Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Mielieji, mano žemiškosios šeimos nariams taip realiai ir taip dažnai – pastarųjų gal porą mėnesių laikotarpyje – Tarpinės Būtybės primena žaidimo forma apie save, kad nusprendžiau savo patyrimais-pastebėjimais, iš eilės kaip jie vyko, pasidalinti ir su jumis. Tai labai panašaus pobūdžio bandymai – siekiant atkreipti mūsų dėmesį.Vieną vakarą visi šeimos nariai – o esame mes penkiese, trys vaikai ir mes, gimdytojai – susirinkome svetainėje. Aš ir vaikų tėtis sėdėjome ant sofos, o vaikai, kaip vaikai, vienas per kitą šneka, žaidžia ir kartu kiekvienas bando išsireikalauti taip trokštamo dėmesio iš mūsų. Tačiau po kurio laiko, kai vis tik vaikai jau kaip reikiant įsitriukšmavo tėtis turbūt panorėjęs, kad namuose sugrįžtų bent minimali tyla, sumanė, kad reikia įsijungti televizorių – vaikai mėgsta pro LRT HD kanalą žiūrėti laidą pavadinimu „Kaip atsiranda daiktai“ – tai taip garsiai ir pasakė: “Reikia įsijungti televizorių“ ir norėjo atsistoti paimti televizoriaus pultelį, kad šį įjungti kai visi staiga matome, kad televizorius įsijungė, ekrane atsirado vaizdai, o pultelis kaip gulėjo taip ir guli ant staliuko. Mes visi susižvalgėme nustebę, o vyras tuoj pastebėjo: „Apvaizdos darbas“. Na, nuostabu.
O štai praeitą sekmadienį, jau po gyvųjų pamaldų, vykusių Kaune, važiuojame mašina visi namo, drauge dar sutariame pakeliui pavėžėti Laimą į jai reikiamą vietą. Taigi, dabar jau mes mašinoje sėdime šešiese. Staiga aš išgirstu suskambant muziką, ji tokia – kad jums būtų aiškiau – kaip žmonės įsivaizduoja kokių tai Kalėdinių varpelių skambėjimas. Taip gražiai suskamba ta melodija, o aš pamanau, kad tai Laimos telefonas skamba – nes mes mašinoje muziką jungiame labai retai, o jeigu dar kas nors važiuoja drauge su mumis – tai niekada, juk nesusikalbėsime. Tačiau, stebėdama Laimą nematau, kad jos kūnas nors kiek pakeistų padėtį kažko tai siekiant ir garsiai jos paklausiu ar tai ne jos telefonas skamba. Ji pasižiūri į mus klausiamu žvilgsniu ir atsako, kad ne, tai ne jos telefono skambėjimas. Visi dairomės iš kur ta graži muzika, kai ir vėl Vytautas, mano vyras, pagaliau supratęs iš kur tas skambesys, pasako, kad tai auto magnetola įsijungė ir nustebusiai Laimai girdžiu kaip paaiškina, kad taip su mumis žaidžia Tarpinės Būtybės. Beje, matau, kad ir pačiam šis epizodas suteikė malonų džiugesį. Štai ir dar vienas jų žaidimas, bet ne paskutinis, man.
Jau du kartus, per trumpą laikotarpį pasikartojęs patyrimas. Aš beveik kiekvieną dieną per pietus, kartais gamindama valgyti, o kartais ir nieko nedirbant, atsidarau mūsų svetainę kompiuteryje, ir per ausines – kad neprikelti miegančio pietų, mažiausio šeimos nario – klausau Urantijos grupės ar gyvųjų pamaldų įrašus. Bet dažnokai mano dėmesio prireikia vyresniesiems ir aš sustabdau kompiuterio ekrane veikiantį įrašą, kad pakalbėti su vaikais jiems rūpimu klausimu. Kada sugrįžau prie kompiuterio, kad tęsti įrašų klausymą, vos įsidėjusi ausines į ausis ir pažvelgusi į kompiuterio ekraną, kad paspausti „play“ matau, kad įrašas jau pats pasileidęs – tvarkingai ten kur ir baigėsi ir pradeda veikti toliau. O aš ranka pelės klavišo net nepriliečiau. Kaip ir minėjau, toks patyrimas man yra pasikartojęs jau du kartus. Vakar, kada tai pastebėjau tą antrąjį kartą, tai sau pamaniau: „na, supratau, supratau, tai toks čia man paraginimas, kad klausymas įrašų, tai – tas teisingas kelias“.
Tai štai tokie tad mano ir mano šeimos patyrimai, kuriais mielai dalinuosi.
