Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Miela Birute, ačiū tau labai, kad pasidalinai su mumis savo ir savo žemiškojo sūnaus patyrimais.Kada aš juos skaičiau, tai apsiverkiau – net sunku pagalvoti kaip viduje jaučiasi jauni vaikinai nenorintys atlikinėti karinės tarnybos, tačiau jai vis tiek yra priversti ruoštis, jau nekalbu – joje dalyvauti – juk jų pasąmonėje sėjami žemo energinio dažnio virpesiai tokiomis akimirkomis ir tai žinoma, kad pasireikš ligomis ateityje, o kiek jų pasijunta prastai ir pačios tarnybos metu.
Ir koks tai milžiniškas Kūrėjo Meilės pažeidimas, yra toji kariuomenė, kada prisidengiant meile tėvynei, jaunuoliai yra kviečiami mokytis žudyti, aukoti gyvybę, kai tokia mokykla juk kursto neapykantą kitiems broliams ar sesėms – priešams?
Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU niekam nesuteikė tokios prievolės – žudyti. Tokie mokymai suteikia iškreiptą mąstymą jaunuoliams, priversdami juos imti ginklą į rankas, ir būtent kai tu Birute parašei savo matomą vaizdą – Jaunuoliai su ginklais-žudikliais ties krūtine ir tvirtai įremto kojom, visi kaip vienas stovėjo laukdami komandos – buvo tikrai sunku skaityti.
Krūtinėj pulsuoja – Kūrėjo Meilė – o jie yra verčiami glausti prie savęs žudiklį – taip yra laužomi Meilės, Gėrio, Grožio Tiesos ir Teisingumo principai to jauno žmogaus viduje ir žvelgiant Kūrėjo – Meilės Šaltinio ir Centro žvilgsniu, tai yra tikrų tikriausia nuodėmė atskirti tokiu, prievartiniu būdu, šituos jaunuolius nuo kitų brolių ir sesių, kurie nors ir laisvėje, bet deja apie Kūrėjo Meilę irgi nieko nenori girdėti, dar gi džiaugiasi tokiomis institucijomis kaip kariuomenė.
Tačiau nuoširdžių maldų pasekoje nušvitusi saulutė – karių priesaikos priėmimo ceremonijos metu – tą ūkanotą dieną, ir vėliau tavo, Birute, žemiškojo sūnaus pasitraukimas iš kariuomenės, nors lyg ir ne savo jau noru, ir parodo, kad – Gyvoji Šviesa ir kariuomenė – niekada nesiderins tarpusavyje – ir nėra ten ką veikti.
Tikrovės gyvenimo kelias yra Kūrėjas, ir tik Jis ir išlaisvina mus nuo visokių prievolių, jas ištirpindamas savo Tikrovės Šviesoje ir Tiesoje, kurioje viešpatauja vien tik Meilės virpesiai.
Telydi jus mylimieji Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-05-29 10:20:59
Mano mielieji ir mylimieji broliai ir sesės, koks nuostabus vedimas ir rūpestis yra mūsų Kūrėjo, mūsų Dangiškųjų Tėvų – Rojaus Trejybės-AŠ ESU, kai jo vaikas atsigręžia ir atranda Jį savyje, ir gyvena taip, kaip veda Kūrėjas iš vidaus – Visumos Labui ir Gerovei, kupinas Galingos Meilės ir Šviesos. Tada ir apsauga iš Kūrėjo – garantuota, ir žengiantis Gyvuoju Keliu saugomas Apvaizdos ne tik pats, bet ir jo artimieji, žemiškosios šeimos nariai, kad tik mažiau būtų rūpesčių ir bereikalingo Gyvybinės Energijos švaistymo tam urantui – Tikrajam Jo sūnui ar dukrai, kad vis labiau galėtų save pašvęsti Kūrėjui ir visai Kūrinijos Šeimai, ir įgytų dar didesnę šviesą ir didesnį pasitikėjimą savo Tėvais ir savo jėgomis.
Nemažai man skirtų ir Kūrėjo sumanytų iššūkių, kad tobulėčiau ir šviesėčiau dar čia, šitame mirtingųjų pasaulyje, ateina per mano žemiškojo sūnaus gyvenimą ir jam skirtus išbandymus.
Šįkart jam nusimatė privalomoji pradinė karo tarnyba, kai į ją yra kiečiami 19-26 m. amžiaus vyrai. Dar žiemą sūnaus pavardė buvo įtraukta į šauktinių sąrašus, o pavasarį privalėjo vykti į kariuomenę.
Labai jau nenorėjo sūnus tarnauti – devyniems mėnesiams palikti žinomą aplinką, komforto zoną, kai – šalia įprastas darbas, mylima draugė ir draugai, artimieji – o be to ir gyveno jau savarankiškai – močiutės paliktame bute. Apie tarnybą kariuomenėje, apie ten esančią griežtą disipliną ir muštrą iš anksto buvo prisiklausęs įvairiausių pasakojimų.
Prieš prievartinę karinę tarnybą buvau ir aš. Būdama ištikima Tikroji Kūrėjo dukra, visada žinojau, kad kariuomenė-žuduomenė – tai nusikalstama organizacija, ruošianti potencialius karius-žudikus, kad šita struktūra – einanti prieš Kūrėjo valią ir Jo sumanytą Evoliuciją visai Kūrinijai, ir diskutuojant šia tema su mirtingaisiais broliais ir sesėmis, atsirasdavo didžiulė praraja tarp mūsų sampratų ir nuostatų.
Vis tik puoselėjau mažytę viltį, kad galbūt, sūnus išvengs šitos taip netrokštamos tarnybos. Tačiau, po medicininės patikros Klaipėdoje, pasirodė, kad sūnus tinkamas karinei tarnybai, ir jau balandžio pradžioje su kitais jaunuoliais buvo nuvežtas į Ruklos mokomąjį pulką.
Ir čia, kariuomenėje, pačiam mąstyti nebereikia, nes už kiekvieną – jau sugalvota ir belieka tik vykdyti vadų nurodymus ir komandas, kai tuo tarpu Tikrovėje – kiekvienas Kūrėjo sūnus ir dukra turi protą-sielą ir laisvą valią, ir tereikia įsiklausyti į savo Tėvų vedimą iš vidaus ir gyventi taip, kaip veda Kūrėjas – visų Šviesos ir Gėrio Labui.
Sunku buvo žemiškajam sūnui, kaip ir kitiems vaikinukams, ir ypač pirmomis savaitėmis, kai tokia griežta tvarka, komandos, nuobaudos visiems už vieno prasižengimus. Nors visi šie jaunuoliai laikėsi išvien, kad ištvertų, bet čia – ne ta Brolystė, pasireiškianti tarpusavio supratimu, darna ir meile su Kūrėju, bet – priverstinė vienovė iš baimės.
Po trijų savaičių nuo tarnybos pradžios, mes keturiese – žemiškieji gimdytojai, sūnaus draugė ir draugas – susiruošėm į Ruklą, kur turėjo vykti taip vadinamas priesaikos priėmimas, ir po šitos ceremonijos visi šauktiniai pirmą kartą turėjo būti išleisti namo savaitgaliui.
Kelionės metu ne kartą meldžiausi, kad viskas praeitų kuo sklandžiau, kad ir oras būtų kuo geresnis. Kelyje mus ne kartą buvo užklupusi liūtis, kada taip smarkiai pylė lietus, jog net valytuvai nespėjo valyti langų.
Ir, koks kontrastas ir priešprieša, kai atvykus į vietą matėsi nuostabios gamtos – žaliuojančių miškų, pušynų – apsupty įsikūręs taip vadinamas karinis miestelis, aptvertas aukšta tvora, už kurios griežtai saugoma teritorija su keliais daugiaaukščiais pastatais, o taip pat mažesniais – vadinamais konteineriais – kuriuose gyvena šauktiniai, kur pilna uniformuotų-ginkluotų kariškių ir nepaliaujamai zujanti karinė technika.
Čia jau rinkosi karių artimieji – kokie keli šimtai – tėvai, broliai, sesės, draugės, draugai, močiutės, seneliai, tetos ir dėdės – visi išsiilgę savo sūnų, brolių, mylimųjų. Visi laukia nustatytos valandos, kada bus įleidžiama vidun.
