Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Ši savaitė man buvo labai sunki psichologine prasme. Nuo pat jos pradžios pastebėjau žymiai pasikeitusį mano Labradorės – HOLOS – elgesį. Ji nebesekė paskui mane ankstų rytą, kada nuėjau į vonią, ir kaip tą darydavo anksčiau VISADA iki šios savaitės pradžios.Aš niekada nedegu šviesos nei virtuvėje, nei vonioje, skutuosi, prausiuosi tamsoje, tiesiog jausdamas pirštais, kur kiek dar reikia nusiskusti, ir net jausdamas skutimosi peiliuko pasipriešinimo laipsnį, priklausomai nuo to, kiek dar reikia skustis. Ir tą darau jau daug metų. Net ir prie kompiuterio klaviatūros nedegu stalinės lempos, kada rašau visiškai sutemus, užtenka šviesos nuo kompiuterio monitoriaus, o jeigu įjungiu televizorių, tai jis irgi apšviečia kambarį. Tad kam be reikalo deginti šviesą ir leisti pinigus vėjais, kada tokio poreikio nėra?
Prieš einant su Hola pasivaikščioti, koridoriuje pasišviečiau žibintuvėliu, pastebėjau, kad Hola tokioje apšviestoje aplink ją aplinkoje atsigavo. Pradėjau stebėti jos regėjimą ir jos elgesį. Pamačiau, kad tamsesnėje vietoje ji jau nebegali pamatyti daiktų, dėl to už jų užkliūna. Net išleista į kiemą, nebedrįsta bėgti, tiktai eina, ir eina arti sienos, kad jaustų kelio kryptį. Į kiemo gilumą nebeina, nes ten yra krūmai, kurie jai neleidžia pajausti krypties, kur jai nueiti iki kiemo galo. Tada pamačiau, kad ji ypač daug uosto, ir pagal uoslės vedimą, eidama zigzagais, o ne tiesiai, kaip eidavo anksčiau, suranda kaip pereiti tas vietas, kur jai stinga namo sienų.
Dienos metu ji atsigauna. Tačiau vis tik pastebėjau, kad maisto, kurį specialiai numetų ant grindų, ir kurį anksčiau iki menkiausio trupinėlio ji per akimirką surasdavo, pamatydavo, ir tuoj pat pasičiupdavo, dabar net šalio jos esančio gabaliuko ji nebemato. Ir tik didelių pastangų dėka, vien tik uostydama, suranda šį gabaliuką.
Pradėjau internete ieškoti paaiškinimo iš Jungtinių Valstijų svetainių. Tai, ką sužinojau, tik patvirtino mano nuogąstavimus – Holos regėjimas ne tik labai suprastėjo, bet dabar tik laiko klausimas, kad jis iš viso IŠTIRPS FIZINIAME JUODOS TAMSOS AKLUME. Ir nuo apakimo negalima niekaip išsigelbėti, nes nėra nei vaistų, nei chirurginės operacijos, kuri nors mažu laipsniu regėjimą atstatytų. Tai – progresuojanti tinklainės atrofija. Ji būdinga ne vienai didesnių šunų rūšiai, ir tarp jų yra ir Labradorai, kurie patys yra nuostabūs aklų žmonių vedžiotojai. Kadangi toks polinkis yra paveldimas, tai mėgindami jam užkirsti kelią amerikiečiai taiko vienintelę priemonę – tokių šunų giminaičiai yra šalinami iš tolimesnio dalyvavimo šios rūšies palikuonių oficialiai registruojamame pratęsime.
Tinklainės atrofija gali pasireikšti vieniems labai anksti, sulaukus vos kelių mėnesių, bet gali ir devynerių metų sulaukus. Pati tinklainė yra sudaryta iš šešių sluoksnių, kurie yra vientisa gyva sistema, ir per akies lęšiuką gaudama šviesą, kaip veidrodis reaguoja ir atspindi jos energinius virpesius, juos pasiųsdama smegenims, o šie jau reaguoja savo energiniais virpesiais centrinei nervų sistemai, ir atitinkamais fiziniais veiksmais, kurie ir atitinka aplinkos įvertinimą. Kada pasireiškia atrofija, tai tie šeši tinkalinės sluoksniai pradeda atsiskirti vienas nuo kito iš tos vieningos ir gyvos tinklainės sistemos, ir ima raukšlėtis, dėl to nustoja priimti ir atspindėti šviesą iš aplinkos, ir siųsti energinius virpesius į smegenis. Žmogui ši liga taip pat pasireiškia tokiu pačiu būdu. Pats procesas iki visiško apakimo trunka apie metus-dvejus, nors jis priklauso nuo kiekvieno šuns individualiai. Paprastai Labradorų gyvenimo trukmė 10-12 metų. Mano Hola eina devintus metus.
Aš jau anksčiau buvau kelis kartus pastebėjęs, kad ji atsitrenkia į mane, tai jai net sakydavau juokais – tu ką, jau visiškai nebematai, kur eini, tai nesvajok, nesidairyk, kur tau nereikia, o žiūrėk po kojomis, tada ir negriuvinėsi, ir manęs netrankysi.
Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU – yra VISAGALIS. Ko negali šio pasaulio materiali medicina, tą gali Kūrėjas.
Ir tik su Kūrėju – Jo gyvąja meilės ir tikrovės energija – ir su Rojaus Trejybės-AŠ ESU apvaizdos veikimu ėmiausi atstatinėti Holos regėjimą, kad jo iki galo neprarastų.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2015-12-25 19:02:38
Girdziu duru skambuti. Atejusi moteris prisistato, jog dirba Vilniaus vandenu kompanijoje ir klausia ar galetu pamatyti vandens skaitiklius. Kadangi musu ivado skaitikliai - vienas - geriamo vandens, kitas - laistymo - yra rusyje, tai jai sakau, kad man reikia paimti rakta nuo rusio, o iejimas yra is kiemo puses.
As uzvedziau kalba apie vandens astronomines kainas, lyginant su eiliniu zmoniu pensijomis ar atlyginimais. Ir ji pritare, kad tikrai kainos dideles. Ir jos dideles ne tik vandeniui, bet ir maistui. Taip po truputi emiau jai plesti jos samprata, kad visos politines partijos atvirai zada didziules permainas ir meluoja, nes neturi pakankamo supratimo, kas gi yra VADOVAVIMAS saliai. Tas pats tuomet yra bet kokioje kompanijoje ar institucijoje, mokykloje ir net seimoje - visur yra ne vadovavimas, bet PRIEVARTINIS VALDYMAS - KOMANDAVIMAS IS VIRSAUS - be tarpusavio dvasinio rysio seimoje, be vadovu dvasinio rysio su kompanijos pavaldiniais. Ir padetis ne tik negereja, bet jau atvirai reiskiasi isnaudojimas ir net tyciojmasis - virsininkai tyciojasi is pavaldiniu, policininkai - is suimtuju, teismai neturi jokio supratimo apie teisinguma, prezidende ar premjeras nesuvokia, ka reiskia vadovauti Lietuvai, mokytojai visiskai nesupranta, kaip gi jiems susikalbeti su agresyviais mokiniais, o tevai visiskai pasimete, nes near gyvo rysio ir tarpusavio supratimo su savo vaikais, verslininkai apgaudineja visus, slepdami mokescius ir falsifikuodami produktus, o prekybininkai kosminemis kainomis juos pardavineja, uzsideje keliskart didesnius antkainius - TAI VIS GOBSUMAS IR GYVULINIS PROTAS IS BAIMES DIKTUOJA TOKIUS NEZMONISKUS SPRENDIMUS.
Mano visiems teiginiams ji pratre, ir pridure - bet gi taip bus visada, kai zmogus toks sukurtas, kad nori vis daugiau.
