Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Mielieji broliai ir seses.Noriu pasidalinti trumpu patyrimu.
Aplankiusi Vaida ligonineje, uz kuri prasiau maldos,jis tebera komoje, sustojau pas jo dukra. Ji yra mano sunaus zmona. Papasakojau kaip viskas atrodo, kaip ligonineje meldziausi.
Tas visos zmonijos didziulis begimas, skubejimas ir nusigrezimas nuo Rojaus Trejybes AS ESU atveda i kancia, skausma, nelaimes. Ir visi, kurie nusigreze nuo Kurejo pateks i tokias sunkias situacijas, bus sustabdyti savu ursispyrimu, pasipriesinimu Kurejo evoliuciniam planui, Kurejo valiai, visi tik ir kentes.
Tik gyva malda galime suvelninti aplinka ir savu svytejimu raminti ir kitus. Ir daug dar kalbejau, kai staiga mano anukas, kuriam trys su puse metuku, atsisedo priesais mane susidejo rankytes ir uzsimerke. As is kart supratau, kad nori pasimelsti. Jo ir paklausiau ar tikrai nori pasimelsti, linktelejo galvyte.
Mes visa vasara, sekmadieniais, kaip plaukdavome laivu, vaziuodami i ezera ir ant laivo vis garbindavome Kureja, Rojaus Trejybe AS ESU. Mazajam anukeliui virpesiai jau buvo pazystami.
Pradejau garbinti ir slovinti Rojaus Trejybe AS ESU.
Pajutau, kai tyliai vaikutis pradejo vaikscioti po patalpa. Sustojau garbinti ir pamokiau, kaip suprasti kada malda baigta, tada kai pasakai zodeli Amen.
Vel praso, kad garbinciau toliau. Man pabaigus garbinti, visu musu nuostabai, taip garsiai anukelis pradejo garbinti, kad uzeme zada ir asaros susikaupe.
Svepliuodamas lietuviu kalba susidejes rankytes suspaustais delnais pradejo- as garbinu ir slovinu Rojaus Trejybe AS ESU, as garbinu ir slovinu Rojaus Trejybe AS ESU daug gerio ,grozio, meiles, kad jajis( jis taip vadina seneli Vaida) pasveiktu, as garbinu ir slovinu Rojaus Trejybe AS ESU Ame.
Taip nuostabiai sujaudino ir sustiprino tas mazas vaikelis. Tarsi nei is sio, nei is to pradejo garbinti Kureja.
Ir vel po geros valandos prase, kad pasimelstume. Tada jau buvo gryzes ir sunus. Meldemes jau keturiese ir vel jis isijunge i malda savo graziu vaikelio garbinimu.
Nuostabu, kai tevu dedamos pastangos pasimato ir tokiu vaikucio elgesiu dar labiau sustiprina mus visus.
Kiekviena vakara jam nuo gimimo tevelis skaito pasakaites is knygu Akimirkos Amzinybe, Jezaus Kristaus Kalbu Jums Vel.
Nemokejo dar gerai vaikscioti ir kalbeti, bet viena ar kita knyga eidamas miegoti atsitempdavo pas teveli i lova, kad paskaitytu, kol uzmigs.
Ir budamas tryju su puse metuku, pats laisva valia pareiske nora jau garbinti ne viena Asmeni, bet visus is karto- Rojaus Trejybe AS ESU.
O veliau tai vaiksciodamas visa vakara kaip daina dainavo as garbinu ir slovinu Rojaus Trejybe AS ESU. Jis tai girdi nuolat is musu, o mano tai kiekviena zodeli kopijuoja ir taip isiliejo i tu virpesiu jura. Neispasakytai smagu. Buvo tikrai netiketa. Nuostabi dovana mums visiem, ateinanciom kartom.
Su Rojaus Trejybe AS ESU viskas imanoma.
Su diziuliu meiles glebiu apkabinu jus visus Laima.
LaimaJAV
2017-11-03 16:15:03
Prieš beveik savaitę laiko, parašiau Laimai iš JAV trumpą žinutę. Jau seniai bendravome ir nutariau su ja vėl susisiekti. Laimos atsakymas, kurį man beveik iškarto ji atrašė, mane sužavėjo – jisai spinduliuoja nuoširdumu ir atvirumu. Jutau tai jį skaitydama labai stipriai.
Apskritai, šiais laikais tokie laiškai tikra brangenybė, nes žmonės paprasčiausiai – tingi – skirti laiko rašymui, jau nekalbat apie rašymą ranka. Taigi, gavus tokį nuoširdų atsakymą, kaip Laimos, negali nesidžiaugti ir nepasidalinti su visais nuoširdžiai norinčiais pasidžiaugti kartu.
Apačioje pridedu savo trumpą žinutę Laimai ir jos atsakymą ne tik man, bet ir mums visiems.
Su meile, Vita
------------------
Labas miela Laima,
ką tik tryniau savo elektroniniame pašte senus laiškus ir užtikau tavąjį. Taip seniai rašytą. Neatsispyriau troškimui parašyti trumpą žinutę ir paklausti tavęs - tai kaip gi tu ir tavo šeima dabar gyvenate?
Telydi tave ramybė, Vita
---------------------------------------
Miela Vita,
Labai smagu, kad aplankei mane. Ta žinutė tikrai sušildė ir sustiprino mane pačiu laiku. Viskas kūrinijoje pačiu tinkamiausiu laiku.
Kaip tik šiandien ir pažiūrėjau savo darbo puslapyje kiek per mėnesį aptarnauju žmonių. O dirbu po dešimt valandų į dieną ir tai tik šešiolika dienų per mėnesį. Palyginus ne daug.
Ir per ta šešiolika darbo dienų išglostau ir apkabinu nuo aštuoniasdešimt iki virš šimto sesių ir brolių.
Kiekvieną sutiktąjį sustiprinu geriausiai ką galiu ir sugebu tuo momentu padaryti. Išklausau visas jų bėdas, paverkia ant mano peties, džiaugiasi iliuziniais malonumais, dejuoja ir skundžiasi, vis negana ir negana šio ar to. Nei vienas negyvena šioje akimirkoje su atrastais Rojaus Tėvais.
Ir net nenori girdėti apie tikrove, gyvą komuniją, kasdienės maldos būtinumą. O jai kuri, kaip sakau, užsikabina tai tik laikinai, nes sis tikroves kelias reikalauja daug kasdieniu pastangų. Tai tokios pas mane dažnai ir nebesugrįžta. Dėti pastangų nenori ir tingi, nes rezultato tuoj pat nesimato. Čia juk ne duonos kepaliuką nusipirkti, kada pamatai, pajauti skoni ir dar pilvas akimirksniu pilnas.
Kiekviena jau žino mano požiūrį ir tvirtą nusistatymą- gyva kelione, griūnant ir vėl kylant, kai žemo dažnio virpesiai iš aplinkos tokia gausa ir tokia galia pakerta ir vėl kartu su Rojaus Trejybe-AS ESU keliuosi, esu keliama ir vėl einu švytėti, apkabinti ir nuraminti kita, kam manęs tikrai labai reikia.
O Rojaus Tėvai ir atveda į mano kelią pačius reikalingiausius brolius ir seses.
Kai vienai sesei gyvenančiai Romoje parašiau sustiprinimo žinutę ( man ta žinutė buvo pati paprasčiausia, tai kuo aš gyvenu), tai ji man sako, kad ją skaitau ir dar ilgai vis skaitysiu ir skaitysiu, nes sklinda tokia stiprinanti galia ir energija. Ją tai labai nustebino. O aš net nepagalvojau, nes rašiau ką jaučiau tą akimirką ir ko jai labai reikia. O juk tai kalbėjo virpesiais Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Ir iš to šimto ateinančių pas mane, kiekvieno mintys šokinėja nuo praeities į ateiti. Nei viename nėra tos akimirkos amžinybes su atrastais Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Kiekvienas tik tariamai tiki į Dievą. Ir visi iki vieno sutinkamo brolio ir sesės (o kiekvienam skiriu viena valanda laiko) dejuoja ir postringauja visada apie blogą orą. Blogai kai šilta, blogai kai šalta, blogai kai lija, blogai kai nėra lietaus, viskas blogai. Taip ir švaisto energiją.
Kiekvienam iš to šimto pasakoju ir mokau kaip nešvaistyti energijos tokios brangios gaunamos iš Kūrėjo.
Jeigu ne sninga liepos viduryje tai jau yra džiaugsmas.
Kam dejuoti ir postringauti apie ką nors, jei nieko nedarai, kad pats pasikeistum taip pakeisdamas ir aplinką. Šiuo momentu oro nepakeisi, tai kam dejuoti.
Šiandieną vienai, pastoriaus žmonai, net pateikdama pavyzdi pasakojau, kad mes tokie jau protingi save laikantys žmonės, sukuriantys tokias technologijas, išrandame visokias mašinas skraidyti po kosmosą, kasdien atnaujiname kompiuterius, techniką, telefonus ir kuriame dar visokių naujų blogybių, o patys pasireiškiame beveik kiekvieną akimirką laukinio gyvulio lygmenyje. Mąstome, dejuojame ir kompleksuojame kiekvieną minutę koks blogas oras. Tiesiog lojame kaip šunys ant bet ko ir be reikalo. Lojame, kad loti. Lojame iš baimės iš nepasitykėjimo ir dar dėl bet ko. Ši sesė tai išgirdus susigedo, žandukai paraudo. Tai ir sako tada. Zinai, juk ir mano vyras (o jis bažnyčios pastorius) dejuoja ir vis sako kaip nekenčiu spalio mėnesio, nes jau ruduo. Nebeištvėriau ir sakau- tai koks jis bažnyčios vedlys ir pamokslautojas jeigu pats skleidžia i aplinką žemo dažnio energiją, ką jis gali pasakyti kitam.
