Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Miela Adolfina, puikūs tavo apmąstymai ir pastebėjimai. Didžiausia ir urantų problema, kad ir jie dar nėra iki galo atsidavę Rojaus Trejybei-AŠ ESU visa savastimi, tada atsiranda įtrūkimai ir mūsų tarpusavio bendravime ir to bendravimo supratime. Bet kokie nesupratimai ir nesusipratimai yra pašalinami ne mėginant aiškinti vienas kitam, bet per asmeninį ir kolektyvinį -- ypač kolektyvinį -- kiekvieno gyvąją komuniiją su KŪRĖJU, kuris mūsų patiriamais energinais virpesiais iš Kūrėjo ir užglaisto tarpusavio nesupratimo ir nesusipratimo įskylimus. Tik čia turi būti atsižvelgiama į vieną sąlygą -- komunija turi būti iš širdies ir nesiekiant tų nesutarimų ir nesusipratimų pašalinimo, nes toks tikslas jau savaime žemina mūsų energinius virpesius, nes mes siekiame savanaudiško noro patenkinimo, kai turėtume siekti tik dar gilesnio pasinėrimo į Kūrėją -- Rojaus Trejybę-AŠ ESU. -- O tai pati giliausia motyvacija yra tada, kada tu nori dar gilesnio apšvietimo ir virpesių iš Kūrėjo patyrimo savyje visų Šviesos ir Gerovės labui.Tuo tarpu ne urantų sampratomis gyvenanti visa žmonija per savo pastarųjų dviejų šimtų tūkstančių metų Liuciferio-Šėtono-Kaligastijos maišto prieš Tėvą istoriją patiria, o ateityje patirs dar daugiau -- ir skausmingiau -- daugybę intelektualių ir fizinių sukrėtimų ir, savaime suprantama, fizinių, intelektualių, ir dvasinių kančių. Tačiau žmonijos mes pakeisti negalime. O tai reiškia, kad mūsų visų ir Lietuvoje gyvenimas bus blogesnis, agresyvesnis, ir pilnas nesusikalbėjimo ir net nusikalbėjimo, o tai pavirs ir į labai aršius kofliktus visose gyvenimo sferose, pradedant šeima, vaikų darželiais, mokyklomis, darbais, politika, ekonomika. Audra mūsų vandenyne tik siprėja, nes ji specialiai kurstoma neišmanėliškos valdžios, todėl degradacija tiek mąstymo, tiek veikimo nesustabdomai stiprės, ir papildomai kas bus dar blogiau, kad artėja naktis tamsoje, kai dabar toji tamsa yra dar blyškios dienos šviesoje. Kada tatuiruotieji, nosiažiedžiai, vienalytininkai išplis tiek, kad liks tik pavieniai jauni ir baikštūs dar šitaip neišsitepę, bet jie bus pasimetę ir neturintys jokios moralinės, jau nekalbu apie dvasinę, atramos, o vyresnieji bus jau iškeliavę, tada pasikeis dabarties netvarka į chaosą, ir, aišku, į atitinkamas Lietuvos žmonių smukusias sampratas apie save ir Kūrėją.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2024-12-04 10:41:00
Ąpreiškime Urantijos Knyga yra teigiama – Nuolat kintančiame pasaulyje besivystančioje visuomeninėje tvarkoje neįmanoma palaikyti likimo nusistovėjusių ir nustatytų tikslų. Asmenybės stabilumą gali patirti tiktai tie, kurie atranda ir apkabina gyvąjį Dievą, kaip begalinio pasiekimo amžinąjį tikslą. 1774 – 06 Šis teiginys tikiu realiau suprantamas urantams, kurie nuolat garbina Gyvąjį Kūrėją, o terminas – Dievas, mums jau asocijuojasi su idėjos terminu. Kūrėjas – daugelio mūsų supratimu, tai visos kūrinijos priežastis ir pasekmė, begalinio pasiekimo amžinasis tikslas. Štai prasmingas ir vertas dėmesio teiginys iš Urantijos Knygos – Ir šitokiu būdu tam, kad žmogaus tikslas būtų perkeltas iš laiko į amžinybę, iš žemės į Rojų, iš to, kas yra žmogiška, į tai, kas yra dieviška, būtina, kad žmogus iš tiesų