Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU

Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,

Su meile,

Laima
2012-07-01 22:54:07

Komentarai

Urantas Vytautas atsiuntė aktualią šioms dienoms ištrauką iš K.S.Ljuiso knygos „Balamuto laiškai“ (Atsiprašau, nesu tikra dėl pavadinimo vertimo). Iš patirties žinau, kad daugelis jaunimo nesupranta rusiškai, nutariau išversti šią ištrauką ir trumpai pasidalinti savo patyrimais. Taigi ištrauka tokia: Jaunas velnias sako senam velniui: Kaip tu sugebėjai per trumpą laiką tiek daug sielų pasiųsti į pragarą? Senas velnias : Per baimę! Jaunas velnias: Ir ko jie bijojo? Senas velnias : Ligų! Jaunas velnias: Aš nesuprantu.... Senas velnias: Atsitiktinai, jie nusprendė, kad vienintelis, ką reikia saugoti bet kokia kaina, tai savo gyvenimą (gyvybę)!!! Jie niekad nebeapsikabino. Nebesisveikino vienas su kitu. Jie nutraukė bet kokius žmogiškuosius santykius (kontaktus). Jie paliko viską, kas žmogiška! Jie liko be pinigų. Jie neteko darbų. Bet jie nutarė išsaugoti save, netgi jeigu neturės duonos kąsnio. Jie klausė vien žinių, skaitė laikraščių pranešimus, aklai tikėjo visa teikiama informacija. Jie atsisakė laisvės, niekad neišeidavo iš namų. Jie niekur nėjo: nelankė draugų ir giminaičių. Visas pasaulis tapo didžiuliu kalėjimu su nuteistaisiais - savanoriais. Jie viskam pakluso!!! Viskam, kad išgyventi dar vieną apgailėtiną dieną…. Jie negyveno, merdėjo kiekvieną dieną! Paimti jų apgailėtinas sielas buvo labai lengva - pasakė senas velnias.
Ši ištrauka tikrai atspindi šių dienų realiją. Mums kiekvienam asmeniškai nuolat tenka susidurti su šia beprotybe, bet ne visų žmonių požiūris ir supratimas adekvatus. Pastaruoju metu man gyvenant kitoje aplinkoje, mano artimieji didelės baimės vedini vis įspėdavo mane, kad saugočiau save ir kitus,nors jokių ligos simptomų neturiu. Nuolat buvau auklėjama, kad esu ne tokia kaip visi. Žmonių baimė iš tiesų apgailėtina. Štai sesė iš artimos aplinkos net neleidžia man aplankyti senyvo amžiaus vienintelio pusbrolio, kad neatneščiau jiems viruso. O tos kaukės, kurias aš vadinu antsnukiu, mums tikrai trukdo normaliai kvėpuoti. Iš tikrųjų, mes visi esame be galo skirtingi, tų skirtumų nevardinsiu, mes juos tikrai žinome. Ir ne paslaptis, kad visad gyvenome ir tebegyvename su melu, apgaule ir neteisybe. Baigusi mokslus, dirbau su lengvo laipsnio sutrikimą turinčiais ir socialiai apleistais vaikais. Tuo metu vaikai su didele ir kompleksine negalia mokyklose nebuvo ugdomi. Prisimenu, kaip aktyvesnius vaikus, tai yra hiperaktyvius mokinius, su kuriais nesusitvarkydavo mokytojai, gydytojas psichiatras jiems ( neįvardinsiu,nes jo nėra gyvųjų tarpe) išrašydavo slopinančius vaistus, kuriais maitindavo nedrausmingus vaikus bei paauglius. Iš patirties žinau, kas tinka mano biologines sesei, kuri saujomis maitinasi cheminiais vaistais, tas man netinka ir nepriimtina. Jau vien tuo mes skiriamės. Suprantama, kad žmonės daug vartojantys vaistų, mažiau yra atsparūs bet kokiems virusams, nes jų organizmas yra nualintas vaistų ir pats savaime nebekovoja. Tad kodėl visi mirtingieji yra įkalinami vienodai, kai mes tokie skirtingi ? Tai retorinis mano klausimas. Man visa tai nesuprantama, nors turiu įvairiausių net ir liūdnų patirčių: kūdikiu būdama su tėvais esu patyrusi baisią Sibiro tremtį. Šių dienų patirtis man tikra tragedija, o kas dar bus, apie tai negalvoju. Kai gyvenu su Kūrėju širdyje, man nėra jokio skirtumo, kokiu būdu paliksiu šį materialų gyvenimą: nuo viruso ar nuo kitos ligos. Tad baimė, tas gyvulinis paveldas man svetimas ir nepriimtinas. Skaudu matyti ir apgailėtinai atrodo pikti bei nedraugiški žmonės, kurie gyvena baimės apimti, kurie nuolat yra gąsdinami mirtimi ir didelėmis piniginėmis baudomis. Tik urantams yra žinoma, kad ši tamsa bujoja dėl mirtingųjų neatsivėrimo Gyvajam Įtikėjimui ir, mayt, ilgai dar tai tęsis, kol žmonija nepabus Dvasinei Šviesai ir Dvasinei Tiesai.
Kūrėjo Meile.