Atėję į aikštę, pamatėme preciziškai išrikiuotus karių būrius, kurie, kad prasidėtų iškilminga ceremonija, laukė atvykstančio pulkininko. Susirinkusieji buvom iš anksto perspėti, kad nešauktume vardais šitų karių, nemojuotume, nes aplink yra kariškių ir iš užsienio – NATO pajėgos – ir turi būti tvarka.
Karininkas, kurio visi taip laukė, vis nesirodė – vėlavo gal kokias 10-15min.ir šitie būriai kareivėlių, sustingusių, negalinčių nė krustelėti – su ginklais-žudiklais ties krūtine ir tvirtai įremtom kojom – visi kaip vienas stovėjo laukdami komandos.
Bet gėsmingai artėjo švininiai perkūnijos ir lietaus debesys, ir net iš visų pusių jau niaukėsi dangus, jog, atrodė – tuoj tuoj prapliups liūtis ir būsim permerkti kiaurai. Kaip vėliau paaiškėjo, vadai iš anksto buvo perspėję kareivukus, kad – kaip taisyklė – šitos ceremonijos metu visada lyja.
Aš vėl pusbalsiu kreipiausi į Kūrėją, o taip pat ir savo minčių pagalba tolinau tuos debesis, ir – o stebukle! – virš mūsų galvų pradėjo giedrėti, ir ta dangaus žydrynė plėtėsi į šonus, ir net nušvito saulė ! Sujudo susirinkę artimieji, atgavo gyvastį ir tie išrikiuoti jaunuolių būriai. Ir, kai atvyko pavėlavęs pulkininkas, prasidėjo butaforinė ceremonija su vėliavos pagerbimu, su sveikinimo kalbom, priesaika tėvynei, trumpa kapeljono kalba, žygiavimu.
Ir kokia džiugi, palaiminga būsena apėmė šituos kareivukus, kai glėbesčiavosi su artimaisiais ir vyko namo – šypsena nuo sūnaus veido nedingo visos ilgos kelionės metu ir sklido tokie aukšto energinio dažnio virpesiai, kuriuos aš ypač gerai jaučiau.
Ir vis tik šitoje karinėje tarnyboje gyvenimas vyksta žemo energinio dažnio virpesių lauke, kai patiriama baimė, įtampa jaunuolių protuose, o ir jų vadai gyvena tamsos gyvenimą pagal sukurtus iliuzinius įsakymus-įstatymus ir žaidžia iliuzinius karo žaidimus.
Kokia beprotystė, kai verčiama atlikti užduotis, kurios neatitinka tų jaunuolių fizinių galimybių, kai smulkaus sudėjimo ir nedidelio ūgio kareivukams – kokių mačiau nemažai – reikia nešti kuprines su amunicija, sveriančias apie 30 ir daugiau kilogramų. Tai, kai toks vaikinukas užsideda kuprinę – virsta atgal ir sėdasi ant žemės, o kai atsistoti jėgų neužtenka, tada pribėgę keli bičiuliai jį pakelia, bet gi vien stovėti neužtenka, reikia judėti pirmyn...
Ne ką geriau ir su avalyne – net esant galimybei nusiauti kirzavus – kareiviškus batus – negalima, nes turi priprasti kojos... Todėl daugumai jaunuolių buvo sutrintos pūslės, o kai kuriems atsivėrusios žaizdos nebeleido dalyvauti užsiėmimuose-pratybose.
Tačiau žemiškasis sūnus apsiprato ir, deja, kardinaliai pasikeitė jo norai – jau būtų sutikęs atlikti visą privalomają tarnybą. Ėmė patikti pats kario statusas, kai aplinkiniai žiūri su pagarba, nes per kartų kartas susiformavęs iliuzinis požiūris, jog kariai ir kariuomenė – tai vyriškumo, drąsos ir stiprybės simbolis. Bet visą šitą tarnybos laikotarpį sūnui buvo padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, kuo anksčiau niekada nesiskundė, ir buvo paskirti išsamūs diagnostiniai tyrimai Kaune karo ligoninėje. Ir, po atliktų medicininių tyrimų, buvo nustatytas nežymus širdies vožtuvo nepakankamumas, o taip pat karinė medicinos ekspertizės komisija atsižvelgė į ankstesnius įrašus iš sveikatos bylų apie nugaros sumušimą, kuris buvo prieš metus, kai nuskriejo su greideriu nuo skardžio. Ir šitas jaunuolis buvo komisuotas – pagal sveikatos būklę pripažintas netinkamas tęsti privalomąją karo tarnybą. Neabejotinai keista, bet grįžus namo kraujo spaudimas susireguliavo ir tapo optimalus. O kas dėl komisavimo – tai dažniausiai labai ilgai užtrunkantis procesas – kai šįkart praėjus vos mėnesiui nuo tarnybos pradžios, buvo atleista net keletas jaunuolių.
Ir vis tik šitas Kūrėjo numatytas iššūkis-patyrimas sūnui karinėje tarnyboje turėjo prasmę, kaip ir visi mums reikalingi patyrimai – iš dalies pasikeitė pažiūris į gyvenimą, į save, į fizinį kūną, kai prieš tarnybą buvo kiek aptingęs, net priaugęs antsvorio. Tai per šitą laikotarpį nukrito nemažai svorio, kitaip ėmė žiūrėti į mankštos ir sporto naudą.
Betgi visa karinė struktūra yra tamsa ir blogis, nes nusisukama nuo Kūrėjo ir Jo Amžinųjų vertybių, kad būtų šviesiau ir geriau visiems. Ir vietoj Meilės, Brolystės, Išminties, Pasitikėjimo ir Ramybės atsiranda baimė, įtampa, savanaudiškumas, nepasitkėjimas, klaidingi sprendimai ir veiksmai. Jaunuoliai skatinami savo energiją ir interesus paskirti materialiems siekiams, fizinei jėgai ir ištvermei, karjerai, visiškai ignoruojant dvasinį pasaulį, gilesnį savęs ir savo brolių pažinimą, o svarbiausia – kokia klaidinga kryptis į ateitį formuojama jų protuose, kada bus tamsus rytojaus gyvenimas, ir visa tai turės reikšmės šeimų kūrimui, visuomenės gyvenimui, Lietuvos ateičiai, kaip ir visos Urantijos ateičiai.
Ir belieka trokši ir melsti, kad dabartiniai kariai ir karininkai kaip įmanoma anksčiau paliktų šitą iliuzinį tamsos kelią, ir ieškotų kito – atrąstų Tikrovės Kelią su Kūrėju – Rojaus Trejybe- AŠ ESU priešakyje.
Kai tuo tarpu aš šituo keliu žengiu jau ne vienerius metus, ir trokštu ir stengiuosi atsiduoti Amžinąjai ir Dieviškąjai Kūrėjo Valiai, kad būtų brandinamas mano asmenybės charakteris ir ateities Amžinybėje tapčiau ištobulinta dukra, gyvenanti ir kurianti visos Kūrinijos Labui ir Gerovei. Ir, būdama šitame nuostabiame Tikrovės Kelyje, patiriu pakylėjimo akimirkas – kol kas nedažnai – kad, rodos, imčiau ir skrisčiau, jeigu tik išsiskleistų sparnai... Vis labiau drąsėju, tampu veiklesnė, o taip pat sveiksta ir stiprėja kažkada buvęs paliegęs mano kūnas.
Mylimieji urantai, nenukabinkim nosies nė akimirką, kiekviename žingsnyje šitame įstabiame Gyvajame Kelyje būkime verti savo Tikrųjų Tėvų – Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU – juk mums patikėtos tokios atsakingos pareigos – mūsų Rankose yra visos Urantijos Evoliucijos Vežimo Vadžios...
Visus apkabinu su Begaline Meile
Telydi jus Ramybė ir Palaima iš Kūrėjo
Birutė
birute1
2018-05-28 21:23:25
Miela Vita, puikūs tavo patyrimai su Rojas Trejybė-AŠ ESU ir apvaizdos organizuotais susitikimais su skirtingais žmonėmis, kad pasireikštum Kūrėjo Gyvąja Šviesa ir tuo pačiu giliau pažintum mirtingųjų charakterį, kas dar labiau tau pravers ateities veikloje visų labui.