atsinaujintų, atsivertų, atgimtų, vėl; kad jis tikrai taptų tuo iš naujo sukurtu dieviškosios dvasios vaiku; kad jis tikrai laimėtų patekimą į dangaus karalystės broliją. Visos filosofijos ir religijos, kurios tokių idealų neturi, yra nesubrendusios – teigiama Jėzaus. Ta filosofija, kurios mokau aš, sujungta su ta evangelija, kurią skelbiate jūs, išreiškia naują brandos religiją, visų ateities kartų idealą. Ir tai yra tiesa, nes mūsų idealas yra galutinis, neklystantis, amžinas, visuotinis, absoliutus ir begalinis – teigia Jėzus. 1775 – 01 Žmonija nuolat vystosi, tobulėja intelektualia ir kitokiomis prasmėmis, kažkodėl - tik ne dvasine. Mano ir urantų supratimu, religijos, kurios atlieka tik ritualus ir nuoširdžiai nepraktikuoja Gyvojo Įtikėjimo, kai neatveria savojo vidinio Aš, jai nepakanka gyvybingumo, tuomet nėra nuoširdaus dvasinio atsivėrimo. Pakartosiu priimtiną ir ne kartą girdėtą pasakymą - be įtikėjimo supuvęs pasaulis, ir tikrai sunku matyti degraduojančius artimuosius ir nepažįstamus žmones, kurie negilina įtikėjimo, tenkinasi vien praeities palikimu. Graudu girdėti, kai nuolat skatinama ginklų gamyba (net Lietuvoje), kai skatinamas ir nuolat paremiamas karas. Prisiminus Jėzaus pasakytus teiginius, jie mane asmeniškai sustiprina ir nuramina :“Nebūkite nuolat per daug susirūpinę dėl savo kasdieninių poreikių. Nesibaiminkite dėl žmogiškosios egzistencijos problemų, bet visuose šituose reikaluose malda ir nuoširdžiu prašymu, su nuoširdžios padėkos dvasia, tegu jūsų poreikiai bus pateikiami prieš Tėvą, kuris yra danguje“. Tada jis pacitavo iš Raštų: “Aš tikrai garbinsiu Dievo vardą giesme ir tikrai jį aukštinsiu padėka. Ir Viešpačiui tai patiks labiau, negu jaučio ar veršiuko su ragais ir kanopomis aukojimas. 1640 – 05 Šiame Jėzaus teiginyje, kaip suprantu, niekada nebūna per daug padėkos Kūrėjui už mums teikiama Gerovę ir Palaimą, už Apvaizdos apsaugą. Garbinimas, kaip mokė Jėzus apaštalus, kiekvieną žmogų paverčia vis panašesniu į tą būtybę, kuri yra garbinama. Ir tai tiesa. Dažnas iš mūsų tikrai dar nemoka vertinti, branginti, taupyti ar dėkoti už tai, ką turime, už nuostabaus patyrimus šiame gyvenime. Tik gyvendami ir vadovaudamiesi dieviškosiomis dvasinėmis vertybėmis, Minties Derintojo vedini mes keičiamės. Tuomet keičiasi ir mūsų požiūris bei supratimas į mus supančią aplinką, į kitus dvasinius brolius ir seses, kurie vis dar yra nusigręžę nuo Kūrėjo. Šiandieną pastebėjau mano protu nesuvokiamą vaizdą - kai jauna mama su mažyliu vežimėlyje rūkė elektroninę cigaretę.... Ir tai ne vienintelis anomalus reiškinys matomas degraduojančioje žmonijoje. Žinoma,daug mieliau matyti ar sutikti nuoširdžius dvasinius brolius seses, besidarbuojančius vardan kitų žmonių labo, vardan visos kūrinijos gerovės, ko moko Kūrėjo Dvasia iš vidaus, jeigu vykdome Jo Valią.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2024-12-03 21:30:28
Mielieji, nuoširdžiai jūsų prašau - neterškite šios svetainės, kuri yra skirta Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU - Šviesą ir Tiesą skleisti, savo pasąmoniniais teršalais, pasiduodami į mistinių sapnų atpasakojimus. Tą galite daryti savo virtuvėje. Šių sapnų atpasakojimų netalpinkite šioje Šviesos svetainėje! Lygiai taip nustokite minėti mano vardą kur reikia ir kur nereikia!
