Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Kartą metuose, o gal ir dažniau, žmogus palieka įprastą gyvenamąją vietą ir patraukia atostogauti. Trumpam ar ilgesniam laikotarpiui, pagal poreikį. Tai taip ir aš su šeima ir kitais giminaičiais visiškai neplanuojant kelionės iš anksto, dvejoms dienoms išvažiavome – pajūriu pabraidžioti. Tebūnie tai pavadinta atostogomis.Tos visokios atostogos paprastai baigiasi tuo, kad grįžti namo visas kaip išsunktas, pavargęs ir tesvajoji gerai išsimiegoti, pailsėti – po atostogų. Bet gali būti ir kitaip.
Prieš kelionę Rojaus Trejybės-AŠ ESU aš meldžiau, kad mums ši kelionė būtų prasminga kelionė, o ne orientavimasis vien į materialaus kūno patogumus, kuo natūralu taip pat pasirūpini, tik kiekvienas pagal savą supratimą. Į kelionę nepamirštu įsidėti VIENĄ Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL apreiškimą ir keletą lankstinukų – gal kam prireiks.
Kurortinės gyvenvietės, Šventosios, gražios ir labai jau tvarkingos poilsiavietės kurioje apsistosime savininkė, mus priima labai maloniai ir mane kiek nustebina, kad nepriskaičiuoja papildomo mokesčio už tai, kad su mumis gyvens dar vienu asmeniu daugiau nei, kad užsisakėme vietų iš anksto, nors prieš atvykstant apie dar vieną kartu su mumis norintį gyventi žmogų žinoma, kad pranešėme. Dieną pajūryje ir ne tik, praleidome puikiai. Į poilsiavietę grįžome jau sutemus – vaikams laikas miegoti. Aš įsitaisau ant žemės, ant savo čiužinuko jau apie dvyliktą valandą nakties. Aplink dar girdžiu vakarojančius – bet ne triukšmaujančius – žmones. Iš virtuvės dar sklinda neseniai gamintos vakarienės kvapai. Dirsteliu pro langą, kieme dar bėgioja mažylis vaikelis. Susimąstau, kokia chaotiška dienotvarke gyvena mirtingasis. Kūnas juk neskirsto laiko į tokį, kad dabar atostogos – truputį galima elgtis su manim taip, kad mane paaalint, o tariamai pailsėt, po to tai jau vėl susiimsim.
Atsikėlusi septintą ryto aplink negirdžiu nė vieno žmogaus balso. Visi miega. Tylu tylu, kaip turėtų būti vakare, kai žmogui laikas ilsėtis. Tenka laukti kol atsikels ir maniškiai ir truputį po devintos valandos ryto jau aplik visur guža ir kaimynai užtinusiais veidais. Tai rodo, kad žmogus nepailsėjo. Vėlyva vakarienė – nuodas mūsų organizmui. Dabar jau galiu su priežiūra palikti savo vaikus tai išbėgu pabėgioti naujomis gatvelėmis – kaip bus įdomu. Bet pastebiu, kad mintyse iškyla klausimas po klausimo – gal pakalbinti tą maloniai bendraujančią šeimininkę ir dvasine tema? Gal parodyti atsivežtą apreiškimą ir t. t. Pajuntu, kad tokios mintys tik vargina ir kreipiuosi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU pagalbos, kad suprasčiau-pajausčiau kaip gi man reikėtų pasielgti. Bėgiodama susipažįstu su aplinkinėmis gatvėmis, randu seną apleistą bajoro dvarą, saugomą valstybės – taip užrašyta pakabintoje ant pastato lentelėje, o grįžusi namo – jau galiu skanauti ir užsidirbtus gardžius pusryčius. Klausimais kamavusios mintys jau pasimiršo, o atėjus laikui atsisveikinti su poilsiavietės šeimininke, taip ir atsisveikinu nieko neužsiminusi apie dvasinį gyvenimą. Pačios aplinkybės taip susiklosto, kad dar iš vakaro pati mane kalbinusi ši moteris dabar, po mano kreipimosi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU patarimo kaip gi man pasielgti, mano kelyje nepasirodo iki tol, kol aš pati jos nesusiradau paskutinę minutę, kad padėkoti už šiltą priėmimą ir ištarti sudie.
