Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Mielieji, aš žaidžiu žaidimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kurį man gal prieš pusmetį pasiūlė žaisti Algimantas. Šį žaidimą aš žaidžiu ypač tada kada aš jaučiu jog mano protas yra pavargęs ir jaučiu, kad po garbinimo ir pabendravimo su Rojaus Trejybe-AŠ ESU aš tuoj užmigsiu, bet kad neužmigti ir pasisemti išminties iš Išminties Šaltinio aš dažnai praktikuoju šį Algimanto man pasiūlytą žaisti žaidimą. O jis labai įdomus ir prasmingas.Aš pagarbinu Rojaus Trejybę-AŠ ESU, pakalbu su JA ir paprašau, kad Rojaus Trejybė-AŠ ESU man pasakytų apie ką gi man dabar kalbėti. Kokia tema. Paprašau, kad tai JI dėliotų mano mintis, kad aš giliau atsiverčiau JAI šią akimirką ir kad tai iš JOS lietųsi išmintis man pasakojant - samprotaujant apie Rojaus Trejybės-AŠ ESU pasiūlytą mintį, temą. Taip aš ugdau savo pasitikėjimą Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir tokiu būdu švarėja mano kalba, ji tampa raiškesnė, nuoseklesnė ir konkretesnė. Tada man išplaukia dažniausiai vienas žodis ir aš kalbu mintyse ta tema kokią išgirdau. Pradžioje manyje buvo daug nepasitikėjimo ir aš galvodavau, argi tikrai tai TU Rojaus Trejybe-AŠ ESU man pasiūlei kalbėti tokia paprasta tema? Kas gi čia dabar, vienas žodis? Bet aš iš patirties žinodama, kad Algimantas visada pamokina išmintingai, tai ko man reikia tą akimirką ir kas mane tikrai sustiprins jeigu vis tik nenuleisiu rankų ir pasistengsiu, aš ėmiausi darbo ir tokį bendravimo būdą dažnai praktikuoju.
Labai džiaugiausi kai pastebėjau (nes PATI pastebėjau), kad man Rojaus Trejybė-AŠ ESU pasiūlo kalbėti apie tai, kas tuo metu man svarbu. Galbūt apie ką dažnai pagalvoju tomis dienomis, arba dar įdomiau, galvoju, bet Rojaus Trejybės-AŠ ESU neklausiu, būna ir taip. Ir dar labiau džiaugiausi kai patyriau jog man bekalbant mintys taip gražiai dėstosi, bet, dar daugiau – jos man pačiai suteikia informacijos, kad aš ir pasisemiu išminties iš to kalbėjimosi. Kaip įdomu ir gera tai buvo atrasti. O ir neužmiegu...
Šiomis dienomis aš dažnai meldžiuosi už vieną dvasios brolį kuris dažnai vartoja alkoholį. Aš žinodama, kad jam sunkiai išeina iš to išsivaduoti, o jis stengiasi, dažnai už jį pasimeldžiu. Ir vakar apie tai mąsčiau kalbėdama su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Kaip gi čia yra? Kada po garbinimo ir maldos pajutau, kad taip giliai panirau į tą tokią raminančią būseną ir apsnūdau aš vėl sugalvojau pažaisti mano anksčiau aprašytą žaidimą – įdomu, o apie ką šiandien pasiūlys man pakalbėti Rojaus Trejybė-AŠ ESU? Išgirdau – alkoholis, alkoholizmas. Ir pradėjau mintyse apie tai kalbėti. Nuostabus paaiškinimas liejosi mano mintyse, bet ypač mano vidų palietė kai išgirdau paaiškinimą, kad gi toks žmogus yra VIENIŠAS. Taip, dabar supratau. Kaip gi jis gali būti laimingas kai jis juk nepatiria ramybės savyje, nes jo vidus nepripildytas TURINIO. Nepripildytas Rojaus Trejybės-AŠ ESU meilės. Iš tikrųjų, juk neatradę savyje Rojaus Trejybės-AŠ ESU mūsų dvasios broliai ir sesės yra našlaičiai, yra vieniši, nes niekas negali atstoti Rojaus Trejybės-AŠ ESU atrastos ir patiriamos mūsų viduje. NIEKAS. Neužpildys tuštumos jausmo nei draugai, nei biologiniai giminaičiai, nei alkoholis ir kitokie tušti ir žalojančiai veikiantys galbūt jau ir tapę įpročiu atliekami veiksmai kurie ir trukdo mirtingajam atsiskleisti kaip dvasinei asmenybei, tikrajam mūsų aš. Savo vidaus neapgausi. Tik Rojaus Trejybė-AŠ ESU gali mus išvaduoti iš patiriamos viduje vienatvės, iš abejonių ir nepasitikėjimo savimi iš klaidžiojimų ir klystkelių atsiveriant bendraujant su JA visu savo nuoširdumu kiek tik gali tą bendravimo akimirką. Patirti Rojaus Trejybę-AŠ ESU savo viduje – tai patirti, kad štai, pagaliau aš gyvenu. Gyvenu tikrovėje ir gyvenu jau ne vienišas.
Su meile, Vita
vvita
2014-05-24 10:05:00
Tai, ką vakar pamačiau mane šokiravo. Vyko taip vadinamas eurovizijos dainų konkursas, kurį labiau tiktų vadinti negyvų iškamšų konkursu arba išsigimėlių šou. Jau daug metų nežiūriu televizijos, bet vakar žiūrėjau ir klausiau. Pirmoji vieta buvo skirta austrui transvestitui, vyrui moteriškuose rūbuose, su ilgais plaukais ir vyriška juoda barzda ir ūsais. Žodis „baisu“ čia netinkamas, nes tai jau katastrofa, tai yra tragedija netik tik to žmogaus, bet visos žmonijos. Tai baisiau už trečiajį pasaulinį karą, baisiau už karinius veiksmus Ukrainoje, nes naikinama ir iškreipiama žmogaus sąmonė, kadangi šį negyvų lėlių šou žiūri milijonai žmonių, kada deformuotos sąmonės žmogus, išvaizdoje vyro-moters hibridas, dalyvauja tokiame renginyje ir yra iškeliamas į pirmąją vietą. Nors daugelis galbūt sakytų, kad reikia vertinti tik atliekamą dainą, o ne patį atlikėją, bet turint mintyje tai, kad atliekamas kūrinys turi sutaurinti žmogaus dvasią, kelti žmoguje pačias aukščiausias vertybes, kad jis liktų įkvėptas, tai žiūrint ir klausant į tokį atlikėją, kur išviso nesuprasi, kas leidžia lipti ant scenos ir demonstruoti savo nukrypimus, supranti, kad žmogus visai parado grožio jausmą, grožio sampratą. Dvasine prasme tai reali žala žmonijai, realus tamsos virpesių paskleidimas, nes pati žmonija tarsi pasiuntė pasauliui žinutę – norėti pasikeisti lytį nieko blogo, vyrui tapti moterimi nieko blogo, siekite to ir galbūt jūs taip pat būsite eurovizijos nugalėtojas. Tai yra prapultis ir pražūtis. Tai veda į dvasinę mirtį. Ir kada žmogus-šešėlis yra iškeliamas į pirmąją vietą, o žmonės kaip išprotėję balsuoja už tai, kas turėtų būti išviso pašalinta iš eterio, tai paprastas žmogus pagalvoja gal čia viskas yra normalu, gal čia tokie laikai atėjo, gal čia taip turi būti. Ir tokie tiek transvestitų šou, tiek vienalytininkų vieši paradai yra paslepiami po žodžiu „tolerancija“. Vėliau atsiranda kokia nors iliuzinė seimo narė, toleruojanti ir palaikanti tokius žmogaus nuklydimus ir yra kovojoma už jų teises įstatymų lygyje, o po to tai išsigimsta į tokius klausimus, kaip tokie žmonės galėtų įsivaikinti vaikus, nes patys jau negali jų turėti, kad galėtų deformuoti ir perduoti savo tamsą jiems. Ir tokia „tolerancija“, kada pasekmės yra žiaurios ir skaudžios, nes vaikas užaugęs tokioje nepilnavertėje šeimoje prieis prie nenori gyventi, prieis prie savižudybės, nes jam nebus įpilta švaraus vandens į jo indą ir todėl jis nejaus gyvenimo prasmės, neįgaus savimonės.