Rašykite prasmingus savo pamąstymus, ir rašykite taip, kad asmeniniai vardai neblaškytų ir nekeltų jokių emocijų, kurios tik trukdo mirtingojo dvasinei - vis ryškiau nušvintančiai ar dar tik bundančiai - asmenybei.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2024-10-23 15:08:33
Mieli urantai, noriu su jumis pasidalinti šios nakties sapnu:
Mes sėdime kaip įprastai salėje, susirinkę į Gyvąją Šventovę Kaune, ir ateina Algimantas. Jis atsistoja priešais mus ir sako:
„Mes esame dvasios, o gimimas iš dvasios yra aukščiausia dvasinė būsena, patiriama šiame pasaulyje“
Po šių žodžių aš iš karto pabudau ir skubiai atsikėliau, kad tiksliai užsirašyčiau ką išgirdau.
Tai toks trumputis buvo mano sapnas, kuriame Algimantas mums pasakė žodžius, kuriuos noriu pagarsinti mūsų svetainėje.
Gražių akimirkų su Kūrėju
Su meile
Laura
Vilniete
2024-10-22 10:22:36
Kokį kelią žmogus turi nueiti, kad jis pradėtų garbinti Kūrėją, kada jam vaikystėje buvo pasakyta „Ne Dievas sukūrė žmogų, bet žmogus Dievą“. Turima mintyje, kad žmogus Dievo sąvoką tiesiog išgalvojo. Tai mano žemiškojo tėčio žodžiai, kuriuose skamba netikėjimas ir bedievystė. Nors jam šeima buvo pats svarbiausias dalykas gyvenime, tačiau jis neatrado Kūrėjo savyje per visą žemiškąjį gyvenimą, ir ne tik savyje, bet apskritai Dievo sąvoka jam buvo svetima ir kelianti šypseną. O Kūrėjas yra aukščiau žemiškosios šeimos.
Gyvenimas be Kūrėjo veda į degradaciją ir dvasinę mirtį, tai žino urantai, ir to nežino nei kunigai, nei gydytojai, nei mokytojai, nei jogai, nei daugelis vadinamų guru. Žmogus kuria verslą grynai savanaudiškais tikslais ir vedamas gyvulinio proto, vedamas nesudvasinto intelekto, vėliau patiria infarktus, nes patiria didžiulę įtampą-stresą, kaip išmokėti atlyginimus darbuotojams, kaip nebankrutuoti. O problema yra dvasinis bankrotas ir vidinio dvasinio branduolio nebuvimas - tai yra gyvenimas be Kūrėjo. Lygiai tas pats su yra knygomis, knygų rašymu. Man patinka kai kurias knygas peržvelgti, palyginti kiek jos atitinka tikrovę, ir kiek jose iškraipymų. Vieną knygą apie savivertę man pasiūlė paskaityti, ir, aišku, kai tu skaitai tokią knygą, tu jauti, kad knyga apie nieką, nes parašyta be Kūrėjo, ir dar daugiau – be Kūrėjo vedimo. Tokios knygos yra tuščios dvasiniu turiniu, neturi krypties, todėl yra bevaisės, bet dar daugiau – veda į degradaciją, nes žmogaus protas yra suklaidinimas ir supainiojamas. Vien jau rašymas apie savivertės kėlimą man primena, bandymą užvesti automobilį, kai yra tuščias degalų bakas, ir visi bando tą automobilį užkurti pasukdami kokį nors varžtelį, arba bandydami remontuoti kokią nors detalę. O problema lieka net nepaliesta.
Ir toks išgirstas teiginys vaikystėje, nusėdęs mano pasąmonėje, prie gerų dalykų nepriveda. Tu gali baigti universitetą, tu gali turėti specialybę, tu gali būti mandagus, netgi doras, moralus, bet žmogaus gyvenimas, be atrasto Kūrėjo savyje, yra gyvenimas be orientacijos, be krypties. Žmogus be Kūrėjo – yra vėjo blaškomas lapas – nežinai kur pakilsi, kur nusileisi. Tik Kūrėjo aukščiausio dažnio virpesiai gali pažadinti žmogų dvasiniam gyvenimui, ir tie virpesiai dar turi patekti į žmogaus širdį, kad augtų dvasinis branduolys. O kad šie Kūrėjo aukščiausio dažnio virpesiai patektų į žmogų reikalingas atsivėrimas ir atsivėrimą lydintis Kūrėjo garbinimas. Tai labai svarbu, netgi gyvybiškai svarbu, nes išeikvojęs gyvybinę energiją žmogus yra niekam nereikalingas- nei pats sau, nei kitiems.