Antrosios mūsų atostogų dienos vidurdienis prasidėjo didžiausiame Europoje Japoniškame Sode, esančiame Kretingos rajone. Šiandien čia vyksta septintasis – kiekvienais metais rengiamas – japoniškas festivalis. Atidarymo proga pirmasis kalbėti pradėjo šio įspūdingo, šimto keturiolikos hektarų ploto, Japoniško Sodo įkūrėjas. Į jį atkreipiau dėmesį, nes jo kalba buvo nuoširdi ir labai paprastais žodžiais sakoma, be jokio oficialumo. Tačiau vieną akimirką šis žmogus prakalbo apie asmenį, kuris daug prisiėjo prie šio Sodo darbų ir kuris prieš tris metus paliko šį pasaulį. Buvo matyti, kaip jam sunku apie tai kalbėti, akimirkomis net galėjai pasakyti, kad jis kaip ir pamiršo minią ir nugrimzdo į savas mintis ir tik atsiminęs kur yra, padėkojo susirinkusiai miniai, kad atėjo ir tęsė savo kiek sakyčiau išsiblaškiusią, nesureikšmintą kalbą toliau. Man patiko. Bet negalėjau nekreipti dėmesio į šio žmogaus tokį patiriamą skausmą dėl išėjusiojo draugo, artimo. Kuo toliau jis kalbėjo, tuo aiškiau supratau, kad tai jam yra skirta mano atsivežta vienintelė Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL knyga. Ir ta mintis man buvo tokia aiški, kad aš tuo nė akimirką nesuabejojau. Juk tik pažindamas Tikrovę tu nustosi kankintis. Vadinasi aš jam galiu padėti. Jaučiu – turiu padėti. Toliau kalbėjo japonas su vertėjos pagalba į lietuvių kalbą ir kiti, tol kol prasidėjo festivalio linksmybių programa, japonų atliekamos dainos ir panašiai. Tačiau aš jaučiau kaip esu apsupta tokių energinių virpesių lauke, kad pajuntu jog nedalyvauju tame kas vyksta aplink, tie virpesiai kuriuos juntu pranoksta pačią aplinką ir aš žinau, kad mano sekantis žingsnis – apšviesti tą taip išgyvenantį Sodo šeimininką, kuris to nė nebandė slėpti prieš susirinkusiuosius ir tai buvo taip aiškiai matyti. Aš pradedu galvoti kaip gi man prie jo prieiti kai jisai matau toks užimtas su festivalio dalyviais? Kreipiuosi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU klausiu ką man daryti, kada prie jo prieiti? Ir akimirksniu pajuntu kaip viduje esu nuraminama, išgirstu aiškias mintis, kad neskubėčiau viskas bus savu laiku. Nesijaudink. Taip aš kuo ramiausiai sėdžiu toliau ant kalvelės tarp minios žmonių ir stebiu kas vyksta scenoje, negalvodama dabar jau kaip ir kada susitiksiu tą ką tik kalbą sakiusį žmogų. Tik kai kiek vėliau Kotryna, mano dukra, paprašo į tualetą, aš turiu ją nuvesti atgal prie įėjimo ir vėl grįžti. Grįžtant, tiesiai prieš mus dideliais žingsniais matau vienas ateina ir mano norimas sutikti žmogus. Jis pastebi iš mano kūno kalbos, kad noriu jį pakalbinti ir aš jį pasisveikinu. Aš be jokių ceremonijų pasakau, kad girdėjau jo kalbą ir negalėjau neatkreipti dėmesio į tai, kaip jis kalbėjo apie jam buvo aiškiai matyti brangaus žmogaus išėjimą iš šio pasaulio. Matau vėl tą patį išgyvenimą jo veide – Taip, tai labai jautri tema, jam tebuvo trisdešimt penkeri metai... – sako. Aš akimirką patyliu. Jis stovi priekiu kiek palinkęs į mane. Žiūri man į akis ir laukia ką aš pasakysiu. – O ar jūs norėtumėte sužinoti, kas yra toliau, kas štai laukia jūsų draugo? – Padarau pauzę. – Noriu jums padovanoti vieną apreiškimą, aš pajutau, kad jums jį turiu perduoti. Ar skaitysit? – Taip, skaitysiu. – linkteli galvą žiūrėdamas man į akis. Aš išsitraukiu apreiškimą iš kuprinės ir paduodu jam į rankas. Jis matau perskaito pavadinimą ir sako – Aš tokias knygas paskaitinėju. – Čia rasit visus atsakymus. – jaučiu kad nereikia išsiplėsti ir tiek tepasakau. Į mano pašnekovą kažkas kreipiasi per raciją, laikomą jo rankose, ir aš suprantu, kad jis yra reikalingas festivalio dalyviams, ką išsakau garsu. Mes dar apsikeičiame kažkokia mintimi ir jis padėkoja už knygą. Jaučiu, kad jis lyg ir nori apsikabinti atsidėkodamas, bet neišdrįsta – kaip beje ir aš. Gal kiek ir per asmeniškai sureagavau dar į jo tada sakytą kalbą. Ir mes išsiskiriame linktelėję vienas kitam galvą. Dar niekada taip ramiai kaip šį kartą neklausiau jokio žmogaus – ar skaitysi šią knygą? Visada reikėdavo daug drąsos prieiti prie žmogaus ir taip užkalbinti, bet ne šį kartą. Viduje jutau tokį vidinį troškimą padėti šiam žmogui, kad ir baimė išgaravo.
Žinoma, kad mes norime, jog mūsų įteiktas dvasios broliui ar sesei Apreiškimas būtų skaitomas. Ir ne šiaip, o taip kaip skaitome mes, urantai – atverta dvasia. Bet tik kiekvienas asmeniškai gali tą padaryti. Mes už kitą neatsiversime. Mes padedame tiek, kiek galime – nukreipdami juos šviesos link ir už juos melsdamiesi.
Kad ir kokie brangūs žmonės ar ne tik draugai tave besuptų – urantas patiria, kad vis tiek giliai viduje esi tik tu ir tavo Tikrasis Tėvas ir Motina užpildantis tave pilnatve. Ne kažkas kitkas, o tik Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU.
Kad ir tavo atostogos būtų ne atsiskyrimas nuo Jo, bet prasmingų darbų darymas vardan visumos. O būtent tokiomis akimirkomis tu ir jautiesi Gyvybingas.
Telydi jus ramybė, Vita
vvita
2016-07-25 10:38:05
Te bus diena kaip šventė KŪRĖJO meilės ir gerovės kupina. Su ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU seseriškai apkabinu visus,visus. Šiuo savo apkabinimu noriu pasidalinti užplūdusia ŠILUMA, PALAIMA ir RAMYBE.
