Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Siandien mane pakabino Martha ir pasiule Jahovos liudytoju lankstineli. Nepaemiau, o jai pasiuliau Jezaus Kristaus “Kalbu jums vel”. Vienintele mintis jos viduje buvo ar as skaitau Biblija. Jai, kaip atsaka uzdaviau klausima, ar ismokus abecele vis dar reikia sugrizti ir kartoti, ir kartoti? Ji pamaste ir sako: ne nereikia, jei jau ismokai, tai skaitai. Skaitai knygas, viska gali skaityti. Tai tada jai ir paporinau, kad Biblija gali buti dvasine abecele. As ja ismokau ir man jos daugiau nereikia. Ji pamazele pradejo trauktis nuo manes ir parode i drauges, kad jau reikia eiti. Sakau, neskubek, jos nuo taves niekur nepabegs, tu jas pavysi. Pakalbek su manim. O ji man sako, kad tu sauki – nesauk, paprase. Pas mane yra stipresnis balsas nei anksciau. Pirma, mano balsas buvo labai uzspaustas ir nedrasus, bet gyvenimas dave issukius, kad isgyvenciau turejau pradeti reikstis garsiai. Anglai nemegsta ir jie patys niekada neburbuliuoja po nosimi. Jie visada kalba garsiai, nes juos to moko. Manes niekas to nemoke, o ismokti turejau pati. Antra, man tenka dirbti su zmonemis, kurie neprigirdi, tai saukimas cia ne prie ko, tu tiesiog turi kalbeti aiskiai. Ir visai nejausdama isejau ‘mokykla’, ismokau kalbeti garsiai. Dar yra ryztas ir noras skleisti dvasine sviesa, tai kai matai kaip zmogus yra uzstriges savo suskurtoje saugioje ertmeje ir galvoja, kad taip pat skleidzia dvasine sviesa, o as zinau, kad taip nera is jo puses, tai mano balsas dar labiau garseja, kad nors ka isgirstu. Ir sita moteris, zvelgdama su itariu i Apreiskima, o mintyse tik galvodama apie biblija ir ne daugiau, nori pasitraukti. Tada as ja pastveriau uz rankos, na zinoma, manau svelniai ir sakau tvirtai. Paprastai vaziuoju kitu keliu i sita puse, o siandien pasirinkau va ta traukini, norejau apsirengti violetine palaidinuke, o apsivilkau lygiai tokia pacia kokia vilkejo ir jinai. Tik pas mane rankoves triju ketvirciu, o pas ja normalaus ilgio. Ir tada jos klausiu, miela Martha, ar tu mania, kad cia tik siaip viskas? O gal ir tos mazos detales turi reiksme, gal kazkas kazkur nori, kad tu pati pazintum didesne dvasine sviesa? Ka sako knyga?-paklause. Kalbu jums vel, sakau, nes juk Jezus kalbejo pries du tukstancius metu, tai va siandien jis mums kalba vel, del vienos priezasties – apastalai daug neisgirdo, o dar maziau uzrase. Biblija yra knyga, bet gali buti ir tik kratinys. Ar nemanai, kad daug vietu yra neaiskios, supainiotos arba visai nereikalingos. Na taip, sako ji, bet biblija yra ikvepta Dievo. Matydama, kad ji knygos nenori ir kad neprapultu uzrasiau svetaine ir padaviau jai, pasiskaityk ir isplesk poziuri. Atrask Teva- Rojaus Trejybe savyje. Tai yra musu visu dvasinai Tevai ir Jezaus taip pat, kai buvo zmogumi zemeje ir dabar, o jis yra musu Visatos Kurejas ir jai dabar vadovauja. O Jezus man yra vyresnis brolis, o Trejybe yra visos kurinijos Kurejas. Kai Jezus gyveno zemeje, jis ir atrado Teva- Rojaus Trejybe savyje ir gyveno jos vedamas. Ir mes tai turime daryti. Ji taip beklausydama man ir sako, tai tu turi eiti ir kalbinti zmones ir jiems pasakoti. Tai juk as ta ir darau ir uz rankos tau griebiu, nes tu nori nuo manes pabegti. Taip ir isskyreme, ji pasivyti drauges skubejo, o as su pamastymais apie ilga kelia sitai planetai i nusvitima, nuejau zemiskus darbus daryti. Padekojau Apvaizdai ir Rojaus Trejybei uz patyrima.Manau, kad dauguma zmoniu supranta, kad reikia mokyti kitus ir tik vienetai zino, kad reikia pradeti nuo saves. O dabar mes mokomes butent keisti save, kad pakeite save, padetume pasikeisti kitiems – atrasti Rojaus Trejybe savyje. Kai pries kelias dienas kalbejau su jaunu nigerieciu, tai paminejus Rojaus Trejybe, jis sutriko ir tokiu keistu balsu paklause, kas tai yra? Pamineti Rojaus Trejybes varda neturiu jokiu problemu, bet kaip zmogui tai isaaiskinti? Lietuva, tai turi iskreipta vaizda, nors pati zodi Trejybe zino, o kaip su likusia pasaulio dalimi, kaip musulmonais? Kaip jiems aiskinti? Dabar susiduriu su tokiais issukiais kokiu anksciau neturejau, nes buvo lengviau, maziau zinojau ir supratau pati.
Rita
2013-09-06 19:16:32
Šį praėjusį šeštadienį su savo žemiškąja šeima buvome pakviesti dalyvauti mano vyriausiojo pusbrolio mažylio sūnaus krikštynose. Taigi aš noriu su jumis pasidalinti man prasmingu patyrimu, kokio visiškai nesitikėjau šitoje išvykoje.
Aš jau kelios savaitės prieš tai vis pagalvodavau apie krikštą, apie šį katalikišką ritualą ir jo beprasmybę, ir vis bandydavau sugalvoti, ką gi aš galėčiau pasakyti apie jį, jei manęs kažkas paklaustų. Ir praėjusį penktadienį vakare, prieš eidama miegoti, aš pagarbinau Rojaus Trejybę, ir po to kilo mintis kreiptis tiesiai į Šeimininką Sūnų Kūrėją, man žinomą Jėzumi Kristumi, kad Jis pats man praplėstų suvokimą ir paaiškintų savuoju giliu dvasiniu požiūriu apie krikštą. Aš taip ir padariau nesvarstydama, kreipiausi nuoširdžiai į šį savo vyresnįjį dvasios brolį ir patyriau nuostabų bendravimą dvasioje, jo apglėbiančią dvasinę brolišką meilę, kurios buvau pasiilgusi, nes vis kartas nuo karto pabendrauju su Juo. Savo mokyme Jis pasidžiaugė mano gyvu ryšiu su Rojaus Tėvais, Jo ir visos kūrinijos tikraisiais Dvasiniais Tėvais, ir po to praplėtė mano suvokimą apie krikštą, primindamas tas dogmatiškas katalikiškas tradicijas, kodėl taip elgiasi žmonija, ką jau seniai buvau užmiršusi. Esmė ta, kad krikštas niekada nenuplovė ir nenuplaus jokių nuodėmių ar klaidų, tai tik aklas ritualas, kurio iki šiol laikomasi nuo tų laikų, kada Jis gyveno šitoje planetoje Urantijoje. Tiktai Rojaus Trejybės GYVASIS VANDUO nuplauna mus ir nuskaistina mūsų pasąmonę tokia švara ir tyrumu, kad tikrai tampame švarūs ir tyri, gyvybingi ir meilės kupini, ko nepajėgus padaryti joks dogmatiškas ritualas. Ir tiktai nuoširdžiai nuolat bendraudami su Rojaus Trejybe ir patiriame, kaip rimstame, kaip švarėja mūsų mąstymas, skaidrėja mintys, prisipildome tyros meilės, ramybės ir tvirtumo iš paties Šaltinio. Tai paliudijame savo asmeniniu patyrimu. Buvau labai patenkinta tokiu dvasiniu pabendravimu su Jėzumi Kristumi, savo vyresniuoju dvasiniu broliu.
Kitą rytą pabudau gana anksti, neėmė daugiau miegas, taigi nutariau prasmingai praleisti rytą ne snūduriuodama, o paskaitydama Urantijos Knygą. Pagarbinusi Rojaus Trejybę ir pakvietusi Ją studijuoti šį apreiškimą kartu, pasinėriau į dvasines studijas. Skaičiau ir mėgavausi Urantijos Knygos dvasine gelme, kuri vis labiau man atsiskleidžia ir duoda vis platesnį kūrinijos pažinimą. Nė nepajutau, kaip visą dokumentą perskaičiau iki pat 9 valandos ryto, kada prasideda Rojaus Trejybės Gyvojoje Šventovėje Vilniuje gyvosios pamaldos. Aš taip pat prisijungiau dvasioje, garbindama Rojaus Trejybę ir patyriau nuostabų Jos meilės apkabinimą. Po pagarbinimo į mane kreipėsi Amžinasis Sūnus-Motina-Brolis, užliedamas dar galingesne meilės ir palaimos kupina energijos banga, sustiprindamas savuoju giliu mokymu apie Jų – Rojaus Trejybės gyvojo kelio gilesnę prasmę, remdamasis tuo Urantijos Knygos dokumentu, kurį prieš tai studijavau. Tiesiog klausiausi ir mėgavausi tuo, kaip Jis nuostabiai susiejo palyginimais dabarties ir ateities gyvojo kelio prasmę su praeities kartų akimirkomis, iškeldamas į sąmonės paviršių perskaitytas apreiškimo vietas. Ir dabar, rašydama jums, prisiminiau, kaip kažkada man Tėvas buvo sakęs, kaip Rojaus Tėvų mokymai palengvins šio epochinio apreiškimo studijas, paaiškins man nesuprantamas vietas, bet tuo metu aš dar nežinojau šito, o dabar štai patiriu realiai patyrimu.
Kada pakilau eiti ruošis kelionei į krikštynas, jaučiau, kaip turiningai ir prasmingai praleidau rytą, kaip sutvirtėjau ir atsipalaidavau prieš kelionę. Prieš išvykdama ryte kreipiausi Apvaizdos apsaugos ir tiesiog atsidaviau Rojaus Trejybės vedimui iš vidaus.
Kelionė praėjo įdomiai ir ramiai, besišnekučiuojant, kol atsidūrėme Vyžuonose prie bažnyčios. Pamažu susirinko žmonės, ir baltai aprengtas, krikštatėvių vedamas, žingsniavo mažylis. Kadangi labai seniai nedalyvavau jokiose krikštynose, norėjau pamatyti ir pajausti viską dabartiniu jau savo dvasiniu žvilgsniu. Bažnyčioje per visą krikšto ceremoniją darbavausi kaip fotografė, fotografuodama įvairias akimirkas, todėl turėjau puikią galimybę viską stebėti iš arti, pajausti, matyti žmonių veidus, stebėti kunigo atliekamus veiksmus krikšto metu. Nuo pat pirmos akimirkos pajutau šio atliekamo ritualo beprasmiškumą, tuštybę, kad viduje dvasine būsena aiškiai pajaučiau liūdesį. Visos tos ceremonijos metu mačiau, kaip šaltai ir be meilės kunigas atlieka šitas apeigas, lyg šaltkalvis kaltų karštą metalą, be jokio net ir menkiausio žmogiškojo šiltumo. O iš kur pas jį gali būti meilė ir šiluma, jei jis gyvena sukaustytas krikščioniškųjų dogmų ir ritualų grandinėmis, jei jo dvasia kaip paukštis geležiniame narve, niekada nematęs Rojaus Trejybės saulės šviesos, nepajautęs Jos gyvybingumo, yra kaip sustingusi. Kad pajausti vidumi visų šitokių dogmų, ritualų, prietarų ir baimės žalą žmogui, reikia pamatyti, kaip jie negailestingai sukaustę kunigų veidus, kurie atrodo akmeniniai ir bejausmiai. Tad tikrai verta sakyti, kad Rojaus Trejybės apreikštoji religija yra tikrasis išsilaisvinimas iš tokios gilios tamsos, kurioje aiškiai dar skendi žmonija, ir liūdna tai, kad ji nemato, jog skendi joje, nes žmogiškasis protas aptemęs ir visiškai nesuvokia, atlieka ritualą nepamąstydamas apie tikrąją jo prasmę ir vertę. O juk žmogui nereikalingas joks tarpininkas nuoširdžiai bendrauti su Kūrėju, su Rojaus Trejybe – štai kur tikroji dvasinė laisvė, ji gyvai patiriama dvasine būsena, atvertu vidumi.