O ta dėžė su Kristaus ir Rojaus Trejybės apreiškimų knygomis pas mane taip ir nepateko. Kada abi dėžės su Jėzaus Kalbu Jums Vėl, ir Rojaus Trejybės Gyvoji Tyla knygomis paėmiau iš Petro mašinos, tai Petras paėmė būtent tą trečiąją knygų dėžę, kad man padėtų nusinešti visas knygas. Aš jam sakau - o kam tu imi šitą dėžę, čia ne mano - mano tik šios dvi dėžės? - Čia irgi tau. - ir jis paėmė šią dėžę. - O kas yra šioje dėžėje? - Knygos. - Na, gerai, nešam ir ją. - Dar neperėjus į kitą gatvės pusę klausiu - O tu kiek dar turi šių knygų? - Turiu dar vieną. - Tai verta Petrai turėti visas šitas knygas ir tau, kada prireiks, tada galėsi ir paskleisti šitą Šviesą, kam jos reikės. - Petras parnešė knygas atgal į mašiną.
Taigi, šios knygos pateko tam, kam jos ir turėjo patekti Rojaus Trejybės-AŠ ESU valia, nes nei Vita, nei aš neplanavome iš anksto tas knygas perduoti Petrui, bet tą padarė mūsų rankomis Kūrėjas.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2018-05-07 08:44:26
Penktadienio popietę, prieš einant į mokyklą pasiimti vaikus, trumpam dar užėjau į drabužių parduotuvę, esančią visai čia pat mokyklos. Man, na, galima sakyti, pažįstama, pardavėja kalbėjosi su kliente, turbūt drauge. Abi vyresnio amžiaus moterys, toji draugė gal kiek vyresnė nei pardavėja – kokia arti septyniasdešimt metų amžiaus. Aš ieškojau Kotrynai batukų, bet kadangi buvau atėjusi be jos, tai pamatuoti nebegalėjau, o pirkti iš akies tai nepirksi, ir pardavėja pasiūlė atidėti batukus į šoną valandai kitai, kol ateisiu kartu su vaiku. Kad taip susitarčiau su pardavėja, aš trumpam pertraukiau šių – turbūt draugių – pokalbį. Tačiau kai baigiau kalbėti su pardavėja, aš jau nueidama gilyn į parduotuvę, į drabužių skyrių, uždėjau savo ranką ant pardavėjos pašnekovės peties ir atsiprašiau, kad sutrukdžiau jų pokalbį. Moteris atsisuko į mane ir patenkinta sako – Nieko, nieko, mes čia tik kalbamės, tom kalbom nėra galo – šypsosi abi su pardavėja. – Reikia gi su kažkuo pakalbėt, išsipasakot, išeini va iš namų, gerai yra kas klauso. – Ir čia aš staigiai sureagavau – Kūrėjui pasakokit savo problemas, Kūrėjas išklauso, tada bus lengviau. Kūrėjas mus pažįsta netgi geriau negu mes patys save pažįstame... Moteris šypsosi ir pradeda manęs klausinėti – o iš kur vat tokios mintys? Kas jus atvedė prie Kūrėjo? Aš nuoširdžiai paaiškinu, kad Knyga. Tik pati nesuprantu kodėl pasakau, kad tai – Urantijos Knyga, o ne – Jėzaus Kristaus Klabu Jums Vėl knyga, sulig kurios skaitymu ir prasidėjo mano patys pirmieji žingsneliai Gyvuoju Keliu.
O kodėl jūs manote, kad jūsų religija teisinga, o kitos ne? – klausia manęs mano pašnekovė, kai mūsų pokalbis jau įsibėgėjo ir matau, kad ji vis labiau ir labiau darosi suirzusi, matydama mano pasitikėjimą dėl savo sakomų teiginių-argumentų. – Vidumi pajutau, kad tai ką skaitau yra – Gyva. Tai reikia pajausti, suprantate? – Aš jau puikiai matau, kad tai nėra tas žmogus, kuris Gyvąją Šviesą priimtų atverta širdimi. Mano nuoširdžius argumentus dabar ji paverčia puolimu prieš mane ir man pasidaro koktu nuo tokio jos elgesio. – Kiek laiko kaip jūs atėjote į šitą religiją? – Septyneri metai. – Tai vat kaip išbūsit trisdešimt metų, tada pakalbėsim. – Na ką gi, man labai gaila, kad jūs taip galvojate. – Moteris kalbina mane toliau, o aš per visą tą laiką renkuosi drabužius vaikams, bet tuo pačiu vis atsakau ir jai. – Visos dabartinės egzistuojančios religijos yra sektos – atsakau į jos kažkokį klausimą ir mosteliu ranka į bažnyčią, kuri puikuojasi savo dydžiu, tiesiai prieš pat mūsų akis, kada dabar po mano mosto, žvilgtelime abi pro langą iš antro aukšto. – Tai ir vestuvių nereikia? Tai ir sekso nereikia? Tai jūs tokių tiesų ir savo vaikus mokysit? – matau, kad tai pilna puikybės moteris, tokia, kuri neatsisakys savo tiesų, ir dabar jai tiesiai šviesiai pareiškiu – Jūs esate nenuoširdi, todėl aš jums neatsakysiu. – Ir dabar jau puikiai suprantu kodėl gi aš jai iš pat pradžių nieko neužsiminiau apie Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl knygą – ji niekada jos nepripažintų.
Išsirenku keletą drabužėlių vaikams, nusiperku, trumpai pakalbu su pardavėja dėl batukų, užtikrinu, kad ateisiu ir atsisveikinusi abi – galimai drauges – išeinu. Pardavėja viso mano ir jos klientės pokalbio metu, stengėsi išlikti nešališka, pasirinko daugiau – klausytojos – vaidmenį ir apskritai, ji, matosi, ne iš tų agresyviųjų.
Tai tokia ta mano penktadienio popietė. Dar vienas patyrimas, bandant pažinti žmones. Toks lengvai supelijusios duonos skonio, patyrimas.
Prieš savaitę, gyvojoje šventovėje, Kaune, Algimantas manęs paprašė, kad kai atvažiuosiu kitos savaitės šeštadienį į gyvąsias pamaldas, į Vilnių, atvesčiau jam dėžę knygų Gyvoji Tyla. Vėliau susitarėm dar vieną – Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl. Taigi – dvi dėžes knygų. Tačiau aš įsidėjau – tris dėžes, trečiojoje pridėjau po keletą – Akimirkos Amžinybė, Kalbu Jums Vėl bei Gyvoji Tyla knygų – jeigu atsirastų norinčių šventovėje jas įsigyti. Taip darau visada, kai važiuojame į Vilnių. Kai su šeima atvažiavome į šventovę, Algimantui skirtas dvi dėžes knygų, palikau mašinoje – paduosiu po pamaldų, nereikės jų, tokių sunkių, nešiotis. Tai pasiėmiau tik savąją, tą skirtą Vilniaus urantams. Atsinešiau į šventovę ir kaip visad ant stalo išdėsčiau tris knygų krūveles – gal atsiras kam prireiks?
Gyvosios pamaldos tai tikra atgaiva, kurią ir patiriame iš Atgaivos Šaltinio-kūrinijos Kūrėjo, patiriame aukšto dažnio energiniais virpesiais, gyvu, nuoširdžiu atsivėrimu, įtikėjimu. Taip gera ir nuostabu susitikti brolius ir seses ir kartu garbinti Kūrėją-Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Tokia yra gyvenimo Prasmė – garbinti Kūrėją – susilieti su Kūrėju – veikti drauge su Kūrėju ir Visų Šviesos Labui. Urantų mokymosi sakyti savo pamokomąjį žodį, dalyje, ypač atkreipiau dėmesį į Petro mokymą, kuriame jis dalijosi savo patyrimu-mokymu kaip gi jisai dalijasi Šviesa su sutiktaisiais, kokius išmintingus metodus taiko, kad būtų lengviau perteikti Gyvąją Šviesą besiklausiančiajam. Tačiau aš vis tik priėjau išvados, kad tai ką jisai sako, tai tiesiog – įžvalgos – turėjimas. Ir tu ją turi arba – ne, čia priklauso nuo mūsų atsivėrimo Kūrėjui gelmės. Jeigu ji gilesnė, tai ir moki prieiti prie to žmogaus ir kalbėti tai kas reikia jam tą akimirką išgirsti. O jau tuose pokalbiuose įvairiausių niuansų su kiekvienu.. Na, ypač tai pastebėjau-patyriau penktadienį.