Sakau jai labai tvirtai - ne, taip nebus visa laika. Kada zmogus atras savo viduje Kureja - Rojaus Tris Asmenis - Visu Teva, Amzinaji Sunu-Motina-Broli, Begaline Dvasia-Motina-Sese ir Visuotine Dievybe AS ESU - tik tada politikai nustos meluoti samoningai, ir suzinos, ka ir kaip reikia daryti PREZIDENTUI IR PREMJERUI.
-Betgi taip nebus niekada. - Bus. Si sviesa jau siandien yra SKELBIAMA, IR JAU SIANDIEN YRA SIA SVIESA PATIRIANCIU IR SKLEIDZIANCIU - tai urantai..
Ir as jai pradejau aiskinti, ka darau ir kodel darau sviesindamas zmones. Pasakoju apie Rojaus Trejybe, apie AS ESU, apie mano paties patyrimus, apie manosios misijos pradzia, gavus Urantijos Knyga anglu kalba, o dabar ji jau yra isleista ir lietuviu kalba, jau yra ir daugiau knygu - Jezaus KALBU JUMS VEL, Rojaus Trejybes AKIMIRKOS AMZINYBE, yra gyvoji ir apreikstoji religija - Rojaus Trejybes-AS ESU apreikstoji religija. Ir ji apims visas religijas VISAME PASAULYJE. IR SVIESA JAU SKLINDA IS LIETUVOS. IR BUS TAS METAS, KADA PASAULIO SALIU PREZIDENTAI IR PREMJERAI VAZIUOS I LIETUVA MOKYTIS, KAIP VADOVAUTI SAVO SALIAI.
Pasakoju jai apie gyvasias pamaldas BE JOKIU RITUALU, BE DOGMU, IR PATYRIMU - BUSENA - JAUCIANCIU VIDINIUS CHARAKTERIO PASIKEITIMUS, SVEIKATOS PAGEREJIMA IR GYVA KUREJA, ATRASTA SAVYJE, IR VISAI KITOKIOS KOKYBES KASDIENI GYVENIMA. Ir daugybe kitu jai negirdetu dalyku. Jai tai buvo kaip PASAKA APIE STEBUKLU KARALYSTE, KURIOS NERA JOKIAME PASAULIO KAMPELYJE.
Mes stovime kieme, lauke tamsu, saltoka, nes tai buvo sios savaites pradzioje, kada saltukas buvo siam metui dar nedidelis, bet nepalyginti su pliusine temperatura, kuri vyrauja dabar, bet ji taip nuosirdziai klausesi, net nesiskubindama eiti i kitus namus tikrinti skaitikliu. O mes jau kalbejomes arti pusvalandzio, kad net as pats jau suzvarbau, pajutau, kaip ima saltis kresti.
Pries atsisveikinant as jai pasakiau musu svetaines adresa, o ji man padekojo - ACIU UZ TOKI APSVIECIANTI IR PRASMINGA POKALBI.
As jai dar karta pasakaiu svetaines adresa ir mes issiskyreme jai tariant - BUTINAI PASKAITYSIU.
Telydi jus Kurejo Palaima ir Ramybe, ir mano Broliskas apkabinimas.
Algimantas
2015-12-19 17:14:34
Siandien ejau iki ofiso per zalia zona-miska, nes parku vadinti neiseina. Ten niekada nebuvo pastatu ir isliko naturali, labai grazi gamta, kurioje daug augmenijos, pauksciu ir zinoma, zmoniu , kurie vedzioja savo numyletinius sunelius. Pasirinkau pati trumpiausia kelia. Jau isejus i gatve pamaciau jauna moteri labai liudnu ir pilnu skausmo, veidu, todel nusprendziau su ja pasisveikinti ir prablaivinti ja. SVEIKA, istariau kai mes buvome tokiame atstume, kai jau galima kalbeti. Ji nustebo ir tuo paciu jos veidas pasikeite, nes nutraukiau jos sielvarta. Ji syptelejo ir atsake i mano pasveikinima. Tikrai zinau, kad jai tapo siek tiek lengviau, nors keliom sekundem. Atlikus reikalus grizau i ta pacia zalia vieta ir rinkausi kelia, kuriuo eisiu namo. Kadangi ten daug vandens telkiniu ir juos siemet valo, gilina, tai daug ir purvo. Patraukiau per zole, prisisikyniau ersketuogiu, kurios dabar skanios ir pauksciai jas paryja visas, nes zoleje pilna kruveliu is seklyciu – tai kas liko praejus virskinimo trakta. Paskui issirinkau simtameti azuola, kurio papedeje pabendravau su Rojaus Trejybe AS ESU. Jausdama jau siek tiek vesuma, o diena siandien labai silta, jei tai butu vasara, tai sakytume atvirksciai, kokia salta, na o gruodyje tai puiki diena, patraukiau i namu puse. Dar maciau dideles ziurke sumaniai lakstancia krumu virsunemis ir sumaisiau su vovere. Praeidama gerai pazistamu keliu pamaciau laiptus, kurie pastiprinti medzio blokais ir pamaniau pamatysiu kas ten virsuje, gal kokia grazi vieta, kur galima prisesti, bet uzlipus buvo tik kita dalis misko ir jokiu suoleliu. Pamaciau dideli stiklo buteli ir pakeliau, pagalvojau kiek toli man ji reiks nesti kol surasiu siuksline. Kai tik baigesi krumai ir prasidejo pieva pamaciau maisa mano jau rastam buteliui ir kad galeciau parinkti dar siuksliu, matyt. Padejusi siuksles i tam skirta vieta dar stabtelejau prie vandens tvenkinio, kuris jau paskutinis pakeliui i namus, kad pasigrozeciau vandens pauksciais. Dvi gulbes, viena balta kaip sniegas, o kita is siu metu’ bjauruju anciuku’, dar su daugybe pilku plinksnu. Salia vyras man ir sako, kad kitame prude yra ju tevai ir tevas juos jau vaiko ir nebeprisileidzia prie saves. Kiek ilgiau toleruoja pateles, bet patinus veja anksciau. Jo sakau, prisimenu cia vasara visada budavo gulbiu seimyna su sesiais ar septyniais gulbiukais. Taip sako, tevai yra tenai. Jis papsakojo apie gulbes ir ju rusis. Is kur tiek daug zinai, klausiu, o jis sako, man labai patinka gamta, as studijavau miskininkyste. O kaip idomu sakau jam, as irgi studijavau miskininkystes koledze, bet ne miskininkyste, o landsafto prieziura. Tai tada jau prdejome prisiminti lotyniskus pavadinimus salia esanciu medziu. Paskui dar siek tiek papolitikave uzgriebeme ir religijos tema, na gal as jo paklausiau ka jis praktikuoja, tai jos sirdis linksta i budizma ir jis pasake daug graziu minciu is sitos puikios filosofijos, kuri niekur neveda. Jis to nezino, bet meginau ta jam pasakyti ir siek tiek atskleidziau, ka darau pati ir kad meldziuosi ir garbinu. Padovanojau lankstuka ir pakvieciau i musu svetaine.
Rita
2015-12-18 18:15:10
Mielieji,
Šiandien iškilo aiškus noras pasidalinti patyrimais, kaip Apvaizda veikia, suvesdama mane su kitais mirtingaisiais, kad galėčiau paskleisti Šviesą. Paskutiniu metu daugiau dirbu su kompiuteriu nes ruošiu atitinkamas programas, todėl dirbu daugiau namuose ir mažiau tenka gyvai bendrauti su kitais sielos broliais ir sesėmis. Taigi Apvaizda nusprendė man juos atsiųsti į namus( kaip sakoma jeigu ne Mahometas pas kalną, tai kalnas pas Mahometą ateis).