Astra
2016-07-20 09:21:53
Kokia nuostabi atsivėrimo būsena, kai prisipildai išmintimi, įžvalga iš Išminties Šaltinio ir Centro: užplūsta ramybė ir Žinojimas, toji iliuzija aplinkoje išnyksta, atsiranda užtikrintumas ir pasitikejimas savo veiksmu, žodžiu.Tai yra visai kita gyvenimo Kokybė, kai nelieka abejonių dėl savo teisumo, nes toji Tiesa tiesiog yra manyje, nereikia jokių įrodymų, nes amžinojoje Tiesoje neegzistuoja tokios sąvokos, kaip įrodymai. Tai yra Tiesa ir Tikrovė.
Anksčiau pagalvodavau: na, ar iš tikro tos ritualinės religijos yra taip blogai, juk jos visitek individą veda gėrio keliu ir gal būt tiems broliams ir sesėms dvasioje jos yra naudingos, kiekvienam pagal savo dvasinį laiptelį. Bet tik atsivėrusiam ir suvokusiam, kad jokių kelių apart Gyvojo Kelio neegzisuoja, išryškėja toji klasta. Ir supranti, kad Gėris yra vienintelis - tik iš Rojaus Tėvų, negali būti mažesnio gėrio, ar pusiau gėrio, negali būti dvasinio laiptelio ne Gyvąjame Kelyje.
Pasisvečiavę pas mano žemiškąją gimdytoją, su mažuoju sūnumi susiruošėme namo: iki autobuso stotelės ėjome mišku, nuostabiai kvepiančiu pušynu, mus lydėjo įvairių rūšių paukščių čiulbėjimas. Ki priėjome stotelę, pamačiau, kad iki autobuso liko nemažai laiko ir nusprendėme paėjėti iki kitos stotelės. Ta kita stotelė buvo prie Kairėnų kapinių, joje įrengta pavėsinė aplipdyta įvairiais skelbimais, išterliota dažais. Kokie virpesiai aplinkui tokia ir stotelė- pagalvojau...joje net nemalonu buvo stovėti. O kas labiausia įstrigo ir Rėžė akį bei širdį, tai juodomis vidutinio dydžio raidėmis ant baltų A4 formato lapų teiginiai. Kaip, jau minėjau, iš jų sklindantys žemo dažnio virpesiai men net buvo juntami realiai, fiziškai: rašau, kad Jūs pajaustumėte visą tai didžiosiomis raidėmis, tap kaip ten parašyta ir kaip paryškinta kai kurie žodžiai: " Išpažintis GYDO", "Kiekvieną sekmadienį DALYVAUJANČIUS ŠVENTOSE MIŠIOSE DIEVAS STIPRINA, gavusius nuodėmių ateleidimą DIEVAS IŠLAISVINA IŠ NUODĖMIŲ. Priimančius ŠVENTĄ DIEVĄ KOMUNIJOJE DIEVAS YPAČ SUSTIPRINA.", "Katalikų bažnyčioje DAŽNAI esant be sunkios nuodėmės PRIIMANTYS ŠVENČIAUSIĄ SAKRAMENTĄ SVEIKSTA".
Ar gali tokia religija bent kiek individą kelti dvasioje, ar gali išlaisvinti iš baimės, ar gali padaryti gailestingu, ar gali išgydyti, išmokyti užjausti, padėti jam pajausti vienovę su Kūrėju, pajausti BROLYSTĘ?
NE MYLIMIEJI, TIK GYVAS RYŠYS IR BENDRAVIMAS SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU GYDO, TIK KOLEKTYVINĖ KOMUNIJA SU ROJAUS TREJYBE -AŠ ESU STIPRINA IR KELIA INDIVIDĄ DVASIOJE, TIK RYŠYJE SU ROJAUS TĖVAIS SUVOKUS SAVO NUODĖMES IR JŲ LAISVA VALIA NEBEDARANT DAUGIAU AUGAME DVASIOJE IR IŠSILAISVINAME IR NEREIKIA JOKIO DIEVO IR TARPININKO TARP DIEVO IR INDIVIDO ATLEIDIMO, TIK ATRADĘ KŪRĖJĄ SAVYJE, GARBINDAMI IR ŠLOVINDAMI STIPRĖJAME VIENINTELIAME GYVĄJAME KELYJE IR TAMPAME BENDRAKŪRĖJAIS. IR TAI YRA TIKROVĖ IR TIESA ESANTI URANTO VIDUJE TIKRO IR GYVO IR TIK TOKIE TEIGINIAI YRA TEISINGI IR VERTI, KAD JUOS IŠGIRSTŲ KITI. AMEN.
Apkabinu Jus mano Mylimieji
Vilius
Viljamas
2016-06-05 18:13:54
Šįryt sapnavau tokį sapną. Patalpose, kur vyksta statybos, bendrauju su nepažįstamuoju darbų vykdytoju, daug visokių klausimų, ir pabaigoje jis sako – „ŠĮ DARBĄ ĮMANOMA DIRBTI TIK EINANT GYVUOJU KELIU“. Sunkiai galėdamas patikėti tuo, ką girdžiu, paklausiau jo, iš kur jis sužinojo apie gyvąjį kelią. Nuveda į savo laikiną patalpą paskendusią dulkėse, ištraukia Jėzaus Kristaus knygą-apreiškimą „Kalbu Jums Vėl“ anglų kalba, daug storesnę už lietuviškąją, ir paduoda man, kad susipažinčiau. Sako, reikia šitą knygą studijuoti, gilintis į ją, ir gyventi pagal ją. Sapno pabaigoje suspėjau pasakyti jam , kad aš taip pat esu gyvajame kelyje.