Man mielesnis krokodilas su begemotu purvinam vandeny negu tai, ką ant scenos užkėlė vakar žmogaus šešėlis, o užkėlė žmogų-iškamšą, kurio veidas apklijuotas dirbtinėm blakstienom, kur nesuprasi kas tai per padaras ar sutvėrimas, kuris paneigia žmogaus orumą. Vakar žmogus parodė pats save, koks jis yra šiuo metu, kokia jo mąstysena yra deformuota ir iškrypusi, ir atsiskyrusi nuo gyvosios dvasinės jungties su Kūrėju-Rojaus Trejybe-AŠ ESU. O Kūrėjas yra kuriantis, Jis nekuria iškamšų negyvų lėlių, Jis kuria tai, kas yra amžina, kas išlieka. Jis veikia žmoguje per savo dvasinę meilės būsenos realų pasireiškimą, kad jausdamas Jo vedimą ir meilės spaudimą iš vidaus, kaip bendrakūrėjas, žmogus kurtų iš meilės, su meile ir meilėje. Ir jausdamas šią Kūrėjo meilę, žmogus niekada gyvenime neprieis prie tokios sprendimo, kad jam reikia pakeisti lytį. Toks sutvėrimas, kuris vakar tapo nugalėtoju, iš tikrųjų yra pralaimėtojas, nes jis mąstys, kad jo gyvenimo kryptis yra teisinga, kadangi žmonės jį palaiko. O jis nėra ir nebus laimingas, jis yra pats nelaimingiausias žmogus šią akimirką.
Šis dainų konkursas yra tikrovės paneigimas, Kūrėjo paneigimas, visatos paneigimas, dvasinės evoliucijos plano paneigimas. Tai nusikaltimas prieš žmogaus dvasinę asmenybę, kuri yra Kūrėjo dovana. Išliks tai, kas siekia gyvosios jungties ir yra gyvojoje jungtyje su Kūrėjo Asmeniu, per jo padovanotą ikiasmenį Minties Derintoją, per jo paskleistą meilės grandinę iš Rojaus iki pat laiko ir erdvės mirtingųjų sferų.
Mantas
2014-05-11 11:51:23
Šiandieną išėjęs iš vieno didžiausių prekybos centrų Vilniuje pamačiau nuostabiai pakeriantį vaizdą – prie įėjimo į prekybos centrą krypuoja porelė ančių – dvi atskridusios laukinės antys, patinas su patele. Tikrasis paukščio pavadinimas – Didžioji antis, patelė neryškios spalvos, rusvai pilka, o patinas ypač spalvingas, galva blizganti žalia su geltonu snapu, plunksnų spalva kontrastuojanti, bet labai išraiškinga ir graži. Ir matau eina antys per gatvę link prekybos centro, o automobiliai sustoja, kad jas praleistų, o jos labai juokingai krypuoja ir toks vaizdas, kad tikrai niekur neskuba, automobiliai joms nekliūtis. Praėjusios gatvės keliamo pavojaus kliūtis, atsidūrė visai šalia prekybos centro pastato lauko sienos, netoli įėjimo. Ir kaip tik tuo metu pradedu filmuoti su savo mobiliuoju telefonu, jis gi išmanusis ir sugeba tą daryti, ką gi jos toliau darys tarp žmonių skubančių kojų, tarp gelžbetoninių ir stiklo sienų, tarp rūkančių žmonių, nes kaip tik toje vietoje pastatyta stiklo būda žmogui, kur jis įeina parūkyti-išrūkyti save iš vidaus. Rūkantys stiklo kūbe taip pat pradeda stebėti dviejų herojų ančių veiksmus. Ir man tas kontrastas – asfaltas, betonas, stiklas, cigaretės, automobiliai – ir nieko nebijantys du laukiniai paukščiai, tarsi pasirodę, kad žmogus suminkštėtų viduje, kad pamatę jas dvi, nebijotų taip, kaip jos nieko nebijo. Matau, išėję žmonės iš prekybos centro, kai tik pamato šiuos du natūralius herojus, iškart pasikeičia jų žvilgsnis, iškarto atsiranda šypsenos veiduose, matau kaip traukia žmonės savo telefonus, kad įamžinti tokį neeilinį įvykį. Aš filmuodamas atsitūpiu, kad būčiau arčiau paukščių žvilgsnio, o jos eina artyn manęs, link įėjimo į pastatą ir juokingiausia, kada kuri nors sustoja ir pakėlusi sparną be jokio didelio rūpesčio su snapu pasikąso, apsidairo ir toliau tęsia savo išklimingą pasivaikščiojimą link prekybos centro durų, o durys tai tos stiklinės, kurios sukasi ratu aplink savo ašį, į kurias reikia suspėti patekti.