Prieš pora savaičių, šeštadienį po pamaldų Rojaus Trejybės Šventovėje, jau vakarop, kadangi vyras buvo išvažiavęs, o sūnus išėjęs, tai buvau viena namuose. Suskambo telefonspynės (domofono) telefonas, pakeliu ragelį ir atsiliepusi, išgirstu klausimą: ar aš nenorėčiau pasikalbėti apie bibliją. Na žinoma aš atsakau, kad mielai ir atidarau jiems duris. Ateina du jauni sielos brolis ir sesė. Trumpai papasakosiu mūsų bendravimą. Pradžioje manęs paklausė mano nuomonės apie teroristus, ar juos reikia smerkti ir t.t. Man atsakius, kad kaip asmenybes( kurią Kūrėjas suteikė visiems ) aš myliu visus vienodai, tik jų poelgius vertinu neigiamai. Žvelgdama į jaunuolius, kurie tarpusavyje susižvalgė supratau, kad tokio atsakymo nesitikėjo. Tada pasakė; matome, kad esate dvasingas žmogus. Toliau pradėjo skaityti ištraukas iš biblijos(vienas iš popierinės knygos, kitas iš planšetinio kompiuterio). Dabar aš neatsiminsiu ir neatkartosiu tų ištraukų, kurias jie man skaitė, tik galiu pasidžiaugti, kad turėjau aiškų atsakymą – paaiškinimą į kiekvieną jų pateiktą teiginį, negana to mes pasikeitėme vietomis, nes aš pradėjau juos šviesti, taigi jie norėjo pabūti mano dvasiniais mokytojais, bet teko pabūti mokiniais ir pasiklausyti kito dvasinio mokytojo, kadangi jaučiau didelį impulsą- vedimą iš vidaus ir liejosi mano žodžiai (kaip iš pypkės) , nes vėliau pažvelgusi į laikrodį pastebėjau, kad aš juos mokiau apie 25min. Kai jie lyg ir norėjo nutraukti mane ir baigti mūsų pokalbį, bet į jų pasakytą frazę mano atsakymas jau buvo šalia, taigi teko jiems išklausyti mane. Prieš išsiskiriant pasiūlius jiems susipažinti patiems su didesne Šviesa ir padavus Jėzaus Kristaus Apreiškimą „Kalbu Jums Vėl“, man ją sugrąžino atgal, kai mano vyrui Jonui papasakojau, tai pasakė“kaip karštą bulvę“. Pasakiau, jeigu jau taip bijote priimti šią šviesą, tai kadangi esate jauni žmonės, tai viską galite rasti internete ir pasakiau apie Urantijos svetainę.
Jiems išėjus dėkojau Rojaus Trejybei- Aš Esu už šį patyrimą, už Apvaizdos pas mane atvestus(jeigu jau pati tingi nueiti, tai į namus atvedė) jaunuolius ir už stiprų vedimą iš vidaus, už aiškius atsakymus, teiginius, kurie liejosi iš mano lūpų.
Prieš dvi dienas suskamba skambutis į duris, duris atidaryti nueina mano vyras Jonas ir sužinojęs, kad atėjo moteris, kuri vykdo apklausą, pasakė, kad nedalyvaus apklausoje. Sekančią dieną pavakary, vyrui su sūnumi išvažiavus į miestą, po kokių 5min. suskamba telefonspynės (domofono) telefonas, pakeliu ragelį ir atsiliepusi, išgirstu klausimą: ar aš negalėčiau sudalyvauti apklausoje, aš neatsisakau ir įleidžiu pro duris. Pasako, kad apklausa bus neilga, taigi pradedu atsakinėti į klausimus ir ką gi matau, kad apklausa apie religiją, tautines mažumas, pabėgėlius, apie Dievą ir t.t. ką gi puiki galimybė suteikti mokymą, parodyti kelią į Šviesą, pas mane atvykusiai sielos sesei. Žinoma apklausa jau nebuvo trumpa(bendravome 40min.), nes turėjau ką pasakyti kiekvienu klausimu, bei pataisyti jų pateikiamus teiginius. Žinoma buvo labai gera pristatyti Rojaus Trejybę – Aš Esu gyvąją religiją, nes buvo klausimas , kokia mano religija, išvardinta viso žinomos ir pabaigoje parašyta- kita, štai šioje vietoje ir parašė tai ką aš sakiau, kad galėtų sužinoti ir tie sielos broliai ar sesės, kurie vėliau tvarkys, suvedinės informaciją iš anketų. Pabaigoje anketos, paklausė ar aš galiu pasakyti savo telefono nr., žinoma, kad galiu. Prieš atsisveikinant įteikiau Jėzaus Kristaus Apreiškimą „Kalbu Jums Vėl“, tai paklausė ar bus tokia pat sunkiai skaitoma ir nesuprantama knyga, kaip ir biblija, tai pasakiau, kad bus labai lengvai skaitoma ir, kad skaitytų širdimi.
Štai kaip nuostabiai Rojaus Trejybės-Aš Esu Apvaizda sudėlioja aplinkybes.
Telydi jus ramybė mielieji, Dalia
DaliaS
2015-12-18 11:42:02
Nuostabų patyrimą ką tik patyrėme mudu su Hola, nors jai pats patyrimas nebuvo esminis, bet ji tiesiogiai su juo yra susijusi.
Taigi apie 14val. išėjome pasivaikščioti. Buvau sumanęs eiti į vieną pusę, bet iškart pamačiau vieną moterį einančią su labai mažu šuneliu, nežinau jo veislės, bet jis toks mažytis, jog net ir visiškai suaugęs yra miniatiūrinis, ir jo kojos kaip degtukų pagaliukai, atrodo tuoj perlūš. Ir tas šunytis bėgioja be pavadėlio per gatvę. Tad pasukau į priešingą pusę. Taigi, prieš savo numatytą ką tik planą, kur turėtume eiti pasivaikščioti.
Taip po truputį mes priėjome mūsų Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios šventovės skverą – šitaip aš vadinu būtent tą skverą, kur po atviru dangumi ir prasidėjo mūsų gyvosios šventovės gyvosios pamaldos prieš trylika metų.
Pamatau, kad ant gatvės, ant važiuojamosios dalies netoli šaligatvio, yra atsidūręs šaligatvio bordiūras – tik ne tas ilgas ir standartinis, bet perpus trumpesnis. Tačiau visi kiti dydžiai yra kaip to ilgojo. Tad, aišku, kad jis sudarys kliūtį važiuojantiems prie pat pakraščio, arba mėginantiems pastatyti mašiną. Sakau savo Labradorei – Einam sutvarkyti tą bloką, kad nebūtų kliuvinys.
Kas mate kaip kloja bordiūrus, tas pastebėjo, kad darbininkai dirba su tokiais kabliais, kada bloką kelią – visada DVIESE - ar stato į vietą. Čia buvo trumpesnis, bet vis tik iš betono, o aš neturiu jokio instrumento ir net jokių darbui pirštinių. Kas kilnojo šiurkščius, sunkius, ir kietus betoninius blokus, tas supranta, kaip tai yra SALDU nuogomis rankomis statyti tokį bloką į tarpą tarp kitų blokų, kada jis ne tik neslysta, bet nors milimetru pasisukus netinkamai, į vietą neįsistato visas blokas. O aš dar laikau Holą už pavadėlio, o ji mane dar tempia į važiuojamąją dalį – į gatvės vidurį. Mano perspėjimas ją apramina – Jeigu jau nepadedi man pastumti šito luito, tai nors tada netempk manes po mašinų ratais. O jų važiuoja labai daug. Galų gale man vis tik atsargiai, kad neprisispausčiau pirštų, pavyksta kažkaip pavertus bordiūro apačią, jo dalį įstatyti į vietą. Jeigu turėčiau kuo pakalti, ir dar kokią lentutę, kad nesutrupinčiau paties blokelio, gal ir pavyktų jį pastumti per jėgą. Dabar gi jis toliau – nė iš vietos. Tačiau džiaugiuosi, kad jis jau bent nebetrukdo važiuojantiems ir atvažiavusiems pastatyti mašiną – maždaug 15 procentų savo pločio stovi vietoje. Matai, mano meile Hola, mums beveik ir pavyko sutvarkyti viską. O ko gero pabaigti turėsime ateiti vakare, kada ką nors surasiu garaže, kad pastumčiau bordiūrą iki galo į savo vietą.