Tai štai, po gyvųjų pamaldų ir jau po mūsų bendro stalo, visi – ištvermingiausieji urantai – jau pradėjome skirstytis namo. Aš tvarkingai sudėjau visas atsivežtas knygas atgal į dėžutę – urantams neprireikė – bet pribėgusi prie manęs Kotryna, staigiai išsiėmė iš dėžutės Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl knygą ir nešasi. – Kotryna, padėk atgal, kam paėmei knygą? – Man reikia, aš skaitysiu. (O ji skaityti dar nemoka, parašo tik – mama, tėtė, sesė ir savo vardą su klaidelėm) Lyg ir norėjau paimti iš jos tą knygą, kad neišpurvintų netyčia, nauja vis tik, bet viduje sustabdo žinojimas, kad tai būtų bergždžias reikalas, mat šito vaiko charakteris tvirtesnis dar ir už kito suaugusiojo – aš žinau ką darau. Algimantas buvo šalia manęs kaip tik tuo metu kai aš susirinkusi visus savo krepšius krepšelius, jau buvau bepaimanti ir tą knygų dėžę su ką tik susidėtomis knygomis – na, be vienos Kalbu Jums Vėl, kurią prie savęs spaudė dabar jau Kotryna – ir jau eisiu iš patalpos, bet Algimantas pasisiūlė padėti panešti dėžę ir aš mielai sutikau. Einu su juo, kalbamės, mums iš paskos ateina Petras ir priėjęs prie Algimanto paima iš jo tą mano knygų dėžę – Duok Algimantai, panešiu. – Automobilių stovėjimo aikštelėje urantai vieni su kitais atsisveikina, aš atiduodu Algimantui – jo – abi dėžes knygų ir išsiskirstome visi namo. Kotryna įlipusi į mašiną – mano ir jos sėdynės šalia, mat aš sėdžiu gale šį kart – demonstratyviai prieš mane varto Kalbu Jums Vėl knygą – Paskaitysiu čia, paskaitysiu čia.. – ir kiek pavarčiusi atiduoda man. – Ai, imk. – Aš įsidedu knygą į savo tašę. Ir buvome jau ir Kaune kai aš klausiu Vytauto – O kur mano dėžė su knygomis iš šventovės, nematei, nėra gale? (neatsimenu, kad būčiau dėjusi į mašiną). – Nieko nežinau, nemačiau, nėra lyg. – Vaikai patikrina galą – Nieko nėra. – Ir aš prisiminiau, kad Petras gi paskutinis nešė mano knygų dėžę, bet jis gi aišku, kad pagalvojo jog ta dėžė Algimanto, nes būtent jis ją nešėsi. Tai išvažiavo visos trys dėžės – be vienos knygos – į Algimanto namus. Na ir gerai, yra kaip yra.
Pavalgiusi mieste pietus, mūsų šeima nusprendžia važiuoti į Kauno botanikos sodą, mat šiandien dar čia vyksta pavasarinė sodinukų visokių mugė. Kiekvienais metais važiuojame, nes mano vyras tikras augalų mylėtojas, o ypač visokių keistenybių, na, man keistenybių, čia kaip kas pažiūrės, bet ir aš jau priprantu po truputį. Vos įėjęs į mugę – pačią pradžią – Vytautas matau kaip sustoja prie pirmojo pardavėjo ir jau kalbasi. Prieinu ir aš, mat kiek buvau atsilikusi nuo šeimos. Pardavėja – moteris, stambaus sudėjimo, šešiasdešimt gal virš, metų amžiaus, malonaus veido, sėdi autobusiukyje su anūku, kaip vėliau paaiškės, ir noriai Vytautui kalba apie savo išpuoselėtus augalus. Būtent prie jos jis sustojo, nes čia jis pamatė pirkti savo svajonių augalą – plunksnialapis lėkėčius. Ne vienerius metus jis jo nepirko, nes paprasčiausiai jis visur taip brangiai parduodamas, o čia žiūrėk kaina visai padori. Moteris paaiškina, kad kaimynas, t.y. šalia jos stovintis kitas prekiautojas augalais, mielai iš jos nupirktų – visus – tuos lėkėčius, bet šioji iš principo jų neparduoda jam, mat jis užsikelia kainas – Gaila man žmonių, kurie iš jo perka.. – sako. Nors ir ji pati už šį augalą galėtų prašyti tris kart brangiau, nes tokia būtų sakykim, normali, kaina – tiek prašo visi. Aš įsijungiu į jų pokalbį. Vytautas nusiperka savo svajonių augalą – sumoka dvidešimt eurų – kiek ir parašyta – bet pardavėja grąžina keturis eurus – Ant ledų, vaikams – sako. – Oi, kokia graži šeimyna. Kaip aš jums pavydžiu trijų vaikučių. Ir aš norėjau – keturių – vaikų kai buvau jauna. – Ir ji papasakoja kaip Sausio 13-osios tragiškų įvykių paveikta prarado vaikelį. Daug kalba apie vaikų namus, kaip norėjo įsivaikinti du vaikučius, kokie geri vaikai yra vaikų namuose ir pan., Kaip vaikelio netekimas paliko tuštumą jos širdyje visam gyvenimui. Maža to, dar pasiguodžia kad su vyru jie yra labai skirtingi ir kaip vargsta abu kartu gyvendami...
Taip gal kokį pusvalandį pabendravę su šia moterimi, nors – daugiau jos pasiklausę – ji kalba daug, labai jau noriai, bet reikia gerokai sukoncentruoti dėmesį į tai ką ji sako, nes mintys kiek šokinėjančios – mes pajudėjome gilyn į mugę, mat jau ir vaikams pabodo vienoje vietoje strykalioti. Paprašėme jos pasaugoti medelį-augalą, pasiimsime kai jau eisime namo, nes mašina toli pastatyta, nereikės dabar eiti, kad vėl grįžti. Mūsų visa šeima, iš mugės, esančios visai šalia botanikos sodo, nusprendžiame dar nueiti ir į patį botanikos sodą – į orandžeriją, pažiūrėti šilumą mėgstančių augalų įvairovės. Vaikščioju aš po tą orandžeriją, bet mintimis esu ir su augalais tarp kurių grožio dabar čia vaikščioju, ir vis kažkas mane sugrąžina, mintyse, prie tos moters. Permąstau ką ji mums pasakojo ir kaip, sakykim, pusvelčiui pardavė augalą – puikiai jausti, kad jos vertybės kitos. Pamąstau sau dar kiek ir sakau Vytautui – Kaip gaila, kad neturiu net lankstinuko jokio, paduočiau tai moteriškei. Kaip gaila, kad neturiu nė vienos knygos. Ech, bus pamoka man. – Staiga prisimenu, kad gi turiu Kotrynos, šventovėje pasiimtą Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl knygą. Ir būtent Kristaus mokymų knygą ji paėmė iš dėžės –ne Akimirkos Amžinybė, ne Gyvoji Tyla – o Kalbu Jums Vėl – juk visiems lengviau yra skaitoma būtent ši knyga, o dabar man jos taip reikia. Pasakau Vytautui. Mes baigiame vaikščioti po orandžeriją ir išeiname į lauką. Vaikai pradeda prašyti, kad eitume prie gilyn botanikos sode esančių sūpynių, pasisupti. Vytautas matyt irgi dabar jau permąstęs viską ką sakiau, išdėsto savo planą – Žiūrėk, aš nueisiu su vaikais prie sūpynių, tu nueik paimk iš jos medelį – atsargiai nesulaužyk – nunešk į mašiną, paimk knygą, nu, ir žiūrėk ten, kaip kas toliau ten, priims, nepriims, matysi.. – toliau jau, iš esmės mano kompetencijoje visa įvykių eiga, ir tai abiems daugiau nei aišku. Aš patenkinta paimu iš Vytauto mašinos raktelius, nuskubu pas tą moteriškę, priėjusi dar kartą įdėmiai pasižiūriu į ją, bandydama priimti galutinį sprendimą kaip teisingai pasielgti – paimu iš jos medelį, sakau, kad nunešiu į mašiną ir dar pas ją sugrįšiu. Sugrįžtu su Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl knyga rankose. Ji kalbasi su kažkokia moterimi , atėjusia iš kitos prekybos vietos. Pamačiusi mane ji išlipa iš savo autobusiuko, aš prieinu ir sakau – Aš jums turiu dovanų, jeigu priimsit? – Oi, priimsiu, priimsiu, tikrai – žiūri į mano jai tiesiamą knygą. – Aš galvojau apie viską ką jūs pasakojote mums anksčiau, apie jūsų skausmingus patyrimus ir taip pat matau kokia jūs esate nuoširdi, tai štai, aš noriu jums padovanoti knygą, knygą, kuri prieš septynerius metus pateko ir į mano rankas ir kurią skaitydama aš radau visus atsakymus į kuriuos ieškojau atsakymų. Dovanoju ją jums iš širdies ir linkiu, kad ir jūs skaitytumėte ją atverta širdimi ir ji jums tikrai tada taps pagalba, padedant suprasti, o iš kur kyla visos tos baimės kaip jums Sausio 13-osios tragiškų įvykių apsuptyje, ir dėl vaikelio patyrimai... – Ačiū, ačiū labai. Tai gal aš jums ją atiduosiu kai paskaitysiu, ar kaip? – Nieko, nieko, aš jums ją dovanoju, ji šiaip dalinama už aukas, bet jūs jau paaukojot. – Atsisuku į jos augalus, parodau ranka į lėkėčių ir taip leidžiu suprasti, kad mano vaikams padovanoti pinigai ant ledų, bei beveik kaip už dyką jos pardavinėjami šie brangūs augalai, o ir jos nenoras kaimynui parduoti šių medelių, kad jisai apgaudinėtų kitus žmones užsikeldamas kainą – ir yra tie esminiai faktoriai, kurie lėmė tai, kad noriu jai padovanoti šią knygą. Kelis juos jai ir pagarsinu ir ji iš karto supranta apie ką aš čia.. – Žinote, o aš dėl to savo nuoširdumo pati ir nukenčiu, žmonės tuo naudojasi... – pasiguodžia ir pasakoja man savo gyvenimiškus patyrimus.
