Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Mielieji, Broliai ir Seses Dvasioje.Šiandien vėl noriu pasidalinti su jumis šios savaitės patyrimu, kuris mane labai sistiprino.
Jau ne pirmą kartą bendraudama skaipo pagalba su savo draugemis, dvasios sesėmis, kurios gyvena įvairiuose kraštuose, Garbinu ir Šlovinu Rojaus Trejybę AŠ ESU joms girdint. Skeidžiu šviesos žodį, kreipiu dvasios sesių mintis link Kūrėjo, link Šviesos Šaltinio ir Centro.
Šią savaitę teko laimė vėl kalbėtis skaipu visą valandą ir daugiau su viena dvasios sese gyvenančia Italijoje, Romoje.
Viso pokalbio metu bendravome tik dvasiniais klausimais. Atsakynėjau į daugybę jai iškilusių klausimų. Stiprinau dvasiškai kiek pati pajėgiau.
Mūsų pokalbio metu vis buvau nutraukiama jos nekantrumo ir nepajėgimo išklausyti, nes viršų ėmė gyvulinio proto pasireiškimas, begalinė baimė šviesai, kurios dar nepažysta. Supratau, kad toliau ji nebegirdės, nes Šviesos ir Meilės paskleidžiau su kaupu, kurios nebepajėgia daugiau priimti.
Jau anksčiau esu nurodžiusi dvasinius šaltinius ir Urantijos puslapį internete, kurių neskaito. Labai apsidžiaugiau, kai sutiko išklausyti mano Garbinimo ir Šlovinimo Rojaus Trejybės AŠ ESU maldų.
Visu savo nuoširdumu iš vidaus pradėjau Garbinimą ir Šlovinimą Rojaus Trejybę AŠ ESU.
Sedėjau prie kompiuterio, skaipo vaizdas nebuvo įjungtas, tik garsas.
Ta žodžių galia einanti iš vidaus, iš viso gelmės liejosi meilės virpesiais per visą fizinį kūną virpindama lyg elektros srovė. Vis Garbinau ir Šlovinau Mūsų Tikruosius Rojaus Tėvus negalėdama sustoti. Dėkojau už nuostabų susitikimą, meldžiau dvasios sesei Gerovės, Meilės, Šilumos pajutimo savo viduje, atsiverimo vedimui iš vidaus. Tik Meilės Virpesiai siunčiami iš Kūrinijos Šaltinio ir Centro iškelia virš visų materialių rūpesčių ramindami gyvulinio proto pasireiškimą, per gyluminį atsiverimą Rojaus Trejybei AŠ ESU. Kiek ilgai tęsėsi malda nežinau. Kai pasakiau žodį AMĖN išgirdau gylų atodūsį ir verksmą. Pajutau sklindančią dvasios sesės šypseną per ašaras.
Ji pasakė, kad juto dižiulį mano balso pasikeitimą, kurio skambesys su tokia galia drebino ir virpino visą aplinką. Buvau pati nustebinta, nes man tai vyko visiškai natūraliai iš gylumos, iš vidaus. Kartu buvo labai džiugu, kad atstumas ir kokios bebūtų ryšio priemonės neturi reikšmės.
ROJAUS TREJYBĖS AŠ ESU MEILĖS VIRPESIAI IŠTIRPINĄ VISKĄ- LAIKĄ, ATSTUMUS SUJUNGDAMĄ Į VIENĄ VISUMĄ, IŠKELDAMA ANT SPARNŲ ATSIVĖRUSIUS SAVO VAIKUS, SUVIENYDAMA Į KŪRINIJOS BENDRĄ ŠEIMĄ.
Pasibaigus pokalbiui gavau žinutę iš tos dvasios sesės:
“brangioji ,, tiek daug apmastymu turiu po musu prasmingo pokalbio !!!... Zinai, man dar skamba ir virpina siela tavo malda,,, aciu tau is visos sirdies. Zinai, prisiminiau viena tavo sapna man papasakota,,,, Kada tu sapnavai Dieva taip arti,,,, o as pasakiau,,, geras zenklas,,, Pameni ? ne siaip sau , manau, prisiminiau tavo sapna ?? !!!,,,,myliu tave“
Tai rodo, kad mano dedamos kasdienės pastangos dalintis su kitais surasta ŠVIESA VIDUJE paliečia ir kitus dvasios brolius ir seses ieškančius šviesos. Niekada nenusiminkite ir nepraraskite pasitykėjimo Rojaus Trejybe AŠ ESU, nors ir nevisada rezultatą matome.
Jis ateina, kaip dovana, kaip pastiprinimas kada jo visiškai nesitiki ir neklauki.
Apkabinu visus Meilės Šiltu glėbiu, Laima.
LaimaJAV
2015-01-04 21:38:55
Mielieji, praėjusį penktadienį, 2014 12 12, grįždamas iš Urantijos grupės užsiėmimo prie namų pamačiau degančią ant stulpo apšvietimo lempą, kuri paprastai nedega. Jeigu tik kažkuriuo metu užsidega, tai pašviečia pora dienų ir vėl nustoja šviesti kelioms dienoms, ar savaitėms, ir net mėnesiams. Ant kitų stulpų lempos – į abi puses – šviečia, tai nors prie mūsų namo ir tamsu, bet matydamas abiejose pusėse šviesą, nepasiklysi. O tai, kad nešviečia mūsų stulpo lempa, man labai gerai, nes ji pakabinta tiesiai prieš mano langus, ir atsigulus miegoti šviečia kaip tik man į akis.
O dabar einu apie pusę aštuonių vakaro ir matau, kad šalia mūsų namo irgi matosi kažkokia blausesne šviesa. Kadangi prie pat stulpo auga medis, tai jo šakos man pasirodė ir sulaiko ryškesnį apšvietimą prie mūsų namo. Tačiau matau, kad vis tiek kažkas ne taip su tuo apšvietimu, kažkoks keistas ir blausus atspalvis. Ir kuo arčiau einu, tuo labiau akivaizdu, kad tikrai keistas apšvietimas – daug silpnesnis negu ant gretimų stulpų kabančių lempų. O kitoje gatvėje matau net dar ryškesnę šviesą, kad lempa net akina žiūrint tiesiai į lempą. Tuo tarpu čia – blausus apšvietimas. Per medžio nuogas šakas pačios lempos iš toliau gerai nematau, o kada prieinu arčiau, ir pasižiūriu į lempą – mano nuostabai nėra ribų – ji šviečia labai švelnia rožine spalva. Gretimos lempos šviečia ne tokios rožinės spalvos atspalviu, daugiau gelsvu, todėl ir šviesa nuo jų sklinda ryškiau. O kitose gatvėse – jau vien tik grynai gelsva šviesa, be jokio rožinio atspalvio. Aš nusijuokiau, kad jau šioje lempoje tikrai sėdi Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Vėl ir vėl palyginu su kitomis lempomis, na, tikrai švelniai rožinė spalva, jokios net užuominos į gelsvumą.
Lempa tebešviečia iki šiol. Rožinė spalva nebe tokia ryški, bet vis tiek ne gelsva, kaip kitų lempų. Taigi, turiu Rojaus Trejybės-AŠ ESU asmeninį apšvietimą, kad ne taip ryškiai šviestų į akis man atsigulus.
Šeštadienį, prieš gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje išviriau savo Labradorei neskrudintų, o tikrų, grikių košės. Tačiau verdant atsisėdau prie kompiuterio ir rašiau elektroninius laiškus. Ir rašant jutau, kaip vidus man sako – stokis, ir eik pamaišyti košės, nes išbėgti gali. Aš vis tik rašiau, ir nuvijau tą mintį, galbūt neišbėgs, geriau iš karto užbaigsiu šį laišką. O jis šiek tiek išsitempė, kaip ir laikas. Ir kada išsiunčiau laišką, pamačiau, kad košė jau visai sausa, nes visas vanduo ant plytelės. Štai ką reiškia neklausyti Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimo iš vidaus. Juk laiškas – ne košė, neišbėgs. O man tuo metu atrodė, kad neišbėgs niekas iš puodo, o nenutraukęs rašymo, taip greičiau susitvarkysiu su šiuo darbu, o tada jau ramia galva užsiimsiu ir koše. Norėtum... Dabar ne tik pamačiau, kiek PAPILDOMAI man teks dirbti, kad sutvarkyčiau pasekmes, ir tik tada pereisiu prie košės, kuriai reikės vandens. O prie šito viso, beskubėdamas ir nesąmoningai taip pirštu užkliudžiau ką tik užgesintą dujinės plytelės degiklį, kad net išgirdau kaip oda čirkštelėjo. Ir tuoj pat pamačiau pabalusią odą, ir dar kur – ant rodomojo piršto sąnario, kur jam lankstantis oda tuoj pat tempiasi. Iškart prisiminiau savo ankstesnius nusideginimus, net ir tokius nedidelius, kaip skaudėdavo, iškildavo pūslė, kelias dienas negalėdavau nieko skalbti, ar dirbti, kad vėliau nereikėtų plauti rankų, nes žaizda labai dažnai net supūliuodavo. Žodžiu, nors ir nedidelis, bet nepatogumas akivaizdus. Visa tai mano viduje perskriejo per akimirką. Aš dar pridėjau šaltą šaukštą, ir tą pačią akimirką kreipiausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Ir ką gi – jokio skausmo, o net ir toji pabalusi oda, vėl ėmė atsigauti ir prigludo prie nepažeistų vidinių audinių ir tapo kaip puikaus meistro avariją patyrusios mašinos įlenktos vietos profesionaliu išlyginimu ir užglaistymu, kad beliko tik dažymo darbas, ir vėl kaip naujas.
Ir tai įvyko per kelias minutes.
Tačiau kada kreipiausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, viduje mano asmenybė – TIKRASIS AŠ – buvo tiek atsivėrusi, kad nekilo nė menkiausios suabejojimo apraiškos mano prote – o kaip gi gali būti kitaip, taip natūralu, kad tik šitaip ir tegaliu kreiptis į savo TĖVUS, kad būtų išlyginta pažeista mano energetinė pusiausvyra.
Tad čia yra tik mažas nudegimas. O esant dideliam, kada daktarai sako, jog būtina odą persodinti iš kitur, arba dar liūdniau, kad nieko padaryti jau negalima, nes per didelis plotas nudegęs, ir patys pakelia rankas.
