kad mums ši kelionė būtų prasminga kelionė, o ne orientavimasis vien į materialaus kūno patogumus, kuo natūralu taip pat pasirūpini, tik kiekvienas pagal savą supratimą. Į kelionę nepamirštu įsidėti VIENĄ Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL apreiškimą ir keletą lankstinukų – gal kam prireiks.
Kurortinės gyvenvietės, Šventosios, gražios ir labai jau tvarkingos poilsiavietės kurioje apsistosime savininkė, mus priima labai maloniai ir mane kiek nustebina, kad nepriskaičiuoja papildomo mokesčio už tai, kad su mumis gyvens dar vienu asmeniu daugiau nei, kad užsisakėme vietų iš anksto, nors prieš atvykstant apie dar vieną kartu su mumis norintį gyventi žmogų žinoma, kad pranešėme. Dieną pajūryje ir ne tik, praleidome puikiai. Į poilsiavietę grįžome jau sutemus – vaikams laikas miegoti. Aš įsitaisau ant žemės, ant savo čiužinuko jau apie dvyliktą valandą nakties. Aplink dar girdžiu vakarojančius – bet ne triukšmaujančius – žmones. Iš virtuvės dar sklinda neseniai gamintos vakarienės kvapai. Dirsteliu pro langą, kieme dar bėgioja mažylis vaikelis. Susimąstau, kokia chaotiška dienotvarke gyvena mirtingasis. Kūnas juk neskirsto laiko į tokį, kad dabar atostogos – truputį galima elgtis su manim taip, kad mane paaalint, o tariamai pailsėt, po to tai jau vėl susiimsim.
Atsikėlusi septintą ryto aplink negirdžiu nė vieno žmogaus balso. Visi miega. Tylu tylu, kaip turėtų būti vakare, kai žmogui laikas ilsėtis. Tenka laukti kol atsikels ir maniškiai ir truputį po devintos valandos ryto jau aplik visur guža ir kaimynai užtinusiais veidais. Tai rodo, kad žmogus nepailsėjo. Vėlyva vakarienė – nuodas mūsų organizmui. Dabar jau galiu su priežiūra palikti savo vaikus tai išbėgu pabėgioti naujomis gatvelėmis – kaip bus įdomu. Bet pastebiu, kad mintyse iškyla klausimas po klausimo – gal pakalbinti tą maloniai bendraujančią šeimininkę ir dvasine tema? Gal parodyti atsivežtą apreiškimą ir t. t. Pajuntu, kad tokios mintys tik vargina ir kreipiuosi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU pagalbos, kad suprasčiau-pajausčiau kaip gi man reikėtų pasielgti. Bėgiodama susipažįstu su aplinkinėmis gatvėmis, randu seną apleistą bajoro dvarą, saugomą valstybės – taip užrašyta pakabintoje ant pastato lentelėje, o grįžusi namo – jau galiu skanauti ir užsidirbtus gardžius pusryčius. Klausimais kamavusios mintys jau pasimiršo, o atėjus laikui atsisveikinti su poilsiavietės šeimininke, taip ir atsisveikinu nieko neužsiminusi apie dvasinį gyvenimą. Pačios aplinkybės taip susiklosto, kad dar iš vakaro pati mane kalbinusi ši moteris dabar, po mano kreipimosi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU patarimo kaip gi man pasielgti, mano kelyje nepasirodo iki tol, kol aš pati jos nesusiradau paskutinę minutę, kad padėkoti už šiltą priėmimą ir ištarti sudie.
