Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Užpraeitą šeštadienį po gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės Gyvojoje Šventovėje Vilniuje, per pietus aš susiruošiau važiuoti į kaimą. Nuvažiavau autobusu ne į stotį, o į artimiausią man stotelę, kurioje autobusas paskutinį kartą sustoja ir paima keleivius, važiuodamas keliu kryptimi Vilnius-Utena. Ant suoliuko pasidėjau rankinę, o šalia sėdėjo brandaus amžiaus vyras su savo 80-mete mama, prie mūsų dar priėjo viena moteris, ir taip netikėtai tarp mūsų visų užsimezgė paprastas ir nuoširdus pokalbis, kad buvo linksma. Moteris paatviravo, kad čia Vilniuje nedaug pasitaiko linksmų žmonių, o dabar štai jaučiasi pakiliai ir maloniai. Aš jai pritariau, kad didelis miestas slegia ir užspaudžia žmogų. Ir taip bekalbant ir bejuokaujant apie šį bei tą, atvažiavo autobusiukas, toks nedidelis ir beveik pilnas žmonių. Mes įlipom ir važiavom stovėdami, o aš pratęsiau pokalbį su moterimi. Ji pasipasakojo kur gyvenanti, kad važiuojanti į Molėtus pailsėti. Pasidalino įspūdžiais su manimi iš O. Koršunovo spektaklio „Išvarymas“, kuriame neseniai lankėsi, tik pasakė, kad jai nepatiko tai, jog spektaklyje buvo labai keikiamasi, nors pavaizduota sunki emigrantų dalia ją sudomino. Aš atsakiau, kad esu buvusi keliuose šio režisieriaus spektakliuose, bet man nepatiko, nes jie nepakylėja žmogaus dvasios, o tiesiog atspindi šiuolaikinę degraduojančią visuomenę, kad žmogus iš jo išeina dar labiau susmugdytas, o juk turėtų būti atvirkščiai. Bet iš kur gi gali režisierius sukurti gerą spektaklį, kuris suteiktų peno žmogaus dvasiai, pakylėtų, jei jo paties vidus tuščias ir susitapatinęs su tamsia aplinka? Moteris klausėsi ir vis linkteldavo galva. Po akimirkos tylos apmąstymų pasakiau, kad kurti reikia kartu su Kūrėju, su Rojaus Trejybe, nes tik Ji pakeičia žmogaus charakterį taip, kad jis prisipildo meilės. Tuomet ir kūryba taptų pakylėjanti, o ne smugdanti, ir visa visuomenė gyventų teisingumu, meile, šviesa, dora. Nebūtų tokios tamsios aplinkos kaip ji pasireiškia dabar. Aš jai paaiškinau, nes ji nežinanti, jog Rojaus Trejybė yra išplėsta Dievo samprata, apie kurią žmonija dar nežino. Ji tylėjo, klausėsi ir nieko neatsakė. Po kiek laiko pratęsė pokalbį kita tema. Tada aš supratau, kad šios mano praplėstos gyvos šviesos sampratos jai dar nesuprantamos, dar nesuvirpino jos dvasios, taigi ir neparodė susidomėjimo daugiau sužinoti, o juk aš būčiau paaiškinusi.Taigi ne visada atrodantis nuoširdus ir atviras savo charakteriu žmogus yra tiek pat nuoširdžiai ieškantis tikrosios šviesos ir tiesos, jų kilmės Šaltinio. Kiek daug jų gyvena nekeldami sau gilesnių klausimų – koks yra žmogaus gyvenimo tikslas? Kokia gyvenimo prasmė? Kas aš esu? Kiek daug žmonių, tokių kaip ši mano sutikta moteris, gyvena nerūpestingai, paskendę buityje, varguose, skausmuose, nerime, baimėje, savo sunkiuose pamąstymuose apie gyvenimo rutiną – visa tai užpildo jų vidų ir kaip pelėsis po truputį aptraukia dvasią, nė nepajaučiant. Jiems labiau rūpi kaip gyvena kitas, su kuo gyvena, kas naujo įvyko gyvenime, kas mirė, kaip sveikata ir panašiai, bet visas šis susidomėjimas apima tik materialią gyvenimo pusę, ir nė trupučiu nepaliečia dvasinės. O juk aš jau žinau ir patiriu, kad žmogaus gyvenimas be tvirto dvasinio pagrindo yra kaip namas be pamatų, anksčiau ar vėliau jis sugrius, sudrebinus negandoms, papūtus stipriems permainų vėjams. Dabar žmogus tiesiog nesuvokia, nes niekas iki šiol jo nemokino, kad be atrastos Rojaus Trejybės savyje jis gyvena nepilnavertišką gyvenimą, negyvą gyvenimą, nes tik dvasinis turinys apglėbia ir sukuria materialią formą, pripildydamas ją gyvybingu turiniu. Kas iš to, jeigu žmogus kuria šeimą, kyla karjeros laiptais, bet visos jo mintys ir veiksmai nukreipti tik į save, ir į savo šeimą? O kiek jo gyvenime pasireiškia altruizmas, veikimas kitų labui? Šito nėra arba labai mažai, nes nerimo, baimės, savanaudiškumo ir puikybės pilnas vidus negali veikti su meile ir dar visų labui, nes toks žmogus tiesiog nepatiria nei meilės, nei harmonijos savyje, kad galėtų dalintis su visais.
Bet viskas visoje kūrinijoje susieta į vieningą sistemą, ir nesustabdomas priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnis kaip bumerangas visada atsigręžia prieš patį žmogų. Juk ne šiaip sau yra tokia patarlė „ką pasėsi, tą ir pjausi“.
O su atrasta ir patiriama Rojaus Trejybe viduje Jos gyvasis sūnus ar dukra būtent ir gyvena gyvą gyvenimą, kurdamas gerovę ne tik savo labui, bet tuo pačiu ir visų labui, ir savo pavyzdžiu mokina šitaip gyventi ir kitus dvasios brolius ir seses. Štai aš rytais važiuoju į darbą, bendrauju mintimis su Rojaus Trejybe, prieš darbą Ją pagarbinu ir visada pakviečiu dirbti kartu, ir darbas vyksta sklandžiau, kokybiškiau ir ramiau. Išeinu per pietus pasivaikščioti, papietauti, vėl pakviečiu Rojaus Trejybę eiti kartu, kad patirčiau Jos apsaugą ir gyvą buvimą manyje, nes aš noriu šitokios malonios draugijos. O eidama miesto gatvėmis vis skvarbesniu dvasiniu žvilgsniu pamatau tai, ko anksčiau nepastebėdavau, kai žvelgdavau tik materialiomis akimis. Po darbo kelionę namo vėl pašvenčiu Rojaus Trejybei. Šitaip aš dedu pastangas palaikyti kuo dažnesnį gyvą ryšį su JA, šitaip auga mano pasitikėjimas JA – tai yra bendrakūrybinis procesas, kuris man teikia džiaugsmą. Mano kelyje taip pat pasitaiko kliūčių, bet aš viduje pajaučiu stiprėjantį ryžtą jas įveikti, nestovėti vietoje. O juk atsidavus Rojaus Trejybės vedimui iš vidaus gyvenimas tampa lengvesnis, ramesnis, pilnavertiškesnis, nes atkrenta daugybė neramių klausimų, kurie anksčiau labai kankino mano neramų protą, o dabar daug aiškiau žinau vidumi, kad JI ves taip, kad jausiuosi saugiai, drąsiai, nors aplinkui verda aršus gyvenimas, kur beveik kiekvienas kovoja už būvį daug rafinuotesnėmis priemonėmis nei pirmykščiais laikais. Tačiau liūdna dėl to, kad jos stato į didelį pavojų dvasinės asmenybės išlikimą po fizinio kūno mirties.
Taigi, kai žmonija rūpinasi tik savo materialaus kūno gerove ir išsaugojimu, mes urantai bendraudami ir bendradarbiaudami su Rojaus Trejybe patiriame, kaip JI pasirūpina mūsų dvasinio asmens bei fizinio kūno gerove, tiesiog mūsų gyvenimo gerove. Juk žinome, kad nesame šitas fizinis kūnas, o tai, kas jame – tikrasis dvasinis aš su visu amžinybės potencialu. O Rojaus Trejybė iš tikrųjų suteikia kiekvienam savo vaikui viską, tereikia tik nuoširdžiai atverti save JAI ir patirsime apsaugą, meilę, dėmesį, švelnumą, ramybę, sveikatą, stiprybę, drąsą, palaimą, energiją, grožį, gerovę.
Taip gyvendami gyvoje komunijoje su Rojaus Trejybe ir spinduliuodami į aplinką vis aukštesnius energetinius virpesius, mes prisidedame prie žmonijos dvasinio pabudimo ir išlikimo, artindami Naujosios Dvasinės Epochos aušrą.