Oi, jis pozityviai kalba bažnyčioje, bandė apginti savo vyrą.
Nu, sakau- ką gali pasakyti šviesaus jei prieš valandą ar po valandos po tu mišių pats maudosi vėl tame pačiame jo sukurtame purve, kurį tu girdi kasdieną gyvendama jo aplinkoje. Tai ta sese nusijuokė ir sake būtinai grįžusi pasakys savo vyrui.
O jis jau senai nori susipažinti su manimi, nes ši sesė iškeitė Biblijos užsiėmimus į susitikimą grožio salone su manimi būtent tą vakarą. Todėl jos vyras ir nori susipažinti, nes ji parneša namo šviesos blyksnį. Kiekvieną susitikimą ji gauna sustiprinimą, tik jo užtenka ne ilgai. Nenori, ir sunku dėti pastangas. Čia jau atkaklus darbas ir dar iliuzinis pastorius namuose.
Pati mokausi ir kiekviena mokau:
kalbėk su kiekvienu sutiktuoju broliu ar sese taip, kaip su pačiu Kūrinijos Kūrėju. Nesmerk ir neteisk kito, nekritikuok. Neravėk kito daržo, savo neišravėjus. O jei savame darže norėsi gėlyčių pasodinti, tai darbelio ilgai kelionei šioje planetoje ir per pasaulius neužteks.
JUK SAVO PAČIO VIDUJE IR KIEKVIENO VIDUJE GYVENA KURĖJO DALELĖ- MINTIES DERINTOJAS. Tai ir turime bendrauti vienas su kitu taip tarsi bendrauji su pačiu KŪRINIJOS TĖVU IR MOTINA.
Juk Rojaus Tėvų ne kritikuojame, ant jų nepykstame, nesibarame ir neburnojame, tai kaip tada galime tai daryti ant Rojaus Tėvų sukurtų tvarinių, mirtingųjų, kuriuose Rojaus Trejybės-AŠ ESU dalelė ir gyvena.
Paskutinius keturis mėnesius stiprinau, mintimis apkabindama, kalbomis, maldomis ir kuo galėjau, buvusį vyrą žemiškojo sūnaus tėvą.
Susirgo jo žmona skrandžio vėžiu ir jau pora savaičių kaip iškeliavo į morontinius pasaulius.
Visuomet pastebiu aplinkoje, kai broliui ar sesei būna blogai, suriečia i ožio ragą, tada ir mandagumas ir laikinas nuoširdumas, kaip dūmai, atsiranda. Nori ir Dievą( aš taip nebevadinu) pažinti, lyg ir sutinka su tikrove ir Kūrėju, jo skleidžiamais aukšto dažnio virpesiais. Ir tai iki tam tikro momento, kai tik pagerėja, vėl šokama į įprastą ir lengviausią kelią.
Šiuo atveju žinau savo būseną, kad tam broliui padariau viską pakreipdama jo mintis, nuolatinių keturių mėnesių bendravimu, link Šviesos Šaltinio ir Centro. Pasakodama kaip, nors dabar pradėti statyti gyvenimą ant gyvos tykrovės, su Rojaus Trejybe-AŠ ESU tvirto pamato. Iliuzinis, materialus pamatas jau subyrėjo.
Šią šviesą ir tikrovę buvusiam vyrui jau atskleidžiu antrą kartą.
Pirmą kartą su kritika atstūmė.
Lieka tykėtis jo laisva valia teisingo pasirinkimo.
Dar noriu pasidalinti žinia, kad kiekvieną ketvirtadienį, mūsų laiku 6:30 ryte, mūsų Šventovėje Garbiname Rojaus Trejybę-AŠ ESU vis tik dviese su žemiškuoju sūnumi.
O beveik kiekvieną sekmadienį 6:30 ryte. Garbiname Rojaus Tėvus jau keturiese. Žemiškasis sūnus, jo žmona ir trijų su puse metų anūkėlis.
Taip vyksta gyvas gyvenimas, gražus evoliucinis žaidimas, kurį su malonumu žaidžiu ir kartais net užsigaunu. Bet tai pamokos, patyrimai tik i naudą sustiprėjimui. Viskas judėjime ir tikrosios asmenybės augimui.
Miela sese Vita, aprašiau tik keletą akimirkų. Trumpai nepavyko.
Savo nuožiūra, jei matysi naudinga kitiems, būtinai pasidalink mano žinute su urantais.
Visus apkabinu savo tvirtu glebiu iš Kūrėjo. Laima.
vvita
2017-10-03 01:23:44
Sekmadienį, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Kaune, urantų mokymosi sakyti savo dvasinius mokymus dalyje, pabandžiau tarti žodį ir aš – šiek tiek užsiminiau apie savo pastarųjų dienų patyrimus Vilniuje, kokius gi parsivežiau pastebėjimus ir išvadas. Tačiau po gyvųjų pamaldų, kauniečiai urantai priėję prie manęs, daugiau domėjosi, tai kaip gi man ten sekėsi? Papasakok. Aš pasakiau, kad greičiausiai patyrimais pasidalinsiu forume.
Kai buvau vaikas, niekaip nesuprasdavau, kodėl gi tie žmonės susigalvoja svajones? Kam jos? Aš neturėjau savųjų. Bet jų atsirado kai pradėjau eiti Gyvuoju Keliu, ir visos jos – dvasinės. Jau turiu išsipildžiusių, bet viena, pastaroji, kol kas telikdavo pasvajojimu, gal kada? Ir tai buvo mano noras nuvykti į Urantijos grupę. Aš taip troškau patirti koks gi tai jausmas dalyvauti Urantijos grupėje? Kaip atrodo tie Mokytojų Namai, kur jau dvidešimt trejus metus vyksta Mokytojo vedami užsiėmimai ir kur kažkada rinkosi ir visi penki šimtai ištroškusių dvasinės šviesos? Ir koks ten tas kambariukas, šių dienų penktadieniais talpinantis jau tik tą mažą saujelę urantų, bet kuriems ne tas pats, bus rytoj skleidžiama ar ne dvasinė šviesa mūsų dabartinėje planetoje?
Praeitas penktadienis, pasirodė, pagaliau tinkamas laikas mano svajonei išsipildyti, ir sutarusi su savo vyru, Vytautu, ėmiausi jos įgyvendinimo. Namuose, Kaune, dvejoms naktims palikau du mažiausius vaikus tėčio priežiūrai, o vyriausioji dukra, Viktorija, džiaugsmingai pasiruošė kelionei su manimi. Penktadienio popietę, pasibaigus Viktorijos pamokoms, tėtis mus pristatė į geležinkelio stotį, mat važiuoti traukiniu mums pasirodė geresnė idėja nei autobusu, juolab, kad Viktorijai tai buvo pirmas kartas, kai ji iš viso sėdėjo traukinyje, o ir aš tokiame naujame, patogiame ir taip tyliai Lietuvos maršrutais važiuojančiame, sėdėjau pirmą kart – ir koks tai skirtumas tarp šių dienų traukinio patogumų ir prieš daugiau kaip dvidešimt metų buvusių senukų traukinių, kurie keldavo tokį triukšmą, kad vargei kelionės metu begalėjai užmigti. Mūsų kelionė buvo puiki ir labai patiko tiek Viktorijai, tiek man. O Vilnius pasitiko su dideliu lietumi ir šaltoku oru, kas manęs nenudžiugino, nes Urantijos grupę man susirasti reikėjo pagal iš kompiuterio atsispausdintą žemėlapį, kuris vos jį išsitraukus – bandant ieškoti reikiamos gatvės – rizikavo būti permirkęs ir mažytės raidės sulietos iki tiek, kad gatvės pavadinimo tada jau niekaip neperskaitysi. Vilniaus Mokytojų Namus, mes suradome ne taip jau ir iš karto, laikas ėjo ir penkta valanda jau vis artėjo, tad teko paskubėti. O dar tos tokios didelės balos, kurios skubant mums tapo visai nemalonus reikalas. Tačiau į užsiėmimą vis tik atėjome laiku, tai yra be poros minučių penkta valanda, ir aš viduje labai džiaugiausi, kad pirmiausia seks trumposios gyvosios pamaldos – vidus galės nurimti po patirtų pirmųjų lietingų įspūdžių ir to džiaugsmo, kad pagaliau esu čia, kur taip seniai svajojau būti.