Krikštynų šventė prasitęsė gražioje sodyboje, gamtos prieglobstyje. Graži ir šilta saulėta diena leido mėgautis tarpusavio bendravimu. Po visų vaišių prie manęs prisėdo mano giminaitės dukra, kuri ėmė klausinėti, kodėl aš nevalgau mėsos. Aš atsakiau, kad nevalgau ne tik mėsos, bet ir jokio gyvio, gyvūno. Ir taip aš jai paaiškindama atskleidžiau, kad esu gyvai įtikėjusi ir gyvenu gyvąja Rojaus Trejybės religija. Kada ji manęs paklausė, ar vaikštau į bažnyčią, aš patikinau, jog nevaikštau, o lankau Rojaus Trejybės Gyvąją Šventovę, kurioje vyksta gyvos pamaldos be jokių maldaknygių, gyvai ir savais žodžiais. Ji labai nusistebėjo ir nuoširdžiai pasakė, kad tai jai nauja ir niekada apie tai nėra girdėjusi. Tada aš jai dar daugiau atskleidžiau, paaiškindama, kas yra Rojaus Trejybė, kas yra Urantijos Knyga, ir apie ką ten rašoma, nes aš skaitau, papasakojau ir apie Urantijos grupės užsiėmimus Vilniuje. Ji įdėmiai klausėsi ir po to pasakė, kad mano akys spindi, mato mano džiaugsmą, o aš iš tikrųjų kalbėdama jutau gyvybingą energiją, kuri ėmė veržtis iš vidaus, todėl natūralu, kad tai atsispindėjo mano išvaizdoje. Ir tai buvo ne vienintelis pokalbis toje krikštynų šventėje apie mano gyvenseną ir Rojaus Trejybę.
Vėliau užsimezgė pokalbis su kitais žmonėmis, kurie nebuvo man giminaičiai, pirmą kartą susipažinau. Jie irgi susidomėję klausinėjo, kodėl aš nevalgau mėsos, nevartoju alkoholio, o aš tik papildydavau, kad nevartoju jokio gyvio. Ir taip man nė nepajuntant, ėmė lietis atsakymai į jų pateiktus klausimus, kad tikrai negalvodavau, ką gi dabar atsakyti. Atsakymai ateidavo savaime ir tokie, kad klausantieji giliau pamąstytų. Ypatingai įdomus ir pakankamai gilus pokalbis užsimezgė su vienu brandžiu žmogumi, kuriam aš atskleidžiau, jog ne tik materialus maistas, bet ir Rojaus Trejybės gyva energija palaiko mano fizinio kūno gyvybingumą. Aš jam papasakojau apie Rojaus Trejybę, apie gyvąją šventovę. Prie mūsų kiek vėliau prisijungė moteris ir taip pat įsitraukė į gyvą pokalbį, pasipasakodama, kad lanko protestantų bažnyčią, bet meldžiasi pati savais žodžiais, ir kad šitokios gyvos maldos ją yra išgelbėjusios nuo sunkios ligos. Ji taip pat įdėmiai klausėsi mano paaiškinimų apie Rojaus Trejybę. Kada ji pasakė, jog meldžiasi Jėzui, kad Jis jai brangus, tada man iš vidaus išsiliejo informacija ir aš jiems paaiškinau apie tikrąją Jėzaus Kristaus evangeliją, kokią Jis atnešė į šią planetą – kad apreikštų Tėvą savuoju gyvenimu, ir kurios nesuprato Jo apaštalai, todėl ir įkūrė bažnyčią. Moteris irgi pritarė kai kuriems mano pasakymams, ką pati yra skaičiusi iš biblijos, bet tai, ką aš kalbėjau, mačiau – jiems tai buvo nauja ir įdomu, stebėjau, kaip to vyro akys įdėmiai klausėsi ką kalbėjau. O tik vėliau sužinojau, kad tikroji jo profesija – gydytojas. Bet tą momentą man visai nebuvo svarbu, kokios žmogaus pareigos, aš jutau stiprų vedimą iš vidaus kalbėti apie tai, kuo gyvenu, ką žinau. Ir viso šito bendravimo metu jaučiau gyvybingumą, kaip iš manęs liejosi gyva energija sulig kiekvienu žodžiu, fraze, kad be jokios baimės, o drąsiai, atsipalaidavusi, tvirtai ir džiaugsmingai dalinausi savo žiniomis, šviesiomis sampratomis, savuoju gyvenimu su Rojaus Trejybe. Įdomu buvo patirti, kaip reikiamą akimirką ateina ta informacija, išsilieja ta frazė, kuri ir yra reikalinga, kad kitą klausantįjį sutvirtintų ir apšviestų, priverstų giliau susimąstyti. Pirmą kartą aš taip kalbėjau keliems žmonėms iš karto, ne vienam, kurie pirmą kartą išgirdo naująją ir gyvąją tiesą.
Po visos šventės visi maloniai atsisveikinome, o aš važiuodama pakeliui į kaimą jaučiau, kaip prasmingai praėjo diena, kad tikrai vertėjo man nuvykti į krikštynas, nors prieš tai nesijaučiau patenkinta, kad teks dalyvauti bažnyčioje tame rituale, bet užtat po to patyriau nuostabią atgaivą dvasioje dėl pabendravimo su tais keliais nuoširdžiais žmonėmis, tiesiog patyriau dvasinį pakylėjimą.
Apmąstydama šio šeštadienio patyrimus, suprantu, kad Rojaus Trejybės Apvaizdos taip buvo man parengta, jog nenuobodžiaučiau ir pasidalinčiau Rojaus Trejybės šviesa ten ir su tais, kurie norėjo išgirsti, taip pat, kad pasitikrinčiau savo dvasinį ūgtelėjimą. O juk visiškai nesitikėjau šitokio patyrimo, ir dar kur, savo giminaičių akivaizdoje. Jo gelmė ir prasmė man pačiai daug gilesnė ir platesnė, nei galiu jums perteikti žodžiais, jis tiesiog praturtino mane, o tuo pačiu ir kitus. Tiesiog dėkoju Rojaus Trejybei.
Su meile,
Jurgita
2013-08-05 17:35:20
Šiandien išvažiavau į savo asmeninę dviračių treniruotę, tik parašiau žodį asmeninę, ir tuoj pat ėmiau savyje neigti, kokia čia asmeninė, jeigu važiuoju DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE – taigi išvažiavau į bendrą – drauge su Rojaus Trejybe – treniruote. Paprastai aš iš Žvėryno važiuoju į Žirmūnus, iki tilto Žirmūnų pabaigoje, o tada jau įvažiuoju ir į Nemenčinės plentą.
Kaip ir kiekvieną kartą, BŪTINAI VAŽIUODAMAS GARBINU IR ŠLOVINU ROJAUS TREJYBĘ IR MELDŽIUOSI.
Šiandien, MAN PAČIAM NETIKĖTAI, kažkodėl pasukau visiškai į priešingą pusę, į kalną, link Karoliniškių viaduko, į Pilaitę, o tada Sudervės keliu. Jau nuvažiavus apie aštuoniolika kilometrų aplenkiau stovinčią mašiną su įjungtais avarinio sustojimo mirksinčiais žibintais. Išlipusi moteris sukiojosi aplink mašiną, jau buvo iškėlusi atsarginį ratą – nuleido padangą, tad ruošėsi jį keisti. Aš jau pravažiavau, bet už kokių šimto metrų apsigręžiau ir privažiavau prie jos paklausti, gal kuo galiu padėti. Mašinoje sėdėjo mažas berniukas. Moteris parodė į aplink išmėtytus raktus, domkratą, atsarginį ratą, ir neryžtingai paaiškino, kad mėgina pirmą kartą pasikeisti ratą. Aš paguldžiau LABAI ATSARGIAI – RAŠAU SPECIALIAI DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS, NES AŠ VISADA VISKĄ DARAU LABAI ATIDŽIAI – savo sportinį plento dviratį ant žolės, į šalikelės griovį, ir ėmiausi darbo.
Domkratas toks, kokio aš irgi nesu nė karto naudojęs, nors panašų turiu. Tačiau problema su dabartine technika yra ta, kad ją kuria NEATRADĘ ROJAUS TREJYBĖS savyje tiek konstruktoriai, tiek ir fabrikų savininkai, kurie tuomet tegalvoja apie savo KIŠENĖJE ŠLAMANČIUS MILIJARDUS, O NE APIE PATOGUMĄ, KAD VISKAS BŪTŲ KUO LABIAU UNIFIKUOTA, O NE TAIP PAGAMINTA, KAD VIENO DOMKRATO NEGALI PANAUDOTI JAU KITAI MAŠINAI. Tad ir man teko pavargti, kol pritaikiau būtent šį domkratą šiai mašinai. Kada galų gale ėmiau kelti mašinos ratą, tai kol dar visiškai jo neatkėliau nuo žemės, paėmiau raktą, kad atlaisvinčiau veržles. Raktas man pasirodė per didelis, nes standžiai nelaikė veržlės. Tačiau kada atidžiau pasižiūrėjau į raktą, pamačiau, kad jo viena briaunelė yra iš abiejų pusių jau ne tik įskilusi, bet ir atšokusi nuo rakto galvutės metalinių sienelių.
Vėl pamoka, kad NEATRADUS ROJAUS TREJYBĖS SAVYJE RAKTO GAMINTOJAS NAUDOJA TOKĮ METALĄ, KURIS NĖRA TINKAMAS TOKIAM APKROVIMUI, KADA ATSUKAMOS RATŲ VERŽLĖS.
Tarybų Lietuvoje niekam ir į galvą nebūtų atėjusi tokia mintis, kad ratų raktas gali suskilti. O dabar tuoj pat bus man paaiškinta, kad tai pagaminta KINIJOJE. Argi tai svarbu, kur pagaminta, svarbu, kad pagaminta ne taip, kaip TURI BŪTI PAGAMINTA – toks raktas NIEKADA NEGALI NEI ĮSKILTI, NEI ĮTRŪKTI.
Taip pat pamoka, kad ir vairuotojas turėtų atidžiai patikrinti, koks vis tik yra raktas, ir nemanyti, kad jam kelionėje niekada neteks keisti rato. Todėl jeigu niekada nemėgino jo keisti, tai turėtų nors kelis kartus pamėginti tą padaryti. O tai dabar ši moteris pasakė, kad ji būtų domkratą dėjusi viršumi į apačią. ŠTAI TAU IR PROTAS. Dėl to ir visa DABARTINĖ materiali civilizacija yra apversta aukštyn kojomis, NES JI SUKURTA BE ROJAUS TREJYBĖS, ATRASTOS SAVYJE. O tai reiškia, kad ji PRIVALĖS IŠNYKTI – ŽLUGTI – KAD JĄ PAKEISTŲ URANTŲ CIVILIZACIJA – SU ROJAUS TREJYBE, ATRASTA KIEKVIENO URANTO VIDUJE.
Taigi daugiau padėti tai moteriai aš negalėjau. Tuomet ji paskambino savo broliui, ir paprašė atvažiuoti į pagalbą su geru raktu, o man padėkojo, kad aš sustojau ir jai padėjau. Ir iš tiesų ji buvo teisi – AŠ JAI PADĖJAU, NORS RATO IR NEPAKEIČIAU. Rojaus Trejybės akimis, pagalba jau yra suteikta net ir tada, kada fizine prasme ji negalėjo būti suteikta dėl kokių nors aplinkybių, bet pagalbą suteikiantis buvo PRIĖMĘS SPRENDIMĄ PAGALBĄ SUTEIKTI, IR JAU BUVO PRADĖJĘS SAVO SPRENDIMĄ ĮGYVENDINTI, TIK NE NUO JO PRIKLAUSANČIŲ APLINKYBIŲ POVEIKIS NELEIDO SPRENDIMO ĮGYVENDINIMO UŽBAIGTI.
Aš apie Rojaus Trejybę šiai moteriai neužsiminiau nė žodžiu, nes ji nebuvo dar tokios sąmonės, kad ieškotų GYVENIMO GILUMINĖS PRASMĖS.
Man pasiekus Sudervę ir pasukus į dešinę, link Avižienių, vėjas taip bloškė man į veidą, kad net kvapą užėmė. Diena šilta, bet koks stiprus vėjas. Nematomas, bet kokią realią GALIĄ demonstruoja. Mano greitis nukrito vos ne perpus.
Uragano vėjo greitis būna ir apie du šimtus kilometrų per valandą, ir jis gali apimti milžiniško ilgio – daugiau kaip tūkstančio kilometrų – ištisinę priekinę liniją, viską skinančią savo kelyje. Kokia tai energijos jėga. O vakar perskaičiau internete, kad nufotografuotas virš Saturno siaučiantis uraganas, kurio vien tik vadinamosios AKIES – URAGANO VIDURIO RAMYBĖS ZONOS – skersmuo DU TŪKSTANČIAI kilometrų, kai Urantijoje TOKIA DIDŽIAUSIA AKIS yra buvusi 100km. skersmens. Saturno uragano vėjo greitis – daugiau kaip 530km/val. Štai kokia energijos galia siautėja Saturne, o juk Saturnas – tai tik aguonos grūdelis kūrinijos planetų aruode, o aš čia vis niekaip negaliu savo jėgomis važiuoti prieš mažytį vėjelį, kuris jau man atrodo šiandien stiprus vėjas atvirame lauke, be jokios užuovėjos.