Antrosios mūsų atostogų dienos vidurdienis prasidėjo didžiausiame Europoje Japoniškame Sode, esančiame Kretingos rajone. Šiandien čia vyksta septintasis – kiekvienais metais rengiamas – japoniškas festivalis. Atidarymo proga pirmasis kalbėti pradėjo šio įspūdingo, šimto keturiolikos hektarų ploto, Japoniško Sodo įkūrėjas. Į jį atkreipiau dėmesį, nes jo kalba buvo nuoširdi ir labai paprastais žodžiais sakoma, be jokio oficialumo. Tačiau vieną akimirką šis žmogus prakalbo apie asmenį, kuris daug prisiėjo prie šio Sodo darbų ir kuris prieš tris metus paliko šį pasaulį. Buvo matyti, kaip jam sunku apie tai kalbėti, akimirkomis net galėjai pasakyti, kad jis kaip ir pamiršo minią ir nugrimzdo į savas mintis ir tik atsiminęs kur yra, padėkojo susirinkusiai miniai, kad atėjo ir tęsė savo kiek sakyčiau išsiblaškiusią, nesureikšmintą kalbą toliau. Man patiko. Bet negalėjau nekreipti dėmesio į šio žmogaus tokį patiriamą skausmą dėl išėjusiojo draugo, artimo. Kuo toliau jis kalbėjo, tuo aiškiau supratau, kad tai jam yra skirta mano atsivežta vienintelė Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL knyga. Ir ta mintis man buvo tokia aiški, kad aš tuo nė akimirką nesuabejojau. Juk tik pažindamas Tikrovę tu nustosi kankintis. Vadinasi aš jam galiu padėti. Jaučiu – turiu padėti. Toliau kalbėjo japonas su vertėjos pagalba į lietuvių kalbą ir kiti, tol kol prasidėjo festivalio linksmybių programa, japonų atliekamos dainos ir panašiai. Tačiau aš jaučiau kaip esu apsupta tokių energinių virpesių lauke, kad pajuntu jog nedalyvauju tame kas vyksta aplink, tie virpesiai kuriuos juntu pranoksta pačią aplinką ir aš žinau, kad mano sekantis žingsnis – apšviesti tą taip išgyvenantį Sodo šeimininką, kuris to nė nebandė slėpti prieš susirinkusiuosius ir tai buvo taip aiškiai matyti. Aš pradedu galvoti kaip gi man prie jo prieiti kai jisai matau toks užimtas su festivalio dalyviais? Kreipiuosi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU klausiu ką man daryti, kada prie jo prieiti? Ir akimirksniu pajuntu kaip viduje esu nuraminama, išgirstu aiškias mintis, kad neskubėčiau viskas bus savu laiku. Nesijaudink. Taip aš kuo ramiausiai sėdžiu toliau ant kalvelės tarp minios žmonių ir stebiu kas vyksta scenoje, negalvodama dabar jau kaip ir kada susitiksiu tą ką tik kalbą sakiusį žmogų. Tik kai kiek vėliau Kotryna, mano dukra, paprašo į tualetą, aš turiu ją nuvesti atgal prie įėjimo ir vėl grįžti. Grįžtant, tiesiai prieš mus dideliais žingsniais matau vienas ateina ir mano norimas sutikti žmogus. Jis pastebi iš mano kūno kalbos, kad noriu jį pakalbinti ir aš jį pasisveikinu. Aš be jokių ceremonijų pasakau, kad girdėjau jo kalbą ir negalėjau neatkreipti dėmesio į tai, kaip jis kalbėjo apie jam buvo aiškiai matyti brangaus žmogaus išėjimą iš šio pasaulio. Matau vėl tą patį išgyvenimą jo veide – Taip, tai labai jautri tema, jam tebuvo trisdešimt penkeri metai... – sako. Aš akimirką patyliu. Jis stovi priekiu kiek palinkęs į mane. Žiūri man į akis ir laukia ką aš pasakysiu. – O ar jūs norėtumėte sužinoti, kas yra toliau, kas štai laukia jūsų draugo? – Padarau pauzę. – Noriu jums padovanoti vieną apreiškimą, aš pajutau, kad jums jį turiu perduoti. Ar skaitysit? – Taip, skaitysiu. – linkteli galvą žiūrėdamas man į akis. Aš išsitraukiu apreiškimą iš kuprinės ir paduodu jam į rankas. Jis matau perskaito pavadinimą ir sako – Aš tokias knygas paskaitinėju. – Čia rasit visus atsakymus. – jaučiu kad nereikia išsiplėsti ir tiek tepasakau. Į mano pašnekovą kažkas kreipiasi per raciją, laikomą jo rankose, ir aš suprantu, kad jis yra reikalingas festivalio dalyviams, ką išsakau garsu. Mes dar apsikeičiame kažkokia mintimi ir jis padėkoja už knygą. Jaučiu, kad jis lyg ir nori apsikabinti atsidėkodamas, bet neišdrįsta – kaip beje ir aš. Gal kiek ir per asmeniškai sureagavau dar į jo tada sakytą kalbą. Ir mes išsiskiriame linktelėję vienas kitam galvą. Dar niekada taip ramiai kaip šį kartą neklausiau jokio žmogaus – ar skaitysi šią knygą? Visada reikėdavo daug drąsos prieiti prie žmogaus ir taip užkalbinti, bet ne šį kartą. Viduje jutau tokį vidinį troškimą padėti šiam žmogui, kad ir baimė išgaravo.