Telydi jus ramybė, mielieji, Vita
vvita
2015-12-04 19:27:52
Šiandieną, truputį po vidurdienio išbėgau pabėgioti. Kaip visada tuo pačiu maršrutu, apie du su puse kilometro tolyn nuo gyvenvietės, keliuku į laukus ir tada grįžtu atgal. Beveik penki kilometrai man kaip tik prasiblaškyti, kad po to geriau jausčiausi. Aš visada nubėgusi pusę atstumo trumpai pagarbinu Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Taip padariau ir dabar. Tik šį kart mano garbinimas tuoj pastebiu kaip pavirto į maldą kada aš mintyse ilgesingai tariu: „Vis tik tiek, kiek aš Tave patiriu savyje mano Tėve, man maža, man norisi artimesnio, glaudesnio ryšio su Tavimi...“.
Pramerkiu akis. Prieš pat mane, viršuj danguje, atkreipiu dėmesį į ovalo formos šviesulį. Kur čia nepastebėsi kai dangus visas apsiniaukęs, o štai čia kažkoks šviesus plotelis, net keistai atrodo. Žiūriu į šitą plotelį, ir matau išlenda saulė, išlindusi skaisčiai skaisčiai sušviečia ir aš suprantu, kad tai mano sustiprinimui skirtas šis vaizdas. Kiek taip pašvietusi ji tuoj gražiai dingsta už debesų, bet ne staigiai, o taip gražiai leidžiasi žemyn jos apskritimas kol apsiniaukia tamsūs debesys ir aš apžiūrėjusi visą dangų nematau net menkiausio šviesulio danguje. Jis tamsus. Šiandien apsiniaukusi diena. Viduje pasijuntu tokia artima Tam, kurio artumo ką tik meldžiau. Taip susigraudinu iš tos laimės, kad pradeda riedėti ašaros. Jaučiuosi tokia laiminga ir pakylėta. Bėgu toliau. Jau likus porai šimtų metrų iki kol atbėgsiu į gyvenvietę – vėl pastebiu šviečiantį plotelį tokiame tamsiame danguje, šįkart mažesnį, jis tokio kiek didesnio negu pati saulės širdis dydžio. Ir staiga pasirodo pats saulės apskritimas tik jis kabo virš to šviesulio plotelio ir aš negaliu patikėti tuo ką pamatau. Tas plotelis turi būti aplink saulės pačią širdį-tą apskritimą, o jis, tas apskritimas, kabo viršuj. Čia tai bent. Ir maža to, dabar tas šviesus laukelis visiškai pradingsta ir pasilieka tik gražus apvalus tas saulės rutulys be jokio apšvietimo aplink. Tai bent vaizdas, žiūriu neatsistebėdama. Ašaros iš pradžių gniaužia kvapą, bet po to jau pradedu juoktis nuo tokio žaismingumo. Taip ir ištariu garsiai: „Tai bent žaidimas, tai bent žaidimą čia man surengei“. Tada šis gražusis saulės apskritimas tuoj taip pat išnyksta kai apžvelgusi dešiniau, matomo dangaus horizonto apačioje, pastebiu švelniai švelniai ružavos spalvos plotelį. Prasikrapštau akis – ar dar ne viskas? Iš tikrųjų – ružava spalva. Kuri taip bežiūrint pasidaro įprastinės šviesaus debesėlio spalvos. Aš pagarbinu Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir padėkojusi taip užbaigiu savo puikų pasibėgiojimą.
Nemoku apsakyt kokį džiaugsmą viduje patyriau po šitų man parodytų tokių nuostabių vaizdų. Bet visų svarbiausia – pasijutau dalis viso to kas čia vyko. Artima, o ne tolima savo brangiam Tėvui, Amžinajam Sūnui-Motinai-Broliui, Begalinei Dvasiai-Motinai-Sesei-AŠ ESU. Šis patyrimas man leido pajusti Jų artumą savyje. Tai, ko aš visada sau meldžiu. Tai, ko aš taip trokštu ir kas man yra taip reikalinga ir brangu.
