Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Vakar, po gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės Gyvojoje Šventovėje Vilniuje, po pasibendravimo su savo dvasios broliu ir sesėmis kavinėje, dar nuvykau į darbą, atlikti nebaigtų darbų. Po kelių valandų, jau pritemus, susiruošiau vykti namo, ir kaip visada jau darau, prieš išeidama kreipiausi į Rojaus Trejybę Jos Apvaizdos apsaugos ir globos, kad jausčiausi saugi šitose miesto džiunglėse, kada nėra visiško saugumo gatvėse, nors aplinkui pilna žmonių. Pasakiau Rojaus Trejybei, kad tiesiog atsiduodu Jos vedimui iš vidaus, ir pajaučiau vidumi užliejančią šildančią energijos bangą. O miesto centre apgaubė šurmulys, žmonių klegesys, lauke gaminamo maisto kvapai, mat jau antra diena kaip vyksta tautų mugė. Taigi daugybė prekybininkų palapinių, išsirikiavusių beveik palei visą Gedimino prospektą, vilioja žmones pirkti savo prekes, ragauti įvairius gaminius. Paėjus keletą metrų ir aš įsisukau tarp tų palapinių, norėjau ko nors nusipirkti užvalgyti, skrandis jau reikalavo. Pamačiau indiškų patiekalų palapinę, kur nusipirkau dar karštą samosa, tokį indišką vegetarišką patiekalą. Einu tolyn ir man į akis krenta tai vienas, tai kitas girtas žmogus, o veidas skleidžia tokią agresiją. Pagalvojau, ir ką gi gero duoda tokios mugės, jei jose prekiaujama viešai alkoholiu, nuodijančiu žmones, kuris išreklamuojamas kaip natūraliai pagamintas ir sveikas produktas. Ar gali alkoholis būti sveikas ir naudingas žmogaus organizmui? Žinoma ne. Ar gali tada būti teisinga ir sveika, nevergaujanti savo žalingų gyvulinių įpročių tenkinimui, visuomenė? O iš kur jinai tokia rasis, jei aplinkui tik malonumai, žadinantys pačius žemiausius žmogaus polinkius, kurie atveda į proto ir kūno degradaciją. Tokia žmonija panaši į suklupusią ant kelių vergaujančią, dvasioje aklą varguomenę, neturinčią jokio dvasinio orumo. Kai vidus tuščias kaip indas, ir dar kiauras, tai nieko nuostabaus, kad jame tamsi tuštuma. Ir visa aplinka tokia pat, o ypač jaučiama energetiniais virpesiais masinio susibūrimo vietose. Štai ką reiškia, kai žmonija egzistuoja, bet negyvena gyvo gyvenimo su Rojaus Trejybe, nes nėra Jos atradusios savyje, kol kas tik vienetai pabunda dvasioje ir pakyla nuo kelių, vis labiau įgaudami dvasinį orumą iš Rojaus Trejybės.O aš žingsniavau toliau, lik Lukiškių aikštės, į autobusų stotelę. Perėjusi perėją, jau prie pat Lukiškių aikštės pradžios, ir valgydama nusipirktą pyragėlį, susilyginau su jaunu vaikinu, kuris pažvelgė į mane, po to dar kartą susižvalgėm, ir jis prakalbo paaiškindamas, kad matė pirkti štai šitą pyragėlį, bet jo dar nėra ragavęs, ir paklausė ar skanus. Aš pasakiau, kad skanus. Pasakiau, kad tai samosa, jam šis žodis buvo naujas. Aš paaiškinau, kad tai vegetariškas patiekalas. Tada jis užklausė ar aš vegetarė? Pasakiau kad taip, nevalgau mėsos. Ir taip pamažu užsimezgė pokalbis. Jam buvo įdomu, ar aš gaunu pakankamai vitaminų ir kitų medžiagų, ir kuo žalinga mėsa. Ir aš ėmiau aiškinti apie mėsos žalą organizmui. Po to pasakiau, kad einu dvasiniu keliu, ir jam susidomėjus praplėčiau, kad einu gyvuoju Rojaus Trejybės keliu. Iš jo veido mačiau, kad nieko nėra apie jį girdėjęs, net perklausė dar kartą. O aš tik vėl pakartojau tą patį. Tada nuoširdžiai pasakė, kad girdi pirmą kartą. Ir tada sustojom netoli gatvių sankryžos, o aš ėmiau jam aiškinti, kas tai yra Rojaus Trejybė, kad tai nauja gyvoji religija, pradėjusi pradžią Lietuvoje. Papasakojau apie Urantijos Knygą, kurią studijuoju, kad tai apreiškimas, dvasinių būtybių perteiktas. Stebėjau klausytoją ir man šypseną kėlė nuostaba jo veide. O jam iškilo tiek įvairių klausimų, ir tokių gilių, mačiau iš jo veido atviro žvilgsnio ir dėmesingumo, jaučiau norą sužinoti daugiau, kad mano atsakymas vienas po kito papildydavo kitą jo užduodamą klausimą. Uždavęs klausimą apie ekonomiką Lietuvoje, ir man atsakius apie jos degradaciją, kad nesirūpinama žmogaus gerove, apie švietimo sistemos trūkumus, kad jaunimas palieka mokyklą neparengtas gyvenimui, neturintis tikrų dvasinių vertybių, besiblaškantis, ir kaip tai atsiliepia ateityje, toliau sekė nauji klausimai ir mano atsakymai apie žemo ir aukšto dažnio energetinius virpesius, apie jų pasireiškimą visur, ir kad pačių aukščiausių energetinių virpesių šaltinis yra Rojaus Trejybė. Stebėjau vaikino veido išraišką ir mačiau, kad dauguma terminų jam nesuprantami, tada aš paaiškindavau. Po to klausimai kaip gyvatė nuvingiavo apie tai, kas yra kūrinija, kas ją sudaro, apie mūsų vietinę Satanijos sistemą, apie Paukščių Taką, trumpai paaiškinau apie mūsų planetos Urantijos susidarymą. Bekalbant jis pasisakė esąs fizikas, ką tiktai baigęs studijas, kietas riešutėlis. Pasijuokėm abu iš tokio jo savęs įvardijimo, todėl supratau, kodėl jo protas trokšta būtent tokių aiškių atsakymų, žinių apie kūrinijos tikrovę. Juk šitokiam jaunam žmogui neužtenka keliais žodžiais apibūdinti Rojaus Trejybę, jį reikia sudominti platesniu kūrinijos atskleidimu, tikroviškai nupiešiant jos vaizdą, kaip aš ją šiuo metu suvokiu. Štai kaip pasitarnauja giluminės Urantijos Knygos studijos, Gyvosios Rojaus Trejybės Šventovės lankymas, kur pasisemiu dvasinės išminties, kur praplečiamas dvasinis žvilgsnis į mus pačius, į mūsų planetą, į visą kūriniją.
