Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Pasikartosiu, kad kiekvienas urantas turi daug patyrimų ir dvasinių apmąstymų. Tik kažkodėl kai kurie nepasidalina savo patyrimais forume? Tai retorinis klausimas. Šį kartą pasidalinsiu patyrimu apie Baptistų, tai yra dar viena krikščioniškos bažnyčios grupe. Mane sudomino tai, kad toje bendruomenėje renkasi tūkstantinės minios. Žinau, kad pastorius skleidžia žmonėms suprantamai išplėstas žinias iš Šventojo rašto, o pritraukiami klausytojai pasitelkiant garsius muzikantus ar atlikėjus iš JAV ir kitų šalių. Tai man pasakojo ten daug metų besilankantis buvęs darbdavys, o šiuo metu jis dirigentas vieno iš orkestrų Lietuvoje. Anot jo, eilę metų ten jį traukė ir tebetraukia Baptistų bendrijos organizuojami pasaulinio mąsto koncertai, o dvasiniai siekiai, kaip suprantu, jau antraeiliai dalykai, kaip daugeliui. Žinoma, tik ne urantams, kurie eilę metų laisva valia, neskatinami, lanko Rojaus Trejybės Aš Esu Šventovę. Nežiūrint tai, kad muzika minėtam asmeniui prioritetas, aš pasidalinau žinia apie Apreiškimą Urantijos Knyga ir jos nuoroda forume. Kaip jau rašiau, mano įpročiu tapo, prieš valgį palaiminti tuos žmones, kurie prisidėjo prie to maisto išauginimo ar pagaminimo, kurį šiandieną vartojame. Grįžusi namo iš susitikimo su dukra ir dukterėčia, kurios pakvietė mane atšvęsti rugsėjo pirmąją, prisiminiau ir apgailestavau, kad jų akivaizdoje nepalaiminau maistą, kurį valgėme ir nepadėkojau už tai Kūrėjui.... Tiesa, anksčiau ne kartą esu gavusi biologinės sesers priekaištą, kad ateityje nedaryčiau šito - nelaiminčiau maisto, nes nesu kunigas, ir jai gėdą darau prieš svečius. Bandžiau sesei paaiškinti, kad seniau žmones buvę dvasingesni, kad mama kepdama duoną, visada ją palaimindavo peržegnodama. Tėtis sėsdamas valgyti, taip pat visad palaimindavo padėkodamas Dievui už duoną kasdieninę. Pastarųjų dienų žmonija prarado ar neįgijo įpročių vertinti ir branginti tai, ką turime Kūrėjo dėka. Todėl duonelė ir kiti vertingi daiktai numetami prie šiukšlių konteinerių. Man kaip urantei, turint ilgą ir konfliktuotą gyvenimišką patirtį, skaudu tai matyti. Žinau vieną, kad visos amžinosios dvasinės vertybės ir dieviškasis suvokimas bei požiūris ugdomas nuo mažens - jau vaikams darželinio lygio. Iš visų tikėjimo apgaulių pati žiauriausia – klaidingos religijos dėstymas, teigiama L. Tolstojaus knygoje Išminties kalendorius. (311psl.) Be abejo, didelė problema ir kai nuvertinamos amžinosios dvasinės vertybės, kai dieviškasis suvokimas ugdymo procese lieka paskutinėje vietoje.Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2024-09-03 21:20:32
Į Gyvąją Šventovę su Kūrėju :)
Mieli urantai, šiandien ryte mane pažadino Kūrėjas, kad nepramiegočiau ir laiku atvažiuočiau į Gyvąją Šventovę Kaune. Aš vakar vakare, eidama miegoti, šalia lovos pastačiau žadintuvą, bet, pasirodo, pamiršau jį įjungti. Paprastai keliuosi 5 valandą ryto, kad galėčiau neskubėdama susiruošti ir būtinai skirčiau laiko Kūrėjo pagarbinimui. Ir štai šiandien aš sapnuoju tekančią saulę virš daugiabučio namo, kuris stovi priešais mano kambario langus ir mintyse išgirstu žodį „Kelkis“, po kurio visą mano kūną užliejo šiluma ir aš iš karto pabudau. Tada žvilgterėjau į žadintuvą, o jis rodė lygiai 5 valandas:)
Iš to neapsakomo džiaugsmo, kad Kūrėjas mane pažadino, neleisdamas man pramiegoti, aš tiesiog visą laiką, kol ruošiausi, Jam mintyse nesustodama dėkojau:)
Ir jau prieš išeinant iš namų, aš pajutau, kaip mano mintyse pradėjo rimuotis eilės, skirtos Kūrėjui:) Aš instiktyviai paėmiau popieriaus lapą ir jas užrašiau.