Žinoma, kad mes norime, jog mūsų įteiktas dvasios broliui ar sesei Apreiškimas būtų skaitomas. Ir ne šiaip, o taip kaip skaitome mes, urantai – atverta dvasia. Bet tik kiekvienas asmeniškai gali tą padaryti. Mes už kitą neatsiversime. Mes padedame tiek, kiek galime – nukreipdami juos šviesos link ir už juos melsdamiesi.
Kad ir kokie brangūs žmonės ar ne tik draugai tave besuptų – urantas patiria, kad vis tiek giliai viduje esi tik tu ir tavo Tikrasis Tėvas ir Motina užpildantis tave pilnatve. Ne kažkas kitkas, o tik Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU.
Kad ir tavo atostogos būtų ne atsiskyrimas nuo Jo, bet prasmingų darbų darymas vardan visumos. O būtent tokiomis akimirkomis tu ir jautiesi Gyvybingas.
Telydi jus ramybė, Vita
vvita
2016-07-25 10:38:05
Te bus diena kaip šventė KŪRĖJO meilės ir gerovės kupina. Su ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU seseriškai apkabinu visus,visus. Šiuo savo apkabinimu noriu pasidalinti užplūdusia ŠILUMA, PALAIMA ir RAMYBE.
Astra
2016-07-20 09:21:53
Kokia nuostabi atsivėrimo būsena, kai prisipildai išmintimi, įžvalga iš Išminties Šaltinio ir Centro: užplūsta ramybė ir Žinojimas, toji iliuzija aplinkoje išnyksta, atsiranda užtikrintumas ir pasitikejimas savo veiksmu, žodžiu.Tai yra visai kita gyvenimo Kokybė, kai nelieka abejonių dėl savo teisumo, nes toji Tiesa tiesiog yra manyje, nereikia jokių įrodymų, nes amžinojoje Tiesoje neegzistuoja tokios sąvokos, kaip įrodymai. Tai yra Tiesa ir Tikrovė.
Anksčiau pagalvodavau: na, ar iš tikro tos ritualinės religijos yra taip blogai, juk jos visitek individą veda gėrio keliu ir gal būt tiems broliams ir sesėms dvasioje jos yra naudingos, kiekvienam pagal savo dvasinį laiptelį. Bet tik atsivėrusiam ir suvokusiam, kad jokių kelių apart Gyvojo Kelio neegzisuoja, išryškėja toji klasta. Ir supranti, kad Gėris yra vienintelis - tik iš Rojaus Tėvų, negali būti mažesnio gėrio, ar pusiau gėrio, negali būti dvasinio laiptelio ne Gyvąjame Kelyje.
Pasisvečiavę pas mano žemiškąją gimdytoją, su mažuoju sūnumi susiruošėme namo: iki autobuso stotelės ėjome mišku, nuostabiai kvepiančiu pušynu, mus lydėjo įvairių rūšių paukščių čiulbėjimas. Ki priėjome stotelę, pamačiau, kad iki autobuso liko nemažai laiko ir nusprendėme paėjėti iki kitos stotelės. Ta kita stotelė buvo prie Kairėnų kapinių, joje įrengta pavėsinė aplipdyta įvairiais skelbimais, išterliota dažais. Kokie virpesiai aplinkui tokia ir stotelė- pagalvojau...joje net nemalonu buvo stovėti. O kas labiausia įstrigo ir Rėžė akį bei širdį, tai juodomis vidutinio dydžio raidėmis ant baltų A4 formato lapų teiginiai. Kaip, jau minėjau, iš jų sklindantys žemo dažnio virpesiai men net buvo juntami realiai, fiziškai: rašau, kad Jūs pajaustumėte visą tai didžiosiomis raidėmis, tap kaip ten parašyta ir kaip paryškinta kai kurie žodžiai: " Išpažintis GYDO", "Kiekvieną sekmadienį DALYVAUJANČIUS ŠVENTOSE MIŠIOSE DIEVAS STIPRINA, gavusius nuodėmių ateleidimą DIEVAS IŠLAISVINA IŠ NUODĖMIŲ. Priimančius ŠVENTĄ DIEVĄ KOMUNIJOJE DIEVAS YPAČ SUSTIPRINA.", "Katalikų bažnyčioje DAŽNAI esant be sunkios nuodėmės PRIIMANTYS ŠVENČIAUSIĄ SAKRAMENTĄ SVEIKSTA".