adolfina
2020-12-04 22:56:13



Su Urantas Vytautas atsiuntė aktualią šioms dienoms ištrauką iš K.S.Ljuiso knygos „Balamuto laiškai“ (Atsiprašau, nesu tikra dėl pavadinimo vertimo). Iš patirties žinau, kad daugelis jaunimo nesupranta rusiškai, nutariau išversti šią ištrauką ir trumpai pasidalinti savo patyrimais. Taigi ištrauka tokia: Jaunas velnias sako senam velniui: Kaip tu sugebėjai per trumpą laiką tiek daug sielų pasiųsti į pragarą? Senas velnias : Per baimę! Jaunas velnias: Ir ko jie bijojo? Senas velnias : Ligų! Jaunas velnias: Aš nesuprantu.... Senas velnias: Atsitiktinai, jie nusprendė, kad vienintelis, ką reikia saugoti bet kokia kaina, tai savo gyvenimą (gyvybę)!!! Jie niekad nebeapsikabino. Nebesisveikino vienas su kitu. Jie nutraukė bet kokius žmogiškuosius santykius (kontaktus). Jie paliko viską, kas žmogiška! Jie liko be pinigų. Jie neteko darbų. Bet jie nutarė išsaugoti save, netgi jeigu neturės duonos kąsnio. Jie klausė vien žinių, skaitė laikraščių pranešimus, aklai tikėjo visa teikiama informacija. Jie atsisakė laisvės, niekad neišeidavo iš namų. Jie niekur nėjo: nelankė draugų ir giminaičių. Visas pasaulis tapo didžiuliu kalėjimu su nuteistaisiais - savanoriais. Jie viskam pakluso!!! Viskam, kad išgyventi dar vieną apgailėtiną dieną…. Jie negyveno, merdėjo kiekvieną dieną! Paimti jų apgailėtinas sielas buvo labai lengva - pasakė senas velnias.
Ši ištrauka tikrai atspindi šių dienų realiją. Mums kiekvienam asmeniškai nuolat tenka susidurti su šia beprotybe, bet ne visų žmonių požiūris ir supratimas adekvatus. Pastaruoju metu man gyvenant kitoje aplinkoje, mano artimieji didelės baimės vedini vis įspėdavo mane, kad saugočiau save ir kitus,nors jokių ligos simptomų neturiu. Nuolat buvau auklėjama, kad esu ne tokia kaip visi. Žmonių baimė iš tiesų apgailėtina. Štai sesė iš artimos aplinkos net neleidžia man aplankyti senyvo amžiaus vienintelio pusbrolio, kad neatneščiau jiems viruso. O tos kaukės, kurias aš vadinu antsnukiu, mums tikrai trukdo normaliai kvėpuoti. Iš tikrųjų, mes visi esame be galo skirtingi, tų skirtumų nevardinsiu, mes juos tikrai žinome. Ir ne paslaptis, kad visad gyvenome ir tebegyvename su melu, apgaule ir neteisybe. Baigusi mokslus, dirbau su lengvo laipsnio sutrikimą turinčiais ir socialiai apleistais vaikais. Tuo metu vaikai su didele ir kompleksine negalia mokyklose nebuvo ugdomi. Prisimenu, kaip aktyvesnius vaikus, tai yra hiperaktyvius mokinius, su kuriais nesusitvarkydavo mokytojai, gydytojas psichiatras jiems ( neįvardinsiu,nes jo nėra gyvųjų tarpe) išrašydavo slopinančius vaistus, kuriais maitindavo nedrausmingus vaikus bei paauglius. Iš patirties žinau, kas tinka mano biologines sesei, kuri saujomis maitinasi cheminiais vaistais, tas man netinka ir nepriimtina. Jau vien tuo mes skiriamės. Suprantama, kad žmonės daug vartojantys vaistų, mažiau yra atsparūs bet kokiems virusams, nes jų organizmas yra nualintas vaistų ir pats savaime nebekovoja. Tad kodėl visi mirtingieji yra įkalinami vienodai, kai mes tokie skirtingi ? Tai retorinis mano klausimas. Man visa tai nesuprantama, nors turiu įvairiausių net ir liūdnų patirčių: kūdikiu būdama su tėvais esu patyrusi baisią Sibiro tremtį. Šių dienų patirtis man tikra tragedija, o kas dar bus, apie tai negalvoju. Kai gyvenu su Kūrėju širdyje, man nėra jokio skirtumo, kokiu būdu paliksiu šį materialų gyvenimą: nuo viruso ar nuo kitos ligos. Tad baimė, tas gyvulinis paveldas man svetimas ir nepriimtinas. Skaudu matyti ir apgailėtinai atrodo pikti bei nedraugiški žmonės, kurie gyvena baimės apimti, kurie nuolat yra gąsdinami mirtimi ir didelėmis piniginėmis baudomis. Tik urantams yra žinoma, kad ši tamsa bujoja dėl mirtingųjų neatsivėrimo Gyvajam Įtikėjimui ir, mayt, ilgai dar tai tęsis, kol žmonija nepabus Dvasinei Šviesai ir Dvasinei Tiesai.
Kūrėjo Meile.