Greitai prisistato prekybos centro darbuotojos, jau sprendžia klausimą, ką gi čia daryti, juk reikia „tvarką“ palaikyti, skambina kažkur į administraciją, reikia juk sulaukti nurodymo. Aš joms sakau, antys irgi norėtų užeiti į vidų, tegu pasivaikšto, galbūt neapsipirkti, bet bent jau pažiūrėti, ką gi tiek judančių būtybių ten veikia ant blizgančio marmuro grindų. Ir štai išgirstu už nugaros kostiumuoto žmogaus-gyvulio, matyt apsauginio balsą, kad filmuoti negalima čia. Iš to netikėtumo, sakau aš antis filmuoju, bet atsako, kad negalima, nes dar jo darbuotojos pateks į įrašą ir galbūt aš kažkur panaudosiu tą įrašą. Galvoju, koks nesveikas žmogus, kad taip nusišneka, nes tai vieša erdvė ir dar lauke, o filmuoju tik antis ir patį kontrastą, kad jos eina į žmogaus sukurtą negyvą pastatą. Apsauginis savo dirbtiniu draugiškumu mane pašalina iš įvykio vietos ir dabar jau imsis daryti „tvarkos“. Matau kaip panaudodamas savo kostiumuotas kojas, spyrimo judesiu, bando nuvyti antis kuo toliau, bet du paukščiai kuo ramiausiai per daug nekreipia dėmesio, joms čia gerai, „palik mus ramybėje“, tarsi turėtų apsaugą iš aukščiau, tačiau kojos gigantės savo darbą padaro, ir toliau nežinau, kuo užsibaigė šis kontrastingas reginys.
Bet man tai buvo žmogaus-gyvulio, kuris yra vergas biznio, vergas savo viršininko, vergas savo paties gyvulinio proto ir dviejų laisvų paukščių, kurie gali pakilti išskleidę sparnus ir palikti taip žemai atsidūrusį žmogų, net tiek fizine prasme, kiek dvasine prasme žemai atsidūrusį, reginys. Galvoju, koks nesveikas žmogus, tie paukščiai būtų tiek sukėlę žmonėse šviesių minčių, šviesių-betoninės aplinkos kontraste, stiklinių dėžių kontraste, kiek būtų žmonių norėję tiesiog žiūrėti šią iškilmingą procesiją, nes į ją žiūrėdamas, žmogus ištikrųjų įgauna tam tikrą atsipalaidavimą per regimą vaizdą. Bet žmogaus vidus yra betoninis, su surūdijusia armatūra, kuri subyra, kada nėra tvirtų pamatų. Man tai buvo pradžioje nuostabus jausmas iki to meto, kada žmogus-gyvulys pradėjo imtis atlikti pareigą, nes galbūt bijo būti išmestas iš darbo ir todėl reikalinga „tvarkyti“, ir man tai buvo realus to nuostabaus virpesių lauko sulaužymas žodžiu ir veiksmu, sulaužymas tos natūralios procesijos, dėl kurios tikrai nebūtų subyrėjęs prekybos centro pelnas. Galvoju, jeigu prie mano darbo atskristų tokie nuostabių spalvų paukščiai, tai norėčiau, kad jie kuo ilgiau čia viešėtų, nes kaip atskirdo, taip ir išskris pačios, be spardymo kojomis. Koks dvasinių virpesių kontrastas tarp žmogaus-gyvulio ir gyvūno-paukščio, kokį kontrastingą dvasinį lauką jie tarpsusavyje skleidžia į aplinką.
Žmogus sulaužo dvasinės meilės kontūrą pirmiausia savyje, todėl serga. Serga jis pats, tuo pačiu užkrėsdamas aplinką.
Mantas
2014-05-08 20:27:23
Vakar vakare, vaikščiodama po kvapnų ir paukščių skambiais balsais skambantį sodybos kiemą, pasukau takeliu, kuriuo paėjus visada atsiveria nuostabūs saulėlydžių vaizdai. Niekada nebūna vienodo saulėlydžio, kiekvieną kartą jis vis kitoks, nes skirtingas debesų išsidėstymas vakarėjančiame danguje, o jau ką kalbėti apie nuostabias spalvas, kurios dažnai pakylėja dvasią. Ir štai einu aš tuo takeliu, ir atsisukusi į saulėlydį matau, kad taip ryškiai baltai šviečia vakaro saulė, nes dar nebuvo vėlyvas metas, ir po ta saule plaukiantys balti debesys tarsi sudarė neįtikėtinai ryškų šviesos stulpą – nuo skaisčios saulės žemyn nusidriekiantį labai ryškų spindesį. Vieną akimirką mane labai apakino toks ryškus spindėjimas, kad aš nusisukau ir pagalvojau „kaip ryškiai akina, neįmanoma net žiūrėti“. Ir pasukau labai palengva tuo pačiu takeliu atgal. Bet paėjusi keletą metrų į priekį, mano vidų netikėtai užpildė gyvybinga ir stipri meilės energija, ir aš spontaniškai pasukau galvą į saulėlydžio pusę. Ir tai ką pamačiau mane nustebino – nebebuvo jokio akinančio spindėjimo, o juk tepaėjau visai mažą atkarpą. Žvelgiau į prieš mane atsivėrusį nuostabų saulėlydžio vaizdą dvasinėmis akimis ir pamačiau, kaip dangus nusidažė ryškiomis spalvomis – virš saulės išryškėjo sodri rožinė spalva, aplink švytėjo gaivi žydra ir alyvinė spalvos, ir taip, kad visas nuostabus paveikslas atrodė kaip perlamutrinis, kažkoks spindintis ir kartu gaiviai šviesus, na visai neįprastas ir nematomas įprastam žmogiškam žvilgsniui. Žvelgiau aš susižavėjusi į tokį saulėlydį, o spalvos mano akyse mainė viena kitą, tarsi šoko, bet pagrinde išryškėjo trys pagrindinės spalvos – sodriai rožinė, geltona ir žydra. Aš kartais net nukreipdavau žvilgsnį į šalį, į laukus, o po to vėl pažvelgusi mačiau neįprastą spalvų šokį. Saulė kaip mirguliuojantis ugnies kamuolys net nusidažė kažkokia žalia spalva, ryškiai rožinio dangaus fone. Ir taip man bežiūrint neįprastą puikų reginį, jaučiau, kaip vis daugiau prisipildau meilės, kaip ji užlieja mane dvasine būsena, o viduje girdėjau, kad žiūrėčiau toliau, ir nebijočiau žiūrėti, nes juk žiūriu kartu su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Ir tikrai, šis vakarėjančio dangaus, saulėlydžio neįprastas vaizdas labai kėlė dvasią. Akimirką net pagalvojau, gal nubėgti pasiimti fotoaparatą ir nufotografuoti? Bet po to iš karto susivokiau, kad jis nepajėgus įamžinti to, ką mato mano dvasinis žvilgsnis. Tai aš tiesiog žiūrėjau ir grožėjausi, ir gana ilgai, tokiu puikiu reginiu. Laikas tarsi sustojo. O aš vis dėkojau Rojaus Trejybei-AŠ ESU už tokį puikų ir man netikėtą vaizdą, mane labai maloniai nustebinusį ir pradžiuginusį.