Anksčiau aš neatskirdavau garbinimo maldos nuo prašymų maldos-būsena negalėdavau patvirtinti, kad per Kūrėjo garbinimą žmogus ir Kūrėjas tampa vienu vandeniu. Ir kai skaitome šią mintį iš Urantijos Knygos, kad „Garbinimo suteikiamas atsipalaidavimas, arba dvasinis bendravimas, kokį naudoja Mokytojas, atpalaiduoja įtampą, pašalina konfliktus, ir smarkiai padidina visus asmenybės resursus, (1774-4-2), tai matome, kad garbinimas ne tik atpalaiduoja įtampą, ne tik pašalina konfliktus, be taip pat smarkiai padidina VISUS asmenybės resursus. Štai koks svarbus RAKTAS, kuriuo galima atrakinti užrakintas duris. Žmogus konfliktuoja ne tik su kitais žmonėmis, bet ir su savimi, ir mes jau žinome netgi apie paribio konfliktą. Gyvendamas įtampoje žmogus negali sukurti grožio, meno, architektūros, paveikslo, nes kūryba yra grynai vidinės būsenos perteikimas, ir ta būsena turi būti Kūrėjo aukščiausio dažnio virpesių būsena, nes būtent toks yra sumanymas. Būdamas įtampoje žmogus negali netgi normaliai bendrauti, dirbti. Kokia tai yra dvasinė priemonė ir dovana – atnaujinti ir smarkiai padidinti energinius dvasinius resursus, kurių pagrindu žmogus gali gyventi pilnavertį gyvenimą.
Taip pat skaitome šį teiginį – „Apmąstančias proto galias gilina ir išplečia garbinimas, Urantijos Knyga, (1123-5-2), ir matome, kad net proto galias išplečia ir gilina ne šiaip malda, bet GARBINIMO malda. Išplėstas mąstymas tai yra sugebėjimas suvokti ir mąstyti plačiau ir giliau, tai reiškia, kad bus padaroma mažiau klaidų tiek darbe tiek kasdienybėje, nes sprendimai bus priimami su dvasine įžvalga. Protingas žmogus nėra vien tik tas intelektualus žmogus, bet jis turi turėti kosminę įžvalgą ir dvasinį branduolį. Žinome, kad intelektas yra proto gebėjimas teoriją pritaikyti praktikoje, bet įžvalga ateina iš Kūrėjo, o Kūrėją mirtingasis kylantysis pasiekia garbinimu, tai dvasinis ryšys virpesiais. „Iš pradžių tokios pratybos yra sunkios ir atima daug laiko, bet kada prie jų įprantama, tada iš karto jos tampa gaivinančios ir laiką taupančios.“, Urantijos Knyga, (1777-3-2). Turėdamas dvasinę įžvalgą žmogus sutaupo laiką, nes įžvalga yra dvasinio pobūdžio ir pranokstą gyvulinį protą, kuriame viešpatauja nerimas, baimė, neryžtingumas. Ir jeigu žmoguje dominuoja dvasinis protas ir jis pranoksta gyvulinį protą, tuomet iš tikrųjų jis sutaupo daug laiko spręsdamas įvairias žemiškąsias problemas. Įdomu yra tai, kad kosminė įžvalga pranoksta laiką.