Taip viso mūsų pokalbio metu, aš buvau daugiau jos patyrimų klausytoja, bet kada būdavo mano eilė kalbėti – aš pasakydavau tuos esminius dalykus – atskleidžiau, kad reikalinga Gyva malda Kūrėjui, savais žodžiais. – O kaip su Kūrėju? Sekmadieniais, kai namus tvarkaisi, o po to vėl į darbus, kada? – Tai jūs gi bet kada galite kalbėti su Kūrėju, išsipasakoti, mintyse, nebūtina sėdėti visą dieną. Juk jūs pati pirmai sakėte, kad jūs savo augalus tik palaistote, o augina Dievulis. Tai štai, kai laistote, prižiūrite ir kalbėkite su Juo. Jūs ir taip su juo auginate, nes kitaip nebūtų jie tokie išpuoselėti. Tačiau kada jūs išsipasakosite, jums pačiai palengvės, o juk Kūrėjui nereikia poterių, tokių kokių moko bažnyčioje, nes juk ir jūs pati nenorėtumėte, kad vaikas su jumis kalbėtų vis tokiais pat žodžiais, tiesa? – Ir ji su tuo kuo nuoširdžiausiai sutiko. Papasakojau apie kūrinijoje veikiantį priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnį – o kodėl gi žmonės tokie pikti visi? – todėl, kad niekas net nemąsto apie Kūrėją, nėra atradę jo savo viduje. – Va, tikrai. – žiūri ji į mane savo šiltomis akimis. Vėl panyra į savo gyvenimiškus prisiminimus, problemas. Papasakoja apie savo anūkėlius, jų ligas. – Tai štai, duokite tėvams, tų vaikelių, paskaityti šitą knygą, kurią jums dabar daviau. Tai padės jiems, jeigu skaitys nuoširdžiai, jeigu priims šitą knygą. – Jie turėtų priimti, jie kitaip pradėjo žiūrėti ir į žmones po vaikelio ligos... – Vienu metu aš užsiminiau ir apie minčių ne tik veiksmų svarbą. – O, karmos diagnostika. – A, taip, Lazarevo knygos. Esu skaičiusi, kai buvau šešiolikos-septyniolikos metų amžiaus, bet tai žinokite žemesnis laiptelis. Knyga kurią jums padovanojau – yra aukštesnis laiptelis. Stokitės ant aukštesnio laiptelio. Paties aukščiausio. Lazarevas tegu lieka jau praeičiai. – Ji pasižiūri į mane tokiomis linksmomis akimis, na, šito išgirst tai matau tikrai nesitikėjo.
Jau tiek pakalbėjusios pagaliau prisimename, kad mes nežinome gi viena kitos net vardo, o tas mūsų pokalbis taip laisvai rutuliojasi, kad ir formalumus visokius tada užmiršti – mažiau to priverstinio derinimosi, nors – jūs – vis tik išliko, nes mūsų amžiaus skirtumas pakankamai didelis ir aš nenorėjau pereiti prie – tu – bet tik dėl jos pačios. Tiesą sakant – net ir negalvojau per daug apie tai, nebuvo kada. Aš mačiau, kad ji apie tai pamąsto, o ir kaip kitaip, juk priimtina, kad vyresnis mokytų jaunesnį, o ne atvirkščiai. – Net ir šita Kristaus mokymų knyga pas jus atsirado labai įdomiai, žinokite. – Aš trumpai jai papasakojau visą knygos atsiradimo pas ją eigą. – Viskas vyksta ne šiaip sau. – Taip, aš tuo tikiu. – Ir tos Lazarevo knygos man žinokit sunkios skaityti buvo, šita tikiuosi nebus tokia sunki, filosofinė, kur reikia daug mąstyt? –Na ne, bet skaitykit nuoširdžiai. – Net nepastebėjau kada mano pašnekovė įdėjo apreiškimą į aplankalą, pamačiau tik dabar, kai autobusiukyje sėdintį savo anūką švelniai subarė, kad šis sėdi tiesiai ant knygos. Ištraukė iš po užpakalio ir padėjo saugiai ant panelės.
Žvilgtelėjau į laikrodį – praėjo lygiai valanda nuo mūsų pokalbio pradžios, ir aš paskambinau Vytautui, kur gi jie taip ilgai, kad neateina? – O mes tavęs laukiame, kol tu ateisi. – Aš neateisiu, aš vis dar kalbu su ta moterimi pas kurią atėjau ir aš laukiu jau jūsų. Ateikit. – Taip iki ateinant mano šeimynai, ši dosnioji moteris man pasiūlė ką nors padovanoti. – O kokį augalą jūs mėgstate, ką jums galėčiau padovanoti? – Oi, kad aš nelabai daug žinau apie augalus, juolab gėles. – Štai, čia – pavasarinis adonis –jis yra vaistinis augalas, iš jo gaminami vaistai nuo širdies ligų – bet jūs taip pasisodinkite – va, kokie gražūs geltoni žiedai – kaip ir jūsų šeima visa taip gražiai šviečia – visai kaip tie žiedai. Tik šis augalas dar nedaug palyginti žiedų turi, mat jaunas, išskirsčiau aš daigus nuo krūmo, todėl. Tai va taip ir šeimas kai išskiri nebūna laimingos. Oi kaip jums gerai, matau su vyru sutariate, daug vaikučių, pavydžiu jums baltu pavydu, o va kaip tuos augalėlius išskirstytum, nebūtumėt ir jūs tada laimingi. – Ačiū jums už tokią gražią dovaną, ačiū labai.
Štai ateina ir mano šeimyna, iš toli išgirstu vaikų balsus. Vaikai pribėga prie manęs ir prašo vandens, bet aš neturiu jo su savimi. Pasipila prašymai eiti greičiau į mašiną, kad numalšinti gi tą troškulį, mat savo atsargas kurias nešiojosi su savimi, jie jau seniai pabaigė. Šiaip ar taip jau ir mugė užsidarinės tuoj, kiti žiūrėk jau ir išvažiuoja su savo augalais augalėliais.
Ką gi, atsisveikindama aš paprašau savo naująją draugę apsikabinti, ir ji mielai pasilenkia prie manęs. – Oi, kokie jūs žmonės, kad daugiau tokių būtų – dar ir apsikabina. Aš irgi mėgstu apsikabinti, man nepatinka paduoti tik ranką... – atrodo pokalbis dar galėtų tęstis ir tęstis, bet jau vakaras, laikas mums važiuoti su kitais reikalais.
Daug kuo pasidalino su manimi tų gausybės augalų mylėtoja – savo įžvalgomis, patyrimais ir pamąstymais – ir aš išklausiau ją. Tačiau išklausė ir ji mane, kai aš kalbėjau, ir mūsų didelis amžiaus skirtumas netapo vis tik kliūtimi, kad viena kitą išgirstume. Vadinasi visus tokius ir panašius į šį – tariamus barjerus – susikuria pats žmogaus materialus protas, visko bijantis dėl to ir kitą kart net ir – puolantis, pykstantis. O juk aš ir su penktadienio popietę sutikta moterimi, ir šeštadienio vakarą puikiai praleidusi laiką su kita savo pašnekove – abiejų pokalbių metu buvau savimi, tenorėjau padėti. Tačiau Gyvąją Šviesą turi moduliuoti atitinkamai pagal pašnekovo dvasinę išsivystymo klausą – vieni ją turi, kiti gi – ne. Tam ir reikalinga įžvalga – visai kaip savo mokyme šeštadienį, sakė Petras, tik kitais žodžiais.
