Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Mielieji, pasisvečiavimas pas Algimantą buvo ŠVENTĖ ir mums, urantams. Jausmas abipusis ir tai nuostabu. Tai tas BROLYSTĖS jausmas. Algimantas mane sužavėjo tuo, kad per neilgą laiką paruošė nuostabų maistą. Man ypač patiko keptas moliūgas su vegetariškomis dešrelėmis. Aš vis galvodavau, ką gaminti iš moliūgo, bet niekada negalvojau, kad jis toks skanus – keptas. Ačiū už puikų receptą. Man tai taip pat buvo pamoka – kaip iš palygint paprastų produktų galima skaniai pavalgyti ir nereikia ten jokių įmantrybių kaip dažnai persistengiu aš.Beje, man taip ir stovi akyse tas vaizdas kaip tu, Algimantai dainavai JAPONIŠKAI. Man labai patiko tačiau ne tiek, kad japoniškai, kiek tavo NUOŠIRDUMAS NET IR DAINUOJANT. Tik taip per šurmulį ir nespėjau paklausti – kaip ir kada išmokai?
Mielieji, nuo Algimanto nesitraukiantys mano vaikai gavo ir smulkių dovanėlių-daiktelių kuriuos rado vienoje iš spintelių stalčių, kai ten esamus daiktus taip smalsiai apžiūrinėjo ir pateikė daugybę klausimų jam – Kas čia? Kas čia? O čia kas?... Tai vėl gi, man buvo pamoka – stebint kaip KANTRIAI IR SU MEILE Algimantas jiems atsakinėja. O kai jau grįžinėjome namo Viktorija sako: „Man labai patiko sūris“, Kotryna atsiliepia: „ O man Gola (tai yra Hola)“, o Matas sako: „ Man tai Algimantas“. Jie pilni įspūdžių, apie kuriuos tik ir kalba.
MES IRGI TAVE LABAI MYLIM ALGIMANTAI, IR NUOŠIRDŽIAI DĖKOJAM UŽ PAKVIETIMĄ IR TOKĮ SVETINGĄ PRIĖMIMĄ.
Telydi jus ramybė, Vita
vvita
2016-02-27 21:40:34
Mielieji, ką tik išlydėjau urantus, kurie po gyvųjų pamaldų mūsų gyvojoje Rojaus Trjeybės-AŠ ESU šentovėje, priėmė mano pakvietimą apsilankyti pas mane ir pratęsti mūsų dvasinį bendravimą. Kada mes dviemis mašinomis – viena iš jų septynių vietų – atvažiavome ir suėjome į vidų, tą pačią akimirką pajutau, tarsi į vidų atėjo šventė. Kokia nuostabi BŪSENA, buvo mano viduje – patirti tiek daug urantų, kurie jaučia dvasioje vienovę su Rojaus Tėvais, ir susirinkus toliau pabendrauti.
Vakar man nepavyko niekuo pasiruošti šiam susitikimui, nes Urantijos grupės užsiėmimo metu tiek pasidarė bloga, kad vos išsilaikiau iki užsiėmimo pabaigos. Tad ačiū ir urantams, kurie tai pamatė ir pasiūlė mane parvežti namo. Buvau tikras, kad mano pakvietimas arbatos kitą dieną neįvyks, nes gali būti ir taip, kad iš viso nepajėgsiu atsikelti, jau nekalbu, kad dar pajėgčiau nuvažiuoti į šventovę. O apie jokį pasirengimą jau ir galvoti nebeturėjau jėgų.
Ir kaip buvo nuostabu, kada gyvųjų pamaldų metu ėmiau jaustis vis stipriau, ir pabaigoje jau net drįsau pagalvoti, kad tikriausiai priminsiu urantams savo praėjusio šeštadienio pakvietimą. Tik galvoje sukosi, kad nieko neturiu parengęs, ką padėčiau ant stalo. O kaip gi ką nors paruošti, kai net nežinai, kiek gali būti urantų, ir paruošti greitai? Ir vis tik, kaip buvo lengva ruošti net ir karštą užkandį, kada urantų iš visų pusių yra siūloma su MEILE pagalbos ranka. Ir tas šurmulys buvo nuostabus. Tai ir sudaro ŠVENTĘ – GYVŲ VIRPESIŲ SKLAIDA TOJE VIETOJE IŠ KIEKVIENO TEN ESANČIO VIDAUS.
IR VISKAS TAIP NUOSTABIAI VYKO – IR MAISTAS BUVO PARUOŠTAS, IR ARBATA PATEIKTA, IR GYVAS TARPUSAVIO BENDRAVIMAS – PER ATSIVĖRIMĄ IR NUOŠIRDUMĄ – BUVO KAIP NUOSTABIOS ŠEIMOS VIDUJE, KUR TURINYS YRA ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU MEILĖ IR ŠVIESA. Nuostabu ir tai, kad toje aplinkoje labai tiko ir mano labradorės – Holos – elgesys, gana kultūringos ir svetingas.
Kada urantai išsiskirstė, kada vėl įsiviešpatavo tyla ir ramybė, kada vėl likome su Hola, pajutau – tikrai pabūvojau GYVOJOJE ŠVENTĖJE.
Nuostabu būti tyloje ir ramybėje su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Tačiau puiku ir dalyvauti ŠVENTĖJE. Neveltui Rojaus Trejybė-AŠ ESU sumanė Evoliuciją, kad jos įgyvendinimo visose pakopose būtų BENDRADARBIAVIMAS VISŲ LABUI, IR BROLYSTĖJE, ATSIRĖMUS Į KŪRĖJO MEILĘ IR ŠVIESĄ TIKROVĖJE. Ir šitą gali pajausti tiktai KOLEKTYVINIO BENDRAVIMO METU. TODĖL SAKAU AČIŪ TIEMS URANTAMS, KURIE MAN PADARĖ ŠVENTĘ – VITAI, DALIAI, SKAISTEI, JANINAI, JURGITAI, ALBINUI, TRIMS VYTAUTAMS, ir mažiesiems urantams – MATUI, VIKTORIJAI, KOTRYNAI.