Mašinos vis važiuoja. O viena labai lėtai juda tiesiai į mus. Aš vis dirbu, net nežiūriu, tik vis girdžiu jog vis garsiau girdisi sunkvežimio variklis. Pamaniau, kad jis laukia eilėje prie sankryžos, kol užsidegs žalia šviesa. O jis jau savo šešėliu uždengia mane. Tada pasižiūriu – sunkvežimis, oranžinis, kaip kelius tvarkančiųjų. Kabinoje sėdi du vyrai su oranžinėmis liemenėmis. Tuoj pat pamaniau, kad jie čia nori sustoti, nes galbūt anksčiau dar už mane buvo pastebėję šį bordiūrą ne vietoje, ir atvažiavo sutvarkyti.
Užlipu ant šaligatvio, ir su Hola einame toliau pasivaikščioti į mūsų gyvosios Šventovės skverą. Eidamas vis atsigręžiu į tą sunkvežimį. Pamatau, kad jis su priekaba, o ant atviros platformos – nedidelis asfaltui spausti traktorius-volas. Kada pamatau šį traktoriuką, suvokiu, kad tai ne dėl šio išversto blokelio atvažiavo šis sunkvežimis, nes jo kita paskirtis. O gaila, nes jie užtaiso duobes asfalte, o ne tvarko šaligatvius. Ir tą pačią akimirką išgirstų tokį tarsi spragtelėjimą, bet jis garsus, kad jį išgirstu jau toliau nuėjęs į skverą. Holai sakau – Ar tik nebus taip, kad čia mūsų blokelis šiek tiek buvo sunkvežimio galinių ratų spūsteltas, kad atsistotų į savo vietą dar toliau. Tačiau sunkvežimis toliau nevažiuoja, stovi vietoje. Kitos mašinos važiuoja pro jį tolyn. Ir darbininkai nelipa lauk, kad dirbtų savo darbą. Mes pasivaikštome dar minute-kitą, ir jau sukame atgal – man įdomu, ar ten nors kiek blokelis pasislinko į vietą. Matau sunkvežimis vėl pradeda judėti, ir vėl išgirstu dar stipresnį spragtelėjimą. Tikriausiai dabar jau sunkvežimio priekabos ratas tą neklaužadą ir užsispyrusį blokelį visiškai sutramdė. Sunkvežimis nuvažiuoja ten, kur jis ir važiavo – taisyti kažkur duobių asfalte, nes oras visiškai tam palankus, nors tuoj Kalėdos ir Naujieji metai.
Ateiname prie blokelio – jis savo vietoje, tarsi ir nebūtų buvęs taip išvirtęs. Ir man keista, kaip iš viso jis galėjo išvirsti, ir dar gulėti taip pasuktas, kad pats taip savaime nebūtų išvirtęs, ir mašina, net ir užvažiavusi ant jo, vargu ar būtų galėjusi taip jį išversti. Gal Tarpinės Būtybės šitaip paišdykavo. O toliau Apvaizda taip sustygavo, kad aš eičiau būtent į šitą pusę, o ne ten, kur buvau sumanęs, ir eičiau tuo metu, o ne kitų – nors kada pasiūliau Holai išeiti pasivaikščioti, net ir pats pamąsčiau, kodėl aš jai pasiūliau būtent tuo metu, nes paprastai ją išleidžiu tokiu metu į kiemą, o jau su pavadėliu ją veduosi labiau į vakarą? Ir dabar tas sunkvežimis - KO jis ten sustojo, ir KAIP atvažiavo būtent tuo metu, kada bloką jau buvau per kančias ir vargus įstatęs į vietą, tik niekaip negalėjau jo įstumti gilyn į ten, kur jis ir turi būti? Tad man trūko to galingo smūgio, kurio NETURĖJAU. Ir kaip tik tuo metu atsirado ORANŽINIS SUNKVEŽIMIS. O juk jis jau tą dieną ir prieš tai turėjo kitų darbų nuo ryto. Ir juos turėjo užbaigti, ir važiuoti per visas sankryžas būtent tiek laiko, nepaskubėdamas nė viena sekunde, nes jis tuomet būtų šią vietą pravažiavęs anksčiau už mane, ir to blokelio dar niekas nebūtų pakėlęs ir įstatęs į jam skirtą tarpą tarp kitų blokelių. O sunkvežimis atvažiavo kaip kompiuteriu sureguliuotu laiku, kaip tik man BEBAIGIANT savo darbą. Ir dar – vairuotojas matė, kad aš dirbu nepakeldamas akių, tad važiavo ne tik labai lėtai, bet ir negąsdino manęs jokiu garso signalu, kad pasitraukčiau, nes aš girdėjau sunkvežimio variklio darbą, tik nekreipiau į tai dėmesio, nes čia visada pilna lengvųjų mašimų pastatytų, kad laisvos vietos nėra net vienai mašinai, o dabar čia sunkvežimis, tai man buvo akivaizdu, kad jis tuoj nuvažiuos, kai tik užsidegs žalia šviesaforo šviesa. Ir aš pakėliau akis tik tada, kada sunkvežimio šešėlis jau uždengė mane – nes saulė dabar žemai . Prieš pat mane judėjo SUNKVEŽIMIS.
Ir dar kas man buvo keista – laisvos vietos šįkart buvo pakankamai ir priekabai. O ten tokiu metu paprastai taip nebūna. O jau kada išgridau antrą spragetelėjimą, tai buvo priekabos rato privažiavimas prie blokelio, nes pirmojo prispaudimo neužteko, tad išgirdus tik antrąjį spragtelėjimą blokelis ir buvo įspaustas REIKIAMA jėga į savo vietą.
Epizodas atrodo labai paprastas – ATSITIKTINUMAS. ATSITIKTINUMŲ NEBŪNA.
Tai buvo juvelyrinio tikslumo veikimas drauge su Apvaizda. Juk aš galėjau eiti į kitą pusę, kaip ir sumaniau iš pradžių, galėjau iš viso praeiti pro tą bloką, juk turiu LAISVĄ valią – ar man turėtų dėl kažkokio šaligatvio bordiūro bloko skaudėti galvą, kad turėčiau purvintis rankas? Ir visas juvelyrinis sustygavimas būtų nuėjęs Holai ant uodegos – ne, ne Holai, ŠUNIUI ant uodegos. Ir Apvaizda parūpinio ir sunkvežimį, ir dar su priekaba. Ir atvedė tiesiai juvelyro tikslumu, kad ratai paliestų būtent ŠĮ blokelį. kuris ir buvo išsikišęs, o ne kitą blokelį, sakykime kuris būtų 3-5 blokeliais pirmiau. Taigi iš šimtų tūkstančių Vilniuje važiuojančių mašinų būtent buvo Apvaizdos parinkta toji tinkamiausia, o vairuotojas net nežinotų kaip paaiškinti KO JIS BUVO ATVAŽIAVĘS IR SUSTOJĘS BŪTENT TOJE VIETOJE, IR KODĖL BŪTENT TUO METU.