Telydi jus ramybė, mielieji, Vita
vvita
2015-11-16 15:40:25
Vakar, jau po gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje Vilniuje, mums urantams dar besišnekučiuojant prie stalo, atėjo Vaidas, atvykęs iš Klaipėdos. Kadangi turėjo tam tikrų reikalų čia Vilniuje, tai niekaip nenuspėjo atvykti į gyvąsias pamaldas laiku. Mes visi kartu dar truputį pakalbėjom ir jau ėmėme skirstytis namo, o aš jau skirstantis netikėtai pasiūliau Vaidui pasikalbėti, nes jaučiau, kad jam trūksta bendravimo su mumis. Jis mielai sutiko, taigi mes nuvažiavome netoliese į kavinę pasikalbėti. Kavinė buvo pilna žmonių su mažyliais vaikais, bet mes radome sau patogią vietą ir įsitaisėme. Pradėjome kalbėtis apie save, dalintis įvairiais patyrimais, o aš tuo pačiu metu ėmiau jausti, kokie čia žemi energiniai virpesiai sklinda, tiek iš tėvelių ir jų mažylių vaikų, nes kai kurie kaip įmanydami garsiai reiškė emocijas savo balsais, bandydami atkreipti dėmesį į save ir išsireikalauti norimą dalyką, taigi gyvulinės emocijos nevaržomai liejasi per kraštus jau nuo pat jaunų dienų, nes ramybės nepatiria savyje nei tėvai, nei tuo pačiu jų mažyliai vaikai. Tiesiog negaliu neatkreipti dėmesio, kad tėvai čia pat šalia įprasto patiekalo dar užsisako alaus bokalą, visai nesuvokdami, kad šitai užsifiksuoja mažylio pasąmonėje, vadinasi, šitaip įprasta elgtis namuose, manant, kad vaikas mažas, nieko nemato ir nesupranta. Ir jis tikrai nesupranta, kad tai neteisingas veiksmas, nes tokį pavyzdį rodo patys žemiškieji tėvai. Vadinasi, tai normalu. Nes tokiais žemo dažnio energiniais virpesiais gyvena tėvai, apsupdami savo vaikus, tad nepasklinda iš jų tikrosios gyvos meilės, kokios kaip oro reikia šitam mažyliui. O iš kur bus teisingas pavyzdys, jei nėra atrastas Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU žemiškųjų tėvų viduje? O kai nėra atrastas, tuomet nėra nė menkiausio supratimo apie savo atliekamų veiksmų klaidingumą ir net žalą ne tik sau pačiam, savo vaikui, jo tikrojo charakterio formavimuisi, būsimai sveikatai, tiesos, meilės ir gėrio pajautimui, bet ir apsunkinamas kelias teisingos krypties atradimui savyje – Rojaus Trejybės-AŠ ESU kaip tikrojo Tėvo ir Motinos. Tačiau vieno žmogaus poveikis neapsiriboja vien jo paties žemiškąja šeima, bet pasklinda tolyn, paveikia ir kitus žmones, nes energinių virpesių pasklidimui jokių barjerų nėra – nei sienų, nei jokių atitvarų. Nes viskas yra gyva, ir viskas yra iš energinių virpesių, tik skirtingo dažnio.
Netikėtai pagalvojau, kokiame tvyrančiame chaose esu, ir kokioje harmoningoje ir ramioje aplinkoje – gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovėje, ką tik buvau, kur šį kartą urantai buvo atvykę su savo mažyliais vaikais, jų buvo net penki, bet jie taip ramiai pritapo toje aplinkoje, rado sau malonių užsiėmimų, ir net atkreipiau dėmesį, kad retkarčiais tildė vienas kitą, kalbėdami tarpusavyje pašnibždomis, kad nesukelti triukšmo ir nesutraukyti tų aukšto dažnio energinių virpesių harmonijos, kurią jie taip pat jautė savyje, ir kurią tą akimirką kūrėme mes, nuoširdžiai atverdami save mūsų visų Tikriesiems Tėvams. Štai kokie ramūs ir išmintingi urantų mažyliai, ir vis labiau tokie tampa, nes žemiškieji tėvai yra atradę Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, kartu visi Ją garbina ir šitaip suteikia savo vaikams pačią geriausią apsaugą, pagalbą, sveikatą, išmintį, ramybę ir visokeriopą gerovę, ir tokiais teisingais veiksmais įtakoja visos aplinkos gerovę.
Taigi mums su Vaidu besikalbant, ir man vis labiau juntant aplink tvyrantį chaosą, aš mintimis kreipiausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kad aš pati dar labiau atsiverčiau Jai, ir galėčiau paskleisti iš savęs aukšto dažnio energinius virpesius, kad aprimtų aplinka. Tai buvo nuoširdus ir trumpas mano kreipimasis ir dvasine būsena patirtų meilės energinių virpesių išliejimas aplinkai. Po šito ir toliau susitelkiau į pokalbį su Vaidu, ir net pamiršau šį savo kreipinį, nes įsigilinau į tarpusavio bendravimą. Tik po kurio laiko Vaidas pats atkreipė dėmesį, o ir aš pastebėjau, kad aplink tvyrojęs žmonių klegesys, chaosas aprimo, buvo pastebimai tyliau ir ramiau. Štai, pagalvojau, kokį ramybės ir harmonijos poveikį gali padaryti urantas per gyvą bendradarbiavimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, nes atsivėrimo akimirką paskleisti aukšto dažnio energiniai virpesiai iš tikrųjų apramino aplinką.
Po tokių patyrimų vis dažniau susimąstau, koks svarbus yra nuolatinis įtikėjimo gilinimas, ir kokie galingi Kūrėjo aukšto dažnio energiniai virpesiai, kuriuos mes urantai vis labiau patiriame savyje, kiekvienas individualiai ir priklausomai nuo nuoširdžių ir kasdienių įdėtų pastangų, ir kokį poveikį imame daryti aplinkai, ramindami ją, šviesindami savo gėrio veiksmais, mums tampančiais tokiais natūraliais. Nes tik gyvame ryšyje su Rojaus Trejybe-AŠ ESU esame SAVIMI, esame realūs, ir vis labiau tokie tampame, atskleisdami save Jai ir pasireikšdami kaip bendrakūrėjai visų gerovės labui, nes kitaip ir negalime pasireikšti, nes taip ima pajausti vidus.