Tik Rojaus Trejybė yra meilės, harmonijos, teisingumo ir absoliučios gerovės Šaltinis. Tik Rojaus Trejybė užpildo Savimi visą kūriniją, taigi ir žmogus turi atverti save, kad užsipildytų JA – taip patiriama tarpusavio dvasinė vienovė.
Su meile,
Jurgita
2013-07-01 21:30:20
Brangieji, kai gyvenime ko nors nesuprantu, arba tiesiog gilinuosi i kokia nors situacija, tai jau isiugdziau toki iproti visada gilinits kartu su Rojaus Trejybe. ir stai sis mokymas skirtas asmeniui bet as tik parasysiu nuo tos vietos kur jau tinka visiems. Tikrai nenoriu nieko laikyti tik sau, ir nuosirdziai noriu, kad jus visi isgirstumete Teva-Rojaus Trejybe kalbant jums. Tad atsiverkite Jiems dar labiau. o atsiverti paprasta.
...kaip ten bebutu, vistiek reikes jums praeiti ta kelia, kuris yra Mano. Vistiek reikes ismokti visas pamokas kurias esu jums sugalevojes, kad isvystyti jusu harakteri, jeigu savo laisva valia Mano kelia pasirinksite, tai tik greiciau ivyks tai kas Mano jums kiekvienam asmeniskai numatyta.
Kai jus paliksite si pasauli, tai izengsite i kita, kuiame visos jusu neismoktos pamokos ir patirtys kuriu atsisakete ir isbandymai i kuriuos eiti neisdrysote, bus jums parodyti, su visomis to pasekmemis, ir tada jus pamatysite, kiek laiko praradote, ir kokias nuostabias galimybes jus neoisnaudojote, kokioje nuostabioje aplinkoje gyvenote, ir koks galejo buti jusu charakteris, jeigu visgi butumete isdryse mano keliu, jums paruostu zengti.
Visus jus myliu vienodai, visiems jums vienodai dovanoju savo meile ir visus jus pazystu ir matau tokius unikalius, skirtingus, mylimus Mano vaikus, besikeliancius is nakties miego, savo dvasines nakties miego, tiek nedaug jus skiria nuo Manes, nuo to Manes kuris gyvena jumyse, kiekviena akimirka, visada, niekada nepasitraukdamas. As zadinu jus, jums kalbu, jus vedu ir parkritusius vel keliu, nuvalau dulkes nuo jusu koju, pataisau paladine, uzgydau zaizdas ant jusu kelieniu, paguodziu , nuraminu ir toliau vedu vis rodydamas jums tikraji kelia link Manes, ir link saves, tokio koki sugalvojau jus As, savo dvasines asmenybes.
Negaiskit laiko mano mylimi vaikai, daugiau atsiverkite Man, kad jusu netikros harakterio ydos subyretu i sipulius, kad atsitiestumete, ir vaiksciotumete, aukstai iskele galvas, dienos sviesoje, Mano sviesoje, kaip tikri patys mylimiausi mano vaikai. Atverkite tas duris, padekite pastangas ir kai zemgsite per slenksti uz ju, tai pamatysite, kad visos probelmos, visa tamsa, jusu baime zengti ta zingsni link Manes istirpo, kazkur tai dingo, atverkite Manas duris. Mane nuo jusu skiria tik penkios minutes kelio kiekviena diena atsiveriant Man savo maldoje, savo mintyse, kiekviena diena pagarbinant Mane, kad susilieti su Manimi ir prisigerti is Manes tos meiles, sviesos ramybes, gerio ir grozio, kad As galeciau per jus per kiekviena veikti ir save patirti. juk net taip daznai jusu prasau, atsiverkite Man vis albiau ir labiau siekite susilieti su Manimi, kad Pajaute Mane savyje gyventumete gyvenima taip, kaip ji sugalvojaus jums As, tarnaujant savo broliams ir sesems dvasioje is meiles ir savo laisva valia suliedami su Manaja valia.
Aciu tau mylimas Teve uz vedima ir sustiprinima.
ValdasAirija
2013-06-27 00:18:16
Mielieji,noriu su jumis pasidalinti patyrimu.Penktadieni pas mane i svečius atvaziavo sesuo is Vilniaus.As jos viešnage labai apsidžiaugiau,kadangi mes matomes labai retai.Mes truputi paplanavome ka nuveiksime per savaitgalį,kurį visą ji praleis mas mane.Bet sestadieni as su seima vaziavome į Vilniu i Rojaus Trejybes gyvąją šventovę,kadangi tai buvo savaitgalis kada gyvųjų pamaldu Kaune nebuvo.As pasiuliau,kad sesuo ir jos aštuoneriu metu sunus vaziuotu kartu su mumis,bet ji atsisake.Ji Rojaus Trejybes gyvosios religijos pripažinti nenori-iš baimes,bet manau tai tik laiko klausimas.Taigi,kol as su seima buvome šventovėje,Vilniuje,ji likusi pas mane namuose,nusprende pasideginti,kadangi sestadieni buvo saulėta,karsta diena.Bet vakare,kai mes jau buvome visi grįzę, sesuo pradėjo prastai jaustis.Truputį skaudejo galva,o ji pati pasake,kad jai daznai taip buna ir mes visi nuejome miegoti.Rytą ji pabande atsikelti,bet tuojau pat sugrįžo atgal į lova pasakiusi,kad jai jau labai skauda galvą galbūt net turi temperatūros.Po poros valandu jai pablogėjo dar labiau.Pradejo svaigti galva,viskas ka ji mate sukosi ratu,kad ji net galvos nebegalėjo pakelti ir atsigerti vandens.Mes jau supratome,kad tai taip vadinamas saules smūgis.Tiksliau sesei taip pasake teta,kuriai ji anksčiau paskambino ir klausė patarimo ka daryti,kai as negirdėjau.Sesuo paprase manes atnesti šaltame vandenyje suvilgytą rankšluostį ir uždeti jai ant kaktos,kaip ir buvo patarusi teta.As buvau bepaimanti rankšluostį ir nešiau suvilgyti,kaip ir buvau paprašyta-nors jau buvau nutarusi sesei pagelbėti malda-kai išgirdau man sakant:“nereikia nieko daryti“.Tada as supratau,kad mums ne tokio patyrimo reikia,kad kažkokios materialios priemones padeda kurios nepadeda,o būtent malda ir as grįžau pas sese tuščiomis.Ji nustebo,bet neturėjo jegų ginčytis.As pasakiau,kad pasimelsiu,nors ir žinau jos visiška nenorą girdeti ka nors apie Rojaus Trejybę.Bet jos atsakymas tebuvo:“daryk ką nori,kad tik padėtų“-taip blogai ji jautesi.As pradėjau garbinti Rojaus Trejybę,rankomis jutau kaip teka energija.Tiesą sakant as savo rankomis jutau bangavimą,ir tai jau pastebėjau ne pirma karta,kada garbinimo ar maldos metu juntu rankose butent švelnu švelnu bangavimą,o ne tik, kad kaip visu kūnu pajunti ,kad tu susilieji su aplinka ir junti ramybę palaimą tą akimirką.Tai man naujas patyrimas.Taigi,as pagarbinau Rojaus Trejybę,o po garbinimo mano sesuo paklausė:“ar tu čia skaitei?“,bet as tik stipriau paspaudžiau jos ranka,kuria laikiau savojoj ir taip leidau suprasti,kad ji dar kol kas nekalbetų.Kadangi po garbinimo kaip ir įprasta mano paskutinis ištartas zodis buvo:“amen“,ji pagalvojo ,kad as savo maldas baigiau,o juk mes,urantai, Rojaus Trejybes garbinimo ir prasymų maldos nejungiame į vieną,bet ji juk to nezino.Ji net nezino kas yra garbinimas.Bet as po to dar pasimeldžiau ir paprasiau Rojaus Trejybes apvaizdos pagalbos,kad sesei padetu.Po maldos ji pasake,kad juto rankose šilumą ir tuojau pat užmigo nieko daugiau nesakiusi.Pamiegojusi beveik valandą ji nustebusi pasake,kad galvos svaigimo visiskai nejaucia tik toks jausmas ,kad visi negalavimai suejo i galvos viršų ir tik viename taske kaktoje jaucia skausmą.Taip visai neblogai jausdamasi ji pravaiksciojo apie tris valandas ,bet galvos svaigimas vel pradėjo kartotis ir ji vel atsigule.As vel pagarbinau Rojaus Trejybę, pasimeldžiau ir po maždaug valandos ji vel atsikele jausdama tik maza skausma kaktoje.Zodziu viskas pasikartojo kaip ir pirmą kartą.Vakare,kada ji jau ruosesi vaziuoti namo as maciau,kad ji jau visai gerai jauciasi tik išbalusi ir kiek pavargusi nuo tokio patyrimo.As sakiau jai,kad ji savais žodžiais kreiptusi į Tėvą-kadangi Rojaus Trejybės vardo ji dar per daug bijo-kada jai reikia pagalbos ir ne tik.Kad sis patyrimas buvo reikalingas ne tik man ,bet ir jai.Bet man sunku dar žinoti ką toks žmogus kaip mano sesuo –pilna baimes didesnei šviesai-mąsto apie tai ,kada išgirsta šviesos žodžius.Kiek toks žmogus patiki tuo kas jam sakoma,kokį poveikį jam duoda patyrimas kurį jis patyrė ir panasiai.Bet kita vertus aš neturiu dėl viso šito sukti sau galvos.Kas man labiausiai rūpi?Atsiverti Rojaus Trejybei dar giliau.Per mano vis gilėjantį rysį su Rojaus Trejybę daryti šią planetą,kurioje mes dabar gyvename geresne,šviesesne vieta gyventi ateinančioms kartoms.Kad jos nejaustų baimės savo viduje,kaip jaucia dabartine karta ir vis stipriau.Kad nebūtų pykčio tarp žmonių,susvetimėjimo,šaltumo,lenktyniavimo visose sferose,kur bepažiūrėtum.Kad žmonių akyse spindėtų meilė.Meilė bet kuriam sutiktam ir sau pačiam.Meilė gaunama iš Rojaus Trejybės.Kad žmones kurtų DRAUGE tą gėrį ir šviesesnę aplinką,kad būtų BENDRADARBIAVIMAS,kurį KARTU kurti pajausti gali tik atsivėrusi dvasia.Bet-pirmiausia bendradarbiavimas kiekvienam su Rojaus Trejybe,o tik po to žmonės pajaus troškimą ir vieni su kitais kartu kurti tą geresnę aplinką Urantijoje.Tiek šį kartą.Telydi jus ramybe,mielieji.Su meile,Vita.