Urantijos grupės namų darbams aš buvau pasiruošusi, tad juos ir pagarsinau, kaip ir beveik visi kiti susirinkę urantai. Ir buvo vis tiek keista ten sėdėti – kai tiek daug valandų, klausydama įrašus, talpinamus forume, girdėjau šiuos taip gerai pažįstamus balsus dabar jau čia gyvai ir buvau pati dabar toje aplinkoje, kurią tik savo vaizduotėje daugybę kartų piešiau. Trokšte troškau godžiai atsigerti šios aplinkos virpesių, nes būti čia man – didelė dovana ir malonumas. Ta viena iš paskutinių mano svajonių, kuri dabar pildėsi. O man rūpi viskas – kaip urantai susirenka, kaip kambaryje susėda, kaip pasibaigus užsiėmimui išsiskirsto ir kaip atsisveikina. Užsiėmimo metu, girdėjau iš šalia esančios patalpos sklindančius muzikos garsus, kuriuos dažnai girdime klausydami iš į forumą įkeltų įrašų, ir jie man kėlė savotišką nostalgiją, nes šįkart juos girdžiu taip, kad galiu pati patirti, koks gi tai pojūtis, kai toji muzika, pagarsinant savo namų darbus, tampa nemenku ir trukdžiu, bandant susikaupti. Kai užsiėmimas jau baiginėjosi ir Algimantas štai užbaigė garbinimo ir maldos žodžius ir visi jau turėjome kilti nuo stalų, aš jutau viduje lengvumą ir pakylėjimą nuo viso ką tik patirto patyrimo, bet taip pat mane užliejo labai labai stiprus jausmas – kad tarsi dar ne viskas. Viduje jaučiau didžiulį troškimą dar kartą tokiam patyrimui – dabar pat – pagarsinti dar vieną savo namų darbą, kurio žinoma...neturiu. Tačiau tai nieko nekeistų, nes laiko jau nebeliko. Bet jausmas mano viduje buvo kažkodėl būtent toks. Tarsi dar nebūčiau visko iki galo atlikusi.
Patys Vilniaus Mokytojų Namai, man labai patiko, ten man pasirodė labai jauku ir šilta. Visiškai ne taip įsivaizdavau, gal kiek prasčiau. Bet dabar, drauge su kitais urantais, jau turėjau juos palikti, o Birutė pasisiūlė mane su Viktorija palydėti iki autobusų stoties – kuo aš labai apsidžiaugiau, nes ji mums parodys mažiau painų kelią grįžti beveik iš ten, iš kur atėjome, kai dabar aš su Viktorija turėjome vykti pas mano biologinę seserį nakvynei. Lauke vėl lijo ir vis tik mes labai troškome šiltos arbatos puodelio. Birutė, sužinojusi, kad mums dar liko daugiau kaip valanda laiko iki kol mus mano sesuo atvažiuos pasiimti iš susitartos susitikti vietos, svetingai mus priglaudė savo namuose. Nė nespėjau sužiūrėti kai mums buvo jau ir karšta vakarienė patiekta, ir mes jaukiai mėgavomės šiluma šituose jaukiuose namuose, nuostabios šeimininkės.
Birutė man papasakojo, kad iki Urantijos grupės užsiėmimo, ji dvi valandas turėjo laisvas ir vaikštinėjo netoliese, tai laisvai galėjo mus su Viktorija pasitikti iš geležinkelio stoties, ir ramiai, neskubėdamos būtume drauge atėję į užsiėmimą. Kai tuo tarpu aš – prisiminiau – kad kada mes su Viktorija žengėme niekada iki tol nepažintomis gatvėmis ir laikas jau artėjo link penktos valandos – aš vienu metu pagavau save mąstant, kad – gal paskambinti Birutei? – Tačiau adresą juk turiu, rasim ir suspėsim – tuoj sekė kita mintis. Ir tik kai Birutė man pasakė, kad ji tas dvi valandas neturėjo ką veikti – aš supratau, kad tai man buvo ne šiaip sau atėjusi mintis – iš vidaus padiktuota, o aš ją, deja, sutelkusi visą dėmesį į gausų lietų ir ieškojimą reikiamos gatvės – nuvijau šalin. Ir argi ne taip dažniausiai ir būna – pačių susikurti įvairiausi reikalai neleidžia išgirsti Minties Derintojo subtilaus balso?
Į savo ilgai nematytos dvynės sesers namus, atvykome vakare. O iš ryto mūsų su Viktorija laukė dar vienas nuostabus patyrimas – dalyvavimas gyvosiose pamaldose. Paprastai į gyvąsias pamaldas, vykstančias Vilniuje kiekvieną šeštadienį, mūsų šeima vykstame – kas antrą šeštadienį, mat kas antrą sekmadienį pamaldos vyksta ir Kaune. Taigi, šįkart dalyvauti pamaldose Vilniuje, mums gausis – antras šeštadienis iš eilės, nes šį savaitgalį mes atvykome ir į penktadienio Urantijos grupės užsiėmimą, ir visa šita įvykių eiga, manęs žinoma negalėjo nedžiuginti. Tokios progos gal daugiau ir nebebus?
Tai žinoma, kad jau kitą rytą, po Urantijos grupės studijų, vykti į gyvąsias pamaldas – nuostabus patyrimas. Dvigubas, pavadinčiau. Bet viduje aš sau dar mąsčiau – kokią nuostabią galimybę turi Vilniaus urantai, dalyvauti užsiėmimuose ir aktyviai pasireikšti kaupiant būsimam dvasiniui mokytojui tokio milžiniško svarbumo patyrimą. Kokia tai nuostabi galimybė, kad, jei jau visiškai atvirai, tai nesuprantu, kodėl toje mažytėje salytėje nesusirenka tiek, kad ji jau šiandien taptų vėl per maža? Kodėl – tiek daug – atsisako tokios neįkainojamos progos – mokytis – mokytis, sėdint prie vieno stalo su mūsų Mokytoju, kai šis visu savo nuoširdumu padės ir mokys susirinkusiuosius taip, kaip to reikia jiems šią akimirką labiausiai?
Po gyvųjų pamaldų šventovėje, aš vėl susitikau su savo seserimi ir visą popietę praleidau drauge su ja. Tačiau mano planai pasilikti antram vakarui, nakvynei – kiek pasikeitė, ir dar vakar vakare. Ši kelionė į Vilnių, man atskleidė daug įvairių niuansų, tokių, kurių aš nemačiau ir nepatyriau anksčiau. Ji man parodė, atvirai pademonstravo, kokia gili, jau tam tikro lygio praraja ir tuštuma gali atsirasti tarp Gyvuoju keliu žengiančiojo ir to ar tų, kurių visi interesai yra siejami tik su materialiu gyvenimu ir visiško nenoro žvelgti giliau, mąstyti plačiau, norėti daugiau nei vien patogumai. Galų gale – kalbėti skalsiau. Kodėl kažkada buvusios įdomios ir galbūt net ir juoką tau kėlusios kalbos, šiandien atrodo lėkštos ir tau jau sunkiai ir besuprantamos? Kodėl tavo žvilgsnis mato toliau nei tau stengiamasi pademonstruoti? Ir kodėl mažytės, kad ir buitinės kasdienos detalės aplinkoje, dabar tau akivaizdžiai atskleidžia daug daugiau nei apskritai kada nors anksčiau? Urantijos grupėje, temai išvystyti aš pasirinkau štai tokį teiginį – Jautrumas ir reagavimas į žmogaus reikmes sukuria tikrą ir tvirtą laimę, tuo tarpu tokie gerumo požiūriai apsaugo sielą nuo pykčio, neapykantos, ir įtarumo griaunančių poveikių. 1575 -01-11
Ir jeigu tu pats nuo mažens nebuvai mokomas kaip atrasti Kūrėją savo viduje, nematei pavyzdžio kaip gyvenama šviesoje ir darnoje – tai būtent studijos Urantijos grupėje, dalyvavimas gyvosiose pamaldose Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje kiekvieną savaitgalį, nuoširdi malda Kūrėjui bei aktyvus dalyvavimas forume, ir yra tas raktas į kitokį tave, į tikrojo tavęs atsiskleidimą, kuris tik toks ir sugebėsi pajausti – kitų reikmes. Tai yra ir tuos, kurie tavęs jau seniai suprasti negali ir gal būt dar ilgai nė nesistengs.
Kaip ir penktadienio vakarą, taip ir dabar, šeštadienio, mūsų su Viktorija vėl laukė svetingi ir šilti Birutės namai. Su ja, bei dar dviem urantais – Zita ir Evaldu, jau sekmadienio rytą, traukiniu, parvykome namo į Kauną. Čia, atvykę į sekmadienines gyvąsias pamaldas jau rinkosi Kauno ir kitų miestų urantai ir žinoma manęs ir Viktorijos jau taip išsiilgę mūsų žemiškosios šeimos nariai. – O, kaip gražu man buvo stebėti jūsų vaikus, kaip jie vienas prie kito taip glaustėsi. – Jau po pamaldų tarė man viena urantė.
Tai vis tik, ar supratote mielieji, ką aš tokio taip stipriai pajaučiau šioje išvykoje? – Tai milžinišką skirtumą tarp urantų, dedančių pastangas, kad Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šviesa sklistų iš mūsų atsivėrusio Kūrėjui vidaus, ir vis stipriau ir stipriau nuo mūsų tolstančią aplinką kuriai taip reikalinga Dvasinio Mokytojo pagalba, bet jos priimti ji kol kas dar nenorinti.
Telydi jus visus mielieji ramybė, Vita
vvita
2017-05-03 09:58:38
Mielieji dvasios seses ir broliai,
savu patyrimu noriu paliudyti kaip yra svarbus dvasiniai mokytojai musu visu gyvenime.
Siandien, kaip daugeli kitu savo darbo dieneliu salone, grazinau viena dvasios sese, kuri apsilanke pirma karta. Ir kaip nuostabiai apvaizda sudeliojo si susitikima, kad veliau pokalbio metu abi dziaugemes tokia nuostabia dovana.
Jei sirdis pasiruosusi ir atvertos dvasios durys tai viskas kaip per sviesta.