Netoli Avižienių pamatau kelio ženklus, informuojančius, kad vyksta remontas. Pamatau ir asfalto grumstą ant kelio, kuris jau sušalęs, ir sukietėjęs, bet paliktas ant važiuojamosios dangos. Tad toje vietoje jau akivaizdu, kad greitai atsiras vėl duobė, nes mašinos kaskart užvažiavusios ant to kieto asfalto grumsto, su didesniu spaudimu suduos smūgius tiek į patį grumstą, tiek ir į savo šarnyrus, amortizatorius, į tai reaguos visas mašinos mechanizmas, kaip ir pati asfalto danga, nors ir ne taip stipriai kaip pats grumstas. O juk taip buvo nesunku jį nuvalyti, kol jis dar buvo nesukietėjęs ir mašinų neprispaustas prie seno asfalto. Tai tik rodo, kad BE ROJAUS TREJYBĖS KELIO REMONTAS YRA DAROMAS ATSAINIAI, NE TAIP, KAIP TURI BŪTI DAROMAS.
Gal už kilometro pamatau ir darbininkus. Prie vieno iš jų sustoju, ir aiškinu, kad tokius grumstus jie neturi palikti ant kelio, turi juos nuvalyti, kad kelias būtų visiškai švarus, kad darbas būtų atliktas kokybiškai, taip, kaip ir turi būti padarytas. Matau, kad jaunas vaikinukas nelabai supranta apie ką aš jam kalbu, jis man sako, kad jis labai stengiasi viską padaryti gerai. Tada aš jam paaiškinu net parodydamas kaip tik ir šalia kaip tyčia išdygusį asfalto grumstą, kaip pagalbinę mokomąją priemonę, rodau į asfalto gabalą, ir sakau, kad jo neturėtų būti palikta nei tokio didelio, nei mažyčio gabalėlio, viskas turėtų būti sušluota ir susemta, ir išvežta, kad po remonto būtų ŠVARU KELYJE. Jis man sako: „“A, a, dabar aišku, bet aš esu studentas, dirbu tik vasarą, per atostogas, po jų išeisiu iš šito darbo, vėl grįšiu į mokslus.“ Ant krūtinės emblema Kauno keliai. Aš jam sakau, kad nesvarbu, kokį darbą tu dirbtum, turi padaryti TAIP, KAIP TURI BŪTI PADARYTA, NE BET KAIP.“
Mūsų pokalbis tapo abipusiškai nuoširdus. Jo veidas rodė, kiek jis imlus šviesai, kiek jis jos nori, tik nežino, kur ją rasti. Aš jam aiškinau apie dabartinio žmogaus požiūrį į darbą, į aplinką, į visko suvėlimą, sujaukimą, ko neturi būti. Jo reakcija buvo tokia, kad jis labai nuoširdžiai man pritardavo. Todėl aš jam vis daugiau atvėriau šviesos ir apie Rojaus Trejybę, ir apie dabartinę ir PASMERKTĄ KATALIKŲ BAŽNYČIĄ, kurioje be ritualo ir dogmos nėra jokios gyvasties, kuri yra iš Rojaus Trejybės. Jis man vis patvirtindavo, kad jam tai LABAI ĮDOMU. Pasakiau jam svetainės adresą, o prieš išsiskirdamas, paklausiau, ar jis iš Kauno, o tada pakviečiau ateiti ir į gyvąsias pamaldas Kaune, o informaciją suras svetainėje. Taip pat jam pasakiau, kad šiuo keliu neplanavau važiuoti, o atvažiavau iki jo, nes dabar man buvo aišku, kodėl mane Rojaus Trejybės atvedė į šitą kelią – kad perduočiau gyvąją šviesą šiam studentui – Pauliui. Aš jam paaiškinau, kokia tai svetainė, kad jis skaitytų ir joje patalpintą Urantijos Knygą, ir kitas įdėtas knygas, ir mano mokymus Forume. Jis buvo tiek susidomėjęs, kad atrodė JAM TIKRAI NETIKĖTA – NET GAL PRITRENKIANTI ŽINIA – IŠGIRSTI TOKĮ PASAKOJIMĄ DIRBANT PER VASAROS ATOSTOGAS, ant kelio, toli nuo Vilniaus, iš DVIRATININKO. TIKRAI NIEKO PANAŠAUS JIS GYVENIME NEBUVO PATYRĘS.
Už visą treniruotę – ir dvasinę, ir fizinę – padėkojau Rojaus Trejybei, o sugrįžęs į Vilnių jaučiausi ne tik pasikrovęs dvasioje, bet ir fizinis kūnas atrodė toks... PAILSĖJĘS, tarsi tų 40 kilometrų ir nevažiavo, ir dar prieš tokį stiprų vėją. Viduje būsena – kaip ant meilės sparnų.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-07-30 14:02:05
Kada šį rytą važiavau į darbą, mano galvoje sukosi daugybė minčių, tiesiog verpetu sukosi visi patyrimai, išgirsti ir patirti pabendravus su žemiškosios šeimos nariais, giminaičiais šį savaitgalį, kaime. Tiesiog patyriau, kokiuose žemuose virpesiuose jie gyvena, ką patiria, nes su kai kuriais iš jų rečiau susitinku. Tiesiog visas besisukantis verpetas pavydo, agresijos, baimės, nerimo, nepasitenkinimo, streso, skausmo, apie kurį teko išgirsti ir išklausyti, patarti. Kai aš jau gyvenu Rojaus Trejybės šviesa, tai man svetimas toks tamsus gyvenimas be Jos gyvos šviesos, be meilės, nuoširdumo, be gyvos Rojaus Trejybės patyrimo viduje. Kur bepasisukčiau, visur jau pamatau ir pajaučiu, kuo ir kaip gyvena žmogus, kartais užtenka žvilgterėti į jo veido išraišką, elgesį, ir pasimato labai daug, tarsi visa kūno kalba žmogus pasakotųsi apie save. Taip ir yra, jis savęs nemato iš šalies, nemato šito ir materialus jo žvilgsnis, o skvarbėjantis dvasinis žvilgsnis ima pamatyti labai daug, vis daugiau ir plačiau. O aš niekada nemaniau, kad galiu dar ir jausti tuos energetinius virpesius, ir vis labiau, priklausomai nuo mano gyvo ryšio su Rojaus Trejybe.
Taigi kai važiavau į darbą, stengiausi pagarbinti Rojaus Trejybę, kad nurimtų visos tos mintys. Bet atslinkdavo kitos, ir dar kitos, tarsi nematoma sunki našta užgulė kūną. Vis prisimindavau rūpesčius ir neišspręstas artimųjų problemas. Ir Rojaus Trejybė teisi, kada viename savo mokyme pasakė, kad energetiniai virpesiai turi savo svorį. Iš patyrimo jau suprantu, kad ne rūpesčius pirmiausia turiu spręsti, o nuraminti žmogiškąjį protą, ką ir dariau. Kada po pietų pasivaikščiojusi grįžau į darbą, pasidariau atsigerti gėrimo, nutariau paprašyti Rojaus Trejybės palaiminimo, bet nė pati nepajutau, kaip spontaniškai pradėjau garbinti Rojaus Trejybę, ir taip nuoširdžiai ėmė lietis mintys Jai, tokia lengvumo ir palaimos būsena apėmė, kad ėmiau mėgautis tokiu netikėtu procesu. Manyje tekėjo gyvybinga energija, ir pajutau, kad tai Tėvo galios energetiniai virpesiai užliejo, tiesiog atpažinau. Nė nepajutau, kaip aprimo mintys ir vidus ėmė šypsotis. Su tokia pakilia būsena toliau tęsiau dienos darbus. Po kiek laiko, ramiai bedirbant netikėtai pajutau, kaip mane savaime užliejo tokia stipri gyvybinga energija, tokia galia, kad ėmiau jausti energijos pulsavimą galvoje, rankose, kojose, visame kūne. Jaučiau, jog mane užliejusi Rojaus Trejybės energija pulsavo bangomis. Ši gyva energija ištirpino visus dvasinio purvo likučius, kuriuo buvau susitepusi. Jaučiausi nuostabiai ir gyvybingai, visiškai priešingai nei ryte pakeliui į darbą. O ką gi dariau? Tiesiog dar ir dar kartą garbinau ir bendravau su Rojaus Trejybe, nes Ji žino viską apie kiekvieną mūsų ir padeda mums įveikti sunkumus, kai labai stengiamės ir prašome. Mūsų pačių atkaklios pastangos duoda atitinkamus rezultatus.
Kada vakare vėl pagarbinau Rojaus Trejybę, prisijungdama prie pirmadienio maldos, pajutau, kokia švelnia lyg pūkine skraiste, gaivumu ir gyvumu, ir vis stiprėjančia energija mane užliejo, kad žodžiai kaip meilės Jai išraiška patys liejosi, aplinka tarsi ištirpo, patyriau dvasinę vienovę su Rojaus Trejybe. O po garbinimo su dar didesne meilės energijos galia išsiliejo Tėvo mokymas, kuriame Jis pasakė tai, jog žavisi ir džiaugiasi kiekvienu iš mūsų, šitaip nuoširdžiai atsiveriančiu, ir nors visa planeta skendi tirštoje energetinių virpesių tamsoje, mes tarp visos tamsos sužimbame kaip gyvos dvasinės šviesos žiburėliai, liudydami Juos, Rojaus Tėvus savo atsidavimu, pradėję šį gyvąjį kelią patys pirmieji visoje kūrinijoje, ir esame pirmeiviai, skleisdami Jų gyvąją šviesą visai kūrinijai. Mus stebi ir mumis žavisi daugybė dvasinių būtybių. Ir lyg šypsodamasis paklausė, ar suprantame, kokį svarbų žingsnį žengiame? O mano visas vidus tik pulsavo Tėvo gyva energija ir pritarė tam, ką Jisai sakė. Tiesiog norėjosi verkti ir džiaugtis, kokia galinga meilės jėga, tokia nušluojanti bet kokias neramias mintis ir tamsą, kuri atrodo, įsivyrauja mumyse. Ir labiausia man patiko, kada Tėvas pasakė, kad galime vaikščioti šitame dvasiniame purve, bet išlikti švarūs, jei NUOLAT MAUDYSIMĖS Jų – ROJAUS TĖVŲ GYVUOJU VANDENIU. Jis mus maudo taip, kad ne tik mūsų dvasia jaučia dvasinį pasitenkinimą, bet ir fizinis kūnas gauna neįkainojamą realią apsaugą nuo materialios aplinkos taršos. Štai kokia teikiama Rojaus Trejybės GYVOJO VANDENS GALIA.
Taigi pasidalinau šiuo patyrimu su jumis, pajutusi Rojaus Trejybės raginimą iš vidaus, kad rašyčiau, nes mūsų neramus, chaoso kupinas protas nėra neįveikiamas tol, kol patys neparodome nuoširdaus NORO ir PASTANGŲ jį apraminti. Tik apraminę jį šitokiu nuoširdžiu ir ryžtingu atsivėrimu, išsakydami visas savo neramias ir bėgiojančias mintis Rojaus Trejybei, patirsime aiškumą, apraminimą, lengvumą, ryžtą, energiją, ir tai leis priimti teisingus sprendimus, kurie turės įtakos visai aplinkai, ne tik mums patiems asmeniškai.
Taigi mes kiekvienas esame tikri Rojaus Trejybės vaikai ir Jos atspindžiai šitoje planetoje Urantijoje. Ji mumis pasitiki, bet ar mes pakankamai Ja pasitikime? Kiekvienas atsakykime sau į šį klausimą ir priimkime atitinkamą sprendimą, kad dar daugiau pasitikėtume JA – tiesiog dažniau ir nuoširdžiau atsiverdami, pajusdami Rojaus Trejybės dvasinį artumą savyje.
Su meile,
Jurgita
2013-07-29 22:32:18
Miela Vita, aš būtent jums daugybę metų kalbu APIE TOKIĄ SUSILIEJIMO SU ROJAUS TREJYBE AKIMIRKĄ, KADA JŪS IŠ MEILĖS PATIRSITE POLĖKĮ SAVYJE. BŪTENT ŠI MEILĖS JUS IŠ VIDAUS SKATINS RAŠYTI Į FORUMĄ. Ne mano prašymai, kurie jūs vis tiek neveiks, bet kada jūsų viduje vis stipriau bus šitoji gyvoji akimirką, kuri ir diktuos jums IŠMINTĮ RAŠYTI, tuomet ir jūs nešite gėrį ir meilę ir FORUME, BET NE ANKSČIAU.
Ir šitokia BŪSENA yra pasiekiama ne TADA, kada girdite Rojaus Trejybės jums suteikiamus mokymus, bet kai jų DAR NEGIRDITE, BET NUOŠIRDŽIAI ATSIVERIATE ROJAUS TREJYBEI SAVO MONOLOGE.
Rojaus Trejybę galite išgirsti ir BE TOKIOS SUSILIEJIMO SU ROJAUS TREJYBE BŪSENOS.
NORINT IŠGIRSTI ROJAUS TREJYBĘ TEREIKIA NURAMINTI SAVO GYVULINĮ IR NERIMASTINGĄ PROTĄ.