Su meile,
Jurgita
2015-10-25 21:45:42
Norėčiau įnešti aiškumo į mano, spalio 21 dieną parašytą patyrimą.
Aš rašiau apie AUGLIUKUS mano fiziniame kūne.
Manau, kad ir medikai patvirtins, kad augliai žmogaus kūne būna tiek gerybiniai, tiek piktybiniai, tai visokios ten miomos, polipai, cistos; polipai būna žarnyne, net skrandyje. Iš tikrųjų, kartais gerybiniai augliai pereina į piktybinius. Tai gana asmeniška ir aš nenorėjau dar daugiau apie tai atvirauti.
O ekstrasensės iš Panevežio pranašystėmis apie mano greitą išėjimą į Morontinius pasaulius, nė viena sekundės dalimi aš nepatikėjau. Savo nuojauta iš vidaus aš žinojau, kad ji manę nori įtikinti, jog mano iškeliavimo priežastis bus vėžys. Tai buvo pinigų viliojimas. Šią patirtį Panevežyje įgijau daugiau negu prieš 20 metų.
Aš taip pat norėčiau skaityti ir girdėti tik teisingus dalykus. Kad tos akimirkos tiesa kuo mažiau būtų iškraipyta.
Melas ir manę, kartais, labai erzina. Bet aš jau, beveik, išmokau ramiai reaguoti į melą.
Mes esame skirtingame atsivėrime Dieviškiesiems Rojaus Tėvams. Kompleksuoti žmones melu bando pridengti tai, kuo iš tiesų šią akimirką yra - NE DIEVIŠKI.
Bet, sekanti akimirka savo pasireiškimu gali būti labai graži.
Tokie jau mes esam Trejybės vaikučiai.
Visus seseriškai apkabinu.
Su meile,
IRENA
2015-10-24 15:02:27
Štai, jau dvi savaites, beveik, išgyvenu sielos ramybę ir vis dažnesnį dvasinį pakylėjimą. Vakar, Genadijaus sukurtoje svetainėje www.tmrussia.org Rusijoje atvirai, toje virtualioje erdvėje, pasidžiaugiau, kad jau trečią kartą, per daugiau negu trisdešimt metų užtrukusių dvasinių klajonių, išsisukau nuo chirurgo skalpelio; pirmą kartą pagijimas įvyko daugiau negu prieš dvidešimt metų – augliukas iš fizinio kūno į išore pasišalino savaime. Aš tuo metu už savo nuosavus pinigus, už dyką, platinau Liorberio knygas apie Jėzaus gyvenimą. Antrą kartą, atsinaujinus ligai, manę pagydė gydytojai-ateiviai iš įvairių žvaigždynų /prašau, neskubėkit juoktis/. Jų institutas, su laboratorijomis tuo metu buvo skraidančioje lėkštėje, kuri buvo dislokuota virš Baltupio parduotuvės Viniuje. Tarpininkė buvo Onutė Juknienė su kurią susipažinau dėka Jadvygos Mackevičienės straipsnio, parašyto žurnale „Veidrodis“. Jadvygos dėka sužinojau ir apie Urantijos Knygą, nes pati Jadvyga lankė penktadienines Algimanto paskaitas Mokytojų Namuose Vilniuje.
Onutė Juknienė jau turėjo ekstrasensės sertifikatą. Jos gydimo būdas buvo neiprastas tiems ekstrasensams, su kuriais man teko bendrauti.
Labai gerai prisimenu ekstrasensę Panevežyje, kuri visokiais būdais iš manęs viliojo pinigus; kai aš į ją, jai ilgą laiką kalbant, įdėmiai žiūrėjau, jinai man pasakė tokius žodžius: „Pas manę, čia, ne vieną atejusi moteris yra sakiusi, kad neturinti pinigų, bet, kai aš, per atstumą pasižiūrėdavau į tos ligonės banko sąskaitą, tai ten pamatydavau dešimtimis tūkstančių /ne pamenu, kokia valiuta tuo metu cirkuliavo Lietuvoje pinigai/, o jums, jei aš jūsų negydysiu, liko gyventi apie puse metų“.
Aš ir toliau, tylėdama, nenuleisdama nuo jos akių, žiūrėjau į ją. Po kiek laiko jinai pati nuleido akis ir pasakė: „Žinoma, jeigu Dievas leis taip atsitikti“.
Na, o Onutė, paprasčiausiai, manę pasodindavo ant sofos; už nugaros ant sienos kabėjo Jėzaus ir Marijos paveikslai, toliau, rankų pasais atidarydavo energetinį kupolą, ir per tuos paveikslus pradėdavo lietis spalvoti energijos spinduliai, kaip Onutė sakydavo, tas energetinis kupolas buvo iš skraidančios lėkštės iš to instituto, kuriam vadovavo Endilo, iš Epogėjo planetos.
Onutę, Endilo, aštuonis kartus buvo nuskraidines į savo gimtają planetą.