Ar gali tokia religija bent kiek individą kelti dvasioje, ar gali išlaisvinti iš baimės, ar gali padaryti gailestingu, ar gali išgydyti, išmokyti užjausti, padėti jam pajausti vienovę su Kūrėju, pajausti BROLYSTĘ?
NE MYLIMIEJI, TIK GYVAS RYŠYS IR BENDRAVIMAS SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU GYDO, TIK KOLEKTYVINĖ KOMUNIJA SU ROJAUS TREJYBE -AŠ ESU STIPRINA IR KELIA INDIVIDĄ DVASIOJE, TIK RYŠYJE SU ROJAUS TĖVAIS SUVOKUS SAVO NUODĖMES IR JŲ LAISVA VALIA NEBEDARANT DAUGIAU AUGAME DVASIOJE IR IŠSILAISVINAME IR NEREIKIA JOKIO DIEVO IR TARPININKO TARP DIEVO IR INDIVIDO ATLEIDIMO, TIK ATRADĘ KŪRĖJĄ SAVYJE, GARBINDAMI IR ŠLOVINDAMI STIPRĖJAME VIENINTELIAME GYVĄJAME KELYJE IR TAMPAME BENDRAKŪRĖJAIS. IR TAI YRA TIKROVĖ IR TIESA ESANTI URANTO VIDUJE TIKRO IR GYVO IR TIK TOKIE TEIGINIAI YRA TEISINGI IR VERTI, KAD JUOS IŠGIRSTŲ KITI. AMEN.
Apkabinu Jus mano Mylimieji
Vilius
Viljamas
2016-06-05 18:13:54
Šįryt sapnavau tokį sapną. Patalpose, kur vyksta statybos, bendrauju su nepažįstamuoju darbų vykdytoju, daug visokių klausimų, ir pabaigoje jis sako – „ŠĮ DARBĄ ĮMANOMA DIRBTI TIK EINANT GYVUOJU KELIU“. Sunkiai galėdamas patikėti tuo, ką girdžiu, paklausiau jo, iš kur jis sužinojo apie gyvąjį kelią. Nuveda į savo laikiną patalpą paskendusią dulkėse, ištraukia Jėzaus Kristaus knygą-apreiškimą „Kalbu Jums Vėl“ anglų kalba, daug storesnę už lietuviškąją, ir paduoda man, kad susipažinčiau. Sako, reikia šitą knygą studijuoti, gilintis į ją, ir gyventi pagal ją. Sapno pabaigoje suspėjau pasakyti jam , kad aš taip pat esu gyvajame kelyje.
Mantas
2016-06-05 12:30:21
Dirbu su simto metu sulaukusia moterim, kuri turi dar puikia sveikata ir neturi jokiu ligu ir gydytojai negali jai priskirti jokiu vaistu. Viena diena jai sutriko kvepavimas, nuveze i logonine, bet is jos isleido, nes sveika, bet po to ivykio ji nusprende likti lovoje. Tai ja priziuriu diena, kiti dirba ir nakti ir diena. Cia ateina ir kitos slauges, kurios ja prausia. Tai viena is tu merginu vakar atejusi pamete penkis svarus. Kai ji ta pastebejo jau buvo toli nuo cia ir tuo paciu nezinojo kur pamete. Jai paskambino ir pasake, kad pinigas rastas.