AŠ PATYRIAU ŠVENTĘ TIKROJE BROLYSTĖJE, MANO MYLIMI URANTAI, JŪSŲ DĖKA, KAIP KŪRĖJAS – ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU PASIREIŠKĖ PER JUS.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
Algimantas
2016-02-27 17:53:43
Mano dvasios broliai ir sesės, aš noriu pasidalinti su jumis savo nuostabiu patyrimu, kurį šiandieną patyriau Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune. Kas gi gali būti nuostabesnio kaip nepažinojusiam tikrovės – dabar štai ją pajausti Kūrėjo virpesiais. Tas pažinimas atsiskleidžia manyje palaipsniui. Akimirka juk nesikartoja. Todėl priklausomai nuo mano atsivėrimo Rojaus Trejybei-AŠ ESU ir mano būsena kinta. Bet troškimas, kad Kūrėją savyje patirčiau dar artimiau negu patyriau prieš akimirką, man yra kaip užtaisas žengti kur dar nepatirta. Mane toks nuoširdus troškimas ir skatina kalbėti , kalbėti ir dar kartą kalbėti su mano brangiuoju Tėvu, Amžinuoju Sūnumi-Motina-Broliu, Begaline Dvasia-Motina-Sese-AŠ ESU. O tas kalbėjimasis yra ATGAIVA mano dvasiai, tai tokia stipri stipri trauka prie savęs mane traukianti, bet to aš trokštu pati. Ir tai gaunu. Kūrėjo meilę, kuria Jis dalinasi su savo tvariniu.
Tas siekimas save atverti Kūrėjui mane paverčia GYVA. Asmenybė, kuri negali nenorėti pažinti Šaltinio ir kuri to siekia ir sieks, nes tokia mano Rojaus Trejybės-AŠ ESU valia ir atsivėrusi aš trokštu Jos valią vykdyti, vadinasi per gilesnį Jos pažinimą taip pat ir geriau pažinti tikrąją save, geriau pažinti aplinką dar šioje planetoje, o dar nuostabiau kosminės įžvalgos pagalba ir visą kūriniją, kurioje dvasinė tarpusavio brolystė tarp įvairaus lygio tvarinių yra Kūrėjo meile grįsta, energiniais virpesiais, tai – TIKROVĖ.
Šiandieninių gyvųjų pamaldų metu aš jutau nuostabų dvasinį pakylėjimą. Garbinimo virpesių galia leido mano dvasiai pakilti į aukštumas ar – į nesuvokiamo platumo platybes, kaip tą bandytų suvokti mano žemiškasis protas. Tačiau man, dvasinei asmenybei, tai – buvimas savimi, buvimas tikra, tokia kokia aš ir esu. O tas pojūtis materialiai – kaip tavo kūnas iškeliamas aukštai aukštai – virš materijos, viduje – tiesiog žavi, ir štai pavyzdžiui, visai šalia manęs prabėgančio mažojo kurio nors uranto pėdučių sukeltas garsas, man girdisi kaip visiškai silpnutis atgarsis. Tačiau dar įdomiau ir tikrai labai jau nuostabu yra jausti tokioje atsivėrimo būsenoje – jūsų maldos tariamų žodžių virpesius. Kiekvieno malda skleidžia skirtingo dažnio energinius virpesius. Jie labai kinta. Pastebėjau kad – maldų metu – mano atsivėrusi dvasinė asmenybė ypač didelį pakylėjimą juto būtent tada, kada Algimantas meldėsi už visą kūriniją, bet pasimelsdamas už kiekvieną kūrinijos segmentą atskirai kaip tą daro kiekvienų gyvųjų pamaldų metu. Tada man jautėsi, kad esu iškelta į tokį aukštį, kad juokais sau net pagalvojau: „ dar porą metrų ir ištiesta ranka pasieksiu kitą planetą“. Na taip, taip, ir humorui laiko atradau, bet tas TOKIO aukščio pojūtis tikrai žinokit kvapą gniaužia. O be to, dabar, pagalvojau – mano serafimas, kuris kaip ir daugybė kitų įvairių dvasių ir Tarpinių Būtybių, taip pat prisijungdamas prie mūsų kolektyvinio garbinimo šventovėje, kad mūsų Komuniją dar labiau sustiprintų iš išorės, taip pat turėjo progą pasijuokti iš mano tokios minties, nes jie juk supranta mus, patys būdami labai panašūs į savo globotinius.
Kai jau žinojau, kad Mokytojas priiminės mokymą iš kurio nors Rojaus Trejybės-AŠ ESU asmens, mąsčiau, o kokius virpesius jausiu tada. Ir buvo labai įdomu pastebėti-pajausti, kad tai buvo kitokie virpesiai, tai yra, jautėsi toks tų virpesių šimtaprocentinis stabilumas, toks užtikrintumas, tokia tvirta vaga tekantys virpesiai, ypač skleidžiantys ramumą, kokių tikrai dar nebuvau jautusi. Mokymo metu paskleisti virpesiai man toliau leido mėgautis ta tokia pakylėta būsena.
Bet ji keičiasi. Ir čia daug ką apsprendžia mūsų priimami kasdieniai sprendimai. Man labai įstrigo Algimanto dar pamokomojo žodžio metu ištarti paskutiniai žodžiai. Ir juos išrašydama užbaigsiu savo šio patyrimo-mokymo pasidalinimą: „ ...Todėl, MELSKITE NAUJŲ IŠŠŪKIŲ. MELSKITE, KAD JŪS TURĖTUMĖTE DAUGIAU RYŽTO, DRĄSOS, PRIIMT IŠŠŪKIUS. MELSKITE, KAD KOSMINĖ ĮŽVALGA GILĖTŲ IR PASTEBĖTUMĖTE TUOS IŠŠŪKIUS. MELSKITE, KAD NEATSTUMTUMĖTE TŲ IŠŠŪKIŲ, KADA JIE YRA JAU JŪSŲ SĄNKRYŽOJE. MELSKITE SAU SUSILIEJIMO SU KŪRĖJU, DVASIOJE. Amen“.