Kai pasakiau, kad gyvenu gyvą gyvenimą su Rojaus Trejybe, ir kad elgiuosi kitaip nei visi žmonės, jaunuolis atsakė, kad taip pat elgiasi ne taip kaip visi. Ir tada aš uždaviau jam klausimą pamąstymui, kad jis daugybę drąsių sprendimų negalėtų sugalvoti vien savo protu, juk tai Rojaus Trejybės gyvosios dalelės, kaip žiburiuko, Minties Derintojo veikimas mūsų prote. Šis terminas jį labai nustebino, net paklausė angliško vertimo. O aš kaip tik prieš savaitę skaičiau anglišką mūsų svetainės puslapį, todėl įsiminiau šį terminą anglų kalba. Štai kaip vėl, kaip ir prieš tai, mano Minties Derintojas padėjo man atsakyti į šį klausimą, kad nereikėjo ilgai sukti galvos bandant prisiminti. Beje, pasakiau ir mūsų svetainės adresą. Bekalbant jaunuolis pasisakė vardu Teodoras, ir dar nuoširdžiai pridūrė, kad aš įdomiai kalbu. Na aš tik nusišypsojau, nes puikiai suprantu, kad šitokią informaciją pirmą kartą išgirdo jo ausys, ir jį kaip nuoširdų įdėmų klausytoją tikrai sudomino. Tiesiog buvo matyti, kad šis jaunas žmogus dar nėra sukaustytas kažkokių rėmų, todėl protas imlesnis naujai gyvai šviesai, naujoms sampratoms. Jos pasiekė jo pasąmonę, bet toliau viskas priklauso nuo asmens laisvos valios.
O aš toliau tęsiau praplėsdama jo suvokimą, kaip gyvais savais žodžiais bendravimas su Rojaus Trejybe pripildo vidų gyva energija, kuri palaipsniui keičia mūsų mąstymą, aplinkos suvokimą, atsiranda gyvenimo prasmės suvokimas, pajuntamos tikrosios vertybės viduje, ir štai taip toks naujas žmogus jau sąmoningai save suvokia kas jis yra, jis jau nebesiblaško gyvenime, jis aiškiai žino kryptį.
Mūsų gyvybingas pokalbis ėjo į pabaigą, pasukome link stotelės, kur turėjo atvažiuoti mano autobusas. Įdomiausia, kad visą šį bendravimo laiką jaučiausi tokia saugi ir rami, nors aplink plaukė minios žmonių, o laikas tiesiog ištirpo. Dar beeidami link stotelės šnekučiavomės, ir likus gal kokiems penkiems ar daugiau metrų iki sustojimo, atvažiavo mano greitasis autobusas. Mes dar kalbėjomės eidami, ir man įsisuko mintis, ar nutraukti pokalbį ir bėgti, ar palaukti kito autobuso. Bet mano pačios nuostabai, kol aš neskubėdama artėjau link autobuso, tol jis tebestovėjo laukdamas atviromis durimis, tarsi kažkas jį užlaikytų. Ir kada priėjau prie pat autobuso, tada atsisveikinau su Teodoru ir pagaliau įlipau. Štai tik tuomet autobuso durys užsidarė, ir jis pajudėjo. O mano vidų užliejo toks dvasinis pasitenkinimo jausmas, tokia meilė ir dėkingumas Rojaus Trejybei ir Jos Apvaizdai už įdomų patyrimą, už apsaugą ir rūpestį, nes kas kitas, jei ne Apvaizdos dėka buvo taip sureguliuotos visos aplinkybės, ir taip sklandžiai, kad net autobusą privertė palūkuriuoti, kad galėčiau greitai ir saugiai grįžti namo.
Šitas patyrimas dar labiau praplėtė mano suvokimą apie nuostabų Apvaizdos veikimą, kokio dar nebuvau patyrusi iki šiol. Juk ne šiaip sau dvasios brolis Algimantas nuolat kartoja, kad Apvaizda visada padeda, kai aktyviai veikiame atsiduodami Rojaus Trejybės vedimui iš vidaus. Ir tai iš tikrųjų tiesa.
Ir dar, važiuodama autobusu pajutau džiaugsmą, kad aš jau galiu pakankamai drąsiai kalbėti apie Rojaus Trejybę, nors daugiau nei prieš pusę metų bijojau ištarti garsiai Jos vardą. Tokie pokyčiai įmanomi tik gilinant įtikėjimą, dedant pastangas, ir jie mane pačią džiugina. Ir visa tai Rojaus Trejybės dėka. Tad kaip galima Jos nemylėti, netrokšti gilesnio ryšio?