Tam, kad žmogus pradėtų garbinti Kūrėją, jam gali būti reikalingos žinios, o taip pat ir dvasinės komunijos patyrimas. Be dvasinės komunijos patyrimo, žmogaus nesudvasintas intelektas bei materialus protas greit primes savo mintis bei sprendimus, kad Kūrėjo garbinimas yra nesąmonė, kad taip negali būti. Kūrėjo garbinimas taip pat formuoja charakterį ir netgi brandina asmenybę. Netikinčiam žmogui tai gali būti visiški paistalai, tačiau urantai jau patiria savo asmenybe šio teiginio iš Urantijos Knygos tikrovę – „Kada šitie patyrimai dažnai kartojasi, tada jie kristalizuojasi į įpročius, į stiprybę suteikiančius ir garbintinus įpročius, ir galiausiai tokie įpročiai patys susiformuoja į dvasinį charakterį, ir tokį charakterį kiti žmonės galų gale suvokia kaip subrendusią asmenybę.“, (1777-3-1) Taigi, matome, kad brandi asmenybė neįmanoma be Kūrėjo, be Kūrėjo virpesių, ir be Kūrėjo garbinimo. Kuo labiau žmogus maudosi Kūrėjo virpesiuose iš vidaus, tuo brandesnis jis jaučiasi. Kūrėjo virpesiai pranoksta gyvulinės kilmės savybes. Bet kaip jis pradės garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kai jam buvo teigiama, kad Dievo nėra?
Dabar pažvelkime į šią citatą - „Garbinimo kokybę nulemia tvarinio suvokimo gilumas“, Urantijos Knyga, (303-6-3). Kaip matome, reikalingas suvokimo gilumas ir jis lemia garbinimo kokybę. Todėl ir reikalingos Apreiškimų studijos, kad suvokimas gilėtų, tikrovės sampratos atsispindėtų žmogaus prote. Žmogus sukurtas atspindėti Kūrėjo savybes, kvėpuoti Kūrėjo dvasinių virpesių energija, todėl jeigu nėra tos virpesių būsenos viduje, tai žmogus yra netikras. Per garbinimo maldą galima suprasti, kad atleidimas tikrovėje neegzistuoja, yra seklus įtikėjimas arba nesugebėjimas atsiverti dieviškajai energijai.
Kaip įveikti gyvenimišką rutiną ir pranokti kasdienį monotoniškumą atskleista šioje eilutėje - „Malda ir su ja susietas garbinimas yra toks metodas, kurio dėka atsitraukiama nuo gyvenimo kasdienės rutinos, nuo materialios egzistencijos monotoniškos priespaudos“, Urantijos Knyga, (1621-4-1). Štai, štai kaip reikalinga spręsti žmogiškąsias problemas-Kūrėjo GARBINIMO asmenine bei kolektyvine malda. Jeigu žmogus neatranda Kūrėjo ir neatsiveria Jam, tai gyvenimo monotonija ir įvairios žemiškosios problemos jį gali prispausti, ir netgi fiziškai sulenkti – sulenkti dvasinį stuburą. O apie dvasinį stuburą ir kaip jį stiprinti kalba tik urantai, žmonės nesupranta, kad tai yra grynai dvasinis reiškinys.
Anksčiau, dar kai nebuvau patyręs kolektyvinės garbinimo maldos galios poveikio, galvodavau, kad įkvėpimas yra grynai metafora arba tiesiog gražus žodis, tačiau po kolektyvinės maldos pajutau, koks tai yra iš tikrųjų realus jausmas. Tikras įkvėpimas kyla iš Kūrėjo, iš Kūrėjo energinių virpesių, todėl labai svarbu atsiverti garbinant Kūrėją-Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Bet reikia turėti mintyje, kad garbinimas nėra emocijos. „Garbinimas yra tas metodas, kurio dėka yra žvelgiama į tą Vieną, kad būtų gautas įkvėpimas tarnauti daugeliui“, Urantijos Knyga, (1616-8-1). Matome, kad garbinimas ir tarnavimas kitiems yra tarpusavyje susiję dalykai, bet tarnavimas kitiems turi ateiti su būsenos įtvirtinimu viduje ir turi būti natūralus jausmas.
Daug laiko ieškojau, kas yra dvasinė šviesa, kaip dėti pastangas link dvasinės šviesos ir stengiausi pažinti Kūrėją bei Kūrėjo valią. Nors vaikystėje iš žemiškojo tėčio išgirdau, kad „Dievą sugalvojo žmogus“, tačiau vidinis troškulys neleido sustoti.