Mantas
2016-06-05 12:30:21
Dirbu su simto metu sulaukusia moterim, kuri turi dar puikia sveikata ir neturi jokiu ligu ir gydytojai negali jai priskirti jokiu vaistu. Viena diena jai sutriko kvepavimas, nuveze i logonine, bet is jos isleido, nes sveika, bet po to ivykio ji nusprende likti lovoje. Tai ja priziuriu diena, kiti dirba ir nakti ir diena. Cia ateina ir kitos slauges, kurios ja prausia. Tai viena is tu merginu vakar atejusi pamete penkis svarus. Kai ji ta pastebejo jau buvo toli nuo cia ir tuo paciu nezinojo kur pamete. Jai paskambino ir pasake, kad pinigas rastas.
Siandien sita mergaite atejo pavelavusi, kai jai atidariau duris. Jos ateina poromis ir padaro darba kartais viena uz kita. Tai jos kolege atejo laiku ir viska sutvarke viena. As sitai pavelavusiai ir sakau, viskas jau padaryta ir simtamete nori pasnausti, tai eik, jei nori. Ji sutrypciojo ir sako, kad ji paliko piniga vakar ir jai skambino. Taip ji uzejo ir mes pradejome snekuciuotis. Pokalbis nebuvo ilgas, bet kuo ji labiausiai stebejos ir man pasakojo labai idomu, tai ir dalinuosi su visais. Jai tik astonuolika metu ir ji nusprende isskirti su savo draugu, kuris perejo i islama. Tai ji man uzdave klausima tiksliai neprisimenu, bet nuo to prasidejo musu dvasinis pokalbis. Ir as jai pasakiau tuos pacius dalykus, kuriuos ji buvo girdejusi visai neseniai visai is kito zmogaus. Jo paaiskinimas buvo menkesnis, bet pagrindine mintis ta pati – jei mes patektume i Roju dabar ten nieko negaletume matyti, o jai tas kitas pasake, kad ji numirtu. Taip, juk virpesiai tokio auksto daznio, kad musu forma, jei su ja, tikrai issilydytu per akimirksni, bet mes jau zinome, kad tai nera imanoma su musu kunu.
Ji papasakojo apie save, savo pojucius ir kaip bendrauja su Dievu, nes ji taip i ji kreipiasi arba i Jezu. Jai kyla labai daug klausimu ir ji prisipazino, kad ji labai iesko. Viena diena ji buvo savo baznycioje ir ofise pasake, kad jai daugiau darbo neduotu po pietu, nes ji nori pasimelsti, kaip ji pasake paskirti ta laika Dievui. Jai niekas neskambino iki pat to momento, kol jos malda nepasibaige. Tik isejus is baznycios gavo iskvietima vaziuoti, bet jos telefonas rode tik keturis procentus energijos baterijoje ir ji suprato, kad to neuzteks. Pradejo jaudintis del to ir kreipesi i Dieva sakydama, kad padetu kazkaip pakrauti telefona. Islipusi is metro ir paejusi gatve ji pamate McDonadl’a, kur gales ir papildyti baterija, apsidziauge, bet atejusi arciau pamate, kad tai ju ofisas, bet ne valgykla, kurioje butu radusi rozete. Siek tiek nusimine, bet vyras atkreipe i ja demesi, nes ji garsiai kreipesi i Dieva ir jis ta girdejo. Jie pradejo bendrauti, jis su malonumu leido jai pakrauti telefono baterija ir jie kalbejosi apie dvasia. Ji sako, zvilgtelejau telefona is keturiu procentu jau rode keturiasdesimt, bet as nenoriu eiti nuo jo, taip noriu klausyti. Tai jis jai ir suteike ta minti, kuria isreiskiau auksciau. Po to ji man sako, zinai ar tu gali tiketis siais laikais, kad kas nors tau paskambintu ir pasakytu, kad rado tavo penkis svarus…O va dabar sedziu su tavimi ir kalbuosi. Ji visada praso, kad ja vestu ir padetu jai. Ji dar labai jauna, bet labai nori siekti dvasines sviesos, bet ar jai uzteks drasos? Ji padekojo. Jos ismaniame telephone atidariau angliska musu svetaine ir ja islydejau su gyvaja malda is musu svetaines, kad ji suprastu apie kokia gyva komunija ir gyva rysi kalbu. Pakvieciau pasimelsti kartu, jei to nores.
Nieko neplanavau ir va kaip isejo. Padekojau apvaizdai ir paklausiau ar ji pakrapste mergaites kisene, kad penkine iskristu:))))o mane kolege paskmbino jai. Ji negrizo ta pacia diena. Sako galvojau vaziuoti, bet mintis buvo tokia – siandien jau pavargau, ryt ten dirbu ir pasiimsiu, o va matai, as turejau sutikti tave, kad tu man visa sita ir papasakotumei. Apsikabinome ir iki kito malonaus.
Rita
2016-06-01 20:13:26
Mielas Simai, tavo pastebėjimas yra teisingas. Dėl to aš ir dažnai pasakau tiek Urantijos grupės užsiėmimo metu, tiek per savo pamokomąjį žodį Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventvėje gyvųjų pamaldų metu, kad dabar žmonių nėra, yra tik JUDANTYS IR BAIMĖS KUPINI KŪNAI-ŠEŠĖLIAI.