Su meile,
Jurgita
2013-09-15 23:01:18
Užpraeitas savaitgalis praėjo prasmingai ir turiningai. Šeštadienį važiuojant į Vyžuonas užsukom į Pakalnius, kur gyvena mano sesė Aldona. Pas Aldoną buvom apie puse devynių, tad truputį pabendravę, prisijungėm dvasioje prie garbinimo pamaldų, kurios vyko Vilniuje Rojaus Trejybės Gyvojoje Šventovėje. Patyrėm giluminį atsivėrimą ir nuostabų Rojaus Trejybės meilės apkabinimą. Apie pirmą valandą, aš ir mano vyras, išvažiavom į klasės susitikimą. Praėjo 45 metai, kai baigėm vidurinę. Prieš važiuojant, paprašiau Apvaizdos pagalbos, kad viskas vyktų sklandžiai. Nuotaika buvo puiki, tiesiog jautėsi pakylėjimo būsena. Susirinkom Mildos tėvų namuose, diena buvo graži, tad stalą padengėm lauke. Susirinko 11 klasiokų, viso susirinko 15, nes Danutė, Danguolė, Zenonas buvo su antromis pusėmis, maniškis susitikime nedalyvavo, pasakė geriau aš praleisiu laiką gamtoje prie Balčio ežero. Susitikimus kas penkis metai suorganizuoja aktyviausia klasiokė Irena. Prieš sėdant prie stalo aš jos paklausiau, ar ji pradės maldą, kaip prieš penkis metus, ji atsakė taip, nors mano noras buvo pradėti garbinimo maldą Rojaus Trejybei. Kai visi susėdo ji atsistojo, pradėjo kažko ieškoti sąsiuvinyje, truputį susierzinusi pasakė, jog pavalgom, o po to pasimelsim. Aš pasakiau, kad noriu pagarbinti Rojaus Trejybę, tikruosius mūsų Dvasinius Tėvus, aišku nieks neprieštaravo. Garbinimo ir padėkos malda liejosi sklandžiai. Po to sukalbėjau maldą prieš valgį. Kaip nuostabiai viską sudėlioja Rojaus Trejybė, jeigu tik atsiduodi Jos vedimui iš vidaus. Truputį užvalgius, Irena pasiūlė pasimelsti už mirusius mokytojus ir klasės draugus, aš vėliau jiems paaiškinau plačiau, kad mūsų aukštesnysis AŠ nemiršta, niekur neišnyksta, o tęsia gyvenimą toliau, tik aukštesniu energetiniu pavidalu morontiniuose pasauliuose. Po kiek laiko Irena pasiūlė kiekvienam papasakoti apie save. Pirmas pasisiūlė Antanas, jis paskaitė keletą savo eilėraščių. Jo eilėraščių knyga "Vienišas keleivis naktyje" išleista prieš du metus. Eileraščiai parašyti meniškai, bet šviesos mažoka. Aš jam ir dar keletui klasiokų prieš tris metus padovanojau šviesos šaltinį Jėzus Kristus: KALBU JUMS VĖL. Kai po pusmečio susitikau Antaną jis man pasakė, pati pakliuvai į sektą ir mus nori įtraukti. Aš jam į tai ramiai atsakiau- tai tavo nuomonė tik šiuo momentu, jei nuoširdžiai ieškosi didesnės šviesos ir tiesos, tada tavo nuomonė pasikeis, o kol kas tu atstumi mano siūlomą šviesą. Po Antano pasisiūliau kalbėti aš. Kada buvom susitikę prieš penkis metus, aš jiems papasakojau apie Rojaus Trejybę ir ryšio atradimą su Jais, apie patiriamą meilę gyvai. Papasakojau apie epochinį apreiškimą URANTIJOS KNYGĄ, pasakiau, kad visa tai ir daugiau šviesos galima rasti surinkus internete urantija.lt. Šį kartą jau kalbėjau apie savo patyrimus einant gyvuoju meilės keliu, apie gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės Gyvojoj Šventovėj, kiek mes prisipildom gyvybinės energijos kolektyvinėj garbinimo komunijoj ir individualiai, kad meldžiamės už visų gerovę, už visos kūrinijos gerovę. Kad tik einant gyvuoju Meilės Keliu, kurį mums nutiesė iš meilės kiekvienam Rojaus Tėvai, augu ir stiprėju dvasioje, stiprėja mano dvasinis stuburas, todėl ir fizinis kūnas sveikas, gyvybingas ir gyvenu tikrovėj atradusi Rojaus Trejybę savyje, to palinkėjau visiems.Po to kalbėjo kiti. Viskas vyko labai gražiai, visų buvo pakili nuotaika. Atsisveikinom labai šiltai, sutarėm vėl susitikt po penkių metų. Sekmadienį aš ir sesė Aldona labai norėjom susitikt su Vanda, tad paskambinau, ji džiaugsmingai pasakė lauks mūsų. Pas Vandą buvom be dešimt min. vienuoliktą, tad sėdom keturiese prie stalo ir prisijungėm dvasioje prie gyvųjų pamaldų Kaune, kad kartu pagarbintume Tėvą - Rojaus Trejybę. Vanda pasiūlė man pradėti gyvasias pamaldas, tai buvo man naujas patyrimas. Garbinom Rojaus Trejybę atsivėrusiom dvasiom, kiek galėjom atsiverti tą akimirką, patyrėm nuostabų mūsų tikrųjų Dvasinių Tėvų meilės glėbį. Po pamaldų prie stalo buvo nuostabus, šiltas bendravimas kiekvienas pasidalinom patyrimais einant gyvuoju patirtiniu Meilės Keliu. Važiuojant namo dėkojau Rojaus Trejybei už patirtas nuostabias akimirkas. Kada forume perskaičiau Algimanto pasidalinimą apie gyvąsias pamaldas Utenoje pas Vandą ir kad tai buvo pačios nuostabiausios gyvosios pamaldos per vienuolika metų, pagalvojau ar sesė Aldona dalyvavo šiose pamaldose. Kada paskambinau Aldonai ir paklausiau ar buvo šį šeštadienį gyvose pamaldose pas Vandą, ji džiaugsmingu balsu pasakė, kad dalyvavo. Papasakojo, kaip Rojaus Trejybė suveda kartu, jei įsiklausai į Jos vedimą iš vidaus. Šeštadinį devintą valandą kaip visuomet prisijungė dvasioje prie garbinimo grupės Vilniuje, kad pagarbintų kartu Rojaus Trejybę su kitais dvasios broliais ir sesėm. Po kiek laiko nuėjo kast bulvių ir sakė vis sukosi mintis važiuot į pamaldas ar kast bulves. Vanda buvo pasakiusi, kad Algimantas atvažiuos pusė pirmos. Vis dėlto didžiulis noras sudalyvauti gyvose pamaldose nugalėjo, greit nusiprausė, persirengė, sėdo ant dviračio ir pirmutinė buvo pas Vandą. Per gyvasias pamaldas patyrė tokį nuostabų atsivėrimą, tokią nuostabią būseną, kad tai buvo pats nuostabiausias patyrimas. Namo važiuodama, jautė tokį pakylėjimą, tokį džiugesį ir tik dėkojo Rojaus Trejybei už tas nuostabias akimirkas. Džiaugiuosi Aldonos dvasiniu žingsniu, dvasiniu ūgtelėjimu, ji jau savo aplinkoje dalijasi savo gyvais patyrimais su Rojaus Trejybe ir pasakoja koks nuostabus Gyvasis Patirtinis Meilės Kelias, kurį mums nutiesė Tėvas - Rojaus Trejybė kiekvienam per dvasios dalelę, bet tik šį kelią atranda tie, kurie nuširdžiai ieško didesnės šviesosir tiesos.