Telydi jus ramybė, Vita
vvita
2016-01-24 23:16:32
Šią savaitę Rita iš Londono pasidalino įdomiu video įrašu apie Tarpinių Būtybių pasireiškimą. Pažiūrėjus pasidarė dar aiškiau, kaip šios Būtybės yra įvaldžiusios energiją ir kiek daug jos gali padėti mūsų pasauliui, o ne žaisti su mūsų gyvulinio proto baime. Kitą rytą, važiuojame su bendradarbiais į darbą, keliai tokie snieguoti, slydūs, nes asfaltas nenušluotas ir jaučiu, kaip mane suima tokia vidinė įtampa, kad tik saugiai nuvažiuotume. Staiga girdžiu savo telefono priminimo garsą, išsitraukiu telefoną, o ekrane žybsi , prieš mėnesį ir daugiau, ištrintas priminimas, kuris praeitą rudenį skambėdavo 7.00 h. ryte - ,,vaistai ir akių mankšta‘‘. Jis mano vyrui primindavo nepamiršti išgerti vaistų, o man - akis pamankštinti. O tuo metu, kai skambėjo priminimas, telefono laikrodis jau rodė 7.20 h . Iš kur atsirado šis priminimas aš nežinau,bet manau,kad tai tų nuostabių Tarpinių Būtybių nuraminimas man, kad nebijočiau ir geriau,, akis pamankštinčiau‘‘, ir žinočiau,kad jos yra šalia. Įdarbą nuvažiavau išsišiepusi iki ausų iš laimės, kad esame matomi, stebimi ir saugomi. Paskui dar patikrinau telefoną ar tikrai nėra tokio įrašo. Ir tikrai neradau, net nerodė,kad tą dieną toks priminimas buvo parodytas . Ačiū šiems Broliams ir mūsų visų Tėvams-Rojaus Trejybei – AŠ ESU už tokį patyrimą.
DDaiva
2016-01-23 17:38:16
Po paskutinių praeitų metų Gyvųjų pamaldų Kaune, važiuodamos namo su sielos sese kalbėjomės apie tai,kad pasimeldus už mums kenkiančius asmenis,jie dar labiau suaktyvėja-tarsi būtų naujai pažadinti.Tai ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU veikimas,juk JOS siunčiami aukšto energetinio dažnio virpesiai nepriimtini mūsų nedraugams. Aš tai prilyginau prisvilusio puodo užmiršto sandėliuke išvalymui-reikia daug kantrybės,laiko, gerų valymo priemonių ir šveistuko. Geriausia valymo priemonė-kolektyvinė malda,šveistukas-asmeninė malda ir pastangos. Kiekvieną kartą pavalius puodą,nešvarumai pakyla į paviršių ir juos reikia išpilti ir pradėti iš naujo valyti.
Po šio pokalbio abi pajutome stiprų energijos tekėjimą nors prieš tai nejaučiau nieko,net Gyvųjų Pamaldų metu. Jausmas buvo toks,kad esi šulinyje su gerai uždarytu sunkiu dangčiu,kurio tu savo asmeninių pastangų dėka(menko atsivėrimo) niekaip negali pakelti, ir staiga pajunti energijos tekėjimą-atrodo,kad kažkas iš viršaus paslinko tą dangtį šiek tiek į šoną. Manau,tai buvo Apvaizdos veikimas. O Ji tą dieną suveikė dar kartą:
Kai prieš save staiga pamatai mašinų koloną lenkiantį,nevisai techniškai tvarkingą automobilį-dega tik vienas žibintas, o kelias gana slidus-šlapdriba,tu sugebi pristabdyti,ar tiksliau esi pristabdoma, ir pavyksta išvengti susidūrimo,supranti KAIP ESI MYLIMA IR GLOBOJAMA.AČIŪ ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU.
Astra
2016-01-16 10:58:19
Ši savaitė man buvo labai sunki psichologine prasme. Nuo pat jos pradžios pastebėjau žymiai pasikeitusį mano Labradorės – HOLOS – elgesį. Ji nebesekė paskui mane ankstų rytą, kada nuėjau į vonią, ir kaip tą darydavo anksčiau VISADA iki šios savaitės pradžios.
Aš niekada nedegu šviesos nei virtuvėje, nei vonioje, skutuosi, prausiuosi tamsoje, tiesiog jausdamas pirštais, kur kiek dar reikia nusiskusti, ir net jausdamas skutimosi peiliuko pasipriešinimo laipsnį, priklausomai nuo to, kiek dar reikia skustis. Ir tą darau jau daug metų. Net ir prie kompiuterio klaviatūros nedegu stalinės lempos, kada rašau visiškai sutemus, užtenka šviesos nuo kompiuterio monitoriaus, o jeigu įjungiu televizorių, tai jis irgi apšviečia kambarį. Tad kam be reikalo deginti šviesą ir leisti pinigus vėjais, kada tokio poreikio nėra?
Prieš einant su Hola pasivaikščioti, koridoriuje pasišviečiau žibintuvėliu, pastebėjau, kad Hola tokioje apšviestoje aplink ją aplinkoje atsigavo. Pradėjau stebėti jos regėjimą ir jos elgesį. Pamačiau, kad tamsesnėje vietoje ji jau nebegali pamatyti daiktų, dėl to už jų užkliūna. Net išleista į kiemą, nebedrįsta bėgti, tiktai eina, ir eina arti sienos, kad jaustų kelio kryptį. Į kiemo gilumą nebeina, nes ten yra krūmai, kurie jai neleidžia pajausti krypties, kur jai nueiti iki kiemo galo. Tada pamačiau, kad ji ypač daug uosto, ir pagal uoslės vedimą, eidama zigzagais, o ne tiesiai, kaip eidavo anksčiau, suranda kaip pereiti tas vietas, kur jai stinga namo sienų.