Taip, daktarai teisūs tik tuo požiūriu, kad BŪTENT JIEMS – MATERIALIEMS IR LABAI EGOISTIŠKIEMS DAKTARAMS – daugiau ką nors padaryti neįmanoma. O jeigu jie būtų atsivėrę ir atradę Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, tai jie tą pačią akimirką suvoktų, kad su KŪRĖJU – ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU – BENDRADARBIAUJANT ĮMANOMA VISKAS, KAS ATITINKA ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VALIĄ. Štai tuomet tokie daktarai ir veiktų drauge su Rojaus Trejybės-AŠ ESU apvaizda. Ir Energijos Reguliuotojų ir Fizinių Kontrolierių veikimo dėka energija būtų transformuojama, kad tokiam – net ir labai sunkiam, net ir beviltiškam – ligoniui nudegusi oda būtų pakeičiama tų daktarų AKYSE, jiems patiems nė piršto nepajudinus materialiai, bet visas pastangas sutelkus DVASIOJE Į KOMUNIJĄ SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU IR BENDRADARBIAUJANT SU APVAIZDA ATSIDAVUS ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VEDIMUI IŠ VIDAUS.
Taigi ir čia mano toks patyrimas leido man pamatyti tiek iš vidaus, tiek iš išorės tai, jog visada neįgnoruok savo tikrojo LOCMANO, kuris tave įspėja, kur yra povandeniniai rifai, o tai reiškia, kad visada turi būti GYVOJE DVASINĖJE JUNGTYJE SU KŪRĖJU, ir savo valios neprimesk, nes ji vis tiek nieko gero nenuveiks visų labui, o net ir sau prisidarysi problemų. Tai dar gerai kad sugebėjau vis tik savo dvasios protu tą akimirką kreiptis į Rojaus Trejybę, ir MŪSŲ VISŲ TĖVAI SUTEIKĖ MAN PATYRIMĄ PRAMINGU MOKYMU VISIEMS.
Šiandien taip pat patyriau Apvaizdos veikimą, kaip ji suveda mus su mums reikalingais mirtingaisiais.
Čia tiesiog nukopijuoju savo parašytą šiandien laišką, skirtą mano kursiokėms iš anglų kalbos studijų universitete laikų.
O prieš tai paaiškinsiu kontekstą tiems, kas negirdėjo mano ankstesnio pasakojimo per Urantijos grupės užsiėmimą, jog vienas iš mūsų vertėjų grupės – Marijus, jau įsikūręs Klaipėdoje – dabar buvo apdovanotas Vytauto Kubiliaus literatūros kritikams skirta premija. Per visas studijas jis man buvo geriausias draugas, o ir iki šių dienų Marijus ir aš labai nuoširdžiai tebebendraujame, diskutuojame ir dvasinėmis temomis, kurias jis priima iki tam tikro lygio, nes tapo BIBLININKU FUNDAMENTALISTU, kuriam BIBLIJA – VISKAS, ir joje negalime nieko nei pridėti, nei atimti, nė raidelės. Bet gerai tai, kad jis manęs dar klausosi ir daug ko klausia. Tai šia prasmę dar yra vilties pabusti jo dvasinei asmenybei ir šioje planetoje. Jis, kaip ir kai kurie kiti kursiokai ir kursiokės, turi mano padovanotą Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, bet jo neskaito – BIJO ŠVIESOS.
Taigi Delfi svetainėje perskaitęs apie šios premijos paskyrimą aš Marijui paskambinau ir pasveikinau. Jis nustebo, iš kur aš žinau apie premijos paskyrimą jam, ir pakvietė ateiti į premijos įteikimą Lietuvių kalbos ir tautosakos institute. Visą informaciją aš nusiunčiau ir mūsų kursiokėms, kurios dalyvauja, kartas nuo karto, mūsų elektroninėje konferencijoje. Tuoj pat mane paprašė, kad nuėjęs į premijos įteikimą pasveikinčiau Marijų ir nuo jų. Deja, ten vyravo tokia skuba ir šurmulys, ir Marijaus jaudulys buvo toks didelis, kad man nebuvo kaip dar vardinti ir mūsų kursiokes, nes vis tiek jis nebūtų nei prisiminęs, nei suvokęs, ką aš sakau, nes jo visa būsena buvo jo asmens pagerbimo ekstazėje, o mintys jau buvo kitose vietose, kur jis turėjo būti tą pačią dieną – kuriai buvo suplanuota daug susitikimų.
Tad aš aprašiau kursiokėms šio renginio eigą ir atmosferą, ir Marijaus būseną, ir paaiškinau, kad nebuvo kada ramiai pasikalbėti, kada ir būčiau pasveikinęs ir nuo tų kursiokių, kurios labai to prašė. Ir ką gi – labai kai kurios įsižeidė, kad nepasveikinau. Parašiau pajuokaudamas, kad palikau joms specialiai atvertas duris, kad pačios galėtų pasveikinti asmeniškai nuo savęs.
Na, štai dabar jau kontekstas daugmaž suprantamas, tad prijungiu savo laišką, kurį šiandien nusiunčiau kursiokėms.
O mano minimos DVASINĖS ŠVIESOS knygos – tai keturios KALBU JUMS VĖL ir trys – AKIMIRKOS AMŽINYBĖ.
--------
Mielosios,
ką tik perdaviau jūsų visų sveikinimus ir geriausius linkėjimus MARIJUI.
O BUVO TAIP.
Į paštą nunešiau septynias DVASINĖS ŠVIESOS knygas pasiųsti į Pasvalį. Pašte jau buvo penkių žmonių eilutė, kai paprastai tokiu metu būna tuščia. Tačiau sulaukiau savo eilės. Kada visas knygas sudėjo į dėžę, aš pamačiau, kad dežė per didelė, tai, kad knygas apsaugočiau nuo pažeidimo, mat ant dėžės jokių perspėjančių ženklų - nemėtyti, statyti tik vertikaliai, ir pan. - natūralu, kad tokią dėžę gali perkraunant, ypač kada dabar tiek daug siuntinių prieš Kalėdas, kada visi skuba, tai ir kraunant gali tokias dėžes net mėtyti, ir keista, kad to nesuvokia toji paštininkė, nes ji jau lipnia juosta ruošėsi ir užklijuoti dėžę, o aš jai ir sakau, palaukit, knygos gali būti pažeistos, nes dėžė per didelė, uždėkit ant knygų lapą popieriaus, kad lipni juosta nepriliptų prie pačių knygų, ir prie dėžės sienelių priklijuokite šia lipnia juosta visas knygas, kad jos būtų standžiai prispaustos, ir nejudėtų. Tai ji man sako: už įpakavimą - trys litai.
Aš maniau, kad įpakavimas už tris litus, tai pripils į vidų putų, ar įdės su oru polietileno plėvelę, tai aš jai ir pasakiau, kad nereikia specialaus įpakavimo, tik popieriaus ir juostelę. Tai ji uždėjo popieriaus, bet be jokios juostelės, ir paėmė tuos tris litus. Toks lupikavimas, kokio niekur nepamatysi. Už tą dežę, kuri kainuoja daugiausia vieną litą, paėmė 4,7lt, ir už siuntimą dar 10,30lt Ir tai tik vienas siuntinys, ir tik 180 km atstumu. Gobšumas pražudys ir paštą, ir visą ekonomiką Lietuvoje.
Kada išėjau iš pašto, pasukau Gedimino prospektu į centrą, o ėjau nuo Seimo pusės. Aš eidamas labai dažnai bendrauju mintimis su Rojaus Trejybe, ir jau buvau beveik priėjęs Žemaitės paminklą, kai išgirdau kažkokį duslų garsą, nes kada bendrauju su Rojaus Trejybe, tai sąmonė yra kaip televizorius STAND-BY režimu, APLINKOS NEJAUTI. Aš ėjau toliau, ir vėl toks pat duslus bendras kaip bumptelėjimas mano viduje. Einu toliau, ir tada iš toli atsklinda jau trečią kartą garsas, kuris jau pavirsta ŽODŽIU. Ir būtent tokį žodį vartojam mes vienas kitam Marijus ir aš. Ir aš sustoju, atsigrežiu ir matau Marijų. Pasirodo, aš su juo prasilenkiau visai šalia ir nemačiau, kad jis praėjo pro mane, nes kaip sakau, tuo metu negaliu ryškiai jausti aplinkos, TIK MATAU SILUETĄ.
Taigi apsikabinome, ir labai nudžiugome tokiu susitikimu.
Ir tai yra APVAIZDOS pasireiškimas kuris mus suvedė mieste, vieną atvažiavusį iš Klaipėdos, o kitą išėjusį iš Žvėryno, ir iš pašto, kai aš labai retai einu į centrą, bet išėjęs iš pašto svarsčiau, kur dabar eiti - namo, ar dar kur nors. Ir eidamas namo staiga pasukau link centro pusės, bet man centre nieko nereikėjo. Todėl sau aš vis klausiau - KO AŠ ČIA DABAR EINU Į ŠITĄ PUSĘ? Pamaniau, gal užeisiu į Vagos knygyną, bet jį taip ir praėjau, o tada ėmiau bendrauti su Rojaus Trejybe. Taigi, APVAIZDA mane ir pasuko būtent ten, kad sutikčiau MARIJŲ, IR ATIDUOČIAU JAM JŪSŲ SVEIKINIMUS IR LINKĖJIMUS, KO NEPADARIAU PER PREMIJOS ĮTEIKIMO SAMBŪRĮ. Taigi savo įsiskolinimą JUMS panaikinau.
O šįkart Marijus atvažiavo į Vilnių, kad dalyvautų jo vadovaujamos doktorantės disertacijos gynime. O mes labai nuoširdžiai pabendravome.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
-------------------------
Taigi, mano mylimieji, sugrąžinau “skolą“ savo kursiokėms, ir be jokių elektroninių priemonių, o akivaizdžiai sutikęs tą, kuris ir reikalingas. Ir tai – nuostabus patyrimas.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2014-12-15 16:32:46
Mielieji, dvasios broliai ir sesės.
Einant gyvuoju evoliucijos augimo keliu ne visada viskas, kaip sakoma sviestu patepta. Būna suklupimų ir gana lėtų žingsnių. Upės srovė nuneša į seklumą. Kartais ilgai reikia laukti upės vandens pakylimo, kad laivelis vėl galėtu būti nešamas ramios srovės ir siūbuoti su ramybe ir meile atsiduodant tėkmei iš vidaus. O pakylimas dvasioje ateina vėl, tik per kasdienį darbą, kasdienes pastangas, studijas, mokymus su DIŽIULE KANTRYBE, o ypač per GARBINIMĄ IR ŠLOVINIMĄ ROJAUS TREJYBĖS AŠ ESU.