adolfina
2020-12-04 22:55:19



Miela Rita, ačiū tau už puikų pasidalinimą savo samprata ir šviesų mokymą apie mokinių motyvacijos kėlimą ir norą mokytis. Man labai artima ši tema dar iš praeities. Teko matyti bei patirti ne vieną mokytoją toli gražu neatitinkantį tikrojo Mokytojo vardo. Labai sunku būti tikroviškam ypač santykiuose su vaikais ar paaugliais, jeigu pats nesi nuoširdus, kai nesi prisipildęs iš Kūrėjo dvasinės Meilės, Šviesos, Ramybės ir Išminties. Iš tikrųjų vien žinių, aukšto intelekto ir įvairių metodikų nepakanka. Mes urantai jau galime ir privalome savo aplinkoje dalintis esama savyje šviesa ir gilesne samprata bei išmintimi įgyta iš dvasinių šviesos šaltinių ir ilgamečių mokytojo Algimanto mokymų. Džiaugiuosi ir dar kartą dėkoju, kad vis aktyviau dalyvauji forume ir dedi dideles pastangas savo ir kitų šviesinimui. Su Kūrėjo Meile

adolfina
2020-11-11 19:55:06



Vienas iš pačių šviesiausių mokytojo pareigų turėtų būti noras mokyti taip, kad sužadintų mokinio norą mokytis visą gyvenimą. Juk kiek yra tingėjimo ir atidėliojimo: mokslo, darbo, ruošos darbų ir t. t. Neveikla priveda prie vienos iš baisiausių šios dienos rykščių - depresijos. O juk tai yra toks galingas srautas energijos, kuris naudojamas griovimui - savo sveikatos ir aplinkinių. Jei tokie žmonės būtų turėję mokytojus, kurie būtų išmokę mokytis. Užsiimti veikla, bet kokia, kuri yra miela sau ir naudinga visumai. Todėl ir mums tenka mokytis mokytis. Va koks išėjo sakinys. Mes turime šaltinius, dvasinį mokytoją - žemišką ir dvasinius Tėvus viduje - Mokytojus, o mūsų noras mokytis turi stiprėti mūsų pastangų dėka, kad būtų mokytojai, kurių dėka visi ir visą laiką trokštų mokytis.

Rita
2020-11-10 22:46:43



Įsivaizduokite mokyklą, kur mokytojas moko ką tik atėjusius vaikus pažinti raides, jas užrašyti. Liepia rašyti nuo linijos iki linijos, gražiai pasvirusias. Vaikas stengiasi, gal ir gavosi kažkas panašaus į 'a', tik kad per pusę puslapio. Ateina mokytojas ir vaiką bara, kad ne taip parašė, neklausė mokymų. Bet rankutė vaiko dar neįgudusi, o mokytojas, norėdamas tobulo ir greito rezutato, vaiko mokymosi kelią tik pailgino...
Dabar įsivaizduokite kitą mokyklą, kur moko Mokytojas. Kuris pastebi kiekvieną pastangą, pagiria ir džiūgauja kartu su vaiku. Per didelė raidė gavosi? Bet jau raidė! Jau vaikas pasistengė! Ir taip Mokytojas sustiprina vaiko norą mokytis, stengtis, tobulėti. Pastebėdamas šviesos grūdą ir pasirinkdamas neakcentuoti nė vieno dalyko, kuris kol kas nepavyko. Pasitikėdamas, kad pajutęs džiaugsmą, vaikas savo noru bandys tobulėti pats.