Tolstant nuo botanikos sodo ir artėjant link mašinos, pajutau tokį palengvėjimą viduje. Žinau – pasielgiau teisingai. Būsena parodė. Vėliau pastebėjau, kad netgi prisipildžiau energijos, dėka šio patyrimo, nes jaučiausi ypatingai energinga, žvali. Bet kas nuostabiausia šiame visame patyrime – tai Apvaizdos veikimas – net ir per penkerių metukų Kotryną – kad Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl apreiškimas patektų į tinkamas rankas. Tai kaip gali kažkas abejoti Apvaizdos veikimu? Turbūt tik tas, kas pats stengtis nenori, dėl to ir nemato realios jam ar jai suteikiamos pagalbos. O ji juk Reali – Gyva.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2018-05-07 07:15:52
Mielieji seses ir broliai.
Visa dauguma broliu ir sesiu sutinkamu mano aplinkoje bijo zodzio- MALDA, MELSTIS, MELDZIUOSI. O JEI DAR ISTARI ZODI- KUREJAS pasipriesinimas mandagia, o kartai ir nelabai mandagia forma garantuotas. Liudna, bet kartu ir dar labiau stiprina prisipildyti dar daugiau ROJAUS TREJYBES AS ESU SVIESA IR MEILE ir svyteti visu galingumu, kiek pajegi sia akimirka, i aplinka.
MALDA, MELSTIS, MELDZIUOSI, KUREJAS, KUREJO MEILE baugina apsoliuciai visus. Vieniems asocijuojasi su dogmatine baznycia ir tomis jau pasenusiomis maldomis is baznytiniu knyguciu. O tie, kurie meldziasi aklose baznyciose, tai geriau ju ir nejudink viskas jiems pazystama ir sava, kaip sako, kad taip radome, taip ir paliksime. Supelyjusi senove ir skleidzia jau pelesio kvapa, o norisi juk svyteti. Kitus mat ‘neveza’ kaip jie sako. Kitiems, kam ju reikia, jos nieko nepadeda. Ir dar daugybe priezasciu, kad nereiketu deti pastangu savo augimui ir keitimuisi i gera. Baugina, nes tikrove.
TIK ATRADUS ROJAUS TREJYBE AS ESU PAJUNTI TIKRA, GYVA, MEILES VIRPESIU GALIA. NUSVINTA VISA APLINKA , KAD NET SUVIRPINA VISA VIDU.
Viena gyvuline apraisku-tingejimas.
O issilaisvinimas tik per MALDA, per pokalbius su Meiles Saltiniu ir Centru. Zinoma, tai jau reikia deti pastangas, daug darbo, gerai bus ir taip nevienas pagalvoja. Gal kas nors uz mane padarys.
Tikrai tenka kalbetis su daugeliu sesiu ir broliu.
Kai rodai iseiti is skausmingu situaciju- tik nesakyk, kad tik MALDA vienintele iseitis. Oi, meldziuosi as meldziuosi, pasako ir nieko nebegirdi pakeisdami kalba iliuzine linkme. Turi pats noreti buti geresniu ir net iki pats sau, bet svarbiausiai visiem, visu labui.
Siandien teko, kaip sakau, priverstinai dalyvauti universiteto mokymu klaseje, del profesijos leidimo darbui palaikymo. Tokia tvarka cia, kad metuose, pagal kvalifikacijos lygi, reikia palaikyti zinias lankant tam tikra valandu skaiciu mokymu, kad galetum pratesti profesijos leidima darbui.
Sakau priverstinai del to, kad tose klasese visiskai nieko nemoko, o pilsto is kiauro i kliaura reti.
Tai siandien ir buvo viena is tu mokymo klasiu.
Si karta nezinojau apie ka mokysimes. Salono lydere- vadove negalejo atsakyti i si klausima, nes pati nezinojo, o kas tada gali zinoti, jei vadovas nezino. Viskas zemyn musu kiekvieno aplinkoje.
Tik ir lieka mums urantams svyteti is vidaus Rojaus Trejybes AS ESU sviesa kiek tik pajegiame, nes visur atsitrenki i siena kur be pasisuktum.
Pasirinkau siuos iliuzinius mokymus, nes tiko laikas ir diena.
Kaip visada pries vykstant pasimeldziau paprasydama Kurejo, kad nesciau Dideli Meiles Glebi i aplinka ir apkabinciau kiekviena sutiktaji broli ar sese, kaip ir mus apkabinusi laiko Rojaus Trejybe AS ESU.
Kai atvykau i ta mokymu vieta, tuoj prisistate kazkokia dvasios sese ir mano nuostabai paklause ar as destysiu sia paskaita. Susipazinome. Atsakiau, kad as esu studente siuo metu. Abi nusijuokeme palinkedamos geros dienos viena kitai. Visas gyvenimas virpesiu pagrindu, kokius virpesius skleidi, tuo ir spinduliuoji. Patyriau jau neviena karta.
Buvome susirinke dvidesimt penki seses ir broliai. Klausinejau apie ka bus paskaita. Niekas nezinojo. Tik sake, kad tai augimo klase. Nieko sau- augimo klase. Reikia eiti ir einame kaip akli visciukai.
Prasidejo paskaita apie jausmu ir emociju terapija.
Nu galvoju, pakliuvau i tikra iliuzija vien tik isgirdus pirmuosius tariamus destytojos zodzius. Tuscias indas nieko neipila, nors ir kiek stengtusi turedama, kaip prisistate, penkiolikos metu patirti terapijos srityje.
Tuoj pat mintyse paprasiau, kad mano lupomis kalbetu TEVAS. Si karta tyleti jau nebegalejau.
Po dvieju su puse valandu paskaitos-tariamo ‘briedo’ pirmasis mano susidares ispudis pasitvirtino. Jau net nebestebina, nes sutinku kiekviena diena visa gausa broliu ir sesiu su isplautomis smegenimis.
BE KUREJO, BE ROJAUS TREJYBES AS ESU MEILES VISKAS TUSCIA IR NYKU. Gali buti baiges simtus universitetu ir tureti dvidesimt ar trisdesimt metu patirti VISTIEK VISKAS NYKU IR DVELKIA TIK SALCIU.
Destytoja paprase musu kiekvieno prisistatyti.
Ka dirbame ir kiek ilgai toje srityje. Ar patinkamu darbu uzsiemame. Kokiomis emocijomis gyvename, kaip sugebame jas valdyti. Kokiu turime problemu su klientais ir kokia svajone turime.
Visi susirinkusieji buvome tos pacios kompanijos darbuotojai tik is skirtingu grozio salonu.
Man teko kalbeti antrai.
Pasakius, kad grozio salone jau vasara bus septyniolika metu kai dirbu, destytoja nusistebejo. Nieko nelaukus pradejau pasakoti, kad tik is sirdies ir su meile galima dirbti megstama darba. Ka as ir darau. Kiekviena sutiktaji apkabinti meiles glebiu imanoma tik kartu su Kureju. ( destytojos akys didejo, ir baime, ir nuostaba). Uztenka kartais tik pamatyti, jau pajunti virpesiais kito zmogaus busena (zodis’virpesiai’ destytojai labai patiko, net ant lentos pradejo uzrasyneti mano tariamus zodzius). O zinojimas ka vienu ar kitu atveju daryti ateina is vidaus, is sirdies. Aptarnavimo srityje dirbu, kiek save pamenu-daug metu.
Kazkas uzdave man klausima, o ka darau, kad nuraminti situacija su beveik visomis nervingomis, emocianaliomis, skubanciomis klientemis. Atsakiau, kad visuomet MELDZIUOSI.
Meldziuosi darydama ranku, koju ar peciu, kaklo masazus. Uztenka kartais tik uzdeti ranka ir nusisypsoti. Kai tai darai is sirdies ir su MEILE GAUNAMA PER MALDA IS KUREJO. Visa aplinka nurimsta, situacija susvelneja. Ir tik virpesiais pajunti kito busena, kuo gali jam padeti per atverta sirdi Kurejo skleidziamai meiles energijai.