Kiekvienas skaitome ir studijuojame apreiškimų knygas: Jėzus Kristus Kalbu Jums Vėl, Akimirkos Amžinybę, Urantijos Knygą, per Algimantą perduodamus mokymus, sustiprinimus, kad užplaukus ant sėklumos, tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, nenuliūsti, neprarasti tykėjimo, vilties ir toliau ryžtingai dėti pastangas. Tik tokiu būdu vėl galima išplaukti į platųjį meilės vandenyną pajuntant gylesnius meilės virpesius dovanojamus iš Mūsų Rojaus Tėvų AŠ ESU. Ir tikra tiesa, kai visiškai nebeturi jėgų niekam, apsaliučiai niekam, užtenka ištarti tik vieną žodį TĖVE! Šviesos kibirkštėle tuojau pat įsižiebia viduje, kaip nektaras bitutei.
Prieš kelias savaites užplaukiau ant sėklumos. Neišsigandau. Tai buvo dar vienas naujas patyrimas ir išbandymas. Taip ir gyvenau sausumoje trokšdama šaltinio gyvo vandens, kurio skonį jau pažystu. Nejaučiau, kad nusigręžiau nuo Mylimų Rojaus Trejybės AŠ ESU Tėvų, bet džiuvo burna ir dvasiškai, ir fiziškai. Kankino toks neišpasakytas, niekada dar nepatirtas troškulys. Troškulys tos meilės būsenos. Prieš patenkant į sausumą, visiškai nejaučiau, kad būčiau savo kasdienėje praktikoje dariusi ką nors menkiau ar ko nors visiškai atsisakiusi. Gyvenau ir gyvenu kiek pajėgiu šviesoje ir meilėje.
Šiuo laikotarpiu, vis labiau ir labiau jaučiu apsivalymą iš vidaus. Laikas nuo laiko jaučiu kaip iškyla į paviršių iš pačio dvasios indo dugno visi sudūlėję teršalai sukaupti per metų metus. Kartais net labai ryškiai pasireiškia per kasdienes praktikas. Žinau, kad būtent tas degutas iš dugno pajudėjo. Tuo metu darosi sunku, bet kartu ir labai smagu, žinojimas iš vidaus, dar vieną supelyjusį kampą pajudinau ir švarinu su Rojaus Trejybės AŠ ESU meiles virpesiais. Ir tai mane dar labiau skatina siekti to Gyvojo Meilės Šaltinio Vandens ir dar labiau Garbinti ir Šlovinti Rojaus Trejybės AŠ ESU Tėvus. Mūsų visų TĖVUS.
Vakare pagarbinusi Rojaus Trejybę AŠ ESU einant miegoti visuomet įsijungiu maldas Gyvoje Šventovėje. Taip užmiegu ir keliuosi su Garbinimo maldomis skilndačiomis iš mobiliojo telefono.Tai labai mane valo nuo visų pasamoninlių teršalų ir ramina. Būna visko. Gaunu vaizdinius kur labiausiai užteršta, o kartais pastiprinimus, padrąsinimus. Kartu meldžiuosi ir vėl užmiegu.
Taip ir tą ankstų ketvirtą valandą ryto atsibudau visa virpėdama. Pajutau dižiulį silpnumą. Tarsi viskas sustojo, visa sistema nebeveikia. Jausmas labai keistas. Lovoje gulėti nebepajėgiau. Atsikėliau ir nuėjau į vonios kambarį. Atsisėdau ant tualeto dangčio, labai gyliai įkvėpiau ir viskas nutrūko. Vėliau tik supratau, kad po ilgo laiko, atsimerkusi vienoje akyje pamačiau kraują. Pima mintis, kuri aplankė, kaip gali būti ant veido kraujas, jeigu sėdžiu ant klozeto. Dar tuo metu nesuvokiau, kad nualpusi guliu ant grindų. Prasikirtau antakį. Visų smulkmenų nerašysiu. Nejaučiau nieko. Tarsi nėra ir mano kūno. Nebuvo nieko tik žinojimas, kad vėl guliu lovoje. Silpnumas neišpasakytas.
Pirma mintis kuri aplankė- TĖVE, MYLIMAS TĖVE. Reikia eiti į virtuvę pasiimti iš šaldymo kameros ledukų. O silpna, kaip nueiti. Virtuvė pasirodė už tūkstančio mylių. Ir vėl- TĖVE, TĖVE, MYLIMAS TĖVE! Ir galvoje ledukai, ledukai, nes labai kraujuoja prakirstas antakis. Tas pats ir vėl- TĖVE, TĖVE ATSIDUODU Į TAVO RANKAS!
Mano nuostabai, jokio susirūpinimo, baimės nebuvo. Tarytum taip ir turėjo būti. Tai labai mane ramino tas vienas tariamas žodis-TĖVE. Nieko kito ir nepajegiau ištarti. Vis kartojau ir kartojau kiek pajegiau. Neaplankė ir mintis, kad kviestis 911 tarnybą, ar skambinti sūnui. Jausmas tarsi kažkas manimi rūpinasi ir viskas susitvarkys. Gal ir net sūnui nebūčiau parašiusi žinutės, jei ne anūkas gyvenantis Lietuvoje. Kaip visuomet skambina skaipu mano laiku šeštą ryto (aštuonių valandų skirtumas). Anūko mama parašė žinutę paklausdama ar jau atsikėlaiu. Pasakiau situacija ir paprašiau, kad neskambintų, nes anūkas labai jautriai reaguoja į mano mažiausią galvos suskaudimą . O ji ir supanikavo, kad greičiau skambinčiau sūnui ir važiuočiau į ligoninę.
Į gydytojus nesikreipiau. Sūnus atvykęs atnešė taip pat ramybę. Jis yra pažadintas ir eina Gyvuoju Meilės keliu. Abu šį įšūkį priėmeme ramiai. Tikrai mus abu ramino Rojaus Trejybė AŠ AESU.
Taip gražiai sudėliojo viską. Gal ir siūti reikėjo, nes žaizda gyli ir randas atrodo tikrai ne kaip. Bet tas tykėjimas tuo metu ,kuris buvo viduje, net negalvoji, o tiesiog taip darai ir žinai būtent taip ir reikia daryti.
Žaizda užgijo labai greitai, Žinoma randas didžiulis, bet kiekvienu kartu kada tik Garbinu ir Šlovinu Rojaus Trejybė AŠ ESU jaučiu randą tvinkčiojant lyg šaldytų kas, gydytų ar liestų. Įdomus jausmas. Ir vėl žinojimas viduje, kad esu gydoma tais nuostabiais meilės virpesiais.
Po to patyrimo, vis labiau jaučiu viduje ramybę ir Rojaus Trejybę AŠ ESU buvimą. Keliatą kartu Garbinimo ir Šlovinimo maldų metu ištirpau susiliedama į visumą. Neliko kūno ir net kambario, kuriame buvau maldų metu. Tik mačiau melsvą pulsuojančia šviesą. Nuostabi būsena. Mesvoje ir rūžavoje šviesoje norisi būti ir išlikti kuo ilgiau. Tai toks artumo ir ramybės jausmas, didžiulis suvokimas, kad tu esi daugiau nei fizinis kūnas.
Po to rytinio įvykio vaikščiojau su dižiulėmis mėlynemis ant veido ir užklijuotu antakiu. Kaip suprantama, nevisada turėjau jėgų ir noro kalbėti. O mano darbas ypač reikaliauja plataus bendravimo, net po valandą ir daugiau. Visuomet paprašau, kad kalbėtu Rojaus Trejybė AŠ ESU.
Kaip ir prieš ketetą dienų vienai dvasios sesei, kuri jau prieš dvi savaites paėme knygą Jėzus Kristus Kalbu Jums Vėl, susitikimo metu galvoju , kad tikrai neturėsiu jėgų jos stiprinti. Ji pas mane ateina jau keletą kartų ir vis išeina sustiprėjusi ir išsitiesusi visu ūgiu, gražu žiūrėti. Per akimirką mintis- Rojaus Trejybė AŠ ESU kalbėk TU.
Pati neturėdama jėgų kalbėjau ir kalbėjau vieną valandą ir dar ji pasilikusi vis klausė ir uždavinėjo įvairius klausimus. Be pertraukos kalbėjau stiprindama tą nuoširdžią dvasios sesę. Aš pati pradėjau jausti, kad tiesiuosi visu savo ūgiu ir tarsi skaityčiau iš rašto mintis, net ji pravirko.
Atsisveikindama pasakė, kad pradėjo skaityti tą šviesos knygą ir susižavėjo autoriaus pratarmės žodžiu. Su džiaugsmu veide, kupina džiugesio sušuko O JUK TAI NE NUO AUTORIAUS ŠI KNYGA, O PATS JĖZUS KRISTUS PERDUODA ŽINIĄ IR MOKYMUS.
Vėl ašaros kaip pupos per skruostus. Tai rodo kaip nuoširdžiai ieškoma tos tikros šviesos ir meilės, kurios visi išsiilgę. O ši jauna moteris apsirgusi vėžiu ir jau baiginėja terapijos kursą. Jaučiasi tikrai geriau, kaip pati sako. Kartais tik stipresnis supurtymas pažadina iš to gylaus miego. Kaip ir ta nuostabi dvasios sese pradėjo ieškoti daugiau, suvokdama, kad yra netik fizinis kūnas. Ir taip gražiai sudėliojo Rojaus Trejybė AŠ ESU atvesdama pas mane kitą- dar silpnesnę dvasioje sesę. Skleisdama tą meilę ir sukauptas žinias dalinausi su visu nuoširdumu negalvodama apie savo fizinį skausmą. Liejosi šviesa iš vidaus, kuri stiprino mus abi apkabindama Rojaus Trejybės AŠ ESU meilės virpesiais.
Tai ir dar kartą užtvirtina šis patyrimas, kad tik skleidžiant meilę į aplinką, dalinantis sukauptomis žiniomis, patyrimais su kitais dvasios broliais ir sesėmis, stiprini silpnesnį, kuriam labai reikia išgirsti tų meilės lašų kapsėjimo garsą. Ir tik apkabindamas meilės virpesiais kitą, kartu augi dvasioje ir stiprėji pats, gydomas fizinis kūnas ir visos negalios.
Tik atradus Rojaus Trejybę AŠ ESU savyje pradedi gyventi tikrą gyvą gyvenimą ir nesvarbu kur nuplauksi, į vienišą krantą ar į vandenyno gelmes, su tavimi visuomet tavo Tikrieji Rojaus Tėvai AŠ ESU.
TIK JŲ TIKROJI MEILĖ IŠKELIA VIRŠ VISŲ MATERIALIŲ RŪPESČIU IR NURAMINA GYVULINIO PROTO APRAIŠKAS.
TIK NUOLATINIS KREIPIMASIS Į TĖVĄ, Į ROJAUS TREJYBĘ AŠ ESU STIPRINA IR DRĄSINA, IŠKELIA ANT SPARNŲ.
Visu savo nuoširdumu apkabinu kiekvieną savo meilės dideliu glėbiu.