NORINT PATIRTI SUSILIEJIMO SU ROJAUS TREJYBE BŪSENOS AKIMIRKĄ, BŪTINA SAVE ATVERTI ROJAUS TREJYBEI VISA SAVO DVASINE GELME IR ESME. O tai jau NAUJA - DVASINĖ - ASMENYBĖS TIKROJI KOKYBĖ. Ir būtent tokia KOKYBĖ IR SUAKTYVINA DVASIOS VEIKIMĄ.
Žodžiu, KIEK JUMYSE YRA ROJAUS TREJYBĖS, TIEK JŪS ESATE FORUME IŠMINTINGI IR VEIKLŪS, KIEK JUMYSE STINGA ROJAUS TREJYBĖS SUTEIKIAMOS IR PATIRIAMOS SUSILIEJIMO SU ROJAUS TREJYBE GYVOS IR GYVYBINGOS VIDINĖS BŪSENOS, TIEK JŪS ESATE PASYVŪS IR SAVE PATEISINANTYS DĖL SAVO PASYVUMO.
Tiek jūsų amžinas, veiksmingas ir išmintingas veiklos variklis, tiek ir pasyvus egzistavimas yra jūsų viduje - jūsų protas.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-07-26 17:56:39
Mielas Algimantai, man viduje taip gera buvo kada aš perskaičiau, kad tu jutai mano tos akimirkos tą energetinę būseną. Mano vidus tiek prisipildė meilės, kad žinoti jog kažkas taip pat tą patiria ir mane supranta per tą patyrimą, yra nuostabus jausmas. Su meile, Vita
vvita
2013-07-26 13:55:58
Miela Vita, su didžiausiu malonumu skaičiau tavo perteiktą mums patyrimą ir jutau tavo energetinę tos akimirkos būseną, kuri yra iškelta virš materijos, nes atsivėrusi dvasia per viršsąmonę gauna tokius aukšto dažnio virpesius, kad materialios smegenys negali ramiai atlaikyti tokio meilės antplūdžio ir jos reaguoja atpalaiduodamos ašarų liaukas, ir meilės, dėkingumo, ir palaimos ašaros teka tarsi savaime. Tačiau tai nėra savaiminis procesas, tai reakcija-pasekmė įdėtoms nuoširdžioms pastangoms išlieti save Rojaus Trejybei, ir giluminis panirimas į Rojaus Trejybę, ir tada nustoja egzistuoti materiali aplinka, o vidus - tikrasis aš - iškyla virš materialaus kūno, ir tai yra gyvasis komunijos ryšys tarp DVASINIO VAIKO IR DVASINIŲ TĖVŲ - ROJAUS TREJYBĖS.
Siekite nuoširdaus bendravimo su Rojaus Trejybe, studijuokite GILUMINIU dvasiniu žvilgsniu dvasinius šaltinius, kurie yra mūsų svetainėje - Urantijos Knygą, Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, ir Rojaus Trejybės mokymus bei Rojaus Trejybės apreiškimų knygą AKIMIRKOS AMŽINYBĘ, dalinkitės savo sampratomis, kaip juos suprantate, ir kodėl būtent taip, dalinkitės savo patyrimais Forume, ir veikite VISŲ LABUI IŠ MEILĖS, ir tada patys patirsite TOKIĄ BŪSENĄ, kuri jums suteiks DVASIOS SPARNUS MILŽINIŠKAM POLĖKIUI SAVO GYVENIMO KASDIENOS ŠVENTĖJE, kurią jums NUOLAT DOVANOJA ROJAUS TREJYBĖ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-07-25 12:37:58
Mielieji, nuostabų naują patyrimą šiandien aš turėjau. Tai buvo naujos kokybės pokalbis su Tėvu. Naujos kokybės man. Viską tuoj paaiškinsiu, tiksliau pasidalinsiu patyrimu kuriuo buvau paprašyta pasidalinti. Šiandien ryte, pagarbinusi Rojaus Trejybę atsisėdau važiuoti dviračiu-staklėmis namuose. Nesijaučiau labai energinga. Įsijungiau užsėdusi ant dviračio televizorių, kaip kad kartais įsijungiu, bet kaip ir visada tuoj po to išjungiu, nes iš tikrųjų televizorius mane tik išreguliuoja ir aš visada taip jaučiuosi, bet kaskart prieš jį įjungdama vis dar pagalvoju, kad gal ką gero, naudingo ar tiesiog mano vidų užpildančio turiningumu, pasisemsiu iš jo. Bet visada tas pats –televizorius būna tuoj pat išjungtas. Tik šį kartą buvo kiek kitaip. Tuoj įjungusi televizorių aš jį išjungiau, nes viduje aš pajutau mane tiesiogine šio žodžio prasme pripildančią energiją-galią, kad rankos savaime paspaudė išjungimo mygtuką, kad netrukdytų susivokti kas čia dabar su manimi vyksta. Aš tuoj pat sureagavau į mano pasikeitusią būseną iki šiol man naują ir dar nepatirtą būseną kuri kaip jau rašiau mane visa užpildė. Aš važiuodama dviračiu-sportuodama pradėjau kalbėtis su Tėvu mano pačios nuostabai, nes aš to visai nesitikėjau. Man buvo perduota tiek daug mane sustiprinančių ir palaikančių, pamokančių minčių, kad aš tik klausiau, klausiau kaip per mano protą liejasi mintys ir tuo pačiu tai buvo visiškai ramiai man perteikiamos mintys ir mano nuostabai. Aš tuo mėgavausi. Buvo jaučiamas ir Tėvo perduodamų minčių šmaikštumas. Aš niekada neturėjusi tokio patyrimo, kad taip neprašant kalbėčiausi su Tėvu vienu metu pagalvojau, kad kiek įkyrokai man čia tos mintys eina, man buvo keista ir netikėta labai. Ir tuoj pat atėjo atgal Tėvo mintis ,kad :“Aš juk esu tavo prote, aš tau nuolat lieju tokias tave stiprinančias ir pamokančias mintis. Tavo protas nėra įpratintas prie tokio bendravimo ir dėl to tu taip reaguoji...“, man buvo paaiškinta, kad toks bendravimas kokį aš patiriu šią atsivėrimo akimirką, Algimantas turi nuolat kiekviename žingsnyje. Tai buvo visiškai nauja ir man dar niekada taip stipriai nepatirta. Mano galvoje buvo lengvumas, aiškumas, ir tos aiškios tekančios mintys. Tai buvo ilgas valandos laiko bendravimas su Tėvu, kada man taip pat buvo pasakyta tokia mintis: “mes galime daug nuveikti drauge“ šios mintys , taip kaip jos buvo pasakytos ir tas tos minties nuoširdumas ir tikrumas kaip aš jaučiau mane tiek sujaudino , kad aš pravirkau. Tai buvo taip gyva ir tikra, kad aš tik gėriau ir gėriau šį patyrimą kartas nuo karto sustodama dviračiu ,bet man vis pasakydavo : „važiuok“ ir aš toliau pradėdavau važiuoti ir bendrauti vis pati stebėdamasi, kad mintys teka toliau sau. Man buvo pasakyta, kad aš daugiau bendraučiau su Tėvu. Man priminė, kad mano problemas išspręs būtent Jis-Tėvas ,tik atiduok jas Man, sakė Jis, o ne bandyk spręsti pati. Mes kalbėjomės, kol aš supratau, kad vis tik jau nebesportuoju, tad dar kiek pasėdėjusi ir pasimėgavusi būsena bei pabendravusi dar su Tėvu aš atsisėdau ant žemės daryti atsilenkimų. Ir čia aš su džiaugsmu pastebėjau kaip esu pripildyta tokio neapsakomo lengvumo, kad dar niekada taip lengvai ir plastiškai šiaip jau gana tingus mano materialus kūnas nedarė atsilenkimų. Tikra palaima, man net nededant jokiu pastangų mano kūnas lengvai sau lankstėsi. O aš tik viską stebiu sau ir mėgaujuosi. Kadangi man buvo pasakyta aiški mintis jog aš pasidalinčiau šiuo patyrimu, aš jau žinau , kad taip ir turėsiu padaryti vardan savo pačios dvasinio tobulėjimo, nes kada ateina tokia aiški mintis aš jos neignoruoju, nes viduje jaučiu, kad man tai butų didelis mano pačios nusivylimas savimi jeigu nepadaryčiau taip kaip esu prašoma. Tokia aiški perduota mintis tiesiog įsilieja į tave ir tu žinai ką turi daryti. Šį kartą aš galvojau, ar man pasipasakoti apie šio ryto patyrimą Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, ar parašyti į forumą, kad daugiau iš mūsų jį išgirstų. Priėmiau sprendimą parašyti, ir berašant dabar jums, turiu iš karto naują vėl patyrimą. Dabar kada iš karto po sportavimo ir pokalbio su Rojaus Trejybe prisėdau rašyti, aš jaučiu kaip esu tik tas materialus kūnas atliekantis veiksmą, o už mane tai yra daroma. Mano rankos tik spaudžia klavišus ,o aš nieko nemąstydama tik vos spėju spausdinti kur mane veda. Mintys liejasi pačios. Aš jaučiu, kad esu įrankis Rojaus Trejybės atliekant materialų veiksmą. Ir dabar prisimenu, kad taip pat apie tai man buvo kalbama kada aš bendravau ,o tiksliau Tėvas bendravo su manimi sporto metu. Kad jūs žinotumėt mielieji, kaip neįprastai ,bet tuo pačiu lengvai ir pakylėtai aš dabar jaučiuosi. Koks jausmas mane lydi ,kad man belieka tik padėkoti Rojaus Trejybei už šią naują patirtį ir toliau gilinti savo gyvą asmeninį ryšį su Rojaus Trejybe žengiant šiame pilname siurprizų, dar daug nepatirtų patyrimų kelyje, kur matau niekada nebus nuobodu. Jaučiu, kad tai man naujas šio nuostabaus dvasinio kelio laiptelis, kur kasdieninės įdėtos pastangos garbinant Rojaus Trejybę kolektyviai ir individualiai, studijuojant dvasinius šaltinius ir skleidžiant meilę į aplinką niekada neliks nepastebėtos mūsų Tikrųjų Tėvų. Ir ne tik, kad nepastebėtos , bet ir atpildo už tai sulauksime. Mielieji, telydi ir jus ramybė ir nuostabūs patyrimai iš Rojaus Trejybės, kiekvienam priklausomai nuo to, kiek pats asmeniškai stengiatės, kad jie jus lydėtu, kiek to esat nusipelnę. O čia jau sprendžia Rojaus Trejybė. Su meile, Vita
vvita
2013-07-24 14:30:45
Lauktasis susitikimas su mano draugo, Romo, pussesere, Milda, atvažiavusia iš JAV į savo motinos laidotuves Utenoje, taip ir neįvyko. Tačiau šis epizodas taip pat turi pamokomosios vertės, todėl jį pateiksiu ir jums.
Romas dieną man paskambino ir paklausė, kada aš susitiksiu su jo pussesere, kuri vakar, kada su ja kalbėjausi telefonu, šio susitikimo taip entuziastingai troško, kad net mane nustebino. Aš jam pasakiau, kad Milda man sakė, jog į Vilnių ją veš jos vaikystės draugė, irgi mūsų visų kaimynė, kai mes gyvenome Utenoje, pas kurią ir pernakvos, nes lėktuvas labai anksti ryte, tik ji dar nežino, kada toji draugė atvažiuos jos pasiimti. Mes susitarėme, kada tik ji jau atvažiuos į Vilnių, man paskambins ir tuomet sutarsime kada ir kur susitiksime.
Aš buvau sumanęs su Milda susitikti ROJAUS TREJYBĖS skvere. Urantai, kurie nors kartą buvo gyvosiose pamaldose skvere, žino tą skverą – kur prasidėjo mūsų GYVOJI ŠVENTOVĖ. Tai – skveras prieš rusų cerkvę, prie senojo Žvėryno tilto.
Diena graži, skveras irgi labai gražus, o vienoje vietoje net suoliukai yra pastatyti. Tai tikrai puiki vieta bendrauti gamtoje, nors būnant tuo metu ir pačiame mieste. Tuo labiau jausdamas Mildos balse sklidusi tokį entuziazmą gerti iš manęs dvasinę šviesą, tai kaip tik bus toji pati TINKAMIAUSIA vieta, kur aš jai papasakosiu apie Rojaus Trejybės Gyvosios Religijos ir Šventovės IŠTAKAS. Parodysiu nuotraukų ir iš mūsų sambūrio Molėtuose.
Mildos lietuvių kalba švari, be jokio amerikoniško akcento, nors Amerikoje gyvena jau dvidešimt metų. Tad Jėzaus Kristaus apreiškimą vis tik jai bus geriau skaityti gimtąja – lietuvių – kalba. Tačiau jai pasiūlysiu ir anglišką vertimą. Taip pat pamaniau, gal vertėtų jai duoti porą angliškų knygų, galės kam nors padovanoti, gal net savo darbe. Man atrodo, kad ji dirba ligoninėje sesele. Man net šovė mintis, kad galėčiau jai ir daugiau duoti angliškų knygų, kurias galėtų tiesiog padėti ligoninėje ant kokio nors informacijos staliuko, kas norės, pavartys, o gal net ir pasiims. Tačiau tą aptarsiu jau su ja susitikęs, o kadangi gyvenu visiškai netoli, tai galėsiu iš namų atnešti tiek knygų, kiek ji pati panorės vežtis. Visą dieną vis mąsčiau, kaip geriau jai būtų pasakoti dvasinius dalykus, kad jai Amerikoje būtų kuo gilesni ir gyvybingesni – aukštesnio dažnio virpesių – įspūdžiai iš Lietuvos.