Šiomis eilėmis noriu su jumis pasidalinti, o jas įdėjau į svetainės skiltį „Kviečiu kurti drauge“ :)
Gražių akimirkų su Kūrėju:)
Su meile
Laura
Vilniete
2024-09-01 21:34:12
Pradėsiu nuo šios dienos patyrimo. Užėjus į parduotuvę, išsitraukiau žetoną ir ketinau pasidėti kuprinę į saugojimo kamerą. Priėjo jaunuolis su prašymu, aš pamaniau, kad jam reikia žetono, todėl ištiesiau, nes turėjau atsarginį. Jis sako: - Man nereikia žetono, jei galite, duokite eurą. Mane visad sutrikdo tokie prašymai, nebuvau nusiteikusi auklėti jaunuolio, todėl iš gailesčio išpildžiau jo prašymą. Pamaniau, gal alkanas ar šiaip susiklostė, kokios nepalankios aplinkybės. Vėliau išeidama iš parduotuvės pamačiau ne kartą matytus tris palygint jaunus vegetuojančius vyrus. Jie dažnai sėdi ant parduotuvės palangės, o šį kartą gėrė alų. Tuomet prisiminiau urantų maldos teiginius, kurie sako: - Žmonės vykdydami Dangiškojo Tėvo Valią, meldžiame, kad gyventų prasmingą gyvenimą – kad veiktų ir darbuotųsi vardan kitų gerovės. Einant Gyvojo Įtikėjimo pasirinktuoju keliu, man kaip urantei, sunku suvokti, kaip galima gyventi, be jokio tikslo, be jokios prasmės švaistant veltui brangų laiką. Suprantama, daugelis žmonių suvokia jiems suteiktą gyvenimą vien materialia prasme - gauti išgerti svaiginančių gėrimų ir pavalgyti, o visa kita – nesvarbu. Man visad norisi palaiminti dirbančius žmones. Meldžiu, kad jiems sėkmingai klostytųsi verslai ir panašiai. Skaudu matyti degradavusius ir be darbo valkataujančius žmones. Ypač jų daug didmiesčiuose. Prieš valgį, pirmiausia palaiminu tuos žmones, kurie užaugino ar paruošė maistą, kurį ketinu valgyti. Liaudies išmintis sako: - Niekas nenukrenta iš dangaus, viską išauginame patys ir sukuriame savo rankomis su Kūrėjo pagalba. Vėliau palaiminu tai, ką valgau, kad maistas pamaitintų kiekvieną kūno ląstelę, kad puikiai įsisavintų ir sustiprintų mane materialia prasme, kad stiprėčiau ir būčiau veikli savo aplinkoje bei vykdyčiau Dangiškojo Tėvo Valią. Prisimenu, kai dar dirbau, mes stengėmės integruoti į visuomenę netgi žmones su protine negalia, kad jie galėtų darbuotis bent minimalia galia ir atlikti visuotinai naudingus darbus ir kitas veiklas. Žmogus neturėtų būti auka, kai turi rankas. Kiekvienas atitinkamai pagal savo gebėjimus turi veikti kažką prasmingo ir naudingo kitų žmonių gerovei. Suprantama, ne ginklų ar kitų žudymo įrankių gamyboje ar mokymuose. Svarbu kurti gėrį ir tik gėrį, būti bendrakūrėjais, kaip yra numatęs Dangiškasis Tėvas šios planetos žmonijai. Suprantu, kad nieko naujo mano teiginiuose, o urantams tai giliai suprantama ir žinoma, nes Šventovėje meldžiamės už visos žmonijos ir visos Kūrinijos Gerovę. Tikiu, kad kažkam bus naudingi šie atsikartojantys teiginiai pamąstymui. Pagaliau rašau dėl savęs, kad tobulėčiau dvasiškai ir išmintingai gebėčiau dalintis patirtimi su kitais.