Tokia buvo mano anksčiau aprašyto patyrimo esmė. Kūrėjo meilė yra Mokytojas, o aš esu tas mokinys, kuriam vienas raideles parašyti jau pavyksta pusėtinai, o kitoms išmokti reikia laiko. Aš mokausi su meile ir atlaidumu sau, tokią pat meilę ir atlaidumą stengdamasi skleisti visiems aplinkiniams.

Vita, mano pasidalinimas šviesos patyrimais jūsų buvo neišjaustas ir nesuprastas. Jūs pasirinkote man parodyti, kokia kreiva mano 'a', o aš jus raginu žvelgti giliau. Geriausias mokytojas yra tas, kuris visą gyvenimą mokosi iš savo mokinių.

Testiprina Kūrėjas šią šventovę, tegul tampa ji Gyvenimo Mokykla, į kurią žmonės plūs su džiaugsmu, žinodami, kad kiekvienas jų netvirtas žingsnelis čia bus pastebėtas ir sustiprintas, o jis pats bus tuo pačiu ir mokinys, ir mokytojas. Tegul apjungia mūsų širdis bendrystė ir nuolankumas.
Su Kūrėjo meile,
Inga

Inga
2020-10-29 10:02:42



Miela Inga, tu visiškai teisi – niekas mūsų, urantų, niekada neskubino rinktis Gyvąjį Kelią. Kiekvienas atėjome savo laisva valia ir niekieno neverčiami. Toks kiekvieno kelias – laisva valia rinktis kaip jis nori gyventi – su Kūrėju ar be Jo.
Tačiau – kaip gi žmogus, neskirdamas dėmesio Šviesos Šaltiniui ir Centrui, gali būti Šviesos skleidėjas?! Kaip tu gali mylėti, nežinodamas kas yra Meilės Šaltinis?! Kaip tu gali gyventi išmintingai – nepažinodamas Išminties Šaltinio?!

Tu rašai – Ir aš kuo toliau, tuo labiau pradėjau pastebėti, koks nuostabus jausmas apima, kai sąmoningai sustiprini tokį pastebėtą šviesos pasireiškimą - tereikia kartu su žmogumi pasidžiaugti, kaip nuostabiai jam sekasi vienoje ar kitoje sferoje. – Šviesos pasireiškimas yra tada, kada tu gyveni – Visumos Labui. Gyventi sau ar savo biologinės šeimos labui ir džiaugtis, kad tau sekasi tai ne tas pats kaip savąjį žvilgsnį kreipti – visų labui. Ir tu niekada to nebūsi pajėgus padaryti be atrasto Kūrėjo savo viduje, nes paprasčiausiai – nepajėgsi. Tai – Dvasinis Kelias, ne materialus. Tai – Tikrovės Kelias ir jis tikras iššūkis gyvuliniam protui, kuris taip, džiūgauja. Bet džiugesys – tai yra emocija – laikina emocija, po kurios seks liūdesys, nes emocija tai nėra tas – Gyvas Turinys – o štai Ramybę ir Palaimą tu tegali gauti tik iš Ramybės ir Palaimos Šaltinio.
Taip, kiekvienas mes esame asmenybė, bet ne šiaip asmenybė, o – dieviškoji dvasinė asmenybė. Kūrėjas mums padovanojo tą nuostabią dovaną, bet ne pramogavimui, o Prasmingam gyvenimui gyventi drauge su Juo. Ir būtent šitokios Šviesos atskleidimas dvasios broliui ar seseriai yra gailestingumo parodymas, priešingai nei džiūgavimas drauge su juo – tai yra gailestis, ne daugiau.
Ir kaip gi tu gali nematyti ydų aplinkoje, kai jos vešėte veši tiesiog visose sferose, ir būtent dėl to, kad asmenybės tapatybės pasireiškimas nėra gailestingumo kupinas, nes nėra atrastas Kūrėjas savo viduje. Pagalba kurią tu gali suteikti savo dvasios broliui ar seseriai yra viena – padėti jam ar jai atrasti Tikruosius Tėvus, bet pirma tu pats turi Juos atrasti.
Todėl ir Šviesos negali būti tol, kol neatras mirtingasis Kūrėjo. Tiesiog negali. Ir tai nėra tušti žodžiai.