vvita
2013-06-24 12:16:04
Po sambūrio buvo pakili nuotaika, palaimos būsena, kuri išliko ir pirmadienį. Važiavau į sodą, kad pasodinčiau diemedžio šakeles, kurias parsivežiau iš Molėtų. Nuvažiavus iki Naujanerių, nesinorėjo laukti autobuso, kuris važiuoja pro mūsų sodus, nutariau eiti pėstute apie tris kilometrus. Dar išeinant iš namų dukra patarė pasiimti skėtį, kadangi girdėjo per orų prognozę, kad Vilniuje lis. Žvaliai žingsniuodama, pakėliau akis į dangų, pamačiau, kad atslenka tamsus debesis. Pagarbinau Rojaus Trejybę, pasimeldžiau ir minties energijos galia siunčiau energetinius virpesius, kad debesis truputį išsisklaidytų, kad lietus neužkluptų manęs kelyje. Žingsniavau toliau grožėdamasi gamta, klausydamasi nuostabaus paukštelių čiulbėjimo. Mintimis vis grįždama į sambūrį, kuris paliko neišdildomų prisiminimų ir nuostabių patyrimų. Kiek daug buvo Rojaus Trejybės garbinimo ir nuoširdžių maldų, kokių nuostabių su meile dvasios brolių ir sesių atsiskleidimų sakant pranešimus-mokymus, bei nuširdžiai dalinantis patyrimais. Kaip nuostabiai patiriamas brolystės tarpusavyje gyvas dvasinis ryšys. Šie visi nuostabūs patyrimai dar daugiau mane sustiprino, praturtino ir buvo toks stiprus dvasinis pakylėjimas, kurį ir dabar tebejaučiu. Taip pakiliai bežingsniuojant net nepastebėjau, kaip atsidūriau savo sodo kieme. Ir tik įėjus į kiemą pradėjo lašnoti. Padėkojau Rojaus Trejybei. Kol lynojo, padirbėjau šiltnamyje, kai nustojo lyti pasodinau diemedžio šakeles trijose vietose, kadangi nulijo, tai nebereikėjo laistyti. Ravėdama pakalbinau sraiges, kurias radau ant takelio, nunešiau jas nuošaliau, kad netyčia neužminčiau. Surinkau sraiges nuo važiuojamos kelio dalies ir nunešiau jas į saugesnę vietą. Kaimynė iš savo sodo sraiges numetė ant kelio, tarytum nežinotų, kad kažkas gali jas suvažinėti. Padirbėjusi pakilios būsenos susiruošiau namo. Stotelėj, kol laukėm autobuso, dvasios sesės pradėjo kalbėti apie ligas, kad jau sunkoka tokiam amžiuj, greit pavargsta, sveikata prastėja ir tik vaistai dar kiek padeda. Aš į tai pasakiau, kad geriausias gydytojas Tėvas - Rojaus Trejybė. Vaistai- tai cheminis nuodas ir teršia kūną, kuris yra mūsų materiali šventovė ir suteiktas tam, kad pasireikštume gėrio ir grožio darbais visumos labui. Todėl kūną reikia puoselėti, o ne teršti, vaistai gal kiek apramina, o Tėvo Meilė gydo, kurią lieja visiems, bet tik per atsivėrimą ją pajaučiame. Kad pajaust tą meilę reikia atrasti ryšį su Tėvu per dvasios dalelę, kurią kiekvienam padovanojo iš meilės ir patalpino mūsų prote. Ryšys atrandamas tik nuoširdžiai bendraujant su Tėvu, kuris yra mūsų viduje. Besąlygiškai pasitikint Juo ir visas iškilusias problemas spręst kartu su Tėvu. Sekančią dieną susitikau su dvasios sese Genute. Ji džiugiai papasakojo, kad jau išėjo į darbą, padėkojo už maldas. Aš jai pasakiau dėkok Rojaus Trejybei, nes Ji gydo. Ši dvasios sesė prieš tris mėnesius susilaužė ranką, kažkodėl ilgai negijo. Kai nuėmė gipsą, ranka atrodė kaip negyva, gydytojas pasakė, kad nieko gero nesitiki, paskyrė tolesnį gydymą, bet vilčių mažai suteikė. Dvasios sesės paprašyta meldžiausi individualiai ir kolektyviai Rojaus Trejybės Gyvojoj Šventovėj. Pasakiau, kad ir ji nuoširdžiai melstųsi ir daugiau pasitikėtų Rojaus Tėvais. Šiai dvasios sesei esu davusi apreiškimus Jėzus Kristus KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, skaito epochinį apreiškimą URANTIJOS KNYGA. Kai susitinkam aš pasakoju apie Rojaus Trejybę, apie Gyvąjį Meilės Kelią, kad tik šiuo keliu einant, gilinant įtikėjimą per pasitikėjimą Rojaus Tėvais ir būnant ryšyje su Jais, esi apsaugotas nuo skaudžių patyrimų. Atradus ryšį su Rojau Tėvais reikia įdėti daug pastangų, kad judėtum į priekį. Svarbiausia- tai Rojaus Trejybės garbinimas Gyvojoj Šventovėj ir individualiai, šviesos šaltinių studijavimas ir veikimas įsiklausant į Tėvo vedimą iš vidaus su meile visumos labui.
Kai atradau ryšį su Tėvu - Rojaus Trejybe, kai pradėjau eiti šiuo nuostabiu patirtiniu Gyvuoju Meilės Keliu pradžioj vis sapnuodavau atsikartojantį sapną, kad lipu laiptais aukštyn, staiga laiptai baigiasi, likę tik turėklai, sustoju ir nebežinau, ką toliau daryt, išgirstu balsą" Lipk, nebijok Aš tau padėsiu". Įdėdama daug pastangų aš kabarojuosi tais turėklais, įveikiu tą atkarpą, priekyje vėl pamatau laiptus, apsidžiaugiu ir lipu jais aukštyn. Supratau, kad einant šiuo nuostabiu Gyvuoju Meilės Keliu, kurį nutiesė iš meilės tikrieji mūsų Dvasiniai Tėvai, pasitaikys kliūčių, sunkumų, bet tik įsiklausant į Tėvo vedimą iš vidaus, įdedant daug pastangų šiuos sunkumus bus galima įveikt. Mūsų Dvasiniai Tėvai visuomet reikiamu momentu mums ištiesia pagalbos ranką tik reikia Ją pamatyt, pajaust. Kada kliūtys kelyje pasitaiko ir aš jas įveikiu, tokį vidinį pasitenkinimą pajaučiu, tik per patyrimus mes augame ir stiprėjame dvasioje, tvirtėja mūsų dvasinis stuburas. Rojaus Tėvai mums suteikė visas pagalbos priemones, kad tik eitume šiuo Gyvuoju Meilės Keliu, bet pirmą žingsnį reikia žengti patiems. Ir tik nuo mūsų kiekvieno individualiai įdėtų pastangų šviesėsime mes patys ir tik taip šviesės planėta Urantija ir visa Kūrinija. Taip ir einu šiuo nuostabiu Meilė Keliu vis giliau įtikėdama ir pasitikėdama Rojaus Tėvais. Kopiu šiais Dvasiniais laiptais, įsiklausydama į Tėvo vedimą iš vidaus, vis daugiau atsiverdama prisipildau dvasinių dovanų ir būdama atsivėrimo būsenoje skleidžiu gyvąją šviesą tiems, kurie šios šviesos nuoširdžiai ieško ir liudiju, kad būnant ryšyje su Rojaus Tėvais įmanoma viskas.