Supažindino su savo šeimos nariais, su planetos politiką, planetos vyriausybe, pramonę, su vaikų auklėjimu, ir dar daugelį tikrai įdomių dalykų. Onute žavejo gamtos grožis, žmonių kultūra. Taip pat jinai sužinojo ir apie tos planetos problemas.
Mane labiausiai suintrigavo mūsų žemėje legendomis apipinta laivo„Skraidantis Olandas“paslaptis.
Na, jau busiu per daug išsiplėtus.
Keturias paras gyvenau pas Onutę ir tiek pat buvau gydoma man nematomų, bet jaučiamų, gydytojų. Truputį būdavo ne visai jauku kai, kažkas nematomas rausiasi po tavo vidurius, tarpais pajusdavau skausmus, žarnų vartymą. Vieną kartą pajutau prisilietimą širdies plote, po akimirkos pajutau tokį meilės anplūdį, kad tuo metu patį didžiausia savo priešą bučiau išbučiavusi.
Štai tokiu būdu išvengiau antrą kartą chirurgo skalpelio.
O trečią kartą patyriau panašios ligos simptomus būdama jau šitame Gyvame Rojaus Trejybės kelyje. Pirmiausiai, savo tolimesnį likimą pavedžiau, atidaviau į Tėvo-Rojaus Trejybės rankas. Pas gydytojus kreiptis tiesiog jokio noro neturėjau ir finansų neturiu. Aš kaip mantrą kartodavau: Tėve, Dieviškieji Rojaus Tėvai, tegul būną jūsų valia.
Ne visada buvo lengvą, tuo labiau kada matydavau, jog yra tokių „draugų“, kurie laukia mano mirties, mieste skleidžia tokią džiugią naujieną.
Klausdavau savęs, kodel ta liga vis atsinaujina. Atėjo žaibiška mintis: Sutvarkyk ĮSIŽEIDIMO emocijas.
Mintimis, aš glausdavau savo pavargusia galvą prie Rojaus Tėvo krūtinės; apkabindavau Jėzaus kojas.
Augliukas išnyko. Kaip bus toliau – nežinau. Svarbiausiai yra tai, kad esu dvasinėje ramybėje. AŠ JAU NESERGU NĖ VIENU ŽMOGUMI. Tokie dalykai kaip išgyvenimai del kitų žmonių problemų, del apkalbų, net ir del sūnaus reikalų – nuėjo kažkur į praeitį.
Šį kartą ne vien geri darbai, ir ne ekstrasensai padėjo, o pati Rojaus Trejybė man padėjo, mano naivus, vaikiškas pasitikėjimas JAIS padėjo. Toliau, ir vėl viskas yra mano rankose. Priklausys nuo mano asmeninio gyvo ryšio su Rojaus Tėvais, Su Visumine Dievybe AŠ ESU.
Apvainikavimą patyriau šį, ankstu rytmetį.
Šeimoje augome dviese su broliu Vidmantu. Jis už mane buvo jaunesnis aštuoneriais metais, prieš trejus metus, būdamas 53 metų iškeliavo į Morontijos Pasaulius. Labai išgyvenau. Per jo laidotuves buvo papildomai sunku, kada jo žmonos giminės nuo jo karsto toliau mane nuvarė, o prie kapo duobės visiškai neprileido. Jems buvo gėda del vyro ir tėvo sesers- sektantės.
Po pusės metų pergyvenimų prašiau Tėvo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU apraminimo. Netrukus apraminimas į mano sielą atėjo.
Ir štai po trijų metų, šį rytmetį susapnavau / kaip man atrodė / įdomų, labai ryšku sapną. Aš sėdžiu sunaus kambarį ant sofos veidu į duris į virtuvę, į ten kur aš miegu. Nežinau kokiu būdu staiga atsiranda pravira durų anga, o joje stovi jaunas, aukštokas vyras juodu kostiumu. Del kostiumo švarko – nesu tikra man labiau primena šiuolaikinį vyrišką trumpa paltuką. Priekis ar tai švarko, ar palto atlapotas, matosi ant krūtinės lyg tai baltas šalikas su baltais marškiniais. Bet mano dėmesys labiau sukoncentruotas į veidą, iškart man atrodė,kad tai pusbrolis iš Vilniaus atvažiavo. Aš ištariau: Antaniuk?... Bet po akimirkos aukštas, gražus vyras energingai priartėjo prie manęs ir kaire ranka apkabino per liemenį, nes dešinėje laikė diplomatą. Jis, net labai, atidžiai žiurėjo man į akis, o aš vis žvelgiau į jo gražų veidą, ir staiga aš atpažinau.
Tai buvo mano biologinis brolis Vidmantas. Aš sugebėjau ištarti: Vidai?... Ir pradėjau palengva kristi žemyn. Jis kaire ranka ir toliau laikė manę. Dar išgirdau jo tyliai ištarta žodį: Oi...
Staigiai atsibudau, greitai įjungiau šviesą ir pažvelgiau į laikrodį. Laikrodis rodė 5,30 val.