Kada buvau vaikas ir gyvenau Utenoje, ir dar nelankliau mokyklos, tai labai daug važinėdavau su dviračiu. Ir man patikdavo atvažiuoti į autobusų stotį ir stebėti žmones. Stotis buvo kitoje vietoje negu dabar. Aš praleisdavau ištisas dienas žiūrėdamas į žmones, laukiančius autobusų, lipančius į autobusus, stebėdavau vairuotojus iš įvairiausių miestų. Ir jau tada pastebėjau, kaip skirtingai elgiasi vairuotojai ir Vilniaus ar Kauno, ir iš mažesnių miestų. Vilniečiai ar kauniečiai daug šnekesni, drąsesni. Aš žiūrėdavau, kaip vairuotojai bendrauja tarpusavyje. Matydavau ir girdėdavau, kaip jie užmezga pokalbį, iki tol nepažįstami, per labai trumpą laiką, ir suranda bendrą kalbą. Laukiantys autobusų taip pat susirasdavo pašnekovų, o keliaujančių įvairiomis kryptimis buvo gausybė, net į miestelius, į kaimus, todėl autobusų maršutų buvo labai daug. Ir visame stoties viduje ir lauke būdavo didžiulis klegesys - buvo GYVASTIS IR TARPUSAVIO PASITIKĖJIMAS. Žmonės, net trumpai pasikalbėję, jau su pasitikėjimu prašydavo pasaugoti lagaminus, kol nueis į tualetą. Ir niekam ir minties nekilo, kad būtent tas, kurio prašo pasaugoti, galėtų pavogti tuos lagaminus. Buvo TIKRUMAS IR NUOŠIRDUMAS. O kada kur nors man tekdavo važiuoti autobusu, tai tik iš pradžių autobuse būdavo tylu, o netrukus jau žmonės susipažindavo su šalia sėdinčiais, ir palaipsniui, kol dar tylu, jau ima kilti šnaibždesys, o kai tokių daugėja, tai jau ir pusbalsiu kalbama, o greitai klega visas autobusas.
Aš jums nuolat pabrėžiu, kad vyksta PROTO DEGRADACIJA. Ir būtent BAIMĖ dabar vis stipriau viešpatauja mirtingojo prote. Ten, kur yra baimė, ten nėra meilės. Tad kyla NEPASITIKĖJIMAS NE TIK KITAIS, BET IR SAVIMI. IR NEPASITIKĖJIMAS VIS AUGA. Todėl dabar dar teks nužengti per daugybę metų, kol žmonės vėl pradės užmegzti bendravimą taip laisvai ir greitai, kaip tas būdavo anksčiau, ką aš ir aprašiau. O tą baimę įveikti padeda tik Meilės ŠALTINIS IR CENTRAS - ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU. Ir niekas kitas. Todėl atradęs Kūrėją - Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje mirtingasis ir gali būti tas aktyvus baimės tirpintojas kitiems, nes jis yra drąsesnis, ryžtingesnis, ir išmintingesnis už, kol kas, baimės valdomus kitus savo dvasinius brolius ir seses, dėl to jis ir turi būti aktyvesnis. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas automatiškai noriai prisileis tokį bendrauti norintį, nes baimės šaknys kiekvienam yra skirtingos tiek gyliu į pasąmonę, tiek ir išsikerojimu. Todėl pasąmonė tokio baimės valdomo mirtingojo, per akimirką, kaip milžiniška kompiuterio programa, nupieš visokių dar ryškiau baimę sukeliančių vaizdų ir priežasčių, KODĖL ČIA MĖGINA KAŽKOKS KALBINTI? Ir priklausomai nuo aplinkos, nuo paros meto, netgi nuo sezono meto, ir nuo savo ankstesnių patyrimų bus ir atitinkama reakcija. Ir nevisada tokia, kokios galima tikėtis. Bet tai taip pat pažinimas kitų mūsų dvasios brolių ir sesių proto veikimo tam tikromis aplinkybėmis. Ir urantams tai visada į naudą - TAIP GERIAU PAŽĮSTAME MIRTINGŲJŲ PROTĄ, ASMENYBIŲ CHARAKTERĮ, IR JŲ SAVYBES.
Toks mūsų gyvasis kelias - BENDRAUTI IR BENDRADARBIAUTI TARPUSAVYJE IŠ MEILĖS IR LAISVA VALIA VISŲ LABUI, IR TAIP, KAIP VEDA KŪRĖJAS IŠ VIDAUS, NES BŪTENT KŪRĖJAS - ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU IR SUMANĖ, JOG MIRTINGASIS YRA VISUOMENINIS TVARINYS, IR PLEČIANTIS IR PATIRIANTIS BROLYSTĘ.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2016-03-30 16:08:23
Mane gan ilgai lydėjo mintis, jog reikėtų pradėti aktyviau judėti, nes dabartinis gyvenimo tempas ir gyvenama vieta taip sudėliojo viską, jog beveik visą laiką sėdžiu- tai paskaitose, tai bendrabuti, o ėjimas ir judėjimas tik į paskaitas ir kūno kultūros paskaitose. Šitaip gyvendamas pajutau, jog atsiranda įvairiausių sunkumų- sunkiau lipti laiptais (nei kad lakstydavau mokykloje), dirbti fizinį darbą namie, ir net ryte atsikelt iš lovos, nes pradeda skaudėti nugarą. Karts nuo karto padarydavau mankštą ryte, bet rimčiau užsiimti nepakako valios. Užvakar nusprendžiau bėgioti. Kaip tariau, taip ir padariau...