Su meile Laima.
LaimaJAV
2014-12-14 21:01:28
Vakar ryte prisiminiau kažkada perskaitytą Tėvo mums perteiktą mintį, kad mums patyrimai yra suteikiami tam, kad jais vieni su kitais pasidalytumėme, o ne laikytumėm sau.
Iš tikrųjų niekas taip neramina kaip paskyrus laisvą minutę ramybėje pabendrauti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Išsipasakoti savo lūkesčius, pasidalinti pamąstymais. Tai mane daro laiminga. Tie pasikalbėjimai mane tiesiog pakrauna toliau gyventi doros gyvenimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Jeigu dėl kokių nors priežasčių nepasikalbu vieną kitą kartą su savo mylimais Tėvais tada mane VISTIEK pradeda taip traukti, kad aš atsisėsčiau ir štai paskirčiau tą minutėlę, o iš tikrųjų gerokai daugiau nei minutę, ir pabendraučiau su savo Tikraisiais Tėvais. Ir tai natūralus troškimas, juk pavyzdžiui vaikas tiesiog turi bendrauti su savo gimdytojais, kad semtis iš jų išminties juk vaikas dar mažytis ir jam reikia paramos tai taip ir man, mums, reikia Rojaus Trejybės-AŠ ESU išminties ir nuolatinės paramos, kad mes galėtum augti dvasioje Dvasinių Tėvų padedami. Juk stengdamiesi gyventi patys savarankiškai vieni sau mes paprasčiausiai pasimesime kaip ir mažylis vaikutis pasimestų be savo gimdytojų ir nežinotų ką ir kaip jam daryti nes jis neturi patirties ir jam reikalingas išmintingas patarimas, nukreipimas teisinga kryptimi.
Kartais, nors ir yra jau žinoma, kad štai tavo VIDUJE yra TAVO TĖVAI ir tau pačiam tik tereikia su JAIS pasikalbėti, na nebūk užsispyręs ir tinginys, bet – TIK SUKAUPTAS PATYRIMAS yra tai, kas mus skatina vėl ir vėl nuoširdžiai atverti save. Ir taip vis lipdydami vieną, antrą, trečią ir daugybę sukauptų patyrimų su Rojaus Trejybe-AŠ ESU mes augame dvasioje ir patiriame vidinį džiugesį ir palaimą, kad vis tik mes NEPATINGĖJOME. Atpildas už įdėtas pastangas bus, nėra taip, kad mes nors vienas visoj Kūrinijoj esame kažkoks tai paliktas ar užmirštas. Mes VISI esame MYLIMI.
Urantijos grupėje studijuojant Morontinės motos žmogiškosios filosofijos aštuntąjį teiginį – “pastangos nevisada sukelia džiaugsmą, bet be išmintingų pastangų laimės nebūna” - Algimantas paaiškindamas jį, mums papildo: “Nesitikėkite džiaugsmo dėdami pastangas, bet dėkite jas, dėkite, dėkite, dėkite...
Tos pastangos vienam suteikia atlygį po metų, kitam po dvejų, po dešimties..
Nesusiekite laiko su pastangomis kad jos būtų tiktai jūsų asmeninis indėlis ir nemąstykite apie tai, kad jūs turite pasiekt atlygį nes tas mąstymas tikslo patyrimo iškart jums suteikia įtampą…
Išmintingos pastangos visuomet atneša laimės pojūtį”.
Ir pabaigoje mums kaip dvasinėms asmenybėms primena: “ Atsiduokite daugiau VEDIMUI iš vidaus ir tada jums nereikės sukt galvos tai kokios turi būt išmintingos pastangos..”
Užvakar jau buvo vidurnaktis kai aš prieš einant miegoti atskirai kambaryje atsisėdau pagarbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir su ja pabendrauti. Tik atsisėdus ir ištarus pirmąjį „mylimas Tėve“ man pradėjo tekėti garbinimo žodžių gausa ir aš tik kartoju tai ką girdžiu, o žodžiai kad liejasi kad liejasi man net nežinant koks bus sekantis žodis ir po to dar pastebiu, kad garbinimo žodžiai man tokie pateikiami, kad tai ką išgirstu man tampa manęs sustiprinimu. O prieš atsisėdant pagarbinti aš to net nesitikėjau dar netgi prisimenu trumpai pagalvojau, kad jau vėlu ir aš kaip visada greičiausiai užmigsiu vos pradėjusi garbinimą. Bet manęs štai laukė maloni staigmena ir kokia aš buvau laiminga už šį manęs sustiprinimą ir už tai ką išgirdau ir jau nuėjusi miegoti vis atmintyje kartojau ir kartojau tai ką girdėjau, kad tik nepamiršti. Juk kiekvienam iš mūsų būtų malonu išgirsti, tą švelnų tokį stumtelėjimą, kad štai, TU GALI tapti DAR nuoširdesniu Mūsų vaiku tik labiau pasistenk, daugiau pasitikėk dar daugiau bendraudamas su Mumis Mūsų mylimas vaike.
Tai buvo nuostabus patyrimas man. Nuostabu ir nauja, kad būtent garbinimo žodžiuose drauge buvo perteikta tai ko man taip reikėjo tą akimirką. Ir tai man yra atlygis, kad NEPATINGĖJAU atverti save Rojaus Trejybei-AŠ ESU, o juk galėjau sau nueiti miegoti teisindamasi, kad vėlu, bet nebūčiau sukaupusi dar vieno patyrimo kuris reikiamu momentu visada iškils iš mano pasąmonės, kad mane sustiprinti. Ir kuris jau sustiprino mano dvasinį stuburą kaip ir kiekviena mūsų nuoširdi pastanga atlikti gėrio veiksmą.
Su meile, Vita
vvita
2014-11-19 12:48:21
Gyvenimas su Rojaus Trejybe- AŠ ESU yra kokybiškai visai kitoks, negu be jos. Šią savaitę teko patirti tris ypač darbingas dienas iš eilės, kai bėgi nuo ryto iki vėlaus vakaro. Pirmas dvi dienas aš gyvenau su Rojaus Trejybe- AŠ ESU. Tiesiog kiekvienam žingsny mintyse nuolat kalbėjau su ja, kreipiau mintis kuo dažniau į ją, ir, stengiausi kuo nuoširdžiau tą daryti. Noriu pabrėžti- ne vieną kartą per dieną, bet visą dieną nuolat vis stengiantis atnaujinti ir sustiprinti ryšį. Prieš kiekvieną darbą prašiau, kad padėtų man geriau ją jausti, labiau jausti jos meilę ir palaikymą, daugiau atsiverti ir kuo daugiau savęs atiduoti kitiems mirtingiesiems visu savo nuoširdumu, ir ypač vaikams, nes su jais daugiausiai ir dirbu. Ir tikrai jaučiau tą nuoširdumą savyje ir meilę kitiems ir rūpestį kitiems ir norą dirbti kuo geriau ir jėgų bei energijos antplūdį (paprastai nesu iš energingųjų ir tos jėgos dienos bėgyje labia greitai išsekdavo). Ir man pačiai buvo keista- atrodo jau pavargau, jau nelaukiu kitų darbų, bet atsiveriu, nuoširdžiai pabendrauju ir jų atsiranda (o tas pabendravimas dažniausiai vykdavo arba einant iš vienos stotelės į kitą arba važiuojant autobusu). Tačiau norą dirbti , sudominti vaiką pajausdavau tik pradėjusi darbą. Lyg stebiu save iš šono- atsirado daug daugiau spontaniškumo, improvizavimo, žaidimo- to, ko ir reikia, kad vaikams nenusibostų tas 45 minutes. O tai nelengva, ir reikia labia daug savęs atiduoti, kad matytum džiaugsmą, o ne nuobodulį vaikų akyse. Nepaisant to nuostabaus pakylėto jausmo ir geros nuotaikos, vis tiek sugebėjau pamesti pirštines, supainioti dienas (dvi dienas iš eilės) ir dėl to pirmu atveju- ateiti į polikliniką 8 ryto ne tą dieną, o kitu atveju-pavėluoti į darbą. Ir kas nuostabiausia, nei vienu iš šitų atvejų nepajutau nė menkiausio susierzinimo. Netgi save pralinksminau- man tikrai buvo juokinga. O paprastai , tai aš esu miegalė, tad keltis anksčiau veltui, važiuoti veltui , vėluoti į darbą ir tik dėl to, kad supainiojau dienas- absurdas, na tikrai būčiau dėl to susinervinusi ir galbūt visos dienos nuotaiką susgiadinusi. Tik ne šįkart.
O šiandien, gal dėl to, kad vakar per vėlai nuėjau miegoti, nuo pat ryto nejutau ūpo atsiverti Rojaus Trejybei- AŠ ESU, ir taip sunkiai ta diena slinko! Vis galvojau- kaip čia ištverti, kaip nenorėti miego, kaip dirbti gerai? Bandžiau kavos „terapiją“- nepadėjo. Tai valgyt noriu, tai per daug prisivalgiau, ir kiekvienu atveju- vis nėra to gero jausmo ir nėra. Ir kankinausi visą dieną, o taip reikėjo to pastiprinimo iš viršaus, taip reikėjo! O jo nebuvo, nes pati jo nepasiėmiau.
Taigi ką visu tuo norėjau pasakyti: jeigu nori gyventi gerai, tai gyvenk su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, nes kitaip, mielasis, nieko nebus. Be jos tu- lyg šapelis mėtomas vėjo. Tu esi priklauomas nuo visko! Nuo kitų nuotaikų, nuo oro, nuo miego, nuo aplinkybių, nuo gerų ar blogų naujienų, nuo šeimos, nuo draugų, nuo pinigų .Ir nežinai, kaip neprarast pusiausvyros, kaip bent jau ATRODYTI ramiam prieš kitus, kaip tokiam BŪTI, kaip jaustis laimingu? O kaip gi tu būsi laimingas be Laimės Šaltinio ir Centro? Kai atrandi jį savyje, tai tau NIEKO nereikia, kad jaustumeisi puikiai. Jokių išorinių aplinkybių. Tu tiesiog esi laimingas ir tai nuostabu!
Dėl tos ramybės- aš ilgai ilgai ieškojau ir bandžiau atrasti tą vidinę ramybę ir maniau, kad reikia su savimi be galo daug dirbti, gal medituoti, gal naudoti psichologinius metodus, kad jaustumeisi visada ramus ir neišsimušantis iš vėžių. Ir maniau, kad tam reiks labia daug metų sunkaus darbo su savimi.