Vakar paziurejau kompiuteryje klientu sarasa. Visos desimt mano darbo valandu uzpildytos, net pertraukos tarp klienciu nebuvo. Tik atsiraityk rankoves ir svytek kiek pajegi, o ypac jei pamatai sarase nauja pavarde.
Paprastai tos pacios klientes sugizta kas dvi savaites. Kas jau nepriima sviesos ir tikroves, kaip zinome visi, tas ir klausyti nenori, ignoruoja, priesinasi kiek gali, tai ir nesvaistau energijos bereikalo. Tada lieka tik melstis ir siusti meiles virpesius kartu su Rojaus Trejybe AS ESU.
Kompiuteryje ziuriu, nuolatine kliente perkele susitikima ir atsirado laisva valanda. Ilgai netruko ir vel uzpildoma nauja pavarde kientu sarase.
O, labai smagu nauji patyrimai.
Niekada nieko neplanuoju. Ir gana daznai suerzinu aplinkinius dvasios brolius ir seses, nes visi visada viska planuoja ir planuoja, o as neplanuoju. Kiek ta akimirka pajegiu atsiverti Rojaus Trejybei AS ESU, tiek ir pajuntu vedima is vidaus. O paklausta kodel neplanuoju, pasakau, kad gyvenu su Kureju atrastu viduje ir atsiduodu vedimui is vidaus gyvendama sioje akimirkoje.
Jau buvo velus vakaras, septinta valanda, o pradejus darbuotis nuo vienuoliktos ryto iki devyniu vakaro, energija senka. Tokiais atvejais kreipiuosi i visu musu Tevus pagalbos.
Ir ta karta kelis kartus pakartojau-
JEZAU, ATEIK I MANO SIRDI IR PASILIK MANYJE AMZINAI...
Taip ir buvo atvesta si dvasios sese paskutine akimirka, kaip veliau ji ir paliudijo.
Nuejau i salono priekine erdve susipazinti. Pamaciusi labai simpatiska apie keturiadesimt metu moteriske. Pajutau idomius, nepaaiskinamus nuvilnijancius virpesius mano viduje.
Pasiuliau atsisesti i patogia pedikiuro kede. Pirmomis minutemis kliente labai kabinejosi prie kiekvienos smulkmenos vis reikalaudama sau dar didesnio demesio ir patogumu. Tarsi viskas yra negerai daroma ir nori pasakyti kaip tureciau ja aptarnauti. Kaip siandien as suprantu, ji pati kovojo su savo baimemis, stresu, nusivylimu, noru pasirodyti geresne, visa tai spinduliuodama zemo daznio virpesiais. Nustebo, kaip nuosirdziai visu savo ramumu, su meile is visos sirdies patenkinau visas jos uzgaidas ir vis juokaudama ja raminau, net uzdedama ranka.
Juk as pati jutau sava busena kokius virpesius skleidziu is vidaus. Nes paciomis pirmomis akimirkomis, kai tik ji pradejo kabinetis as tuoj pat pradejau jai melsti meiles-
AMZINIEJI ROJAUS TEVAI, MELDZIU, KAD JI PAJUSTU TAVAJA MEILE SAVO VIDUJE...
Suveike ta pacia akimirka.
O dar kiekviena ryta prasau, kad kiekvienam sutiktajam dvasios broliui ar sesei mano lupomis kalbetu Rojaus Trejybe AS ESU.
Taip pat pasitvirtina, nes kartais buna, lyg kazkas uzristu burna ir nerandu jokiu zodziu, nei anglisku, nei lietuvisku, jokiu. Zinau , turiu tuo metu tyleti.
Si dvasios sese pradejo teisintis, kad yra labai isranki viskam ir daug kas su ja bendrauja net supyksta.
Vel nuraminau, kad nieko tokio. Palikau pasedeti ja viena ir nuejau toliau besimelsdama.
Is vidaus liejosi dziaugsmas. Galvoju, oi kokia ta nuostabi malda i Kureja, tuoj nuramina, pripildo palaima, nors jau ir darbo diena beveik baigiasi.
Grizdama pas kliente zvilgteriu i kompiuteri, po sios klientes vel laisvos keturiasdesimt penkios minutes, o saunu neskubesiu daryti padikiura. Turesiu laiko pakalbinti, pasidometi kaip ir kuo gyvena, giliau pazinsiu jos baimes, nerima kuriame ji maudosi.
Ir vel apvaizda sudeliojo, kad turetume pakankamai laiko bendrauti Kurejo sviesoje.
Tik atsisedau daryti pedikiura, o ji man ir sako:
tu labai svyti, esi sviesios sielos.
Nebuvo laiko net galvoti ka ir kiek galiu sakyti tai dvasios sesei, zodziai liejosi su tokia ramybe ir gyliu zinojimu, kad ka as jai sakau ji sava busena pajuta. Ka ir netrukus pasake, kad tai tiesa ka sakau. Uzdavinejo daugybe klausimu ka darau, kad gyvenu tokioje dziaugsmingoje busenoje, kaip zinau kiek kievienam galiu sakyti apie musu visu Dieva, kaip tai pasiekti ta rysi su Dievu.
Ji vadino Dievu, o as jai neapakindama ryskesne sviesa vis kreipiau mintis i MUSU VISU TEVA ESANTI PER DVASIOS DALELE KIEKVIENO MUSU VIDUJE.
Pasakojau kaip GYVA IR TIKRA TEVA galima atrasti savo viduje pajuntant sava busena. Mokiau kaip reikia kreiptis i Kureja savais zodziais, kaip melstis. Malda savais zodziais kaip i Asmeni, nes mes esame ne fizinis kunas, o asmenybes kuria ir padovanojo Sviesos Saltinis ir centras kiekvienam. Ir visa ka sakiau vis paliudijau savais patyrimais, kad tai tykrove ir nuolat dedamomis pastangomis pasiekiama ramybe, palaima, kad Kurejo meileje istirpsta susierzinimas, skubejimas, atsiranda troskimas vis ilgiau islikti ir dziaugtis kiekviena akimirka. Kad nieko Kurinijoje nera atsitiktinai. Mes gauname savame kelyje visas situacijas, susitikimus ir zmones tokius, kokiu mums reikia, kad pasimokytume per kitus ir pasikeistume i geresnius, jei to trokstame. Kad kiekvienas dvasios brolis ar sese, kurie sukelia nepasitenkinima ar susierzinima yra musu dvasinei asmenybei isukis. Isukis ne smergti kita ir teisti, o suprasti ir panagrineti savas savybes ka Musu Visu Mylimas Tevas nori pasakyti per kitus ir pasimelsti siunciant Kurejo virpesiu pajutima kiekvienam. Nes gyva malda, pokalbis su Sviesos saltiniu skaidrina musu kiekvieno vidu. Auksto daznio virpesiai, tik musu pastangu deka, grando visa dvasini statines purvina dugna sukaupta per metu metus.
Kaip karta mano zemiskas sunus pasake-
as laimingas, kad tu mama parodei man ta gyva kelia ir nepraradau tu dvidesimt metu kaupdmas ta iliuzini purva, man lengviau nei tau mama, aciu Rojaus Trejybei AS ESU, kad butent dabar esu pazadintas ir zadinamas, o ne dvidesimt zemisku metu veliau.
Kuo jaunesnis pradedi pabusti ir gyventi jau su Kureju, tuo tikimybe didesne greiciau svyteti VISU MUSU TEVO MEILE i aplinka visumai. Nes tik is KUREJO ATRASTO SAVO VIDUJE IR PRISIPILDAI TA SVIESA.
O si dvasios sese vis gere ir gere ta KUREJO SKLEIDZIAMA SVIESA vis labiau atsiverdama nuosirdziai. Panoro savais patyrimais ir gyvenimo situacijomis pasidalinti. Prase pagalbos, kaip surasti TA GYVA TEVO DALELE SAVO VIDUJE.
Tokiu nuosirdziu akiu spindesiu dekojo, kad dalinuosi savais patyrimais ir TA NUOSTABIA TEVO SKLEIDZIAMA SVIESA. Klause kaip ir jai tai pasiekti. Dekojo ir sake, kaip reikalingos tokios zinios ir tokie mokytojai, kurie dalinasi drasiai, be baimes, savikritiskai, pripazindami ir savus suklydimus, SIA RYSKIA SVIESA.
O juk tai nera jokio didvyriskumo tik nuosirdus noras keistis i geresni, teisingesni, sviesesni nei esi dabar. Ir didziulis noras pajusti Rojaus Trejybe AS ESU savyje atrandant, patiriant sava BUSENA, TAI GYVA, TIKRA, TEISINGA.
Keistis paciam, o ne laukiant, reikalaujant, kad kitas pasikeistu. Kai tu pats augsi is savo vidaus dvasia ir spindesi, spindes ir tave supama aplinka.
Taip prabego musu abieju laikas vietoje vienos valandos iki valandos keturiasdesimt minuciu.
Jos telefone atskleidziau Urantija LT.forumo anglu kalba puslapi, parodziau kaip skaityti knygas, Jezaus Kristaus "Kalbu Jums Vel" Urantijos Knyga, lankstuka, kuri tuoj pats skaite ir i visus tuos klausimus norejo atsakymu. Pati net paprase mano telefono numerio ir klause ar galetume susitikti ne mano darbo metu pasimokyti dvasines sviesos. Su malonumu atsisveikinome, apsikabindamos tartum butume pazystamos visa amzinybe.