Dienos metu ji atsigauna. Tačiau vis tik pastebėjau, kad maisto, kurį specialiai numetų ant grindų, ir kurį anksčiau iki menkiausio trupinėlio ji per akimirką surasdavo, pamatydavo, ir tuoj pat pasičiupdavo, dabar net šalio jos esančio gabaliuko ji nebemato. Ir tik didelių pastangų dėka, vien tik uostydama, suranda šį gabaliuką.
Pradėjau internete ieškoti paaiškinimo iš Jungtinių Valstijų svetainių. Tai, ką sužinojau, tik patvirtino mano nuogąstavimus – Holos regėjimas ne tik labai suprastėjo, bet dabar tik laiko klausimas, kad jis iš viso IŠTIRPS FIZINIAME JUODOS TAMSOS AKLUME. Ir nuo apakimo negalima niekaip išsigelbėti, nes nėra nei vaistų, nei chirurginės operacijos, kuri nors mažu laipsniu regėjimą atstatytų. Tai – progresuojanti tinklainės atrofija. Ji būdinga ne vienai didesnių šunų rūšiai, ir tarp jų yra ir Labradorai, kurie patys yra nuostabūs aklų žmonių vedžiotojai. Kadangi toks polinkis yra paveldimas, tai mėgindami jam užkirsti kelią amerikiečiai taiko vienintelę priemonę – tokių šunų giminaičiai yra šalinami iš tolimesnio dalyvavimo šios rūšies palikuonių oficialiai registruojamame pratęsime.
Tinklainės atrofija gali pasireikšti vieniems labai anksti, sulaukus vos kelių mėnesių, bet gali ir devynerių metų sulaukus. Pati tinklainė yra sudaryta iš šešių sluoksnių, kurie yra vientisa gyva sistema, ir per akies lęšiuką gaudama šviesą, kaip veidrodis reaguoja ir atspindi jos energinius virpesius, juos pasiųsdama smegenims, o šie jau reaguoja savo energiniais virpesiais centrinei nervų sistemai, ir atitinkamais fiziniais veiksmais, kurie ir atitinka aplinkos įvertinimą. Kada pasireiškia atrofija, tai tie šeši tinkalinės sluoksniai pradeda atsiskirti vienas nuo kito iš tos vieningos ir gyvos tinklainės sistemos, ir ima raukšlėtis, dėl to nustoja priimti ir atspindėti šviesą iš aplinkos, ir siųsti energinius virpesius į smegenis. Žmogui ši liga taip pat pasireiškia tokiu pačiu būdu. Pats procesas iki visiško apakimo trunka apie metus-dvejus, nors jis priklauso nuo kiekvieno šuns individualiai. Paprastai Labradorų gyvenimo trukmė 10-12 metų. Mano Hola eina devintus metus.
Aš jau anksčiau buvau kelis kartus pastebėjęs, kad ji atsitrenkia į mane, tai jai net sakydavau juokais – tu ką, jau visiškai nebematai, kur eini, tai nesvajok, nesidairyk, kur tau nereikia, o žiūrėk po kojomis, tada ir negriuvinėsi, ir manęs netrankysi.
Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – yra VISAGALIS. Ko negali šio pasaulio materiali medicina, tą gali Kūrėjas.
Ir tik su Kūrėju – Jo gyvąja meilės ir tikrovės energija – ir su Rojaus Trejybės-AŠ ESU apvaizdos veikimu ėmiausi atstatinėti Holos regėjimą, kad jo iki galo neprarastų.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2015-12-25 19:02:38
Girdziu duru skambuti. Atejusi moteris prisistato, jog dirba Vilniaus vandenu kompanijoje ir klausia ar galetu pamatyti vandens skaitiklius. Kadangi musu ivado skaitikliai - vienas - geriamo vandens, kitas - laistymo - yra rusyje, tai jai sakau, kad man reikia paimti rakta nuo rusio, o iejimas yra is kiemo puses.
As uzvedziau kalba apie vandens astronomines kainas, lyginant su eiliniu zmoniu pensijomis ar atlyginimais. Ir ji pritare, kad tikrai kainos dideles. Ir jos dideles ne tik vandeniui, bet ir maistui. Taip po truputi emiau jai plesti jos samprata, kad visos politines partijos atvirai zada didziules permainas ir meluoja, nes neturi pakankamo supratimo, kas gi yra VADOVAVIMAS saliai. Tas pats tuomet yra bet kokioje kompanijoje ar institucijoje, mokykloje ir net seimoje - visur yra ne vadovavimas, bet PRIEVARTINIS VALDYMAS - KOMANDAVIMAS IS VIRSAUS - be tarpusavio dvasinio rysio seimoje, be vadovu dvasinio rysio su kompanijos pavaldiniais. Ir padetis ne tik negereja, bet jau atvirai reiskiasi isnaudojimas ir net tyciojmasis - virsininkai tyciojasi is pavaldiniu, policininkai - is suimtuju, teismai neturi jokio supratimo apie teisinguma, prezidende ar premjeras nesuvokia, ka reiskia vadovauti Lietuvai, mokytojai visiskai nesupranta, kaip gi jiems susikalbeti su agresyviais mokiniais, o tevai visiskai pasimete, nes near gyvo rysio ir tarpusavio supratimo su savo vaikais, verslininkai apgaudineja visus, slepdami mokescius ir falsifikuodami produktus, o prekybininkai kosminemis kainomis juos pardavineja, uzsideje keliskart didesnius antkainius - TAI VIS GOBSUMAS IR GYVULINIS PROTAS IS BAIMES DIKTUOJA TOKIUS NEZMONISKUS SPRENDIMUS.