Telydi jus visus Rojaus Trejybės palaiminimas.
Su meile
Leonida
2013-09-10 11:10:17
Siandien mane pakabino Martha ir pasiule Jahovos liudytoju lankstineli. Nepaemiau, o jai pasiuliau Jezaus Kristaus “Kalbu jums vel”. Vienintele mintis jos viduje buvo ar as skaitau Biblija. Jai, kaip atsaka uzdaviau klausima, ar ismokus abecele vis dar reikia sugrizti ir kartoti, ir kartoti? Ji pamaste ir sako: ne nereikia, jei jau ismokai, tai skaitai. Skaitai knygas, viska gali skaityti. Tai tada jai ir paporinau, kad Biblija gali buti dvasine abecele. As ja ismokau ir man jos daugiau nereikia. Ji pamazele pradejo trauktis nuo manes ir parode i drauges, kad jau reikia eiti. Sakau, neskubek, jos nuo taves niekur nepabegs, tu jas pavysi. Pakalbek su manim. O ji man sako, kad tu sauki – nesauk, paprase. Pas mane yra stipresnis balsas nei anksciau. Pirma, mano balsas buvo labai uzspaustas ir nedrasus, bet gyvenimas dave issukius, kad isgyvenciau turejau pradeti reikstis garsiai. Anglai nemegsta ir jie patys niekada neburbuliuoja po nosimi. Jie visada kalba garsiai, nes juos to moko. Manes niekas to nemoke, o ismokti turejau pati. Antra, man tenka dirbti su zmonemis, kurie neprigirdi, tai saukimas cia ne prie ko, tu tiesiog turi kalbeti aiskiai. Ir visai nejausdama isejau ‘mokykla’, ismokau kalbeti garsiai. Dar yra ryztas ir noras skleisti dvasine sviesa, tai kai matai kaip zmogus yra uzstriges savo suskurtoje saugioje ertmeje ir galvoja, kad taip pat skleidzia dvasine sviesa, o as zinau, kad taip nera is jo puses, tai mano balsas dar labiau garseja, kad nors ka isgirstu. Ir sita moteris, zvelgdama su itariu i Apreiskima, o mintyse tik galvodama apie biblija ir ne daugiau, nori pasitraukti. Tada as ja pastveriau uz rankos, na zinoma, manau svelniai ir sakau tvirtai. Paprastai vaziuoju kitu keliu i sita puse, o siandien pasirinkau va ta traukini, norejau apsirengti violetine palaidinuke, o apsivilkau lygiai tokia pacia kokia vilkejo ir jinai. Tik pas mane rankoves triju ketvirciu, o pas ja normalaus ilgio. Ir tada jos klausiu, miela Martha, ar tu mania, kad cia tik siaip viskas? O gal ir tos mazos detales turi reiksme, gal kazkas kazkur nori, kad tu pati pazintum didesne dvasine sviesa? Ka sako knyga?-paklause. Kalbu jums vel, sakau, nes juk Jezus kalbejo pries du tukstancius metu, tai va siandien jis mums kalba vel, del vienos priezasties – apastalai daug neisgirdo, o dar maziau uzrase. Biblija yra knyga, bet gali buti ir tik kratinys. Ar nemanai, kad daug vietu yra neaiskios, supainiotos arba visai nereikalingos. Na taip, sako ji, bet biblija yra ikvepta Dievo. Matydama, kad ji knygos nenori ir kad neprapultu uzrasiau svetaine ir padaviau jai, pasiskaityk ir isplesk poziuri. Atrask Teva- Rojaus Trejybe savyje. Tai yra musu visu dvasinai Tevai ir Jezaus taip pat, kai buvo zmogumi zemeje ir dabar, o jis yra musu Visatos Kurejas ir jai dabar vadovauja. O Jezus man yra vyresnis brolis, o Trejybe yra visos kurinijos Kurejas. Kai Jezus gyveno zemeje, jis ir atrado Teva- Rojaus Trejybe savyje ir gyveno jos vedamas. Ir mes tai turime daryti. Ji taip beklausydama man ir sako, tai tu turi eiti ir kalbinti zmones ir jiems pasakoti. Tai juk as ta ir darau ir uz rankos tau griebiu, nes tu nori nuo manes pabegti. Taip ir isskyreme, ji pasivyti drauges skubejo, o as su pamastymais apie ilga kelia sitai planetai i nusvitima, nuejau zemiskus darbus daryti. Padekojau Apvaizdai ir Rojaus Trejybei uz patyrima.
Manau, kad dauguma zmoniu supranta, kad reikia mokyti kitus ir tik vienetai zino, kad reikia pradeti nuo saves. O dabar mes mokomes butent keisti save, kad pakeite save, padetume pasikeisti kitiems – atrasti Rojaus Trejybe savyje. Kai pries kelias dienas kalbejau su jaunu nigerieciu, tai paminejus Rojaus Trejybe, jis sutriko ir tokiu keistu balsu paklause, kas tai yra? Pamineti Rojaus Trejybes varda neturiu jokiu problemu, bet kaip zmogui tai isaaiskinti? Lietuva, tai turi iskreipta vaizda, nors pati zodi Trejybe zino, o kaip su likusia pasaulio dalimi, kaip musulmonais? Kaip jiems aiskinti? Dabar susiduriu su tokiais issukiais kokiu anksciau neturejau, nes buvo lengviau, maziau zinojau ir supratau pati.
Rita
2013-09-06 19:16:32
Šį praėjusį šeštadienį su savo žemiškąja šeima buvome pakviesti dalyvauti mano vyriausiojo pusbrolio mažylio sūnaus krikštynose. Taigi aš noriu su jumis pasidalinti man prasmingu patyrimu, kokio visiškai nesitikėjau šitoje išvykoje.