Visi sujudo.
Destytoja tuoj eme taisyti, kad tai ne religija. Kad ji mane jaucia ir viska supranta. Kad tai geras zodis virpesiai, nors pati nieko nebuvo net girdejusi apie virpesius. Maciau jos nustebima. Testi kalbos nebegalejau. Auditorijoje vyko trumpas pasimetimas. Destytoja savo pasikraitymais ir pasimaivymais, kaip cia ir iprasta mane sustabde. O as juk pasidalinau tik tiek kuo gyvenu kiekviena diena ir nieko daugiau.
Sekanti kalbetoja net susijaudinusi pasake, kad po tokios kalbos visiskai nezino ka toliau ir besakyti. As ja apkabinau, padrasinau ir nuraminau.
Taip prasidejo paskaita.
Visa ta paskaitos laika kiekvienas pasakojo su kokiais sunkumais susiduria gyvenime. Buvo aptarinejamos iliuzines, savanaudiskos situacijos su visais pasikraipymais ir juokeliais.
Visi kaip vienas kupini baimes, nepilnavertiskumo, nepasitykejimo, pilni skubejimo. Paklausti ka daro atsipalaidavimui. O gi nusiraminimui vakarais ziuri TV ir geria vyno taure, o kartais ir daugiau. Net pati destytoja namo nesa pilna streso bagaza, o paklausta vyro, kaip sekesi, nori rekti balsu, kad paliktu ja ramybeje, o dar ir vaikai namuose. Tai ko gali mokyti toks destytojas pats pilnas streso, baimes, nevilties.
TAIP IR BUS KOL URANTAI NE PRADES SVYTETI TAIP, KAD IR AKLAS PAMATYTU.
O TAI TIKRAI BUS, NES TOKS KUREJO PLANAS. MES VISI IR DEDAME PASTANGAS TIKRAI IS SIRDIES, KIEK PAJEGIAME SIA AKIMIRKA.
Paskaitos metu, kada visi buvo aktyvus ir reiske savo nuomones, bandziau ir as isiterpti, pataisyti iliuzinus svaiciojimus, kad tik pasitikint savimi, zinojimu, kad sia akimirka darai geriausia ka gali padaryti sirdimi, tik mylint visus galima dalinti geri ir meile visumai, bet tai yra pasiekiama tik ne iliuzine meile, ne ta tariama- as tave myliu- bet VISUMINE MEILE GAUNAMA IS KUREJO IR TIK JO MEILEJE ATSIRANDA RAMYBE, KURIA IR GALIME DALINTI KITIEMS.
Kazkas labai klause, o kazkas pasisaipe. Vel buvau sustabdyta ir tai man suprantama.
Baigentis iliuzinei paskaitai vel kiekvienas turejome pasakyti kaip patiko paskaita ir kokia buvo nauda.
Visi kaip vienas dziaugesi isgirstomis istorijomis, nes pasijuto, kad yra tokie kaip visi ir kokia buvo nuostabi destytoja, kad si vos neapsiverke.
Tik kelios seses tardamos baigiamaji zodi pasidziauge ir remese mano issakytomis mintimis, kokios jos naudingos ir nori taip pat patirti. Jos mane pazysta ir joms buvau jau senai pasejusi ta Kurejo sekla. Vistiek seda i pasamone ta geroji naujiena, Kurejo Meile. Ir atejus momentui pasireiskia jau ir tikroveje. Tai isgirdus sustiprejau.
Ir as sulaukiau savo eiles dar istari zodeli.
Padekojau uz destytojos dedamas pastangas. Pasakiau, kad nebuvo nurodyta problemu sprendimo kryptis. Tik buvo aptarinejamos grazios istorijos, problemos susiduriamos kiekviena akimirka. O kur iseitis? Problemos visos liko kiekvieno sirdyje. Pasakiau, kad vis tik noriu pasidalinti sava patirtimi, kokia yra iseitis. Visi gyvename praeityje arba ateityje pamirsdami akimirkos amzinybe. Tik sioje akimirkoje, su KUREJU ATRASTU SAVO VIDUJE, PRISIPILDZIUS JO MEILES VIRPESIU VISOS PROBLEMOS ISTIRPSTA BUTENT JO MEILEJE.
Pasakiau, jei as budama tokio amziaus galejau tai padaryti, atrasti Kureja savo viduje, gyventi sirdimi, kiek pajegiu kieviena akimirka, tai jus visi taip pat pajegus, jei yra nuosirdus noras keistis ir gyventi jau sirdimi. Kad neisiplesciau savo kalbejimu buvau grazioje formoje nutraukta. Aciu ir uz tai.
Ta pati vakara darbe, salono vadove, kuri buvo toje pacioje paskaitoje manes paklause ar patiko paskaita. Pati ir atsake, kad tur but nepatiko. Keista sakau, patiko nepatiko, juk nieko nebuvo pasakyta. Nebuvo nurodyta jokios nagrinejamos problemos sprendimo budas, iseitis ka reikia toliau daryti, kaip gyventi. Kaip issilaisvinti is nuolatinio streso. Ji sutiko sakydama, kad is manes nors keliu zodziu pasakytu suzinojo daugiau ir norinti dar pasikalbeti su manimi apie tai. Ir dar kita sutikta sese pasake ta pati, kad tu galejai pravesti sia paskaita, nes matosi ziniu turi daugiau. Pasakiau jei turite noro mano sirdis visuomet atverta jums.
Nieko nepasakiau tokio ka norejau atsistojusi garsiai visai nedideliai auditorijai pasakyti. Negalejau net pamineti, kad ROJAUS TREJYBES AS ESU GYVENAME GLEBYJE. Tik istarus zodi KUREJAS, MALDA, MEILE IS SIRDIES, VIRPESIAI, GYVOJI ENERGIJA vyksta sujudimas. Niekas nezino, nemokomi, o pasakyti negali, nes neturi zinomo vardo, laipsnio. Sutinka pagal isvaizda, nes profesionaliai apsirenges atrodai ir pajunta aklai nesamoningai virpesiais, nes skleidi jau kitoki dazni. O tariamoji destytoja apskurus, suvargus, pajuodusiais paakiais su visais pasikraipymais ir perdetai garsiu juoku, kad pasleptu tustybe sijoja kiaurasamciu. Ir ka tada gali duoti seimai, vaikuciams, partneriui, nekalbant jau apie visuma.
Kiekvienas turime pradeti nuo saves, matyti save koks as esu, ka galiu duoti kitam, o ne laukti visa laika- duokite man man ir tik man.
Tai stiprina ir ikvepia deti dar didesnias pastangas, kad Rojaus Trejybes AS ESU evoliucinis planas musu Urantijos planetoje butu igyvendintas per mus, per mus kiekviena einanti ir gyvenanti jau tikroveje, sirdimi is sirdies su KUREJO MEILE kiekvienoje akimirkoje, kad planeta taptu zydinciu sodu.
MYLIU JUS VISUS, DZIAUGIUOSI, KAD ESAME CIA IR DABAR, MYLIMIEJI URANTAI, KUR JUS BE BUTUMETE, GRUPEJE AR PO VIENA ISBARSTYTI PO VISA URANTIJA APKABINU JUS VISUS.
Ir trumpai:
facebook radau tokia zinute.”kur galima pirkti maldaknyge lietuviu kalba.” Neistveriau ir komentaruose parasiau.”Galeciau pasiulyti geresniu skaityniu, nei maldaknyge. Apsilankyti Urantija LT.forumo puslapyje. Rasite daug tikroves apie Kurinija skaityniu. Sekmes augime dvasioje.”
Apkabinu visus dideliu meiles glebiu ir bukite aplankyi. Su meile Laima.
LaimaJAV
2018-04-27 16:59:05
Mielieji, noriu su jumis pasidalinti šiandienos patyrimu. Taigi, šiandien turėjau kelioms valandoms išeiti iš namų, tad namie su mažąja atžala liko mano vyras. Jis kambaryje esančią džiovyklę,ant kurios kabėjo išskalbti drabužiai, užimančią daug vietos kambaryje, panoro išnešti į balkoną ir nepastebėjo, kaip iš paskos atskubėjo mūsų dukrelė Ema, lipo pro durų slenkstį ir kai jis atsisuko - pamatė ją, jau gulinčią ant betoninių grindų. Įdomiausia tai, kad ji labai keistai nugriuvo ir visai neužsigavo. Kaip įmanoma einant į priekį užkliūti už slenksčio ir nugriūti ant nugaros kojomis į priekį? Nebent ji padarė kulverstį. Bet jokio įbrėžimo, jokio verksmo. O grindys betoninės ir galvytės atsitrenkimas į jas galėjo turėti liūdnų pasekmių. Man tai yra nuostabus sustiprinimas, kad Apvaizda realiai saugo mus ir mūsų šeimas ir taip pat sustiprina mūsų ir artimųjų įtikėjimą ar bent susimąstymą apie realias, mus mylinčias ir saugančias būtybes. Apie Tikrovę ir nuostabią visos Kūrinijos šeimą :).