Telydi jus mylimieji Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2020-10-26 22:28:58



Noriu pasidalinti nuostabiais savo pastarojo laikotarpio patyrimais, kuriuos ėmiau labai aiškiai matyti ir suvokti.
Dažnai net ir šioje svetainėje akcentas nukreipiamas į tai, kokie mes nutolę nuo Kūrėjo, kokioj gilioj duobėj esame, kiek daug žmonių pasaulyje ne gyvena, o egzistuoja neatradę Kūrėjo savo viduje.
O aš šiuo metu išgyvenu labai priešingą tam patyrimą. Kiekviename žingsnyje pradėjau pastebėti dieviškumo apraiškas žmonėse. Kiek daug žmonių bunda, kokią didžiulę šviesą jie neša savyje. Kiekvienas! Kiekvienas turi savyje didžiulės šviesos, kuri randa būdą, vietą ir laiką pasireikšti. Net jei žmogus niekada negirdėjo apie Urantiją, net jei nesimeldžia, net jei sąmoningai neskiria savo dėmesio Šaltiniu ir Centrui. Net ir tokiomis aplinkybėmis jų gyvenimuose yra tokių sferų, kuriose jie šviečia dieviška šviesa - va kokia stipri ta šviesa yra. Ir aš kuo toliau, tuo labiau pradėjau pastebėti, koks nuostabus jausmas apima, kai sąmoningai sustiprini tokį pastebėtą šviesos pasireiškimą - tereikia kartu su žmogumi pasidžiaugti, kaip nuostabiai jam sekasi vienoje ar kitoje sferoje.
Mes visada galime rinktis. Galime rinktis pastebėti, kad 99 sferose iš šimto žmogus klaidžioja, nes neatrado Kūrėjo savo viduje. O galime pastebėti, kaip nuostabiai jam sekasi toje vienoje srityje, kartu su juo džiaugtis ir auginti šitą šviesą. Kūrėją atras kiekvienas. Savo laiku. Kaip ir mes, esantys šiame forume, kiekvienas jį atradome tada, kada tam pribrendome. Ir niekas mūsų neskubino. Kūrėjas visada kantriai buvo šalia.

Taip ir mes kiekvienas būkime kantrūs kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Pastebėkime ne ydas, o šviesos grūdus. Puoselėkime juos ir laistykime savo dėmesiu, pasitikėdami, kad jie sudygs savo laiku.

Inga
2020-10-25 08:43:20



Prasidėjus šitam, dirbtinai sukurtam, karantinui ant vieno žemės ploto mieste, kuris jau buvo pradėtas ruošti statybai, atsirado tvora, kuri buvo sukalta iš spaustos medienos ir nudažyta tamsia spalva. Atrodė kaip mokyklinė lenta, o kažkas ją ir panaudojo tam užrašydamas ant jos savo mintį, pagal savo protą. Užrašas skelbė: '' Jėzus saviizoliacijoje '' Man tuoj mintyse pradėjo rašytis užrašas, kuris būtų labai tikęs
: tai tu, žmogau, esi izoliavęs save nuo Jėzaus, kaip ir nuo pačio Kūrėjo, kurį Jėzus mums atnešė mylinčio Tėvo vardu. Pradėjo knibždėti mintis, kad reikia susirasti kreidos gabalėlį ir parašyti šalia. TAI TU IZOLIAVAIS NUO JĖZAUS! Nors toks kreivazojimas ant miesto sienų, manau, yra priskiriamas prie smulkaus chuliganizmo. To nepadariau, bet kartą per savaitę važiuodama pro šalį vis mačiau tą užrašą ir galvojau, kiek žmonių pamąstė taip kaip aš. Juk daug jaunų ir labai jaunų žmonių suprato tik kaip lėkštą juokelį. Visatos Kūrėjas slepiasi nuo žmogaus - kokia kvailystė turėjo būti to žmogaus viduje. Daug žmonių per organizuotos religijos mokymus ir turi tokį supratimą arba neturi jokio. Tada eina pas kunigą, kuris nieko nežino, visiškai nieko savo patyrimu, tik sauso supratimo iš gerai atidirbo ir melagingo mokymo per klaidingas knygas, skelbia savo vidumi nepatirtas, jų supratimu, tiesas - jos kreivos, sausos ir labai skausmingos visiems. Virusas ir griebs tuos, kurie saviizoliuojasi ir bijo. Virusas labai mėgsta tik tuos, kurie bijo, yra pikti, pavydus - šita 'puokštė' turi pavadinimą - žemi virpesiai. Karūna labai protinga ir suras visus, kurie liks toje sąmonėje - pamažu valydama planetą. Kūno išsaugoti mes negalime vis tiek, bet daug iškeliaus per anksti.