Aš jau kelios savaitės prieš tai vis pagalvodavau apie krikštą, apie šį katalikišką ritualą ir jo beprasmybę, ir vis bandydavau sugalvoti, ką gi aš galėčiau pasakyti apie jį, jei manęs kažkas paklaustų. Ir praėjusį penktadienį vakare, prieš eidama miegoti, aš pagarbinau Rojaus Trejybę, ir po to kilo mintis kreiptis tiesiai į Šeimininką Sūnų Kūrėją, man žinomą Jėzumi Kristumi, kad Jis pats man praplėstų suvokimą ir paaiškintų savuoju giliu dvasiniu požiūriu apie krikštą. Aš taip ir padariau nesvarstydama, kreipiausi nuoširdžiai į šį savo vyresnįjį dvasios brolį ir patyriau nuostabų bendravimą dvasioje, jo apglėbiančią dvasinę brolišką meilę, kurios buvau pasiilgusi, nes vis kartas nuo karto pabendrauju su Juo. Savo mokyme Jis pasidžiaugė mano gyvu ryšiu su Rojaus Tėvais, Jo ir visos kūrinijos tikraisiais Dvasiniais Tėvais, ir po to praplėtė mano suvokimą apie krikštą, primindamas tas dogmatiškas katalikiškas tradicijas, kodėl taip elgiasi žmonija, ką jau seniai buvau užmiršusi. Esmė ta, kad krikštas niekada nenuplovė ir nenuplaus jokių nuodėmių ar klaidų, tai tik aklas ritualas, kurio iki šiol laikomasi nuo tų laikų, kada Jis gyveno šitoje planetoje Urantijoje. Tiktai Rojaus Trejybės GYVASIS VANDUO nuplauna mus ir nuskaistina mūsų pasąmonę tokia švara ir tyrumu, kad tikrai tampame švarūs ir tyri, gyvybingi ir meilės kupini, ko nepajėgus padaryti joks dogmatiškas ritualas. Ir tiktai nuoširdžiai nuolat bendraudami su Rojaus Trejybe ir patiriame, kaip rimstame, kaip švarėja mūsų mąstymas, skaidrėja mintys, prisipildome tyros meilės, ramybės ir tvirtumo iš paties Šaltinio. Tai paliudijame savo asmeniniu patyrimu. Buvau labai patenkinta tokiu dvasiniu pabendravimu su Jėzumi Kristumi, savo vyresniuoju dvasiniu broliu.
Kitą rytą pabudau gana anksti, neėmė daugiau miegas, taigi nutariau prasmingai praleisti rytą ne snūduriuodama, o paskaitydama Urantijos Knygą. Pagarbinusi Rojaus Trejybę ir pakvietusi Ją studijuoti šį apreiškimą kartu, pasinėriau į dvasines studijas. Skaičiau ir mėgavausi Urantijos Knygos dvasine gelme, kuri vis labiau man atsiskleidžia ir duoda vis platesnį kūrinijos pažinimą. Nė nepajutau, kaip visą dokumentą perskaičiau iki pat 9 valandos ryto, kada prasideda Rojaus Trejybės Gyvojoje Šventovėje Vilniuje gyvosios pamaldos. Aš taip pat prisijungiau dvasioje, garbindama Rojaus Trejybę ir patyriau nuostabų Jos meilės apkabinimą. Po pagarbinimo į mane kreipėsi Amžinasis Sūnus-Motina-Brolis, užliedamas dar galingesne meilės ir palaimos kupina energijos banga, sustiprindamas savuoju giliu mokymu apie Jų – Rojaus Trejybės gyvojo kelio gilesnę prasmę, remdamasis tuo Urantijos Knygos dokumentu, kurį prieš tai studijavau. Tiesiog klausiausi ir mėgavausi tuo, kaip Jis nuostabiai susiejo palyginimais dabarties ir ateities gyvojo kelio prasmę su praeities kartų akimirkomis, iškeldamas į sąmonės paviršių perskaitytas apreiškimo vietas. Ir dabar, rašydama jums, prisiminiau, kaip kažkada man Tėvas buvo sakęs, kaip Rojaus Tėvų mokymai palengvins šio epochinio apreiškimo studijas, paaiškins man nesuprantamas vietas, bet tuo metu aš dar nežinojau šito, o dabar štai patiriu realiai patyrimu.
Kada pakilau eiti ruošis kelionei į krikštynas, jaučiau, kaip turiningai ir prasmingai praleidau rytą, kaip sutvirtėjau ir atsipalaidavau prieš kelionę. Prieš išvykdama ryte kreipiausi Apvaizdos apsaugos ir tiesiog atsidaviau Rojaus Trejybės vedimui iš vidaus.
Kelionė praėjo įdomiai ir ramiai, besišnekučiuojant, kol atsidūrėme Vyžuonose prie bažnyčios. Pamažu susirinko žmonės, ir baltai aprengtas, krikštatėvių vedamas, žingsniavo mažylis. Kadangi labai seniai nedalyvavau jokiose krikštynose, norėjau pamatyti ir pajausti viską dabartiniu jau savo dvasiniu žvilgsniu. Bažnyčioje per visą krikšto ceremoniją darbavausi kaip fotografė, fotografuodama įvairias akimirkas, todėl turėjau puikią galimybę viską stebėti iš arti, pajausti, matyti žmonių veidus, stebėti kunigo atliekamus veiksmus krikšto metu. Nuo pat pirmos akimirkos pajutau šio atliekamo ritualo beprasmiškumą, tuštybę, kad viduje dvasine būsena aiškiai pajaučiau liūdesį. Visos tos ceremonijos metu mačiau, kaip šaltai ir be meilės kunigas atlieka šitas apeigas, lyg šaltkalvis kaltų karštą metalą, be jokio net ir menkiausio žmogiškojo šiltumo. O iš kur pas jį gali būti meilė ir šiluma, jei jis gyvena sukaustytas krikščioniškųjų dogmų ir ritualų grandinėmis, jei jo dvasia kaip paukštis geležiniame narve, niekada nematęs Rojaus Trejybės saulės šviesos, nepajautęs Jos gyvybingumo, yra kaip sustingusi. Kad pajausti vidumi visų šitokių dogmų, ritualų, prietarų ir baimės žalą žmogui, reikia pamatyti, kaip jie negailestingai sukaustę kunigų veidus, kurie atrodo akmeniniai ir bejausmiai. Tad tikrai verta sakyti, kad Rojaus Trejybės apreikštoji religija yra tikrasis išsilaisvinimas iš tokios gilios tamsos, kurioje aiškiai dar skendi žmonija, ir liūdna tai, kad ji nemato, jog skendi joje, nes žmogiškasis protas aptemęs ir visiškai nesuvokia, atlieka ritualą nepamąstydamas apie tikrąją jo prasmę ir vertę. O juk žmogui nereikalingas joks tarpininkas nuoširdžiai bendrauti su Kūrėju, su Rojaus Trejybe – štai kur tikroji dvasinė laisvė, ji gyvai patiriama dvasine būsena, atvertu vidumi.