Meilės ir ramybės visiems,
Skaiste
2018-04-15 22:19:52
Mylimi broliai ir seses.
Pasidalinu trupa patirtimi, kaip maldos virpesiai veikia ir ta kuris nekalba ta pacia kalba.
Visuomet nuejusi i ligonine aplankyti sielos brolio, kuri vis dar neatsibudes po patirtos komos, paemusi jo ranka laikydama savo delne garsiai meldziuosi.
Taip ir ta karta garsiai garbinau, slovinau Rojaus Trejybe AS ESU.
Garsiai visuomet skaitau Tevo, Minties Derintojo mokyma apie Meile.
Uzsimerkiau ir vel pradejau garbinti, slovinti Rojaus Tevus, net nepajutau kai i palata uzejo dvi seseles.
Kiek jos stovejo nezinau, bet kazkas man atmerke akis, kai tu jauti, kad kazkas tave stebi.
Jos norejo aptvarkyti ligoni ir lauke kol as meldziausi. Pasakiau, kad meldziuosi, o viena is seseliu ir sako, kad as zinau kad tu meldiesi is tavo kalbos tono. Ji mane labai siltai apkabino.
Po kiek laiko vel pradejau skaityti skaitini. Taip isijauciau, kad vel nepajutau kaip uzejo dar kita sesele, vel ji man netrukde. O tiesiog pasake melski, melskis tai gerai. Klausiu jos, o kaip tu zinai, kad as meldziuosi. O ji man paliesdama mano peti sako, o gi is balso.
Daugybe kartu vis isitikinu, kad tariami betkokia kalba zodziai yra suprantami, nes jie perduodami i aplinka gyvais virpesiais. Ir kiekvienas ligonis ar sveikas brolis ar sese, kai buna tyloje ir masazo metu jaucia mano maldas, net ir tyliai kalbamas, nes virpesiai yra gyvi ir jie sklinda i aplinka visumai.
Tai sustiprina, pakyleja dar daugiau skleisti Gyvaja Tyla i aplinka. Tai nuostabi galia ir nuostabi ta Rojaus Trejybes AS ESU GYVOJI TYLA.
Apkabinu visus siltu glebiu su meile jums, Laima
LaimaJAV
2017-11-28 22:38:41
Miela Rasa, tokia nuostabi tavo žemiškojo sūnaus įžvalga ir loginis nuoseklumas. Tuo pačiu tai mums parodo ir tavo puikų indėlį, kaip tavo vaiko vidus tavo pastangų dėka yra pildomas gyvuoju Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU - turiniu. Juk vaikai dar nėra taip užteršti baimės ir prietarų, todėl jiems suteikus Šviesos iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU žinių, baimės žemo energinio dažnio virpesiai neturės vietos, kur pasireikšti vaiko prote. Tai ves vaiką vis stipriau ir Gyvuoju Keliu. O juk tai ir sveikatos kelias, ir nuo pat mažumės.
Aš perskaičiau tavo įdėtą citatą -
Tėvas dvasiškai nesislapsto, bet tiek daug jo tvarinių patys pasislėpė tarp savo pačių valinių sprendimų ir kuriam laikui atsiskyrė nuo komunijos su jo dvasia ir su jo Sunaus dvasia, patys pasirinkdami iškreiptus kelius ir atsiduodami tam, kad savo netolerantišku protu ir nedvasine prigimtimi per daug sureikšmintų save.(UK 0064- 1-1)
Tai būtent ji ir paaiškina, kodėl žmonės gyvena tamsoje ir nuolatiniuose konfliktuose - darbe, namuose, mokykoje, gatvėje - ir taip visą gyvenimą, ir vis stipriau. O gi todėl kad iš savosios puikybės patys slepiasi nuo Kūrėjo už savo pramanytų ritualų ir visokių dogmų, įvairiausių problemų, kurias jie patys ir susikuria, kai Kūrėjas nuo jų ne tik nesislepia, bet yra dargi jų pačių net viduje. Tačiau jų protas negali sau leisti net pagalvoti, kad pats Kūrėjas gali būti jo viduje. Todėl jis bijo ir Gyvojo Kelio, ir Šviesos, bijo net Kūrėjo. O tada, natūralu, kad taip pat - ir ypač - bijo ir vaikams suteikti Šviesos, kad kviestųsi Šviesos mokytojus savo vaikų šviesinimui ir lavinimui. O juk tokie tėvai samdo mokytojus-repetitorius, kad vaikai papildomai mokytųsi tų pačių dalykų, kurių mokosi ir mokykloje, kad šitaip kuo geriau paklotų savo vaikams pamatus jų gyvenimui ateityje. Štai kaip jie rūpinasi vaikų proto lavinimu, kad tik šie išlaikytų egzaminus, kad tik įstotų į universitetą, ir visiškai apleidžia vaiko kosminės įžvalgos formavimą ir lavinimą Tikrovėje - Gyvosios Šviesos mokytojų teikiamą mokymą visų labui.
O juk vaikas - kaip tuščias indas, pildysi jį Gyvąją Šviesą - ir vaikas bus Šviesos sklidinas, kad ir kitus dar apšviestų kaip Šviesos mokytojas jį apšvietė.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2017-11-05 10:28:29
Dalinuosi šiandieniniu trumpu, bet mane labai nudžiuginusiu patyrimu.
Mano jauniausias žemiškasis sūnus šiandien atnešė nupieštą piešinį, ir paprašė, kad aš jį iššifruočiau. Ten nupieštas : apvalus daiktas + (padėtas toks ženklas) - dinozauras + žmogeliukas - žmogeliukas ant kryžiaus + žmogeliukas ir perbrauktas stačiakampis + du žmogeliukai nusitaikę vienas į kitą ginklu.
Man nevykusiai bandant iššifruoti Edas neištvėręs ėme dėstyti kas čia yra užšifruota. Apvalus daiktas tai mūsų Urantija, joje išnyko visi dinozaurai (todėl su minuso ženklu), tada atsirado žmonės, ir jie nukryžiavo Jėzų, ir tada žmonės neskaitė Urantijos knygos ir dėl to vyko didžiuliai karai.
Su nuostaba ir pagarba apkabinau šį mažylį - Rojaus Trejybės sūnų, ir dar kartą susimąsčiau apie gyvojo kelio svarbą ir mūsų kasdieninės gyvosios maldos indėlį jaunosios kartos ateičiai, visos Urantijos šviesėjančiam rytojui.
Telydi ramybė, su broliška meile,
Rasa
RASAD
2017-11-03 22:33:39
Miela Lama, nuostabus tavo aprašymas, ir tavojo mažojo brolio dvasioje, kuris žemiškąja prasme yra tavo anūkas, natūralus Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnaus elgesys - pagarbinti savo tikruosius Tėvus - Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Nors jis pagal savo amžių yra visai mažas, bet virpesiais reaguoja daug tiksliau, ryžtingiau, ir stipriau negu suaugęs.
Aš tau šiandien išsiunčiau keletą Rojaus Trejybės apreiškimo knygų Gyvoji Tyla. Tarp jų įdėjau vieną Jėzaus Kristaus apreiškimo knygą Kalbu Jums Vėl. Dėdamas pagalvojau - o kam dedu būtent ją? Atsakymo nesugalvojau, na, tiesiog įdedu ir tiek. Po šio tavojo patyrimo aprašymo aš jau žinau atsakymą - tokia Rojaus Trejybės-AŠ ESU valia, kad tu savo anūkui nuo manęs ir padovanotum šią Jėzaus knygą, kaip ir Rojaus Trejybės knygą Gyvoji Tyla, kad jis jas turėtų savo asmeniškas. Jos jam bus prasmingos knygos, kada jau pats mokės skaityti - ir per visą gyvenimą Urantijoje.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2017-11-03 17:47:55
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.