Ir vis man prieš akis iškildavo, ir dabar iškyla epizodas iš vieno filmo. Veiksmas vyksta Tibete. Vakariečiai blogiečiai nori pagrobti jų dvasinį lyderį, nors jis dar yra mažas vaikas. Ir rodo, kaip „geriečiai“ jį saugo, kaip sprunka nuo tų „blogiečių“ bėgdami nešant ant rankų, važiuodami automobiliu, po to vėl bėgdami. Jaučiasi didelė įtampa, rodo, kaip jie nuolat bėga, o juos nuolat vejasi ir dar šaudo. Tačiau tas vaikas- visą laiką šypsosi , tyli ir spinduliuoja dieviška ramybe. Ir galvoju- kaip nuostabu- jausti tokią giluminę ramybę netgi tada, kai tavo gyvybei gresia pavojus, kai tave vejasi, ir dar kai esi mažas vaikas! O mes paprastai ramybę prarandam daug paprastesniais gyvenimo atvejais.
Na va, o dabar galiu drąsiai pasakyti kad radau kryptį, kuria reikia eiti ir instrumentus, su kuriais reikia dirbti. Tačiau vien žinoti to nepakanka. Reikia daryti, nuolat stengtis, dirbti NUOLAT ATSIVERIANT savo Tikriesiems Tėvams ir Geriausiems Draugams. Bet koks gi tai darbas? Tai- MALONUMAS .
Su meile,
Skaiste
2014-11-13 23:19:11
Ačiū, Valdai, kad pasidalinai tokia nuostabia patirtimi. Būtinai pasimelsiu Dieviškiesiems Rojaus Dvasiniams Tėvams už juodaodį mūsų brolį.
Lai lydi jus abu Tėvo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU palaima.
Rizikuoju būti nuobodi, ar net nesuprasta, bet skaitant tavo parašytą tekstą mačiau, kad visas tekstas buvo nubarstytas žalsvomis kruopelytėmis, lyg tai žalsvu smėliu, netolygiai, vietomis tankiau, kitose vietose rečiau.
Visiems linkiu gero vakaro ir Rojaus Trejybės -AŠ ESU palaimos.
Su meile,
IRENA
2014-11-08 16:08:51
Mieleji, Noriu pasidalinti keliais savo patyrimais, kuriu tiesiog apstu, bet vis pritruksta laiko visa tai uzrasyti ir pasidalinti su jumis, tai nesuredaguoji ir klaidu neistaisai tai dar kazkas. Jums tiems kurie lankote Urantijos Knygos studiju grupe Vilniuje ir lankotes Gyvojoje Sventoveje gerai, ateinat, papasakojat savo patyrimus ir viskas, tuom praturtindami kitus susirinkusius, o mane vis spaudzia is vidaus, parasyk parasyk parasyk, o tie patyrimai vis nauji ir nauji kiekviena miela diena, ir taip kaip rasytoja nauja novele o dailininka jo vaizduote, taip ir mane spaudzia, kad prisesciau ir uzrasyciau ir pateikciau i foruma, kad sustiprinciau kitus sielos brolius ir seses. Siuo metu ir jau gana seniai, as visiskai pilnai suvokiu, kad esu apvaizdos dalis, ir esu panaudojamas sviesos skleidimui savo aplinkoje – esu vedamas.
Nei is sio nei is to sugalvojau nuvaziuoti nusipirkti maisto i parduotuve. Vakaras, patikrinau interenete ar dar suspesiu nuvaziuoti kol uzdarys ir issiruosiau. Atejau i autobuso sustojima, matau moteris pilna pykcio tramdo savo vaika: «tu stovek, tu niekur neik», vis paima ir patempia uz rankos, vis aprekia, o tas stovi kaip ikaltas, akyse baime, liudesys ir lyg ir klausosi tos mamos, ir nesupranta kodel tas toks artimas zmogus sitaip draskosi ir jam neledzia net zingsnelio i sali zengti. O sita toliau kaip zveris lieja savo susikaupusi vidini ituzi sitam mazam vaikeliui. Nieko jai nesakiau, ai galvoju, tiek to, gan daznai tenka pamatyti tokiu motinu kurios savo vaikelius tramdo. Uzlipau i antra autobuso auksta atsisedau ir vaziuoju, ir vis girdziu tos motinos kriokima, su ituziu, vis ant to vaikelio apatiniame autobuso aukste. Neapsikenciau nusileidau zemyn, ir sakau jai, «klausyk, tau labai tiktu zoologijos sode dirbti, gyvulius dresiruoti, tai tikrai nauda butu». Po lengvo soko ji suprato ka jai pasakiau, paleido to vaikelio ranka ir nuo manes atsoko per du zingsnius, issigando. Sakau jai vel, kam tu ta vaika terorizuoji? O ji isreke, tu nezinai ka jis isdarineja, koks jis, kaip man su juo sunku, ir isviso ko cia kisiesi, mano vaikas darau ka noriu! Sakau tu nurimk tai yra vaikas pats sau nors ir tavo, bet taip terorizuoti jo tu negali. Ji sako, kas tu toks kad man aiskini ką su vaiku turiu daryti, neturi man teises aiskinti, Sakau jai, turiu teise nes pats du vaikus uzauginau, nuo pat mazens, del to ir tau turiu teise paskyti, kad jo sitaip neterorizuotum, jis juk tik vakas. Tuo metu tas vaikelis paziurejo i mane ir nusimines nuleido akis, prisiliete lupom prie stiklo skiriancio duris ir sedimas vietas, — ziurek ka jis daro, visokiu bakteriju prisitrauks! Sakau tai tu nerek, jam ramiai paaiskink, ir jis supras, o kai tu reki tai jis tik issigasta, kad pats mylimiausias zmogus, mama sitaip ant jo kriokia, o galu gale jis tik vaikas. Jam reikia aiskiniti, o tu ji mustruoji kaip gyvuli ir savo pykti ant jo lieji. tau paciai reikia nurimti, sakau pasimelsk, o ji sako, Dievas man nieko gero nepadare. Supratau, kad ta linkme kalbeti toliau nereikia. Ji nurimo ir taip ir liko stoveti nuo manes atsokus o vaikas sedejo kitoje puseje nuo manes tol kol islipom. Kazkas man patapsnojo per peti ir padekojo. I tai net nesuregavau, maciau kaip ta isiutusi motina dar labiau aprimo, atslugo atmosfera ir autobuse. Atejo laikas islipti, tai ir nuejau, prasydamas Apvaizdos ramybes jai ir tam vaikeliui. pasimeldziau. Ka padarysi kad gyvulizmas sitaip isigalejes ir net istatymo ginamas.
Pirmadieni pradejau nauja darba, naujame objekte. Diena niuri, visa ryta lyja, dregna, mintys tokios nelengvos apeme, anksti reikia keltis i darba visa valanda kazkur traukiniais trenktis, Tai ir sakau: Teve, Ka gi as cia veikiu, toks tamsus ir niurokas tas pasaulis, naudok mane, sakau, sviesinkim ji kartu. Atejau i ta nauja darba, ir matau is kitos kompanijos atejo juodukas toks is Nigerijos irgi ta pati darba dirbs, tai sakau jam, dirbam kartu tai vistiek smagiau bus, jis sako ok dirbam. Dirbau tyledamas ir mazai demesio i ji kreipdamas, paskendes savo mintyse, bendravau su Rojaus Trejybe-AS ESU, ir vel i Juos kreipiuosi sakau Brnagieji, ka as cia veikiu, gyvenciau sau kokiuose nor siltuose krastuose, daryciau savo masazus, ar dar ka nors, taip tas saltas oras man nemalonus, diena niuri ruskana tai nors zmonems padeciau visa diena su jais dirbdamas. O man ir sako is vidaus, o tu si bendradarbi apsviesk. Pasiziurejau i ta zmogu vel, ir uzdaviau kazkoki klausima apie Religija, Jezu… na ir prasidejo…
Sako jis man, tai ar tu krikscionis? sakau ne. O jam viduje matyt jau daug klausimu prisikaupe, Tai pasakyk man kas yra Jezus, kaip manai? Ar tu juo tiki? Sakau jam: yra skirtingi dalykai, pazinoti Jezu ir vien tik juo tiketi, tai as Jezu zinau, pazystu ir jis gyvas, ir su Jezumi galima bendrauti. Savais zodziais ir ne per uzrasytas maldas. Jezus, sakau tai musu Vietines Visatos Nebadono, vienas is Kureju, kartu su savo partnere, kurios vardu ir pavadinta musu Vietine Visata. Hm idomu sako, o kas yra velnias? sakau jam nera tokio isviso, zmoniu ismislas, Kaip..??? paprastai sakau, Tevas Rojaus Trejybe yra tik meile ir jokiu velniu nesukure, tai ka zmones vadina velniu yra visai kiti dalykai ir nieko bendra neturi su kazkokiu neegzistuojanciu velniu. O tai kap ir kam tu meldiesi, klausia jis, sakau Rojaus Trejybei AS ESU, savo Rojaus tevams meldziuosi ir Juos garbinu. O kas tie Rojasu Tevai? isvardinau. - O kur Jezus??? O Jezaus Trejybeje nera, Jezus yra Sunus Kurejas Kartu su savo partnere Dukra Kureja, ir jie yra tiesiogiai kile is Rojaus Trejybes ir tokiu sūnų kaip Jezus yra 700000, o kaip as meldziuosi tai jeigu nori galiu pasimelsti garsiai, tai tau viska paaiskins dar geriau. Pradejau melstis, Garbinti rojaus trejybe Angliskai, aplinka pradejo rimti, jau supratau, kad GERIAUSIAS AISKINIMAS ZMONEMS APIE ROJAUS TREJYBE YRA GYVAS GARBINIMAS IR GYVA MALDA KARTU SU TUO ZMOGUMI. bet kadangi situ virpesiu jis dar nepajuto tai mane pertrauke ir vel pradejo pilti klausimus, teko jam aiskinti kaip sudaryta visata, is kur as viska zinau, pasakojau apie Urantijos Knyga, kad jis ja turetu pasiskaityti ir ten ras visus atsakymus nes man reiktu labai daug aiskinti, tai pasiemiau tlefona atidariau programele su urantijos knyga ir daviau jam pasiziureti knygos turini, papasakojau siek tiek sios knygos asiradimo aplinkybes ir paaiskinau priezasti, kad si knyga atsirado ne is zmoniu, tam kad neatsirastu nauju sventuju. Sako, o kaip gi ji galejo dokumentas po dokumento atsirasti kaip ji atsirado? sakau buvo materializuota. Issiemiau telefona ir YouTube parodziau filmuka kaip paprasti zmones materializuoja ir dematerializuoja daiktus, is nieko pagamaina duona, savo energija manipuliuoja taip kad uzverda maista. Tai sakau jeigu sitie paprasti zmogelai gali daryti tokius dalykelius cia zemje, tai kas yra kvalifikuotom dvasinem butybem materializuoti kazka?