Krikštynų šventė prasitęsė gražioje sodyboje, gamtos prieglobstyje. Graži ir šilta saulėta diena leido mėgautis tarpusavio bendravimu. Po visų vaišių prie manęs prisėdo mano giminaitės dukra, kuri ėmė klausinėti, kodėl aš nevalgau mėsos. Aš atsakiau, kad nevalgau ne tik mėsos, bet ir jokio gyvio, gyvūno. Ir taip aš jai paaiškindama atskleidžiau, kad esu gyvai įtikėjusi ir gyvenu gyvąja Rojaus Trejybės religija. Kada ji manęs paklausė, ar vaikštau į bažnyčią, aš patikinau, jog nevaikštau, o lankau Rojaus Trejybės Gyvąją Šventovę, kurioje vyksta gyvos pamaldos be jokių maldaknygių, gyvai ir savais žodžiais. Ji labai nusistebėjo ir nuoširdžiai pasakė, kad tai jai nauja ir niekada apie tai nėra girdėjusi. Tada aš jai dar daugiau atskleidžiau, paaiškindama, kas yra Rojaus Trejybė, kas yra Urantijos Knyga, ir apie ką ten rašoma, nes aš skaitau, papasakojau ir apie Urantijos grupės užsiėmimus Vilniuje. Ji įdėmiai klausėsi ir po to pasakė, kad mano akys spindi, mato mano džiaugsmą, o aš iš tikrųjų kalbėdama jutau gyvybingą energiją, kuri ėmė veržtis iš vidaus, todėl natūralu, kad tai atsispindėjo mano išvaizdoje. Ir tai buvo ne vienintelis pokalbis toje krikštynų šventėje apie mano gyvenseną ir Rojaus Trejybę.
Vėliau užsimezgė pokalbis su kitais žmonėmis, kurie nebuvo man giminaičiai, pirmą kartą susipažinau. Jie irgi susidomėję klausinėjo, kodėl aš nevalgau mėsos, nevartoju alkoholio, o aš tik papildydavau, kad nevartoju jokio gyvio. Ir taip man nė nepajuntant, ėmė lietis atsakymai į jų pateiktus klausimus, kad tikrai negalvodavau, ką gi dabar atsakyti. Atsakymai ateidavo savaime ir tokie, kad klausantieji giliau pamąstytų. Ypatingai įdomus ir pakankamai gilus pokalbis užsimezgė su vienu brandžiu žmogumi, kuriam aš atskleidžiau, jog ne tik materialus maistas, bet ir Rojaus Trejybės gyva energija palaiko mano fizinio kūno gyvybingumą. Aš jam papasakojau apie Rojaus Trejybę, apie gyvąją šventovę. Prie mūsų kiek vėliau prisijungė moteris ir taip pat įsitraukė į gyvą pokalbį, pasipasakodama, kad lanko protestantų bažnyčią, bet meldžiasi pati savais žodžiais, ir kad šitokios gyvos maldos ją yra išgelbėjusios nuo sunkios ligos. Ji taip pat įdėmiai klausėsi mano paaiškinimų apie Rojaus Trejybę. Kada ji pasakė, jog meldžiasi Jėzui, kad Jis jai brangus, tada man iš vidaus išsiliejo informacija ir aš jiems paaiškinau apie tikrąją Jėzaus Kristaus evangeliją, kokią Jis atnešė į šią planetą – kad apreikštų Tėvą savuoju gyvenimu, ir kurios nesuprato Jo apaštalai, todėl ir įkūrė bažnyčią. Moteris irgi pritarė kai kuriems mano pasakymams, ką pati yra skaičiusi iš biblijos, bet tai, ką aš kalbėjau, mačiau – jiems tai buvo nauja ir įdomu, stebėjau, kaip to vyro akys įdėmiai klausėsi ką kalbėjau. O tik vėliau sužinojau, kad tikroji jo profesija – gydytojas. Bet tą momentą man visai nebuvo svarbu, kokios žmogaus pareigos, aš jutau stiprų vedimą iš vidaus kalbėti apie tai, kuo gyvenu, ką žinau. Ir viso šito bendravimo metu jaučiau gyvybingumą, kaip iš manęs liejosi gyva energija sulig kiekvienu žodžiu, fraze, kad be jokios baimės, o drąsiai, atsipalaidavusi, tvirtai ir džiaugsmingai dalinausi savo žiniomis, šviesiomis sampratomis, savuoju gyvenimu su Rojaus Trejybe. Įdomu buvo patirti, kaip reikiamą akimirką ateina ta informacija, išsilieja ta frazė, kuri ir yra reikalinga, kad kitą klausantįjį sutvirtintų ir apšviestų, priverstų giliau susimąstyti. Pirmą kartą aš taip kalbėjau keliems žmonėms iš karto, ne vienam, kurie pirmą kartą išgirdo naująją ir gyvąją tiesą.
Po visos šventės visi maloniai atsisveikinome, o aš važiuodama pakeliui į kaimą jaučiau, kaip prasmingai praėjo diena, kad tikrai vertėjo man nuvykti į krikštynas, nors prieš tai nesijaučiau patenkinta, kad teks dalyvauti bažnyčioje tame rituale, bet užtat po to patyriau nuostabią atgaivą dvasioje dėl pabendravimo su tais keliais nuoširdžiais žmonėmis, tiesiog patyriau dvasinį pakylėjimą.
Apmąstydama šio šeštadienio patyrimus, suprantu, kad Rojaus Trejybės Apvaizdos taip buvo man parengta, jog nenuobodžiaučiau ir pasidalinčiau Rojaus Trejybės šviesa ten ir su tais, kurie norėjo išgirsti, taip pat, kad pasitikrinčiau savo dvasinį ūgtelėjimą. O juk visiškai nesitikėjau šitokio patyrimo, ir dar kur, savo giminaičių akivaizdoje. Jo gelmė ir prasmė man pačiai daug gilesnė ir platesnė, nei galiu jums perteikti žodžiais, jis tiesiog praturtino mane, o tuo pačiu ir kitus. Tiesiog dėkoju Rojaus Trejybei.