Eidamas miestu tai šen tai ten vis galvodavau, kodėl žmonės tokie susvetimėję? Gedimino prospektas sausakimšas, kartais net prasilenkti sunku, o visi lyg svetimi, lyg priešai. Jei į akis žiūri tikrai nenusišypsos, greičiau nužiūrės nuo galvos iki kojų ir mintyse tave papeiks, o net jei ir ką gero pagalvos tai vistiek nepasakys, vis ta gyvuliško proto BAIMĖ. Mąstau: Kaip būtų šaunu jei eidamas gatve galėtum užkalbinti bet kurį žmogų ir šis su tavimi kalbėtų taip nuoširdžiai lyg senas pažįstamas, net negalvodamas- aš nepažįstų šito žmogaus, jis man SVETIMAS. Juk esam visi SESĖS ir BROLIAI!
Su šia mintimi susidūriau ir bėgdamas.
Bėgdamas Vingio parke svarsčiau, kaip yra geriausia bėgioti ar lėtai ir ilgai, ar greitai ir trumpai, kokių batų reikia, kokius pagrindinius dalykus reikėtų žinoti norint nepatirti traumų ir pan... Ten buvo daug kitų bėgikų ir bėgdamas panirau į ankstesnius pamąstymus, jog galiu užkalbinti žmogų (bet kurį, juk visi esame SESĖS ir BROLIAI) kuris jau nemažai laiko bėgioja. Priešais mane žingsniavo sportiškai apsirengusi mergina. Reikia jos paklausti!- pagalvojau. Tačiau tuojau pat mane užklupo baimė- aš niekad to nedariau, ir išvis, niekas taip nedaro! Galvoje užvirė mūšis... tačiau suradau viena priežastį kuri nugalėjo- Vitos įkelta citata iš Urantijos knygos: Materialaus kūno drąsa yra narsumo žemiausioji forma. Proto narsumas yra žmogiškosios drąsos aukštesnioji rūšis, bet aukščiausioji ir nuostabiausioji drąsos rūšis yra bekompromisinė ištikimybė apšviestiesiems įsitikinimams dėl giluminių dvasinių realybių. Ir tokia drąsa sudaro Dievą pažįstančio žmogaus didvyriškumą. (1608-04-03)
Tas drąsus įsitikinimas, jog visi esame vieno Tėvo-Motinos, visi esam BROLIAI ir SESĖS įkvėpė drąsos, paskatino nebijoti, ir elgtis taip kaip reikėtų,elgtis taip kaip Nebadono Mykolas skelbė-Dievo tėvyste ir visų žmonių brolystė, nepaisant kaip keistai galiu atrodyti ar likti nesuprastas. Užkalbinau, pakalbėjome ir toji mergina pirma pasimetusi vėliau su trupinėliu nepasitikėjimo bendravo, o po penkių minučių pasijautė žiupsnelis nuoširdumo. Reiškia žmonės galėtų taip elgtis ir regis patys neprieštarauja tam, tik bijo patys imtis veiksmų... Viso to rezultatas- savęs ugdymas, gyvuliškos baimės naikinimas, kuris neleidžia skleistis dvasinei asmenybei.
Mano manymu tai yra gan mažas, tačiau reikšmingas žingsnis ugdant save.
Su meile, Simas
SimasG
2016-03-30 13:14:43
Mielieji, vakar tik išsiuntus Irenai iš Šakių Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL - PAPILDINIO, PASTABOS, IR PAAIŠKINIMO mano patikrintą jos vertimo į rusų kalbą PASKUTINĘ DALĮ, sutriko Apple kompiuterio darbas - tiksliau patekimas į internetą. Pamėginau visus man žinomus kelius - perkrauti kompiuterį, išjungti kompiuterį priverstinai - FORCEFUL QUIT - perkroviau modemą, tačiau kompiuteris liko užsispyręs kaip mano Hola, kada ji, man paprašius, ne atneša savo mėgstamą pagalvėlę, bet sustoja kaip įbestas stulpas, ir stovi. Tada aš jai sakau - Tu esi užsispyrus kaip ožka. - Tai ji dar ir atsigula - Tu jau ne tik ožka, bet net ir ožys. Na palauk, pažiūrėsiu, kaip tu spyriosiesi dabar. Dings tuoj tavo visos spyrionės. - Aš paimu kokį nors jai patinkantį skanėstą. Ir ji tuoj pat man atneša pagalvėlę ir paduoda. - Ech tu pirkle pirkle, viską tu darai tik už pinigus, tik tavo pinigai - tavo pilvo užgaidos - elgiesi kaip tikras pirklys, kuris tik perka-parduoda, ir nieko nedaro už ačiū.
Taigi ir mano Apple kompiuteris sutriko. Aišku, netekus ryšio, sunku ką nors surasti, kas galėtų padėti. Nutariau pats pamėginti tinklo nustatymus patikrinti. Tačiau ten, kuo toliau gilyn į mišką, tuo daugiau medžių. Ir aš vis lindau gilyn ir gilyn, kad pamačiau, jog pamiršau ir tuos parametrus, kurie buvo nustatyti prieš man pradedant savo šią ODISĖJĄ. Pamačiau, kad aš jau galutinai SUJAUKIAU viską. Dar pamėginau patekti į savo pašto dėžutę, bet atsakymas buvo vienas - kompriuteris negali prisijungti prie interneto. Taigi, neliko nieko kito, kaip tik iškelti rankas į viršų - PASIDUODU. Praėjus porai valandų dar kartą pamėginau patekti į internetą - JOKIŲ teigiamų poslinkių. O akyse stovėjo mano prieš tai atlikti veiksmai, kurie tikrai tuos nustatymus tiek sujaukė, kad dabar be rimto specialisto neišsiversiu.