Mano visiems teiginiams ji pratre, ir pridure - bet gi taip bus visada, kai zmogus toks sukurtas, kad nori vis daugiau.
Sakau jai labai tvirtai - ne, taip nebus visa laika. Kada zmogus atras savo viduje Kureja - Rojaus Tris Asmenis - Visu Teva, Amzinaji Sunu-Motina-Broli, Begaline Dvasia-Motina-Sese ir Visuotine Dievybe AS ESU - tik tada politikai nustos meluoti samoningai, ir suzinos, ka ir kaip reikia daryti PREZIDENTUI IR PREMJERUI.
-Betgi taip nebus niekada. - Bus. Si sviesa jau siandien yra SKELBIAMA, IR JAU SIANDIEN YRA SIA SVIESA PATIRIANCIU IR SKLEIDZIANCIU - tai urantai..
Ir as jai pradejau aiskinti, ka darau ir kodel darau sviesindamas zmones. Pasakoju apie Rojaus Trejybe, apie AS ESU, apie mano paties patyrimus, apie manosios misijos pradzia, gavus Urantijos Knyga anglu kalba, o dabar ji jau yra isleista ir lietuviu kalba, jau yra ir daugiau knygu - Jezaus KALBU JUMS VEL, Rojaus Trejybes AKIMIRKOS AMZINYBE, yra gyvoji ir apreikstoji religija - Rojaus Trejybes-AS ESU apreikstoji religija. Ir ji apims visas religijas VISAME PASAULYJE. IR SVIESA JAU SKLINDA IS LIETUVOS. IR BUS TAS METAS, KADA PASAULIO SALIU PREZIDENTAI IR PREMJERAI VAZIUOS I LIETUVA MOKYTIS, KAIP VADOVAUTI SAVO SALIAI.
Pasakoju jai apie gyvasias pamaldas BE JOKIU RITUALU, BE DOGMU, IR PATYRIMU - BUSENA - JAUCIANCIU VIDINIUS CHARAKTERIO PASIKEITIMUS, SVEIKATOS PAGEREJIMA IR GYVA KUREJA, ATRASTA SAVYJE, IR VISAI KITOKIOS KOKYBES KASDIENI GYVENIMA. Ir daugybe kitu jai negirdetu dalyku. Jai tai buvo kaip PASAKA APIE STEBUKLU KARALYSTE, KURIOS NERA JOKIAME PASAULIO KAMPELYJE.
Mes stovime kieme, lauke tamsu, saltoka, nes tai buvo sios savaites pradzioje, kada saltukas buvo siam metui dar nedidelis, bet nepalyginti su pliusine temperatura, kuri vyrauja dabar, bet ji taip nuosirdziai klausesi, net nesiskubindama eiti i kitus namus tikrinti skaitikliu. O mes jau kalbejomes arti pusvalandzio, kad net as pats jau suzvarbau, pajutau, kaip ima saltis kresti.
Pries atsisveikinant as jai pasakiau musu svetaines adresa, o ji man padekojo - ACIU UZ TOKI APSVIECIANTI IR PRASMINGA POKALBI.
As jai dar karta pasakaiu svetaines adresa ir mes issiskyreme jai tariant - BUTINAI PASKAITYSIU.
Telydi jus Kurejo Palaima ir Ramybe, ir mano Broliskas apkabinimas.
Algimantas
2015-12-19 17:14:34
Siandien ejau iki ofiso per zalia zona-miska, nes parku vadinti neiseina. Ten niekada nebuvo pastatu ir isliko naturali, labai grazi gamta, kurioje daug augmenijos, pauksciu ir zinoma, zmoniu , kurie vedzioja savo numyletinius sunelius. Pasirinkau pati trumpiausia kelia. Jau isejus i gatve pamaciau jauna moteri labai liudnu ir pilnu skausmo, veidu, todel nusprendziau su ja pasisveikinti ir prablaivinti ja. SVEIKA, istariau kai mes buvome tokiame atstume, kai jau galima kalbeti. Ji nustebo ir tuo paciu jos veidas pasikeite, nes nutraukiau jos sielvarta. Ji syptelejo ir atsake i mano pasveikinima. Tikrai zinau, kad jai tapo siek tiek lengviau, nors keliom sekundem. Atlikus reikalus grizau i ta pacia zalia vieta ir rinkausi kelia, kuriuo eisiu namo. Kadangi ten daug vandens telkiniu ir juos siemet valo, gilina, tai daug ir purvo. Patraukiau per zole, prisisikyniau ersketuogiu, kurios dabar skanios ir pauksciai jas paryja visas, nes zoleje pilna kruveliu is seklyciu – tai kas liko praejus virskinimo trakta. Paskui issirinkau simtameti azuola, kurio papedeje pabendravau su Rojaus Trejybe AS ESU. Jausdama jau siek tiek vesuma, o diena siandien labai silta, jei tai butu vasara, tai sakytume atvirksciai, kokia salta, na o gruodyje tai puiki diena, patraukiau i namu puse. Dar maciau dideles ziurke sumaniai lakstancia krumu virsunemis ir sumaisiau su vovere. Praeidama gerai pazistamu keliu pamaciau laiptus, kurie pastiprinti medzio blokais ir pamaniau pamatysiu kas ten virsuje, gal kokia grazi vieta, kur galima prisesti, bet uzlipus buvo tik kita dalis misko ir jokiu suoleliu. Pamaciau dideli stiklo buteli ir pakeliau, pagalvojau kiek toli man ji reiks nesti kol surasiu siuksline. Kai tik baigesi krumai ir prasidejo pieva pamaciau maisa mano jau rastam buteliui ir kad galeciau parinkti dar siuksliu, matyt. Padejusi siuksles i tam skirta vieta dar stabtelejau prie vandens tvenkinio, kuris jau paskutinis pakeliui i namus, kad pasigrozeciau vandens pauksciais. Dvi gulbes, viena balta kaip sniegas, o kita is siu metu’ bjauruju anciuku’, dar su daugybe pilku plinksnu. Salia vyras man ir sako, kad kitame prude yra ju tevai ir tevas juos jau vaiko ir nebeprisileidzia prie saves. Kiek ilgiau toleruoja pateles, bet patinus veja anksciau. Jo sakau, prisimenu cia vasara visada budavo gulbiu seimyna su sesiais ar septyniais gulbiukais. Taip sako, tevai yra tenai. Jis papsakojo apie gulbes ir ju rusis. Is kur tiek daug zinai, klausiu, o jis sako, man labai patinka gamta, as studijavau miskininkyste. O kaip idomu sakau jam, as irgi studijavau miskininkystes koledze, bet ne miskininkyste, o landsafto prieziura. Tai tada jau prdejome prisiminti lotyniskus pavadinimus salia esanciu medziu. Paskui dar siek tiek papolitikave uzgriebeme ir religijos tema, na gal as jo paklausiau ka jis praktikuoja, tai jos sirdis linksta i budizma ir jis pasake daug graziu minciu is sitos puikios filosofijos, kuri niekur neveda. Jis to nezino, bet meginau ta jam pasakyti ir siek tiek atskleidziau, ka darau pati ir kad meldziuosi ir garbinu. Padovanojau lankstuka ir pakvieciau i musu svetaine.