Su meile,
Jurgita
2013-08-05 17:35:20
Šiandien išvažiavau į savo asmeninę dviračių treniruotę, tik parašiau žodį asmeninę, ir tuoj pat ėmiau savyje neigti, kokia čia asmeninė, jeigu važiuoju DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE – taigi išvažiavau į bendrą – drauge su Rojaus Trejybe – treniruote. Paprastai aš iš Žvėryno važiuoju į Žirmūnus, iki tilto Žirmūnų pabaigoje, o tada jau įvažiuoju ir į Nemenčinės plentą.
Kaip ir kiekvieną kartą, BŪTINAI VAŽIUODAMAS GARBINU IR ŠLOVINU ROJAUS TREJYBĘ IR MELDŽIUOSI.
Šiandien, MAN PAČIAM NETIKĖTAI, kažkodėl pasukau visiškai į priešingą pusę, į kalną, link Karoliniškių viaduko, į Pilaitę, o tada Sudervės keliu. Jau nuvažiavus apie aštuoniolika kilometrų aplenkiau stovinčią mašiną su įjungtais avarinio sustojimo mirksinčiais žibintais. Išlipusi moteris sukiojosi aplink mašiną, jau buvo iškėlusi atsarginį ratą – nuleido padangą, tad ruošėsi jį keisti. Aš jau pravažiavau, bet už kokių šimto metrų apsigręžiau ir privažiavau prie jos paklausti, gal kuo galiu padėti. Mašinoje sėdėjo mažas berniukas. Moteris parodė į aplink išmėtytus raktus, domkratą, atsarginį ratą, ir neryžtingai paaiškino, kad mėgina pirmą kartą pasikeisti ratą. Aš paguldžiau LABAI ATSARGIAI – RAŠAU SPECIALIAI DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS, NES AŠ VISADA VISKĄ DARAU LABAI ATIDŽIAI – savo sportinį plento dviratį ant žolės, į šalikelės griovį, ir ėmiausi darbo.
Domkratas toks, kokio aš irgi nesu nė karto naudojęs, nors panašų turiu. Tačiau problema su dabartine technika yra ta, kad ją kuria NEATRADĘ ROJAUS TREJYBĖS savyje tiek konstruktoriai, tiek ir fabrikų savininkai, kurie tuomet tegalvoja apie savo KIŠENĖJE ŠLAMANČIUS MILIJARDUS, O NE APIE PATOGUMĄ, KAD VISKAS BŪTŲ KUO LABIAU UNIFIKUOTA, O NE TAIP PAGAMINTA, KAD VIENO DOMKRATO NEGALI PANAUDOTI JAU KITAI MAŠINAI. Tad ir man teko pavargti, kol pritaikiau būtent šį domkratą šiai mašinai. Kada galų gale ėmiau kelti mašinos ratą, tai kol dar visiškai jo neatkėliau nuo žemės, paėmiau raktą, kad atlaisvinčiau veržles. Raktas man pasirodė per didelis, nes standžiai nelaikė veržlės. Tačiau kada atidžiau pasižiūrėjau į raktą, pamačiau, kad jo viena briaunelė yra iš abiejų pusių jau ne tik įskilusi, bet ir atšokusi nuo rakto galvutės metalinių sienelių.
Vėl pamoka, kad NEATRADUS ROJAUS TREJYBĖS SAVYJE RAKTO GAMINTOJAS NAUDOJA TOKĮ METALĄ, KURIS NĖRA TINKAMAS TOKIAM APKROVIMUI, KADA ATSUKAMOS RATŲ VERŽLĖS.
Tarybų Lietuvoje niekam ir į galvą nebūtų atėjusi tokia mintis, kad ratų raktas gali suskilti. O dabar tuoj pat bus man paaiškinta, kad tai pagaminta KINIJOJE. Argi tai svarbu, kur pagaminta, svarbu, kad pagaminta ne taip, kaip TURI BŪTI PAGAMINTA – toks raktas NIEKADA NEGALI NEI ĮSKILTI, NEI ĮTRŪKTI.
Taip pat pamoka, kad ir vairuotojas turėtų atidžiai patikrinti, koks vis tik yra raktas, ir nemanyti, kad jam kelionėje niekada neteks keisti rato. Todėl jeigu niekada nemėgino jo keisti, tai turėtų nors kelis kartus pamėginti tą padaryti. O tai dabar ši moteris pasakė, kad ji būtų domkratą dėjusi viršumi į apačią. ŠTAI TAU IR PROTAS. Dėl to ir visa DABARTINĖ materiali civilizacija yra apversta aukštyn kojomis, NES JI SUKURTA BE ROJAUS TREJYBĖS, ATRASTOS SAVYJE. O tai reiškia, kad ji PRIVALĖS IŠNYKTI – ŽLUGTI – KAD JĄ PAKEISTŲ URANTŲ CIVILIZACIJA – SU ROJAUS TREJYBE, ATRASTA KIEKVIENO URANTO VIDUJE.
Taigi daugiau padėti tai moteriai aš negalėjau. Tuomet ji paskambino savo broliui, ir paprašė atvažiuoti į pagalbą su geru raktu, o man padėkojo, kad aš sustojau ir jai padėjau. Ir iš tiesų ji buvo teisi – AŠ JAI PADĖJAU, NORS RATO IR NEPAKEIČIAU. Rojaus Trejybės akimis, pagalba jau yra suteikta net ir tada, kada fizine prasme ji negalėjo būti suteikta dėl kokių nors aplinkybių, bet pagalbą suteikiantis buvo PRIĖMĘS SPRENDIMĄ PAGALBĄ SUTEIKTI, IR JAU BUVO PRADĖJĘS SAVO SPRENDIMĄ ĮGYVENDINTI, TIK NE NUO JO PRIKLAUSANČIŲ APLINKYBIŲ POVEIKIS NELEIDO SPRENDIMO ĮGYVENDINIMO UŽBAIGTI.
Aš apie Rojaus Trejybę šiai moteriai neužsiminiau nė žodžiu, nes ji nebuvo dar tokios sąmonės, kad ieškotų GYVENIMO GILUMINĖS PRASMĖS.