Ir kokia priesingybe, kalbant kiekviena akimirka, su kartu gyvenancia savo zemiskaja sese, kuri gyvena pas mane jau visa septyniata menesiu.
As ir pati daug ko ismokau, kad spaudimu patyketi, kad Rojaus Trejybe AS ESU yra tas vienintelis kelias i SVIESA, i MEILE, KAD TAI TIKROVE, KAD TIK SU JUO, PER JI IR JAME VISA TIKRA, GYVA.
Neitikinsiu ir nepriversiu troksti keistis, nors tai ir mano zemiska sesuo. O norisi padeti lyg mama buciau. Man paciai tai nuostabios pamokos, nuostabus isukiai, kuriu deka labai stipreju.
Nededant jokiu pastangu troksti augti, augti dvasiskai atverent sirdi Sviesos Saltinio Meilei, o tik gyvenant materialiuose siekimuose su isibujojusiu egoizmu, didelemis baimemis, pavydu, kaltinant kitus del savu nesekmiu.
Nuolat kaltinant mane uz tai, kad zinau jau zingsni i prieki kas gali buti.
Nes kiekviena akimirka mano lupos kartoja-KUREJAS, TEVAS, JEZUS, ROJAUS TREJYBE AS ESU, SVIESOS SALTINIS IR CENTRAS, MALDA, MEILE , TIESA.
Tiek suerzina mano zemiskaja sese, kad net verkdama priesinasi ir kovoja su vejo malunais ir savu seseliu, apimta vidines kancios ir nenoro priimti tikroves. O juk viskas padeta ant lekstutes panoseje.
Ir pakvietus drauge pasimelsti, nes jai nera tuo metu kur dingti, nes as vistiek garsiai melsiuosi, tai sutinka tarsi tai darytu del manes.
Ir tai visa visuma musu dvasios broliu ir sesiu, kurie neisileidzia TIKROVES IR SVIESOS i savo gyvenimus, o juk ir negali, nes NERA ATRASTO ROJAUS TREJYBES AS ESU SAVO VIDUJE. Ir gyvena saltyje, kancioje, liudesyje, depresijoje.
O MES, JAU PABUDE DVASIOJE SU ATRASTAIS ROJAUS TREJYBE AS ESU SAVO VIDUJE TIK IR GALIME IMINTI TA GYLIA DVASINE PEDA ATEINANCIOMS KARTOMS PALIKDAMI RYSKESNE SVIESA PO SAVO GYVENIMO SIAME PIRMINIAME EVOLIUCIJOS LAIPTELYJE.
Visus apkabinu siltu meiles glebiu. Laima.
LaimaJAV
2017-04-29 06:29:25
Mielieji dvasios broliai ir seses.
Siandien pasiklausiau Gyvas pamaldas Sventoveje Kaune (balandzio 16d.) garso iraso. Nuostabi gyvoji virpesiu jura-vandenynas tos gyvos gyvasties kuri kaskart uzlieja ir mane tik klausantis, o jau kokia gyva jega dalyvajant Sventoveje kada tiek daug garbinanciuju. Aciu mielieji uz tuos tikroves virpesius kurie skilnda is jusu kiekvieno. Net bunant ir labai toli jie pasiekia ir mano sirdi.
Siandien, kaip ir kiekviena ketvirtadieni ir mes Garbinome musu Gyvoje Sventoveje Rojaus Trejybe AS ESU. Dziugu uz toki vedima juntama viduje ir troskima tai daryti su Rojaus Trejybe AS ESU susiliejant akimirkos amzinybeje.
Paklausiusi Algimanto pamokomoji zodi po Garbinimo, tas sveikinimas su tariamomis sventomis velykomis ir as nusisypsojau, koks tamsos sydas apgaubes visa visuma kada tiek daug dvasios broliu ir sesiu nusigrezusiu nuo Sviesos Saltinio vis dar prikelia tariamai Jezu Kristu. Ir svencia pagoniskas isgalotas sventes.
Tai galiu patvirtinti savu patyrimu, bendraujant skaipo pagalba su anukeliu gyvenanciu Siauliuose.
Likus kekiom dienom iki tu tariamu velyku anukelis (desimt su puse metu) manes klausa: mociute ar tu zinai jau greitai velykos ir Kristu nukryziuota prikels.
Oo galvoju ir taip drasiai pareiske.
As jam ir sakau, juk Kristus gyvas jo vel ir vel kiekvienais metais prikelti nereikia.
Jis vel: oi mociute musu mokykloje mokytoja klaseje net advento kalendoriu sudare kiek dienu liko ir ka turime per tas dienelias padaryti, kad vel prikeltu Kristu.
Mielas mano vaikeli, ar nori isgirsti tykrove ir tiesa, klausiu.
Linkteli galvele berniukas ir pastato akytes naujai ziniai.
Oi geras tas skaipas, kai gali ir girdeti ir pajustu kalbos intonacija su veido israiska.
Ir trumpai, tvirai isporinu, kad tikrai Kristus buvo nukryziuotas ir prisikele trecia diena tik viena karta pries du tukstancius metu.
JIS TIKRAI GYVAS.
Kristaus prikelti kas metais nereikia, ir kiausiniu dazyti nereikia, tai isgalvota iliuzine svente, kuri prasilenkia su tikrove. Jezus Kristus gyvas. Juk tave visada mokau kalbetis su juo, kaip su gyvu asmeniu ir paciu geriausiu draugu kaip ir tu megsti tai daryti. Tu siandien ir pats sakai, kad sirdeleje kalbiesi su Jezumi ir tau patinka i Jezu kreiptis.
Anukelis ir vel- tai kodel mokykloje mokytoja sako kitaip ir net meluoja.
Mokykloje mokytoja ir baznycioje kunigai tai sako is nezinojimo ir nesupratimo ir nenorejomo priimti tikroves. Patys klysta ir kitus klaidina. Niekas ju nemoke.
Suzinojus tiesa ja reikia ir su kitais pasidalinti, ja paskleisti.
O tu jau dabar suzinojai tiesa apie Jezu Kristu, kad Jis gyvas ir Jo kas metai prikelti daugiau nebereikia. Ir tai suzinojas juk labai apsidziaugiai pats pajusdamas vidumi ta tiesa. O tu mielasis mano vaikeli ir busi tas pranasas paskleisti tiesa visiem, zinoma jei tik panoresi is savo atvertos sirdeles.
Anukelis dar labiau nudziugo suzinojas ta tiesa ir sako- ot kaip gerai, galesiu dar labiau kalbetis su Jezumi ir kitiem pasakyti. Pajutes sakoma tiesa, taip igavo drasos.
Vel toliau zaidziame lipdydami is plastelino medelius ir gelytes. Pasiuliau i medeli nulipdyti ir ant sakeles patupdyti du paukstelius.
O pauksteliai juk ciulba, ulba.
Pasiuliau pauksteliu giesme dainuoti-
"As meldziu visiems Meiles" anukeliui labai patiko.
Vel pamokiau, kad tai virpesiu giesme, kuri gydo aplinka.
Is kart atsivere. Pasakoja: mociute, man nepatinka vienas berniukas, kuris nemandagus spiaudosi negraziai elgiasi. Klausia ir ka man daryti. Vel mokau svelniai. Mes galime uz ji tik pasimelsti ir kartu su pauksteliais pagiedoti meiles dainele. Anukelis ir pradejo traukti musu megstama dailele- As meldziu visiems meiles, as meldziu tam berniukui meiles, as meldziu visiems meiles... Dainele uzsitese. Nuotaika anukelio vis svieseja.
Vel pradejo klausti apie spalvas. Kokios man labiausiai patinka. Sakau, kad melyna, geltona, o labiausia ruzava, nes tai Rojaus Trejybes AS ESU spalva. Ir nusiunciu nuotrauka i telefona Rojaus Trejybes AS ESU zenkla. Ir vel abu skaiciuojame septynis ziedus ir ziurime i pulsuojanti ziedo centra.
Klausimu vis daugeja ir noras suzinoti, o kodel butent ruzava Rojaus spalva, o kodel geriau melstis garsiai, kur yra ta Kurejo daliale patalpinta kiekvieno viduje ir kiekvienu kartu vis daugiau atviru pokalbiu apie Musu Visu Rojaus Tevus.
Vaiko atsiverima as pasiekiu tik per neskubejima, ilgus zaidimus kuriant pasakas kartu. Kada as nusileidziu iki jo zaidimu, iki jo lygio suvaikedama. Kartu dziaugiuosi, kartu taisome klaidas. Daznai net jo klausiu patarimu, kad pasijustu svarbus ir reikalingas kaip lygevertis pokalbio dalyvis.
Tik liudna, kad mokykloje tiesos niekam nebereikia. Mokytojai reikalauja is mokiniu pagal nustatytas nusenusias programas neidedami savos sirdies ir meiles tam auganciam vaikeliui. O kaip isliesi zinias is sirdies mokiniui, jei pacio mokytojo sirdis tuscia. Nepripildyta Kurejo Sviesos ir Meiles.
Tik atsiverimas Rojaus Trejybei AS ESU atrandan savo viduje ir pajuntant busena Rojaus Tevus yra tikras, gyvas kelias i musu visu namus- Roju.
Vienas is daugelio patyrimu, kuriais sirdis troksta pasidalinti.
Bukite visi apkabinti tikroves siltu glebiu.
Su mele Laima.