Į darbo dienos pabaigą vėl man paskambino draugas, ir vėl paklausė, kada susitiksime su Milda. Pasakiau, kad ji dar nepaskambino, tai gal dar ir pati nežino, kada bus Vilniuje. Jis man paaiškino, kad jai paskambinti nėra kaip, nes jos telefone amerikoniška kortelė. Bet jis davė jai mano telefono numerį, tad bet kuriuo atveju mano koordinatės jai žinomos.
Prieš aštuonias su Hola išėjome pasivaikščioti ir užsukome dar į nedidelę naują parduotuvę – FRESH MARKET – Mickevičiaus gatvėje, kurioje ledai kainuoja tik 49 centus, tai su Hola kasdien ten jų einame pirkti. Pririšau Holą prie laiptelių turėklo, visiškai netoli stiklinių durų, kad kuo ilgiau ji mane matytų, nes visada ji paleidžia savo balsingą kakarynę, ir loja, kol vėl mane pamato grįžtantį. Kai taip ją pririšu pie Seimo esančios Maksimos, tai stovėdamas eilėje prie kasos dažnai pasakau, kad tai mano požiūris į seimą, kuris sutampa su mano šunės, kurį jį ir išreiškia be jokio varžymosi, tiek tas seimas ir tevertas. Žmonės supranta ir juokiasi. O aš sakau RIMTAI, ne juokais, nes tiek ir tevertinu TOKĮ seimą.
Hola laido savo gerklę be perstojo, aš stengiuosi kuo greičiau pasiimti ledų – paimu tris porcijas, suvalgysime – dar varškės sūrio, grikių kruopų rytdienai, ir tuo metu suskamba telefonas. Mildos balsas džiugus, pilnas noro susitikti. Sako ką tik išlipo iš mašinos ir dabar eina su drauge link katedros. Aš jai pasakiau, kad esu parduotuvėje, esu su šunimi, tad jeigu jos eitų į Gedimino prospekto pradžia, tai aš eisiu į jų pusę, ir mes galėsime kažkur apie Lūkiškių aikštę susitikti. Ji nežino, kur ta aikštė, tai klausia savo draugės, o man tada sako, kad jos eina į priešingą pusę. Aš supratau, kad jos draugė nori jai dar parodyti senamiestį, gal pasėdėti kokioje kavinėje, prisiminti savo bendravimo vaikystėje epizodus, todėl jos ir eina į priešingą pusę. Aš Mildai sakau, kadangi jos su mašina, tai po pasivaikščiojimo tokį gražų vakarą senamiestyje, tegu man paskambina vėl, ir aš jų lauksiu Žvėryne prie estų ambasados už senojo Žvėryno tilto. Paaiškinu, kur yra toji ambasada. Taip ir sutarėme, kad ji man paskambins dar kartą. Aš nenorėjau įsiterpti į jų – vaikystės draugių – susitikimą, ir tuo pačiu dar ir į galimybę Mildai pamatyti Vilniaus senamiestį. Tegu tie įspūdžiai ją gaivins dar ilgai sugrįžus į Ameriką.
Išėjęs iš parduotuvės Holai pareiškiau protestą, kad ji šitaip tokiu atsakingu momentu neleido man normaliai kalbėtis, nes jos balsas skambėjo garsiau už mano, parduotuvėje aš negalėjau kalbėti garsiai, o ji - galėjo.
Einant namo paskambinau draugui ir pasakiau, kad jau sulaukiau Mildos skambučio ir po jų pasivaikščiojimo senamiestyje ji man paskambins vėl, o tada susitiksime prie estų ambasados jau Žvėryne. Jis man sako, kad toji draugė taip pat yra dvasinga moteris. Aš tuomet jam ir sakau, gal ir jai padovanoti apreiškimų knygas. Jis tam labai pritarė sakydamas: “Tikrai NEPAGAILĖK, būtinai padovanok.“ Aš prisidėjau į kuprinę daug knygų.
Praėjo valanda. Jokio skambučio. Baigiasi ir pusantros valandos, jokio skambučio. Išsiviriau kakavos, išgėriau su varškės sūriu. Jokio skambučio. Praėjo dvi valandos. Paskambinau draugui. Šis sako, jog manė, kad aš jau susitikau. Išėjau į kiemą, į garažą, prisipūčiau dviračio padangas, jį nuvaliau. Praėjo trys valandos – jokio skambučio. Jau ir miegoti laikas – po vienuoliktos nakties. Nusprendžiu paskambinti tuo telefonu, kuris užsifiksavo mano telefono atmintyje, kai man skambino Milda. Atsiliepė Mildos vaikystės draugė. Aš prisistačiau, ilgai aiškinti neteko, nes ji iš karto suprato, kas skambina, todėl ėmė apgailestauti, kad neišėjo susitikti, net ėmė atsiprašinėti, kad taip jau išėjo, na, o jos jau dabar sugrįžo į namus, ir gaila, kad susitikimas neįvyko. Aš jai sakau, kad susitikimas dar ne viskas, aš Mildai turiu kaip nors perduoti porą knygų, kaip man jas perduoti, aš galiu su dviračiu atvažiuoti ir jas atvežti. Ji labai energingai: “Ne, ne, ką jūs, tokiu metu, iš Žvėryno, iki Bigo parduotuvės, dabar važiuosite, ir dar dviračiu. Mildos dabar nėra, ji su mano vyru kaip tik išėjo į Bigo centrą, kai grįš ji jums paskambins.“
Po TOKIO pokalbio paskambinau draugaui, pasakiau, kad iki šiol jokio skambučio nesulaukęs pats paskambinau tuo telefonu, iš kurio buvo skambinusi Milda. Atpasakojau savo pokalbį. Jis tuoj pat sureagavo, kad čia kažkas keista, kažkas glūdi giliau, nes savaime, natūraliai neturėjo atsitikti būtent taip, tuo labiau, kai Milda ir jam pasakojo, kaip nori susitikti su manimi. Jis buvo pasirengęs skambinti tai draugei, tik aš jį nuraminau, kad reikia viską palikti Rojaus Trejybės valiai. Su tuo jis sutiko.
Gal maždaug po pusvalandžio vėl sulaukiau skambučio. Šįkart skambino Milda. Balsas – kaip katino išliejusio pieno puodynę ant stalo. Aš net pamaniau, gal kavinėje padaugino susitikimo su vaikystės drauge proga kokio nors vyno, jeigu jį geria iš viso. Tiesiog NEĮTIKĖTINAS pasikeitimas, kuris įvyko per tas nematomas, bet tikrai turėjusias realų poveikį jai kelias valandas. Ji puolė atsiprašinėti, kad negalėjo susitikti, kad taip nevykusiai ir neplanuotai viskas įvyko, bet ji negalėjo susitikti, nes pati buvo priklausoma nuo draugės, negalėjo atvažiuoti. Aš jos paklausiau, kaip jai man perduoti knygas. Balsas jau be entuziazmo – sako su klausiančiu abejojimu: “Gal per Romą..?“ Pasiūliau, kad ji man parašytų elektroninį laišką su savo adresu, o knygas išsiųsiu tiesiai į Ameriką, o mano elektroninis adresas labai lengvas – TRINITYLITE - TREJYBĖS ŠVIESA – tuo labiau lengva prisiminti, kai parašyta amerikoniškai žodis ŠVIESA – LITE, o ne britiškai LIGHT, tad tikrai gali lengvai prisiminti net ir neužsirašiusi, o ir pabaiga – irgi amerikoniška – gmail.com“ Tačiau ji puolė iš karto atsikalbinėti, kam man toks vargas, kad aš dar siųsčiau jai knygas, tai būtų man toks apsunkinimas. Aš jai paaiškinau, kad tai joks manęs apsunkinimas, man tikrai bus labai malonu nusiųsti šias knygas. Tada ji ėmė teisintis, kad jai dabar viskas galvoje susipainioję, ji nieko negalinti suprasti, todėl geriausia būtų, kad parašyčiau Romui, o jis parašys jai, nes žino jos elektroninį adresą, o tada ji parašys man savo adresą, ir vėl pakartojo kelintą kartą, kad jai dabar sunku mąstyti. Palinkėjau jai geros kelionės atgal į Ameriką ir mes atsisveikinome.
Pokalbis paliko kartėlio prieskonį, tarsi būčiau jau apipelijusios duonos riekę suvalgęs.
Paskambinau Romui, ir apibūdinau ką tik skambinusios Mildos keistą būseną, ir jam pasakiau, gal ji vyno išgėrė perdaug, nes atrodė tarsi būtų girta. Romas man užtikrino, kad ji iš viso jokio alkoholio nevartoja. Pasakiau apie jos išreikštą pageidavimą, kad jis nusiųstų jai mano elektroninio pašto adresą. Tai Romą iš viso pribloškė, kad ji šitaip pasielgė, kaip galėjo net dabar atvažiuoti ir pasiimti knygas, juk tai teužimtų gerą pusvalandį, kai dabar jokių mašinų kamščių nėra. Aš jam pasakiau, kad toks poveikis, kuris tiek pakeitė Mildos nuostatas tikrai buvo padarytas jos draugės. Juk jos draugė – katalikė. Aišku, kad Milda turėjo jai paaiškinti, ko ji nori susitikti su manimi prie estų ambasados. Tuomet ši ir ėmė ją gąsdinti, kad tai sekta, kad tai knygos, kurių skaityti neverta, ir gal dar pridėjo, kad tai nuo Šėtono jos parašytos, o ir Algimantas ne kam kitam, o Šėtonui tarnauja. Štai toks GĄSDINANTIS poveikis yra akivaizdus dar NEĮTIKĖJUSIAM. Aš prisimenu, kada mane bobutė vesdavosi į bažnyčią, kai dar į mokyklą nėjau, tai tos Mildos draugės brolis – jau mokinys – bažnyčioje buvo klapčiukas, ir jis vaikščiojo drauge su kitais klapčiukais per pamaldas, patarnaudamas kunigui. Jis, kaip ir visi klapčiukai, dėvėdavo baltą specialų drabužį, nežinau kaip jis vadinasi bažnytiniu žargonu, bet net žiemos metu, kada šalta, jį apsirengdavo ant palto, ypatingomis progomis jis būdavo ir žydros spalvos. Man patikdavo per pamaldas ir procesijų metu juos stebėti.
Tais laikais būti klapčiuku, tikrai reikėjo religinio ĮSITIKINIMO – bent jau tėvų – nes mokykla tokį vaikų elgesį kritikuodavo. Mūsų mokykla – pirmoji vidurinė – kategoriškai tokios vaikų veiklos po pamokų nedrausdavo. O šių vaikų žemiškasis tėvas visada nešdavo kokią nors SPALVINGĄ bažnytinę vėliavą SU ANGELŲ ATVAIZDAIS, SU ŠVENTŲJŲ PAVEIKSLAIS, ar dar kokiais man nesuprantamais tarsi pasakiškais vaizdais, kurie mane visada mažą taip žavėjo, kaip ir pačios procesijos, ir aš taip pat norėdavau jose dalyvauti – priešingai negu negyvose pamaldose, kurios man būdavo tokios nuobodžios – šalia vėliavų, kada procesijos vykdavo UTENOS gatvėmis, per kokius nors atlaidus, ar religines šventes, ir procesijų metu klapčiukai barstydavo gėles prieš kunigų kojas; arba jis nešdavo kokią nors vieną iš keturių ar šešių juodų vėliavų su nupieštomis baltomis kaukolėmis ir sukryžiuotais po jomis kaulais per laidotuves. O šitos juodos vėliavos mane visą laiką gąsdindavo, bet vis tiek aš norėdavau žiūrėti ir į jas. Ir vis matydavau šį kaimyną su vėliavomis. Todėl visiškai tikėtina, kad tėvų ir bažnyčios primesta katalikės negyva – ritualinė – bažnytinė nuostata Mildos draugės viduje išliko iki šių dienų.
Tuo tarpu BAIMĖ NUSTELBĖ NET IR MILDOS TROŠKIMĄ GERTI DVASINĘ ŠVIESĄ, IR GERTI DVASINĘ ENERGIJĄ IŠ MANĘS, APIE KĄ JI TAIP NUOŠIRDŽIAI KALBĖJO TELEFONU IŠVAKARĖSE.
KAS KĄ PRARADO, O KAS ATRADO?
Prarado TIEK MILDA, TIEK IR JOS DRAUGĖ, nes neišgirdo platesnių mokymų, neišgėrė NĖ ŠLAKELIO gyvojo vandens, neatsikando NĖ KĄSNELIO gyvojo meilės ir šviesos maisto iš ROJAUS TREJYBĖS, kas būtų joms suteikę visiškai KITOKIŲ – GYVŲ – patyrimų su Rojaus Trejybe, nes aš jau buvau sumanęs PAGARBINTI ROJAUS TREJYBĘ DRAUGE SU JOMIS ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE, SKVERE, kai man Romas pasakė, kad Mildos draugė yra dvasinga, ir tikrai neturiu gailėti padovanoti apreiškimų knygas ir jai, ką aš jau buvau nusprendęs padaryti ir taip.