Rita
2015-12-18 18:15:10
Mielieji,
Šiandien iškilo aiškus noras pasidalinti patyrimais, kaip Apvaizda veikia, suvesdama mane su kitais mirtingaisiais, kad galėčiau paskleisti Šviesą. Paskutiniu metu daugiau dirbu su kompiuteriu nes ruošiu atitinkamas programas, todėl dirbu daugiau namuose ir mažiau tenka gyvai bendrauti su kitais sielos broliais ir sesėmis. Taigi Apvaizda nusprendė man juos atsiųsti į namus( kaip sakoma jeigu ne Mahometas pas kalną, tai kalnas pas Mahometą ateis).
Prieš pora savaičių, šeštadienį po pamaldų Rojaus Trejybės Šventovėje, jau vakarop, kadangi vyras buvo išvažiavęs, o sūnus išėjęs, tai buvau viena namuose. Suskambo telefonspynės (domofono) telefonas, pakeliu ragelį ir atsiliepusi, išgirstu klausimą: ar aš nenorėčiau pasikalbėti apie bibliją. Na žinoma aš atsakau, kad mielai ir atidarau jiems duris. Ateina du jauni sielos brolis ir sesė. Trumpai papasakosiu mūsų bendravimą. Pradžioje manęs paklausė mano nuomonės apie teroristus, ar juos reikia smerkti ir t.t. Man atsakius, kad kaip asmenybes( kurią Kūrėjas suteikė visiems ) aš myliu visus vienodai, tik jų poelgius vertinu neigiamai. Žvelgdama į jaunuolius, kurie tarpusavyje susižvalgė supratau, kad tokio atsakymo nesitikėjo. Tada pasakė; matome, kad esate dvasingas žmogus. Toliau pradėjo skaityti ištraukas iš biblijos(vienas iš popierinės knygos, kitas iš planšetinio kompiuterio). Dabar aš neatsiminsiu ir neatkartosiu tų ištraukų, kurias jie man skaitė, tik galiu pasidžiaugti, kad turėjau aiškų atsakymą – paaiškinimą į kiekvieną jų pateiktą teiginį, negana to mes pasikeitėme vietomis, nes aš pradėjau juos šviesti, taigi jie norėjo pabūti mano dvasiniais mokytojais, bet teko pabūti mokiniais ir pasiklausyti kito dvasinio mokytojo, kadangi jaučiau didelį impulsą- vedimą iš vidaus ir liejosi mano žodžiai (kaip iš pypkės) , nes vėliau pažvelgusi į laikrodį pastebėjau, kad aš juos mokiau apie 25min. Kai jie lyg ir norėjo nutraukti mane ir baigti mūsų pokalbį, bet į jų pasakytą frazę mano atsakymas jau buvo šalia, taigi teko jiems išklausyti mane. Prieš išsiskiriant pasiūlius jiems susipažinti patiems su didesne Šviesa ir padavus Jėzaus Kristaus Apreiškimą „Kalbu Jums Vėl“, man ją sugrąžino atgal, kai mano vyrui Jonui papasakojau, tai pasakė“kaip karštą bulvę“. Pasakiau, jeigu jau taip bijote priimti šią šviesą, tai kadangi esate jauni žmonės, tai viską galite rasti internete ir pasakiau apie Urantijos svetainę.
Jiems išėjus dėkojau Rojaus Trejybei- Aš Esu už šį patyrimą, už Apvaizdos pas mane atvestus(jeigu jau pati tingi nueiti, tai į namus atvedė) jaunuolius ir už stiprų vedimą iš vidaus, už aiškius atsakymus, teiginius, kurie liejosi iš mano lūpų.
Prieš dvi dienas suskamba skambutis į duris, duris atidaryti nueina mano vyras Jonas ir sužinojęs, kad atėjo moteris, kuri vykdo apklausą, pasakė, kad nedalyvaus apklausoje. Sekančią dieną pavakary, vyrui su sūnumi išvažiavus į miestą, po kokių 5min. suskamba telefonspynės (domofono) telefonas, pakeliu ragelį ir atsiliepusi, išgirstu klausimą: ar aš negalėčiau sudalyvauti apklausoje, aš neatsisakau ir įleidžiu pro duris. Pasako, kad apklausa bus neilga, taigi pradedu atsakinėti į klausimus ir ką gi matau, kad apklausa apie religiją, tautines mažumas, pabėgėlius, apie Dievą ir t.t. ką gi puiki galimybė suteikti mokymą, parodyti kelią į Šviesą, pas mane atvykusiai sielos sesei. Žinoma apklausa jau nebuvo trumpa(bendravome 40min.), nes turėjau ką pasakyti kiekvienu klausimu, bei pataisyti jų pateikiamus teiginius. Žinoma buvo labai gera pristatyti Rojaus Trejybę – Aš Esu gyvąją religiją, nes buvo klausimas , kokia mano religija, išvardinta viso žinomos ir pabaigoje parašyta- kita, štai šioje vietoje ir parašė tai ką aš sakiau, kad galėtų sužinoti ir tie sielos broliai ar sesės, kurie vėliau tvarkys, suvedinės informaciją iš anketų. Pabaigoje anketos, paklausė ar aš galiu pasakyti savo telefono nr., žinoma, kad galiu. Prieš atsisveikinant įteikiau Jėzaus Kristaus Apreiškimą „Kalbu Jums Vėl“, tai paklausė ar bus tokia pat sunkiai skaitoma ir nesuprantama knyga, kaip ir biblija, tai pasakiau, kad bus labai lengvai skaitoma ir, kad skaitytų širdimi.