Siandien sita mergaite atejo pavelavusi, kai jai atidariau duris. Jos ateina poromis ir padaro darba kartais viena uz kita. Tai jos kolege atejo laiku ir viska sutvarke viena. As sitai pavelavusiai ir sakau, viskas jau padaryta ir simtamete nori pasnausti, tai eik, jei nori. Ji sutrypciojo ir sako, kad ji paliko piniga vakar ir jai skambino. Taip ji uzejo ir mes pradejome snekuciuotis. Pokalbis nebuvo ilgas, bet kuo ji labiausiai stebejos ir man pasakojo labai idomu, tai ir dalinuosi su visais. Jai tik astonuolika metu ir ji nusprende isskirti su savo draugu, kuris perejo i islama. Tai ji man uzdave klausima tiksliai neprisimenu, bet nuo to prasidejo musu dvasinis pokalbis. Ir as jai pasakiau tuos pacius dalykus, kuriuos ji buvo girdejusi visai neseniai visai is kito zmogaus. Jo paaiskinimas buvo menkesnis, bet pagrindine mintis ta pati – jei mes patektume i Roju dabar ten nieko negaletume matyti, o jai tas kitas pasake, kad ji numirtu. Taip, juk virpesiai tokio auksto daznio, kad musu forma, jei su ja, tikrai issilydytu per akimirksni, bet mes jau zinome, kad tai nera imanoma su musu kunu.
Ji papasakojo apie save, savo pojucius ir kaip bendrauja su Dievu, nes ji taip i ji kreipiasi arba i Jezu. Jai kyla labai daug klausimu ir ji prisipazino, kad ji labai iesko. Viena diena ji buvo savo baznycioje ir ofise pasake, kad jai daugiau darbo neduotu po pietu, nes ji nori pasimelsti, kaip ji pasake paskirti ta laika Dievui. Jai niekas neskambino iki pat to momento, kol jos malda nepasibaige. Tik isejus is baznycios gavo iskvietima vaziuoti, bet jos telefonas rode tik keturis procentus energijos baterijoje ir ji suprato, kad to neuzteks. Pradejo jaudintis del to ir kreipesi i Dieva sakydama, kad padetu kazkaip pakrauti telefona. Islipusi is metro ir paejusi gatve ji pamate McDonadl’a, kur gales ir papildyti baterija, apsidziauge, bet atejusi arciau pamate, kad tai ju ofisas, bet ne valgykla, kurioje butu radusi rozete. Siek tiek nusimine, bet vyras atkreipe i ja demesi, nes ji garsiai kreipesi i Dieva ir jis ta girdejo. Jie pradejo bendrauti, jis su malonumu leido jai pakrauti telefono baterija ir jie kalbejosi apie dvasia. Ji sako, zvilgtelejau telefona is keturiu procentu jau rode keturiasdesimt, bet as nenoriu eiti nuo jo, taip noriu klausyti. Tai jis jai ir suteike ta minti, kuria isreiskiau auksciau. Po to ji man sako, zinai ar tu gali tiketis siais laikais, kad kas nors tau paskambintu ir pasakytu, kad rado tavo penkis svarus…O va dabar sedziu su tavimi ir kalbuosi. Ji visada praso, kad ja vestu ir padetu jai. Ji dar labai jauna, bet labai nori siekti dvasines sviesos, bet ar jai uzteks drasos? Ji padekojo. Jos ismaniame telephone atidariau angliska musu svetaine ir ja islydejau su gyvaja malda is musu svetaines, kad ji suprastu apie kokia gyva komunija ir gyva rysi kalbu. Pakvieciau pasimelsti kartu, jei to nores.
Nieko neplanavau ir va kaip isejo. Padekojau apvaizdai ir paklausiau ar ji pakrapste mergaites kisene, kad penkine iskristu:))))o mane kolege paskmbino jai. Ji negrizo ta pacia diena. Sako galvojau vaziuoti, bet mintis buvo tokia – siandien jau pavargau, ryt ten dirbu ir pasiimsiu, o va matai, as turejau sutikti tave, kad tu man visa sita ir papasakotumei. Apsikabinome ir iki kito malonaus.
Rita
2016-06-01 20:13:26
Mielas Simai, tavo pastebėjimas yra teisingas. Dėl to aš ir dažnai pasakau tiek Urantijos grupės užsiėmimo metu, tiek per savo pamokomąjį žodį Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventvėje gyvųjų pamaldų metu, kad dabar žmonių nėra, yra tik JUDANTYS IR BAIMĖS KUPINI KŪNAI-ŠEŠĖLIAI.