Mantas
2024-09-05 17:28:17
Pasikartosiu, kad kiekvienas urantas turi daug patyrimų ir dvasinių apmąstymų. Tik kažkodėl kai kurie nepasidalina savo patyrimais forume? Tai retorinis klausimas. Šį kartą pasidalinsiu patyrimu apie Baptistų, tai yra dar viena krikščioniškos bažnyčios grupe. Mane sudomino tai, kad toje bendruomenėje renkasi tūkstantinės minios. Žinau, kad pastorius skleidžia žmonėms suprantamai išplėstas žinias iš Šventojo rašto, o pritraukiami klausytojai pasitelkiant garsius muzikantus ar atlikėjus iš JAV ir kitų šalių. Tai man pasakojo ten daug metų besilankantis buvęs darbdavys, o šiuo metu jis dirigentas vieno iš orkestrų Lietuvoje. Anot jo, eilę metų ten jį traukė ir tebetraukia Baptistų bendrijos organizuojami pasaulinio mąsto koncertai, o dvasiniai siekiai, kaip suprantu, jau antraeiliai dalykai, kaip daugeliui. Žinoma, tik ne urantams, kurie eilę metų laisva valia, neskatinami, lanko Rojaus Trejybės Aš Esu Šventovę. Nežiūrint tai, kad muzika minėtam asmeniui prioritetas, aš pasidalinau žinia apie Apreiškimą Urantijos Knyga ir jos nuoroda forume. Kaip jau rašiau, mano įpročiu tapo, prieš valgį palaiminti tuos žmones, kurie prisidėjo prie to maisto išauginimo ar pagaminimo, kurį šiandieną vartojame. Grįžusi namo iš susitikimo su dukra ir dukterėčia, kurios pakvietė mane atšvęsti rugsėjo pirmąją, prisiminiau ir apgailestavau, kad jų akivaizdoje nepalaiminau maistą, kurį valgėme ir nepadėkojau už tai Kūrėjui.... Tiesa, anksčiau ne kartą esu gavusi biologinės sesers priekaištą, kad ateityje nedaryčiau šito - nelaiminčiau maisto, nes nesu kunigas, ir jai gėdą darau prieš svečius. Bandžiau sesei paaiškinti, kad seniau žmones buvę dvasingesni, kad mama kepdama duoną, visada ją palaimindavo peržegnodama. Tėtis sėsdamas valgyti, taip pat visad palaimindavo padėkodamas Dievui už duoną kasdieninę. Pastarųjų dienų žmonija prarado ar neįgijo įpročių vertinti ir branginti tai, ką turime Kūrėjo dėka. Todėl duonelė ir kiti vertingi daiktai numetami prie šiukšlių konteinerių. Man kaip urantei, turint ilgą ir konfliktuotą gyvenimišką patirtį, skaudu tai matyti. Žinau vieną, kad visos amžinosios dvasinės vertybės ir dieviškasis suvokimas bei požiūris ugdomas nuo mažens - jau vaikams darželinio lygio. Iš visų tikėjimo apgaulių pati žiauriausia – klaidingos religijos dėstymas, teigiama L. Tolstojaus knygoje Išminties kalendorius. (311psl.) Be abejo, didelė problema ir kai nuvertinamos amžinosios dvasinės vertybės, kai dieviškasis suvokimas ugdymo procese lieka paskutinėje vietoje.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2024-09-03 21:20:32
Į Gyvąją Šventovę su Kūrėju :)
Mieli urantai, šiandien ryte mane pažadino Kūrėjas, kad nepramiegočiau ir laiku atvažiuočiau į Gyvąją Šventovę Kaune. Aš vakar vakare, eidama miegoti, šalia lovos pastačiau žadintuvą, bet, pasirodo, pamiršau jį įjungti. Paprastai keliuosi 5 valandą ryto, kad galėčiau neskubėdama susiruošti ir būtinai skirčiau laiko Kūrėjo pagarbinimui. Ir štai šiandien aš sapnuoju tekančią saulę virš daugiabučio namo, kuris stovi priešais mano kambario langus ir mintyse išgirstu žodį „Kelkis“, po kurio visą mano kūną užliejo šiluma ir aš iš karto pabudau. Tada žvilgterėjau į žadintuvą, o jis rodė lygiai 5 valandas:)
Iš to neapsakomo džiaugsmo, kad Kūrėjas mane pažadino, neleisdamas man pramiegoti, aš tiesiog visą laiką, kol ruošiausi, Jam mintyse nesustodama dėkojau:)
Ir jau prieš išeinant iš namų, aš pajutau, kaip mano mintyse pradėjo rimuotis eilės, skirtos Kūrėjui:) Aš instiktyviai paėmiau popieriaus lapą ir jas užrašiau.