Telydi jus Rojaus Trejybės palaiminimas.
Su meile
Leonida
2013-06-16 12:28:32
URANTŲ X-OJO SAMBŪRIO kūrybiniam vakarui Mantas, Violeta, Leonida, Jelena ir aš ruošėmės apie pusantro mėnesio, susirinkdami beveik kiekvieną sekmadienio popietę. Niekada iki šiol nebuvau patyrusi bendro kūrybinio darbo kartu su dvasios sesėmis ir broliu, dalyvaujant ir Rojaus Trejybei, nes visada susirinkę Ją pagarbindavome ir pakviesdavome veikti kartu, kurti dainų tekstus kartu, kad ir mūsų balsai dainuojant suskambėtų skambia meilės kupina gaida ir virpesiais išsilietų į aplinką. Ir apmąstydama visas mūsų bendrakūrybines pastangas su Rojaus Trejybe, prisimenu, kiek daug džiaugsmo ir pakylėjimo jos suteikė, kaip nepastebimai greitai prabėgdavo laikas, jis tarsi išnykdavo, nes visa savo dvasia buvome pilnai pasinėrę į veiklą. Atsimenu, kaip po vienos repeticijos ėjau su dvasios broliu Mantu link stotelės važiuoti namo, ir dvasinė būsena buvo tokia pakili, kad aš ėjau gatve ir jaučiausi dar panirusi į nuostabią pakylėjančią erdvę, tarsi plaukiau, o ne kojomis ėjau, taip buvo lengva ir gera.
O kaip nuostabiai Rojaus Trejybės ir Apvaizdos dėka kūrėme dainų tekstus, kada tai vienam, tai kitam iš mūsų netikėtai ateidavo reikalingas žodis ar garso skambesys, patobulinęs dainos testą ir melodiją. Ir štai gavosi puikus rezultatas mūsų bendrakūrybinių pastangų, kad dainuodami abi dainas, kurias atlikome urantų sambūryje vakare, jautėme, kaip lengvai jos skamba, kaip džiugina ir pakylėja dvasią. O juk tai tik pirmasis mūsų bendras kūrybinis darbas, bet svarbiausia, kiek į jį įdėta meilės.
Ypač dainuodamą tą ramesnę dainą, kurioje yra vieninteliai žodžiai „Tu esi manyje, aš esu Tavyje“, aš užsimerkiu, nes šito trokšta mano dvasia, o tada pajuntu dvasine būsena, kad iš tikrųjų Rojaus Trejybė yra manyje, o aš esu Joje. Tokia šių žodžių ir visos dainos prasmė, kuri pajuntama gyvais virpesiais. Tai tarsi malda, kaip vienovės pajautimas su Rojaus Trejybe.
Prisimenu, kaip dar praeitą trečiadienį susirinkome parepetuoti. Nuėjome į miškelį netoli Manto namų ir dainavome gamtos prieglobstyje. Virš galvos ėmė rinktis tamsūs lietaus debesys, o mes dainavome iš širdies ir jautėme dvasinę apsaugą ir globą. O kada dainuodami linksmesnėje dainoje „Mes Rojaus Trejybės vaikai“ sudainavome eilutes „Mes bebalsiai rugiai laukuose. Mes ištroškę lietaus danguje...“ ėmėme juoktis, nes visai netroškome lietaus, kuris kaupėsi virš mūsų galvų, o tik dvasinio lietaus. Bet tada pagarbinome Rojaus Trejybę ir pasimeldėme, kad lietaus debesis nuslinktų, kad dar galėtume padainuoti. Na ir iš tikrųjų, tas tamsuolis debesis pašviesėjo, prasisklaidė, ir iškrito tik nedidelis ir trumpas lietutis, kad visai neperšlapome, kol galiausiai neužilgo liovėsi lyti visai.
Štai kokią įvairią Apvaizdos pagalbą gavome per visas mūsų repeticijas. Man tai suteikė ne tik džiugių akimirkų, bet ir patyrimo, kaip atsiskleidžia gebėjimai ir galimybės, kai susiburia drauge veikti dvasia atsivėrę dvasios broliai ir sesės, bendradarbiaudami kartu su Rojaus Trejybe, visų labui.
Su meile,
Jurgita
2013-06-13 21:42:29
Šiandien patyriau naują patyrimą per treniruotę važiuodamas dviračiu. Po Rojaus Trejybės šventovėje vykusių gyvųjų pamaldų pasidžiaugiau, kad lietaus debesų nėra ir sėdau ant sportinio-plento dviračio. Ketinau nuvažiuoti apie 25km. Kada pasiekiau Žirmūnų tiltą, pamačiau dar toli priekyje važiuojantį dviratininką. Šiek tiek priartėjęs pamačiau, kad šis dviratininkas važiuoja irgi plento dviračiu. Susilyginęs su juo pasisveikinau. Jis man sako, kad aš važiuočiau toliau jo nelaukdamas, mat jis tik po traumos išvažiavo į pirmąją treniruotę. Aš jam pasakiau, kad ir aš savo sezoną pradėjau visiškai neseniai, ir po beveik dviejų metų pertraukos. Jis paklausė, dėl ko buvo toji pertrauka. Paaiškinau apie raktikaulio lūžį, o vėliau atsirado kvėpavimo problema, kada pusę matų negalėjau oro IŠKVĖPTI, tad beveik nepajėgiau iš viso ne tik judėti, bet ir gulėti, o tuo labiau miegoti. Vėl jis klausė dėl ko taip atsitiko. Aš jam aiškinau apie toksinų susidarymą, dėl mano mitybos vien tik pyragais, sausainiais, ir bandelėmis beveik 2,5 metų, ir jų valymą per bronchus. Taip pajutau, kad ir šitaip jam aiškinant mano kvėpavimas apsunko, juk jau vien važiuojant dviračiu nekalbant jauti energijos išeikvojimą, o kalbant kvėpavimas visiškai sutrinka. Tačiau aš vykdžiau Rojaus Trejybės man pavestą užduotį, ir taip įsitraukiau į jo nuoširdžių klausimų atsakymus, kad pats nepajutau,kaip kvėpavimas taip susireguliavo, kad aš važiavau ir visą kelią jam aiškinau ir apie mitybą, ir apie Kūrėją – Rojaus Trejybę – ir apie Rojaus Trejybės atradimą savyje, ir apie Urantijos Knygą, ir apie Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, ir apie Rojaus Trejybės apreikšimų knygą AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, ir apie gyvąją šventovę, ir jos atsiradimo aplinkybes, kada Vladas – toks jo vardas – paklausė, kokia tai religija. Tada jis sužinojo, kaip mes pirmą kartą meldėmės skvere prie senojo Žvėryno tilto, kaip sklido malda iš dvasios, kaip buvo paskleistas kvapas, kaip tas kvapas mane pasivijo važiuojant tuo pačiu plentu Nemenčinės link, kaip tik šitoje pačioje vietoje, kur tą akimirką mes ir važiavome – kaip net toks aiškinimas buvo Rojaus Trejybės tiksliai sustyguotas, kad būtent tuo metu būtų Vlado patiektas klausimas apie religiją. Aš mačiau, kaip jis nuoširdžiai domisi mano aiškinimais, ir pateikdavo jam sunkiai suprantamų klausimų – kaip atsiverti, kaip atrasti Rojaus Trejybę, kaip gi nebūti profesionaliu dviratininku, kokiu jis yra, kai jis pragyvenimui uždirba iš profesionalaus dviratininko karjeros, važiuoja Prancūzijos komandoje, jam buvo šioks toks šokas, kad toks profesionalų sportas yra prieš Rojaus Trejybės valią, kai jo svajonė tapti pasaulio čempionu, argi tai blogai? – Blogai, nes tai iliuzijos, NE Rojaus Trejybės suteikta svajonė, kurios įgyvendinimas turi tikslą iškilti virš kitų, juos paneigiant, o Rojaus Trejybės valia – MYLĖTI VISUS, IR BENDRADARBIAUTI VISŲ LABUI, O NE KONKURUOTI, IR DAR BET KOKIOMIS PRIEMONĖMIS, NET IR NEŠVARIOMIS. Bendradarbiavimas turi vykti visose sferose, pradedant politika, ekonomika ir baigiant sportu.
Mes drauge nuvažiavome daugiau kaip 20 km. Ir visą šį kelią jam aiškinau, dvasinius šviesos dalykus, Rojaus Trejybės amžinąsias vertybes, apie savo DVASINĖS ASMENYBĖS ego išskleidimą, mums Rojaus Trejybės padovanotos asmenybės su visu amžinybės potencialu savo kasdienybėje.