Su meile,
Jurgita
2014-05-04 21:32:56
Keletui dienų su šeima buvau nuvykusi į kaimą kuris yra Dzūkijoje ir kuriame aš leisdavau vasaros atostogas kada dar mokiausi. Dienos dabar šiltos ir norisi leisti laiką lauke. Užvakar rytą aš išbėgau pabėgioti norėdama pasportuoti ir pasigrožėti pabudusia gamta iš žiemos miego, kuri dabar yra pati gražiausia metuose nes visur ryški žaluma. Bėgu aš į laukus, žvyrkeliu, pro griuvėsiais virtusias buvusias fermas, pasiekusi laukus negaliu atsistebėti gamtos grožiu, bet nusprendžiu grįžti ir apibėgti gyvenvietės pažįstamas vietas. Tai grįžtu atgal nubėgtą atstumą ir vėl beveik pribėgus kažkada buvusias fermas iš tolėliau mano žvilgsnis užkliūva už vieno man gerai žinomo buvusio pastato, nes dabar čia likę tik jo dalis ir viename jo gale, kaitrios saulės apšviestuose griuvėsiuose, matau vyro figūrą besidarbuojančią su lopeta rankose . Vaizdas visai kaip iš filmo apie sunkiai dirbančius vergus pagalvoju. Ir kaip tik keliuku pribėgu tą dirbantį vyriškį kai jis mane pasisveikina. Man atsakius prasideda mūsų pokalbis. Jis, sakyčiau gerokai virš trisdešimt metų, neaukšto ūgio, tvirtai sudėtas vaikinas tuoj mane prisimena ir pasitikslinęs ar tai tikrai aš, primena man kad mes esam kalbėję maždaug prieš keturiolika-penkiolika metų, paskaičiuoja. Ilgiau jo paklausiusi aš šiek tiek jį prisimenu iš pasąmonės iškilus būtent jo kalbėsenai kuri yra labai nuoširdi ir tokia paprasta. Jis su tokiu nuoširdumu beria žodžius, kad tai ypač patraukia mano dėmesį ir dabar.
Kadangi aš jį sunkokai prisimenu paklausiu jo vardo. „Giedrius“-nusišyso jis, bet su liūdesiu akyse pasako kaip man gerai, kad aš gyvenau Londone ir išvažiavau iš Lietuvos, kai aš apie tai užsimenu mums bekalbant pradžioje pokalbio. „Bet aš grįžau ir aš laiminga čia ir jeigu nori aš tau pasakysiu kodėl. Todėl kad aš einu Gyvuoju Keliu“. Jo veidas surimtėja ir jis manydamas, kad suprato ką aš turiu omenyje tuoj pradeda man pasakoti apie katalikų bažnyčią, apie pažįstamus kunigus, apie save. Jis man pasiskundžia, kad jį visi laiko kvailu (aš parašau švelniau nei jis sakė) .Kad nepasitiki juo jog atliks darbą gerai. Kad jį visi apkalbinėja, atstumia ir taip jau keturiolika metų, pamini jis. Kiek skausmo pas šį vaikiną viduje pamačiau, kaip jis tarė tuos žodžius. O kadangi išgirstu ir keletą keiksmažodžių tai jam atsargiai pradedu pasakoti: „Tu mane truputį ne taip supratai. Einantys Gyvuoju Keliu pirmiausia nesikeikia. Gyvasis Kelias tai nėra ėjimas į ritualinę bažnyčią atlikti ritualo ir ėjimas pas kunigą kuris pats nėra atradęs Kūrėjo-Rojaus Trejybės savo viduje. Tai yra tavo paties minčių išsakymas Rojaus Trejybei. Išsipasakok ir tu tik būtinai nuoširdžiai, nes tau niekas negali padėti tik Rojaus Trejybė...“ Aš jam neminiu AŠ ESU nes jis tam tikrai nepasiruošęs, jis paprasčiausiai nesupras. Giedrius mane patikina, kad jis meldžiasi Dievui ir Šventajai Trejybei ir pasako, kad jis labai nori padėti žmonėm, bet aš jam atsakau: „Pirmiausia padėk sau, o ką daryti aš jau sakiau. Kalbėkis nuoširdžiai ir būtinai kiekvieną dieną ir pamatysi kaip pasikeis tavo gyvenimas ir ateis nusiraminimas...“ .
Mes ilgokai kalbėjomės ir visko aš neaprašysiu, aš jam atsakiau į jo pateikiamus keletą klausimų, kai kur jį pataisau vis kreipdama jį link to, kad svarbiausia jam kaip ir visiem yra kalbėti savais žodžiais su Rojaus Trejybe. Išsipasakoti. Giedriaus veidas jam kalbant keisdavosi tai linksmesnis tai nusiminęs, bet net ir pasakodamas apie jam skaudžius dalykus jis vis tiek tai pasakodavo taip vaikiškai nuoširdžiai, kad aš negalėjau nesižavėti šiuo jo bruožu.
Aš paklausiau ar jis turi internetą čia kaime, bet jis atsake, kad ne. Tada nubėgęs į šalia esančią pastato dar sveiką dalį atnešė kuo ir ant ko rašyti ir aš jam užrašiau mūsų svetaines adresą, bei Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL bei Rojaus Trejybės AKIMIRKOS AMŽINYBĖ apreiškimų pavadinimus tardama, kad gal kada prieis prie interneto ir ten ras daug reikalingos informacijos. Jis paėmė lapelį kaip brangiausią daiktą, bet matau viduje jis susimąstęs ir nusiminęs. Tada pradeda garsiai mąstyti pas ką galėtų prieiti prie interneto, bet tuoj atsiranda priežasčių kodėl jo neleis, visi užimti ir panašiai. Klausausi ir stebiu jį ir viduje permąsčius susivokiu, kad jam reikalingas apreiškimas, kad galėtų ramiai vienas studijuoti. Net jo elgesyje jam ir per daug nekalbant galėtum laisvai pastebėti jo nuoširdumą ir didelį troškimą būti neatstumtam, nesmerkiamam dėl to koks jis yra. Aš paklausiu ar jis tikrai skaitys knygą kurią aš jam nubėgčiau namo ir tuoj pat atneščiau. Jis nedvejodamas atsako, kad taip ir jis tikrai nemeluoja. Ir kada jam jau paduodu knygą ir sakau „skaityk, tik skaityk nuoširdžiai“ matau, kad visas šitas mūsų pokalbis ir knygos priėmimas kurią jis palaiko rankose ir net šiek tiek susijaudina dėl tokios dovanos yra jam labai svarbūs, o jis to ir neslepia, priešingai - kaip tik tai stengiasi ir parodyti.