Na, o Hola padėjo įnešti ir mūsų abiejų karoliuką į tą Rojaus Trejybės-AŠ ESU apvaizdos taip nuostabiai sustyguotus aplinkybių ir veiksmų karolius, nes be Holos aš iš viso nebūčiau ėjęs pasivaikščioti.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2015-12-16 16:13:34
Pasidariau labai emocinga, nevalingai rieda ašaros net ir tada, kada skaitau Urantijos knygos kai kuriuos dokumentus. Vakar, ašaros temdė akis, kai skaičiau dokumentą apie Amžinąjį Sūnų. Labiausiai sujaudino Dieviškojo Patarėjo žodžiai, kai suvokiau su kokia meile jis aprašė Amžinojo Sūnaus Dieviškąjį Grožį. Negaliu sulaikyti ašarų skaitydama Laimos patirtį ir jos dvasinę veiklą skleidžiant pačią ryškiausią Šviesą Amerikoje. Kiekvienas parašytas Žodis skleidžia tokius virpesius, kad norisi visus apkabinti ir pasakyti: Kaip aš jus visus myliu!
Miela Laimą, aš nuoširdžiai džiaugiuosi dėl tavęs ir dėkoju, kad pasidalinai su mumis visais savo patyrimais su Tėvu-Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Džiaugiuosi dėl tavo anūko. Jeigu jau dabar yra tokiu vaikučių, reiškia, kad žmonija po truputį bunda; joje gimsta nauja karta. Tos naujos kartos nariai nebus sugadinti prietarų, ritualų, dogmų.
Kas seną - atmirs. Senai kartai labai sunku atsisakyti senų prisirišimų; tai padaryti pavyksta ne daugeliui, ir tai, tik per didžiulį vidinį prieštaravimą. Priežastis - vis dar užvertos sielos Tėvui-Rojaus Trejybei- AŠ ESU. Per menkas įtikėjimas; nėra sugebėjimo gyvenimo vingius suderinti su Dieviškuoju Planu. Rezultatai matosi tik atlikus veiksmus. Kad ir kiek bestovėtum pakalnėje mąstydamas apie įkopimą į kalno viršūnę, kad ir labai garsiai ir gražiai kalbėtum apie kopimo veiksmą - viršūnė ne bus pasiekta.
Viso šito, pirmiausia linkiu pati sau, ir visiems, atradusiems Dieviškuosius Šaltinius savo širdyje; linkiu dar gilesnio atsivėrimo Jiems.
Seseriškai apkabinu visus, linkėdama meilės, ramybės ir vidinės taikos.
Su meile,
IRENA
2015-12-06 12:58:13
Miela Laima, nuostabus tavo anuko patyrimai ir tavo indelis i jo charakterio ugdyma. Gaila, kad jis jau toks SENAS, tad jam bus sunkiau patiketi gyvu Rojaus Trejybes-AS ESU zodziu. Cia, aisku, pajuokavau, kad jis SENAS, bet vis tik gilumine prasme jam butu daug lengviau, jeigu jis butu gyvosios sviesos gaves dar budamas motinos isciose.
Mes urantai stebime Vitos ir Vytauto seima, is KAUNO-DOMEIKAVOS, kada jie abu ir ju trys vaikai lanko gyvaja Rojaus Trejybes-AS ESU sventove. Vaiku amziaus skirtumas apie pora metu - vyriausiajai dukrai gal septyneri, viduriniajam - sunui - gal penkti metai, o jauniausioji dukra tuoj bus treju. Ir mes mateme, kad vyresnioji turejo sunkumu adaptuotis gyvojoje Rojaus Trejybes-AS ESU sventoveje, nes jai - jau sulaukus net treju metu, kada pirma karta ji buvo atsivesta i gyvasias pamaldas - buvo per auksti sklindantys is musu energiniai virpesiai, tad tevams net tekdavo ja issivesti is kambario, kad netrikdytu gyvuju pamaldu del dukros verksmo ir neramumo. Sitaip ji is vidaus reaguodavo i gyvuju virpesiu poveiki jos vidui. O jai tokie virpesiai buvo neiprasti - SVETIMI - todel gasdino, ir erzino pasamoniniu lygiu, ir jos vidus realiai pajausdavco diskomforta ir susierzinima, ir naturali reakcija budavo nuotaikos sudirgimas, ir verksmas. Tevams reikejo ideti namazai papildomu pastangu - jau ir taip daug ju idejus, kad atvaziuotu su tuo metu dviem vaikuciais is Domeikavos i gyvaja Rojaus Trejybes-AS ESU sventove Kaune, ir net Vilniuje, kad ir kokios butu sunkios ir nepalankios oro salygos ar problemu lavina. Ir tam prireike ir daug - santykinai daug - laiko - gal daugiau negu metu, kol jos asmenybes tapatybe priprato prie tokiu auksto daznio energiniu virpesiu ir neberode jokio pasipriesinimo ir susierzinimo.
Tuo tarpu jaunesnysis vaikelis buvo i gyvasias pamaldas atveztas sulaukes vos 7 menesiu, dar lopsyje atnestas i vidu. Taciau ir jam taip pat kilo vidinis diskomfortas, kad vos tik pradejau garsiai garbinti Rojaus Trejybe-AS ESU tuoj pat jis paleido dudas - ir kuo toliau garbinau Kureja, tuo garsiau jis verke. Jau man net reikejo tiek garsiai garbinti, kad tai jau artejo prie saukimo ribos. O man viduje vis sukosi klausimas - ar nutraukti garbinima, ar testi, ar jis ims rimti, ar prieiti prie jo ir raminti drauge su tevais. Ir tuomet viduje kilo TVIRTA MINTIS - garbinimo virpesiai TURI BUTI STIPRESNI. Nusprendziau garbinimo nenutraukti, o testi, nors garsus verksmas ir trukde. Ir netrukus vaiko verksmas nutruko, trumpa pauze, bet tuoj ir vel atsinaujino, tik jau ne toks stiprus, o po kurio laiko pauze jau ir pailgejo, dar po kurio laiko - verksmas perejo i kukciojima, kol is viso baigesi. O prasymu maldos metu net pasigirdo kudikio ir KRYKSTAVIMAS - PRITARIMAS - AKTYVUS DALYVAVIMAS GYVOJOJE KOMUNIJOJE SU KUREJU.
Na, o jauniausioji dukra dar budama motinos isciose jau lanke Rojaus Trejybes-AS ESU gyvaja sventove, o isvydusi si pasauli ir sulaukusi pirmosios savaites ji lopsyje buvo atvezta i Gyvaja Sventove susipazinti ir su mumis - urantais - materialia prasme. Ir jos jokio pasipriesinimo is musu sklindantiems gyviems virpesiams nebuvo is viso. Jos septyniu menesiu brolis, palyginus su jos patyrimu dar isciose, buvo jau senas ir uzterses savo pasamone nemazai, kada pirma karta dalyvavo gyvosiose pamaldose, tad ir jo pasipriesinimas buvo verskmu.
Tuo tarpu dabar, po daugiau kaip ketveriu metu Rojaus Trejybes-AS ESU gyvosios sventoves lankymo brolio aktyvumas ir ryztas ir noras skelbti Rojaus Trejybes-AS ESU gyvaji zodi yra toli pralenkiantis jos vyresnes sesers ryzta ir nora dalintis sia sviesa. Todel ji grizusi is mokyklos guodziasi savo motinai del to, kas, jos samprata, buvo ne taip pasakyta ir padaryta mokytojos, o jos brolis sako jau dabar, kad jis laukia to meto, kada eis i mokykla, ir jis tada klaseje kalbes visiems apie Rojaus Trejybe-AS ESU. Kada jam sako mama, kad jo gali niekas neklausyti, tai jo atsakymas - AS VIS TIEK JIEMS PASAKOSIU APIE ROJAUS TREJYBE-AS ESU. Jam dar nera penkeriu metu.