Vieną akimirką pro mane prašvilpė juiodas blizgantis BMW ir nuo manęs per porą centimetrų, mat mes važiavome vienas greta kito, o aš Vladui iš kairės, link mus lenkiančių mašinų. Vlado buvo žaibiška reakcija – matai, ką jis padarė. Aš jo pakaliau – o ką jis padarė? – Per porą milimetrų nuo tavęs pralėkė. – Aš visada važiuoju turėdamas Rojaus Trejybės Apvaizdos Apsaugą, nes visada pasimeldžiu ir paprašau tokios apsaugos ir vedimo iš vidaus. Ir Apsauga man būna VISADA suteikta.
Tačiau mane žavėjo šito jauno vyro nuoširdus domėjimasis dvasiniais dalykais. Todėl aš jam aiškinau, kad jis nesiektų KONKREČIŲ tikslų, o atsiduotų Rojaus Trejybės vedimui iš vidaus, ir mėgautųsi pačiu PROCESU, o šis procesas savaime jį atves į tikslo pasiekimą, jo specialiai nesiekiant. Ir šitaip jis mažiau išeikvos energijos, o rezultatai bus daug kartų geresni negu buvo anksčiau.
Kada mes skyrėmės, aš jutau dėkingumą tiek jam, tiek Rojaus Trejybei už tokį ir man suteiktą naują patyrimą – man tik kartą yra tekę važiuojant dviračiu aiškinti dvasinius dalykus dviems dviratininkams, tačiau tai buvo kelių kilometrų atkarpa, o dabar daugiau kaip dviejų dešimčių kilometrų.
Aš Vladui pasakiau mūsų svetainės adresą, kad susipažintų tiek su mano jam paminėtais dvasiniais šaltiniais, tiek su mano mokymais Forume, nes jam paaiškinau, jog ruošiu dvasinius mokytojus, ir nepriklausau JOKIAI ŽEMIŠKAI ORGANIZACIJAI, TIK ROJAUS TREJYBEI, IR SKELBIU JOS ŠVIESĄ VISŲ LABUI.
Prieš išsiskiriant Vladas man pasakė, galbūt vėl susitiksime treniruotėje. Palinkėjau jam savais žodžiais atsiverti Rojaus Trejybei, išsakyti Rojaus Trejybei, kad net ir dabar, kada jis yra profesionalas dviratininkas, jis atsiduoda Rojaus Trejybės vedimui iš vidaus, ir mėgaujasi visu PROCESU, o ne specialiai siekia tikslo nugalėti. Ir būtent tada bus pasiekti puikūs rezultatai.
Kada iki namų likusius septynis kilometrus myniau pedalus jau vienas, jutau tokią vidinę energetinę Rojaus Trejybės galią, kad atrodė aš net iš viso nenuvažiavau dar nė vieno kilometro. Buvo nuostabi vidinė harmonija ir šviesa, ir pasitikėjimas Rojaus Trejybės Apvaizdos veikimu, ir Rojaus Trejybės meile. Štai važiuoja profesionalas dviratininkas per pirmąją treniruotę po traumos, mintys sunkios, kaip greitai atsistatys organizmas, jis čia vienas, o komandos draugai dalyvauja varžybose, reiškia jų pasirengimas tiek fizinis, tiek psichologinis vis labiau yra grūdinamas aplinkos, o jis jau atsilikęs nuo jų dėl priverstinės pertraukos, kuri buvo ne šiaip esant sveikam kūnui padaryta, bet patyrus traumą. Tad dar labiau padidėja stresas dėl išaugusio nepasitikėjimo, kaip organizmas buvo, ir AR LIKO, paveiktas pačios traumos. Neveltui jis manęs paklausė, o kaip man sugijo sulaužytas raktikaulis, kokios pasekmės – JOKIŲ, SUGIJO PUIKIAI. Ir čia jį pasiveja kitas dviračiu važiuojantis, visiškai nepažįstamas dviratininkas mėgėjas, bet APVAIZDOS SPECIALIAI ATVESTAS BŪTENT JAM SUTEIKTI TOKIĄ REIKALINGĄ PAGALBĄ, ir jam suteikia ne tik dvasinius mokymus, bet ir palieka paaiškinimus, ką ir kaip daryti toliau, ir net kažkokios svetainės adresą.
KIEK DVIRATININKŲ URANTIJOJE GAUNA TOKIĄ JIEMS REIKALINGĄ PAGALBĄ JIEMS IŠVAŽIAVUS Į TRENIRUOTĘ? – retorinis klausimas.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-06-01 21:44:32
Kadangi netrumpą laiko tarpą teko mėgautis viešojo transporto teikiamomis paslaugomis, tai nusprendžiau įsigyti automobilį, kadangi dažnai tenka važiuoti ir į kitus Lietuvos miestus.Prieš pirkdamas, su automobilio pardavėju jį nuvežėme į autoservisą patikrinimui, kad įsitikint ar nėra didesnių defektų. Kadangi prieš tai turėjau nelabai sėkmingą pirkinį, nes pirkau be jokių apžiūrų, tiesiog pasitikėdamas pardavėju, tai šį kartą norėjau, kad automobilis tarnautų žmogui, o ne atvirkščiai. Meistrai išsamiai viską patikrinę ir apžiūrėję rado nedidelių defektų, kuriuos būtinai reikės tvarkyti, nes dar laukia techninė apžiūra. Serviso vadovas pasiūlė "numušti" kainą, kadangi dar reikės papildomų lėšų tvarkymui. Paklausiau automobilio pardavėjo ar sumažintų kainą dėl esamų defektų, išgirdau, kad jis beveik nieko neuždirbs ir nėra prasmės jam išviso parduoti, o iki tol jis jau buvo sutvarkęs tam tikrus vizualinius defektus, kurie buvo akivaizdūs per pirmą susitikimą. Kaina liko ta pati. Vėliau įvyko pokalbis telefonu su to serviso vadovu, kuomet dar nebuvau išsiskyręs su pardavėju ir kada jis sužinojo, kad automobilio kaina nesumažėjo, tai išgirdau žodžius - "žinok, perkant automobilį gailestingumas nereikalingas".
Ir vėliau šitas teiginys tiesiog sukosi galvoje nuolatos, be perstojo. O mintyse vis galvojau, ar paprastuose žmogaus bendravimo santykiuose, net ir perkant materialų daiktą gailestingumas nereikalingas? Kaip čia yra? Ar mes turime pasikeisti viduje, įgauti plėšrūno poziciją, kad tik geriau būtų man, bet ne kitam? Ir visgi jaučiau, kaip stipriai mane veikia šitas ištartas teiginys, žodžiai grynai pasklinda virpesiais ir nusėda žmogaus pasąmonėje, bet prieš tai dar būna žmogaus sprendimas, o sprendimas taip pat yra paskleista virpesių gama, jie arba žmogų kelia arba slopina, priklausomai nuo to sprendimo motyvo. Urantijos Knygoje randu parašyta - "Gailestingumas yra natūrali ir
neišvengiama gėrio ir meilės atžala,(0038-05-01). Pažvelkime - gailestingumas yra natūralus gėris, jis nėra dirbtinai imituojamas, bet natūralus. Reiškias užspausdamas savyje gailestingumą žmogus tampa nenatūraliu, dirbtiniu, o tai reiškia jis atsisako pačio savęs, atsisako savo dvasinės asmenybės dovanos pasireiškimo, gautos iš Kūrėjo. Realiai pajutau, kaip vienas žmogaus ištartas teiginys veikia kito žmogaus pasąmonę, o vėliau ir sąmonę ir kaip vienas ištartas teiginys gali pakeisti kito žmogaus tiek charakterio savybes tiek žmogaus gyvenimą, jeigu jis ims vadovautis tuo, ką išgirdo ir pradės tai įgyvendinti sprendimais ir veiksmais.
Mes siekiame didesnio gailestingumo savyje per dvasinės komunijos patyrimą su Rojaus Trejybe, didesnės ir ryškesnės šviesos įsigalėjimo savo viduje per dvasinį atsivėrimą Kūrėjo šviesai, kad galėtume veikti išorėje, ir kuomet žmogus pasiūlo atsisakyti tai, ko tu sieki, tai yra toks kontrastas. Žmogus atsisakydamas gyventi gailestingumu yra serganti Kūrinijos ląstelė. Jo gyvenimas pasireikš ligomis. Jeigu žmogus, veikiamas aplinkos atitrūksta nuo meilės, gailestingumo ir išminties Šaltinio, tai jis neatitinka Kūrėjo plano, neatitinka Kūrėjo valios ir tuo pačiu atitrūksta nuo tikrovės pojūčio, tai yra žmogaus būsena tampa iškreipta, iliuzinė ir jo žvilgsnis į aplinką nėra natūralus.Atitrūkdamas nuo tikrovės realių virpesių, žmogus savyje uždaro palaimos šviesą, kurioje jis turėtų maudytis savo gyvenime. "Manasis planas numato tai, kad tvarinio laisva valia turi būti naudojama tiktai su Mano meile, kuri yra kiekvieno sprendimo ir kiekvienam sprendimui
toji varomoji jėga", Akimirkos Amžinybė,(53-01).
Lankydamas Rojaus Trejybės pamaldas aš patiriu, kaip nelengva savyje uždegti šviesą, kurios neslopintų egoistinių virpesių lavina iš aplinkos. Žmogus atsisakydamas dvasinių vertybių, kaip pagrindinio branduolio savyje tampa serganti asmenybė - kuo labiau mažėja jo dvasingumas-vertybės, tuo labiau ima veržtis jo ego išpuikimas. "Pati didžiausia žmogaus kliūtis yra jo paties vidinis ego išpuikimas", Kalbu Jums Vėl (111-03). Bet vėlgi, gailestinugmo dar reikia turėti savyje, įgyti, įsisavinti, kad būtų galima juo gyventi, jį skleisti. Ypač per gyvąsias pamaldas, o ir vienas melsdamasis jaučiu, kaip galime tapti neatskiriama Kūrinijos dalimi - suvienyti gyvu ryšiu su Rojaus Trejybe, suvienyti vis glaudesniu ryšiu. Kiekvienas žmogus yra Kūrinijos pilietis, bet jeigu jo valia, jo siela yra nusigręžusi nuo Kūrėjo kurso, tai dvasine prasme toks žmogus yra atsiskyręs nuo dvasinės šviesos vandenyno, atsiskyręs nuo palaimos šviesos, kuri pasklinda per Kūriniją iki pat mirtingojo žmogaus, bet turinčio nemirtingą sielą.
Nuostabu yra tai, kad eidamas su urantais gyvuoju keliu aš pradedu atskirti grūdus nuo pelų dvasinėj plotmėj. Tai yra svarbu. Svarbu, kad žmogus nepaskęstų aplinkinės tamsos pelkėje. Ypač tai svarbu bendraujant
su žmonėmis, nes bendraudami žmonės sąveikauja tarpusavyje virpesiais ir taip pat arba kelia vienas kitą į šviesą arba slopina, perteikdami sampratas grynai virpesių turiniu. O aplinka - žmonės - tikrai neskuba į gailestingumą, į gėrio kitam darymą, bet dar blogiau, kad žmogus viduje neturi troškimo ir motyvacijos daryti gėrį, kurti gėrį per brolystės jausmo patyrimą. "Vienintelė kliūtis, kuri tikrai jums sunkiai suvokiama - tai jūsų pačių nenoras tapti geresniems, gailestingesniems, labiau mylintiems, daugiau tarnaujantiems visumai. Ir šitą kliūtį kiekvienas iš jūsų turite įveikti asmeniškai" - Kalbu Jums Vėl,(101-02). Kasdieniame gyvenime aš realiai patiriu, kaip šitos vidinės kliūtys - įvairios pasąmonės tamsos apraiškos, gyvulinio proto pasireiškimas, kaip jos sunkiai tampa pavaldžios dvasiniam protui, kol dvasinis protas dar nėra įsiviešpatavęs. Bet vis labiau suvokiu, nes patiriu, tą dvasinio atsivėrimo metodo gyvumą ir tikrumą, kurio dėka kiekvienas žmogus asmeniškai turi savyje įveikti dvasinę tamsą su Rojaus Trejybės Asmenų pagalba - gyvo ryšio atstatymo dėka, per nuolatinį dvasinės komunijos palaikymą. Iki urantų aš visiškai nesuvokiau kas yra dvasinė komunija ir matau kokį patyrimų kelią žmogus turi nueiti, kad jo dvasinė asmenybė, jo tikrasis aš-siela liktų patenkinta vidumi, tarsi pajunti, lyg siela būtų sugrįžusi namo po išvargintos kelionės į save.
Man dar keista suvokti tai, kad grynai per dvasinį mokymą ir to mokymo pritaikymą, to mokymo įgyvendinimą praktiniu lygiu - gyvenimu - žmogus keičia padėtį tiek savo viduje, tiek keičiasi jo žvilgsnis į išorę, kuomet
įtikėjimo dėka žmogaus asmenybė savuoju gyvenimu kreipia žvilgsnį į šviesos Šaltinį. Dvasinio mokymo įsisavinimu žmogus atstato savo asmenybės tikrąsias charakterio savybes kompleksiškai, bet palaipsniui. "Siela, pati savaime, negali išsiskleisti visu savo spindesiu per vieną akimirksnį". "Tai ilgas ir pastangų reikalaujantis procesas" - Kalbu Jums Vėl,(213-05). Bet pažvelkime - sielos išsiskleidimas nevyksta be Kūrėjo valios pažinimo ir žmogaus valios suliejimo su Rojaus Trejybės valia - "Jūs negalite skleistis nevykdydami Mūsų valios" - Akimirkos Amžinybė,(244-6).
Prieš atrasdamas urantus, urantų mokymą apie dvasinį atsivėrimą Rojaus Trejybei be jokių tarpinių grandžių, aš mąsčiau, kad religija vistiek turi kažkaip būti susijusi su Jėzaus gyvenimu šioje planetoje. Bet tai, ko Jėzus mokė žmones, aš visiškai nesuvokiau, nesuvokiau ką realiai žmogus turi daryti, kad turėtų gyvenimą šviesoje. Visiškai neturėjau dvasinio patyrimo, kad Rojaus Trejybė yra taip artimai susijusi su žmogaus asmenybe - jo siela. Patirdami Kūrėją savyje, mes taip pat pradedame Jį pažinti praktiniu lygiu, pradedame jausti vidumi realų Jo buvimą, pradedame jausti dvasinį turinį. "Tas turinys, toji kokybė, teka iš Manęs". Jūs šitos kokybės,
šitų savybių negalite sukurti vien tik savo valios pastangų dėka" - Akimirkos Amžinybė,(167-01). Žmogus pats nesukuria dvasinių vertybių, bet dvasinio atsivėrimo dėka įsisavina - priima į save dvasinį turinį, kurį Jėzus, o taip pat ir mes vadiname gyvuoju vandeniu. Gyvasis kelias tai nėra atpirkimo už nuodėmes kelias, nėra nuolatinės kaltės pripažinimo kelias, bet orumo atstatymo kelias, žmogaus dvasinio ryšio gelmės su Kūrėju atstatymo kelias, tame tarpe ir
gailestingumo jausmo savyje įtvirtinimas per Rojaus Trejybės atradimą savyje.
Žmogus atradęs šį Rojaus Trejybės gyvąjį kelią nenusivils, jeigu jo sielos troškimas bus iš visos širdies.
"Žinokite, šitas atsivėrimas yra pats svarbiausias jūsų žingsnis žmogiškuoju pavidalu, nes jis yra pirmasis į tai, kas dar nėra patirta" - Akimirkos Amžinybė, (268-02).
Mantas
2013-05-27 22:54:04
Jau kelios dienos kai pradėjau savo nauja verslą, po savaitgalinio trijų dienų seminaro. O informacijos tiek daug, o smegenys virte verda nuo perkrovos. Visada buna taip, kai reikia įsisavinti ka nors nauja ir pradeti deti pastangas. Na ir žinoma procese issibalansuoji, pasamonines baimes is ankstesnių patircių pradeda lysti lauk, jaukdamos sąmonę. Tai ir i Rojaus Trejybe kreipiantis ryšys trukineja, mintis nusimusa. O namo gryzo sesers sūnus su visu sutinusiu zandu, nuo pulinu iskelto danties. Visas rimtas, susimastes ir susikrimtes, savo ryskiu suvalkietisku akcentu tik pasake "Ka reikes daryti, nei viena dantiste šiandien nedirba, sekmadienis". Sako man: "Valdai daryk ka nors pagydyk, nes jau nežinau ka daryti". O mane tik juokas Ima, kaip taip rimtai zmogus viska priima, ir kiek pilnas baimes. Tai as garsiai besijuokdamas jam ir sakau ateik, bakstelsiu i kita tai abu vienodai atrodys tik spalva skirsis ir dar labiau juokiuosi. Na gerai, galiausiai nuraminau ir sakau: "Eiks seskis šalia, paziuresiu ka galima padaryti", sakau "Nustok savęs gaileti cia ne pasaulio galas, viskas praeis, ir mėsos maziau valgyk nes visos maisto atkieku puvenos ir sukilo i pačia silpniausia tavo kūno vieta – nesveika dantį". Jis jau zino, kad su manim nelabai pasiginčysi, tai tik patylejo. O mano paties vidus visas gerokai sujauktas, ir ryšys su Rojaus Trjybe apsilpes ir apsiblauses. Atsisedo šalia, paemiau jo ranka. Atsimenu kaip Algimantas vis savo patyrimus aprasydavo, kai uz rankos paėmęs melsdavosi, kad kitas zmogus pajustu Rojaus Trejybe viduje ir pasveiktu. Pradėjau garsiai melstis Rojaus Trejybei. Mano vidus atsivėrė iskarto, mano sąmone staiga nugrimzdo gilyn i gyva ryšį su Rojaus Trejybe, jaučiau kaip mane uzlieja gyva stipri meiles banga is vidaus, ir kaip mano rankoje atsipalaiduoja sunaus ranka. Kūnas istirpo, jaučiau kaip vis pleciuosi. Dėkojau Rojaus Trejybei is viso gyvo vidaus uz ta nuostabu ryšį ir prasiau, kad ir jo vidus atsivertu i vidu priteketu gyvu meiles virpesių, nes žinau kad viskas ko nori mūsų tikrieji Tėvai Rojaus Trejybe, tai tik gyvo ryšio su kiekvienu savo vaiku, ir veikimo kartu su jais visu labui. Nustojau melstis, padekojau Rojaus Trejybei uz ta nuostabu pojūtį ir dar paprasiau pagijimo, bet tik taip kad atitiktu Rojaus Trejybes valia. dar pasedejom kuri laika taip. Jaučiau ta neapsakoma vidinę bisena, vienybe, su Rojaus Trejybe, jaučiau juos taip arti…
Kai atsimerkiau tai ir Vytenio veidas ir būsena rodė, kad kazkas jo viduje pasikeite. Paklausiau kas gi vyko. O jis sako, mano širdis nurimo ir pradėjo plakti stabiliai ir ramiai, net pridejes ranka tikrino ar ji vis dar plaka taip kaip maldos metu. Sakė, kad jo vidu uzliejo šiluma, ir jam tikrai geriau. Mazyte propersele atsirado ir jo viduje, sekla jau paseta, ir ta vidine busena jau vidumi uzfiksuota. O tai reiskia, kad siela jo viduje jau stiebsis ir augs, jau nores to gyvo rysio vis labiau ir daugiau, troks to gyvo vandens ir gyvos duonos, kuriu pavalgyti ir atsigerti galima tik is gyvo Saltinio ir Centro — Rojaus Trejybes.
Nors buvo jau aštunta valanda vakare, bet dar turejau padaryti kelis darbus tai išėjau. Zvelgiau i žmones ir visi jie man atrodė tokie grazus, ir visi vienodai mylimi, visus juos gaube ta pati, gyva — Rojaus Trejybės energija. o Londonas ivairiaspalvis, visokiu rasiu visokiu rusiu zmoniu cia sutiksi. Pakalbejau dar su benamiu, sutiktu gatveje, sakiau ei, melskis bent jau, kad gyvenimas pasikeistu, atsitiestum ir vėl jegu gyventi kaip visi atrastum, bet jis nelabai išgirdo, ka jam sakiau apie Tėvą. Sakė meldziuosi as. Sakau jam, nelabai tu turbut supranti ka as cia tau apie Dievą kalbu... Supratau, kad jam gerai ir taip, palinkejau ramybes ir nuėjau savais reikalais, o jis dar sako – gal cigarete turi, na ka tu, sakau jam, kalbu tau apie Teva, apie malda, ir manai, kad as save nuodiju, Palinksejo galva. Nuejau vis dar besidziaugdamas ta vidine ramybe ir Rojaus Trejybes sustiprinimu, gyvu vidiniu rysiu ir sviesa viduje.
Ramybes ir gyvo ryšio Su Rojaus Trejybe, atsiverimo Jiems, linkiu ir jums.
ValdasAirija
2013-04-29 00:56:45
Mielieji, Adolfina paprašė manes įkelti jos parašytą patyrimą, nes jos kompjuteris šiuo metu streikuoja.
Tokios aplinkybės susiklostė, kad prieš dvi savaites išgyvenau nelengvą operaciją. Prieš pasidalindama savo patyrimais, pacituosiu iš Jėzaus Kristaus apreiškimo KALBU JUMS VĖL : Patyrimas yra vienintelis kelias, kuris yra patikimas ir tvirtas, bet kurios asmenybės charakterio brandinimui, nesvarbu, kokios būtų aplinkybės, tačiau visada yra įmanoma savosios sąmonės energetinius virpesius nors kiek pakelti aukščiau negu jie yra tuo metu. Nėra tokios aplinkos, kurioje šito padaryti nebūtų galima ir įmanoma. Ir tik tada, kada sąmonės informaciniai-energetiniai virpesiai yra pakeliami į aukštesnį dažnį, tik tada stiprėja charakteris. Ir tos asmenybės, kurios charakteris stiprėja, taip pat stiprėja ir materialus apvalkalas, kurį jūs vadinate kūnu.
Šitas suvokimas ir žinojimas neateina iš karto, kaip ir dvasinis augimas... Aš ilgai ir kantriai ieškojau to vienintelio, tikrojo kelio, gyvojo įtikėjimo; manosios dvasios atsivėrimo Rojaus Trejybei. Kaip ir kiekvienam mirtingajam einant šiuo patirtiniu keliu, buvo abejonių , nuopuolių bei pakylėjimų. Na, o pasekmė - liga ir būtina operacija. Du metus nesiryžau operacijai, kol Apvaizda neatvedė už rankos pas tikrą gydytoją. Pavadinau jį tikru, nes iš pokalbio supratau jį esantį dvasingą ir nuoširdų. Uždarius minėto daktaro duris, mano širdis džiūgavo ir dėkojo Rojaus Trejybei, kad dar yra dvasingų gydytojų. Minėtas gydytojas nukreipė pas geriausią, mano supratimu, chirurgą. Šis suprantamai ir įtikinamai man paaiškino, kad operacija neišvengiama.Du mėnesius laukiau operacijos. Tuo metu iš pasąmonės kildavo įvairiausių minčių ir nerimas. Kartą pagarbinusi Rojaus Trejybę prieš miegą, nuoširdžiai paprašiau, kad gaučiau kažkokiu
būdu atsakymą į mano klausimą, ar būtina man operuotis, gal pagyvensiu
su augliu, kaip lyg šiol gyvenau... Paryčiui išgirdau atsakymą: Atidėlioti ilgiau negalima. Kai tai papasakojau vienai sesei, urantei, ji pasakė, kad tai atsakymas iš pasąmonės. Aš suabejojau ir ja nepatikėjau. Kai atėjo laikas operacijai, urantai ir mano artimieji ramino ir pažadėjo pasimelsti už mane. Kadangi prieš operaciją nuolat garbindavau Rojaus Trejybę ir prašiau nuraminimo ir didesnio pasitikėjimo, tad savo pasąmoninę baimę dalinai nugalėjau. Lyg šiol negaliu atsistebėti savo ramybės ir vidinės kantrybės būsena prieš ir po operacijos. Atsisakiau man siūlomų raminančių ir nuskausminančių vaistų. Man netikėta buvo ir tai, kad chirurgas nutarė pabandyti operuoti ne pjovimo, o lengvesniu metodu [ su sąlyga, jei pavyks]. O, mylima Rojaus Trejybe, viskas pasisekė puikiai. Buvau operuojama pirmoji, kai dar nepavargęs chirurgas. Auglys
nepiktybinis. Mano nuolatinė būsena su Rojaus Trejybe, malda už
medikus ir kitus ligonius, urantų ir mano artimųjų malda labai labai
palengvino operacijos eigą ir suteikė man ramybės bei kantrybės.
Dėl nepaprastai dosnaus Rojaus Trejybės geradariškumo imu ją mylėti
atsakomuoju pripažinimu ir dar didesniu dėkingumu, kuris veda tik į
išmintingesnį ir nuoširdesnį garbinimą. Tuo pačiu žinau, kad
įtikėjimas neatitolina mus nuo sunkumų, bet padeda mums juos įveikti.
Te lydi jus ramybė.