Kada buvau vaikas ir gyvenau Utenoje, ir dar nelankliau mokyklos, tai labai daug važinėdavau su dviračiu. Ir man patikdavo atvažiuoti į autobusų stotį ir stebėti žmones. Stotis buvo kitoje vietoje negu dabar. Aš praleisdavau ištisas dienas žiūrėdamas į žmones, laukiančius autobusų, lipančius į autobusus, stebėdavau vairuotojus iš įvairiausių miestų. Ir jau tada pastebėjau, kaip skirtingai elgiasi vairuotojai ir Vilniaus ar Kauno, ir iš mažesnių miestų. Vilniečiai ar kauniečiai daug šnekesni, drąsesni. Aš žiūrėdavau, kaip vairuotojai bendrauja tarpusavyje. Matydavau ir girdėdavau, kaip jie užmezga pokalbį, iki tol nepažįstami, per labai trumpą laiką, ir suranda bendrą kalbą. Laukiantys autobusų taip pat susirasdavo pašnekovų, o keliaujančių įvairiomis kryptimis buvo gausybė, net į miestelius, į kaimus, todėl autobusų maršutų buvo labai daug. Ir visame stoties viduje ir lauke būdavo didžiulis klegesys - buvo GYVASTIS IR TARPUSAVIO PASITIKĖJIMAS. Žmonės, net trumpai pasikalbėję, jau su pasitikėjimu prašydavo pasaugoti lagaminus, kol nueis į tualetą. Ir niekam ir minties nekilo, kad būtent tas, kurio prašo pasaugoti, galėtų pavogti tuos lagaminus. Buvo TIKRUMAS IR NUOŠIRDUMAS. O kada kur nors man tekdavo važiuoti autobusu, tai tik iš pradžių autobuse būdavo tylu, o netrukus jau žmonės susipažindavo su šalia sėdinčiais, ir palaipsniui, kol dar tylu, jau ima kilti šnaibždesys, o kai tokių daugėja, tai jau ir pusbalsiu kalbama, o greitai klega visas autobusas.
Aš jums nuolat pabrėžiu, kad vyksta PROTO DEGRADACIJA. Ir būtent BAIMĖ dabar vis stipriau viešpatauja mirtingojo prote. Ten, kur yra baimė, ten nėra meilės. Tad kyla NEPASITIKĖJIMAS NE TIK KITAIS, BET IR SAVIMI. IR NEPASITIKĖJIMAS VIS AUGA. Todėl dabar dar teks nužengti per daugybę metų, kol žmonės vėl pradės užmegzti bendravimą taip laisvai ir greitai, kaip tas būdavo anksčiau, ką aš ir aprašiau. O tą baimę įveikti padeda tik Meilės ŠALTINIS IR CENTRAS - ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU. Ir niekas kitas. Todėl atradęs Kūrėją - Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje mirtingasis ir gali būti tas aktyvus baimės tirpintojas kitiems, nes jis yra drąsesnis, ryžtingesnis, ir išmintingesnis už, kol kas, baimės valdomus kitus savo dvasinius brolius ir seses, dėl to jis ir turi būti aktyvesnis. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas automatiškai noriai prisileis tokį bendrauti norintį, nes baimės šaknys kiekvienam yra skirtingos tiek gyliu į pasąmonę, tiek ir išsikerojimu. Todėl pasąmonė tokio baimės valdomo mirtingojo, per akimirką, kaip milžiniška kompiuterio programa, nupieš visokių dar ryškiau baimę sukeliančių vaizdų ir priežasčių, KODĖL ČIA MĖGINA KAŽKOKS KALBINTI? Ir priklausomai nuo aplinkos, nuo paros meto, netgi nuo sezono meto, ir nuo savo ankstesnių patyrimų bus ir atitinkama reakcija. Ir nevisada tokia, kokios galima tikėtis. Bet tai taip pat pažinimas kitų mūsų dvasios brolių ir sesių proto veikimo tam tikromis aplinkybėmis. Ir urantams tai visada į naudą - TAIP GERIAU PAŽĮSTAME MIRTINGŲJŲ PROTĄ, ASMENYBIŲ CHARAKTERĮ, IR JŲ SAVYBES.