Ji tiek suintrigavo visi tie atsakymai, kad jis nustojo dirbti ir puole manes klausineti apie viska, apie uzrasytas maldas, apie tai kas bus po mirties, Kodel nereikia melstis Jezui o Tevui Rojaus Trejybei AS ESU, kas yra tie vadinami stebuklai kurie aprasyti biblijoje, tiesiai sviesiai pasakiau jam, kad Naujasis Testamentas tai paprasciausi apastalu memuarai, kuriuos jie parase is to ka jie mate, girdejo ir kiek tuo metu savo intelektu galejo suprasti, o pries 2000 metu tai jie is viso beveik nieko nesuprato ka aiskino jiems Jezus. tik veliau kazka suprate, suplake dar su zydiskais mokymais ir tuometiniu supratimu tuos memuarus ir uzrase, ir gavosi Naujasis Testamentas. Aiskinau jam kai kuriuos fragmantus is Jezuas gyvenimo, vis su kiekvienu atsakymu jo mastyma islaisvindamas is mistikos, kuri stebuklais yra apsupusi Jezaus Gyvenima. kiekviena jo klausima apie biblija ir nauja testamenta tisiog nuginkluodavau paprastu logisku paaiskinimu paprastais pavyzdziais, kartais atsakydamas jam klausimu i jo klausima, ir jis i savo klausimus atsakydavo pats, po kiekvieno mano atsakymo jo veida vis nutvieksdavo islaisvinanti sypsena. Keitesi jo akys laikysena, zmogus pradejo svieseti akyse, vien tik PRIIMDAMAS situos paprastus atsakymus i jo uzduodamus klausimus.
Sita fenomena stebiu jau ne pirma karta, kai tiesiog akyse zmogus keiciasi, svieseja pilna to zodzio prasme, kadangi energija matau ir jauciu gan subtiliai tai tuos dalykus labai lengva pastebeti, kaip net fiziskai keiciasi zmogaus laikysena, veido israiska, svieseja viskas aplink galva.
Paskutiniu metu, as nelabai stengiuosi galvoti apie kita zmogu, apakinsiu ji ar ne ta informacija ir energija kuri is to sklinda, tampu instrumentu savo mylimu Tevu rankose tiesiog beriu viska kaip zirnius ir jau savaime viskas susireguliuoja ka sakyti, o ko dar nesakyti, kam zmogus pasiruoses o kam ne, vis parabole apie sejeja prisimenu ir viska kas eina is vidaus kalbu ir del nieko nesirupinu, esu tarsi kanalas per kuri Minties Derintojas beria visa informacija, ir man visiskai nesvarbu kas vyksta aplinkui, kas klausosi ar nesiklauso is aplinkiniu ir kokios yra ju reakcijos i tai kas pasakyta, tai ko zmogus negali suvokti siandien atejus laikui suvoks, o as tik seju sekla jo viduje. O jeigu zmogus pradeda kazkam priestarauti ir pykti ar mane pulti, tai nutylu palinksu galva ir taupau savo energja jam pritardamas. Man patinka zmogaus intelektualiems ir nepagrystiems priestaravimams pritarti, jie kyla is uzspausto vidaus, tai kai su ju paistalionem sutinki tai jie patys kartais suklusta ir suvokia kokius briedus teigia.
Dienai ipusejus mano draugas manes klausia: «O kas yra dvasingumas ir kaip man tapti labiau dvasingu?», TAi jam ir paaiskinau kas yra asmenybe, asmenybes tapatybe, kas yra Minties Derintojas, kelis kartus vis paminejau kad kiekvieno zmogaus turincio sveika prota viduje, mastyme gyvena tikras, neissigalvotas Rojaus Trejybes-AS ESU fragmentas, ir dvasingejimo procesas butent ir yra atradimas sio fragmento savyje, atsidavimas jo vedimui is vidaus ir savo tikrosios Dvasines asmenybes atverimas vis labiau, o dvasingeti yra vienas paprastas budas, kalbeti kiekviena diena su Kureju, gyvenaciu tavo viduje. Su kuo sutapsi tuom ir pats tapsi» sakau sutapsi Su Rojaus Trejybes Asmenimis Juos atrades, igausi ju harakterio savybiu, tapsi vis labiau i Juos panasus, tapsi vis labiau dvasingas, po kiekvieno atsakymo sekdavo kitas klausimas, o as vis atskinejau o jis tik klausesi sypsodavosi kaip vaikas is dziaugsmo ir vel klausdavo. Sako, tu mane laisvini duodamas situs atsakymus, aciu tau, Sakau Tevui dekok, as cia tik instrumentas kad perteikciau tau tai ka jis troksta tau pasakyti is vidaus, bet per tas dogmas, uzrasytas maldas, ritualus, Jis iki taves prisibelsti negali. tai ir atsiuncia tau toki kaip mane, kad tau pasakyciau viska ir tave sustiprinciau. naudokis proga, sakau, ir klausinek visko ko tik nori kol dirbam kartu, nes itariu rytoj turbut dirbsim atskirai arba mane isviso perves dirbti kitur.
Jis sako zinai, dar vakar meldziausi ir prasiau dievo, kaip man dvasingeti ka daryti, kad as galeciau viska geriau suprasti, nes skaitydamas Naujaji Testamenta ir Biblija pasimetu, neviskas man ten susirisa. Na va, sakau jam, greito reagavimo dvasinis padalinys jau ant rytojaus pildo tavo prasyma, turbut labai nuosirdziai ir gan ilgai jau pries tai prasei, kad taip operatyviai visa situacija sudeste, atsiusdami mane net ir darba ne pagal savo specialybe dirti. Cia jau ir apie Angelus Architektus turejau paaiskinti ir Tarpines Butybes, ir Angelus Serafimus, jis gere viska ir vel klause ir klause ir klause, man buvo gera taip pat, sviesinti dar viena mano mylimu Tevu sunu, dar viena mirtingaji, kad jis taptu po truputi zmogumi. Vis labiau svito jo akys. Sakau, tu svieti visas, jis sako taip as jauciu kad as jau nebetoks, kazkas vyksta viduje kitaip. Kalbant tuos dalykus apie Kureja, ir dar pasimeldus, tai pajutau kaip aplinka visai nusciuvo ir nurimo, nei vienas zmogus per visa diena nepriejo ir musu pokalbio nesutrukde, isskyrus kelias zinutes ir skambucius. Ir cia as prisiminiaus ta momenta is Jezaus gyvenimo, kai Pilotas ji tarde ir klausinejo pries pat nukryziavima, ir Jezui sake «Ar gi tu nesupranti, kad mano valioje tave isteisinti arba paleisti?» o Jezus jam atsake: «Ar gi tu nesupranti, kad jeigu tokia nebutu mano Tevo valia, tai ir tu neturetum jokios valdzios man?» Jutau kad esu dalis kazko didesnio, ne is sio pasaulio. Joks virsininkas neatejo musu darbo tikrinti, niekas niekas netrukde, ir darbo buvo padaryta pakankamai daug.
Nuejau valgyti, atisedom kartu ir as pradejau melstis, jis klausia o kaip tu ta darai, ar visada meldiesi, jeigu net ir kazka tik greitai uzkandi? ne sakau ne visada meldziuosi, bet siaip tai esu rysyje su Rojaus Trejybe ir maldoje esu beveik visada, nes man jau tai naturalu, kad as kitaip jau ir negaliu tik visada buti rysyje dziaugiantis, dirbant ilsintis kartu su Rojaus Tevais o malda sakau, turi ir praktines reiksmes, nes maistas apvalomas, neutralizuojamas, paruosiamas, ir kunas maisto isisavinimui paruosiamas, juk viskas yra energija.
Jis sako, kaip gerai kad situs atsakymus as cia gaunu, jeigu tu, sako, pabandytum visa tai pastoriui kokiam paaiskinti tai jis tave velniu palaikytu, labai sunku baznytineje aplinkoje gauti teisingus atsakymus nes ten labai smegenis isplauna ir negali papriestarauti ir visi kaip avineliai linksi galvomis.
Jis vel klausinejo ir uzdave stai toki idomu klausima. visu pirmа jis papasakojo savo patyrima Nigerijoje, Sake kad ten krikscionybe visai kitokia, ten zmones susirenka pasimelsti, ir jie turi viena grupes lyderi, kuris Jezaus vardu gydo kitus. Jis tada jautesi gerokai prislegtas, ir visa tai papasakojo tam pastoriui ar kaip jie ji kitaip vadina, tai po pamaldu tas vedantysis mostelejo ranka ir tik pasake: «Jezaus vardu pasveik» pakele ji nuo zems i virsu ,pargriove, ir vel pastate, ir visa tai dare Jezaus vardu. tai klause kokia gi tai energoja kokiu budu visa tai jis galejo padaryti. Nezinau sakau jam, pakelti daiktus ismokti gali ir tu, bet kokia jega naudojo tas zmogus as neturiu supratimo. si klausima, pasakiau jam, as uzduosiu forume. Daviau jam visus svetaines domenis, visas nuorodas, Jezaus «Kalbu Jums Vel» i visus resursus ir tiek.
Ryte atejes i darba pasake kad urantijos knyga jau uzsisake, o kai ja paskaitinejo internete, pirmuosius puslapius, tai mazai ka suprato ir jam pradejo «virti smegenys». ir labai vakar daug skaite apie tos knygos atsiradima, Sakau jam, naturalu, kad pajutai toki pojuti savo smegenims, o prie to kaip ta knyga atsirado, apie sios knygos asiradimo aplinkybes per daug nesuk sau galvos, atverk savo vidu ir tiesiog gerk tai kas ten parasyta, suprask kad svarbiausia yra atrasti Rоjaus Trejybe savo viduje, ir isiklausyti i ju vedima is vidaus, o ir knyga skaityti atvertu vidumi, jauciant, su kokia meile tos dvasines butybes visa tai renge, visus 500 metu, kad perteiktu didesne sviesa zmonijai.