LaimaJAV
2017-04-21 08:06:03
Mielieji , koks nuostabus ir tobulas , mylintis ir gailestingas mūsų Kūrėjas ¬¬— Rojaus Trejybė-AŠ ESU , kai dar čia — evoliuciniuose laiko ir erdvės pasauliuose — savo pačius mažiausius vaikus — laisvą valią turinčius mirtinguosius žmones veda link Tobulumo , link Savęs , link Rojaus , suteikdamas jiems įvairius patyrimus , išbandymus , vis pamokydamas ir tobulindamas .
Nors į Forumą rašau labai retai , šįsyk vėl noriu pasidalinti nepaprastais ir nekasdieniais patyrimais .
Ne taip seniai , vieną atskubančio pavasario ankstų rytą susapnuoju pranašišką sapną , ir po rytmetinės maldos klausiu Kūrėjo , ką tai reiškia , nes visa dvasia jaučiu , kad čia — ne šiaip sapnas , atspindintis pasąmonės teršalus . Minties Derintojas mano protui praneša — sužinosi ... Ir po ketverių valandų skambina žemiškasis sūnus ir sako , kad nukrito su greideriu nuo taip vadinamo Sauserių kalno .
Jau keleri metai , kaip šis jaunas vyras dirba Kelių priežiūros tarnyboje ir jam , nors dar jaunas fiziniu amžiumi — greit sukaks 22 metai — patikėta sunkiasvorė technika , taip vadinamas greideris , su kuriuo greideriuoja , lygina Žemaitijos žvyrkelius .
Išgirdusi šokiruojančią žinią , nepuoliau į paniką , nes girdėjau žemiškojo sūnaus gan žvalų balsą , o ir sakė , kad nesusižeidė , tik nugara šiek tiek skauda . Truputį išsiaiškinusi įvykio aplinkybes , raminau jį , kad viskas bus taip , kaip ir turi būti — viskas Rojaus Trejybės-AŠ ESU Rankose — ir raginau jį pasimelsti , bet sūnus matė jau atvažiuojantį policijos ekipažą ir nerimavo , kaip dabar reikės ištraukti traktorių , ir — ar nebus lūžęs rėmas .
O greideris , pasirodo , ėmė ir užgeso — išsijungė variklis , neveikė stabdžiai ir buvo nevaldomas vairas — beveik pačioje viršukalnėje , ir tada ėmė riedėti atbuline eiga į pakalnę , įgaudamas vis didesnį pagreitį , kol , nuvažiavęs daugiau kaip pusę nuokalnės , suko į šoną , šiek tiek slydo šlaitu ir skriejo nemažai metrų žemyn , o pasiekęs eglyną trenkėsi į medžius juos versdamas žemėn . Žemiškasis sūnus , dar tik pradėjęs riedėti , tikėjosi , jog pavyks saugiai nusileisti į pakalnę , bet , kai įsibėgėjęs greideris beveik skrido , suprato , kad jau nieko gero nebus , o dar už nugaros pamatė vis artėjantį tankų eglyną . Ir kai jau krito nuo šlaito , instinktyviai įsikibęs į vairą , tai suvokė , kad čia — jau pabaiga — ir , kaip baisu mirti paties vairuojamame greideryje ...
Daug mažesnis išgąstis jam buvo ir anksčiau , kai nesuveikė 12-13t sveriančio traktoriaus stabdžiai važiuojant pakalniui , bet tada pavyko sustabdyti su taip vadinama šiūpele .
Į įvykio vietą atskubėję bendradarbiai stebėjosi ir negalėjo patikėti , kad jų bičiulis — gyvas ir sveikas . Sakė , kad gimęs po laiminga žvaigžde ir dabar turės švęsti antrą gimtadienį .
O traktorių vis tik vargais negalais pavyko ištraukti , ir dargi — jis važiavo — žemiškasis sūnus , nors ir patyręs didžiulį sukrėtimą , kad net kojos ir rankos drebėjo kaip epušės lapai , po kurio laiko parvairavo jį į įmonės teritoriją .
Dar tą patį vakarą sūnus mus , žemiškuosius gimdytojus ir savo draugę , nuvežė į įvykio vietą . Ir , kai savo akimis pamatėme , kur ir kokiomis aplinkybėmis viskas nutiko , pasirodė pritrenkiančiai keista , kaip galėjo mirtingasis išlikti gyvas , ir dargi be sužalojimų . Šlaitas , nuo kurio krito greideris , gana aukštas — kokių 7-8m — o toliau augo eglynas , kur matėsi traktoriaus išlaužytų medžių juosta — kelios dešimtys maždaug 40 metų brandumo eglaičių , sudarkytom aštriom šakom ir kamienais . Būtų pakakę ir vienos šakos , smigusios į traktoriaus kabiną , kad būtų tragiška lemtis , o pasirodė , jog lūžtantys medžiai net stiklų neišmušė ... Tiesa , jei traktorius būtų kritęs nuo kitam kelio pakrašty esančio šlaito , kuris buvo dar aukštesnis , o ir su didžiuliu akmeniu griovy , tai tikriausiai būtų vertęsis , o taipogi kelyje galėjo pasitaikyti ir kitos mašinos ar pėstieji .
Žemiškasis sūnus savęs klausė , kodėl būtent jam taip atsitiko , nes ir kiti greideristai kartais važiuoja su neveikiančiais stabdžiais . Mėginom ieškoti atsakymų dvasinėje plotmėje . Visų pirma — tai didžiulis išbandymas jam per sukrėtimą , nes pats patyrė , kad mirtingasis gali būti kaip šapelis nešamas vėjo , tačiau kažkokia nesuvokiama Jėga padeda išlikti gyvam fiziniu pavidalu . Būtų puiku , jei šis įvykis bent kiek transformuotų mirtingojo protą ir gilėtų itikėjimas į Aukštesnę Jėgą — Kūrėją — Rojaus Trejybę-AŠ ESU , nes net ir neįtikėjusiems buvo akivaizdu , kad čia suveikė mirtingojo protui nesuprantama Jėga — kaip mes , urantai , žinome — Rojaus Trejybės-AŠ ESU Apvaizda .
Prie šito prisidėjau ir aš — savo įtikėjimu ir maldomis — nes , kaip skelbia dvasios Mokytojo Algimanto Evangelija — KŪRĖJAS YRA GYVAS — IR KIEKVIENO VIDUJE — JĮ GALIMA ATRASTI . IR KŪRĖJAS YRA KIEKVIENO , ATRADUSIO JĮ SAVYJE , TĘSINYS . IR TĖVIŠKA MEILE PRIPILDO TĄ SŪNŲ AR DUKRĄ .
Jeigu kitam greideristui tai būtų nutikę , didžiulė tikimybė , kad viskas būtų baigęsi liūdniau , nes Išskirtinė Apsauga iš Kūrėjo dažniausiai gaunama tik einant dvasiniu keliu .
Šis įvykis — tai pamoka ir sūnaus bendradarbiams , mechanikams , kurie išleidžia techniką , įmonės vadovams , kad dar atsakingiau būtų žiūrima į kiekvienam priklausančias pareigas . Tačiau , jei nėra Gyvojo Dvasinio Pagrindo — atrasto Kūrėjo savyje ir gyvenimo bendradarbiaujant su Juo ir Jo Kūrinija iš MEILĖS VISŲ LABUI — tai vien tik pareiga ar baimės jausmas visų reikalų ir iššūkių neišspręs .
Juo toliau ir giliau einu šituo Gyvuoju Keliu , tuo labiau jaučiu Jo Realumą , Tikroviškumą , Gyvybingumą . Tik Šito Kelio dėka esu gyva ir kasdien stiprėju , tvirtėju tiek dvasia , tiek ir fiziniu kūnu . Dėdama nuoširdžias kasdienes pastangas palaikau gyvą ryšį su Kūrėju — Rojaus Trejybe-AŠ ESU garbinimu , maldomis ir pasikalbėjimu savais žodžiais , savarankiškai studijuoju Apreiškimus — URANTIJOS KNYGĄ , Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL , Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokymus AKIMIRKOS AMŽINYBĖ , dvasios Mokytojo Algimanto mokymus , tik , gaila , kad nedalyvauju Gyvosiose Pamaldose , bet turiu viltį , kad ateity atsiras galimybė kartu su kitais urantais garbinti mūsų Kūrėją , savo Tikruosius Tėvą ir Motiną .
Visus apkabinu su begaline meile
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė
Birutė
,
birute1
2017-04-12 22:51:24
Mielieji dvasioje,
Esu labai dekinga Rojaus Trejybei AS ESU ir Mokytojui Algimantui.
Kelias dienas esu dziausme visa siela, kad isdysau ir parasiau si pamokomaji zodi ir pasidalinau forume.
Kiekviena ketvirtadieni musu maldu metu pamokomaji zodi daznai skaitau.
Tai istraukas is Urantijos Knygos, Jezaus Kristaus "Kalbu Jums Vel" ar is Akimirkos Amzinybes knygos.
Visuomet, kiek ta akimirka pajegiu, stengiuosi mokytis sakyti ir sava samprata pamokymus juos uzsirasydama.
Tik nevisada esu tikra ar teisingai mastau ir kreipiu savo mintis link tikroves ir Sviesos Saltinio. Noriu buti tikra ir neklaidinti kitu dvasios broliu ir sesiu.
Sis mokytojo pataisymas mane labai sustiprino. Atsivere didesnis pasitykejimas Rojaus Trejybe AS ESU ir savimi. Sava busena pajutau pakylejima, pilnatve, kad turiu i ka remtis ir buti pataisoma nurodant tikroves vektoriu tokia suprantama kalba.