Šis vaikinas paprasčiausiai trokšta, kad ir jį pripažintų ir tai taip akivaizdžiai matosi. O man buvo GERA su juo kalbėtis nes jis viską išsako be lašelio VEIDMAINYSTĖS. Ir štai, po maždaug penkiolikos metų kada aš jį pirmą kartą buvau sutikusi, ir vėl jį sutinku, kad jam padovanočiau Rojaus Trejybės AKIMIRKOS AMŽINYBĖ apreiškimą, kad tai jį sustiprintų kada jis yra žmonių atstumtasis, o niekas iš tų jį apkalbinėjančių tokios šviesos dar neabejoju nesurado.
Aš pasižiūriu į dvi didžiules didžiules krūvas visai šalia jo. Vienoje prikrauta suskilusių plytų, kitoje betono gabalų susidariusių griaunant pastatą ir sakau jam, kad gal aš jau jo ir netrukdysiu ir eisiu nes darbo jis turi čia tiek daug ir tokio sunkaus , bet jis tik numoja ranka ir šyptelėjęs sako: „oi, čia niekis palyginti su tuo kai tave visada apkalba.“ Patylėjęs sako: “Vita, aš tau linkiu, kad tu niekada nepatirtum tokių apkalbų“. Štai kaip jam sunku ir jo kalboje vis tai lengva pastebėti, bet sunku tol, kol atrandi Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje ir gyveni gyvenimą drauge su JA. Kadangi aš atradau Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, ir JĄ patiriu savyje dėl to ir Giedriui padovanojau Rojaus Trejybės AKIMIRKOS AMŽINYBĖ apreiškimą, kad dabar jau jis pats sau padėtų atrasdamas Rojaus Trejybę-AŠ ESU savo viduje ir gyvendamas gyvenimą su JA, ir galbūt kažkada jis padės žmonėms kaip to jis trokšta dabar. Aš už jį galiu tik pasimelsti, tą ir darau, o visa kita Rojaus Trejybės-AŠ ESU valioje.
Su meile, Vita
vvita
2014-04-30 23:19:54
Aš ir perskaičiau Algimanto patyrimą su Eugenijumi,man tai yra mokymai ir skaitant kitų dvasios brolių ir sesių patyrimus,skaitau ir tiesiog kaip žuvis gaudau orą ir atrodo pati kažkur pasineriu.Aš čia vokietijoje susiduriu tik su tamsa, šeima stebisi kodėl aš šiukšles renku einant gatve,kaimynė nesutaria su marčia,sakau daugiau meilės,nuoširdumo.Ji sako tokių nesąmonių niekada nebus.Aš už juos meldžiuos ir siunčiu meilę.SU MEILE IR RAMYBE.Janina.
bendruomene
2014-04-29 12:55:44
Sveiki, mielieji.
Tik dabar, bibliotekoje, turėjau galimybę perskaityti forumo naujienas, nes mano kompiuteris namuose sugedo,ir, atrodo, nepataisomai.
Šiuo metu skubu rašyti, nes naudotis kompiuteriu bibliotekoje galima tik vieną valandą.
Nuostabūs aprašyti patyrimai su Tėvu-Rojaus Trejybe, ypatngai Algimanto patyrimas su Eugenijumi.
Man, , per pavasarinę šventę Šakiuose, su vienu krišnaitu iš Ukrainos nepavyko dialogas.
I mano teigini, kad jo siūlomoje knygoje nėra tikroji TIESA,jis manęs paklausė ar aš jau atradau tą tikrąją tiesą?
Man atsakius teigiamai,jis manę pasveikino, bet i mano klausymą ar jis nenorėtų išgirsti apie TĄ TIKRĄJĄ TIESĄ, atsakė, kad NE, atsiprašė ir... pabėgo.
Visiems linkiu geros dienos ir Tėvo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU palaimos.
Su meile,l
IRENA
2014-04-29 09:47:10
Šiandien per rytinį pasivaikščiojimą su savo Labradore – Hola – po Vilniaus Žvėryną apie 6.30 sutikau vaikiną, kuris ėjo po naktinių pramogų. Jis pats mane užkalbino, sakydamas, kad jis taip pat turėjo šunį – Labradoro ir pitbulio palikuonį, ir jam labai patiko su juo būti, tik vėliau dėl gyvenimo aplinkybių pasikeitimo, turėjo jį atiduoti kitiems. Jis pats emigravo iš Lietuvos. Emigravo ten, kur šilta, daug saulės, kur jam labai gera. Atrodo, kad jis pasakė, jog išvažiavo į Madeirą. Dabar jis sugrįžo į Lietuvą, bet jam čia labai SUNKI APLINKA, SUNKU VISKĄ JAUSTI, KAS VYKSTA APLINKUI. Jis džiaugiasi Lietuvos ir gamta, išorine aplinka, bet jam kyla sunkumas, kada jis mato tokius suvargusius ir nusiminusius žmones, kada bendrauja su čia likusiais draugais. Jis man sakė, kad nors Lietuvoje niekas nebadauja, visko yra pakankamai, kitur net prasčiau žmonės gyvena, o ten yra šypsenos, yra gyvenimas be slėgimo, lengva gyventi. O čia SUNKU. Ir jis manęs klausė, kodėl yra šitaip? Aš jam pradėjau aiškinti apie energetinius virpesius, kuriuos skleidžia mūsų sąmonė ir pasąmonė, apie GYVULINIO PROTO SAVANAUDIŠKUMĄ, apie Lietuvos valdžios GODUMĄ, ir KENKIMĄ VISIEMS ŽMONĖMS, ir tuo pačių ŽEMŲ VIRPESIŲ skleidimą, ir SLOGIOS ATMOSFEROS VISUOMENĖJE SUKŪRIMĄ.