Atsisėdau ir kreipiausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, nes neliko nieko kito į ką galėčiau kreiptis, nes jau buvo vakaras, jokie specialistai nebedirba, kad man padėtų. Viduje buvo kažkoks TIKRUMAS, KURIS LAIKĖSI ANT ABEJONĖS SIŪLO, TARSI ANT VORATINKLIO PLAUKO SIŪBAVO.
Atsisėdau prie kompiuterio ir viduje jau tvirtai žinojau, kad Rojaus Trejybė-AŠ ESU sutvarkė mano sujauktus tinklo nustatymus. Ir kada mano kompiuteris, kaip ir Hola, pamačiusi skanėstą mano rankoje, viską padaro taip, kaip turi padaryti, man net nieko jai nepasakius dar kartą, ką ji turi daryti, ir INTERNETAS KUO PUIKIAUSIAI ATSIDARĖ.
Aš tiesiog negalėjau nesijuokti, tad jiuokiausi ir dėkojau Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Telydi jus Kūrėjo PAlaima ir ramybė, ir mano broliškas apkabinimas.
Algimantas
2016-03-25 14:55:58
Šios savaitės trečiadienio popietę išėjau iš darbo pasivaikščioti ir papietauti, ir kadangi dirbu pačiame Vilniaus centre, žmonių nuolatiniai judėjimo srautai vyksta nenutrūkstamai, lyg šniokščianti upės srovė putoja, taip ir žmonės juda tik jiems žinomomis kryptimis. Taigi ėjau ir aš link turgelio, ir priešais mačiau, kaip kažkoks operatorius su žurnaliste bėgioja nuo vieno žmogaus prie kito, gaudo, kad šie duotų interviu į kažkokį jų užduotą klausimą. Aš artėjau link jų ir pagalvojau, kad ir aš niekur nedingsiu, nes jie abu kaip tik žiūri į mano pusę, ir aišku, ieško naujo pašnekovo. Taip ir įvyko mūsų susidūrimas. Žurnalistė manęs paklausė, ar aš galiu skirti kelias minutes savo laisvo laiko ir atsakyti į vieną klausimą, ir man neprieštaravus ir pasiteiravus – kokį, operatorius priešais mane atstatė didžiulį filmavimo kameros objektyvą. Ji paprašė manęs išsakyti savo nuomonę tokiu klausimu, ką aš manau apie tai, kad pastaruoju metu internete vis daugiau atsiranda išmaniaisiais mobiliais telefonais nufilmuotų vaizdų iš įvairių autoįvykių, kada žmonės patiria didelę nelaimę, o kažkas važiuodamas pro šalį sustoja, mėgėjiškai juos nufilmuoja, ir patalpina internete visų apžiūrai. Na iš pradžių aš pasisakiau, kad tikrai nemačiau tokių nufilmuotų vaizdų, tačiau netrukus prisiminiau, kad panašius filmukus talpina paaugliai su savo bendraamžių patiriamomis įvairaus pobūdžio patyčiomis. Tada išreiškiau savo nuomonę, kad vienu atveju toks nufilmuotas vaizdas tampa įkalčiu tam, kuris nori nuslėpti padarytą nusikaltimą, tačiau kitu atveju toks skaudžių įvykių nelaimės atveju filmavimas, kai žmonės verkia, sutrikę, baimėje ir pasimetę yra visiškai netinkamas, neteisingas poelgis, ir kad šito iš viso neturėtų būti. O tokia situacija tiktai parodo žmonių mąstymo iškrypimą. Jau nuo pat mažo amžiaus žmogui turi būti diegiamas švietimas apie dvasines vertybes, meilę, atjautą, dorą, supratimą, ir tą darant realiai praktiškai, o ne vien žodžiais. Tuo turėtų rūpintis švietimas, mokslas, kad šviesti žmones. O tai dabar pasisako prieš smurtą, bet žodžiais, o ne veiksmais. Žurnalistė dar įsiterpė su tolimesniais klausimais, o aš atsakiau, kad pati šitaip nesielgiu, ir kad kiekvienam reikia pradėti nuo savęs. Viso pokalbio aš niekaip neatkartosiu, jis truko neilgai, tačiau pabaigoje ji padėkojo, ir paklausė mano vardo. Aišku, aš pasisakiau.
Noriu išsakyti savo pastebėjimus, ką apmąsčiau po šitokio patyrimo. Tai buvo mano pirmasis patyrimas, kada žurnalistei daviau interviu, buvau filmuojama viešoje vietoje, tačiau tik iš pat pradžių prieš mūsų susidūrimą pajutau nedidelį nerimo kirminą, sukirbėjusį viduje, bet man tikrai malonu pasidžiaugti savimi, kad aš greit visą dėmesį nukreipiau į žurnalistę, operatoriaus buvimą kaip fone jausdama, ir atsakinėjau nuoširdžiai ir ramiai į jos pateikiamus klausimus taip, kaip tą akimirką ir tegalėjau atsakyti, išreikšdama savo nuomonę. Man patiko mano rami ir tvirta būsena, jaučiama viduje.