Ir mes puikiai prisimename, kada jis, dar net nevaiksciojo, o mums jau dalindavo maista, kai mes sededavome prie bendro stalo po gyvuju pamaldu, ir sitaip jis pasirupindavo mumis, nors jam mes pasiulydavome paciam pirmiau pavalgyti, bet jis su tuo nesutikdavo ir pirmiau pasirupindavo mumis. Kada jis jau pradejo vaikscioti, tai mums sedint prie stalo ir diskutuojant dvasinemis temomis, jis susiradavo sau gerio darbu - valydavo kriaukle, plaudavo pire kriaukles ant sienos plyteles. Ir tada jam tebuvo treji metai. Jis matydavo, kur reikia ka sutvarkyti, ir pridedavo savo ranka niekam nieko nesakius. Jis, kaip as sakau, uzaugo gyvojoje Rojaus Trejybes-AS ESU sventoveje toks, koki ji augino Rojaus Trejybe-AS ESU, nors ir gavusi toki SENA, jau septyniu menesiu, ir visiskai nepatyrusio Rojaus Trejybes-AS ESU gyvosios komunijos sviesos dar jam bunant motinos isciose.
Tad pameginkite isivaizduoti, koks bus jauniausiosios sesutes SVIESOS prabilimas, kada ji prades sakyti savo mokymus mums, kai prades kalbeti laisvai. Jau praejusi sestadieni ji mums paaiskino, kad karves surio nevalgo.
Man tiesiog buvo nuostabu matyti, kada Kaune po gyvuju pamaldu garsiai paprasiau, kad visi paimtu po kede ir nunestu i kita kambari, taip bus is karto sutvarkytas kambarys, kuriame vyko gyvosios pamaldos, tai ir musu mazoji sese stume per visa dideli kambari uz save didesne kede, nors as jai specialiai nieko daugiau nepasakiau. Ji mano prasyma, skirta visiems, is karto isgirdo ir tuoj eme igyvendinti Ji taip nuosirdziai ta darba dare su didesne ir uz ja pacia kede, kas ir patrauke mano aki - jos pacios mazesnis ugis uz kedes dydi, ir jos tokios aktyvios ir nuosirdzios pastangos igyvendinti mano prasyma - ji visa buvo atsidavusi tam darbui - tik nespejau jos nufotografuoti taip intensyviai dirbancios su tokia didele keda.
Gyvajame kelyje kiekviena akimirka yra kupina prasmes ir gyvosios sviesos, jeigu ja mes ir pripildome prasmes ir sviesos gyvais virpesiais is musu asmenybiu, atsiverusiu Asmenybes Saltiniui ir Centrui.
Ir vaikai yra ypac imlus. JIEYRA ATVIRI IR TUSTI INDAI, KURIUOS MES IR TURIME PRIPILDYTI GYVOSIOS KUREJO SVIESOS - JUOS PAMOKYDAMI PATIEMS DETI PASTANGAS, IR PARODYDAMI KRYPTI - KUREJO ATRADIMO SAVYJE KRYPTI.
Stai kodel, miela Laima, jau dabar - neatideliodama - paskaityk is Urantijos Knygos savo anukui apie Kristaus gimima, nelauk, NEATIDELIOK, kol jis dar daugiau PASENS. Devyneri metai - tai jau DAUG. Kiek per juos galima daug ileisti ir ilieti GYVOSIOS Sviesos, Tiesos, ir Tikroves.
To, ko nesupras, jis kita karta pats paklaus, nes jam i pasamone nuses visa informacija. Skaityk jam ir apie Rojaus Trejybe - paimk Jezaus Kristaus apreiskima KALBU JUMS VEL, ir ten surasi Jezaus paaiskinima, kas yra jis, ir kas yra Rojaus Trejybe. Ir taip pat jam paaiskink, kad Kurejo atlygis suteikiamas tik UZ NUOSIRDZIAS PASTANGAS, NUKREIPTAS VISU GEROVES LABUI. Ir pirmiausia atlygis pajuntamas viduje tiek dziaugsmu, tiek ramumu, tiek pasitenkinimu del idetu pastangu ir padarytu gerio darbu. Butina, kad vaikas imtu isisamoninti, jog pastangas butina deti NUOLAT, IR NE BET KOKIAS, O VISU SVIESOS LABUI.
TAIP PAT LABAI SVARBU - JAU SIANDIEN - VAIKAMS PATEIKTI IR MANO JUMS SUTEIKTA IR NUOLAT AKCENTUOJAMA GERAJA NAUJIENA - EVENGELIJA - KUREJAS - Rojaus Trejybe-AS ESU - yra GYVAS, ir yra KIEKVIENO viduje, todel Ji ir galima atrasti SAVO VIDUJE.
Vaikui turite paaiskinti, kad ir jo viduje yra Rojaus Trejybe-AS ESU. Del to ir jis gali atrasti Rojaus Trejybe-AS ESU, kada pats savarankiskai savais zodziais Rojaus Trejybei-AS ESU - TEVUI, AMZINAJAM SUNUI-MOTINAI-BROLIUI, IR BEGALINEI DVASIAI-MOTINAI-SESEI - PRADES PASAKOTI APIE SAVE, APIE SAVO PRALEISTA DIENA, APIE SAVO DRAUGUS, APIE SAVO NORUS, APIE SAVO ZAIDIMUS SU DRAUGAIS, SU TEVAIS, SU GYVUNAIS, JEIGU JU TURI SAVO NAMUOSE, APIE BET KA, KA JIS NORI PAPASAKOTI KAIP SAVO GERIAUSIAM DRAUGUI. TAI IR BUS JO MALDA.
Ir tada tegu pasedi tyloje, kad palauktu, ka jam sako Rojaus Trejybe-AS ESU, isgirdusi toki nuosirdu pasakojima, su tokia meile issakyta.
Ir ateis netrukus toji akimirka, kada jusu vaikas, ar vaikai, patys jums papasakos, kad jie ATRADO ROJAUS TREJYBE-AS ESU savyje, kad jie isgirdo Rojaus Trejybes-AS ESU ATSAKYMA.
NEBIJOKITE SAVO VAIKU UGDYTI ROJAUS TREJYBES-AS ESU SUNUMIS IR DUKROMIS.
ZINOKITE JIE YRA DAUG ISMINTNGESNI NEGU JUS GALITE IR ISIVAIZDUOTI SAVO LAKIAUSIOSE FANTAZIJOSE. Minties Derintojas ju vidiuje sulaukia daug maziau PASIPRIESINIMO, NES BUTENT JUS PRIESINATES SAVO MINTIES DERINTOJO VEDIMUI DAUG DAUGIAU. Todel savo vaikams PADEKITE, o ne trukdykite jiems ATIDELIODAMI KOKIU NORS SUNKIU - JUSU SAMPRATA - DALYKU AISKINIMA.
JUS TIK PARODYKITE JIEMS KELIA, O JUO JIE EIS PATYS, IR LABAI NORIAI, IR DAUG RYZTINGIAU IR TIESIAU UZ JUS PACIUS.
Telydi jus Kurejo Palaima ir Ramybe, ir mano Broliskas apkabinimas.
Algimantas
2015-12-06 12:21:45
Mielieji broliai ir sesės dvasioje.
Spurda širdis iš džiaugsmo, kad rašau vėl išvidaus subrandintą kiekvieną žodį.
Išgyvenau ir sugėriau kiekvieną virpesį praeito šeštadienio ir sekmadienio Gyvoje Šventoveje klausant Gyvą Garbinimą.
Paklausiusi jūsų pamokymų ir gyvos diskusijos, mane įkvepė pasidalinti su jumis patyrimais kiekvieną dieną bendraujant skaipu su anūkeliu, kuris gyvena Šiauliuose. Priminsiu, jam devyneri metukai.
Gražu stebėti tą mažą vaikelį, kaip skleidžiasi visu savo vidumi Kūrėjui, mokydamas net ir mane, savo mama ir net mokykloje mokytojus.