Šiomis eilėmis noriu su jumis pasidalinti, o jas įdėjau į svetainės skiltį „Kviečiu kurti drauge“ :)
Gražių akimirkų su Kūrėju:)
Su meile
Laura
Vilniete
2024-09-01 21:34:12
Pradėsiu nuo šios dienos patyrimo. Užėjus į parduotuvę, išsitraukiau žetoną ir ketinau pasidėti kuprinę į saugojimo kamerą. Priėjo jaunuolis su prašymu, aš pamaniau, kad jam reikia žetono, todėl ištiesiau, nes turėjau atsarginį. Jis sako: - Man nereikia žetono, jei galite, duokite eurą. Mane visad sutrikdo tokie prašymai, nebuvau nusiteikusi auklėti jaunuolio, todėl iš gailesčio išpildžiau jo prašymą. Pamaniau, gal alkanas ar šiaip susiklostė, kokios nepalankios aplinkybės. Vėliau išeidama iš parduotuvės pamačiau ne kartą matytus tris palygint jaunus vegetuojančius vyrus. Jie dažnai sėdi ant parduotuvės palangės, o šį kartą gėrė alų. Tuomet prisiminiau urantų maldos teiginius, kurie sako: - Žmonės vykdydami Dangiškojo Tėvo Valią, meldžiame, kad gyventų prasmingą gyvenimą – kad veiktų ir darbuotųsi vardan kitų gerovės. Einant Gyvojo Įtikėjimo pasirinktuoju keliu, man kaip urantei, sunku suvokti, kaip galima gyventi, be jokio tikslo, be jokios prasmės švaistant veltui brangų laiką. Suprantama, daugelis žmonių suvokia jiems suteiktą gyvenimą vien materialia prasme - gauti išgerti svaiginančių gėrimų ir pavalgyti, o visa kita – nesvarbu. Man visad norisi palaiminti dirbančius žmones. Meldžiu, kad jiems sėkmingai klostytųsi verslai ir panašiai. Skaudu matyti degradavusius ir be darbo valkataujančius žmones. Ypač jų daug didmiesčiuose. Prieš valgį, pirmiausia palaiminu tuos žmones, kurie užaugino ar paruošė maistą, kurį ketinu valgyti. Liaudies išmintis sako: - Niekas nenukrenta iš dangaus, viską išauginame patys ir sukuriame savo rankomis su Kūrėjo pagalba. Vėliau palaiminu tai, ką valgau, kad maistas pamaitintų kiekvieną kūno ląstelę, kad puikiai įsisavintų ir sustiprintų mane materialia prasme, kad stiprėčiau ir būčiau veikli savo aplinkoje bei vykdyčiau Dangiškojo Tėvo Valią. Prisimenu, kai dar dirbau, mes stengėmės integruoti į visuomenę netgi žmones su protine negalia, kad jie galėtų darbuotis bent minimalia galia ir atlikti visuotinai naudingus darbus ir kitas veiklas. Žmogus neturėtų būti auka, kai turi rankas. Kiekvienas atitinkamai pagal savo gebėjimus turi veikti kažką prasmingo ir naudingo kitų žmonių gerovei. Suprantama, ne ginklų ar kitų žudymo įrankių gamyboje ar mokymuose. Svarbu kurti gėrį ir tik gėrį, būti bendrakūrėjais, kaip yra numatęs Dangiškasis Tėvas šios planetos žmonijai. Suprantu, kad nieko naujo mano teiginiuose, o urantams tai giliai suprantama ir žinoma, nes Šventovėje meldžiamės už visos žmonijos ir visos Kūrinijos Gerovę. Tikiu, kad kažkam bus naudingi šie atsikartojantys teiginiai pamąstymui. Pagaliau rašau dėl savęs, kad tobulėčiau dvasiškai ir išmintingai gebėčiau dalintis patirtimi su kitais.