Štai kaip nuostabiai Rojaus Trejybės-Aš Esu Apvaizda sudėlioja aplinkybes.
Telydi jus ramybė mielieji, Dalia
DaliaS
2015-12-18 11:42:02
Nuostabų patyrimą ką tik patyrėme mudu su Hola, nors jai pats patyrimas nebuvo esminis, bet ji tiesiogiai su juo yra susijusi.
Taigi apie 14val. išėjome pasivaikščioti. Buvau sumanęs eiti į vieną pusę, bet iškart pamačiau vieną moterį einančią su labai mažu šuneliu, nežinau jo veislės, bet jis toks mažytis, jog net ir visiškai suaugęs yra miniatiūrinis, ir jo kojos kaip degtukų pagaliukai, atrodo tuoj perlūš. Ir tas šunytis bėgioja be pavadėlio per gatvę. Tad pasukau į priešingą pusę. Taigi, prieš savo numatytą ką tik planą, kur turėtume eiti pasivaikščioti.
Taip po truputį mes priėjome mūsų Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios šventovės skverą – šitaip aš vadinu būtent tą skverą, kur po atviru dangumi ir prasidėjo mūsų gyvosios šventovės gyvosios pamaldos prieš trylika metų.
Pamatau, kad ant gatvės, ant važiuojamosios dalies netoli šaligatvio, yra atsidūręs šaligatvio bordiūras – tik ne tas ilgas ir standartinis, bet perpus trumpesnis. Tačiau visi kiti dydžiai yra kaip to ilgojo. Tad, aišku, kad jis sudarys kliūtį važiuojantiems prie pat pakraščio, arba mėginantiems pastatyti mašiną. Sakau savo Labradorei – Einam sutvarkyti tą bloką, kad nebūtų kliuvinys.
Kas mate kaip kloja bordiūrus, tas pastebėjo, kad darbininkai dirba su tokiais kabliais, kada bloką kelią – visada DVIESE - ar stato į vietą. Čia buvo trumpesnis, bet vis tik iš betono, o aš neturiu jokio instrumento ir net jokių darbui pirštinių. Kas kilnojo šiurkščius, sunkius, ir kietus betoninius blokus, tas supranta, kaip tai yra SALDU nuogomis rankomis statyti tokį bloką į tarpą tarp kitų blokų, kada jis ne tik neslysta, bet nors milimetru pasisukus netinkamai, į vietą neįsistato visas blokas. O aš dar laikau Holą už pavadėlio, o ji mane dar tempia į važiuojamąją dalį – į gatvės vidurį. Mano perspėjimas ją apramina – Jeigu jau nepadedi man pastumti šito luito, tai nors tada netempk manes po mašinų ratais. O jų važiuoja labai daug. Galų gale man vis tik atsargiai, kad neprisispausčiau pirštų, pavyksta kažkaip pavertus bordiūro apačią, jo dalį įstatyti į vietą. Jeigu turėčiau kuo pakalti, ir dar kokią lentutę, kad nesutrupinčiau paties blokelio, gal ir pavyktų jį pastumti per jėgą. Dabar gi jis toliau – nė iš vietos. Tačiau džiaugiuosi, kad jis jau bent nebetrukdo važiuojantiems ir atvažiavusiems pastatyti mašiną – maždaug 15 procentų savo pločio stovi vietoje. Matai, mano meile Hola, mums beveik ir pavyko sutvarkyti viską. O ko gero pabaigti turėsime ateiti vakare, kada ką nors surasiu garaže, kad pastumčiau bordiūrą iki galo į savo vietą.
Mašinos vis važiuoja. O viena labai lėtai juda tiesiai į mus. Aš vis dirbu, net nežiūriu, tik vis girdžiu jog vis garsiau girdisi sunkvežimio variklis. Pamaniau, kad jis laukia eilėje prie sankryžos, kol užsidegs žalia šviesa. O jis jau savo šešėliu uždengia mane. Tada pasižiūriu – sunkvežimis, oranžinis, kaip kelius tvarkančiųjų. Kabinoje sėdi du vyrai su oranžinėmis liemenėmis. Tuoj pat pamaniau, kad jie čia nori sustoti, nes galbūt anksčiau dar už mane buvo pastebėję šį bordiūrą ne vietoje, ir atvažiavo sutvarkyti.