Pirma mintis buvo, kad brolis atėjo manę išsivesti. Po to atėjo suvokimas kad jis manęs neapkabino taip,kaip apkabina seniai nesimatę žmones, todel, kad jis tikėjosi jog aš jį pamačiusi nualpsiu.
Kaip gailiuosi del to, kas atsitiko su manimi. Taip dabar norėčiau su juo pasikalbėti.
Paskiau atėjo abejonės, kad čia buvo tik mano pasąmonės žaismas.
Todel paskambinau Algimantui. Jis manę nuramino paaiškindamas, kad tai buvo vaizdo projekcija mano Minties Derintojo sumodeliuota.
Mielieji, man atrodo, kad mes esame nuostabių dalykų aušroje. Kurie iki galo ištversime, kartu su Rojaus Tėvais ir dvasinemis, morontinėmis ir materialią formą turinčiais broliais iš kitų planetų, pasidžiaugsime.
Ramybė jums visiems ir mano seseriškas apkabinimas,
Su meile,
IRENA
2015-10-21 18:19:55
Kad ir kur benukreipčiau savąjį žvilgsnį visąlaik sugrįžtu prie tos pačios minties – esminės – Kūrėjo patyrimas savyje – štai kam turi būti nukreiptos mirtingojo visos pastangos. Štai dėl šitos priežasties mums ir yra sukurta Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvoji Šventovė. Mūsų augimo vardan. Gyvosios Šventovės svarba yra neįkainojama, NEPAKEIČIAMA. Kas gali būti svarbesnio nei garbinti ir šlovinti visų Kūrėją? KOLEKTYVIAI.
Šiandieninėse gyvosiose pamaldose patirtais patyrimais noriu pasidalinti ir su jumis, mielieji. Patyrimais kuriuos tokius patirdamas tiesiog nenori ir negali laikyti tik sau. Jie ir suteikiami tam, kad jais dalintumeisi.
Taip jau atsitiko, kad nepavyko man giluminiai panirti į garbinimo būseną šiandieną. Karts nuo karto mane pakviečiantys – nes vis ko nors prireikia – mano trys vaikai mane išblaškydavo, o kur dar ir taip koks šlamėjimas dvasios brolių ar sesių kurie pamaldas kartais palieka išbėgdami taip ir iki galo neišbuvę. Tačiau, jau beveik einant pamaldoms į pabaigą, kai jau baiginėjosi mūsų asmeninių maldų tariami žodžiai ir aš žinau, kad tuoj po jų seks mūsų pamokomieji žodžiai kuriuos tarti nėra toks jau lengvas uždavinys ir kuriam būtina ruoštis iš anksto norint pasakyti kažką prasmingo. Aš pajutau – kaip ir visada – kad štai vėl yra jaudulys prieš ateinant tai akimirkai kada Mokytojas tars: “dabar jūsų mokymas, tarkite jį”. Ir štai, šįkart nei iš šio nei iš to, dar kažkieno tariamų maldų metu, aš pati sau, panašu kad nevilties apimta, pradedu kreiptis į Tėvą: “Mano Tėve, tai kiek dar aš čia bijosiu, kodėl man negali mokymas tiesiog lietis? Kodėl aš visą laiką turiu jausti tą baimę ir galvoti, regzti ką sakyti… Aš meldžiu, kad aš giliau Tau atsiverčiau…”. Po šių žodžių aš pajutau kaip po truputį ir vis giliau ir giliau aš panyru į nuostabią būseną kada esu iškeliama virš visų maldų, virš visko kas vyksta čia ir ši būsena mane tiesiog sustingdo taip, kad aš nei krust negaliu pajudėti. Akys taip užmerktos, kad ir norint reikėtų sunkiai pramerkti. Viską girdžiu. Girdžiu, kad dabar jau atėjo metas mūsų mokymams. Aš esu kažkiek pasiruošusi sakyti, bet būdama toj nuostabioj pakylėjimo būsenoj galvoju: ”aš nenoriu, tiesiog net ir negaliu sugrįžti. Kad tik manęs niekas nepajudintų – nes tai mane sugrąžins, kad tik kas nors dar pakalbėtų”. Ir štai girdžiu pradeda kalbėti Ada ir net lengviau pasidaro nes mano materialus kūnas tarsi išnykęs ir aš trokštu tai patirti kuo ilgiau. Bet aš taip pat suprantu, kad ateis ir mano eilė ir dabar jau pradedu galvoti – kaip man reiks sugrįžti. Bet viskas puikiai išsisprendžia. Po Ados ilgai kalba Algimantas – tarsi žinodamas, kad man dar taip norisi pasimėgauti šiuo mano puikiu patyrimu. Mokytojo tariamų žodžių galingumas virpesiais tokios galios, kad man tai suteikia dar gilesnį panirimą į tą būseną. Bet štai jis pasako kažką tokio kas mus VISUS prajuokina ir tai mane labai natūraliai sugrąžina pas urantus. Tiesiog puikiai viskas teka sava vaga.