Pabaigai pacituosiu Jėzaus teiginius iš Urantijos Knygos Apreiškimo - Jėzus nepropagavo negatyvios praktikos, kada pasiduodama įžeidinėjimams tų, kurie galėtų tyčia stengtis nesąžiningai pasinaudoti tais, kurie blogiui nesipriešina, bet vietoje šito jis propagavo, kad jo pasekėjai turėtų būti išmintingi ir pasirengę greitai ir teigiamai gėriu reaguoti į blogį ta prasme, kad jie galėtų veiksmingai nugalėti blogį gėriu. Neužmirškite, jog tikrasis gėris nuolat yra galingesnis už patį žalingiausią blogį. Mokytojas mokė teigiamos teisumo normos: “Kas tiktai nori būti mano mokinys, tas turi nekreipti dėmesio į savąjį aš ir iki pat galo atlikti savo kasdienes pareigas tam, kad eitų su manimi.” Ir jis pats šitaip gyveno tuo, kad “jis darė gerus darbus.” Ir šitą evangelijos aspektą gerai iliustruoja daug parabolių, kurias jis vėliau pateikė savo pasekėjams. Jis savo pasekėjų niekada neragino kantriai vykdyti savo įsipareigojimus, bet vietoje šito jis ragino juos, kad Dievo karalystėje jie gyventų iki galo energingai ir su entuziazmu atliktų savo žmogiškąsias pareigas ir dieviškąsias privilegijas. 1770 – 02 Taigi svarbiausia - su meile atlikti savo pareigas ir dieviškąsias privilegijas, o visą kitą bus suteikta tvariniams už nuopelnus, ką užsitarnavo, vykdydami ar nevykdydami Kūrėjo Valią.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2024-08-24 21:10:00
Berniuko sapnas
Mieli urantai, tiesiog neįtikėtina! Aš šiandien vėl, jau ketvirtą kartą, sutikau tą patį 8 metų berniuką Tomą ir jis man papasakojo savo sapną, per kurį berniukas Įtikėjo Kūrėju, kad Jis yra Realus ir Tikras:)
Pasirodo tos dienos, kai jį buvau prieš porą savaičių sutikusi parduotuvėje, vakare Tomas, prieš eidamas miegoti, ilgai kalbėjo su Kūrėju ir net Jam prisiekė, kad visada važinės dviračiu laikydamasis visų taisyklių. Ir kai atsigulė miegoti, jis tą naktį susapnavo Nuostabų sapną, kurį pabandysiu trumpai aprašyti:
„Berniukas matė gražų, šviesiai mėlynos spalvos dangų, kuriame nesimatė nė vieno debesėlio. Po kurio laiko šį mėlyną dangų užklojo tamsi skraistė, nusagstyta neapsakoma galybe įvairaus dydžio spindinčių žvaigždžių. Tada, kelios iš jų, pačios ryškiausios, pradėjo šokinėti ir po to viena po kitos išsirikiavo sudarydamos raides. Ir taip, raidė po raidės, iš žvaigždžių susidėliojo tokie žodžiai: AŠ ESU KŪRĖJAS
Kai berniukas perskaitė šį užrašą, iš karto pajuto savo viduje švelniai visą jo kūną užliejusią šilumos bangą ir pabudo.“
Štai toks Nuostabus buvo Tomo sapnas, kurį lydėjo Patyrimas ir berniukas Įtikėjo, kad Kūrėjas yra Realus:)
O juk mes, eidami Gyvuoju keliu, žinome kokie neįkainojami yra Patyrimai, kurie ir liudija Tikrovę, tik reikia jais ne tik tikėti, bet ir Įtikėti:)
Su meile
Laura
Vilniete
2024-08-16 17:30:26
Miela Laura. Taip, iš savo patyrimų žinau, kad suvokimas, supratimas, požiūris ir įžvalgos tampa daug išmintingesnės ir gilesnės visomis prasmėmis, kai gyveni bei veiki vadovaudamasi mums suteiktu Kūrėjo Minties Derintoju. Suprantu ir tai, kad nelengva gyventi pasirinktuoju Gyvuoju Įtikėjimu, kai tave nesupranta net patys artimiausieji ir įvardina ar kaltina nežinia kuo. Nežiūrint to, džiaugiuosi turėdama šią patirtį, kai turiu į ką remtis, žinodama, kad visad būsiu atsargi ir supratinga, svarbiausia, kad neįskaudinčiau kitų. Beje, ir aplinkinį pasaulį suvokiu kitu matymu ir suvokimu, ko anksčiau nematydavau, nevertindavau, negebėjau džiaugtis mažiausiais dalykais.
adolfina
2024-07-03 23:21:55
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.