Užlipu ant šaligatvio, ir su Hola einame toliau pasivaikščioti į mūsų gyvosios Šventovės skverą. Eidamas vis atsigręžiu į tą sunkvežimį. Pamatau, kad jis su priekaba, o ant atviros platformos – nedidelis asfaltui spausti traktorius-volas. Kada pamatau šį traktoriuką, suvokiu, kad tai ne dėl šio išversto blokelio atvažiavo šis sunkvežimis, nes jo kita paskirtis. O gaila, nes jie užtaiso duobes asfalte, o ne tvarko šaligatvius. Ir tą pačią akimirką išgirstų tokį tarsi spragtelėjimą, bet jis garsus, kad jį išgirstu jau toliau nuėjęs į skverą. Holai sakau – Ar tik nebus taip, kad čia mūsų blokelis šiek tiek buvo sunkvežimio galinių ratų spūsteltas, kad atsistotų į savo vietą dar toliau. Tačiau sunkvežimis toliau nevažiuoja, stovi vietoje. Kitos mašinos važiuoja pro jį tolyn. Ir darbininkai nelipa lauk, kad dirbtų savo darbą. Mes pasivaikštome dar minute-kitą, ir jau sukame atgal – man įdomu, ar ten nors kiek blokelis pasislinko į vietą. Matau sunkvežimis vėl pradeda judėti, ir vėl išgirstu dar stipresnį spragtelėjimą. Tikriausiai dabar jau sunkvežimio priekabos ratas tą neklaužadą ir užsispyrusį blokelį visiškai sutramdė. Sunkvežimis nuvažiuoja ten, kur jis ir važiavo – taisyti kažkur duobių asfalte, nes oras visiškai tam palankus, nors tuoj Kalėdos ir Naujieji metai.
Ateiname prie blokelio – jis savo vietoje, tarsi ir nebūtų buvęs taip išvirtęs. Ir man keista, kaip iš viso jis galėjo išvirsti, ir dar gulėti taip pasuktas, kad pats taip savaime nebūtų išvirtęs, ir mašina, net ir užvažiavusi ant jo, vargu ar būtų galėjusi taip jį išversti. Gal Tarpinės Būtybės šitaip paišdykavo. O toliau Apvaizda taip sustygavo, kad aš eičiau būtent į šitą pusę, o ne ten, kur buvau sumanęs, ir eičiau tuo metu, o ne kitų – nors kada pasiūliau Holai išeiti pasivaikščioti, net ir pats pamąsčiau, kodėl aš jai pasiūliau būtent tuo metu, nes paprastai ją išleidžiu tokiu metu į kiemą, o jau su pavadėliu ją veduosi labiau į vakarą? Ir dabar tas sunkvežimis - KO jis ten sustojo, ir KAIP atvažiavo būtent tuo metu, kada bloką jau buvau per kančias ir vargus įstatęs į vietą, tik niekaip negalėjau jo įstumti gilyn į ten, kur jis ir turi būti? Tad man trūko to galingo smūgio, kurio NETURĖJAU. Ir kaip tik tuo metu atsirado ORANŽINIS SUNKVEŽIMIS. O juk jis jau tą dieną ir prieš tai turėjo kitų darbų nuo ryto. Ir juos turėjo užbaigti, ir važiuoti per visas sankryžas būtent tiek laiko, nepaskubėdamas nė viena sekunde, nes jis tuomet būtų šią vietą pravažiavęs anksčiau už mane, ir to blokelio dar niekas nebūtų pakėlęs ir įstatęs į jam skirtą tarpą tarp kitų blokelių. O sunkvežimis atvažiavo kaip kompiuteriu sureguliuotu laiku, kaip tik man BEBAIGIANT savo darbą. Ir dar – vairuotojas matė, kad aš dirbu nepakeldamas akių, tad važiavo ne tik labai lėtai, bet ir negąsdino manęs jokiu garso signalu, kad pasitraukčiau, nes aš girdėjau sunkvežimio variklio darbą, tik nekreipiau į tai dėmesio, nes čia visada pilna lengvųjų mašimų pastatytų, kad laisvos vietos nėra net vienai mašinai, o dabar čia sunkvežimis, tai man buvo akivaizdu, kad jis tuoj nuvažiuos, kai tik užsidegs žalia šviesaforo šviesa. Ir aš pakėliau akis tik tada, kada sunkvežimio šešėlis jau uždengė mane – nes saulė dabar žemai . Prieš pat mane judėjo SUNKVEŽIMIS.
Ir dar kas man buvo keista – laisvos vietos šįkart buvo pakankamai ir priekabai. O ten tokiu metu paprastai taip nebūna. O jau kada išgridau antrą spragetelėjimą, tai buvo priekabos rato privažiavimas prie blokelio, nes pirmojo prispaudimo neužteko, tad išgirdus tik antrąjį spragtelėjimą blokelis ir buvo įspaustas REIKIAMA jėga į savo vietą.
Epizodas atrodo labai paprastas – ATSITIKTINUMAS. ATSITIKTINUMŲ NEBŪNA.
Tai buvo juvelyrinio tikslumo veikimas drauge su Apvaizda. Juk aš galėjau eiti į kitą pusę, kaip ir sumaniau iš pradžių, galėjau iš viso praeiti pro tą bloką, juk turiu LAISVĄ valią – ar man turėtų dėl kažkokio šaligatvio bordiūro bloko skaudėti galvą, kad turėčiau purvintis rankas? Ir visas juvelyrinis sustygavimas būtų nuėjęs Holai ant uodegos – ne, ne Holai, ŠUNIUI ant uodegos. Ir Apvaizda parūpinio ir sunkvežimį, ir dar su priekaba. Ir atvedė tiesiai juvelyro tikslumu, kad ratai paliestų būtent ŠĮ blokelį. kuris ir buvo išsikišęs, o ne kitą blokelį, sakykime kuris būtų 3-5 blokeliais pirmiau. Taigi iš šimtų tūkstančių Vilniuje važiuojančių mašinų būtent buvo Apvaizdos parinkta toji tinkamiausia, o vairuotojas net nežinotų kaip paaiškinti KO JIS BUVO ATVAŽIAVĘS IR SUSTOJĘS BŪTENT TOJE VIETOJE, IR KODĖL BŪTENT TUO METU.
Na, o Hola padėjo įnešti ir mūsų abiejų karoliuką į tą Rojaus Trejybės-AŠ ESU apvaizdos taip nuostabiai sustyguotus aplinkybių ir veiksmų karolius, nes be Holos aš iš viso nebūčiau ėjęs pasivaikščioti.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2015-12-16 16:13:34
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.