Rita
2020-10-25 07:59:59



Mano biologinei dukrai Viktorijai labai trokštant turėti namuose draugą, mūsų namuose apsigyveno papūgėlė – banguotoji papūgėlė – Kivis. Tokį vardą jam davė Viktorija ir tai dabar jos numylėtas paukštelis, kuris dar jaunutis, apie pusės metų amžiaus. Tas paukštelis ramus, manėme, kad savuoju čiulbesiu mums čiulbės kone ištisai, bet jis gi čiulbėti vos pabudęs neskuba, apie save primena tik tada, kai jau pajaučia-pamato, kad Viktorija pabudo, mat jis gyvena jos kambaryje. Kartu pasidžiaugiame, kad protingas ir labai supratingas mūsų naujasis šeimos narys.
Kaip mane pralinksmino jis vieną rytą. Pas Viktoriją kambaryje tvarkiausi, garsiai įjungiau diktofoną, klausiausi gyvųjų pamaldų įrašo. Papūgėlė atsiliepė į virpesius sklindančius iš įrašo, skleisdama labai malonius garsus. Tai nebuvo čiulbėjimas, bet malonus toks kaip burkavimas. Jis taip melodingai, švelniai leisdamas tuos garsus tarsi susiliejo su garbinimu. Tada aš išjungiau diktofoną ir papūgėlė iškart nutilo, įjungiau – ji vėl atsiliepė tuo švelniu burkavimu. Buvo taip malonu klausyti ir žinoti, kad tai virpesių poveikis, kad šita papūgėlė jausdama meilės virpesius į juos atitinkamai ir reaguoja. O štai kada mes įjungiame muziką, ir nors tai nėra kažkokia tranki muzika, bet vis tiek, be Kūrėjo kurta muzika, Kivis taip pat atsiliepia čiulbėjimu ir tuojau pat, bet tai būna skardus čiulbėjimas, kitoks, ne toks švelnus.
Kada mes pirkome papūgėlę, pardavėja mus įspėjo – Jam reikia bendravimo, jis negali būti ilgai vienas, nes susirgs depresija, o kada būna namuose vis tik vienas, nes juk vis tiek išeinat į darbus, vaikai į mokyklą, jam pakabinkite veidrodėlį – yra specialūs pakabinami, kad jis matytų atvaizde draugą ir su juo jis bendraudamas nesijaus vienišas.
Štai, negerai ilgam palikti paukštelį vieną, liūdna jam – o kam gerai? Kas nori būti atskirtas, pamirštas ir vienišas? Niekas nenori. Ir žmogus nėra skurtas gyventi vienumoje.

Sunkumai, sielvartas, nusivylimas, ir pralaimėjimas yra skausmingesni ir labiau nuliūdina, kada patiriami vienatvėje. Bendravimas nepaverčia blogio teisumu, bet jis tikrai dideliu laipsniu padeda tą maudulį sumažinti. Jūsų Mokytojas pasakė, “Laimingi yra tie, kurie gedi” – jeigu šalia yra draugas, kad paguostų. Tikrai suteikia jėgų žinojimas, kad tu gyveni kitų gerovei, ir kad lygiai taip ir kiti gyvena tavo gerovei ir vystymuisi. Žmogus izoliacijoje suglemba. 1776-04-03

Jėgų suteikia žinojimas, kad tu gyveni kitų gerovei, kad kiti gyvena tavo gerovei – argi čia ne atsakymas kodėl mes turim karantiną vėl artėjantį, kodėl saviizoliacija tapo tarsi savaime suprantamas veiksmas, kodėl kiekvieno taip besiblaškantis vidus vis nerandantis į ką atsiremti – džiaugsmu pasidalinti, skausmu pasiguosti – vis labiau ir labiau savyje užsidaro. Juk tai yra jau pasekmė to, kad dar vaikystėje nebuvo sukaupta imlumo Tiesai ir Meilei, Šviesai ir Gėriui, nebuvo mokoma atrasti Meilės Šaltinį savajame viduje. Tai ir užaugama liūdnu savanaudžiu, kuris kuo toliau tuo labiau Šviesą pamina net neateinant tokiai minčiai išviso, kad galiu gi aš gyventi kitų gerovei.
Būti nuoširdžiu nebemadinga, nenaudinga, maža to – per sunku. Štai dar ir todėl gyvam tarpusavio bendravimui kelias uždarytas, taip žmonių niekas nebevienija tik kalbos apie materialų gyvenimą, kuris išsunkia ir atbukina protą, kaip gerai kai nereikia nieko daryti tik spaudyti mygtukus.