Taip, atėjo ir mano eilė mokymui. Tik šįkart aš jį sakiau jau nebesijaudindama viduje. Ir žinote, tai neapsakomai geras jausmas – nesijaudinti sakant mokymą. Tiesiog kalbėti. Tai va dabar kur ir yra visa esmė – mano kreipimasis į Tėvą pagalbos, mano nuoširdus išsipasakojimas to kas mane taip slėgė ir iš karto po to juk aš pajuntu kaip esu kaip ant sparnų iškeliama ir dingsta mano baimė, nes su Rojaus Trejybe-AŠ ESU įmanoma viskas. Juk aš dalinuosi su jumis savo patyrimu tam, kad juo patvirtinčiau – jog svarbiausia yra – mūsų nuoširdus kalbėjimasis su Kūrėju. Ir kaip aš dažnai pamąstau, tai kas gi mane išklausys ir supras geriausiai jeigu ne Jis? Kas gi man suteiks tokių nuostabių patyrimų kurie mane taip sustiprina – jeigu ne mano Tėvas, Amžinasis Sūnus-Motina-Brolis, Begalinė Dvasia-Motina-Sesė- AŠ ESU.
Telydi jus ramybė mielieji, Vita
vvita
2015-10-10 23:58:19
Pirmiausia noriu tarti nuosirdu aciu Kristei, kuri sukure nuostabiai grazu lankstuka ir zinoma aciu Algimantui, kuris uzrase teksta is dvasios. Turedama dabar toki grazuoli taip ir norisi su tuo lankstuku keliauti i zmones. Todel viena sekmadienio popiete susitikusi su Londono urantais ir pagarbinusi Rojaus Trejybe-AS ESU, besimegaudama puikiu, siltu, dar vasarisku, bet i rudeni krypstanciu oru, nutariau praeiti pro Hyde Park’e esanti Kalbanciuju Kampa. Ten kaip visada buriuojasi daug zmoniu, bet pasirinkau tuos, kurie nuobodziavo. Ten tuoj atsirado kameros, bet visai nekreipiau demesio, nes visi dabar jas turi…Neturejau jokiu minciu, tiesiog palikti lankstuka ir keliauti. Bet isejo taip kaip matete, kas ziurejote. Kai kalbejau su Algimantu jam siek tiek apie tai buvau uzsiminusi.
Ana sekmadieni sudejau daugybe popieriu ismetimui ir ta gauta kortele su kontaktais is vieno is tu vyru padejau ten pat. Bet kaip viskas yra idomiai susije. Kai pries eidama i darba skubedama patikrinau savo elektronini pasta ten pastebejau, kad kazkas dar pasirase Energetiniu Resursu peticija ir tada man i galva sove mintis, kad ir tiems vyrams butu ne prosali perskaityti Mokyma, ka zmonija turi daryti su energetiniais resursais, todel nubegau prie to krepsio ir viska isverciau ir susiradusi ta kortele padariau ka buvau sumaniusi. O pasiusdam laiska automatiskai prisijungiau, todel kilo mintis spusteleti ant ju puslapio, ogi ten ziuriu, kad matau ta scena, kurioje ir sudalyvavau lygiai pries savaite. Tai paskambinau Algimantui klausdama ar jis nenoretu pasiziureti, nes gales pamatyti realia padeti Speakers Coner ir bus labai linksma pamaniau…o kad jis ikels i musu svetaine, tai to tikrai nesitikejau, nes man mintis ta daryti nebutu kilusi.
Dabar dar Daiva paprase issifruoti ka ten kalbejome, tai, kad ir pati jau ne viska prisimenu tiksliai. Meginsiu visa ka geriausio pasidalyti, jei jums norisi zinoti pokalbio turini, bet jusu vietoje tikrai labiau kreipciau demesi i zmoniu veidus ir reakcija. Kamera neapeme viso lauko, tai maciau siek tiek daugiau. Kai dar is tolo filmuotojas artinasi su kamera, vienam is vyru paduodu Jezaus ‘kalbu jums vel” ir jis atsivercia ta vieta, kur raso apie Jezaus zemisku tevus Marija ir Juozapa ir nei girdeti galima, nei matyti, nes tas vyras prieina ir kamera yra nusukama veliau. Tai ka jie perskaito padaro jiems ispudi, kuris matyt kertasi su tuo kaip jie interpretuoja Jezu. Knyga jis man grazina ir padekoja. Tada kitas vyras, kurio vardas Shabir paima knyga ir va cia labai idomiai viskas vystosi. Jis pavarto knyga ir sutoja ties duota informacija, kad knyga dedikuota Rojaus Trejybes Garbei, kas prieme , isverte ir ten uzstrigo apie 5min, kad issaiskinti NIEKA, nors uzrasyta juodu ant balto, kas prieme ir kas isverte. Ir va gyvulinis situ vyru intelektas veikia taip, kad apsimeta ar tikrai nemato. Kas nesate laike anglu kalba isverstos knygos, tai galite nueiti i angliska varianta (pdf) ir atsidaryti ta