Tai yra BŪTENT LIETUVOS VALDŽIOS KALTĖ, KAD ŠITOKIA LIETUVOJE SLOGI ATMOSFERA IR ŽMONĖS IŠ JOS BĖGA. Ir bėgs dar labiau. Vėliau aš jam pasakiau savo vardą ir pasiūliau atsidaryti mūsų svetainę www.urantija.lt, kad jis susipažintų su mano mokymais nuosekliai, nes aš rengiu NAUJOJO VISATOS AMŽIAUS DVASINIUS MOKYTOJUS. Jis man pasisakė savo vardą – Eugenijus. Jis gerai šnekėjo lietuviškai, nors jutau lengvą rusišką akcentą. Jis manęs klausė, kodėl yra tokia slogi atmosfera Lietuvoje, kad jis čia negali ilgiau pasilikti, ir vėl nori sugrįžti, kur jam buvo gera, ir kur jis netrukus vėl išvažiuos? Aš pradėjau jam aiškinti, apie GYVULINIO proto veikimą, kuris yra godus, savanaudiškas, ir pilnas baimės, todėl viską daro tik sau, ir dar kitų sąskaita – sau pasiskiria Lietuvos valdžia dešimtis tūkstančių litų atlyginimą, ir jie mano, kad taip ir turi būti, kada kitiems paskiria tik grašius, mat daugiau pinigų NĖRA, o jiems tai YRA, Ir paprasti žmonės negali galo su galu sudurti, jie BADMYRIAUJA, turi rinktis arba pavalgyti, arba sumokėti už butą, arba drabužis PADĖVĖTAS, arba koks nors būrelis vaikui. Dabar pasaulį valdo KARINIS PRAMONINIS KOMPLEKSAS, KURIO SAVININKAI YRA YPAČ PILNI GYVULINIO PROTO DIKTUOJAMO GODUMO VALDŽIAI IR TURTAMS. Eugenijus tuoj pat sugavo mano mintį, ir pritarė, kad tai žydų SĄMOKSLAS. Aš jam ėmiau aiškinti, kad tokios PASAULINĖS SĄMOKSLO IR PASAULIO VALDYMO SĄMONINGAI ORGANIZUOTOS PRAKTIKOS NĖRA, nors žmonės sukūrė daug sąmokslo TEORIJŲ, kad kažkas sukūrė tokį VORATINKLĮ, kuris užmestas visai žmonijai, ir ji valdoma nematomų jėgų. Tuomet jis manęs paklausė, o kas valdo Federalinę Rezervo Sistemą Jungtinėse Valstijose? Tai mūsų Centrinio Banko analogas. Aš Eugenijau paaiškinau, kad tikrai ten pirmuoju smuiku groja ŽYDAI. Tačiau vis tik viskas yra TŲ, KURIE GAMINA IR PARDUODA ŽUDANČIUS GINKLUS, rankose. Aš jam pradėjau aiškinti apie Jėzų, kurį žydai atstūmė, ir jis sakė JIEMS, kad būtent dėl to bus sugriauta ir JARUZALĖ, o ir patys žydai pasklis po visą pasaulį, ir jų niekas NEMĖGS. Štai mes dabar tą ir matome, kad žydai yra tikrai pasklidę po visą pasaulį, ir jų tikrai niekas nemėgsta, kaip TAUTOS, ir NEPASITIKI KAIP TAUTA, ne kaip ATSKIRAIS individais – žydais – tarp kurių gali būti ir gerų žmonių, bet kaip TAUTA, žydai YRA ŽLUGĘ.
Eugenijus man neleido jam toliau aiškinti, ką daro KARINIS PRAMONINIS KOMPLEKSAS, nes jis tuoj pat man pritardamas, pasakė, kad ir Jėzus buvo žydas. – Taip, Jėzus buvo žydas, bet jis PRANOKO SAVO ŽYDIŠKUMĄ, kaip ir Jėzaus apaštalai taip pat visi buvo žydai, bet ir jie pranoko savo žydiškumą. Eugenijus tuoj pat manęs vėl paklausė, o kas yra DIEVAS? Tada aš jam ėmiau aiškinti apie Rojaus Trejybės TRIS ŠALTINIUS IR CENTRUS IR DAR APIE AŠ ESU. Aiškinau ir jų pavadinimus. Ir jam taip buvo įdomu, kad jis kaip vaikas vis sakė, kaip įdomu, aš viską suprantu, ir man taip patinka tai girdėti, niekas niekada man to taip aiškiai negalėjo paaiškinti. O tada jis manęs klausė – O kur yra Rojus? Ar visata turi ribas? Ir sakė, kad jis niekur negavo jį iki galo patenkinančio atsakymo. Aš pradėjau jam pasakoti ir apie Rojų, ir apie visatas. Jis tiek susidomėjo, kad man net pagaliuką padavė, ir paprašė, kad ant žemės nupieščiau, kur Rojus yra, taip jam bus aiškiau, nors jis viską labai gerai ir greitai supranta. Aš ant žemės piešiau Rojų, septynias Supervisatas, pasakojau apie Rojaus Trejybės tris ASMENIS – VISUOTINĮ TĖVĄ, AMŽINĄJĮ SŪNŲ-MOTINĄ-BROLĮ, IR BEGALINĘ DVASIĄ-MOTINĄ-SESĘ, ir kodėl būtent tokie jų vardai, aiškinau apie sklindančią iš Rojaus energiją ir ABSOLIUČIĄ gravitaciją, kuri ir išlaiko septynias Supervisatas nuolat esančias TOKIU PAT ATSTUMU tiek vieną Supervisatą nuo kitos, tiek ir nuo Rojaus, kaip standi automobilių jungtis velkant sugedusį automobilį, aiškinau ir apie kosminę erdvę, kurią sukuria Rojus, nors pats jis nėra kosminėje erdvėje, rodžiau ir mūsų Vietinės Visatos vietą Supervisatoje ir Jėzaus vaidmenį šioje Visatoje, ir tai, kad tokių kaip Jėzus yra net 700.000, nes tiek yra Vietinių Visatų, kadangi tiek yra iš Rojaus paskleista ENERGIJOS JŲ SUKŪRIMUI KOSMOSE. Eugenijus vėl manęs klausė, o žmogus, koks jis yra dabar, ar jis vystosi į geresnį žmogų, ar smunka ir tampa blogesnis? Aš jam turėjau pasakyti, kad, deja, žmogus būtent šiuo metu tikrai DEGRADUOJA. Viskas smunka ir smunka visose sferose, nes viską daroma BE KŪRĖJO, ROJAUS TREJYBĖS. ŠIUO METU VISA TOKIA YRA MATERIALI PLANETOS CIVILIZACIJA. Ir kas tada bus? – klausė Eugenijus. – Bus daug skausmo, kančios, sukrėtimų, daug tragedijų, daug žūčių, fizinių mirčių per ligas, per karus, per nusižūdymus, per konfliktus gatvėje, šeimoje, milijardai žus. O Eugenijus ir vėl to paties paklausė – Tai kas tada bus? – Ir aš net nespėjau susigaudyti, kaip tą pasakiau, bet tik pasakęs supratau, kad perdaug pasakiau, kai viskas įvyko AKIMIRKSNIU – Tada būsiu AŠ. Eugenijus net nustebo – Ką VIENAS? – Ne, bus su manimi Naujojo Visatos amžiaus dvasiniai mokytojai, kuriuos aš dabar ir rengiu. Eugenijus net apsidžiaugė – taip bus NAUJA ERA. Ir jis atsisegė striukę ir parodė ant marškinėlių per visą krūtinę anglišką