Mano biologinės dukros Kotrynos, pirmos klasės mokytoja, ypač daug dėmesio skiria – dailyraščiui. Taip, taip, dailyraščiui – negaliu atsigrožėti kaip vaikai sąsiuviniuose raito raideles ir vos menkiausiam nukrypimui – raidė mokytojos ištaisoma ir vėl rašyti prašoma taip, kaip turi būti parašyta. Nuostabi pamoka, kuria sėjamas pamatas tolimesniam vaiko augimui. Kaip tu pamilsi knygą, skaitymą, rašymą nesimokydamas dailaus rašymo? Manau nesimokyti dailyraščio pirmoko suole, tai atimti iš vaiko galimybę augti. O juk tai mano pirma sutikta mokytoja, kuri pasakė, kad pas ją rašymas nebus praleistas pro akis, kitos gi mokytojos nebekreipia dėmesio kaip rašo mokinys – svarbu be klaidų, sako. Dabar viskas kompiuterizuota. Tačiau būtent iš tos pirmosios grandies – dailyraščio, seks kita grandis – noras rašyti be klaidų, gerai skaityti ir t.t., o ne atvirkščiai.
Kaip to jauno medelio, kurio vaikystėje nulaužus šakelę, jis jau niekada neužaugs toks, kad pavirstų į dailų, tvirtą, sveiką medį. Medį tokį, kuris savosiomis galingomis šakomis užstos silpnesnį medelį, nes jis bus stiprus ir nesužalotas, dėl to galintis padėti kitam.
Štai, koks pamatas, toks ir tolimesnis vystymasis. Vaikystė tik skamba – nerūpestinga vaikystė – bet tai tik skambesys, nes jos šaknys daug gilesnės nei kad manoma jas esant.

Kiek dar prireiks laiko, kol žmogus supras – tai aš save izoliavau nuo Kūrėjo, tai mano širdis uždara Gyvai Šviesai ir Meilei – tai aš, nesantis atskira kūrinijos dalelė, bet sudarydamas visumą, savaisiais veiksmais sukūriau izoliaciją kurią dabar jau ne tik viduje, bet net ir materialiai patiria kiekvienas pasaulio mirtingasis.

Bet kokia draugystė, bet koks bendravimas, bendradarbiavimas – brolystė, ji savo tyrumu įmanoma tik tada, kada gimsta iš Tyrumos Šaltinio. Tik tokia draugystė bus iš savęs užpildanti, nes mylinti, Kūrėjo Meile, to Gyvo Pamato.

Todėl nėra jokio kito kelio Gyventi Gyvą Gyvenimą, gyventi Visumos labui brolystėje, jaustis Visumos dalimi, gyventi Prasmingai, kol nebus realiai patirta Algimanto Evangelijos Gyvoji Šviesa kiekvieno Širdyje – Kūrėjas yra Gyvas, kiekvieno viduje ir Jį gali atrasti kiekvienas.