Su meile Adolfina
Violeta
2013-03-27 17:03:33
Noriu su jumis pasidalinti man svarbiu patyrimu. Praeitą savaitę, kaip dažnai darau, pakeliui į darbą užbėgau į sulčių barą, atsigerti šviežiai spaustų sulčių. Prieš mane buvo užėjęs brandaus amžiaus vyras, kurį iš matymo aš jau atsiminiau. Man įėjus patalpoje tvyrojo gera ir linksma nuotaika. Kadangi tai buvo Valentino dienos rytas, kurią žmonės vadina meilės diena, tai vyriškis su pardavėja kalbėjo apie šią šventę, sakydamas, kad mylėti moka tiktai moterys, o vyrai ne. Aš įsiterpiau į pokalbį, tardama „tai kaip gi čia taip yra? Gali mylėti ir vyrai, ir moterys.“ Kadangi jo nuomone, moterims geriau pavyksta, aš paaiškinau, kad „viskas priklauso nuo to, kas yra žmogaus viduje“. Ir dar pridūriau, kad „viskas priklauso nuo gyvo ryšio su Kūrėju, su Rojaus Trejybe“. Vyras žiūrėdamas į mane linktelėjo galvą pritardamas „taip, taip“. Šiai minčiai pritarė ir pardavėja. Begerdamas sultis jis nuoširdžiai pasakė, kad jam labai gera užsukti į šį sulčių barą, nes čia renkasi labai šilti ir malonūs žmonės, o jam dabar labai trūksta gerumo viduje, taip norisi jį patirti. Kadangi čia žmonės užbėga trumpam, tai sulig tais žodžiais jis maloniai atsisveikino su mumis ir išėjo, skubėdamas į darbą. O aš pagalvojau, kad gerumo galima prisipildyti tik atradus Rojaus Trejybę viduje, nes tik Ji yra Gerovės Šaltinis ir Centras. Neužilgo ir aš išskubėjau, šiltai atsisveikinusi su pardavėja. Einu šaligatviu ir mąstau, kaip gera ištarti garsiai Rojaus Trejybės vardą vis drąsiau, nes šitaip ir aš priprantu prie Jo garsaus skambesio ir skleidimo, tik šitaip, per bendradarbiavimą su Rojaus Trejybe, gyvoji dvasinė šviesa pasieks Jos išsiilgusias sielas.
Apmąstydama šį epizodą darbe, viduje pajutau, kad man trūksta dažnesnio bendravimo su žmonėmis, kad noriu pasidalinti tuo, ką patiriu gyvendama su Rojaus Trejybe kasdien. Kadangi šią dieną turėjau atsinešusi Jėzaus Kristaus apreiškimą „Kalbu jums vėl“, tai planavau susitikti su savo pussesere ir parodyti jį, nes prieš kelias savaites buvom susitikusios ir ji manęs klausė, kaip gi aš nusiraminu, kai tiek daug visur streso, įtampos? Ir aš jai papasakojau apie Rojaus Trejybę ir nusiraminimą per gyvą bendravimą su Ja, papasakojau ir apie šį apreiškimą, o ji įdėmiai klausėsi. Po šių minčių pasinėriau į darbą, ir neužilgo, ramiai besidarbuojant, man į galvą atėjo aiški mintis, kad šį Jėzaus Kristaus apreiškimą „Kalbu jums vėl“ reikia nunešti parodyti tai pačiai sulčių pardavėjai. Ši mintis buvo man tokia netikėta ir tarsi dvasiniu turiniu pripildyta, su praplėstu paaiškinimu, kad net nekėlė klausimų, tarsi buvo savaime aišku, nors ryte visiškai apie tai negalvojau. Tuomet nusprendžiau parašyti pusseserei žinutę, ir jei atsilieps, tai susitiksim ir knyga atiteks jai, o jei ne, teks eiti pas tą moterį. Tačiau visą šį veikimą aš nuoširdžiai pašvenčiau Rojaus Trejybei, kad veikčiau įsiklausydama į Jos gyvą vedimą mano viduje, nes tik Ji žino patį geriausią sprendimą bet kokioje situacijoje, ir tada pajutau mane užliejančią meilės ir ramybės, stiprybės bangą. Dabar žinau, kad Apvaizda viską suplanavo taip, kad ši gyva knyga atitektų tam, kam šiuo metu jos labiausiai reikia. Žinutės aš taip ir nesulaukiau. Kavinėje bevalgant pietus apėmė nerimas, gal man neiti pas tą moterį, gal atidėti tarkim dviem savaitėms, bet po to susimąsčiau, kad šis apreiškimas yra gyvas ir pradžiugina kiekvieną nuoširdžiai ieškantį, tai ir man nėra ko baimintis, nes aš pati jaučiu jo gilią prasmę. Trumpai pabendravau su Rojaus Trejybe ir priėmiau tvirtą sprendimą eiti.
Įėjus į sulčių barą mane su šypsena pasitiko moteris. Aš užsisakiau sulčių ir pasakiau, kad skaitau vieną labai įdomią knygą, kurią nešiau savo pusseserei, bet nutiko taip, kad knyga kol kas su manimi. Iš jos veido pamačiau, kad labai susidomėjo. Aš ištraukiau ir parodžiau, įduodama į rankas. Ji įdėmiai pažvelgė į viršelį, atsivertė ir ėmė skaityti turinį, o tada paklausė kas jos autorius? O aš atsakiau, kad Jėzus Kristus. Ji atsakė žiūrėdama į mane „kaip įdomu“, o po to papasakojo, kad ieško tikros tiesos, kad visada kreipiasi pagalbos į Aukštąsias Jėgas, taip ji įvardino. Buvo nuostabu stebėti jos reakciją, kai ji bekalbėdama su manimi, klausydama mano paaiškinimų, padėjo knygą ant baro stalo, ir vėl paėmė į rankas, pratardama kad negali nuo jos atsitraukti. Aš tik šypsojausi ir aiškinau, kad ši knyga yra gyva. Kai panoro kad atneščiau ir jai kitą kartą, aš atsakiau, kad dabar galiu ją duoti, už auką. Pasakiau, kad nesvarbu aukos dydis, o ji man duodama 20 litų užtikrino, kad ši knyga verta pridėjus dar vieną nulį. Aš pati buvau maloniai nustebusi ir džiaugiausi, kad ši moteris, vos paėmusi Jėzaus Kristaus apreiškimą „Kalbu jums vėl“ į rankas pajuto jos tikrąją reikšmę ir šviesą. Po to mes susėdome ir dar kalbėjomės, aš jai aiškinau apie Rojaus Trejybę, apie maistą ir gyvus energetinius virpesius, vis nukreipdama ją, kad visus atsakymus ras šiame gyvame apreiškime. Kol mes bendravom, jaučiau, kaip gyva ir stipri Rojaus Trejybės energija mane užlieja, virpina vidų ir pasklinda, nuspalvina mūsų pokalbį meilės ir ramybės atspalviu. Moteris man net kelis kartus padėkojo už knygą, džiaugdamasi, kad aš pasidalinau su ja šia šviesa, mačiau iš jos veido sklindantį džiugesį ir šilumą. Prieš atsisveikindama pasisakė vardu Teresė. Mes labai šiltai išsiskyrėme, o aš nuoširdžiai palinkėjau, kad ji rastų atsakymus į savo klausimus.
Grįždama į darbą jutau neapsakomą palaimą ir džiugesį viduje, kad neatidėliojau sprendimo ir įsiklausiau į Rojaus Trejybės vedimą iš vidaus. O juk tai buvo Jos mintis, ne mano. Man tai buvo naujas ir vertingas patyrimas, kada išgirdusi įsiklausiau į aiškią atėjusią mintį. O tada tereikėjo pašvęsti ją Rojaus Trejybei ir veikti, kai Apvaizda viską sklandžiai suplanavo, kad po pietų laiku dar suspėčiau į darbą.
Kada šį pirmadienį vėl užsukau pas Teresę, paklausiau ir apie Jėzaus Kristaus apreiškimą „Kalbu jums vėl“, kaip jai skaitosi. Tai ji papasakojo, kad nors nedaug dar perskaitė, bet labai lengvai skaitosi, kad tiesiog „valgo“ jį, kad jaučia malonų šildantį pojūtį, ir parodė man liesdama ranka ties krūtine. O aš Teresei atsakiau, kad štai ji patvirtina mano žodžius, jog ši knyga tikrai gyva. Po to mes dar kalbėjomės, ir aš dar praplėčiau jos suvokimą.
Šis gyvas Jėzaus Kristaus apreiškimas „Kalbu jums vėl“ nudžiugino ne tik Teresę, bet ir mano pusseserę, kuriai taip pat daviau paskaityti. Taigi jei žmogus nuoširdžiai ieško, Minties Derintojas atkakliai veda prie paties ryškiausio šiuo metu Tiesos ir Šviesos Šaltinio – Rojaus Trejybės, ir tam panaudojamos visos priemonės, kaip ši paskleista knyga. O tie gyvieji ryškiausios šviesos skleidėjai esame mes urantai, atradę Rojaus Trejybę savyje ir patyrę esą Jos sūnūs ir dukros. Mums iš tikro tereikia tik dar nuoširdžiau ir giliau atsiverti, kad pajustume Jos gyvą vedimą viduje, kad patirtume gerovę savyje ir padalintume ją kitiems. Po šio patyrimo dar aiškiau pajutau, ką reiškia bendradarbiauti su Rojaus Trejybe ir pašvęsti Jai įvairius veiksmus, o tai tolygu pasitikėti Ja. Tai yra auganti būsena viduje, stiprėjanti per kasdienį gyvą ryšį su Rojaus Trejybe. Ir tokių patyrimų dar bus daugybė, jei nesiliausime eiti Jos nutiestu gyvuoju keliu.
Su meile,
Jurgita
2013-02-20 20:30:12
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.