Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Šią istoriją papasakojau savo pusbroliui, jo žmonai, ir nuo vaikystės dienų draugui, kada vakar lankiausi Utenoje, kad jie nors maža dalele patikėtų Kūrėjo ir Apvaizdos realiu buvimu ir veikimu, kuo jie tikrai netiki. Pusbrolis išklausė mano pasakojimą, tai pasakė – Čia dar reikia pagalvoti, kaip tą paaiškinti. O draugas man pasakė, jog tai tik toks sutapimas.O istorija buvo tokia.
Praėjusį šeštadienį (2016 09 24 ) jau pasibaigus mūsų gyvosioms pamaldoms Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, Vilniuje, ir prasidėjus tai mūsų kolektyvinio bendravimo daliai, kuomet aš urantų prašau pasakyti SAVO PAMOKOMĄJĮ žodį - tie, kurie nori - tam, kad šitokiu būdu jie kauptų PATRYIMĄ, KAIP DVASINIAI MOKYTOJAI, SUTEIKDAMI MOKYMUS KITIEMS, suskambo mano telefonas. Kai išjungiu telefoną prieš garbinimą, tai būna ir taip, jog prisimenu tik vakare, ar grįžtant į Vilnių, o būna ir taip, kad tik kitą dieną pastebiu, jog telefonas taip ir nebuvo įjungtas. O praėjusį šeštadienį neišjungiau telefono, dėl to man ir galėjo paskambinti.
Nutraukiau savo atsakymą APIE MUSULMONUS TERORISTUS - ir kaip tik tuo metu aiškinau, kad Koranas sako, jog paaukojęs savo gyvybę vardan Alacho, musulmonas eina tiesiai į Rojų, tad išsiimdamas telefoną iš kišenės dar pajuokavau - na, štai ir skambutis iš Rojaus.
Skambino Lina iš Kauno, tad aš negalėjau jai neatsiliepti. Ji susijaudinusiu balsu man pasakė, kad naktį išbėgo į lauką jų neseniai paimtas jaunas kačiukas, kuris lauke dar nesiorientuoja, o priedo dar palijo per naktį, tai ir pėdsakus lietus visus nuplovė, Ji visą naktį ir meldėsi, ir su savo vyru jo ieškojo savo kieme, mat jie gyvena privačioje valdoje, ir niekur jo nerado, todėl ji prašė mūsų pasimelsti kolektyviai.
Mes dar buvome visi neišsivaikščioję, tad tuoj pat ir pasimeldėme. Aš garisiai tariau maldos žodžius, o viduje buvo tvirtas ŽINOJIMAS, kad Apvaizda kačiuką tiesiog PARNEŠ.
Kada parvažiavau namo net ir minties nekilo, tai atsiras kačiukas ar ne – jis bus TIESIOG PERKELTAS ATGAL. Ir netrukus mano telefone pasigirdo gautos naujos žinutės signalas - sulaukiau Linos žinutės – Kačiukas sugrįžo, ir mums urantams, padėkos už maldą. Aš tuoj pat parašiau šią žinutę Jurgitai, Vitai, kuri su savo šeima dar buvo pakeliui iš Vilniaus į namus Domeikavoje – šalia Kauno, Birutei, Kristei, vilniškiui Vytautui, Leonidai, ir iš visų gavau atsakymus, pilnus susižavėjimo ir Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir maldos galia. O Leonida man paskambino ir pasakė, kad ji tik grįžusi iš gyvosios Rojaus Trejybės-AŠ ESU ŠVENTOVĖS, PASAKOJO APIE ŠĮ PATYRIMĄ savo namiškiams, ir sake, kad Algimantas tarsi atsitiktinai neišjungė telefono, nors tai buvo padaryta specialiai Apvaizdos, kad Lina galėtų jam prisiskambinti, ir Leonida savo namiškiams tvirtino, jog Apvaizda padės, ir kaip tik ties tais žodžiais ji gauna mano žinutę, jog kačiukas sugrįžo, ir Lina dėkoja urtantams už maldą, ir šią žinutę Leonida perskaito savo namiškiams, kad ir šie pamąstytų apie Apvaizdos tikrumą ir veikimą, ir maldos veiksmingumą, kada ji sutampa su Kūrėjo valia. Ir šis patyrimas sustiprino Leonidą daug daugiau negu jos namiškius privertė tokiu patyrimu DAUGIAU PATIKĖTI IŠ VISO.
Tuo tarpu manęs Linos žinutė visiškai nenustebino, tai tik patvirtino patį mano ŽINOJIMĄ - TOKĮ, TARSI PATS BŪČIAU LABAI NETOLI KAČIUKO, TELIKO TIK IŠTIESTI RANKĄ IR JĮ PAIMTI IR NUNEŠTI NAMO.
Vis tik man buvo ĮDOMU – O KOKIU GI BŪDU kačiukas bus pargabentas atgal.
Savo maldoje aš būtent ir akcentavau ne Apvaizdos patį veikimą, o būtent Apvaizdos veikimo BŪDĄ, kad tą kačiuką ji ne tik sugrąžintų, bet SUGRĄŽINTŲ ĮPATINGU BŪDU, kad būtent tas sugrąžinimo būdas sustiprintų ir Linos įtikėjimą ir pasitikėjimą Apvaizdos veikimu, kad tokio kačiuko sugrįžimo būdo niekaip nepaaiškinsi vien tik logika ar vien tik fiziniais veiksmais, ir turėsi pripažinti APVAIZDOS ĮSKIŠIMĄ, PANOKSTANTĮ IR LOGIKĄ, IR MATERIALAUS DĖSNIO PASIREIŠKIMĄ.
Atsidaręs savo elektroninį paštą, pamačiau elektroninę žinutę nuo Linos, ir kada ją perskaičiau, supratau tą buvusį mano viduje žinojimą apie tą savo RANKOS IŠTIESIMĄ IR KAČIUKO PAĖMIMĄ.
LINA MAN RAŠĖ -
Gana įdomiai jis atsirado. Po to skambučio pasiėmiau savo kalytę ir mes vėl išėjome ieškoti. Aš vis galvojau, kad jei apvaizda padės, kaip tai įvyks? Ar aš jį pamatysiu, gal šunytė pastebės, o gal jis pareis pats? Buvau pasiėmusi telefoną (nors šiaip vaikščiodama su šuniuku niekada neimu) ir prašiau Sauliaus, kad jei kas pasikeistų, paskambintų. Pavaikščiojus mums kokį pusvalandį, suskambo telefonas - katinėlis jau namuose. Greitai parlėkėm. Pasirodo, katinėlis atsirado mano miegamojo trečio aukšto balkone. Saulius išgirdo kažkur miaukiant, nulėkė ieškoti ir rado persigandusį vaikščiojantį balkono turėklais. Tą balkoną buvau apieškojusi keletą kartų: ir šiąnakt kelis kartus, ir ryte, ir prieš eidama į lauką. Žinoma, nieko nebuvo. Be to, visą laiką jį šaukiau. O tas kačius, jei tik įlenda į kokią spintą ir po dešimt minučių apsižiūri, kad durys jau uždarytos, paleidžia gerklę. Dabar vėl viskas gerai. Kačiukas, visiškai atsigavęs, vėl siaučia namuose.
Štai atrodytų toks nedidelis patyrimas, bet kiek jis urantams suteikė daug peno apmąstymams, kiek jis daug urantų įtraukė į šio epizodo savo asmeninius patyrimo segmentus, kiek daug jis sustiprino urantų įtikėjimą, kiek urantams suteikė pasitenkinimo, koks vis tik yra nuostabus GYVASIS Kūrėjas, realiai veikiantis per Savo apvaizdą ir mums teikiantis realią PAGALBĄ. Ir visa tai VISŲ URANTŲ - IR NE TIK JŲ - SUSTIPRINIMUI IR LABUI, KAD MES DRĄSIAU JAUSTUMĖMĖS GYVAJAME KELYJE.
TELYDI JUS KŪRĖJO PALAIMA IR RAMYBĖ, IR MANO BROLIŠKAS APKABINIMAS.
Algimantas
2016-09-29 13:21:47
Mielieji, dvasios broliai ir seses.
Si ankstu ryta, dar nepatekejus saulutei, klausiausi Gyvuju Pamaldu sestadieninio
(rugsejo 10d.2016) iraso.
Tiesa, Gyvuju Pamaldu Rojaus Trejybes AS ESU Sventoveje irasus klausausi istisai.
Nuo ryto iki vakaro namuose, visur kur tik yra galimybe, ir masinoje, net ir einant miegoti paleidziu garso irasa.
Tai mano pati graziausia gyvoji muzika. Ir nuramina, ir pakyleja, ir apvalo.
Nuostabi gyva, auksto daznio simfonija.
Jusu grazias nuotraukas Gyvoje Sventoveje, kurias atsiunte Algimantas, turiu ir dziaugiuosi. Su meile apkabinu kiekviena.
Turiu ir tas, kur jus visi urantai einantys gyvuoju keliu susirenkate i Vilniuje esancia Gyvaja Rojaus Trejybes AS ESU Sventove.
Su dziaugsmu apziurynejau visus kampelius ir spalvas tos patalpos, is kurios pasklinda tokia auksto daznio virpesiu galia garbinimo metu.
Gyvaja Sventove Kaune taip pat aplankau nuotrauku pagalba.
Taip ir si ryta besiklausant, mane aplanke vizija.
Staiga as atsirandu klaseje, kur jus visi susirinke ir garbinate Rojaus Trejybe AS ESU.
Bet tame kambaryje atrodo ne taip sustatyti stalai ir kedes, kaip esu maciusi nuotraukose.
Tie stalai ir kedes , jie kaip klaseje trimis eilemis ir prie mokytojo stalo paciame klases priekyje sedi kazkoks vyras ir uzrasyneja ant balto popieriaus, tarsi sau pasizymi zodzius. Visa daugybe urantu sedi prie stalu eilemis, kaip mokyklos klaseje.
Zinau Algimanto nera, jis paliko mus, kad patys urantai uzbaigtume pamaldas.
Klaseje didziulis surmulys ir triuksmas sukeliamas paciu urantu, ne vaiku, bet suaugusiu urantu. Vieni ieina i klase, kiti iseina, visi juda, kruta lyg kazkur skubetu, rankines kilnoja, krapstosi, snibzdasi, blaskosi kiekvienas.
Man kilo noras paklausti klausima to sedincio prie stalo mokytojo, bet taip ir atsisedau pirmoje eileje istiesdama kojas ant kitos kedes.
Staiga pries visa klase, man is desines atsistojusi Vita pradejo garbinti Rojaus Trejybe AS ESU. Ziuriu Vitai i akis, o ji garbina ir ziusi i toli, i klaseje sedinciuosiu.
Ji ilgai Garbino Rojaus Trejybe AS ESU.
Man tuoj atejo zinojimas ir dziaugsmas, juk as ne Lietuvoje, bet vistiek esu Gyvoje Sventoveje. Ziuriu Vitai i akis, o ji tik uzdejo ranka man ant kojos ciurinio ir toliau garbina.
Na va galvoju, smagu ne tik susirasynesime, bet ir abi apsikabinsime fiziskai, susipazinsime po pamaldu. Galvoju, tai saunu, nera jokio geografinio atstumo, jokio laiko skirtumo, jokiu sienu.
Bet tas chaosas keliamas maldose susirinkusiu urantu vis netyla ir tesiasi.
Manes niekas nemato, kad as taip pat dalyvauju.
Vita pasako, kad dabar uzbaigs pamaldas mano sesuo (Vitos sesuo).
Ir jau salia manes atsistoja moteris tamsiais iki paciu plaukais, sviesiu, nuosirdziu veidu. Girdziu Vytauto(to vyresniojo baltais plaukai)balsa sakant:
nu jau ne, netinka cia uzbaigti pamaldas pirma karta atejusiai ir nieko dar nepalankusiai Gyvos Sventoves pamaldu.
Vizija dingo.
Dar bunant uzsimerkus, pirma mintis kuri aplanke- koks musu urantu issiblaskymas, net pamaldu metu.
Tos mintys klajunes, laksto, sokineja, iseina, ateina, juda, kruta, jokio susikaupimo ir tylos SAVO VIDUJE.
Tai ir garbinimo kambaryje maciau ta viespataujanti chaosa, judejima ir neramuma.
Atsimerkiu, ziuriu esu savo kambaryje.
Ir tik po to susimasciau, jei vidus triuksmauja ir prote verda karsta sriuba(bulviene), tai ir pamaldu metu, klausantis irasu, kuriais gyvenu vos ne kiekviena akimirka, vyrauja triuksmas, surmulys, sunku nurimti savo viduje. Tartum protas ir ramus, bet fizinis kunas nenustygsta vietoje. Tai ir rodo seklu atsiverima ROJAUS TREJYBEI AS ESU.
Sunku suprasti, isgirsti kas sakoma maldu metu. Tarsi atejau ir tik del saves pagarbinau, pasimeldziau ir jau svarus iskeliavau savais keliais iki kitos savaites.
Tikrai, niekam netaikau asmeniskai, bet kalbant vardan visu geroves norisi kuo aiskiau ir garsiau paskleisti TA NUOSTABIA ROJAUS TREJYBES AS ESU VIRPESIU JURA, TA GYVA SIMFONIJA, KAD ISGIRSTU NET KURCIAS. IR KURIS, GAL BUT PIRMA KARTA NUOSIRDZIAI IESKO TOS SVIESOS.
Juk mes gyvename ir einame pazadinti, kad dar labiau zadinami, kad ryskiai, aiskiai spindetume ir sviestume savo kasdieniais darbais ir pastangomis i aplinka vardan kitu geroves, kad sustiprintume uz save silpnesni, pakyletume kiekviena silpumo akimirka, net ir taip kaip apkabina ir sustiprina mus visus gyvai, tikroveje gyvenanciu jau su ROJAUS TREJYBE AS ESU.
Ir man daznai buna sunku sustabdyti tuos jaunus laukinius minciu zirgus. Kaip ir sakiau mintys klajunes, bet visuomet, kiekviena laisva akimirka, kai tik pagaunu save, kad ir vel mintimis klajoju.
Per diena daugybe, tikrai daugybe kartu. Visuomet, ta pacia akimirka prisimenu, kad mano delnas yra ties mano nosies galiuku ir as esu ne toliau, kaip ties savo nosies galiuku ir tik gyliau i vidu, i savo vidu. Tik ties cia ir tik viduje, savo viduje as esu tikroji, tikroji asmenybe padovanota Rojaus Trejybes AS ESU ir tik viduje su esanciais ROJAUS TEVAIS as esu tikra ROJAUS TEVU DUKRA.
Kiekviena, tikrai kiekviena laisva akimirka kartoju tuoj pat-
AS GARBINU IR SLOVINU TAVE, KAD IR VEL TU MANE PARVEDEI NAMO- I FIZINE, TAVO PADOVANOTA SVENTOVE IR GYLIAU I VIDU PAS SAVE.
AS GARBINU IR SLOVINU TAVE, KAD VEDI MANE DABAR JAU IS VIDAUS.
Ir taip kartoju dirbdama, darydama masaza, tylos akimirka, kada nereikia kalbeti su kientemis, vaziuodama masinoje, tvarkydama savo buiti ir taip kiekviena akimirka.
Mane tai labai nuramina ir vis labiau sustiprina gyventi kiekviena akimirka tikroveje su ROJAUS TREJYBE AS ESU.
Ir tik dedama kasdienes pastangas galiu ir turiu vidinio zinojimo, stiprybes is ROJAUS TEVU, kaip nuraminti, kai verkia ant mano peties, kaip kiekviena valanda padirbejusi, pasikalbejusi, paskleidusi sviesos zodius klientem ( o ju turiu kasdiena po desimt) galiu pamatyti veido pasikeitusia israiska. Is paniurusio, pilno streso, susirupinusio veido, pasikeicia i prasviesejusi, linksma, lyg nasta butu nukritusi nuo peciu.
Visuomet matau rezultata ir norisi uzfiksuoti nuotraukoje kiekvienos veida, pries susitikima ir po susitikimo. Kaip diena ir naktis.
Po, nuotrauka visuomet buna daug sviesesne.
Tik negaliu kiekvienai pasakyti, kodel pabuvusi susitikime valanda laiko pasikeicia jos busena.
Nors kiek ryskesnes sviesos sakinys, tuoj apakina ir is baimes uzsimerkia. Tai ir tenka kalbeti labai atsargiai.
O juk susitinka su ROJAUS TREJYBE AS ESU per mano rankas, nes dirbu su Rojaus Trejybe AS ESU.
Gana daznai paklausia is kur tiek daug zinau.
Ispyskinu: tai is Rojaus Trejybes AS ESU, is Kurejo ir dedamos mano kasdienes pastangos sviesinti aplinka.
O juk kiekviena diena paprasau, kad GEROVES VIRPESIUS, ROJAUS TREJYBES AS ESU MEILE IR SILUMA PAJUSTU KIEKVIENAS SUTIKTASIS MANO KELYJE IR VISOS KLIENTES PAJUSTU TIKROVES VIRPESIU PRISILIETIMA MANO RANKOMIS IR TROSKIMA SURASTI ROJAUS TREJYBE AS ESU SAVO VIDUJE. KAD MANO LUPOMIS KALBETU MUSU VISU ROJAUS TEVAI.
Kito kelio nera. Vienas vienintelis tikras, gyvas.
Kiekvienam prieinamas. Ir tik su ROJAUS TREJYBE AS ESU EINANT KASDIEN, KAS AKIMIRKA VIS LABIAU IR LABIAU NORISI GYVENTI VARDAN KITU PALAIMOS, DZIAUGSMO, GEROVES.
IMINTI IR PALIKTI PO SAVES TA GYVA TIKROVES PEDA ATEINANCIOMS KARTOMS.
Bukite visu mano nuosirdumu apkabinti tikroves ir meiles glebiu. Laima.
LaimaJAV
2016-09-13 04:58:35
Pirmasis mano susitikimas su dvasios broliu Kęstu jau turi tęsinį, nes turėjau dar vieną įdomų patyrimą, kuriuo noriu pasidalinti.
Šios savaitės pradžioje, pirmadienio rytą būdama su draugu Robertu sodyboje kartu sumanėme, kad reiktų aplankyti jo pusseserę ir tą patį pusbrolį Kęstą, pas kurią šis ir gyvena, ir su kuriuo aš neseniai pasidalinau gyva Rojaus Trejybės-AŠ ESU šviesa ir tiesa. Ši draugo pusseserė jau anksčiau buvo mus kvietusi pas save į svečius valgyti jos kepamų bulvinių blynų, taigi buvo gera proga vėl apsilankyti ir pasimatyti. Robertas šypsodamasis netikėtai man ir sako, kad „važiuosime šviesos paskleist, o ne bulvinių blynų valgyt, jie tiktai pretekstas“. Aš nusijuokusi atsakiau, jausdama nuoširdų pritarimą, kad man patinka tokios jo mintys. Ir štai su tokiu pretekstu mes vakare nuvykome į svečius, į Žiežmarius.
Tačiau dar važiuodami iš sodybos į Vilnių tos dienos popietę abu kalbėjomės apie Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, kurį Robertas pats savo noru ėmė skaityti dar aną savaitę, mums abiems atostogaujant Slovakijoje, ir tęsė grįžęs namo toliau, kai tuo tarpu aš pradėjau jį skaityti rusų kalba. Šitaip ir važiavome besidalindami mintimis, kad šis apreiškimas turėtų padėti ir jo pusbroliui Kęstui, kuris pats išsikapstęs iš alkoholizmo liūno jau padeda ir kitiems, turintiems tokių pat problemų, taigi pasisėmęs gyvos dvasinės šviesos iš šio apreiškimo įgautų dvasinės stiprybės ir galėtų pats praktiškai pritaikyti įgytas žinias.
Vakare prieš važiuodama į svečius pasiėmiau ne tik Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, bet ir Rojaus Trejybės apreiškimą AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, nes pamaniau, kad pravers. Pakeliui į Žiežmarius mus lydėjo raudona vakarop besileidžianti saulė, dangus vis labiau švytėjo rausvais ir gelsvais atspalviais, ir tokie natūralūs gražūs gamtos reiškiniai tikrai maloniai džiugino akis ir kėlė dvasią. Įvažiavus į kiemą mus pasitiko šunų lojimas ir namų šeimininkė, kvepianti kepamais bulviniais blynais, jos du paaugliai sūnūs, kaimynė ir Kęstas. Apžiūrėję namų valdas, gausius nuo rudeninio derliaus daržus, pakalbėję ir pajuokavę, galiausiai patraukėme į namą vakarieniauti. Svetainėje ant gražaus mediniais raižiniais puošto stalo mūsų laukė kiek patobulinti skanūs bulviniai blynai, iš įvairių daržovių, su padažu. Vakarienė buvo puiki ir soti, o po jos tęsėsi pokalbiai. Draugas nuėjo su pussesere ir jos vyru į virtuvės zoną toliau maloniai pasišnekučiuoti, o aš likau sėdėti, šalia tos sofos, ant kurios sėdėjo Kęstas. Mes pradėjome pokalbį iš pradžių politine tema, mat per įjungtą televizorių rodė vakaro žinias, bet po to netrukus jis pats pakreipė pokalbį dvasinėmis temomis. Jis pasipasakojo, kad jo dukra jau gal 5-6 metai kaip žino apie Urantijos Knygą, nors pati neskaitė, dar yra ieškojimų kelyje. Tada aš pasakiau, kad atsivežiau jam dovanų, ir ar jis nori jų? Jis nuoširdžiai sutiko priimti. Aš iš maišelio ištraukiau abu apreiškimus ir parodžiau jam įteikdama, papasakodama apie kiekvieną iš jų, apie ką jie, kas juose rašoma, kad turėtų kiek įmanoma platesnį suvokimą, nes jau pajutau jo nuoširdų susidomėjimą gyva dvasine šviesa po pirmojo mūsų susitikimo. Kęstas pasipasakojo, kad jau keliems savo draugams pasakojo apie Rojaus Trejybę, bet jie apie Ją nėra girdėję, tik žino šventąją Trejybę. Tuomet aš jam paaiškinau, kas yra Rojaus Trejybė, o kas yra šventoji dvasia, kokie skirtumai, ir taip, kad jis galėtų suprasti. Kada aš apie tai kalbėjau, šalia Kęsto čia pat ant tos pačios sofos sėdėjo du paaugliai jo sesers sūnūs, ir mačiau, kaip ir jie vis pasižiūri į mūsų pusę, ir klausosi pokalbio, nes ir jiems tai pirmą kartą išgirsta gyva tiesa. Kęstas dar dalinosi su manimi vieno savo draugo dvasiniais patyrimais, pamatytu vaizdiniu, o aš išklausiusi jam paaiškinau vaizdinių kilmę mūsų prote, apie Minties Derintojo veikimą suteikiant prasmingus vaizdinius, ir kam jie suteikiami žmogui, kalbėjome apie meditaciją ir skirtumus tarp gyvosios maldos savais žodžiais Rojaus Trejybei. Šitaip palaipsniui jam buvo išplėstas suvokimas, kas gi yra gyvoji Rojaus Trejybės šviesa, ir kad viskas, kas mus supa, yra gyva, viskas yra judėjime ir sudaryta iš energinių virpesių, tik skirtingo dažnio, net ir mūsų kūnai. Kada Kęstas pareiškė norą priimti iš manęs ir nuoširdžiai skaityti abi knygas, aš pasakiau kad šiaip šios knygos yra dalinamos už aukas, bet aš galiu jam jas ir padovanoti. Bet jis išsakė norą paaukoti, ne šiaip priimti, nes pajautė jų svarbą, kad tai ne šiaip paprastos knygos, jos kupinos gyvos šviesos. Tada aš jam paaiškinau tikrąją aukos reikšmę, kad tai pasidalinimas iš meilės ir visų labui, ir nesvarbu koks bebūtų aukos dydis. Šitaip nuoširdžiai mes užsikalbėjome, linksmai pajuokaudami, kartu pritariant besišypsantiems šalia sėdintiems jaunuoliams paaugliams, kad jau lauke sutemo, ir atėjo metas vykti namo. Visi kieme maloniai atsisveikinome, aš irgi palinkėjau Kęstui kuo nuoširdžiausio skaitymo, o jis nuoširdžiai padėkojo šiltai šypsodamasis.
Vykdama namo prisiminiau Kęsto besišypsantį veidą, nuoširdų susidomėjimą, kad ir aš viso bendravimo metu, dalindamasi gyva dvasine šviesa jaučiausi taip gyvai ir natūraliai, tarsi taip ir turėtų būti. O ir Robertas buvo patenkintas tokia prasminga viešnage. Taip pat viduje dėkojau Rojaus Trejybei-AŠ ESU už tokį patyrimą.
Štai koks yra nuostabus pajaustas Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimas iš vidaus dalintis Jos gyva TIKROVĖS šviesa, ir visų labui, kad ir kiti patirtų Jos gyvą buvimą savyje, kad gyvendami šį materialų gyvenimą pajaustų lengvumą, ramybę, meilę, išmintį, dorą, tiesą, harmoniją, nuoširdumą savyje, nes visų šitų amžinųjų dvasinių vertybių Šaltinis, ir dar daug daugiau, yra Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Tik šitaip palaipsniui gyva dvasinė šviesa gali plisti aplinkoje, per mus urantus, jau patiriančius Rojaus Trejybę-AŠ ESU gyvai savyje, ir norinčius dalintis tuo, ką gyvai patiriame, kuo gyvename, kad ir kitiems būtų geriau gyventi, kad ir kitiems dvasios broliams ir sesėms šis gyvenimas taptų nebe kančia, skausme ar ligoje, bet palaima, patiriant ją ir visą gerovę iš paties Šaltinio, kad vidus prisipildytų tikrojo orumo, kad pajustume kiekvienas esąs Rojaus Trejybės-AŠ ESU tikrasis sūnus ar dukra, jei tik atrandame JĄ ir gyvai patiriame savyje, ir gyvename iš meilės bendradarbiaudami tarpusavyje, ir visų gerovės labui.
Su meile,
Jurgita
2016-08-31 20:56:38
Buvo gera skaityti šį tavo Jurgita nuostabų patyrimą. Tačiau mane labai pradžiugino Roberto aktyvumas, kai jisai nevejodamas užduoda pusbroliui klausimą - o ar skaitei Urantijos Knygą? Juk jisai pats neseniai pradėjo eiti gyvuoju keliu, o štai pajutęs kad žmogui reikia padėti, nukreipti šviesos kryptimi, kaip pagalbą KLAUSIMU tarsi ir pasiūlo Apreiškimą. Šaunuoliai.
Telydi jus ramybė, Vita
vvita
2016-08-21 00:06:25
Miela Jurgita, mane labai sujaudino tavo patyrimas, ir tuo pačiu pripildė dvasinės ŠVIESOS banga, kad tu pasireiškei kaip DVASINĖ MOKYTOJA.
Kokia milžiniška Rojaus Trejybės-AŠ ESU Meilės šviesa - gyva ir patraukianti iš vidaus - kad tu pajutai NORĄ VEIKTI, o ne filosofuoti - kaip gerai būtų, jeigu tie susirinkę į šventę dvasios broliai ir sesės būtų atradę savyje Kūrėją - Rojaus Trejybę-AŠ ESU - ir tada jau ir aš galėčiau su jais dalintis savo sampratomis, kurias jie suprastų, ir joms gal net pritartų. Tu veikei aktyviai - pajutusi savo vidumi, KURIAM iš toje aplinkoje esančių BŪTŲ PRIIMTINA TAVOJI GYVOJI ŠVIESA IŠ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU.
Taip pat nuostabu, kad ir Robertas neišsigandpo, ir neatkalbinėjo tavęs nuo tokio žingsnio.
O NUOSTABIAUSIA buvo - yra, ir bus - GYVASIS VANDUO IR GYVASIS MAISTAS IŠ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU - nes būtent gyvojo vandens ir gyvojo maisto trokšta DVASINĖ ASMENYBĖ, kada ima - palaipsniui busti - dėl įvairiausių asmeninių aplinkybių - vieniems tai gali būti alkoholis, kitiems - narkotikai, tretiems - kalėjimas, dar kitiems - ligos, KURIOS VERSTE VERČIA SUSIMĄSTYTI, KODĖL TAIP SUNKU IR SKAUSMINGA - IR KŪNUI IR PROTUI - KUR IŠEITIS?
VIEN TIK GYVASIS KŪRĖJO VANDUO IR MAISTAS PAMAITINA DVASIĄ, PAGIRDO ASMENYBĘ IŠ VIDAUS.
Kokia tai milžiniška Evoliucijos GYVA pakopa, kuri taip smarkiai pranoksta visas ritualines religijas - dabar visas subyrėjusias vien tik į daugybę negyvų sektų - ir jų visi tie ritualai užteršia, nes yra tokie negyvi ir sunkūs, mirtingojo sąmonę ir pasąmonę, kad ASMENYBEI PABUSTI SAVO DVASINE IŠRAIŠKA TAMPA NEPAPRASTAI SUNKU. O dar materializmo materialistinio gyvenimo įvairovė ir pramogos nuveda į PRIEŠINGĄ pusę nuo Rojaus Trejybės-AŠ ESU - ENERGIJOS-IŠMINTIES-PROTO ŠALTINIO IR CENTRO.
Ir štai esant tokiai DVASINEI SAUSRAI - TŪKSTANTMEČIUS UŽTRUKUSIAI - TU PABUDAI DVASIOJE, IR ATRADAI ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU SAVYJE, KAD GALĖTUM SAVO PATYRIMAIS DALINTIS SU NUOŠIRDŽIAIS DVASIOS BROLIAIS IR SESĖMIS, KURIEMS TAIP REIKALINGAS - KAIP IŠTROŠKUSIAM VANDUO, IŠALKUSIAM DUONA - TAVO SUSTIPRINANTIS GYVOSIOS ŠVIESOS ŽODIS.
Tokia yra Kūrėjo sumanyta GYVOJI Evoliucija - BE JOKIŲ NEGYVŲ DOGMŲ IR RITUALŲ, BET GYVU ASMENINIU ATSIVĖRIMU ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU, IR ATSIDAVIMU KŪRĖJO VEDIMUI IŠ VIDAUS, VEIKTI VISŲ LABUI. KOKIA YRA GYVA IR GALINGA ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU ENERGIJOS GALIA, KAD IŠ VIDAUS MUS - DVASINES ASMENYBES - PAŽADINO, IR VEDA IŠKELTUS VIRŠ BET KOKIŲ BAŽNYTINIŲ NEGYVŲ DOGMŲ IR RITUALŲ.
O dar visai neseniai niekas Lietuvoje nieko nežinojo nei apie Urantijos Knygą, nei apie Rojaus Trejybę, jau nekalbu apie Visuminę Dievybę AŠ ESU, nei apie GYVĄJĮ kelią, niekas neturėjo jokio supratimo, kas gi iš tikrųjų įvyksta po SENTAVĖS. Ar TUO METU galėjo atsirasti urantai? Jokiu būdu, nes bažnytinės negyvos dogmos ir ritualai būtų tiek prispaudę, kad BAIMĖ būtų paralyžiavusi bet kokią kitoką mirtingojo mintį ir valios apraišką. Štai ką reiškia ŽINIOS apie KŪRĖJĄ ir KŪRINIJĄ. O juk jos urantus pasiekė iš Urantijos Knygos - iš susisteminto giluminio EPOCHINIO apreiškimo. Ir tik tada mes - urantai - gavome GYVĄJĄ RELIGIJĄ - TĖVO - IR GYVĄJĄ ŠVENTOVĘ - DIEVO TĖVO IR JO SŪNAUS JĖZAUS VARDU PAVADINTĄ, TIK TADA, KADA MŪSŲ VIDUS JAU TURĖJO DAUGIAU ŽINIŲ IR ŠVIESOS, KAD IR ATEITYJE NEIŠSIGĄSTUME NAUJŲ ATSIRASIANČIŲ APREIŠKIMŲ - IŠ PRADŽIŲ IŠ TĖVO, VĖLIAU IR IŠ JĖZAUS, DAR VĖLIAU IŠ ROJAUS TREJYBĖS, GALIAUSIAI IR IŠ VISUMINĖS DIEVYBĖS AŠ ESU, kad nepabijotume plėsti ir mūsų Tėvo garbinimą iki Rojaus Trejybės garbinimo, ir dar vėliau imtume garbinti ir Visuminę Dievybę AŠ ESU ir tuo pačiu KEISTI ir gyvosIos ir apreikštosios religijos ir Šventovės pavadinimą į Rojaus Trejybės, o dabar jau į Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Ir mūsų pačių viekimas su Rojaus Trjeybės-AŠ ESU apvaizda jau yra ne vienam patirta tiek maldos galios pasireiškimu įvairių problemų sprendimo procese, tiek stichinių jėgų tramdymu - žaibų, griaustinio, lietaus, audros vėjo reiškinių išsklaidymu ir apraminimu.
Tad šai KOKIĄ GYVĄ GALIĄ ĮGAUNA - IR TURI - URANTAI SAVO GYVUOJU ATSIVĖRIMU KŪRĖJUI - SAVO TĖVUI IR MOTINAI - ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU - KAD TOKIOJE AKLINOJE RITUALISTINĖJE TAMSOJE TROKŠTA NEŠTI GYVĄ DEGLĄ, KURIAME DEGA ROJAUS TREYBĖS-AŠ ESU GYVOJI LIEPSNA - DEGA URANTŲ VIDUJE.
Štai kokia MILŽINIŠKA NAUJA KOKYBĖ YRA URANTAI, PALYGINUS SU VISA ŽMONIJA, SU VISA LIETUVA.
Ir sausra turės trauktis - arenoje KYLA URANTAI.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2016-08-19 14:54:58
Šią savaitę pirmadienį aš su draugu Robertu buvome pakviesti į jo pusseserės gimtadienį, atšvęsti ir kartu pasisvečiuoti jos namuose, esančiuose Vilniaus rajone gražiuose soduose, gamtos apsuptyje. Nors prieš tai visa savaitė buvo lietinga, ta dienos popietė džiugino malonia saulės šiluma. Mums atvykus lauke šnekučiavosi kai kurie pakviesti svečiai, tarp jų buvo keletas atvykusiųjų net iš Gruzijos ir Abchazijos. Mums atvykus maloniai pasitiko draugo pusseserė, o kadangi dar teko laukti kitų atvykstančiųjų, jos vyras tuo tarpu mums aprodė savo namų valdas, daržus. Šventė vyko lauke po atvira palapine, ir prasidėjo su tradiciniu gruzinišku patiekalu – chačapuri, dar kitaip vadinamu sūrio pyragu, ką tik iškeptu. Skonis tikrai puikus. Toliau visi svečiai valgė, bendravo, o aš atkreipiau dėmesį į vieną vyresnio amžiaus vyriškį priešais mane, kuris visiškai nevartojo alkoholio, tačiau jo išvaizdoje atsispindėjo tam tikros sunkių išgyvenimų pasekmės, o paklausiusi Roberto sužinojau, kad tai jo pusbrolis Kęstas, anksčiau labai vartojęs alkoholį, bet dabar išsilaisvinęs iš šitos priklausomybės. Mums abiems kilo noras pabendrauti su juo, taigi kiek vėliau pakilome nuo vaišių stalo ir pasikvietėme jį pabendrauti atokiau, kad papasakotų, kaip jam pavyko įveikti tokią didelę alkoholio priklausomybę, į kurią buvo patekęs. Šiuo metu jo veidas spinduliavo nuoširdumu, ir jis mums atskleidė daug patirtų sunkių ir liūdnų išgyvenimų, patirtų kančių ir nusivylimų savimi, prasitarė perskaitęs labai daug knygų, nes ieškojo pagalbos. Ir tada netikėtai Robertas Kęsto paklausė „ar skaitei Urantijos Knygą?“ Šis iškart sukluso, dar kartą perklausė pavadinimo, kurį aš dar kartą pakartojau, mat tokį išgirdo pirmą kartą. Tada paaiškinau, kad taip vadinasi mūsų planeta – Urantija. Jo veide atsispindėjo nuoširdus susidomėjimas, todėl aš ėmiau aiškinti apie ką ši knyga, kas ją sudaro. Kada ėmiau kalbėti apie Urantijos Knygos ketvirtąją dalį, kuriame apreikštas Jėzaus Kristaus gyvenimas, jis manęs paklausė, tai kaip gi ten buvo iš tikrųjų, ar Jėzus gimė iš šventosios dvasios? Aš viską paaiškinau, kad ne, kad tai įvyko dėl Juozapo ir Marijos lytinės sueities, kaip ir visų žmonių. Ir po mano išsamesnio paaiškinimo Kęstas net lengviau atsiduso, prataręs, kad pagaliau jam paaiškėjo tai, ko jis iki šiol nesuprato, nes juk Biblijoje minima iškreipta tiesa žmones klaidina ir protą nukreipia į iliuziją. Vėliau nuoširdžiai besikalbant, kada jis prasitarė norintis išsilaisvinti iš dar vienos priklausomybės – tabako rūkymo, aš jam daviau nuoširdų patarimą, pademonstruodama gyvai maldos forma, kaip jis pats gali kreiptis į Tėvą, ar į Rojaus Trejybę, tardama tokius žodžius, kurie jį iškart palietė, nes būtent šitaip, kaip aš ištariau, jis ir jautėsi, kad dar neturi savyje pasitikėjimo ir valios, kad galėtų pats atsisakyti tokio nuodo. O juk tam ir reikalinga Rojaus Trejybės-AŠ ESU pagalba, ir bet kokiu mūsų gyvenimo momentu, ne vien tokiu skausmingu, kad patirtume Jos pagalbą savyje dvasine būsena – ramybės, palaimos, harmonijos, meilės, ir išsilaisvinimo nuo bet kokios žalingos priklausomybės, kokia mus šiuo metu kankina. Kol mes patys nesame pajėgūs to padaryti, mums trūksta valios, tvirtumo, pasitikėjimo, šitą įveikti gali padėti tik nuoširdus kreipimasis į Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Jos pagalba mums kiekvienam yra tobula, ir suteikiama per Minties Derintoją, apie kurį Kęstui irgi papasakojau, kad ir jis turi šią Kūrėjo dalelę savyje, kaip ir aš. Jis papasakojo, kad tiki Dievu, kad melsdavosi kai būdavo labai sunku viduje. Tuomet aš paklausiau, o kaip gi jis melsdavosi? Ir kiek pritilęs jis iš pradžių pasakė kad bažnytinėmis ritualinėmis maldomis, tačiau po to žiūrėdamas į mane su Robertu atvirai prisipažino, kad jaučia galintis mums atvirai prisipažinti, nes mes jį suprasime – kad būtent sunkiausiais savo išgyvenimų momentais dėl alkoholio jis melsdavosi savais žodžiais, iš širdies, ir tai jam labiausiai padėdavo, nuramindavo vidų. Žvelgiau į šį žmogų ir jaučiau jo nuoširdumą, ir taip buvo gera dalintis gyva Rojaus Trejybės-AŠ ESU šviesa, kuria aš jau gyvenu, ir kalbu tai, ką pati gerai žinau iš patyrimo, ką jaučiu viduje dvasine būsena. O jaučiau, kaip pati tampu gyvybinga, tokio gan ilgo pokalbio metu, kuris toliau tęsėsi mums prisėdus ant suoliuko, ir jau likus dviese akis į akį. Kęstas pasidalino savo potyriais, kad žvelgdamas į dangų susimąstydavo, o kas gi yra už Paukščių Tako galaktikos, kas yra toliau? Ir aš truputį atskleidžiau, pasidalindama iš Urantijos Knygos įgytomis žiniomis. Taip mūsų nuoširdus pokalbis tęsėsi, paliesdamas įvairius dvasinius dalykus, susijusius su vidiniu dvasiniu patyrimu. O juk jis jau 3 metus nevartodamas alkoholio savo noru suteikia pagalbą kitiems, skaitydamas paskaitas tokiems pat į alkoholio žabangas pakliuvusiems žmonėms, kaip kad jis anksčiau, todėl jaučiau jo įžvalgą, pastabumą, jo greitą reakciją ir supratimą tų paprastų nuoširdžių dvasinės šviesos teiginių, kuriuos aš jam skleidžiau, ir taip, kad jis suprastų. Tiesiog liejau iš vidaus tai, ką nuoširdžiai jaučiau dvasine būsena savyje. Ir štai, sakau jam, „kas nuoširdžiai ieško daugiau, tas randa, o tu ieškojai, ir štai sužinojai per mane dar daugiau“, ir tai padės jo tolimesnėje veikloje visų labui, jei jis pats ir toliau nuoširdžiai ims atsiverti jau nebe Dievui, O Tėvui, Rojaus Trejybei, savais nuoširdžiais žodžiais. Aš jį sustiprinau, kad tai vienintelė apsauga nuo visko, nuo bet ko nemalonaus, skausmingo. Tik Rojaus Trejybės-AŠ ESU apsauga, kurią patiriame savyje gyva energija, mūsų viduje yra pajuntama ramybės, meilės, pasitikėjimo, harmonijos, sveikatos, teisingumo būsena. Jis žiūrėjo į mane, ir pritariamai šypsodamasis linkčiojo galva.
Tokia, ir dar daug galingesnė, platesnė yra Kūrėjo - Rojaus Trejybės-AŠ ESU TIKROVĖ, kurią patiriant viduje atsiranda palaipsnis dvasinis žinojimas, plečiasi kosminė įžvalga, kad tai TIESA, kad Rojaus Trejybė-AŠ ESU yra manyje, ir tuomet savuoju patyrimu jau galiu tiek aš, tiek bet kuris tai patiriantis urantas pasidalinti su kitu dvasios broliu ar sese, kuriam štai netikėtai, pasirodo, taip reikalinga pagalba, apie kurią aš visai nežinojau, nes su šiuo žmogumi Kęstu ką tik susipažinau vykusioje šventėje pirmą kartą, o štai kaip netikėtai pasisuko aplinkybės, kad jis sužinojo tai, ko troško, o ir aš jaučiau dvasinį pasitenkinimą dalindamasi gyvai patiriama dvasine šviesa iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU.
Prieš išvykstant visi maloniai atsisveikinome, gavome pakvietimų į svečius, ir manau, kad tik Apvaizdos dėka vėl susitiksiu su šiuo dvasios broliu Kęstu, ir galėsiu perduoti Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, ir AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, galbūt net Urantijos Knyga kada nors atsidurs jo rankose, jei tik pats pareikš nuoširdų norą ją skaityti ir studijuoti, pajautęs iš vidaus.
Vėliau, kai kartu su Robertu važiavome namo, jis man pasakė, kad po mūsų pokalbio jiems abiems trumpam pasilikus pabendrauti dviese, prieš išvykimą namo, Kęstas prisipažino po mūsų ilgo pokalbio jaučiantis galingą užtaisą savyje, kaip išsireiškė, dvasinį pakylėjimą. Aš tik nusišypsojau tai išgirdusi nes jau žinau, kokie galingi Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU energiniai virpesiai, kuriuos gali patirti kitas mūsų nuoširdus dvasios brolis ar sesė. O ir aš važiavau namo jausdamasi labai gyvybinga, ir dėkojau Rojaus Trejybei-AŠ ESU už tokį netikėtą malonų patyrimą, nes tikrai dar kartą pajutau, kaip gera dalintis gyva dvasine šviesa, patiriama viduje, dalintis su visais ir visų gerovės labui.
Su meile,
Jurgita
2016-08-18 22:35:28
Kartą metuose, o gal ir dažniau, žmogus palieka įprastą gyvenamąją vietą ir patraukia atostogauti. Trumpam ar ilgesniam laikotarpiui, pagal poreikį. Tai taip ir aš su šeima ir kitais giminaičiais visiškai neplanuojant kelionės iš anksto, dvejoms dienoms išvažiavome – pajūriu pabraidžioti. Tebūnie tai pavadinta atostogomis.
Tos visokios atostogos paprastai baigiasi tuo, kad grįžti namo visas kaip išsunktas, pavargęs ir tesvajoji gerai išsimiegoti, pailsėti – po atostogų. Bet gali būti ir kitaip.
Prieš kelionę Rojaus Trejybės-AŠ ESU aš meldžiau, kad mums ši kelionė būtų prasminga kelionė, o ne orientavimasis vien į materialaus kūno patogumus, kuo natūralu taip pat pasirūpini, tik kiekvienas pagal savą supratimą. Į kelionę nepamirštu įsidėti VIENĄ Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL apreiškimą ir keletą lankstinukų – gal kam prireiks.
Kurortinės gyvenvietės, Šventosios, gražios ir labai jau tvarkingos poilsiavietės kurioje apsistosime savininkė, mus priima labai maloniai ir mane kiek nustebina, kad nepriskaičiuoja papildomo mokesčio už tai, kad su mumis gyvens dar vienu asmeniu daugiau nei, kad užsisakėme vietų iš anksto, nors prieš atvykstant apie dar vieną kartu su mumis norintį gyventi žmogų žinoma, kad pranešėme. Dieną pajūryje ir ne tik, praleidome puikiai. Į poilsiavietę grįžome jau sutemus – vaikams laikas miegoti. Aš įsitaisau ant žemės, ant savo čiužinuko jau apie dvyliktą valandą nakties. Aplink dar girdžiu vakarojančius – bet ne triukšmaujančius – žmones. Iš virtuvės dar sklinda neseniai gamintos vakarienės kvapai. Dirsteliu pro langą, kieme dar bėgioja mažylis vaikelis. Susimąstau, kokia chaotiška dienotvarke gyvena mirtingasis. Kūnas juk neskirsto laiko į tokį, kad dabar atostogos – truputį galima elgtis su manim taip, kad mane paaalint, o tariamai pailsėt, po to tai jau vėl susiimsim.
Atsikėlusi septintą ryto aplink negirdžiu nė vieno žmogaus balso. Visi miega. Tylu tylu, kaip turėtų būti vakare, kai žmogui laikas ilsėtis. Tenka laukti kol atsikels ir maniškiai ir truputį po devintos valandos ryto jau aplik visur guža ir kaimynai užtinusiais veidais. Tai rodo, kad žmogus nepailsėjo. Vėlyva vakarienė – nuodas mūsų organizmui. Dabar jau galiu su priežiūra palikti savo vaikus tai išbėgu pabėgioti naujomis gatvelėmis – kaip bus įdomu. Bet pastebiu, kad mintyse iškyla klausimas po klausimo – gal pakalbinti tą maloniai bendraujančią šeimininkę ir dvasine tema? Gal parodyti atsivežtą apreiškimą ir t. t. Pajuntu, kad tokios mintys tik vargina ir kreipiuosi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU pagalbos, kad suprasčiau-pajausčiau kaip gi man reikėtų pasielgti. Bėgiodama susipažįstu su aplinkinėmis gatvėmis, randu seną apleistą bajoro dvarą, saugomą valstybės – taip užrašyta pakabintoje ant pastato lentelėje, o grįžusi namo – jau galiu skanauti ir užsidirbtus gardžius pusryčius. Klausimais kamavusios mintys jau pasimiršo, o atėjus laikui atsisveikinti su poilsiavietės šeimininke, taip ir atsisveikinu nieko neužsiminusi apie dvasinį gyvenimą. Pačios aplinkybės taip susiklosto, kad dar iš vakaro pati mane kalbinusi ši moteris dabar, po mano kreipimosi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU patarimo kaip gi man pasielgti, mano kelyje nepasirodo iki tol, kol aš pati jos nesusiradau paskutinę minutę, kad padėkoti už šiltą priėmimą ir ištarti sudie.
Antrosios mūsų atostogų dienos vidurdienis prasidėjo didžiausiame Europoje Japoniškame Sode, esančiame Kretingos rajone. Šiandien čia vyksta septintasis – kiekvienais metais rengiamas – japoniškas festivalis. Atidarymo proga pirmasis kalbėti pradėjo šio įspūdingo, šimto keturiolikos hektarų ploto, Japoniško Sodo įkūrėjas. Į jį atkreipiau dėmesį, nes jo kalba buvo nuoširdi ir labai paprastais žodžiais sakoma, be jokio oficialumo. Tačiau vieną akimirką šis žmogus prakalbo apie asmenį, kuris daug prisiėjo prie šio Sodo darbų ir kuris prieš tris metus paliko šį pasaulį. Buvo matyti, kaip jam sunku apie tai kalbėti, akimirkomis net galėjai pasakyti, kad jis kaip ir pamiršo minią ir nugrimzdo į savas mintis ir tik atsiminęs kur yra, padėkojo susirinkusiai miniai, kad atėjo ir tęsė savo kiek sakyčiau išsiblaškiusią, nesureikšmintą kalbą toliau. Man patiko. Bet negalėjau nekreipti dėmesio į šio žmogaus tokį patiriamą skausmą dėl išėjusiojo draugo, artimo. Kuo toliau jis kalbėjo, tuo aiškiau supratau, kad tai jam yra skirta mano atsivežta vienintelė Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL knyga. Ir ta mintis man buvo tokia aiški, kad aš tuo nė akimirką nesuabejojau. Juk tik pažindamas Tikrovę tu nustosi kankintis. Vadinasi aš jam galiu padėti. Jaučiu – turiu padėti. Toliau kalbėjo japonas su vertėjos pagalba į lietuvių kalbą ir kiti, tol kol prasidėjo festivalio linksmybių programa, japonų atliekamos dainos ir panašiai. Tačiau aš jaučiau kaip esu apsupta tokių energinių virpesių lauke, kad pajuntu jog nedalyvauju tame kas vyksta aplink, tie virpesiai kuriuos juntu pranoksta pačią aplinką ir aš žinau, kad mano sekantis žingsnis – apšviesti tą taip išgyvenantį Sodo šeimininką, kuris to nė nebandė slėpti prieš susirinkusiuosius ir tai buvo taip aiškiai matyti. Aš pradedu galvoti kaip gi man prie jo prieiti kai jisai matau toks užimtas su festivalio dalyviais? Kreipiuosi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU klausiu ką man daryti, kada prie jo prieiti? Ir akimirksniu pajuntu kaip viduje esu nuraminama, išgirstu aiškias mintis, kad neskubėčiau viskas bus savu laiku. Nesijaudink. Taip aš kuo ramiausiai sėdžiu toliau ant kalvelės tarp minios žmonių ir stebiu kas vyksta scenoje, negalvodama dabar jau kaip ir kada susitiksiu tą ką tik kalbą sakiusį žmogų. Tik kai kiek vėliau Kotryna, mano dukra, paprašo į tualetą, aš turiu ją nuvesti atgal prie įėjimo ir vėl grįžti. Grįžtant, tiesiai prieš mus dideliais žingsniais matau vienas ateina ir mano norimas sutikti žmogus. Jis pastebi iš mano kūno kalbos, kad noriu jį pakalbinti ir aš jį pasisveikinu. Aš be jokių ceremonijų pasakau, kad girdėjau jo kalbą ir negalėjau neatkreipti dėmesio į tai, kaip jis kalbėjo apie jam buvo aiškiai matyti brangaus žmogaus išėjimą iš šio pasaulio. Matau vėl tą patį išgyvenimą jo veide – Taip, tai labai jautri tema, jam tebuvo trisdešimt penkeri metai... – sako. Aš akimirką patyliu. Jis stovi priekiu kiek palinkęs į mane. Žiūri man į akis ir laukia ką aš pasakysiu. – O ar jūs norėtumėte sužinoti, kas yra toliau, kas štai laukia jūsų draugo? – Padarau pauzę. – Noriu jums padovanoti vieną apreiškimą, aš pajutau, kad jums jį turiu perduoti. Ar skaitysit? – Taip, skaitysiu. – linkteli galvą žiūrėdamas man į akis. Aš išsitraukiu apreiškimą iš kuprinės ir paduodu jam į rankas. Jis matau perskaito pavadinimą ir sako – Aš tokias knygas paskaitinėju. – Čia rasit visus atsakymus. – jaučiu kad nereikia išsiplėsti ir tiek tepasakau. Į mano pašnekovą kažkas kreipiasi per raciją, laikomą jo rankose, ir aš suprantu, kad jis yra reikalingas festivalio dalyviams, ką išsakau garsu. Mes dar apsikeičiame kažkokia mintimi ir jis padėkoja už knygą. Jaučiu, kad jis lyg ir nori apsikabinti atsidėkodamas, bet neišdrįsta – kaip beje ir aš. Gal kiek ir per asmeniškai sureagavau dar į jo tada sakytą kalbą. Ir mes išsiskiriame linktelėję vienas kitam galvą. Dar niekada taip ramiai kaip šį kartą neklausiau jokio žmogaus – ar skaitysi šią knygą? Visada reikėdavo daug drąsos prieiti prie žmogaus ir taip užkalbinti, bet ne šį kartą. Viduje jutau tokį vidinį troškimą padėti šiam žmogui, kad ir baimė išgaravo.