Pabaigai pacituosiu Jėzaus teiginius iš Urantijos Knygos Apreiškimo - Jėzus nepropagavo negatyvios praktikos, kada pasiduodama įžeidinėjimams tų, kurie galėtų tyčia stengtis nesąžiningai pasinaudoti tais, kurie blogiui nesipriešina, bet vietoje šito jis propagavo, kad jo pasekėjai turėtų būti išmintingi ir pasirengę greitai ir teigiamai gėriu reaguoti į blogį ta prasme, kad jie galėtų veiksmingai nugalėti blogį gėriu. Neužmirškite, jog tikrasis gėris nuolat yra galingesnis už patį žalingiausią blogį. Mokytojas mokė teigiamos teisumo normos: “Kas tiktai nori būti mano mokinys, tas turi nekreipti dėmesio į savąjį aš ir iki pat galo atlikti savo kasdienes pareigas tam, kad eitų su manimi.” Ir jis pats šitaip gyveno tuo, kad “jis darė gerus darbus.” Ir šitą evangelijos aspektą gerai iliustruoja daug parabolių, kurias jis vėliau pateikė savo pasekėjams. Jis savo pasekėjų niekada neragino kantriai vykdyti savo įsipareigojimus, bet vietoje šito jis ragino juos, kad Dievo karalystėje jie gyventų iki galo energingai ir su entuziazmu atliktų savo žmogiškąsias pareigas ir dieviškąsias privilegijas. 1770 – 02 Taigi svarbiausia - su meile atlikti savo pareigas ir dieviškąsias privilegijas, o visą kitą bus suteikta tvariniams už nuopelnus, ką užsitarnavo, vykdydami ar nevykdydami Kūrėjo Valią.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2024-08-24 21:10:00
Berniuko sapnas
Mieli urantai, tiesiog neįtikėtina! Aš šiandien vėl, jau ketvirtą kartą, sutikau tą patį 8 metų berniuką Tomą ir jis man papasakojo savo sapną, per kurį berniukas Įtikėjo Kūrėju, kad Jis yra Realus ir Tikras:)
Pasirodo tos dienos, kai jį buvau prieš porą savaičių sutikusi parduotuvėje, vakare Tomas, prieš eidamas miegoti, ilgai kalbėjo su Kūrėju ir net Jam prisiekė, kad visada važinės dviračiu laikydamasis visų taisyklių. Ir kai atsigulė miegoti, jis tą naktį susapnavo Nuostabų sapną, kurį pabandysiu trumpai aprašyti:
„Berniukas matė gražų, šviesiai mėlynos spalvos dangų, kuriame nesimatė nė vieno debesėlio. Po kurio laiko šį mėlyną dangų užklojo tamsi skraistė, nusagstyta neapsakoma galybe įvairaus dydžio spindinčių žvaigždžių. Tada, kelios iš jų, pačios ryškiausios, pradėjo šokinėti ir po to viena po kitos išsirikiavo sudarydamos raides. Ir taip, raidė po raidės, iš žvaigždžių susidėliojo tokie žodžiai: AŠ ESU KŪRĖJAS
Kai berniukas perskaitė šį užrašą, iš karto pajuto savo viduje švelniai visą jo kūną užliejusią šilumos bangą ir pabudo.“
Štai toks Nuostabus buvo Tomo sapnas, kurį lydėjo Patyrimas ir berniukas Įtikėjo, kad Kūrėjas yra Realus:)
O juk mes, eidami Gyvuoju keliu, žinome kokie neįkainojami yra Patyrimai, kurie ir liudija Tikrovę, tik reikia jais ne tik tikėti, bet ir Įtikėti:)
Su meile
Laura
Vilniete
2024-08-16 17:30:26
Miela Laura. Taip, iš savo patyrimų žinau, kad suvokimas, supratimas, požiūris ir įžvalgos tampa daug išmintingesnės ir gilesnės visomis prasmėmis, kai gyveni bei veiki vadovaudamasi mums suteiktu Kūrėjo Minties Derintoju. Suprantu ir tai, kad nelengva gyventi pasirinktuoju Gyvuoju Įtikėjimu, kai tave nesupranta net patys artimiausieji ir įvardina ar kaltina nežinia kuo. Nežiūrint to, džiaugiuosi turėdama šią patirtį, kai turiu į ką remtis, žinodama, kad visad būsiu atsargi ir supratinga, svarbiausia, kad neįskaudinčiau kitų. Beje, ir aplinkinį pasaulį suvokiu kitu matymu ir suvokimu, ko anksčiau nematydavau, nevertindavau, negebėjau džiaugtis mažiausiais dalykais.
adolfina
2024-07-03 23:21:55
Dėkoju:)
Gyvasis kelias tuo ir yra žavus, kad Kūrėją mes galime patirti ne tik savo viduje, bet ir mus supančioje aplinkoje:)
Su meile
Laura
Vilniete
2024-06-28 08:32:30
Ačiū mylima Laura už nuoširdžius pasidalinimus.
Apkabinu Kūrėjo virpesiais.
VJANINA
2024-06-28 08:06:24
Mylima Laura ačiū Tau už tuos nuostabius patyrimus.
Apkabinu Kūrėjo energiniais virpesiais.
Vanda.
stovan
2024-06-27 14:04:09
Mieli urantai, noriu jums papasakoti apie mano matytą labai neįprastą vienos žuvytės ežere elgesį, kuris mane labai nustebino ir sukėlė šypseną:)
Aš vakar po pietų nutariau pasivažinėti dviračiu. Labai mėgstu važiuoti dviračių taku, kuris veda link Žaliųjų ežerų, nes didžioji tako dalis yra miške, kur visada jaučiu atgaivą:) Tik įvažiavus į mišką yra ežeras, kurio krantai labai užžėlę nendrėm. Tačiau, yra porą vietų, kur ežero krantas yra pakankamai švarus ir net poilsiui pastatyta keletas medinių stalų su suolais. Ir štai vakar, važiuodama pro šį ežerą, nutariau sustoti pailsėti. Žmonių beveik nebuvo - tik trys moterys kiek toliau deginasi prieš saulutę:) Aš priėjau prie pat ežero kranto ir pastebėjau, kad maždaug 1,5 metro nuo kranto ežero dugnas yra šviesus ir gerai matomas, o toliau - labai tamsus, tiesiog juodas - todėl pagalvojau, kad toje vietoje tikriausiai yra pakankamai gilu (nors ir prie kranto, kur gerai matėsi dugnas – nebuvo seklu).