Mes abu bendraujame kiekvieną dieną. Žaisdama su juo visuomet mintis pakreipiu link gerio darbu visumos labui, link Kūrėjo. Aptariame įvairiausius klausimus, kokie tik vaikeliui iškyla.
Jis girdi, kaip prieš pusryčius Garbinu Rojaus Trejybę AŠ ESU ir dėkoju už maistą pateiktą ant stalo.
Vieną kartą pamiršau padėkoti, tai jis mano nustebimui net primine, kad močiute tu pamiršai labai svarbų dalyką, padėkoti už maistelį.
Aš jam pasakoju, kad mėgstu skaityti. Jam paklausus ką skaitau, buvo nuostabi galimybe papasakoti apie Urantijos knygą. Tai jis man ir sako, kad močiute nieko nesuprantu ką tu sakai.
Stengiuosi pasakoti vaikiškai, kad daug rašoma apie apgyvendintas planetas, apie kitus apgyvendintus pasaulius, apie Rojaus Trejybė AŠ ESU salą. O jis tuoj klausia manęs o kas ta Rojaus Trejybe. Vėl aiškinu kaip sugebu ir pati kaip suprantu.
Mokykloje jis dar tik trečioje klaseje, tai astronomijos nesimoko.
Kitą kartą jis mane vėl nustebino, kai pats pradėjo pasakoti man apie Marso ir Veneros planetas, apie Mėnulį. Paklausiau tai iš kur tu tai sužinojai. Pats atsisėdęs prie kompiuterio ieškojo informacijos kokių planetų esama. Žinoma surado tik iliuzinę informaciją, bet tas noras pažinti, sužinoti ir ieškojimas platesnių žinių, džiugina.
Pasakiau, kad būtinai abu skaitysime tą Urantijos apreišikų knygą kartu, kai ateis laikas. Ir drąsiai vėl mane paklausė, o kas yra ta Rojaus Trejybe AŠ ESU. Buvo smagu pasakyti.
(Priminsiu, kai prieš metus nuėjęs į mokyklą drąsiai prieš visą klasę išpyškino, kad velnių nėra, jie sunaikinti ir tai sakė močiutė).
Vieno pokalbio metu jo mama paklausė manęs kaip gyvena jo senelis, kuris gvena čia Čikagoje. Man nespėjus net pasakyti jis mus sustabdė ir pasakė:
Močiute ir mama, prašau pažadėkite, kad niekada nekalbėsite apie kitus žmones. Tuo labiau ką nors blogai ir neaptarinėsite, tai ne jum spręsti ir teisti. Dievuliukas viska mato ir žino. Jie turės patys atsakyti už savo poelgius ir ne mums spręsti. Išpyškino kaip suaugęs žmogus. Abi nustebusios susižvalgėme ir daveme priesaiką.
O aš jam vis praplečiu, kad Dievuliukas tai netislus vardas. Reikia vadinti Rojaus Trejybe AŠ ESU.
Nusiunčiau jam savo Garbinimo Rojaus Trejybės AŠ ESU garso įrašų. Abu su mama paklauso.
Labai dažnai gyvai, pokalbio metu, vis pagarbinu pasimeldžiu jam girdint. Ir tyčia Garbinu ir meldžiuosi kartai tyliau, tai pats nutyla ir taip imliai klausosi nejudėdamas. Po to ir sako, kad močiute aš viską girdėjau. Abu pasidžiaugiame. Vis paklausiu ką jautei. Tai pridejęs rankelę prie krūtines ir sako, buvo labia gera.
Prieš dvi dienas mokykloje uždavė vaikučiams parašyti užduotį, kokius tris gerus darbus pasirengę padaryti iki kaledų iki to vadinamo ritualinio advento.
Visi vaikučiai prirašė visokių vaikiškų darbelių. Tai saldainiu su draugu pasidalinsiu, tai obuoliu, tai mamai padėsiu.
O mano anūkėlio atsakymai buvo tokie:
Pirmas-
norėčiau priglausti dar vieną benamį katinėlį ir pamaitinti, bet tai padaryti negalėsiu, nes jau vieną katiną namuose turiu, man niekas neleis. Tai svajoju sukurti namus benamiams katineliams ir juos pamaitinti.
Antras-
mačiau prie bažnyčios benamius ir nuskurdusius žmones, kurie prašo pinigelių. Pinigelių aš jiems neduosiu, nes turbūt pirks alaus ir gers. Aš noriu nupirkti maisto ir juos pamaitinti.
Trečias-
jei pamatysiu seną močiutę ar senelį būtinai panešiu nešulius ir padėsiu pereiti gatvę.
Šiuo metu mokykloje aptarinėja visos mokytojos, kaip toks mažas vaikas taip masto iš širdies.. Pasikvietė mamą ir pasakė, kad niekas mokykloje taip neparašė.
Visi suaugusieji liko nustebinti.
O mes urantai, tai suvokiame ir suprantame iš kur tas vaikas taip mąsto.
Juk MINTIES DERINTOJAS jau veda ir kreipia atsiveriančią sielą link TIKRO GYVO KELIO iškeldamas virš iliuzijos.
Mane ir kitus labai sustiprino tas mažas vaikelis savo gyliu mąstymu ir atsiverimu Kūrėjui, kurio ir pats dar nelabai suvokia, o yra jau vedimas iš vidaus.
Tas pastangas, kurias dedu labai natūraliai žaidimu ir pokalbių metu per skaipą, daug imliau įsisavinamos vaikelio, kurios nejučia jam nusėda į pasamonę ir iškyla vėliau pačiu tinkamiausiu metu nustebinant net suaugusiu.
Mane, ir mus visus, dar labiau sustiprina gyliau atsiverti Rojaus Trejybei AŠ ESU, kai pamatai tokį nuostabų rezultatą.
Stiprina ir tas aplinkinių dvasios brolių ir sesių veržimasi nors truptai susitikti ir pabūti kartu su manimi. Išgirsti nors kokį švesesnį žodį ar gylesnią mintį. Tie dvasios broliai ir seses net nesuvokia kodėl jiems gera ir ramu mano namuose. Kodėl gera ir ramu susitikus net kartais pabuti tyloje. Ir labia atsargiai renku žodžius, kad neišsigastų. Visuomet prašau, kad mano lūpomis kalbėtų Rojaus Trejybė AŠ ESU.
Nes kai kuriems nieko net negali pasakyti. Nei šviesesnio žodžio ar minties, susierzina, supyksta ir nusigręžia nuo šviesos. Jie dar nepasiruošę šviesai ir tykrovei. O gal tiesiog tingi ir ieško lengvesnio kelio.
Lengvų kelių nėra, jei nededi kasdienių pastangų gyvam ryšiui su ROJAUS TĖVAIS.
Tik gyvas pokalbis, gyva komunija su Rojaus Trejybe AŠ ESU- tas saldus gyvos duonos kasnelis, kurio trokštame visa savo siela ir dvasia.
Visus apkabinu Gyvos Tikrovės Glebiu.
Su meile Laima.
LaimaJAV
2015-12-06 05:16:10
Mielieji, mano žemiškosios šeimos nariams taip realiai ir taip dažnai – pastarųjų gal porą mėnesių laikotarpyje – Tarpinės Būtybės primena žaidimo forma apie save, kad nusprendžiau savo patyrimais-pastebėjimais, iš eilės kaip jie vyko, pasidalinti ir su jumis. Tai labai panašaus pobūdžio bandymai – siekiant atkreipti mūsų dėmesį.