užrašą, kosminės erdvės foną vaizduojančiame grafiniame paveiksle – NEW ERA – NAUJOJI ERA. Aš jam paaiškinau, jog tai labai panašu, tik daug daugiau, nes Naujasis Visatos amžius yra skirtas VISAI KŪRINIJAI, o naujoji era tik šiai planetai. Eugenijus sakė, kad tai, ką jis dabar girdi, turi išgirsti ir pasaulis, sakė, kad aš turėčiau atvažiuoti ten, iš kur jis dabar atvažiavo į Lietuvą, ir ten žmones mokyti. Aš jam sakiau, kad mane atstūmė Jungtinėse Valstijose, todėl aš pasirinkau dabar Lietuvą, kad šitą šviesą skleisčiau būtent Lietuvoje, ir rengčiau Naujojo Visatos amžiaus dvasinius mokytojus čia, ir tą jau darau dvidešimtį metų. – O tai kodėl niekas nesikeičia, kodėl taip ILGAI viskas trunka, ir niekas nieko nežino? Aš jam pasakiau apie mūsų svetainę, kad gali ją skaityti bet kas, ten pateikiu savo mokymus, nėra paslėpta nieko, viskas yra pateikta atvirai ir prieinamai. Aš jo dar paklausiau, ar jis prisimena svetainės pavadinimą, jis pakartojo. Tada aš jam aiškinau apie žmogaus paskirti pasaulyje – KURTI GĖRĮ DRAUGE SU ROJAUS TREJYBĘ KITIEMS, NE SAU, BET VISIEMS, IR IŠ MEILĖS. Jis man patvirtino, kad jis tą ir daro, jam svarbu rūpintis šeima, jam nėra svarbu turtų kaupimas ar kuo daugiau pinigų uždirbimas. Aš jam aiškinau, kad jis turi praplėsti savo sampratą į šeimą, kuri iš tikrųjų yra VISOS KŪRINIJOS ŠEIMA, O NE VIEN TIK TOJI ŠEIMA, KURI YRA TARP KETURIŲ KAMBARIO SIENŲ. Jis man sako, kad jis dar jaunas, dar spės dėl kitų pasirūpinti, jam dar tik dvidešimt šešeri metai. – Man dabar svarbiausia yra mano šeima. Aš su tuo sutikau, tik pasiūliau vien tik tokiu požiūriu NEAPSIRIBOTI, O JI PRAPLĖSTI, IŠ PRADŽIŲ ATRADUS SAVYJE ROJAUS TREJYBĖS TRIS ASMENIS. – Taip, bet mano yra TOKIA nuomonė, aš ją turiu teisę turėti. Aš su tuo sutikau. Ir pridūriau, kad AŠ TAIP PAT TURIU TEISĘ TURĖTI SAVO NUOMONĘ, IR JĄ IŠREIKŠTI KITIEMS. Ką aš ir padariau savo mokymu Eugenijui.
Mūsų pokalbis buvo NUOŠIRDUS. Ir jeigu tik Eugenijus nebūtų buvęs toks nekantrus, aš jam būčiau dar DAUG KĄ PAAIŠKINĘS, KĄ JIS BŪTŲ GERIAU SUPRATĘS, tačiau GYVULINIS protas labai greit pavargsta nuo aukštesnio dažnio virpesių informacijos, Tad ir Eugenijus man tarė – aš jau pavargau, jaučiu, kad man informacijos jau perdaug.
Išsiskyrėme kaip artimi bičiuliai vienas kitam palinkėję geros dienos, o aš Eugenijui – dar ir RAMYBĖS.
Tai man buvo ko gero pats ankstyviausias mokymas, kokį tik man kada nors yra tekę pateikti – apie 6.30, ir gatvėje, ir net su braižymu ant žemės.
Telydi JUS RAMYBĖ.
Su broliška meile,
Algimantas
2014-04-27 10:08:11
Noriu pasidalinti nuostabiais patyrimais, susijusiais su materialiu pirkiniu.
Viskas pasidėjo nuo to, kad maždaug prieš mėnesį man atėjo mintis, jog noriu pirkti automobilį, kad galėčiau savarankiškai vairuoti ir nebūti priklausoma nuo žemiškųjų tėvų, kurie važinėja į sodybą kiekvieną savaitgalį, ir penktadieniais, o aš irgi noriu ten važiuoti, bet man neišeina prie jų prisiderinti, tektų tada nebelankyti nei Urantijos grupės, nei Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvosios Šventovės, nes noriu ir jiems padėti, ir tuo pačiu gamtoje pasibūti. Kai aplinkui supa vien beržų šlamesys ir pušų ošimas, kai medžių, gėlių ir žolynų kvapai pakylėja dvasią, kai rytais ir vakarais nuostabiausiais balsais suokia paukščių choras, tai kaip gi galima nepasiilgti tokio gamtos prieglobsčio, kai mieste gyvendama šitokio malonumo nepatiriu, čia pilna vien žemo dažnio energetiniu virpesių, kurie suspaudžia, išsunkia, ir nėra tyro švaraus oro, kad galima būtų su malonumu įkvėpti. Bet labai noriu ir toliau turėti galimybę ateiti tiek į Urantijos grupę, tiek į Gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje, kur man atveda reali dvasinė trauka iš vidaus. Taigi visų tokių minčių vedama aš nuoširdžiai ir kreipiausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, prašydama Jos Apvaizdą pagalbos, kad padėtų man išspręsti šią situaciją, kad man padėtų surasti ir įsigyti kokybišką, patogų automobilį. Išsakiau šį ketinimą atvirai ir nuoširdžiai, ir gal dviem savaitėm apie jį pamiršau.
O tada vėl prisiminiau, ir prasitariau apie savo ketinimą pirkti automobilį žemiškiesiems tėvams. O mano žemiškasis tėvas pažinojo žmogų, kuris užsiima automobilių verslu, ir susisiekus paaiškėjo, kad šis kaip tik šiuo momentu turi tokį rekomenduotiną automobilį, ką tiktai gavo. Aš jau tą pačią savaitę sumaniau nuvažiuoti į Uteną į automobilių turgų jo apžiūrėti. Po gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoje Šventovėje, susiruošiau į kelionę, ketinau nuvykti tiesiai į Uteną autobusu. Atėjau į stotelę ir man belauksiant tarpmiestinio autobuso, neužilgo prie manęs priėjo vyras ir paklausė, ar aš noriu važiuoti į Uteną! Aš net perklausiau, ar jis tikrai ten važiuoja, o vyras tvirtai patikino, kad kaip tik ten važiuoja, ir sustojo paimti pakeleivių žmonių, kad būtų neliūdna vienam važiuoti. Paėmė dar vieną pakeleivį. Aš įsėdusi į automobilį prieš tai pasimeldžiau, o kelionė buvo tikrai rami, saugi, ir greita. Ir nors vyras nebuvo labai kalbus pašnekovas, bet iš trumpo pokalbio jaučiau jo nuoširdumą ir paprastumą.