Taip stovint ir žiūrint į ežero krantą, man kilo noras mintimis pagarbinti Kūrėją:) Kūrėją garbinau neatitraukdama akių nuo ežero kranto ir, kai baigiau - staiga, keletą sekundžių, pasidarė aplinkui be galo tylu. Ir aš matau, kaip link ežero kranto iš visų pusių pradėjo plaukti žuvytės įvairiausių dydžių – nuo mailių, kurių atplaukė nemažas pulkelis iki pakankamai didelių, kokių 20 cm ilgio:) Jos plaukiojo prieš mano akis tarsi akvariume:) Aš žiūrėjau į jas ir tiesiog mėgavausi tuo, ką matau:) Apie metrą nuo kranto, ant ežero dugno gulėjo maždaug 2 cm skersmens ir apie 30 cm ilgio medžio šakelė, virš kurios „be vargo“ praplaukdavo ir didesnės žuvys. Bet mano žvilgsnį patraukė viena žuvytė, kokių 10 cm ilgio, kuri, plaukdama virš šios šakelės, pavirto ant šono (net saulėje suspindėjo jos žvynai) ir kai virš jos perplaukė, tarsi „peršokdama per kliūtį“, žuvytė vėl grįžo į įprastą padėtį, tada staigiai apsisuko ir pavirtusi ant kito šono, vėl tarsi „peršoko“ atgal tą pačią šakelę, tada vėl grįžo į įprastą padėtį, apsisuko ir vėl pakartojo tą patį „šuolį“ pirmyn ir atgal 5 kartus:)
Net nežinau ką pasakyti – aš žiūrėjau, stebėjausi tuo, ką matau ir tiesiog šypsojausi:) Gal žuvytė taip žaidė, o gal tiesiog tokiu būdu išreiškė savo džiaugsmą – na, sunku pasakyti, bet tokį reginį aš mačiau pirmą kartą:)
Kokia nuostabi yra mūsų Rojaus Tėvų kūrinija, o juk mes esame neatsiejama jos dalis:) Todėl kuo dažniau būkime gamtoje, stebėkime ją, susiliekime su ja ir tikrai pamatysime tai, ko dar niekada neteko matyti:)
Mielų visiems akimirkų su Kūrėju:)
Su meile
Laura
Vilniete
2024-06-27 10:46:57
Rašau remdamasi savo eiliniu patyrimu iš kasdienybės. Būdama kavinėje, stebėjau dvi jaunas moteris bendraujančias gestų kalba. Tą rytą iš namų išėjau slogia nuotaika, kas man nebūdinga. Suprantama, kiekvienas mes turime vienokių ar kitokių rūpesčių ir skirtingai į tai reaguojame. Tą kartą, kai stebėjau šias neįgalias moteris, mano rūpesčiai ir nepasitenkinimas esama padėtimi, iš karto tarsi ištirpo. Tai man ne pirmas kartas. Kai esu dėl ko nors susikrimtusi, visad prieš akis iškyla kažkas tokio, kad tą pačią akimirką suvokiu, jog būna dar blogiau, ir esu palygint laiminga, o dar turiu Gyvąjį Įtikėjimą savyje. Tuokart pasiremsiu Jėzaus teiginiais iš Urantijos Knygos Apreiškimo – “Tėvas danguje nesuteikia kančias žmonių vaikams su noru. Žmogus kenčia, pirma, dėl laiko atsitiktinumų ir dėl blogio netobulumų, būdingų nesubrendusiai fizinei egzistencijai. Tada jis kenčia dėl nuodėmės – gyvenimo ir šviesos dėsnio pažeidimo – negailestingų pasekmių. 1664 – 03 Šie teiginiai man giliai suprantami ir priimtini. Tai akivaizdžiai susiję su mano kažkada netobulo gyvenimo būdingo nesubrendusiai fizinei egzistencijai pasekmė. Gerai, kad bent suprantu pasekmių esmę, ir niekada nekaltinu kitų dėl savo būtų ar esamų nesėkmių. Daugelis šito net nesuvokia ir dažniausiai kaltina kitus. Pakito mano požiūris ir į įprastą žmogiškosios kančios šaltinį, prigimtį, ir tikslą. Pasirinkusi Gyvąjį Įtikėjimą, dabar žinau, kaip savo žmogiškas kančias sumažinti. Suradusi širdyje paguodos ir išgelbstintį Kūrėją, pasitikiu ir žinau - Jis yra gydantis gailestingumas ir amžinai trunkantis teisumas.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2024-06-21 21:51:26
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.