Nuosirdus aciu jums visiems, mielieji urantai uz sviesos virpesiu skleidima.
Apkabinu visus dvasioje su Rojaus Trejybe AS ESU.
Su meile, Laima.
LaimaJAV
2017-02-12 08:34:23
Mielieji, ką ik perkaičiau Laimo pamkomąjį žoį ir noriu pataisyti jos minčių vektorių.
Ka ir kaip būtų svarbi MALDA, bet ji TĖRA PASEKMĖ NUOŠIRDAUS IR GILAUS, IR GYVO, ATSIVĖRIMO KŪRĖJUI - ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU. O tai reiškia, kad svarbesnis yra veiksmas ne malda, bet ATSIVĖRIMAS - būtent atsivėrimas leidžia mums ir atrasti Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir ATSIREMTI Į ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU MALDA. Kada mes dar nemokame melstis savais ir nuoširdžiais žodžiais, JAU TADA MES GALIME ATSIVERTI KŪRĖJUI IR MOKYTIS BENDRAUTI - MELSTIS.
Štai kodėl aš jums NUOLAT SAKAU - ATSIVERKITE GILIAU IR NUOŠIRŽIAU.
Ir niekada NESKIRSTYKITE, KAS SVARBIAU JŪSŲ KASDIENOJE - ŠEIMA AR DRAUGAI, NES JŪSŲ SKIRSTYMAS BUS VISADA KLAIDINGAS, NES PRIKLAUSOMAI NUO JŪSŲ KOSMINĖS ĮŽVALGOS PLĖTIMO, JIS KEISIS. IR TAA JUMS BUS SKAUDU, KAD TAIP NETEISINGAI GRADAVOTE SAVO PRIORITETUS. Kodėl gi jūsų šeima turi stovėti aukščiau už jūsų draugus ar darbus, kas šitaip jums sakė? Kas šitiap jums sugradavo? O jeigu šeima iš jūsų tyčiojasi, o draugai jus supranta ir paremia, tai irgi tokią nesupratingą šeimą iškelsite aukščiau savo supratingų draugų? Jeigu taip, tai jūs esate dvasioje AKLI IR KURTI IR NIEKO NEIŠMANOTE APIE DVASIĄ IR GYVĄJĮ KELIĄ, IR JAME JŪS PASIKLYSITE DĖL KLAIDINGŲ ORIENTYRŲ.
Atsisakykite iš viso bet kokio GRADAVIMO, NES PROCESAS NETURI GRADAVIMO VERTINIMŲ - KAS SVARBIAU? BŪKITE SU ŠALTINIŲ GYVAME KASDIENOS KOMUNJOS RYŠJE IR KŪRĖJAS JUS VES TAIP, KAIP SUMANĖ JIS, O NE JŪS, TAIP MĖGSTANTYS VISKĄ GRADOPTI, IR DĖL TO KLYSTATE RINKDAMIESI SAVO PRIORITETUS KASDIENIAME GYVENIME.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2017-02-10 08:30:31
Mielieji dvasios broliai ir sese.
Siandien, ketvirtadienio ryta, musu Gyvoje Sventoveje Garbinimo ir Slovinimo maldose dalyvavo trys zemiskuoju pavidalu davasios broliais ir seses. Zinoma ir visa gausybe mums nematomu dvasiu ir tarpiniu butybiu.
Man, bundanciai sielai visuomet artimiau sirdziai yra visa kas paprasta ir visiem pradedantiems dvasine kelione suprantama. Visas grozis paprastume.
Tai ir pasakiau mokyma maldu metu, kad suprastu ir dvasios sese pradejusi retsykiais apsilankyti Gyvoje Sventoveje.
Siuo trumpu, paprastu pamokomuoju zodziu dalinuosi ir su visais:
Mielieji dvasioje,
Musu gyvenime, bundantiesm dvasioje yra labai svarbi MALDA.
MALDA KUREJUI, ROJAUS TREJYBEI AS ESU.
Gyvenant siuo sunkiu zmonijai laikotarpiu, kada visa aplinka skendi iliuziniame chaose,
kaip savanaudiskume, galvojant tik apie save, geriausiu atveju dar apie savo zemiskos seimos narius ir tai ne visada.
Gyvenant pyktyje, pavydo glebyje, kodel kitam geriau nei man, didziuliame susierzinime del smulkmenu, nes ir vel tik savanaudiskumo ir egoizmo apraiskos. Vis gyliau grimstama i tamsybiu liuna su visa iliuzine minia, galvojant kad visi tai daro ir kaip as cia issiskirsiu.
Gyvenat sumaistyje, net nezinant, kad pirmoje vietoje turi buti KUREJAS ir DVASINIAI SIEKIAI,
antroje vietoje ZEMISKOJI SEIMA, trecioje vietoje MEGSTAMAS DARBAS, o tik po to pomegiai, draugai ir visa kita.
O juk tai vis nenoras deti nors paciu maziausiu pastangu, kad nors kiek AS PATS PASIKEISCIAU IR PAGERECIAU, PASVIESETU MANO PACIO VIDUS, NUSKAIDRECIAU, SVIESIAU SU DZIAUGSMU MASTYCIAU IR DZIAUGCIAUS KIEKVIENA AKIMIRKA- AKIMIRKOS AMZINYBE... TAPDAMAS VIS LABIAU NAUDINGU VISUMAI.
O tai pasiekti galima tik vienu vieninteliu budu-
MALDA, NUOLATINE MALDA KUREJUI, ROJAUS TREJYBEI AS ESU, JEZUI AR MUSU VISU TEVUI.
Nuolatiniu rysiu ir pokalbiais, pasipasakojant ir pasidalinat dziaugsmais ir rupesciais su ROJAUS TEVAIS kiekviena akimirka- nuo ryto iki vakaro, be iseiginiu ir atostogu.
Tik tokiu budu, vieninteliu - galimas nusvitimas, apsivalymas, issilaisvinimas is bedu, ligu, vargu. Mums neduota vargti, sirgti ir gyventi nepritekliuje, skurde, saltyje ir alkaniems. Tai tamsi iliuzija ir nusigrezimas nuo SVIESOS SALTINIO.
Visi turtai ir dziaugsmai jau sudelioti kiekvienam ant auksiniu lekstuciu panoseje.
Tik per GYVA MALDA ir KASDIENIAS PASTANGAS visas dvasines dovanas ir visas kitas dovanas su dziaugsmu pasiimame ir pasiimsime kiekvienas.
BE GYVOS SVENTOVES IR GYVOS MALDOS ROJAUS TREJYBEI AS ESU MUSU VISU LAUKIA DEGREDAVIMAS IR SUSINAIKINIMAS.
Niekas negali pakeisti evoliucinio augimo DVASIOJE plano , net pats KUREJAS!
VISU PRADZIU PRADZIA IR TIKRAS GYVAS PAMATAS VISU PIRMIAUSIA YRA - DVASINIS!!
AMEN.
Bukite visi susildyti ir apkabinti meiles glebiu.
Su meile Laima.
LaimaJAV
2017-02-09 20:10:52
Keturių dienų patyrimas 2017.02.02-05.
Mano mylimieji,
Praėjusį savaitgalį, vasario 03-05 dienomis, turėjau nuostabius patyrimus, kurių liudininkais ir buvote dauguma iš jūsų. Noriu pasidalinti savo patirtimi su jumis, mano mielieji.
Vasario antros dienos rytą paskambino man Algimantas. Jo balsas buvo vos girdimas, mokytojas kalbėjo dėdamas pastangas . Pranešė , kad apsirgo ir paprašė manęs penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį pavaduoti jį Urantijos grupėje ir per pamaldas Vilniuje ir Kaune. Dar paprašė nupirkti jam pomidorų, daugiau nieko... Buvau darbe, bet kaip tik tuo metu turėjau laisvo laiko, tad iškart išsiruošiau į parduotuvę, kad kuo greičiau atlikčiau mokytojo prašymą. Ėjau link artimiausios parduotuvės, lengvas žiemos vėjelis gaivino veidą ir ramino protą. Liūdesį dėl Algimanto ligos keitė stiprus atsakomybės ir visiško pasitikėjimo Rojaus Trejybe- AŠ ESU jausmas. Jaučiausi taip, lyg būčiau gavusi labai aukštas dvasines pareigas, kurių niekaip nenusipelniau, nes paskutiniu laiku buvau dvasinėj stagnacijoj. Lyg ir dedu dedu pastangas , bet stoviu vietoj. Lyg irkluočiau iš visų jėgų, bet negaliu pajudėti, reikia papildomos jėgos, postūmio... Ir štai tas postūmis - dovana iš Rojaus Tėvų – pabūti mokytojo vietoj! Puikiai suvokiau, koks nuostabus patyrimas manęs laukia. Prieš kelis metus Urantijos grupėje jau tekdavo vesti užsiėmimus. Patyriau,ką reiškia būti mokytoja. Tuo metu savyje jaučiau tokio aukšto dažnio energinius Rojaus Tėvų virpesius, tokią palaimą, tokią vienybę su Tėvais, kokio niekad nejausdavau iki tol- nei Garbinant vienai, nei Šventovėje. Tai buvo daug aukštesnės kokybės patyrimai.