Kita vakara gryzes namo, kazko ilgai stovejau virtuveje ir ziurejau kaip namo kaimynas verda maista. stovejaus ir kalbejau su juo, sakau jam kaip tu jautiesi? o jis sako gerai, viskas gerai, sakau jam, ar tikrai, matau kad jo vidus taip uzspaustas kad net visame kune jauciasi itampa - pakelti peciai ir tariami zodziai tiesiog isspaudziami is vidaus. Matau, kad esi kazkokioj depresijoj sakau jam, o jis sako, nu tai cia tokia busena man kaip ir naturali. O ar meldiesi, klausiu jo, jis sako taip meldziuosi, paskaitau maldas, visada meldziuosi dievui. Na paaiskinau jam apie maldas ir sakau zinai, einam pas mane i kalmbari ir as kartu su tavimi pasimelsiu, ir parodysiu kaip meldziuosi as. Jis sutiko. Visada tokius dalykus zmonems sakau oriai, visada leidziu suprasti, kad ta davasine sviesa kuria turiu atveres savyje yra didziule vertybe, visada drasiai kalbu zmogui apie Kureja-Rojaus Trejybe-AS ESU, nes Tevas Rojaus Trejybe- AS ESU yra man pats geriausias draugas, pats geriausias patarejas, Jie yra mano tikrieji tevai, man tai jau tiek realu kad realiau ir buti negali. Del to man ir lengva apie Juos kaip apie naturalius ir gyvus kalbeti su zmonemis. Daznai zmones klausia patarimo kur gauti ta ar nusiprkti kita, tai jiems paprastai ir pasakai ka zinai, i kokia parduotuve uzsukti ar kam paskambinti, ar siaip rekomenduoji koki pazystama, lygiai taip pat ir man, didziausias malonumas rekomenduoti savo Brangius Tevus kitam dvasios broliui ar sesei kaip islaisvintojus is visoku nebutinu vargu ir sunkiu vidiniu busenu. Atsisedom ir paemes jo ranka pradejau garbinti Rojaus Trejybe-AS ESU, Pagarbinau o paskui ir uz ji pasimeldziau. Kai atmerkiau akis tai pamaciau pries save sedinti visai kita zmogu: atsigave akys, nurimes fizinis kunas, atispalaidave peciai. Jis sake, kad meldziasi ir pats, bet tokiu pojuciu kaip po sitos maldos jis dar nebuvo patyres. jam silo krutine ir ji labai ramino o kai po maldos jau paledau jo ranka tai jjis jaute kad ta ranka vis dar kazkaks laike.
Kita diena Atejau i darba, ir su didziausia sypsena mane pasitiko mano nigerietis draugas. Prakalbejom visa diena, ir dar rytojaus diena dirbdami, atsakinejau jam i jo klausimus ir stebejausi kaip zmogus dziaugiasi, Is jo vibraciju jautesi nepasitikejimas baltu zmogumi, bet tas dalykas po truputi tirpo. Pas juos pasamoneje sedi tas nepasitikejimas, jis man prasitare, kad yra turejes nemalonumu nuo baltos rases zmoniu. Sakau, tu turetum isaugti is tokiu dalyku, kuo daugiau apie tokius dalykus galvosi tai ir prisitrauksi tokiu aplinkybiu dar daugiau, zmones juk yra skirtingi, Atverk labiau savo vidu viduje gyvenanciam Kurejui ir jausi kuom gali pasitiketi kuom dar ne, nors kai vidus pripildytas meiles ir esi vedamas tai ir nesutinki tokiu zmoniu kad tau pakenktu materialia prasme o kai panasiu sutinki tai gali juos apsviesti
.
Su siuo zmogumi susidraugavom, labai saunus vaikis, manau gal ir i Afrika kad anuvaziuosiu Rojaus Trejybe garbinti, ir siaip maloniai praleisti laika ir pabendrauti su vietiniais, valstieciais.
Telydi jus ramybe
ValdasAirija
2014-11-08 09:52:14
Koks nuostabus Vitos aprašytas patyrimas ligoninėje. Skaitai ir jauti, koks tai atskiras pasaulis, su savais nusistatymais, savo ambicijomis ir savais nuoširdžiais pergyvenimais ir vargais.
Ir tada suvoki, kad kiekvienas atstūmęs Jėzaus Kristaus apreiškimų knygą KALBU JUMS VĖL pirmiausia nubaudžia SAVE, pasmerkia BŪSIMOMS ir ligoms, ir kitoms problemoms.
Ir kokia NATŪRALI yra dar ir dvejų metukų neturinti Kotryna - ji sustoja ir stebi bet ką, kas ją tuo metu domina, ir tą daro atvirai, nesislėpdama. Ji taip rimtai ir įdėmiai stebi atviromis akimis, kad net ir suaugęs jaučiasi perskrodžiamas kaip rentgeno spinduliais.
Ir būtent tokią natūralią vidinę būseną - be jokios, net menkiausios kaukės - mes turime pajausti savo viduje KIEKVIENAS, tada mes tapsime nuoširdūs nesvarbu kur būtume ir su kuo bendrautume - su benamiu prie šiukšlių konteinerio, ar ministru, prezidentu, ar karaliumi. Parašiau žodį KARALIUMI, ir pradėjau šypsotis, kad dar iki šiol žmonės yra taip mulkinami, kad PRIPAŽĮSTA TOKIUS PAJACUS KAIP KARALIAI IR KARALIENĖS, PRINCAI IR PRINCESĖS, juk visi yra PARAZITAI IR VELTĖDŽIAI, KURIEMS NE VIETA JOKIOJE VISUOMENĖJE, JEIGU JI SAVE LAIKO 21-OJO AMŽIAUS VISUOMENE. VIDURAMŽIAI JAU SENIAI LIKO KARTŲ UŽMARŠTYJE. DEJA...
O juk neturėtų būti ne tik karalių, popiežių, metrapolitų, ar lamų, bet ir jokių roko grupių koncertų, kurie žemais virpesiais ypač veikia nesubrendusius paauglius ir juos visus veda į AGRESIJĄ. Štai tau ir atsakymas, kodėl Estijoje paauglys nušovė klasėje savo MOKYTOJĄ. TAI BEPROTIŠKOS IR AGRESYVIOS VISUOMENĖS BEPROTYBĖS PASIREIŠKIMAS MATERIALIAIS VEIKSMAIS, KURIE TIK PLĖSIS IR AGRESYVĖS.
Štai Jėzus savo mokyme, kurį jis suteikė Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje savo apreiškimų knygos KALBU JUMS VĖL antrojo leidimo proga sako:
"Juk aš šitą knygą – apreiškimą – suteikiau jums matydamas tą tamsią ir jums patiems skausmą sukeliančią aplinką. Aš stebėjau jus ir mačiau, kad jums reikalinga išorinis sustiprinimas – sustiprinimas šviesos žinia, ir aš tą žinią jums siekiau perteikti, kad galėtumėte paimti į savąsias rankas materialia išvaizda materialią mano apreiškimo knygą. Ir kada jūs iš tikrųjų įsitraukiate į tą kupiną meilės motyvo ir pasireiškimo bendradarbiavimo veiklą, už aukas dalindami šitą mano gyvą apreiškimą – šviesos knygą – jūs patys patyrėte, koks yra mano dvasinis brolis ar sesė, koks yra jo charakteris, kokie yra jo kupini viduje klausimai, abejojimai, išgąstis, ar nuoširdus troškimas. Jūs matėte savo dvasinius brolius ir seses, kaip skirtingai jie reaguoja į jūsų pačių rankose laikomą mano šviesos dvasinę knygą. Vieni su džiaugsmu ją priėmė, kiti atsainiai ją sugrąžino jums, treti nenorėjo net prisileisti jūsų arti, kad tartumėte šviesos žodį apie mano šią apreiškimo knygą. O dar kiti, turėdami savyje nepasitikėjimo tiek manimi, tiek ir savimi, kukliai priėmė jūsų pasiūlytą dovaną, bet greitai ją ir užmiršo, palikdami ją dulkėti nepaliestą. Tai tas pats kaip jūsų dvasinį brolį ar sesę atstumti, ir dar skaudžiau – užrakinti kur nors tamsiame kambaryje, kad jis liktų vienišas ir užmirštas."
TAIGI - KALBU JUMS VĖL APREIŠKIMĄ JĖZUS DABAR MUMS SUTEIKĖ PO ILGALAIKIŲ MŪSŲ STEBĖJIMŲ IR MATYDAMAS MŪSŲ GYVENIMO KANČIAS IR TAMSĄ, KAD MUMS PADĖTŲ, JEIGU JAU JO NESIKLAUSĖ - DVASINE KLAUSA - TUOMET, KADA JIS BUVO ATĖJĘS Į MŪSŲ PASAULĮ.
Kada mes susiduriame su tokiais mūsų dvasiniais broliais ir sesėmis, kurie nuoširdžiai ir noriai priima dvasinį Jėzaus apreiškimą, nebijodami, kad tai NE BIBLIJA, ir nesako, kad YRA BIBLIJA, IR NIEKO DAUGIAU NEBEREIKIA, mus taip pakelia ant dvasios sparnų iš vidaus, kad norisi DĖKOTI IR DĖKOTI Rojaus Trejybei-AŠ ESU už tokį dvasios brolį ar sesę, kuriam tokią šviesą gali ir suteikti. Tačiau kada sutinkame tokius, kurie iš pradžių lyg ir nuoširdžiai klausosi, o po kurio laiko taip pasikeičia, kad atrodo tai visai kitas mirtingasis, tai irgi norisi dar labiau remtis į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kad niekada netaptum tokiu ŽEMAŽIŪRIU, ir NEATSTUMTUM ŠIOS GYVOSIOS ŠVIESOS. O tai irgi stiprina mūsų dvasinius raumenis, nes tai yra mūsų tos akimirkos iššūkis, ar dar tvirčiau remsimės į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, ar ir patys imsime dairytis lengvesnio takelio, kuriame nėra tiek akinančios šviesos, dėl to yra tiek daug klaidžiojančių.
Mes tegalime - VISADA - sau tarti - aš visą aplinką galiu paveikti TIK DAR LABIAU ATSIVERDAMAS ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU ir ATSIDUODAMAS VEDIMUI IŠ VIDAUS. Ir tada iš mūsų - KIEKVIENO - pasklindantys dar aukštesnio dažnio virpesiai veiks aplinką, joje pasklisdami ir sklaidydami tirštus žemo dažnio tamsios aplinkos virpesius, kad net ir gydytojai nebijotų TIKROVĖS APREIŠKIMO, kuris suteiktas ir jiems - kaip ir visiems - kaip Jėzaus ištiesta pagalbos ranka, kaip ir ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU APVAIZDOS VEIKIMAS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2014-10-30 12:21:35
Mes nežinome, kur ir su kuo susitikti mums yra parengusi Rojaus Trejybė-AŠ ESU.
Net ir mums patiems sunkesnę akimirką, mes - urantai - galime tapti ryškesnės šviesos paskleidėjais tiems, kurie jos dar tik ieško.