Atradau AŠ – sužinojau, kad nereikia manyti, kad žmogaus nuomonė per labai trumpą laiką negali pasikeisti iš trykštančio didžiulio entuziazmo į visiškai priešingą subliūškusį balioną, kai net ir jo protas nebesugeba paaiškinti, kas čia su juo darosi. Tai man DAR KARTĄ ROJAUS TREJYBĖ PALIUDIJO MANO PATYRIMU, NEREIKIA NIEKO PLANUOTI SAVO VALIA, O REIKIA ATSIDUOTI NATŪRALIAM ĮVYKIŲ TEKĖJIMUI SU ROJAUS TREJYBE. TIK TADA NEBUS JOKIO NUSIVYLIMO, KAIP IR POJŪČIO NUO PELĖSIŲ APKARTUSIOS DUONOS RIEKĖS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-07-16 12:42:09
Šios sekmadienio karštos dienos patyrimai gatvėje.
Išeinu iš Halės turgaus ir matau ant laiptų jauną vyrą, sėdintį saulėje, ir prašantį išmaldos. Iki blauzdos atvira jo koja apvyniota tvarsčiu, tačiau jis visas prisigėręs geltono skysčio – galbūt vaistų, gal ir pūlių, nes koja ištinusi, o vietomis žaizdos jau atvirai prasiveržia šalia labai plataus tvarsčio. Aš sau mintiju – duosiu jam porą litų, nes tai nėra ko gero dirbtinis išmaldos prašymas.
Prieinu prie jo, ir pajuntu gendančios kojos kvapą. Panašu, kad žaizda gali jam sukelti daug rimtesnių pasekmių negu iki šiol buvo sukėlusi. Paduodu du litus, o galvoje sukasi, kad būtų gerai, jog tai nebūtų taip, kaip mačiau per Maskvos televiziją, kur panaudojami invalidai, kai pinigus ateina pasiimti jauni vyrukai. Todėl ir nedaviau DAUGIAU, nes toje laidoje aiškino, jog žmonės specialiai suluošinami, net iki kojų amputavimo, kad toks žmogus daugiau sukeltų gailesčio emocijų, o toks vaizdas atneš daugiau išmaldos pinigų, kuriuos ir pasiima SVEIKI KAIP RIDIKAI NUSIKALTĖLIAI, tad pačiam nuskriaustajam nieko nelieka.
Padaviau jam pinigus, o jis man ir sako: “Pone, jūs man geriau ne pinigus duokite, bet nupirkite žaizdoms tepalo – vaistinėje...“ – “O kas yra tavo kojai?“ Smarvė nuo kojos ir viso jo dar daugiau pasklido, kada aš pasilenkiau prie jo pasikalbėti. “Rožė,“ sako jis. Aš jam tariau: “Tau duosiu daug geresnio tepalo, negu gali nusipirkti vaistinėje. Aš už tave pasimelsiu, čia, dabar, kad tu galėtum PAJAUSTI, KAIP TAVE GYDO ROJAUS TREJYBĖ. Ar sutinki, kad pasimelsčiau už tave dabar?“ – “Taip, pone, aš irgi meldžiuosi Dievui, ir už mane kiti man sako, kad meldžiasi, bet nepadeda.“ – “Tu pats patirsi, kaip dabar PADĖS TAU ROJAUS TREJYBĖ, kuri gyvena ir tavo viduje, nes Ji savo dvasią yra padovanojusi ir man, ir tau, ir Jėzui buvo padovanojusi, kada jis gyveno žemėje, ir kiekvienam dabar ši dvasia yra padovanota, ir ji gyvena mūsų VIDUJE. IR VISADA. Koks tavo vardas?“ – “Vitalikas.“ “Vitalikai, aš melsiuosi garsiai, kad girdėtum ir tu, ir kad tu taip pat kasdien pradėtum melstis, kreipdamasis ne Į DIEVĄ, O Į VISŲ TĖVĄ – Į ASMENĮ.“ Aš pradėjau savo gyvąją komuniją su Rojaus Trejybe: “Mylimas Tėve, Amžinasis Sūnau, Begaline Dvasia, aš garbinu ir šlovinu tave, ir trokštu su tavimi susilieti. Ką tik sutikau tavo sūnų, mano dvasios brolį, Vitaliką, kuris turi didžiulę negalią, vadinamą ROŽE, ir turi ją dėl didžiulės baimės savyje. AŠ MELDŽIU JAM GYVO PATYRIMO, KAIP TU JĮ GYDAI IŠ VIDAUS, APRAMINDAMAS JĮ, kad kiekviena kūno ląstelė, kuri dabar yra nesveika, pradėtų sveikti, kad visos blogos ląstelės pasikeistų sveikomis, ir tada Vitalikas pats patikės, kad tu esi tas TIKRASIS GYDYTOJAS, IR GYDAI BE JOKIŲ MATOMŲ TEPALŲ, GYDAI DAUG GERIAU NEGU BET KOKS MATOMAS GYDYTOJAS, NES TU ESI VIDUJE, IR GYDAI GYVA MEILE, PASIEKDAMAS KIEKVIENĄ SKAUDANČIĄ LĄSTELĘ IŠ VIDAUS IR JĄ NURAMINI, KAIP IR TĄ ASMENĮ NURAMINI, KURIS GYVENA ŠITAME NEGALUOJANČIAME MATERIALIAME KŪNE...“ Aš meldžiausi uždėjęs ranką ant Vitaliko peties, kad jis geriau pajaustų gyvą ryšį su Rojaus Trejybe, esančia jo paties viduje. Malda liejosi bangomis, ir jutau, kai akimirkomis jo kūnas virpteldavo. Aš melžiausi visu savo nuoširdumu trokšdamas iš meilės Apvaizdos įsikišimo, jog galėtų vėliau kitiems Vitalikas pasakyti, kad jis PAGIJO, KADA JĮ ĖMĖ GYDYTI ROJAUS TREJYBĖ, KADA JIS NETEPĖ JOKIO TEPALO.
Po mados aš Vitaliko paklausiau, ką jis jautė maldos metu. Jis buvo jau kitoks net atsakydamas. Prieš tai jo balsas buvo tarsi išgąsdintas, prislėgtas, toks tylus. Dabar jis kalbėjo taip, tarsi nejausdamas kojos žaizdos. “Aš jaučiau, jaučiau visame kūne, kažką, kad net negaliu paaiškinti, ką tiksliai jaučiau. Tikrai buvo kažkokia RAMYBĖ viduje, bet juntama, ir daug lengviau dabar.“ – “Tai ir yra tau suteikiamas Rojaus Trejybės GYDYMAS, kad tavo ląstelės nebebūtų streso, įtampos sąlygomis, bet patirtų tavo viduje ramybę, kada tu savais žodžiais, bet labai nuoširdžiai bendrausi su Visų Tėvu-Rojaus Trejybe.“ – “Aš meldžiuosi, bet man nepadeda. Man ir kiti sako, kad už mane meldžiasi, bet vis tiek nepadeda“ – “Bet juk dabar ką tik pats pasakei, kad tu pajutai RAMYBĘ VIDUJE MANO MALDOS METU. Tai jau ir yra gijimas, pagalba tau. Aš galiu melstis už tave, ir palaikyti tave – kaip plūdurą – vandenyje vienoje vietoje, bet jeigu nori, kad pradėtum gyti, tai jau turi pradėti irkluoti ir pats, tik tokiu atveju tavo ATKAKLIOS, NUOŠIRDŽIOS, IR ATSIDAVUSIOS PASTANGOS ATNEŠA PAGIJIMĄ.“
Taip man pasilenkus arčiau Vitaliko ir jam aiškinant, ką jam reikia daryti, ant laiptų stabtelėjo vienas vyriškis, ir ėmė klausytis mano aiškinimų. Ir čia prasideda antrasis epizodas. Vyras, kuriam apie penkiasdešimt metų, rusiškai kreipėsi į mane gana tiesmukiškai, ir net agresyviai: “Ko jūs norite iš jo, kokias čia nesąmones jam peršate?“ – “Aš jam AIŠKINU, KAIP JIS TURI MELSTIS PATS, SAVAIS ŽODŽIAIS, KAD IŠGYDYTŲ SAVO KOJĄ, NES JO VIDUJE YRA ROJAUS TREJYBĖS DVASIA, KAIP IR KIEKVIENO, KAIP IR TAVO, VIDUJE JI YRA..“ – “Kokias čia nesąmones kalbate jam, jis neturi VALIOS, JIS NIEKO NESUPRANTA, TO JIS IR VERTAS, SĖDI ČIA...“
Jis agresyviai nusileido nuo laiptų ir priėjo prie manęs. “Pabandykite tokias nesąmones kalbėti man. Aš dirbu ir pasiekiu viską savo valios dėka, ne jokio Dievo dėka, SAVO VALIOS DĖKA.“ – “Pirmiausia tu turi nusiraminti, nes dabar esi sudirgęs.“ – “Taip, esu sudirgęs, nes turiu labai daug dirbti. Viename darbe, kitame darbe, ir dar trečiame.“ –“Duok man savo ranką.“ Jis padavė man ranką. Aš ją laikydamas savojoje tariau: “Aš pasimelsiu, ir tu nusiraminsi.“ Ir jis tuoj pat išsigandęs ištraukė savo ranką iš manosios. “Nereikia man jokios maldos. Aš pats viską pasiekiu savo valia, TIK DABAR LIETUVOJE TAIP PADARYTA, TAIP VISKAS IŠVOGTA, KAD NEGALI IŠ VIENO DARBO PRAGYVENTI, KĄ JIE PADARĖ?“ – “Taip, tu esi visiškai teisus, valdžia skriaudžia žmones. Tu sakai, kad gali daug ką pasiekti savo valia, bet atsakyk man štai į tokį klausimą – KAS tu esi?“ – “Žmogus.“ – “Tu dar NESI ŽMOGUS, tu dar tik NORI būti žmogumi. Jėzus buvo žmogus, kada gyveno žemėje. Kada tu pasieksi jo dvasinį lygį, štai tada ir galėsi pasakyti – ESU ŽMOGUS. Taip ir su valdžia, kuri turi rūpintis žmonėmis, dabar juos tik skriaudžia, tik spaudžia, ir nesudaro sąlygų pragyventi iš vieno darbo, tai reiškia, kad TIE VALDŽIOJE IRGI DAR NĖRA ŽMONĖS. Koks tavo vardas?“ – “Janas.“ – “Taigi, Janai, tik Jėzus parodo ŽMOGAUS LYGĮ, KOKIO MES TURIME SIEKTI, KAD BŪTUME ŽMOGUMI.“ – “Aš einu į bažnyčią, aš tikiu, bet aš vien tik savo valios dėka galiu visiems įrodyti, ką kiti gali padaryti savo darbe jau jame dirbę kelerius metus, aš tą galiu padaryti po trijų mėnesių, ir dar geriau už juos.“ –“Bet, šito, Janai, neužtenka, TAPĘS ŽMOGUMI TU DARYSI GĖRIO DARBUS VISIEMS. Štai koks yra žmogus, ir tokiu žmogumi esu aš, ir darau GĖRIO DARBUS VISIEMS, kaip tą darė ir Jėzus, IŠ MEILĖS. O kol tu sieksi savo valios dėka kitiems įrodyti, kad tu gali padaryti po trijų mėnesių tai, ką kiti padaro po kelerių metų patyrimo tame darbe, tai tik rodo tavo didžiulį egoizmą.“ Čia prie jo priėjo moteris, panašu, kad žmona, paėmė už parankės, ir nusivedė DIDŽIULĘ valią turintį “žmogų.“
Po tokio padriko Jano sąmonės, ir nelogiškų teiginių proveržio, ir dar liūdniau, jo visiško kurtumo ir aklumo dvasioje, kai jis nieko nenori klausyti, kas neatitinka jo sampratų, kai jis išaukštino tik savo valią, ir girdi tik savo ribotus teiginius, jau dabar aišku, kad jis turės milžiniškų fizinės ir psichinės sveikatos problemų. O juk tokie janai yra ir politinėje valdžioje. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Europos Sąjungos valstybėse, pačioje Europos Sąjungos viršūnėje, visame pasaulyje. Būtent jie ir PRIMETA SAVO VALIĄ KITIEMS, KAD KITI TURI GYVENTI TIK JŲ VALIA. Dėl to pasaulis ir kunkuliuoja neteisingumu, agresija, karais, melu, ligomis, paleistuvyste, brutaliais nusikaltimais, žudynėmis, depresija, narkomanija, alkoholizmu, nesupratimu, pasimetimu, IR VISOMIS KITOMIS VIS LABIAU AKIVAIZDŽIAI BESIREIŠKIANČIOMIS NEDIEVIŠKOMIS IR NEŽMOGIŠKOMIS CHARAKTERIO DEGRADAVIMO YDOMIS.