Vieną vakarą visi šeimos nariai – o esame mes penkiese, trys vaikai ir mes, gimdytojai – susirinkome svetainėje. Aš ir vaikų tėtis sėdėjome ant sofos, o vaikai, kaip vaikai, vienas per kitą šneka, žaidžia ir kartu kiekvienas bando išsireikalauti taip trokštamo dėmesio iš mūsų. Tačiau po kurio laiko, kai vis tik vaikai jau kaip reikiant įsitriukšmavo tėtis turbūt panorėjęs, kad namuose sugrįžtų bent minimali tyla, sumanė, kad reikia įsijungti televizorių – vaikai mėgsta pro LRT HD kanalą žiūrėti laidą pavadinimu „Kaip atsiranda daiktai“ – tai taip garsiai ir pasakė: “Reikia įsijungti televizorių“ ir norėjo atsistoti paimti televizoriaus pultelį, kad šį įjungti kai visi staiga matome, kad televizorius įsijungė, ekrane atsirado vaizdai, o pultelis kaip gulėjo taip ir guli ant staliuko. Mes visi susižvalgėme nustebę, o vyras tuoj pastebėjo: „Apvaizdos darbas“. Na, nuostabu.
O štai praeitą sekmadienį, jau po gyvųjų pamaldų, vykusių Kaune, važiuojame mašina visi namo, drauge dar sutariame pakeliui pavėžėti Laimą į jai reikiamą vietą. Taigi, dabar jau mes mašinoje sėdime šešiese. Staiga aš išgirstu suskambant muziką, ji tokia – kad jums būtų aiškiau – kaip žmonės įsivaizduoja kokių tai Kalėdinių varpelių skambėjimas. Taip gražiai suskamba ta melodija, o aš pamanau, kad tai Laimos telefonas skamba – nes mes mašinoje muziką jungiame labai retai, o jeigu dar kas nors važiuoja drauge su mumis – tai niekada, juk nesusikalbėsime. Tačiau, stebėdama Laimą nematau, kad jos kūnas nors kiek pakeistų padėtį kažko tai siekiant ir garsiai jos paklausiu ar tai ne jos telefonas skamba. Ji pasižiūri į mus klausiamu žvilgsniu ir atsako, kad ne, tai ne jos telefono skambėjimas. Visi dairomės iš kur ta graži muzika, kai ir vėl Vytautas, mano vyras, pagaliau supratęs iš kur tas skambesys, pasako, kad tai auto magnetola įsijungė ir nustebusiai Laimai girdžiu kaip paaiškina, kad taip su mumis žaidžia Tarpinės Būtybės. Beje, matau, kad ir pačiam šis epizodas suteikė malonų džiugesį. Štai ir dar vienas jų žaidimas, bet ne paskutinis, man.
Jau du kartus, per trumpą laikotarpį pasikartojęs patyrimas. Aš beveik kiekvieną dieną per pietus, kartais gamindama valgyti, o kartais ir nieko nedirbant, atsidarau mūsų svetainę kompiuteryje, ir per ausines – kad neprikelti miegančio pietų, mažiausio šeimos nario – klausau Urantijos grupės ar gyvųjų pamaldų įrašus. Bet dažnokai mano dėmesio prireikia vyresniesiems ir aš sustabdau kompiuterio ekrane veikiantį įrašą, kad pakalbėti su vaikais jiems rūpimu klausimu. Kada sugrįžau prie kompiuterio, kad tęsti įrašų klausymą, vos įsidėjusi ausines į ausis ir pažvelgusi į kompiuterio ekraną, kad paspausti „play“ matau, kad įrašas jau pats pasileidęs – tvarkingai ten kur ir baigėsi ir pradeda veikti toliau. O aš ranka pelės klavišo net nepriliečiau. Kaip ir minėjau, toks patyrimas man yra pasikartojęs jau du kartus. Vakar, kada tai pastebėjau tą antrąjį kartą, tai sau pamaniau: „na, supratau, supratau, tai toks čia man paraginimas, kad klausymas įrašų, tai – tas teisingas kelias“.
Tai štai tokie tad mano ir mano šeimos patyrimai, kuriais mielai dalinuosi.
Telydi jus ramybė, mielieji, Vita
vvita
2015-12-04 19:27:52
Šiandieną, truputį po vidurdienio išbėgau pabėgioti. Kaip visada tuo pačiu maršrutu, apie du su puse kilometro tolyn nuo gyvenvietės, keliuku į laukus ir tada grįžtu atgal. Beveik penki kilometrai man kaip tik prasiblaškyti, kad po to geriau jausčiausi. Aš visada nubėgusi pusę atstumo trumpai pagarbinu Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Taip padariau ir dabar. Tik šį kart mano garbinimas tuoj pastebiu kaip pavirto į maldą kada aš mintyse ilgesingai tariu: „Vis tik tiek, kiek aš Tave patiriu savyje mano Tėve, man maža, man norisi artimesnio, glaudesnio ryšio su Tavimi...“.
Pramerkiu akis. Prieš pat mane, viršuj danguje, atkreipiu dėmesį į ovalo formos šviesulį. Kur čia nepastebėsi kai dangus visas apsiniaukęs, o štai čia kažkoks šviesus plotelis, net keistai atrodo. Žiūriu į šitą plotelį, ir matau išlenda saulė, išlindusi skaisčiai skaisčiai sušviečia ir aš suprantu, kad tai mano sustiprinimui skirtas šis vaizdas. Kiek taip pašvietusi ji tuoj gražiai dingsta už debesų, bet ne staigiai, o taip gražiai leidžiasi žemyn jos apskritimas kol apsiniaukia tamsūs debesys ir aš apžiūrėjusi visą dangų nematau net menkiausio šviesulio danguje. Jis tamsus. Šiandien apsiniaukusi diena. Viduje pasijuntu tokia artima Tam, kurio artumo ką tik meldžiau. Taip susigraudinu iš tos laimės, kad pradeda riedėti ašaros. Jaučiuosi tokia laiminga ir pakylėta. Bėgu toliau. Jau likus porai šimtų metrų iki kol atbėgsiu į gyvenvietę – vėl pastebiu šviečiantį plotelį tokiame tamsiame danguje, šįkart mažesnį, jis tokio kiek didesnio negu pati saulės širdis dydžio. Ir staiga pasirodo pats saulės apskritimas tik jis kabo virš to šviesulio plotelio ir aš negaliu patikėti tuo ką pamatau. Tas plotelis turi būti aplink saulės pačią širdį-tą apskritimą, o jis, tas apskritimas, kabo viršuj. Čia tai bent. Ir maža to, dabar tas šviesus laukelis visiškai pradingsta ir pasilieka tik gražus apvalus tas saulės rutulys be jokio apšvietimo aplink. Tai bent vaizdas, žiūriu neatsistebėdama. Ašaros iš pradžių gniaužia kvapą, bet po to jau pradedu juoktis nuo tokio žaismingumo. Taip ir ištariu garsiai: „Tai bent žaidimas, tai bent žaidimą čia man surengei“. Tada šis gražusis saulės apskritimas tuoj taip pat išnyksta kai apžvelgusi dešiniau, matomo dangaus horizonto apačioje, pastebiu švelniai švelniai ružavos spalvos plotelį. Prasikrapštau akis – ar dar ne viskas? Iš tikrųjų – ružava spalva. Kuri taip bežiūrint pasidaro įprastinės šviesaus debesėlio spalvos. Aš pagarbinu Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir padėkojusi taip užbaigiu savo puikų pasibėgiojimą.
Nemoku apsakyt kokį džiaugsmą viduje patyriau po šitų man parodytų tokių nuostabių vaizdų. Bet visų svarbiausia – pasijutau dalis viso to kas čia vyko. Artima, o ne tolima savo brangiam Tėvui, Amžinajam Sūnui-Motinai-Broliui, Begalinei Dvasiai-Motinai-Sesei-AŠ ESU. Šis patyrimas man leido pajusti Jų artumą savyje. Tai, ko aš visada sau meldžiu. Tai, ko aš taip trokštu ir kas man yra taip reikalinga ir brangu.
Telydi jus ramybė, mielieji, Vita
vvita
2015-11-16 15:40:25
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.