Toks mūsų gyvasis kelias - BENDRAUTI IR BENDRADARBIAUTI TARPUSAVYJE IŠ MEILĖS IR LAISVA VALIA VISŲ LABUI, IR TAIP, KAIP VEDA KŪRĖJAS IŠ VIDAUS, NES BŪTENT KŪRĖJAS - ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU IR SUMANĖ, JOG MIRTINGASIS YRA VISUOMENINIS TVARINYS, IR PLEČIANTIS IR PATIRIANTIS BROLYSTĘ.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2016-03-30 16:08:23
Mane gan ilgai lydėjo mintis, jog reikėtų pradėti aktyviau judėti, nes dabartinis gyvenimo tempas ir gyvenama vieta taip sudėliojo viską, jog beveik visą laiką sėdžiu- tai paskaitose, tai bendrabuti, o ėjimas ir judėjimas tik į paskaitas ir kūno kultūros paskaitose. Šitaip gyvendamas pajutau, jog atsiranda įvairiausių sunkumų- sunkiau lipti laiptais (nei kad lakstydavau mokykloje), dirbti fizinį darbą namie, ir net ryte atsikelt iš lovos, nes pradeda skaudėti nugarą. Karts nuo karto padarydavau mankštą ryte, bet rimčiau užsiimti nepakako valios. Užvakar nusprendžiau bėgioti. Kaip tariau, taip ir padariau...
Eidamas miestu tai šen tai ten vis galvodavau, kodėl žmonės tokie susvetimėję? Gedimino prospektas sausakimšas, kartais net prasilenkti sunku, o visi lyg svetimi, lyg priešai. Jei į akis žiūri tikrai nenusišypsos, greičiau nužiūrės nuo galvos iki kojų ir mintyse tave papeiks, o net jei ir ką gero pagalvos tai vistiek nepasakys, vis ta gyvuliško proto BAIMĖ. Mąstau: Kaip būtų šaunu jei eidamas gatve galėtum užkalbinti bet kurį žmogų ir šis su tavimi kalbėtų taip nuoširdžiai lyg senas pažįstamas, net negalvodamas- aš nepažįstų šito žmogaus, jis man SVETIMAS. Juk esam visi SESĖS ir BROLIAI!
Su šia mintimi susidūriau ir bėgdamas.
Bėgdamas Vingio parke svarsčiau, kaip yra geriausia bėgioti ar lėtai ir ilgai, ar greitai ir trumpai, kokių batų reikia, kokius pagrindinius dalykus reikėtų žinoti norint nepatirti traumų ir pan... Ten buvo daug kitų bėgikų ir bėgdamas panirau į ankstesnius pamąstymus, jog galiu užkalbinti žmogų (bet kurį, juk visi esame SESĖS ir BROLIAI) kuris jau nemažai laiko bėgioja. Priešais mane žingsniavo sportiškai apsirengusi mergina. Reikia jos paklausti!- pagalvojau. Tačiau tuojau pat mane užklupo baimė- aš niekad to nedariau, ir išvis, niekas taip nedaro! Galvoje užvirė mūšis... tačiau suradau viena priežastį kuri nugalėjo- Vitos įkelta citata iš Urantijos knygos: Materialaus kūno drąsa yra narsumo žemiausioji forma. Proto narsumas yra žmogiškosios drąsos aukštesnioji rūšis, bet aukščiausioji ir nuostabiausioji drąsos rūšis yra bekompromisinė ištikimybė apšviestiesiems įsitikinimams dėl giluminių dvasinių realybių. Ir tokia drąsa sudaro Dievą pažįstančio žmogaus didvyriškumą. (1608-04-03)
Tas drąsus įsitikinimas, jog visi esame vieno Tėvo-Motinos, visi esam BROLIAI ir SESĖS įkvėpė drąsos, paskatino nebijoti, ir elgtis taip kaip reikėtų,elgtis taip kaip Nebadono Mykolas skelbė-Dievo tėvyste ir visų žmonių brolystė, nepaisant kaip keistai galiu atrodyti ar likti nesuprastas. Užkalbinau, pakalbėjome ir toji mergina pirma pasimetusi vėliau su trupinėliu nepasitikėjimo bendravo, o po penkių minučių pasijautė žiupsnelis nuoširdumo. Reiškia žmonės galėtų taip elgtis ir regis patys neprieštarauja tam, tik bijo patys imtis veiksmų... Viso to rezultatas- savęs ugdymas, gyvuliškos baimės naikinimas, kuris neleidžia skleistis dvasinei asmenybei.
Mano manymu tai yra gan mažas, tačiau reikšmingas žingsnis ugdant save.
Su meile, Simas
SimasG
2016-03-30 13:14:43
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.