Telydi jus mylimieji Kūrėjo Ramybė, Vita

vvita
2020-10-24 01:09:04



Tai, kas nežinoma - puikiausia dirva apgaulei. Tereikia išgirsti pasakojimą apie kokį nors keistą reiškinį, ir mes juo patikime; tokie pasakojimai griauna įprastą logiką, ir mes negalime jų paneigti. Mirtingieji niekuo taip tvirtai netiki, kaip tuo, ką jie mažiausiai žino. Visa, kas mūsų protu nesuvokiama, mums atrodo siaubinga ir chaotiška. O kad tai mes sujaukiame patys dėl neišmanymo ar savanaudiškumo, šito nesuprantame ar nenorime suprasti. Yra pasakyta: šiaip žmogus labai neprotingas, jis nesugeba sukurti net mažiausio vabalėlio, o dievų sukuria dešimtis ir kiekvienas dievas turi savo kraštą: vienam meldžiasi rytuose, kitam – vakaruose. Vienas Išminčius yra pasakęs: kad melas - vergo dalia, o laisviems žmonėms dera kalbėti gryną tiesą. Ypač pastaruoju metu labai dažnai mes susiduriame su melu ir apgaule. Man asmeniškai melas visai nepriimtinas ir mano supratimu, yra viena bjauriausių žmogaus charakterio ydų. Kieno sąžinė nejautri tiesai, to sąžinė nejautri ir melui. Kaukės taip pat turi daug netikrumo bei apgaulės atspalvių: vidinė kaukė - tai veidmainystė, vagys ir teroristai taip pat maskuojasi kaukėmis, šventinės kaukės skirtos pramogai, kad neatpažintų, o dabartinės kaukės – vargu ar atlieka apsauginę funkciją, kuri daugeliui kelia abejonę, tačiau, kad apsunkina mums bendravimą, visiems suprantama. Tuo asmeniškai įsitikinau pati, nes patyrimas yra pats didžiausias mokytojas visur ir mūsų pasaulyje taip pat. Paveldėto proto vedini, jeigu buvome auklėjami be Kūrėjo širdyje, dėl tamsos ar nesupratimo, mes pridarome begalę apgailėtinų klaidų pakenkdami sau ir kitiems. To net nesuvokdami ir nesuprasdami, kad kasame duobę sau ir kitiems, iš kurios ateityje kažkaip turėsime išsikapstyti, o kai kurie gali ir neišsikapstyti. Kai atsigręžiu į praeitį, prisimenu ir mano kelyje taip pat būta “slidžių takelių”. Tik dabar suprantu, kad visada turėjau pagalbą bei apsaugą iš aukščiau. Galbūt todėl taip ilgai ir kantriai ieškojau kažko tikro, kažko dar neatrasto, tiksliau: Epochinio Apreiškimo Urantijos Knyga. Žinoma dairytis į praeitį neverta. Tai mano biologinė sesė mėgsta gyventi praeitimi, kartais įskaudindama save ir mane. Aš nesistengiu primesti jai ir kitiems pažįstamiems savo pažiūrų bei įpročių, ir žiūriu į juos tokius, kokie jie yra, visai nelygindama su savimi, nesprausdama jų, kaip sakant, į savo rėmus. Ir nors ne kartą buvau įskaudinta artimųjų dėl Gyvojo Įtikėjimo, aš myliu bei gerbiu kitus žmones tuo labiau, kuo mažiau jie panašūs į mane. Niekas nėra tobulas, todėl nereikia per daug reikalauti iš kitų. Gebėjimas nesistebėti kitu ar jį neteisti ateina tik su patirtimi. Jėzus savo mokymuose kiekvienai sielai stengėsi leisti vystytis savo keliu, tobulėjančiu ir atskiru individualiu prieš Dievą. 1592 -02. Sakoma, kad didelė dalis sėkmės džiaugsmo yra būtent grumtynėse su sunkumais. Tikrovė tokia, kad gyvenimas žmogų verčia klupinėti, tačiau kaip visuomet, labiausiai vertinami sugebantys atsistoti. Be vertingo tikslo, gyvenimas tampa beprasmiškas ir nenaudingas, ir dėl to atsiranda didelis nepasitenkinimas. Tai būdinga man, o kaip kitiems – nežinau.... Pažvelkime aplinkui, kiek mūsų brolių, sesių beprasmiškai švaisto brangų laiką, o kiti iš viso nenori jokios veiklos ir gyvena iš pašalpų. Gyvenimas pernelyg brangus, todėl tuščiai nešvaistykime nė akimirkos. Juk tai turi būti ugdoma ir pratinama nuo mažų dienų. Ypač aktualu alhogolio priklausomybę turinčių tėvų vaikams, kurie mato nedirbančius ir vegetuojančius savo tėvus. Iš tiesų jų vaikai neturi gero pavyzdžio bei supratimo. Taip buvo ir bus, kol nenušvis žmonija dieviška šviesa. Nėra nieko stebėtino, kad padaromos tokios klaidos evoliucinių visatų reikaluose. Mes esame gigantiško kūrinio dalis, ir todėl nėra nieko keisto, kad viskas, kas vyksta nėra tobula; mūsų visata nebuvo sukurta tobula. Tobulumas yra mūsų amžinasis tikslas, o ne mūsų kilmė, - sakoma Epochiniame Apreiškime Urantijos Knyga. 846 – 05 Taip ir norisi akcentuoti dar kartą ir dar kartą, kad mūsų žmonijos pagrindinis tikslas yra dvasinis tobulėjimas, kas yra viso ko pagrindas visuotine prasme. Dievas Tėvas palaiko ryšį su žmogumi, savo vaiku, remdamasis ne realia dorybe arba vertingumu, bet suvokdamas vaiko motyvaciją – tvarinio tikslą ir ketinimą. Kaip sakoma, jog Kūrėjas apie mus kiekvieną žino nuo pradžios iki pabaigos. Šis ryšys yra toks, kaip tėvo - vaiko bendravimas, ir jį skatina dieviškoji meilė. 1133 – 05 Savo samprotavimus užbaigsiu Laimos iš JAV nuostabiais ir įsimintinais žodžiais: Gyvenkime visi Kūrėjo Meile, nors priverstinai uždengti veidai kaukėmis, neškime Meilės Virpesius Širdimi ir tikėkime, kad ateis ta akimirka, kai nebereikalinga bus dengti veidus ir savo šypsenas jokiomis kaukėmis. Su Kūrėjo Meile.

adolfina
2020-09-29 16:34:56




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal