Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Dar praeito šeštadienio vakare, ir sekmadienio ryte savo bendravime su Kūrėju, išsakiau savo prašymą, kad galėčiau į visus autobusus lengvai suspėti, kad nuvažiuočiau į Kauną, į Šventovę, nes nuo namų stotelės iki autobusų stoties nuvykimui turiu tik penkiolika minučių. Tai trumpokas laikas, todėl kada jau buvo laikas atvažiuoti miesto autobusui, jis neatvažiavo, ir matau laikrodyje, kad net jau trys minutės praėjo kaip vėluoja. Pajutau jaudulį viduje ir įtempiau žvilgsnį į galinės stotelės pusę su klausimu – tai kur jis? Pagaliau pamatau autobuso siluetą iš už nedidelio kalnelio, visai neskubantį, bet bent jau atvažiuojantį, ir svarstau, tai ką daryti, nes jei vairuotojas taip visą kelią važiuos neskubėdamas, tai tada aš jau niekur nebespėsiu, nes šis autobusas turi per dešimt minučių mane nuvežti į centrą, o aš skubėdama turiu per penkias minutes suspėti į autobusą, stovintį autobusų stotyje. Kol šis miesto autobusas atvažiavo iki mano stotelės, pamačiau, kad jau net keturias minutes vėluoja. Atsižymėjusi bilietą iškart nueinu pas vairuotoją, ir per stiklinę lango sieną, skiriančią jį nuo keleivių, su juo pasisveikinus, paprašau, ar jis galėtų greičiau važiuoti, nes jis vėluoja, o aš turiu mažai laiko, kad suspėčiau į stotį. Jis tik pasitikslino, ar į autobusų stotį, jam atsakiau, kad taip, į autobusų stotį. Vairuotojas linktelėjo galvą ir paspaudė smarkiau greičio pedalą. Aš tik atsisėdusi ant priekinės sėdynės loštelėjau į atramą, ir stebėdama su dėkingumu vairuotoją, mintyse prašiau Apvaizdos apsaugos, kad tas skubėjimas būtų protingas ir saugus visiems. Kaip tyčia sankryžose beveik visi šviesoforai degė raudonai, ir galvoju – na, kas čia, kodėl taip, negi turiu nespėti į Šventovę? Iš penkių stotelių, kuriose turi sustoti autobusas, tik dvejose buvo įlipančių keleivių, tad kitos trejose stotelėse tik pristabdydavo greitį, bet nesustodavo. Pagaliau atvykom į centrą, į laikrodį net nebežiūriu, padėkoju tam nuoširdžiai pagelbėjusiam vairuotojui už pagalbą, palinkiu jam Gerovės, ir išskubu pro duris. Vairuotojas, matyt pavargęs nuo tokio įtempto vairavimo, stovėjo ir niekur nejudėjo, kol aš apsidairiusi perbėgau į kitą kelio pusę link stoties. Jaučiausi nelabai smagiai, kad taip priverčiau vairuotoją skubėti, bet taip pat ir didelį dėkingumą už jo pastangas, kad jis padarė viską, kad padėtų man. Visą kelią, gal apie šimtą metrų, bėgte bėgau, o stotyje iš tolo pamačiau, kad dar stovi manasis mikroautobusas į Kauną, praviromis durimis su keleiviais, bet dar be vairuotojo. Traukiu orą į savo plaučius, kad nurimtų širdis nuo skubėjimo, žvilgteliu į laikrodį, jis rodo, kad kaip tik laikas, kada autobusas turi išvažiuoti jau į Kauną. Viduje juntu ramybę ir dėkingumą visiems, kad suspėjau, ir tik reikia sulaukti vairuotojo, kuris ateina su dokumentais iš stoties dispečerinės. Stoviu, laukiu, vairuotojas nepasirodo. Jau viena minutė, antra, trečia, ketvirta, jau ir penkta tuoj bus, nėra jo – vėluoja, bet jau man nesvarbu šitai, žinau, kad vis tiek spėjau, ir dėl to ramu Širdy. Pagaliau ateina. Pasisveikiname, nusiperku bilietą ir išvykstame į Kauną su kitais trimis keleiviais tą Kalėdų rytą. Spėjau visur.Laukdama ateinančio vairuotojo, ir važiuodama jau autobuse, vis galvoju - na, kaip keistai viskas išėjo, kad abu vairuotojai – ir miesto ir tarpmiestinio – kaip susitarę vėlavo, ir kad aš visai be reikalo skubinau pirmąjį vairuotoją, nes lygiai taip pat ir antrasis vėlavo – ir išeina taip, kad aš būčiau ir taip suspėjusi. Bet manyje buvo per didelis nepasitikėjimas, ir kad turiu kažką daryti tokioje situacijoje. Ir kaip suprantu, man buvo viskas pareguliuota Apvaizdos dėl tų vėlavimų, tik reikėjo stengtis nusiraminti, atsiverti Kūrėjui ir Juo pasitikėti, kad visur suspėsiu, be to ir raudoni šviesoforai man parodė, kad neturiu skubėti. Reiškia, pritrūkau pasitikėjimo šioje situacijoje ir ėmiausi klaidingo loginio sprendimo. Ir tik suvokiu vieną dalyką, kad aš dar turiu įdėti be galo daug pastangų, kad pasitikėčiau visur ir visada ir Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – ir savimi. Gražūs išsakyti žodžiai, tai dar ne viskas – mus ir moko mūsų Dvasinis Mokytojas – Algimantas. Dėkoju Algimantui ir mūsų Tikriesiems Tėvams – Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Apvaizdai dėkoju už drauge mokymosi patyrimą.
DDaiva
2022-12-27 01:01:02
Miela Daiva, puikiai tu aprašei savąjį patyrimą. Diena, tapusi nemenku iššūkiu, jį įveikus drauge su Kūrėju – tapo nuostabiu mokymu. Giliu mokymu. Iš tiesų, būtent rupią duoną valgantis – turės išugdytą charakterį. Skalsia besimėgaujantis – charakterio neugdo, bet pataikauja savo norams, renkasi lengvesnį takelį, kur pastangų nereikia – tik plaukti pasroviui.
Vakar mums visiems diena buvo kupina iššūkių – tiems, kurie keliavo. Bet iš tikrųjų, kiek mūsų dvasios brolių ir sesių tą dieną praleido bent mintyse su Kūrėju, o kiek – savo pastangomis yrėsi per tos dienos pasiūlytas išdaigas, kurias patys savo virpesiais ir suformuojame.
Tos dienos orų prognozę buvau girdėjusi ir aš, tačiau niekada nesigilinu kokia ji, nes dažniausiai jos neatspėja. Vis tik, vos išėjusi į lauką, greitai prisiminiau kokį orą prognozavo – atspėjo mat. Savo planų keisti neketinau, nes jau pora dienų, kaip vėlavau grąžinti knygas į miesto centre esančią biblioteką. Knygas, pasiskolintas tiek sau, tiek Kotrynai. Noriu jas grąžinti – gal kažkas jų laukia – o man kai kurios iš jų, jau nebereikalingos, o Kotrynos – perskaitytos. Taigi, aš kaip tikra urantė, taip pat miela Daiva, mintyse maldą sukalbėjau ir paprašiau Apvaizdos apsaugos – baisu vis tik grynu ledu eiti. Koks ten ėjimas – mindžikavimas. Aplinkui, kai dairaisi – kaip sulėtintame filme. Kadangi mano tikslas tądien nebuvo vien tik į biblioteką nuvykti, dar man reikėjo patekti ir į visiškai kitą miesto rajoną – panirusi į savo mintis – pasiekiau tikslą. Kaip puiku, kai nuotaika gera šiandien. Gaila tik, kad diena greitai eina, nes – nepriskubėsi, kol nuvyksti nuo taško A iki taško B – laiko tai reikia dvigubai daugiau, jei ne daugiau, tokiomis sąlygomis keliaujant.
Jau vakarėjo, kai buvau begrįžtanti namo. Pagaliau. Na tiek nedaug liko – planai, planai mintyse. Visas gi vakaras prieš akis, o kiek darbų dar. Atsargiai žengdama žingsnius, ledu, kaip ir visi kažkur einu – ne kažkur – namo jau. Staiga pajuntu, kad krentu – ant užpakalio, ant to blizgaus ledo, kuris visą dieną buvo daug draugiškesnis, nė dabar, kai parkritusi rankomis bandau remtis į žemę, kad atsistoti. Netoliese ėjo vyresnio amžiaus pora, kurie pamatę mane parkritusią, kad išsigando. Moteris, kad sušuko – O Dieve, mano! – O aš, taip minkštai parkritusi, atrodo kaip kas man pagalvėlę būtų padėjęs ten, kur aš parkritau. Aš ėmiau juoktis, man šis kritimas buvo toks minkštas – smagus, kad aš negalėjau nesijuokti. Tuoj pat nuraminau ir moterį, kuri taip išsigando dėl manęs – Viskas gerai! Nesijaudinkit. – Ach, kokia šaunuolė. Susirenku savo nešulius. Gerai, kad vakaras – niekas daugiau nematė.. reikia greičiau eiti iš čia. Ir kodėl taip juokinga, kai kas nors parkrenta?
Tai štai jums ir dar vienas patyrimas, tos ypatingos visiems dienos. Tai štai jums ir mokymas, kaip mintys nukrypsta į savo interesus, savo norus ir siekius, o Kūrėjas ir jo vedimas truputį atidedamas – akimirkai į šonelį. Ir vis tiktai, kritimas minkštas – minkštas, nes aš niekada nesakiau, kad pastangų nedėsiu, aš tik akimirkai užsimiršau. Dėl to ir namo – taip – grįžau.
Telydi jus mylimieji urantai, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2022-12-22 01:57:30
Šiandien patyrėme tikrą gamtos iššūkį, tikrą ledynmetį – kieme, gatvėje, kelyje – ir ratuoti, ir pėsti. Aš jau anksti ryte girdėjau gramdomo ledo nuo automobilių stiklų garsus, o pažvelgus pro langus, ypač balkono langus, sunkiai matėsi kiemo vaizdas, nes buto langų stiklai vis labiau ir labiau ledėjo nuo krentančio lietaus, dėl minusinės temperatūros virstančiu glotniu ledu. Na, štai galvoju, kaip būtų gerai buvę, jeigu praeitą penktadienį būčiau gavusi nusipirkti specialių apkaustų ant batų, nes šiandien sąlygos kaip tik tokios, kad juos panaudočiau pagal paskirtį. Tądien buvau užėjusi į tokią vieną parduotuvę, kuri prekiavo jais, bet pardavėja pasakė, kad jau nebeturi tokių, kokių noriu, o yra kažkokie tai grubiai atrodantys ir su grandinėmis. Man jinai jų nepasiūlė pažiūrėti, o aš, pagalvojus, kad bus negražūs padėkojus išėjau iš parduotuvės. Tad šiandien galvoju, na būtų gerai ir bet kokie, kad ir negražūs tie apkaustai, bet yra, kaip yra – ir nusivalius su spiritu savo batų padus, užsiklijavau laiptams skirta neslystančia juostele. Nors ši priemonė vienkartinė, tik neilgą kelionę atlaiko, bet geriau negu nieko, tad ir su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU – ir dviem autobusais, ir dar dalį kelio pėsčiomis, nukeliavau į darbą. Grįžtant, jau juostelės buvo atsiklijavusios ir jau turėjau pasikliauti tik Kūrėju, ir Apvaizda, ir savo atidumu. Keliavau labai iš lėto, bet taip užtikrintais, mažais žingsneliais, stebėdama be galo slidų prieš save taką, nors kai kur ir pabarstytą smėliu su druska, bet vis tiek slidų, nes tas smėlis su druska tiesiog sulindęs į ledą dėl be perstojo lijimo ir naujo užšalimo, ir dėl to vis tiek vienodai visur slidų. Ėjau mintyse garbindama Kūrėją, kartodama Jo vardą ir stengdamasi išlaikyti būseną su Juo, pamažu dėliodama kojas, stengdamasi nesidairyti į šalis, ir žinodama, kad daugiau neturiu kuo pasikliauti, tik Juo. Viena gatve keliaudama, jau link arčiau namų, šalutinėje gatvėje pastebėjau stovinčią policijos mašiną, paskui dar žvilgtelėjau į kitą gatvės pusę taip atgal, ir iškart iškilo man mintis – nesidairyk, žiūrėk tik į priekį, tik į priekį. Supratau, kad tikrai negalima šitaip rizikuoti ir blaškytis, ir turiu kantriai, kantriai, nors ir labai pamažu eiti taku. Kada atėjau iki daugiabučio savo namo durų, pajutau didžiulį palengvėjimą, kad įveikiau šią pavojingą kelionę kartu su Kūrėju, kad kartu tą padarėme, kartu grįžome namo. Paskui namie padėkojau mūsų Tėvams ir Apvaizdai už viską, paskui mąsčiau, lyginau mintyse šias dvi tokias man skirtingas pojūčiu keliones – vieną į darbą, kitą iš darbo – kada ėjau su lipdukais ant batų padų, jaučiau tvirtumą po kojomis ir pasitikėjimą Kūrėju, o kada grįžau namo, jutau slidumą po kojomis, bet artimesnį, tvirtesnį ryšį su Kūrėju ir pasitikėjimą Apvaizda, ir savo žingsniu nors ir lėtu.
Dėkoju Rojaus Trejybei-AŠ ESU ir Jos Apvaizdai už saugią kelionę ir šiandien, ir kasdien, ir tuo pačiu suvokimą, kad ir savo gyvenime turiu eiti tik į priekį, nesidairydama į šalis ar atgal, kad galiu pasitikėti tik gyvuoju Kūrėju bendraujančiu su manimi, nelygindama savęs su kitais, ir eidama tegu ir labai lėtu savo žingsniu šiame Gyvajame Kelyje.
Linkiu visiems kuo giliausio atsivėrimo ir tvirčiausio ryšio su Kūrėju – Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
DDaiva
2022-12-20 23:59:09
Šį kartą pasidalinsiu mintimis ir savo sampratomis remiantis patyrimais ir mus supančia aplinka. Sekmadieniais kartais nueinu į Kazimiero bažnyčią po mišių paklausyti vargonų koncerto. Mišios man jau praeitas etapas, esu palypėjusi šiek tiek ant aukštesnio dvasinio laiptelio. Tiesa, ne kartą palaikydama draugiją biologinei sesei, teko stebėti man jau nepriimtinus bažnytinius ritualus. Tą kartą atsidūrusi arti kunigų klausyklos, netikėtai susimąsčiau apie žmogaus ir Kūrėjo Komunijos prasmę ir iškėliau sau klausimą, ar reikalingos šiais laikais klausyklos ir kunigai kaip tarpininkai tarp žmogaus ir Kūrėjo? Išeidama iš koncerto klausyklą nusifotografavau, tikslu užvesti šia tema pokalbį su savo vaikais. O mano atsakymas jiems būtų tai, ko mus moko Urantijos Knyga ir dvasinis mokytojas Algimantas, kad jokio tarpininko tarp žmogaus ir Kūrėjo ir būti negali. Mes turime Kūrėjo mums suteiktą dvasią, per kurią įmanoma dvasinė Komunija su Jėzumi ar su Kūrėju. Dvidešimtame amžiuje, kai dauguma žmonijos pasiekę civilizacijos aukštumas, moksliškai ir intelektualiai išprusę, vizualiai susipažinę su aplinkiniu pasauliu, argi jie norės savo klaidas ir paklydimus pasakoti kunigui? Urantams yra žinoma, kad iš žmogiškų klaidų ir suteiktų mums gyvenimo iššūkių mes mokomės bei tobulėjame dvasiškai kiekvienas asmeniškai. Taip pat mes žinome, kad tyčinis blogis ar nepripažinimas Kūrėjo yra nuodėmė. Maisto parduotuvėje stovint prie kasos, išgirdau moterį pasakojant kasininkei, kad narkomanai atneša kavą bei kitus produktus pavogtus iš parduotuvių ir pigiai parduoda žmonėms. Aš paklausiau, iš kokių parduotuvių, juk yra kameros? Ji nedvejodama atsakė - iš Lidl parduotuvių. Sutrikau vien nuo tos minties. Suprantu, kad vagystė tai tik viena iš mažesnių nūdienos blogybių, kurių begalė kitų. Išeidama iš parduotuvės gebėjau atsakyti tik trumpą frazę - Sulauks jie atpildo už blogus veiksmus. Tik išėjus, pirma mintis buvo - koks supuvęs pasaulis... Kiek jame nemąstančių ir degradavusių neveiksnių žmonių bei kitokio blogio! O degradavusiųjų, kaip ne keista,tik daugėja …. Net Jėzaus laikais, kuris gyveno prieš du tūkstantmečius mūsų pasaulyje, ko gero buvo mažiau tamsos ir kitokių negerovių. Iš tikrųjų Sūnus Kūrėjas niekada nekeldavo blogybių į paviršių, tik savo mokymais ir veiksmais skleisdavo Šviesą ir dvasinę Gerovę. Taigi, argi šio amžiaus paklydėliams svarbi ir reikalinga bažnyčia bei išpažintys su kunigais? Žinoma – ne! Jiems reikalingi šviesūs žemiškieji tėvai, šviesūs dvasingi mokytojai mokyklose ir, žinoma, nušvitę dvasine šviesa kunigai ar dvasiniai vedliai besivadovaujantys Gyvuoju Įtikėjimu gautu iš Kūrėjo. Tikiu, kad dievobaimingoms močiutėms dar reikalingos išpažintys per tarpininkus kunigus su Dievu, nes daugelis jų neturi dieviško suvokimo ir tikrojo supratimo apie Gyvąjį Įtikėjimą. Žinome, kad amžių amžiais bažnyčiose atliekami tik ritualai, ir niekas žmonių nemokė ir nemoko Amžinųjų Realybių Dvasinio Įtikėjimo Širdimi. Iš evoliucinės religijos žinome, kad tradicinėse bažnyčiose griežtai vadovaujamasi vien Vatikano įsakymais ir materialaus prigimtinio proto vedimu pagrįstu įvairiomis dogmomis bei ritualais, įvairių tradicijų puoselėjimu, tik ne Gyvu Kūrėjo pajautimu Širdimi.
Tuo tarpu, šiandieniniai žmonijai yra suteiktas plačiausias Tikrovės paaiškinimas Urantijos Knygoje. Tik dėka šios Apreiškimo Knygos analizės aš atradau tai, ko ilgai ieškojau - Gyvąjį Įtikėjimo Tikrovės Kelią, Gyvąją Šviesą, Gyvąją Tiesą ir Dvasinį Ryšį su Kūrėju per patyrimus.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2022-12-02 20:48:37
Miela Adolfina, labai labai tau ačiū už tavo atsiliepimą, jis buvo nuostabus!
Ačiū iš visos širdies!
Tikrai dar parašysiu nes... man tai LABAI patinka! Tikiuosi visi sveiki ir ateis į šventovę.
Jūs visi labai geri, nuoširdus ir nuostabus!!!
Labai jus visus myliu.
Žinau nedaug parašiau, bet stengiausi.
Su meile, Kotryna.
vvita
2022-10-05 21:01:44
Pasitelkdama Urantijos forumą, sumaniau mūsų uoliai urantei Kotrynai padėkoti už rašinį ir paskatinti nesustoti kalbėti širdimi su Kūrėju bei su mama užrašyti savo patyrimus urantijos forume. Man labai patiko Kotrynos rašinys parašytas rugsėjo dvyliktą dieną ir pažadas, kad dar parašys. Seniai norėjau atsakyti, Kotryna,i įtavo nuoširdų rašin, tik laikinai neturėjau galimybės tai padaryti. Kaip sako liaudies išmintis – Geriau vėliau, negu niekada. Žaviuosi tavimi, juk tu esi mūsų ilgametė urantė. Mane ypač stebindavo tai, kad su mama dažnai atvykdavai į Vilnių į Rojaus Trejybės Šventovę,o tuo tarpu, kai kurie vilniečiai nerasdavo laiko ar noro dalyvauti kolektyvinėse Kūrėjo Garbinimo maldose. Tu visada džiugini mus savo apsilankymu ir dar, kaip suprantu, stengiesi užmegsti dvasinį ryšį su Kūrėju per Minties Derintoją. Deja, vaikystėje, paauglystėje, o ir jaunystėje aš tokių galimybių neturėjau. Tik brandžiame amžiuje, sužinojusi apie Urantijos Knygos Apreiškimą, pradėjau puoselėti savo dvasinį kelią, kurio neatsisakau lyg šiol. Tuo tarpu, labai daug mūsų dvasinių brolių ir sesių pasitraukė iš šio vienintelio Tikrovės Gyvojo Kelio. Iš savo patyrimų noriu pasakyti, kad niekada nebuvo mano tikslas iš Aukščiau išgirsti paskatinimo eiti šiuo keliu. Paprasčiausiai džiaugiausi ir mėgavausi šiuo procesu, kad pagaliau atradau tai, ko ilgai ieškojau. Tik vėliau būdama gamtoje ar atlikdama kažkokią prasmingą veiklą, pradėjau gauti mintimis išmintingus ir prasmingus mokymus iš aukščiau. Tai man labai padėdavo darbe prasmingai ir be įtampos atlikti pareigą. Dabar net suvokiu, kurios mintys yra teršalai iš pasąmonės, kurios iš Minties Derintojo. Tikriausiai jau žinai, kad iš pasąmonės mintys dažniausiai būna savanaudiškos ir skirtos ne visumos labui. Ilgas šio kelio procesas, bet kiekvienam skirtingas, priklausomai nuo pastangų ir nuoširdumo. Tad nenusimink, jeigu neišgirsi - Labas ar kažką panašaus. Lankydama Rojaus Trejybės Šventovę, dažniau paklausyk Dvasinio Mokytojo Algimanto mokymų, ir ateityje būtinai parašyk savo patyrimus, kaip praeitą kartą. Gyvasis Įtikėjimas tau suteiks vidinę dvasinę ramybę, plėsis kūrybiškumas ir gilės dvasinės įžvalgos, dieviškas suvokimas. Tai tau garantuos užuojautą net skriaudikams, keisis tavo charakterio savybės kokybiškomis. Ateityje prieš tavo akis atsivers platesni ir gilesni vidiniai Tikrovės suvokimo horizontai, gilės tavo Išmintis palygint su bendraamžiais. Tu paprasčiau ir lengviau įveiksi įvairius iššūkius pasitaikančius savo kelyje. Tu visad būsi ori ir niekas nesiteiks tave įskaudinti, t.y. lengviau pakelsi dabartinės tamsos negatyvius pasireiškimus. Tavo suvokimas gilės dvasine prasme ir bus nuspalvintas šiltomis, švelniomis dieviškomis spalvomis, kas sustiprins tave kiekvieną akimirką visomis prasmėmis šiame chaotiškame pasaulyje.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2022-10-05 14:14:44
Sveiki, čia - Kotryna, šiandien rašysiu apie tai, kaip aš seniau kalbėjau su Kūrėju.
Aš buvau gal penkerių metų, ir aš bandžiau kalbėti su Kūrėju, man tai tapo įpročiu. Ir taip nuo to laiko bandžiau kalbėti su Kūrėju.
Aš vis bandžiau ir bandžiau, bet Jis taip ir neatsakė.
Taigi aš labai susikaupiau ir kai jau ėjome miegoti, aš laikiausi tyliai, ir tada aš vėl bandžiau kalbėti su Kūrėju - ir žinot, ką? Man pavyko, aš pagaliau išgirdau, kaip Jis man sakė - Labas!
Tikiuosi jums patiko, ką aš parašiau. Aš tikrai dar kada nors jums parašysiu. Viso gero.
Kotryna.
vvita
2022-09-12 21:22:53
Dieviškųjų dovanų padovanojimo dėka Tėvas tiek, kiek tik įmanoma arčiausiai priartėja prie nuodėmės ir blogio, kadangi tai yra tiesiogine prasme tiesa, jog Derintojas mirtingojo prote turi egzistuoti net ir esant pačiam didžiausiam žmogiškajam neteisumui. Viduje gyvenančiam Derintojui ypač kankina tokios mintys, kurios yra grynai žemos ir savanaudiškos; juos skaudina nepagarba tam, kas yra gražu ir dieviška, o jų sėkmingam darbui tikrai užkerta kelią daugybė žmonių kvailų gyvenimiškų baimių ir vaikiškas nerimas. – sakoma Urantijos Apreiškimo Knygoje, kuri mus praturtina dvasine prasme, praplečia suvokimą, giluminį aplinkinių pajautimą. 1193 – 01
Kiek realių ir prasmingų minčių pasakyta šioje citatoje. Iš tikrųjų, dar daug kvailų baimių yra mumyse, tai patvirtinu savo aplinkoje sutiktų žmonių ir savo asmeniniu patyrimu. Kartais nerimauju ne dėl savęs, o dėl savo suaugusių vaikų ar artimųjų, vietoje to, kad patikėčiau savo rūpestį ir apsaugą Kūrėjui. Tuo labiau, urantai jau žinome, kad kiekvienas mirtingasis pereis per įvairiausius patyrimus ir iššūkius, kuriuos kartais gebėsime įveikti tik pasitelkę Kūrėjo Išmintį ar Apvaizdos pagalbą. Ne pagarbą gamtos sukurtam dieviškam grožiui ir savanaudiškus bei negailestingus mirtingųjų pasireiškimus patiriame vis dažniau. Suprantama, tai yra žmonių degradaciją, kai pažeidžiama Kūrėjo valia. Pasidalinsiu vienu man nepriimtinu pastebėjimu. Vakar eidama pro šiukšlių konteinerius, pamačiau primėtyta daug riestainių. Pažvelgusi supratau, kad jie sudžiuvę ir kieti, todėl aplink vaikščiojantys balandžiai niekaip negali jų įveikti. Paėmusi kelis riestainius, pasmulkinau juos paukščiams. Tikrai kieti, tad sunku buvo nesumirkytus sutrupinti. Nueidama pagalvojau – juk tai rodo žmonių netaupumą ir maisto nuvertinimą, kai pasaulyje yra daug badaujančių žmonių. Mane skaudina, toks neatsakingas ir savanaudiškas žmonių elgesys. Dažnai mintyse keliu klausimą - kada žmonės pradės realiai mąstyti? Kada pradės viską branginti ir vertinti, kas duota nuo Kūrėjo, kada nustos šiukšlinti miškus, ežerų pakrantes, skriausti gyvūnus? Kada nustos beprasmiškai vegetuoti, eidami prieš Kūrėjo valią ir gyvendami kitų sąskaita? Iš Apreiškimų mokymų žinau, kad Jėzus niekada nekėlė blogį į paviršių, o aš vis keliu.... Taip, Jis Dievo Tėvo Sūnus, bet mes taip pat Kūrėjo vaikai dvasioje. Visi turėtų suprasti, kad mūsų gyvenimo prasmė ir tikslas tobulėti dvasiškai bei atspindėti Kūrėją savo mąstymu, supratimu ir veiksmais. Kūrėjas mus moko gyventi nesavanaudiškai, gyventi vardan kitų gerovės. Dažnai tenka girdėti, kaip žmonės keikia politikus už sukeltą karą Ukrainoje, tarsi vienintelis karas būtų pasaulyje. Taip, tai labai žiauru ir jokiu būdu nepateisinami veiksmai. Pagaliau supraskime, kol žmonija nenušvis dvasine Kūrėjo Šviesa, tol bus poreikis ginkluotis, kaip ginklavosi pirmykščių bendruomenių barbarai. Iki Kristaus atėjimo į šį pasaulį, tik dalis mirtingųjų turėjo Minties Derintoją. Nesutrikusio proto mirtingieji dabar turi visi. Vis meldžiu ir tikiu, kad nugalės Šviesa tamsą, kad Kūrėjas patrauks mirtingųjų širdis Jo Šviesai, Tiesai, Meilei,Išminčiai. Juk svarbiausia neprarasti žmogiškumo, nors dabartiniu laiku sunku kalbėti apie tai, kai dominuoja nužmogėjimas, kai amžinosios dvasinės vertybės liko paskutinėje vietoje. Kūrėjo mums sumanytas Gyvasis Kelias, yra Tikras, Gyvas – alternatyvos nėra ir nebus. Prisiminkime, kad Derintojas yra žmogaus patikimas kosminis kompasas, visada ir neklystamai nukreipiantis sielą link Dievo. Tik kiekvienas mes pakėlę aukšto dažnio virpesius savyje, tikėkime įveiksime tamsos ir blogio apraiškas bei gamtos stichijas, kurios pastaruoju metu žmonijai kelia nerimą ir neviltį. Gal kartais tai privers susimąstyti, kur link einama....
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2022-05-28 20:33:57
Didžiausia laimė yra neatsiejamai susieta su dvasiniu žengimu į priekį. Dvasinis augimas atneša tvirtą džiaugsmą, ramybę, kuri pranoksta bet kokį supratimą. 1098 – 01 Pasaulis yra pilnas prarastų sielų, prarastų ne teologine prasme, bet prarastų krypties prasme. Esmė yra tokia, kad dvasioje visi žmonės lygūs, tačiau jie yra susiskirstę rasiniu,ekonominiu, politiniu, religiniu, evoliucinių kultų pagrindu ir taip toliau. Žodžiu, Dievo samprata yra mišinys. Urantijos ateitį apibūdina vienintelė religinė tiesa – Dievo Tėvystės ir visų tvarinių brolystės Evangelija, suteikta Jėzaus prieš du tūkstantmečius. Dalis Jėzaus pasekėjų ir urantų, studijuojančių Urantijos Knygą, remiasi Jėzaus mokymais ir nuoširdžiai puoselėja Gyvąjį Įtikėjimą siekdami realybės. Net ir kylančios oro srovės nepadės nė vienam paukščiui kilti, jeigu jis neišskleis savųjų sparnų - pasakyta Urantijos Knygoje. Be nuoširdaus dvasinio atsivėrimo pastangų, liksime kaip paukščiai neišskleistais sparnais. Puikiai suprantu, kodėl urantai važiuoja kelias dešimtis kilometrų į Rojaus Trejybės – AŠ ESU šventovės gyvąsias maldas. Tikrai jie vyksta ne pramogų vedini, o širdies traukos vedami, kad kolektyviai pagarbinti Kūrėją, stengdamiesi išlikti Tikrovės kelyje. Mano žemiška sesuo ir kiti mūsų artimieji daug meldžiasi individualiai. Manau mano ir jų maldos labai skiriasi, nes jie pripažįsta tik ritualinės bažnyčios maldas. Urantijos Knygoje yra toks teiginys – Yra tam tikras pavojus, susijęs su per dideliu individualiu meldimusi, kurį ištaiso ir kuriam kelią užkerta grupės malda, meldimasis bendruomenėje. 1001 - 02
Antrą kartą atvykusi į Gyvąją Rojaus Trejybės –AŠ ESU šventovę Kaune, būsena pajutau didelį skirtumą, tarp garbinimo skaipu ir kolektyvinio Kūrėjo garbinimo grupėje. Tai palyginau su mokinių mokymu ir ugdymu mokyklose nuotoliniu būdu bei mokymu klasėse gyvai, kai mokiniai bendrauja tarpusavyje kartu su mokytoju. Suprantu, kai kito pasirinkimo nėra, tai ačiū, Kūrėjui, ir už tai, kad turime galimybę apsijungti skaipu ir garbinti, melstis, bendrauti tarpusavyje, nenutoldami nuo Rojaus Trejybės- AŠ ESU šventovės. Po apsilankymo Kaune, dabar suprantu Vitą, kuri širdies traukos vedina su mažais vaikais dažnai atvykdavo iš Kauno į Gyvąsias Rojaus Trejybės – AŠ ESU maldas Vilniuje. Šį kartą Kaune buvau sužavėta dvasinio mokytojo Algimanto elementariai paprastu ir nuoširdžiu mokymu apie tvarką. Apsidairius savo aplinkoje, ypač didmiestyje, kur pažvelgsi, tikrai nėra tvarkos. Jeigu kiekvienas dvasinis brolis ar sesė mąstytų adekvačiai širdimi, tai tvarkytųsi savo aplinkoje, nelaukdami, kol kiemsargiai sutvarkys jų aplinką. Minties Derintojo vedini ir vykdydami Kūrėjo valią, keistųsi žmonės gerąja prasme, ir nebūtų pilni kiemai šiukšlių bei kita netvarka. Nemalonu matyti, kai šiltą dieną žmonės ištisas valandas sėdi kieme ant suoliuko nieko neveikdami, o rūkantys dar šiukšlina aplinką nuorūkomis. Žinau iš patirties, kad darbštumas ir kitų moralinių bei dvasinių vertybių ugdymas pradedamas nuo mažens. Aš visad prisimenu mokytojo Algimanto pasakymą – niekada nešvaistykite veltui laiką. Kūrėjas mus moko būti bendra kūrėjais ir gyventi bei veikti meilės motyvu visumos labui. Šie mano pastebėjimai apie žmonių aplaidumą yra ne vien miestuose, o kiek šalyje yra apleistų ir netvarkingų sodybų! Senelių ir prosenelių laikais tikrai šito nebuvo - gal vieno kito aplaidaus ar alkoholio priklausomybės paveikto šeimininko.