Štai kodėl man buvo tikrai malonu vėl sugrįžti prie Vitaliko, kuris KLAUSOSI – IR NORI IŠGIRSTI MANO ŽODŽIUS – NORS IR SUNKIAI JAM SEKĖSI SUPRASTI MANO ŽODŽIUS DVASIOJE, NES JIS NETURI JOKIO DVASINIO PATYRIMO, IR DĖL TO NETURI SUPRATIMO, KAS YRA GYVAS RYŠYS SU VISŲ TĖVU-ROJAUS TREJYBE. Todėl jis vis tardavo DIEVO IDĖJOS VARDĄ.
Aš jam kuo paprasčiau aiškinau, kaip jis turi kalbėtis su Tėvu-Rojaus Trejybe, kaip turi atsiverti VISŲ TĖVUI-ROJAUS TREJYBEI, KAIP TĖVUI ATSIVĖRĖ IR JĖZUS, KAIP GALI ATSIVERTI KIEKVIENAS ŠITO LABAI NUOŠIRDŽIAI NORINTIS, IR ŠITO SIEKIANTIS SAVO ATKAKLIOMIS PASTANGOMIS, NES IR PAGIJIMAS JAM BUS KAIP ATLYGIS UŽ JO ĮDĖTAS ATKAKLIAS IR RYŽTINGAS PASTANGAS.
Išsiskirdamas dar jo paklausiau, ar jis mane suprato, kaip turi KASDIEN KREIPTIS Į TĖVĄ SAVAIS ŽODŽIAIS, IR KAD APVAIZDA JAM TAIP PAT PADĖS GYDYTI KOJĄ. Jis man patvirtino, kad suprato, ir tą darys kasdien.
Turguje kainos žemesnės negu parduotuvėje, tai aš jau buvau prisipirkęs bananų, žiedinių kopūstų, agurkų, pomidorų, krapų, persikų, kad jų mano Labradorei Holai ir man užtektų bent jau trims dienoms, tad kuprinė buvo sunki. Vis tik nutariau net ir su tokiu sunkiu svoriu, gal 7-8 kg, mat dar ir Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL trys knygos – lietuvių, anglų, ir rusų kalbomis – ir Rojaus Trejybės apreiškimų knyga – AKIMIRKOS AMŽINYBĖ – MANO KUPRINĖJE YRA VISADA, tad dar nusprendžiau užsukti į senamiestį.
Eidamas pagarbinau Rojaus Trejybę ir vis meldžiausi už šituos abu vyrus – Vitaliką ir Janą. Kai pasiekiau Rotušę, sutikau vaikiną dalinantį kažkokius lapelius. Man nedavė. Tačiau priėjus man Švedijos ambasadą pamačiau dviese dalinančius tuos pačius lapelius – vienas jaunas, kitas jau daugiau kaip dvigubai vyresnis. Jaunasis, gal 22-25 metų, ištiesė ir man geltoną lapelį su kryžiumi. Aš paklausiau, kas tai? Į mano klausimą jis atsakė, jog tai amžinasis Jėzus. “O ar žinai Jėzaus evangeliją?“ pasiteiravau jo. “Aišku, kad žinau, Biblijoje parašyta, kad buvo keturios evangelijos...“ – “Tai mano klausimas ir yra – kokia gi Jėzaus evangelija?“ – “Jėzus numirė už mūsų nuodėmes, ir atpirko mus, kad mes galėtume gyventi išpažindami Jėzų ir turėdami amžiną gyvenimą.“ – “Tai nėra Jėzaus evangelija.“ – “Biblijoje taip parašyta. Ar jūs tikite Biblija, kad tai yra Dievo žodis.“ – “Netikiu, nes tai NĖRA DIEVO ŽODIS.“ – “Tai jūs eisite į PRAGARĄ.“ – “Tai kad pragaro nėra.“ – “Biblijoje parašyta, kad visų netikinčiųjų Jėzumi sielos po mirties pateks į pragarą ir degs sieros ežere.“ – “Tai žmonių sugalvoti iškraipymai. Tačiau tu man vis tik atsakyk į klausimą – kokia yra Jėzaus evangelija, o ne šokinėk nuo vienos temos prie kitos, taip palikdamas klausimą neatsakytą.“ – “Jėzus sakė, kad jis yra gyvasis kelias, ir miręs už mūsų nuodėmes, jis mus atpirko, kad mes gyventume, nes jeigu jis nebūtų miręs už mūsų nuodėmes, tai mes čia dabar nestovėtume. Jis mums suteikė atpirkimą už mūsų nuodėmes, nes už kiekvieną blogą darbą yra bausmė. Nužudai žmogų, patenki į kalėjimą, pažeidi kelių eismo taisykles, moki baudą, todėl ir už nuodėmes yra Dievo bausmė.“ – “Tačiau tu vis tik man neatsakai į mano klausimą, kokia yra Jėzaus evangelija? Ar nori , kad aš pasakyčiau, kokia yra Jėzaus geroji naujiena?“ – “Jūs netikite Biblija, todėl ir pats nežinote, kas yra Jėzaus evangelija, nes tik Biblija ją aiškina. Ar jūs tikite Biblija?“ – “Netikiu, nes ten pilna Jėzaus mokymo iškraipymų, ir prieštaravimų tarp jos pateikiamų teiginių.“ – “Parodykite, kur yra prieštaravimai, aš tuoj paimsiu Bibliją, parodykite tas vietas.“ Jis buvo toks nekantrus, visas kaip gyvas sidabras, lūpos virpėjo, skruostai visi išraudę. Labai energingais judesiais išsitraukė iš savo krepšio Bibliją, ir duoda ją man. Vyresnysis toliau dalina lapelius praeiviams. Aš jaunesniajam sakau, kad neprisimenu tų KONKREČIŲ BIBLIJOS puslapių, kur yra prieštaravimai, kam man tuo teršti savo galvą, bet aš žinau pačius tuos prieštaraujančius teiginius, tai tiesiog žmonių sugalvotos sampratos ir prisiminimai apie Jėzų, kurio mokymus jie iškraipė, nes jų nesuprato.“ Aš jam dar kartą pasiūlau išgirsti vis tik Jėzaus evangeliją, bet jis kategoriškai atsisakė, kadangi aš neigu Jėzaus mokymus. Aš jam paaiškinau, jog JĖZAUS MOKYMŲ AŠ NENEIGIU, O BIBLIJĄ, SAKAU, PARAŠĖ ŽMONĖS PATYS IŠKREIPĘ JĖZAUS MOKYMUS, IR PATEIKĘ TAI, KO JĖZUS IR NEMOKĖ IŠ VISO. “O iš kur jūs žinote, kad tai, ką skelbiate jūs, yra tiesa, kuo jūs remiatės.“ – “Aš bendrauju su Jėzumi, su Jėzaus Tėvu, ir mano Tėvu, ir VISŲ TĖVU, SU ROJAUS TREJYBE, IR GAUNU MOKYMUS IŠ JŲ. Aš turiu net su savimi Jėzaus Knygą KALBU JUMS VĖL, galiu parodyti, ir net padovanoti, kad skaitytumei ir pažintumei DIDESNĘ IR RYŠKESNĘ ŠVIESĄ NEGU BIBLIJA.“ – “Nenoriu, ir neskaitysiu.“ Mūsų pokalbis truko apie penkiolika minučių, ir visą tą laiką vyresnysis dalino lapelius, bet viena ausimi klausėsi mano pateikiamų klausimų ir tam tikrų argumentų, nors į pokalbį nesikišo. Tuo tarpu dabar jis jau irgi nebeištvėrė ir įsiterpė į pokalbį, net nutraukęs lapelių dalinimą. “O kokią religiją jūs propaguojate? Jėzus sakė, kad niekas pas Tėvą nepateks, kaip tik per mane?“ – “Kol kas aš jums JOKIOS RELIGIJOS NEPROPAGAVAU, tiesiog pateikiau, klausimą, į kurį taip man ir neatsakė, kokia gi yra Jėzaus evangelija, toji GEROJI NAUJIENA?“ – “Jėzus buvo nukryžiuotas, ir numirė už mūsų nuodėmes, tuo mus atpirko iš nuodėmės, ir mus išgelbėjo“ – “Kokia gi čia GEROJI naujiena, jeigu jis buvo nukryžiuotas ir numirė?“ – “Bet jis PRISIKĖLĖ.“ – “Tai gal pasakysi tuomet, KO Jėzus mokė?“ – “Jis mokė, kad neturėtume jokių kitų dievų, tik vieną Dievą Tėvą, nemeluotume, nesvetimautume, nevogtume...“ – “Tačiau koks jo pagrindinis EVANGELIJOS MOKYMAS?“ – Čia jau vėl jaunasis kreipėsi į mane: “O iš kur jūs žinote žodį evangelija, jeigu ne iš Biblijos?“ – “Tai žodis reiškiantis gerąją naujieną LOTYNŲ kalba, ir tuo metu Naujojo Testamento dar net nebuvo. Ir graikų kalboje toks pat žodis, o į Bibliją jis būtent iš lotynų kalbos ir pateko. Bet jūs taip ir NENORITE sužinoti GEROSIOS NAUJIENOS, KURIOS MOKĖ JĖZUS?“ – “BIBLIJA MUMS PASAKO VISKĄ, IR NIEKO NEGALI BŪTI DAUGIAU,“ man atsakė vyresnysis. Pagal savo elgesį man jis atrodė, kad yra kažkokios krikščionybės sektos pastorius, o jo jaunasis bičiulis – mokinys. Tad vyresnysis man tarė: “Jūs tikriausiai skaitote tik viena, lietuvių, kalba, o aš skaitau ir lietuvių, ir švedų, ir anglų, ir kitomis šešiomis kalbomis, ir visur taip parašyta.“ Aš jam į tai paaiškinau, jog kada evangelijos buvo parašytos aramėjų kalba, ir visos pateikė klaidingų teiginių, tai ir vertimai į bet kokias kalbas tuos klaidingus teiginius tik pakartojo, todėl natūralu, kad ir kitomis kalbomis parašyta vienas ir tas pats, bet tai nepaneigia paties fakto, kad Biblijos teiginiai yra klaidingi. O jaunasis pridėjo, kad Biblija sako, jog bus visokių apsišaukusių pranašų, kurie ir klaidins žmones, bet vis vien tik per Jėzų mes galime patekti į amžinąjį gyvenimą.“ – Aš tuomet jam pateikiau tokį klausimą: “Tai kas bus sakykime su budistais, kurie Jėzumi netiki, kas bus su krišnaitais, kas bus su musulmonais, su kitais tikinčiaisiais ne į Jėzų, ar jie jau nebepateks į amžinąjį gyvenimą?“ Jaunasis tuoj pat sureagavo: “Tikrai čia geras klausimas. Galbūt jūs girdėjote, kad ir musulmonai dabar vis dažniau sapnuose mato Jėzų. Reiškia Jėzus jiems jau irgi pasirodo, ir jie taip pat pradeda apie jį mąstyti.“ – “O vien tik Alacho NUOŠIRDAUS išpažinimo nebeužtenka?“ Vyresnysis tuoj pat atėjo į pagalbą ir kategoriškai pareiškė, kad Alachas joks čia dievas, tai – DEMONAS, nes Koranas rašo, kad tie, kurie ką nors net nužudę Alacho vardu, pateks į rojų, ir ten jiems bus suteikta moterų. Jėzus aiškiai pasakė, kad tik per jį mes pateksime pas Tėvą.“ – “Tas - tiesa, kad Jėzus sakė, jog TIK PER jį pateksime pas Tėvą o dabar sakau aš, kad jūs pas Jėzų, IR PAS ROJAUS TREJYBĘ niekaip nepateksite, kaip nors kitaip, kaip tik PER MANO MOKYMUS, kurių išvengti NEGALĖSITE.“ – “OHO HO HO...“ JIS NET SUSILENKĖ IŠ NUOSTABOS. “Tai jūs jau kaip Jėzaus apaštalas kalbate.“ – “Aš ir ESU JĖZAUS APAŠTALAS. Ir ne tik Jėzaus apaštalas, bet ir Visų Tėvo ir visos Rojaus Trejybės ambasadorius mūsų planetoje.“ - “O tai jau tikrai nauja...“ Jo balse nuskambėjo sarkazmo gaidelė. Jaunasis tuoj pat man suteikė savo įvertinimą: “Jūs neigiate Jėzų, jūs esate antikristas. Jėzus sakė, kad ateis antikristas.“ – “Jėzus šito nesakė, čia jau žmogus sugalvojo ir nuo savęs pridėjo tokius Jėzaus mokymo iškraipymus. Juk kvaila laikyti Pauliaus parašytus laiškus kitiems žmonėms Dievo žodžiu, tai tas pats, kas dabar tavo laiškus man kažkas laikytų Dievo žodžiu. O žmogus juos pavadino dėl savo neišmanymo Dievo žodžiu. Štai jūs nenorite net sužinoti, KOKIĄ GI SKELBĖ EVANGELIJĄ JĖZUS, ir laikotės įsikibę senųjų mokymų. O juk Jėzus mokė jo naujojo mokymo nesieti su senaisiais mokymais, kaip ir jauno vyno nepilti į senus vynmaišius, kad jiems plyšus nebūtų prarastas ir vynas. Taip ir mano mokymų nesiekite su Biblija, nes tai tas pats, kaip pilti jauną vyną į senus vynmaišius, kad jiems plyšus prarasite ir vyną.