Žinoma, kad mes norime, jog mūsų įteiktas dvasios broliui ar sesei Apreiškimas būtų skaitomas. Ir ne šiaip, o taip kaip skaitome mes, urantai – atverta dvasia. Bet tik kiekvienas asmeniškai gali tą padaryti. Mes už kitą neatsiversime. Mes padedame tiek, kiek galime – nukreipdami juos šviesos link ir už juos melsdamiesi.
Kad ir kokie brangūs žmonės ar ne tik draugai tave besuptų – urantas patiria, kad vis tiek giliai viduje esi tik tu ir tavo Tikrasis Tėvas ir Motina užpildantis tave pilnatve. Ne kažkas kitkas, o tik Kūrėjas – Rojaus Trejybė-AŠ ESU.
Kad ir tavo atostogos būtų ne atsiskyrimas nuo Jo, bet prasmingų darbų darymas vardan visumos. O būtent tokiomis akimirkomis tu ir jautiesi Gyvybingas.
Telydi jus ramybė, Vita
vvita
2016-07-25 10:38:05
Te bus diena kaip šventė KŪRĖJO meilės ir gerovės kupina. Su ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU seseriškai apkabinu visus,visus. Šiuo savo apkabinimu noriu pasidalinti užplūdusia ŠILUMA, PALAIMA ir RAMYBE.
Astra
2016-07-20 09:21:53
Kokia nuostabi atsivėrimo būsena, kai prisipildai išmintimi, įžvalga iš Išminties Šaltinio ir Centro: užplūsta ramybė ir Žinojimas, toji iliuzija aplinkoje išnyksta, atsiranda užtikrintumas ir pasitikejimas savo veiksmu, žodžiu.Tai yra visai kita gyvenimo Kokybė, kai nelieka abejonių dėl savo teisumo, nes toji Tiesa tiesiog yra manyje, nereikia jokių įrodymų, nes amžinojoje Tiesoje neegzistuoja tokios sąvokos, kaip įrodymai. Tai yra Tiesa ir Tikrovė.
Anksčiau pagalvodavau: na, ar iš tikro tos ritualinės religijos yra taip blogai, juk jos visitek individą veda gėrio keliu ir gal būt tiems broliams ir sesėms dvasioje jos yra naudingos, kiekvienam pagal savo dvasinį laiptelį. Bet tik atsivėrusiam ir suvokusiam, kad jokių kelių apart Gyvojo Kelio neegzisuoja, išryškėja toji klasta. Ir supranti, kad Gėris yra vienintelis - tik iš Rojaus Tėvų, negali būti mažesnio gėrio, ar pusiau gėrio, negali būti dvasinio laiptelio ne Gyvąjame Kelyje.
Pasisvečiavę pas mano žemiškąją gimdytoją, su mažuoju sūnumi susiruošėme namo: iki autobuso stotelės ėjome mišku, nuostabiai kvepiančiu pušynu, mus lydėjo įvairių rūšių paukščių čiulbėjimas. Ki priėjome stotelę, pamačiau, kad iki autobuso liko nemažai laiko ir nusprendėme paėjėti iki kitos stotelės. Ta kita stotelė buvo prie Kairėnų kapinių, joje įrengta pavėsinė aplipdyta įvairiais skelbimais, išterliota dažais. Kokie virpesiai aplinkui tokia ir stotelė- pagalvojau...joje net nemalonu buvo stovėti. O kas labiausia įstrigo ir Rėžė akį bei širdį, tai juodomis vidutinio dydžio raidėmis ant baltų A4 formato lapų teiginiai. Kaip, jau minėjau, iš jų sklindantys žemo dažnio virpesiai men net buvo juntami realiai, fiziškai: rašau, kad Jūs pajaustumėte visą tai didžiosiomis raidėmis, tap kaip ten parašyta ir kaip paryškinta kai kurie žodžiai: " Išpažintis GYDO", "Kiekvieną sekmadienį DALYVAUJANČIUS ŠVENTOSE MIŠIOSE DIEVAS STIPRINA, gavusius nuodėmių ateleidimą DIEVAS IŠLAISVINA IŠ NUODĖMIŲ. Priimančius ŠVENTĄ DIEVĄ KOMUNIJOJE DIEVAS YPAČ SUSTIPRINA.", "Katalikų bažnyčioje DAŽNAI esant be sunkios nuodėmės PRIIMANTYS ŠVENČIAUSIĄ SAKRAMENTĄ SVEIKSTA".
Ar gali tokia religija bent kiek individą kelti dvasioje, ar gali išlaisvinti iš baimės, ar gali padaryti gailestingu, ar gali išgydyti, išmokyti užjausti, padėti jam pajausti vienovę su Kūrėju, pajausti BROLYSTĘ?
NE MYLIMIEJI, TIK GYVAS RYŠYS IR BENDRAVIMAS SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU GYDO, TIK KOLEKTYVINĖ KOMUNIJA SU ROJAUS TREJYBE -AŠ ESU STIPRINA IR KELIA INDIVIDĄ DVASIOJE, TIK RYŠYJE SU ROJAUS TĖVAIS SUVOKUS SAVO NUODĖMES IR JŲ LAISVA VALIA NEBEDARANT DAUGIAU AUGAME DVASIOJE IR IŠSILAISVINAME IR NEREIKIA JOKIO DIEVO IR TARPININKO TARP DIEVO IR INDIVIDO ATLEIDIMO, TIK ATRADĘ KŪRĖJĄ SAVYJE, GARBINDAMI IR ŠLOVINDAMI STIPRĖJAME VIENINTELIAME GYVĄJAME KELYJE IR TAMPAME BENDRAKŪRĖJAIS. IR TAI YRA TIKROVĖ IR TIESA ESANTI URANTO VIDUJE TIKRO IR GYVO IR TIK TOKIE TEIGINIAI YRA TEISINGI IR VERTI, KAD JUOS IŠGIRSTŲ KITI. AMEN.
Apkabinu Jus mano Mylimieji
Vilius
Viljamas
2016-06-05 18:13:54
Šįryt sapnavau tokį sapną. Patalpose, kur vyksta statybos, bendrauju su nepažįstamuoju darbų vykdytoju, daug visokių klausimų, ir pabaigoje jis sako – „ŠĮ DARBĄ ĮMANOMA DIRBTI TIK EINANT GYVUOJU KELIU“. Sunkiai galėdamas patikėti tuo, ką girdžiu, paklausiau jo, iš kur jis sužinojo apie gyvąjį kelią. Nuveda į savo laikiną patalpą paskendusią dulkėse, ištraukia Jėzaus Kristaus knygą-apreiškimą „Kalbu Jums Vėl“ anglų kalba, daug storesnę už lietuviškąją, ir paduoda man, kad susipažinčiau. Sako, reikia šitą knygą studijuoti, gilintis į ją, ir gyventi pagal ją. Sapno pabaigoje suspėjau pasakyti jam , kad aš taip pat esu gyvajame kelyje.
Mantas
2016-06-05 12:30:21
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.