Vėliau, nueidama nuo jų ir atėjusi į kavinę pavalgyti, susimąsčiau plačiau ties tuo, ką kalbėjau interviu metu. Kaip gali švietimo sistema, mokslas šviesti žmones, jeigu ji dabar griauna? Griauna ir menkina žmogų kaip tą nuostabią dvasinę asmenybę, trukdydama jam atsiskleisti visu savo TIKRUOJU AŠ, taip, kaip sumanė Kūrėjas – Šviesos, Energijos Šaltinis ir Centras, nes ji nėra atremta ant Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojo dvasinio pagrindo kaip kertinio akmens. O norint kalbėti apie dvasines vertybes, iš tikrųjų ŠVIESTI žmogų, negali neatskleisti jų kilmės ŠALTINIO. O Jo visiškai nepažįsta ne tik Lietuvos visuomenė, bet ir visa planeta, išskyrus mus urantus, kurie kiekvienas asmeniškai savuoju patyrimu galime paliudyti gyvybingos energijos kaip meilės, teisingumo, ramybės, harmonijos, pasitikėjimo, orumo, išminties ir net kosminės įžvalgos dvasinės būsenos realumą, savo viduje. Vadinasi, bet kuris mirtingasis negali ir niekada negalės pajausti šių dvasinių vertybių realumo taip, kad imtų jomis vadovautis savo kasdieniame gyvenime, nes turi labai ribotą, paviršinį jų suvokimą be gyvo patyrimo. O patyrimą suteikia Rojaus Trejybės-AŠ ESU atradimas ir pajautimas savyje. Bet ir šitokiam gyvam įtikėjimui reikia labai nuoširdaus NORO. O jo mirtingasis nejaučia, taigi atsiduria aklavietėje ir visiškoje dvasinėje izoliacijoje. Tačiau po to stebisi, kodėl žmonės taip neišmintingai, netgi žiauriai ir beprotiškai elgiasi, tyčiojasi ir šaiposi vieni iš kitų, įvairaus amžiaus ir visuomeninio statuso, iš kur tiek iškrypimo, tačiau visko susieti į vientisą sistemą nesugeba, nes neturi išminties ir kosminės įžvalgos, kuri suteikiama tik tiesiogiai bendraujant su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, IŠMINTIES ŠALTINIU IR CENTRU. Ir kuo labiau savo besiplečiančiu dvasiniu žvilgsniu imu tyrinėti mane supančią aplinką, stebėti žmones, matau jų nenorą atrasti Kūrėją, iš to išplaukiantį nenorą veikti visų gerovės labui, siekinys yra vien tik materija, ir kuo didesnė jos gausa sau, ir vien tik sau. Ir šitokios materialios gėrybės tiek apakina žmogiškąjį gyvulinį protą, kad jis kaip apsvaigęs nuo narkotikų nesuvokia aplinkos tikrovės, ir tenkinasi tuo, ką patiria, ir mąsto, kad taip ir turi būti – gyventi iliuzijoje. Man keista ir liūdna, kaip galima sau nekelti klausimų – o kas yra giliau ir plačiau negu patiriu šią akimirką? Kas yra tikroji tiesa? Kaip ją patirti? Kas yra Dievas? O gal Jis daug daugiau negu maniau iki šiol? Bent jau aš nuo pat ankstyvos paauglystės, kiek prisimenu, kėliau sau tokius panašius klausimus ir štai atėjo momentas, kada aš atradau atsakymus į šiuos klausimus, ir nuolat pajuntu savyje dvasine būsena vis gilesnes jų gelmes, tik per nuoširdų nuolatinį ir vis gilėjantį bendravimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, Asmenybių Šaltiniu, savo Tikruoju Tėvu ir Motina. Tuo mane ir traukia dvasine trauka šis gyvasis kelias, kad aš atrandu ir patiriu savyje vis platesnes Kūrėjo TIKROVĖS erdves, ir tokias nuostabiai viliojančias.
O šis patyrimas yra man pačiai paliudijimas, kad tik per didesnį pasitikėjimą Rojaus Trejybe-AŠ ESU aš sugebėsiu vis drąsiau ir plačiau perteikti dabartinės supančios aplinkos iliuziją, ir taip išmintingai atskleisti realią tikrovę kitiems žmonėms, kaip pajausiu Jos gyvą vedimą iš vidaus. Viską lemia mano asmeninės, kaip ir kiekvieno iš mūsų, nuoširdžios pastangos gilinant atsivėrimą Rojaus Trejybei-AŠ ESU, patiriant vis didesnę dvasinę vienovę tarpusavyje.
Su meile,
Jurgita
2016-03-19 21:22:06
Mielas Algimantai, urantai, DRAUGAI, ačiū visiems už taip nuostabiai praleistą laiką su jumis. Buvo puiki bendravimo, bendradarbiavimo ir nuoširdumo pamoka. Puikūs vaikai, puiki Hola, ir visi urantai. Aš neįsivaizduoju kito Dvasinio Mokytojo, kuris tiek daug pasiekęs, kaip Algimantas, būtų toks paprastas, nuoširdus ir TIKRAS ir taip stengtųsi dėl savo mokinių, kad tik jiems nieko nepritrūktų, nors mes ir sakėme kad nieko nereikia, užtektų bendravimo. O jei Algimanto vietoje būtų koks kunigas, tai mintyse piešiasi vaizdas - sėdi ir laukia kol jį aptarnaus, nes jis gi svarbiausias. Išvažiavau prisipildžiusi MEILĖS, pilnatvės ir šilumos jausmo, kuriuos vėl ėmiau jausti rašydama. Ačiū :)
Gerovės ir ramybės visiems
Skaiste
2016-02-27 22:29:29
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.