“ Jaunasis dar kartą pakartojo, kad aš esu antikristas, nes neigiu Jėzų. Aš vėl paaiškinau, kad neigiu ne Jėzų, o Biblijos pateikiamus Jėzaus mokymų iškraipymus – “O jūs net nenorite sužinoti, ko gi aš mokau. Tai, kaip gi jūs galite mane vadinti antikristu, kai nežinote KO AŠ MOKAU.“ Vyresnysis pareiškė savo nuostatą: “Man patinka, kad jūs taip atkakliai ginate savo mokymą, ir kad ir LIETUVOJE DAR YRA TOKIŲ ŽMONIŲ. Tačiau jūs turite dar kartą skaityti BIBLIJĄ, bet skaityti DVASIA, kad ją suprastumėte.“ O jaunasis tuoj pat pridėjo, “Jūs Biblijos net neskaitėte.“ – “Skaičiau ne tik Bibliją, bet ir Koraną, norėdamas sužinoti, ką gi teigia musulmonai, studijavau Bhagavatgytą, norėdamas pažinti krišnaitų sampratas giliau, studijavau Mormono Knygą ir pranašo Juozapo Smito jaunesniojo apreiškimų knygą, todėl ir galiu teigti, kodėl jie visi turi apribotą supratimą, palyginus su mano supratimu. Ir ateis laikas, kada visi patvirtins mano teiginių tiesą, nors dabar jūs BIJOTE NET KRISTAUS EVANGELIJĄ IŠGIRSTI, KURIĄ AŠ JUMS PATEIKTI GALIU VOS VIENU SAKINIU.“ – “NE NE, JŪS ANTIKRISTAS. AŠ PASIMELSIU UŽ JUS,“ SUŠAUKĖ jaunesnysis. “Ačiū, aš irgi už jus ABU PASIMELSIU, IR DABAR EIDAMAS gatve meldžiausi už mano dvasios brolius. Ir jūs esate mano dvasios BROLIAI.“ – “NE, NE, JOKIU BŪDU AŠ NESU jūsų sielos brolis, jūs neigiate BIBLIJĄ,“ – tą pačią akimirką energingai sureagavo vyresnysis. Aš jiems paaiškinau: “Mes VISI esame dvasios broliai ir sesės, ir Jėzus yra mano dvasios brolis, nes mano TĖVAI YRA ROJAUS TREJYBĖ. Ir Kristus ir aš ir Tėvas-Amžinasis Sūnus, ir Begalinė Dvasia esame VIENA DVASIOJE. Ir mano ĮTIKĖJIMAS STOVI ANT AUKŠTESNIO NEGU KRISTUS PAGRINDO...“ – “Ant kokio, nes aukštesnio už Kristaus pagrindą negali būti, nes jis sakė, kad jis yra kelias ir gyvenimas.“ – “Taip, bet aukščiau yra Rojaus Trejybė, būtent ant ROJAUS TREJYBĖS PAMATŲ AŠ KURIU GYVENIMĄ, IR MOKAU ŽMONES TAIP GYVENTI, IR KRISTUS KŪRĖ GYVENIMĄ ANT TĖVO PAMATŲ, NES VYKDĖ TĖVO VALIĄ, O AŠ MOKAU ROJAUS TREJYBĖS VALIOS VYKDYMO. Dabar krikščionybės religijos nebėra, ji visa suskilo į SEKTAS. Aš ir knygą parašiau KRIKŠČIONYBĖS DUŽENOS, remdamasis Naujojo Testamento teiginiais, kur ir parodau, kokie jie yra prieštaraujantys vieni kitiems, ir painiojantys žmones. Paskaitykite svetainėje www.urantija.lt “ Jaunasis tuoj pat mane nuteisė ir pateikė nuosprendį, kad man teks už tokią antikristo knygą atsakyti prieš Dievą, ir aš tikrai būsiu pragare. Aš jam pasakiau, “Jūs nenorite išklausyti didesnės šviesos, nenorite išgirsti būtent to, ko mokė Jėzus, dėl to ir toliau klaidinate žmones BIBLIJOS NETEISINGAIS TEIGINIAIS. O TAI YRA DAUG TIKRIAU, KAD JŪS TARNAUJATE ŠĖTONUI IR TIKROVĖJE NEEGZISTUOJANČIAM JOKIAM KONKREČIAM ANTIKRISTUI. DĖL ŠITOKIO SAVO ELGESIO JUMS TIKRAI TEKS ATSAKYTI, KODĖL GI ATSTŪMĖTE Jėzaus tiesą ir šviesą, kai ji buvo jums taip nuoširdžiai ir atkakliai pasiūlyta, nes gatvėje jūs gi žmones MOKOTE KAIP DVASINIAI MOKYTOJAI, TOKIAIS IŠ TIKRŲJŲ NEBŪDAMI. Aš už jus pasimelsiu, koks tavo vardas?“ Tačiau jaunasis ištarė labai kategoriškai – “NESAKYSIU.“ Tada vardo paklausiau vyresniojo. Šis pasisakė: “Zenonas.“ – “O koks tavo jaunesniojo bičiulio vardas, nes jis pats BIJO pasisakyti?“ – “Jo vardas DOVYDAS.“ – “Taigi, mielieji Zenonai ir Dovydai, aš tikrai už jus pasimelsiu, jau dabar, eidamas gatve. Linkiu jums ramybės.“ Ir mes išsiskyrėme...
Aš pastaruoju metu pamėgau DIONE šokoladinius ledus su kavos įdaru. Žiūriu, nusileidus Pilies gatve, prieš mano akis – ledainė DIONE. Tuo labiau, kad lauke karšta, daugiau kaip dvidešimt penki laipsniai karščio, saulė kepina. Bus malonu pasėdėti ledainėje. Ledų įvairovė labai turtinga, tik nematau jokių kainų. Kažkaip nemalonu, kada negali suvokti, tai kiek gi mokėti reikės, tuo labiau, kad IKI parduotuvėje tokie ledai kainuoja labai brangiai palyginus su kitų rūšių ledais – viena porcija – 3 litai 19 centų. Tai bene brangiausi ledai IKI parduotuvėje. Ten mat kažkoks dar belgiško šokolado glaistas. Na, manau, kad čia bus tikrai pigiau, juk firminė ledainė, tai nebereikia papildomai užsidėti pelno procento TARPININKUI, kokį sau užsideda IKI parduotuvė. O dar pardavėjos paklausiau, ar galima be vaflinio indelio, tai sako galima į kartoninį. Įdėjo man dviejų rūšių ledų – kakavinių ir kakavinių su kavos įdaru. O kaina už tai man buvo net AŠTUONI litai. TIKRAS OHO HO. Lietuviškas GODUMAS VIEŠPATAUJA. Tačiau ledainė pilnut pilnutėlė. Skamba angliškai, o tiksliau amerikoniškai, sakomi žodžiai, lietuviško akcento sakomi angliški žodžiai, japonų grupė – savo kalba, ispanai savo, italai savo. Žodžių šurmulys ledainėje - tikrai labai didelis. Aš sėdžiu prie staliuko VIENAS, MAT TEN VISI ATĖJĘ SU KOMPANIJOM, o prie mano staliuko laisva tik dar viena vieta. Todėl man labai patogi vieta apžvelgti žmones tiek viduje, tiek gatvėje, nes sėdžiu prie pat lango, galima sakyti VITRINOJE. Gatvėje MINIOS UŽSIENIEČIŲ. Ir KO jie čia sulėkė į VILNIŲ, net iš Japonijos? Ieško egzotikos, kad tik toliau nuo namų? Taip pat tai liudija, kad žmonės turi savyje daug nerimo, todėl nori atostogų metu pakeisti aplinką, kad atitrūktų nuo sau įprastos vietos, kad patirtų daugiau kelionės įspūdžių akims ir emocijų protui, kad vėliau galėtų dar ilgai prisiminti, ir tais įspūdžiais vėl gyventi. Ir tik atradus Rojaus Trejybę SAVYJE, nebetenka prasmės lėkimas po pasaulio šalis, kad patirtum naujų įspūdžių, nes tik tada jauti didžiulį troškimą gyventi ROJAUS TREJYBE NET IR VISĄ LAIKĄ BŪDAMAS VIENOJE IR TOJE PAČIOJE VIETOJE, KURI TAMPA ŠVENTA IR ŠVIESI TIEK, KIEK TURI GYVO IR SUSILIEJANČIO SU ROJAUS TREJYBE RYŠIO SAVO VIDUJE. O štai visi šie turistai nori paganyti savo protą ir akis dairydamiesi į išorinius architektūros ar istorijos pastatus, ir paminklus, bet ir minties neturi atverti savo DVASIĄ. Štai tada jie iš tikrųjų galėtų pajausti iš vidaus, kad iš manęs galėtų sužinoti tokios šviesos, kuri milijardus kartų pranoktų jų matomų architektūrinių ir istorinių paminklų jiems teikiamą teigiamą šviesą ir žavesį.
Sėdžiu ir žiūriu į žmones ledainėje, į einančius gatvė pro šalį, ir mąstau, kokie jie akli ir kurti, kad taip užsiėmę vien savo KLAIDINGŲ interesų TENKINIMU, kai aš esu jų paslaugoms, laukiu jų iš bet kur ir iš visur – JAPONIJOS, KINIJOS, JAV, INDIJOS, o jie vis užsiėmę SAVO REIKALAIS, KURIE LABAI GREITAI BUS UŽMIRŠTI, IR TADA AKYS NUKRYPS Į NAUJĄ ŠALĮ.
TAIP IR IŠĖJAU IŠ LEDAINĖS JAUSDAMAS PANAŠŲ JAUSMĄ, KAIP ANKSČIAU MATYDAVAU DAŽNAI FILMUOSE RODOMĄ EPIZODĄ, KADA DU ŽMONĖS IEŠKANTYS VIENAS KITĄ TIEK PRIARTĖJA, KAD DAR ŽINGSNIS, IR JIE SUSIDURS AKIS Į AKĮ, IR TIK PASKUTINĘ AKIMIRKĄ VIENAS PASUKĄ Į VIENĄ PUSĘ, O KITAS Į KITĄ, TAIP IR NUTOLSTA.
Tačiau APVAIZDA VIS TIK MAN PARŪPINO NAUJĄ SUSITIKIMĄ ŠIAI DIENAI. Paskambinau po šių patyrimų savo draugui į Uteną. O šis man sako, jog vakar palaidojo savo tetą. Iš Amerikos atskrido jos dukra, „Gal nori su ja pasikalbėti.“ Aš sakau mielai pasikalbėsiu.
Mūsų pokalbis buvo labai trumpas, bet vien tik dvasinis. Urantijos Knygą ji jau nusipirko prieš keletą metų, o kada aš jai dabar papasakojau apie Jėzaus Kristaus knygą KALBU JUMS VĖL, apie Rojaus Trejybės apreiškimų knygą AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, tai ji tuoj pat išreiškė norą juos turėti. Aš pasakiau, kad atsiųsiu į Ameriką, tegu tik pasako adresą. Tai ji man sako, jog antradienį anksti ryte išskrenda į namus, o rytoj bus ir nakvos Vilniuje, tad labai norėtų susitikti ir iš manęs prisipildyti ŠVIESOS. Aš jai ir sakau, kad ROJAUS TREJYBĖ TEIKIA ŠVIESĄ, KURI YRA IR JOJE, o ji man į tai ir sako, taip šitą ji supranta, bet ji pasikrauna ir susitikusi su manimi tokia energija, kad jai reikia šio susitikimo su manimi. Sakau jai, kad tokiu atveju būtinai susitiksime ir pabendrausime.
Štai tau ir du skirtingi požiūriai – vienas – mano aprašyti epizodai, ir šis, kupinas meilės ir šviesos, ir troškimo dar daugiau gerti šią gyvą šviesą.
Mes, būdami užsivėrę nuo didesnės šviesos – DEGRADUOJAME, nors galime kalbėti šviesiomis citatomis, bet tai ir bus tik CITATOS. Tuo tarpu NUOŠIRDŽIAI SIEKDAMI DAR DIDESNĖS ŠVIESOS – UGDOME SAVO CHARAKTERĮ, TAIP UGDOME, KAIP TĄ IR NUMATĖ ROJAUS TREJYBĖ SAVO EVOLIUCIJOS PLANE.
SPRENDIMĄ – KIEKVIENAS – PRIIMAME ASMENIŠKAI, IR LAISVA VALIA, KO MES SIEKIAME.
SIEKITE ROJAUS TREJYBĖS IR VISKAS BUS JOJE JUMS SUTEIKTA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-07-15 12:38:26
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.