puslapi. Treciame puslapyje, net nemokant kalbos visiskai galima matyti, kas ka dare. Algimanto vardas du kartus parasytas Received-prieme and Transcibed-uzrase ir Translated-isverte, o paskui eina kad jau Willam’as, Martin’as ir Algimantas kartu koregavo, kad knyga butu priimtina angliakalbui, ka dar priedo aiskinu, kad nebutu prarasta prasme.Jie vis tiek pasako, kad tai klaida, nes NEGALI PATYS PERSKAITYTI, nors parasyta. As nenusileidziu iki tol kol jis pasako galutinai, kad tai buvo proof reading, ka reikstu koregavima. Ir kai tas vyras dar karta pasako, kad informacija yra ‘misleading – klaidinanti’, gauna mano liuti zodziu. As jo pakluasiu ar jis nori ZINOTI TIESA, jis kazkaip sutinka, bet vis pasilieka prie to, kad ten uzrasyta neteisinga, tai tada as ji pasiunciu namo…Jaunesnis vyras ramina ta vyresni, o Shabir man uzduoda ‘klausima’, bet as paskubu kalbedama. VISADA LEISKIT KITIEMS KALBETI. O ATSAKYKT TIK TIEK KIEK KLAUSIA. Kadangi turejau susitikti su drauge su kuria mes taip pat garbiname, as pasitraukiau. Dar pabaigoje ten smagiai pasijuokiame ir vel kamera nerodo, bet vienas, zemesnis is tu vyru grizta pas mane ir sako, kad Algimantas turi kuo greiciau atskristi i Londona, jis mokes uz bilieta ir uz viska, tai jam pasiuliau perskaityti Jezaus Apreiskima pirmiausia, o paskui Urantijos Knyga, o tada paciam nusipirkti bilieta ir nuskristi i Lietuva.
Kalbinau mirtinguosius, o jus turejote galimybe ta pamatyti Algimanto deka ir tu vyru, kurie ikele filmuota medziaga i savo puslapi. Ramybes, gilesnio rysio ir veikimo visumos labui. Nors as buvau viena fiziniu pavidalu, bet to tikrai nejauciau. O jie vieni kitus turejo raminti, apkabinti, palaikyti. O mane – mus Rojaus Trejybe-AS ESU veda is vidaus, o kiek is tikruju galime pajausti jau kita kalba. Ir patys dabar paskaiciuokite kokia komanda iseina i gatve. Sudie
Rita
2015-10-07 21:33:54
Miela Rita,man padarė gylų įspūdį tavo drąsa ir ryžtingumas tame video. Tik ten garso įrašas prastas, todėl mum su sūnum kilo mintis, kad reikia subtitrų anglų ar rusų kalbomis. Aš pati nemoku angliškai. Gal turi laiko parašysi man ką apie tai manai adresu : ddaiva333@gmail.com
O gal yra žinančių ką šiuo atveju galima padaryti?
Gerovės visiems, Daiva.
DDaiva
2015-10-06 19:18:44
Gaila, kad iš videoįrašo nesupratau nė žodžio, bet vis tiek verkiau. Nežinau, kodėl.
Nieko geriau nesugalvojusi videoįrašo kopija nusiunčiau Genadijui į Rusija.
Ačiū Algimantui už forume patalpinta minėtą įrašą.
O Ritą sveikinu už tokį ryžtą ir drąsą, už tokią didžiulę meilę Rojaus Tėvams ir visai žmonijai.
Sėkmės tau Rita!
Visiems linkiu gero vakaro ir Tėvo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU palaimos!
Su meile,
IRENA
2015-10-05 18:30:00
Mielieji, kada nesulaukiame Ritos iš Londono tokių nuostabių ir gyvai aprašomų patyrimų ir mokymų Forume, tuomet nemanykime, kad ji miega DVASIOJE. Nieko panašaus - ji aktyviai darbuojasi Haidparke.
O šai jums to įrodymas, jos man atsiusta nuoroda
https://www.youtube.com/watch?v=v3RAeJpv7Y8&feature=youtu.be
Pasižiūrėkite ir jūs, kurie mokate angliškai. Gaila kad garso kokybe ne tokia, kokios norėtųsi, nes pašalinis triukšmas dažnai net nustelbia kalbančiųjų tariamus žodžius. Todėl klausykitės su ausinėmis, bus šiek tiek suprantamesni kalbantieji.
Tačiau tekstas - dar ne viskas. Jūs tik pasižiūrėkite, kaip Rita laikosi. O juk ji yra apsupta musulmonų ir indusų. Kaip ji stovi tvirtai ant Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios šviesos pamatų, kad viena prieš visus vyrus LONDONE - HYDE parke - pranoksta juos visus drauge paimtus.
Štai KOKIOS BRITANIJAI REIKIA KARALIENĖS - TIKROS URANTĖS RITOS.
TIK TADA, IR NE ANKSČIAU, bus tvarka ir Britanijoje, ir Londone nebebus CHAOSO.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2015-10-05 10:04:58
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.