Utenoje manęs laukė žemiškosios šeimos nariai. Pamačiusi savo pirkinį gyvai, pajutau, kad jis man tinka, nereikėjo rinktis jokio kito, tiesiog iš karto šis tiko, visapusiškai. Visus reikalingus dokumentus sutvarkė labai greitai ir kokybiškai. O šią savaitę šeštadienį po gyvųjų pamaldų atvykusi į sodybą jau atsisėdau už vairo. Ir štai tada labai susimąsčiau, kaip greitai ir su mažiausiomis pastangomis, man net visai neieškant, atsirado kaip tik toks automobilis, kokio ir ieškojau. O pardavėjas kaip tik tokį turėjo, nes pats kruopščiai atrinko, prieš atgabendamas į automobilių turgų. Mane stebino visa situacija, kad viskas įvyko labai greitai, gerai ir tvarkingai. Iš tikrųjų, aš automobilio niekur ir neieškojau, kaip įprastai žmonės ieško ir renkasi. Taigi labai susimąsčiau, kaip nuostabiai veikia Apvaizda, net perkant materialų pirkinį, visas aplinkybes taip sudėlioja, kad per šį laikotarpį nepatyriau jokio nerimo dėl pirkinio, o toliau gyvenau Rojaus Trejybės-AŠ ESU ritmu. Buvo tikrai malonus dvasinis pojūtis, kad Apvaizdos pagalba tikrai man buvo suteikta.
Visą šį ilgąjį šventinį savaitgalį aš lavinau vairavimo įgūdžius, nes seniai nebuvau vairavusi, trūksta dar praktikos. Ir visą laiką prašiau Rojaus Trejybės-AŠ ESU pagalbos, kad padėtų man saugiai, dėmesingai ir kokybiškai išmokti vairuoti. O šį vakarą nusprendžiau pati atvairuoti į Vilnių. Žinojau, kokios mašinų spūstys čia susitelkia, daug intensyvesnis eismas nei važinėjant po mažus miestelius, bet prieš kelionę labai nuoširdžiai pasimeldžiau, paprašydama Rojaus Trejybės-AŠ ESU apsaugos, ir kad JI vairuotų mano rankomis. Važiavome visi žemiškosios šeimos nariai, o kelionė prasidėjo ir tęsėsi ramiai. Bet prieš pasiekiant Vilnių man sukirbėjo nerimą kelianti mintis, kaip aš sugebėsiu? Ir kažkuriuo metu, aš tikrai nežinau, tik atsimenu, kad beveik prieš įvažiuojant į Vilnių aš pajutau, kaip mano kūną staiga užpildė gyvybinga stipri energija, ir dvasine būsena pajutau tvirtumą ir ramybę viduje. Mano visas fizinis kūnas, ir rankos, laikančios vairą, tiesiog netikėtai prisipildė nuostabios gyvos galingos energijos, net atėjo mintis, tarsi ne aš pati vairuoju. Pirmą kartą buvo toks stiprus ir realus dvasinis potyris vairuojant. Ir šitaip ramiai ir tvirtai aš sėkmingai pasiekiau savo namų kiemą. Išlipome iš automobilio, o mano žemiškoji mama giliai atsipūtė, laiminga, kad sėkmingai atvairavau, nes jautė nerimą, bet prisipažino visą kelią meldusis. Ir dar prisimenu, kaip tik tuo momentu, kada mane užliejo ta nuostabi Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyva energija, mano žemiškoji mama ir brolis pasakė, kad kažin kodėl jiems staiga pasidarė labai karšta.
Na o aš, pasiekusi kelionės tikslą, išlipau iš automobilio jausdama tą pačią nuostabią tvirtumo teikiančią gyvybingą energiją visame kūne. Nebuvo jokio palengvėjimo atodūsio, jaučiau tik dvasinį pasitenkinimą savimi ir begalinį dėkingumą Rojaus Trejybei-AŠ ESU, už suteiktą neįtikėtiną patyrimą. Be pasitikėjimo JA aš nebūčiau šitokio patyrusi.
Rašau jums, o viduje dar išlikęs tas malonus dvasinis pasitenkinimo, ramybės ir tvirtumo pojūtis.
Štai kiek daug galima patirti su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir Jos Apvaizda, neišeikvojant jokios energijos, nepatiriant streso ir įtampos, kuri išsekina ir galiausiai susargdina fizinį kūną. O Rojaus Trejybė-AŠ ESU visada suteikia pagalbą, jei nuoširdžiai atsiveriame ir JA pasitikime. Mano patyrimas man pačiai dar kartą tai patvirtino.
Su meile,
Jurgita
2014-04-21 23:08:18
Mielieji, paskutiniu metu aš daugiausia laiko praleidžiu namuose ir vaikščiodama Velžio apylinkėse. Vakar apsilankiau Panevėžyje ir pajutau, kaip daug skiriasi aplinkos virpesiai. Mieste žemo dažnio virpesiai tiesiog sutirštėja, tampa tarsi tampri siena, pro kurią kūnu reikia brautis su nemažomis pastangomis. Ypač tas virpesių dažnis yra žemas parduotuvėse, turguje, gatvėse kiek lengviau. Važiuodama į miestą pamiršau, kad dabartinis laikotarpis taip vadinamas prieššventinis, kada žmonės dar labiau suirzę perka visokius man atrodo nereikalingus daiktus ir maisto produktus. Perka skubėdami, stumdydami vienas kitą, pasiginčydami. Tai dar labiau nužemina aplinkos virpesius ir iš tokios aplinkos norisi kuo greičiau ištrukti. O tai tik Panevėžys, planetos ir net Lietuvos mąstu mažas miestukas. Tai kokio žemo dažnio virpesiai vyrauja kituose mietuose!
Visai neseniai tos nepalankios gyvybei aplinkos virpesių tokiu mastu kaip dabar aš irgi nejaučiau, nes savo virpesiais buvau tos aplinkos dalis. Dabar viskas sparčiai keičiasi, nes Rojaus Trejybės-AŠ ESU meilės virpesiai vis labiau užpildo mane, plečiasi kosminė įžvalga, gyvajame kelyje atsiveria vis nauji netikėti patyrimai, kurie vis labiau skatina atsivėrimą ir įtikėjimą, gailestingumą tuose žemuose virpesiuose esantiems broliams ir sesėms ir ryžtą savo gyvenimu su kūrėju parodyti jiems kelią į šviesą ir gyvenimą.
Su meile,
Laima
2014-04-18 12:32:56
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.