O po to, pavasarį, nusprendžiau surinkti Urantijos Knygos studijų grupę draugams ir pažĮstamiems savo namuose. Laukdavau tų užsiėmimų virpančia iš laimės širdim – žinojau, kokius virpesius patirsiu, kaip Rojaus Trejybė ves mane. Visą savaitę ruošdavausi – kiekvieną dieną. Keldavausi 5-6 ryto ir iki išėjimo į darbą skaitydavau Urantijos Knygos dokumentus daugybę kartų, kad kuo geriau suprasčiau, kad jie taptų mano savastimi, kad būtų lengva papasakoti sunkius tekstus savo mokiniams. O pradėjau nuo pat pirmųjų dokumentų, kurie patys sunkiausi... Vis gi mano mokiniai išsiskirstė atėjus rudeniui, jau spalį nebesulaukdavau jų. Liko tik nuostabūs prisiminimai ir patirtis.
Taigi ir dabar, kai Algimantas paprašė jį pavaduoti, numaniau, kad bus tikrai nuostabu... Buvo taip gera viduj,taip ramu, taip šviesu... Mano pačios penktadieninis namų darbas jau buvo paruoštas. Išspausdintas ant lapų. Vis skaičiau ir skaičiau, kad kuo geriau prisiminčiau, bet tekstas niekaip nelindo į galvą – tik apversavau lapus ir neprisimindavau nė žodžio... Bet po Algimanto skambučio iškart nustojau dėl to sau sukt galvą. Žinojau – kai reiks, ką nors pasakysiu. Ir pasakiau, bet visai ne tą, ką buvau užsirašius... Penktadienį susirinkome aš, Leonida, Jurgita ir Gažina – keturios, tiek, kiek Rojaus Tėvų, pagalvojau. Ir pradėjome garbinti. Virpesiai vis aukštėjo ir aukštėjo su kiekvienos iš mūsų garbinimu, vieną akimirką taip pradėjo suktis galva, lyg būčiau sūkūryje. Dabar, pagalvojau, jei pasileisčiau, tai galėčiau pakilti ir išskristi...- tokia jėga nešė kažkur viršun... taip nuostabu.
Po maldos ėmėmės namų užduoties.Pirmiausiai savo ištrauką perskaitė ir interpretavo Leonida, po to Gražina, kuri ruošėsi savo pasirašytą tekstą tik perskaityti, o kai pradėjo, tai viską papasakojo savais žodžiais. O po to Jurgita, kuri teksto net nebuvo pasirašiusi, bet puikiai ir įkvepiančiai papasakojo...A š užbaigaiu ratą savo pasakojimu. Pabaigai vėl pagarbinom,pasimel dėm ir baigėm užsiėmimą 18:28. Grįžau namo ramia širdim ir visiškai atsidavus Rojaus Trejybės- AŠ ESU valiai.
Šeštadienį kėliausi šeštą ryto, tiesiog Trejybė pažadino, kad eičiau gaminti karšto patiekalo urantams, kaip ir Algimantas daro. Iš vakaro turėjau užmerktų grikių. Buvo kaip reikiant išbrinkę, tad sudėjau juos į skardą ir pašoviau į orkaitę. Tuo metu susmulkinau 2 svogūno galvas , 2 morkas, pundelį šampinjonų, apkepiau, į kepimo pabaigą įdėjau provanso žolelių,čiobrelių, kumino, ciberžolės,raudonųjų ir juodųjų pipirų (visko saikingai) ir druskos. Jaučiau, kad viską Rojaus Trejybė reguliuoja. Tada viską supyliau ant grikių ir dar trumpam pašoviau į orkaitę, kad būtų kuo karštesni prieš dedant į platų didelį termosą, skirtą patiekalams, ne gėrimams. Tokį termosą įsigijau visai neseniai, kai Algimantas mus visus pradėjo stebinti savo kulinariniais šedevrais.
Kai atvykau į Šventovę, visi jau buvo susirinkę. Dalis urantų jau žinojo, kad šį sykį pamaldas vesiu aš, kiti nustebo. Prasidėjo garbinimas. Kaip ir Urantijos grupėje, su kiekvienu garbinimu vis labaiu ir labiau virpėjo visas mano vidus, palaimingai virpėjo, vis labaiu ir labiau priimdamas Rojaus Trejybės – AŠ ESU virpesius. Jaučiau , kiek daug aplinkui mus buvo akimis nematomų dvasinių būtybių, įvairių dvasinių rangų, visi garbinome, kaip tikri broliai, viena šeima. Buvo nuostabu!..
Po garbinimo sakiau pamokslą. Tam visiškai nesiruošiau, net nežinojau apie ką kalbėsiu. Pasitikėjau Rojaus Trejybe . Ir kalba liejosi laisvai ir tvirtai. Lyg aš, Birutė, būčiau tik viso to , kas vyksta, stebėtoja.
Buvau tokia pakylėta, tokia laiminga...
Po to visi nuostabiai dėkojome,meldėmės. Jautėsi susitelkimas, rimtis, atsakingumas. Toks geras jausmas viduje, toks pasitikėjimas Tėvais.
O tada , kai baigėme melstis, paraginau pasakyti pamokomąjį žodį. Mūsų , urantų, kiekvieno dvasinis laiptelis yra labai skirtingas. Vieni – jau gerokai paūgėję , kiti – dar tik žengia pirmuosius žingsnius. Todėl ir pasisakymai atitinkami. Man, dar neturinčiai tiek patirties, kiek Algimantas, buvo sudėtingas uždavinys neleisti įsiliepsnoti ginčams , kurie kyla dėl pasąmoninių teršalų, puikybės, gyvulinio ego.
Norėjosi , kad visi išlaikytų tą nuostabią būseną po garbinimo ir maldų, tuos nuostabius virpesius iš mūsų Rojaus Tėvų. Dar daug dalykų reiks įsisavinti tampant tikrąja Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokytoja.
Sekmadienį su Zita vykome į Kauną. Kaune vos keli urantai žinojo, kad ne Algimantas ves pamaldas. Bet jaučiau brolių ir sesių palaikymą, supratimą, rimtį ir dvasinę šilumą. Tik viena sesė atsistojo ir paliko pamaldas dar prieš man pradedant garbinimą. Nors ir prieš pradedant garbinimą visiems pasakiau „ bet kokiomis aplinkybėmis mes, urantai, turime prisiminti ir suvokti , kas mes esame...“.
Pradėjau garbinimą. Ir viskas ėjosi puikiai puikiai. Net vaikai vaikščiojo lyg ant pirštų galiukų, tyliai kaip musės. Kas gali būti nuostabiau už atsivėrimą mūsų nuostabiausiems Tėvams,Rojaus Trejybei-AŠ ESU! Po to pamokslas, kuriam taip pat specialiai nesiruošiau, bet viskas liejosi, liejosi... Maldos – tokios gyvos, tokios nuoširdžios, tokios tikros tikros...Kiekvienam jaučiau tokią stiprią tėvišką meilę, tokį artumą, trauką,atsidavimą... Kiekvienas buvo lyg mano pačios viduje, toks savas savas...
Per mokinių pamokomąjį žodį manęs vėl laukė iššūkiai, su kuriais, turiu vilties, padedant Rojaus Trejybei – AŠ ESU, pavyko susidoroti. Norinčių pakalbėti tikrai netrūko, reikėjo sekti, kad broliai nepradėtų kalbėti po kelis vienu metu, neslopintų vienas kito jausmų...
Po to sėdome prie stalo! Aišku , sukalbėjau padėkos ir laiminimo maldą, prieš tai.Sėdėjome ratu, dalinomės maistu, kalbėjomės. Kaip ir dera tikrai šeimai...
O tada Vytautas mus su Zita, kaip įprasta, pavėžėjo iki autobuso ir mes išvykome i Vilnių. Bet čia, bevažiuojant, Rojaus Trejybė man pateikė dar vieną siurprizą. Mano žemiškas tėtis yra iškeliavęs į morontinius pasaulius 2002m. Jo iškeliavimo dieną, tada aš dar nebuvau Urantė, labai nuoširdžiai meldžiausi už jo sielą, kad ji kiltų į šviesą, link Dievo. Poto labai retai kada pasimelsdavau už jo atsivėrimą. Bet vis pagalvodavau, ar tėtis buvo prikeltas jau trečią dieną? Atsakymo negaudavau.
Per maldą Kaune man netikėtai atsirado labai stiprus noras pasimelsti už savo žemiško tėčio atsivėrimą. Ir staiga čia, autobuse, aš gaunu žinią, kad tėtis buvo prikeltas, kad jis kaip tik dabar perėjo vieną iš savo mokymo etapų, įvykdė patikėtą jam užduotį ir jam kaip dovana buvo suteikta informacija apie mane, kad aš taip pat pradedu savo naują laiptelį Urantijos planetoje, kaip dvasinė mokytoja, ir tik ką pravedžiau pamaldas Kaune. Tą akimirką pajutau tokį ryšį su tėčio asmeniu, tokius aukštus virpesius, net ašaros pradėjo tekėti skruostais iš dėkingumo... Tokia brangi man ši Rojaus Trejybės dovana...
Rojaus Trejybės – AŠ ESU meilė ir dosnumas begalinis, tobulas, visaapimantis, pranokstantis vaizduotę...
Kokia skurdi mano kalba, trūksta žodžių, o kaip norėtūsi rasti žodžių, vertų Rojaus Trejybės – AŠ ESU didybės...
Mylima Rojaus Trejybe – AŠ ESU, aš garbinu ir šlovinu Jus, dabar ir per visą amžinybę...
Birutė(Vilnius)
Birute
2017-02-09 02:31:36
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.