Praeitos savaitės viduryje patekau į ligoninę su savo dar dvejų metukų neturinčia dukrele Kotryna. Na, ligoninės aplinka nėra aukšto dažnio energetinių virpesių pasireiškimo vieta ir tą aiškiai pajutau tenai būdama. Tačiau, nuoširdžių pastangų gilinant savąjį įtikėjimą dėka vis tik galima ir tokios aplinkos virpesius pakelti į aukštesnio dažnio virpesius. Ir, po intensyvaus garbinimo Rojaus Trejybę-AŠ ESU, aš pajutau kaip po mano pačios suirzimo, kad esu ten kur esu, kad matau tai ką matau, aš pati nurimau ir aplinka aplink mane pradėjo keistis, rimti.
Savo nedidelėje palatoje, iš pradžių ant fotelio, vėliau ant palangės laikiau padėtą Urantijos Knygą į kurią pastebėjau vis atkreipdavo dėmesį vizituojantys rytais gydytojai. Po keleto tokių dienų, kada jau apie pietus į mano palatą antrą kartą atėjo skyriaus gydytoja ir po trumpo pokalbio apie Kotryną ir jos būklę, ji manęs paklausė ką aš čia skaitau ir žengusi prie palangės ėmėsi vartyti Urantijos Knygą. Kiek ją pavarčiusi nieko man nesakė ir kažką dar tarusi medicininiais klausimais paliko palatą. Bet dar tą pačią dieną pavakary koridoriuje, mes pradėjome kalbėtis. Ir mano nuostabai ji noriai manęs klausė kada aš sakiau, kad žmonija turi statyti savo gyvenimą ant dvasinio pagrindo, o ne gyventi materializmu persismelkę, kaip yra dabar. Taip mums abiems dalinantis savo sampratomis apie gyvenimą, o man vis linkstant link dvasinių dalykų, aš užsiminiau ir apie Urantijos Knygą, kurią ji vartė ir kaip ji pasakė kad tai tikrai sunki knyga. Aš pasiūliau, kad galiu po savaitgalio sugrįžtančiai šiai gydytojai atnešti lengviau skaitomą Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL knygą ir ji priėmė mano pasiūlymą tarusi, kad norėtų paskaityti. Viso mūsų pokalbio metu aš vis tik laukiau, kad ji tuoj tuoj atsistos ir išeis, kadangi pokalbyje vistiek tvyrojo daktaro ir paciento atmosfera, bet ji, aš stebėjausi niekaip nepakyla nuo mano palatoje esančio fotelio – užsitęsus mūsų pokalbiui, mes perėjome iš koridoriaus į mano palatą – o toks jausmas, kad jai tikrai patinka su manimi kalbėtis. Bet pasibaigus jos pamainai mes atsisveikinome iki pirmadienio ir ji išėjo.
Jau paskutinį vakarą ligoninėje vidus mano džiaugėsi, jaučiausi taip gerai kad ir pati stebėjausi kodėl? Pamaniau kad galbūt tai tiesiog mano vidinė reakcija į tai, jog kitą dieną žinojau, kad jau važiuosiu namo.
Vaikštinėjant su Kotryna koridoriumi kaip ir kiekvieną dieną, taip ir dabar pamačiau iš gretimos palatos išeinančią paauglę mergaitę. Man visiškai nesitikint mes pradėjome kalbėtis, netgi sakyčiau to iniciatorė buvo pati Kotryna, nes ji į šią mergaitę tiesiog atsistojo ir žiūrėjo neatitraukdama akių. Taip mes ir buvome priverstos pasikalbėti. Aš visada sakiau, kad su paaugliais aš tiesiog nemoku kalbėtis, nežinau apie ką kalbėtis. Kadangi aš tuo tikėjau tai ir su šia mergaite net minties neturėjau, kad sugebėčiau ilgiau tęsti pokalbį. Bet vangiai, abejodama lyg verčiama trylikametei Paulinai pradėjau pasakoti priežastį kodėl su Kotryna atsidūriau ligoninėje. Ir taip mes pradėjome dviejų valandų pokalbį apie dvasinius dalykus. Paulinai paprastais žodžiais pasakojau apie gyvą ir realią Rojaus Trejybę-AŠ ESU esančią mūsų, kiekvieno viduje per mumyse patalpintą Minties Derintoją. Papasakojau kas yra Minties Derintojai, kokia neįsivaizduojamo dydžio yra Kūrinija, pasakojau apie realų Jėzų Kristų ir kad jis yra gyvas apie jo misiją Urantijos planetoje ir žmones klaidinančią Bibliją. Pauliną nuraminau, kad nėra jokio pragaro ir kančios už nuodėmes kada iškeliausime iš šios planetos. Priešingai, įtikėjęs bus prikeltas ir mūsų laukia nuostabi patyrimų kaupimo kelionė link savojo likimo įgyvendinimo – ištobulintiems pasiekti Rojų, savo Tikruosius Namus. Mūsų pokalbis buvo ilgas ir Paulina sakė jog niekur tokios informacijos nėra girdėjusi ir kad jai labai įdomu. Aš papasakojau apie Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvąją Šventovę, ji manęs klausė kur vyksta pamaldos, kokios tai pamaldos ir aš su didžiausiu malonumu pasakojau, kad tai nieko panašaus į ritualinę bažnyčią kurioje ir pati Paulina pripažino, kad neturi jokio noro eiti. Kadangi mergaitė ligoninėje guli dėl skrandžio problemų aš ją pamokinau, kad su Kūrėju dar šį pat vakarą pabendrautų savais žodžiais ir išsipasakotų savo norus, lūkesčius ir problemas. Aš padovanojau Paulinai Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL apreiškimą ir ji laiminga dėkojo už šią dovaną.
Jau atėjo vakaras, laikas migdyti Kotryną. Paulina pastebėjo, kad mažylė labai rami, klauso manęs ir nerodo jokių kaprizų. Ir papasakojo kaip gretimame skyriuje panašaus amžiaus mergaitės motina niekaip nesusitvarko su savo vaiku kuri krenta ant žemės jei nėra pildomos jos vaikiškos užgaidos ir garsiai triukšmauja. Tada aš ir papasakojau, kad dabar vaikai Minties Derintojus gauna daug vėlesniame amžiuje dėl savo viso dėmesio sutelkimo ne į dvasinius dalykus, o vien tiktai materiją, dėl to prie tokio proto sunkiau prisibelsti Kūrėjo Dvasiai. Ta proga palyginau kaip Kotryna, kuri jau turi Minties Derintoją ankstyvame amžiuje, atsisėdus lovoje priešais pietaujančią mane savo dviem piršteliais prilaiko mano rankose laikomą šaukštą ir padeda man valgyti. Ligoninėje būnant dažnai man glosto galvą, nes virpesiais viduje jaučia pasikeitusią, neįprastą mano nerimo būseną ir tokiu būdu mane ramina.
Jau baigiantis mūsų pokalbiui Paulina pasakė, kad ji kalbėdama su manimi visai nejaučia kad aš vyresnė ir man tai buvo džiugu girdėti, juk pats lengviausias būdas suartėti – iš meilės pasidalinti sava patirtimi su to nuoširdžiai trokštančiu dvasios broliu ar sese.
Ryte, vaikų žaidimo patalpoje mane susirado mano jaunoji draugė kartu su pas ją atėjusia aplankyti mama. Paulina pasakė, kad mama labai susidomėjo mano padovanota jai knyga ir aš toliau tęsiau pokalbį apie gyvąjį kelią jau su mergaitės taip šiltai ir maloniai bendraujančia mama Lina.
Lina šypsodamasi pasakoja kaip negali atitraukti akių nuo Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL apreiškimo ir klausia manęs jai rūpimų klausimų. Kada kalbėjau su Lina, mano viduje atsirado toks didelis noras padėti šiai moteriai ir aš pabrėždama jai pasakau, kad nereikia savęs graužti dėl praeities įvykių, juk kas buvo jau buvo ir to nebepakeisi. Žmogus turi gyventi ramybėje, o ramybę galima patirti tik iš atrasto Kūrėjo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU ir priešingai, kankinant save dėl praeities veiksmų prasidės ligos ir Lina tuoj pat patvirtino, kad taip ir yra ir akyse pamačiau, kad dabar jai tapo aiškiau kodėl prasidėjo jos problemos.
Aš parodžiau Linai Urantijos Knygą kurią ji norėjo pavartyti, kaip ir praeitą vakarą Paulinai taip ir dabar jos mamai pasakojau apie Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvąją Šventovę ir Gyvąjį Kelią kelis kartus paminėdama, kad viskas ko iš jos nori Rojaus Trejybė-AŠ ESU tai yra jos nuoširdus kreipimasis į Ją savais žodžiais, kiekvieną dieną.
Po pietų šiltai apsikabinau šias dvi mano naujai sutiktas dvasios seses ir atsisveikinusi išvykau iš ligoninės.
Na, o po savaitgalio sugrįžusi gydytoja jau buvo kitokia. Kada mano palatoje vizitavo su kita gausybe daktarų tiesiog vidumi pajutau, kad mano žadėto jai atnešti apreiškimo ji tiesiog nepriims. Jaučiau, kad per sunku jai nugalėti savo gyvulinį ego kuris dar taip bujoja ir buvau teisi – ji taip daugiau ir nepasirodė.
Vakar su manimi susisiekusi Paulina pranešė, kad ją išleido iš ligoninės ir man buvo džiugu tai sužinoti.
Su meile, Vita
vvita
2014-10-30 10:06:33
Noriu su visais pasidalinti dziugiu patyrimu.
Pradejau visus savo sutiktuosius brolius ir seses dvasioje sveikinti su gimimo diena.
Tiesa, pati nesvenciu ir jau nepripazystu zemisku gimimo dienu.
Susitikus, ar telefoniniu, skaipo zinuciu pagalba
Pasakau: "Sveikunu su gimimo diena"
Visus labai nustebinu. Visi kaip vienas sako, kad mano gimimo diena ne siandien. Tuo metu sakau: " Su artejancia gimimo diena". Kiekvienas nepazadintas brolis ar sese labai apsidziaugia, pakyla nuotaika, o tuo metu tampa atviros vidines durys priimti ryskesne sviesa.
Su meile, pati svytedama sakau: " Kiekviena ryta pabudus is miego, pailsejus, atsikelus tai ir yra naujas gimtadienis. Nauja diena paskleisti meile, meiles virpesius i aplinka ir pradziuginti, apkabinti sutiktaji kita broli ar sese dvasioje"
Tai keletas net apsidziauge ir tvirtino, kad labai pakelia nuotaika ir naudosis siuo metodu.
Tai puikus Rojaus Trejybes AS ESU meiles ir sviesos virpesiai nors mazu spinduleliu paskleidziami i aplinka.
Mane taip pat stebina kitu reakcija, pradziugina ir sutvirtina.
Bukite visi apkabinti stipriu Meiles glebiu. Laima.
LaimaJAV
2014-10-17 20:47:51
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.