Šis mokytojo Algimanto mokymas apie elementarią tvarką ne be reikalo yra pasakytas. Tai mums urantams priminimas, kad viskas prasideda nuo smulkmenų. Pirmiausia privalome keisti save ir būti šviesiu pavyzdžiu kitiems. Prisiminkime Jėzaus teiginį skirtą apaštalams prieš du tūkstantmečius - Jūs esate pasaulio šviesa. Miesto, pastatyto ant kalvos, negalima paslėpti. Taip pat ir žmonės tikrai nedega žvakės ir nestato jos po gaubtu, bet ją įstato į žvakidę; ir ji šviečia visiems, kas yra namuose. Tegul ir jūsų šviesa prieš žmones šviečia taip, kad jie galėtų pamatyti jūsų gerus darbus ir, kad jie imtų šlovinti jūsų Tėvą, kuris yra danguje. 1570 – 03 Mes urantai, lankantys Rojaus Trejybės – AŠ ESU šventovę, meldžiame Kūrėjo visų mirtingųjų dvasioje nušvitimo dangiška Šviesa, kad ištirpintų dabartinę tvyrančią tamsą. Meldžiame, kad nebūtų pažeidžiama mums Kūrėjo suteikta laisva valia, kad tarp brolių sesių dvasioje išnyktų šis nežmoniškas susipriešinimas. Juk mes esame visi lygūs dvasioje Mylimi Kūrėjo vaikai. Be Rojaus Trejybės – AŠ ESU šventovėje puoselėjamo Gyvojo Įtikėjimo dangiškoji Šviesa dar ilgai bus uždelsta arba užges, kaip žvakė pastatyta po gaubtu, jeigu neauginsime ir nestiprinsime savo dvasinius sparnus.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2022-04-07 17:19:18
Matyti Dievą – įtikėjimu – reiškia įgauti tikrą dvasinę įžvalgą. O dvasinė įžvalga sustiprina Derintojo vadovavimą, ir visa tai galiausiai padidina Dievo sąmonę. 1574 – 04
Iš patyrimo žinome, kad maža grupelė mūsų dvasinių brolių sesių žino apie Minties Derintoją. Bažnytiniai Dievo tarnai manau dar ilgai nepripažins, šios Kūrėjo dovanos kiekvienam mirtingajam. Tikra skriauda žmogui, kai jis nežino, kad jam yra suteiktas dieviškasis dvasinis fragmentas, kad kiekvienas mirtingasis turi galimybę užmegzti dvasinį ryšį su Kūrėju. Todėl daugelis mirtingųjų gyvena iliuzinį gyvenimą, atsiriboję nuo Kūrėjo dvasinės Šviesos, Išminties, Meilės ir kitų amžinųjų dvasinių vertybių. Ne vieną pavyzdį turiu savo aplinkoje, kai materialios vertybės statomos aukščiau už amžinąsias dvasines vertybes. Kas vyksta pasaulyje šiuo metu, tokia šių dienų realybė yra nusigręžimo nuo dieviškos Tikrovės pasekmė.
Ne paslaptis, Bet retkarčiais aš mėgstu lankytis vienoje ar kitoje Vilniaus bažnyčioje ir vienumoje pagarbinti Kūrėją. Vedina vidinio silpnumo akimirkos, vakar užėjau į Teresės bažnyčią. Pagarbinusi Kūrėją, išeidama uždegiau žvakelę mintimis ir maldos prašymu, kad pagaliau Ukrainoje baigtųsi brolžudiškas karas. Suprantu, jog žvakės uždegimas, tai yra vienas iš ritualų. Negaliu paaiškinti kodėl, bet šis ritualas man dar priimtinas, ir nieko blogo tame nematau.
Išeidama iš bažnyčios vėl atkreipiau dėmesį į nukryžiuotąjį Jėzų Kristų. Tą akimirką pagalvojau, kada pagaliau Jį nukabins nuo kryžiaus, juk Jis yra prisikėlęs. Kada pagaliau suvoks ir pagarsins Jo paskelbtą Evangeliją – vienintelio visos žmonijos Dievo Tėvo Tėvystę ir visų žmonių brolystę. Meldžiu, kad tai gyvai paliestų visų mirtingųjų širdis ir baigtųsi tarpusavio susipriešinimas. Šiuo metu ypač yra susipriešinę tarpusavyje Lietuvos žmonės, netgi patys artimiausi žmonės. Mes jau neturime teisės atvirai reikšti savo nuomonės ir supratimo. Man asmeniškai ypač nepriimtinas veidmainiavimas. Kaip niekad aplinkui tiek daug melo ir apgaulės. Vardan to, kad ne susipriešinčiau su artimiausiais žmonėmis, išmokau nutylėti. Tiesą sakant,labai nelengva pritarti ar apsimetinėti. Turėjau tokį nemalonų patyrimą, kai artimas žmogus pasakė, kad susirgo covidu. Tą kartą apsimestinai paklausiau, kaip galėjote susirgti? Juk pasiskiepijote trečia sustiprinančia vakcina? Negalėjau atvirai pasakyti, ką tuomet jaučiau širdyje. Iš tikrųjų labai gaila apkvailintų žmonių, kurie nesuvokia, kad save žaloja ir nežinia, kokia bus jiems šių skiepų pasekmė....
Mokytojas nepasiūlė jokių kelių, kaip spręsti savo amžiaus ir bet kurio vėlesniojo amžiaus nereligines problemas. Jėzus norėjo išvystyti dvasinę įžvalgą į amžinąsias realybes ir skatinti iniciatyvą gyvenimo originalumui; jis rūpinosi žmogiškosios rasės išimtinai esminėmis ir nuolatinėmis dvasinėmis reikmėmis. Jis apreiškė tokį gėrį, kuris prilygsta Dievui. Jis išaukštino meilę, tiesą, grožį, ir gėrį – kaip dieviškąjį idealą ir amžinąją realybę. 1583 – 05
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2022-03-11 20:06:06
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.