Man pasiekus Sudervę ir pasukus į dešinę, link Avižienių, vėjas taip bloškė man į veidą, kad net kvapą užėmė. Diena šilta, bet koks stiprus vėjas. Nematomas, bet kokią realią GALIĄ demonstruoja. Mano greitis nukrito vos ne perpus.
Uragano vėjo greitis būna ir apie du šimtus kilometrų per valandą, ir jis gali apimti milžiniško ilgio – daugiau kaip tūkstančio kilometrų – ištisinę priekinę liniją, viską skinančią savo kelyje. Kokia tai energijos jėga. O vakar perskaičiau internete, kad nufotografuotas virš Saturno siaučiantis uraganas, kurio vien tik vadinamosios AKIES – URAGANO VIDURIO RAMYBĖS ZONOS – skersmuo DU TŪKSTANČIAI kilometrų, kai Urantijoje TOKIA DIDŽIAUSIA AKIS yra buvusi 100km. skersmens. Saturno uragano vėjo greitis – daugiau kaip 530km/val. Štai kokia energijos galia siautėja Saturne, o juk Saturnas – tai tik aguonos grūdelis kūrinijos planetų aruode, o aš čia vis niekaip negaliu savo jėgomis važiuoti prieš mažytį vėjelį, kuris jau man atrodo šiandien stiprus vėjas atvirame lauke, be jokios užuovėjos.
Netoli Avižienių pamatau kelio ženklus, informuojančius, kad vyksta remontas. Pamatau ir asfalto grumstą ant kelio, kuris jau sušalęs, ir sukietėjęs, bet paliktas ant važiuojamosios dangos. Tad toje vietoje jau akivaizdu, kad greitai atsiras vėl duobė, nes mašinos kaskart užvažiavusios ant to kieto asfalto grumsto, su didesniu spaudimu suduos smūgius tiek į patį grumstą, tiek ir į savo šarnyrus, amortizatorius, į tai reaguos visas mašinos mechanizmas, kaip ir pati asfalto danga, nors ir ne taip stipriai kaip pats grumstas. O juk taip buvo nesunku jį nuvalyti, kol jis dar buvo nesukietėjęs ir mašinų neprispaustas prie seno asfalto. Tai tik rodo, kad BE ROJAUS TREJYBĖS KELIO REMONTAS YRA DAROMAS ATSAINIAI, NE TAIP, KAIP TURI BŪTI DAROMAS.
Gal už kilometro pamatau ir darbininkus. Prie vieno iš jų sustoju, ir aiškinu, kad tokius grumstus jie neturi palikti ant kelio, turi juos nuvalyti, kad kelias būtų visiškai švarus, kad darbas būtų atliktas kokybiškai, taip, kaip ir turi būti padarytas. Matau, kad jaunas vaikinukas nelabai supranta apie ką aš jam kalbu, jis man sako, kad jis labai stengiasi viską padaryti gerai. Tada aš jam paaiškinu net parodydamas kaip tik ir šalia kaip tyčia išdygusį asfalto grumstą, kaip pagalbinę mokomąją priemonę, rodau į asfalto gabalą, ir sakau, kad jo neturėtų būti palikta nei tokio didelio, nei mažyčio gabalėlio, viskas turėtų būti sušluota ir susemta, ir išvežta, kad po remonto būtų ŠVARU KELYJE. Jis man sako: „“A, a, dabar aišku, bet aš esu studentas, dirbu tik vasarą, per atostogas, po jų išeisiu iš šito darbo, vėl grįšiu į mokslus.“ Ant krūtinės emblema Kauno keliai. Aš jam sakau, kad nesvarbu, kokį darbą tu dirbtum, turi padaryti TAIP, KAIP TURI BŪTI PADARYTA, NE BET KAIP.“
Mūsų pokalbis tapo abipusiškai nuoširdus. Jo veidas rodė, kiek jis imlus šviesai, kiek jis jos nori, tik nežino, kur ją rasti. Aš jam aiškinau apie dabartinio žmogaus požiūrį į darbą, į aplinką, į visko suvėlimą, sujaukimą, ko neturi būti. Jo reakcija buvo tokia, kad jis labai nuoširdžiai man pritardavo. Todėl aš jam vis daugiau atvėriau šviesos ir apie Rojaus Trejybę, ir apie dabartinę ir PASMERKTĄ KATALIKŲ BAŽNYČIĄ, kurioje be ritualo ir dogmos nėra jokios gyvasties, kuri yra iš Rojaus Trejybės. Jis man vis patvirtindavo, kad jam tai LABAI ĮDOMU. Pasakiau jam svetainės adresą, o prieš išsiskirdamas, paklausiau, ar jis iš Kauno, o tada pakviečiau ateiti ir į gyvąsias pamaldas Kaune, o informaciją suras svetainėje. Taip pat jam pasakiau, kad šiuo keliu neplanavau važiuoti, o atvažiavau iki jo, nes dabar man buvo aišku, kodėl mane Rojaus Trejybės atvedė į šitą kelią – kad perduočiau gyvąją šviesą šiam studentui – Pauliui. Aš jam paaiškinau, kokia tai svetainė, kad jis skaitytų ir joje patalpintą Urantijos Knygą, ir kitas įdėtas knygas, ir mano mokymus Forume. Jis buvo tiek susidomėjęs, kad atrodė JAM TIKRAI NETIKĖTA – NET GAL PRITRENKIANTI ŽINIA – IŠGIRSTI TOKĮ PASAKOJIMĄ DIRBANT PER VASAROS ATOSTOGAS, ant kelio, toli nuo Vilniaus, iš DVIRATININKO. TIKRAI NIEKO PANAŠAUS JIS GYVENIME NEBUVO PATYRĘS.
Už visą treniruotę – ir dvasinę, ir fizinę – padėkojau Rojaus Trejybei, o sugrįžęs į Vilnių jaučiausi ne tik pasikrovęs dvasioje, bet ir fizinis kūnas atrodė toks... PAILSĖJĘS, tarsi tų 40 kilometrų ir nevažiavo, ir dar prieš tokį stiprų vėją. Viduje būsena – kaip ant meilės sparnų.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-07-30 14:02:05
Kada šį rytą važiavau į darbą, mano galvoje sukosi daugybė minčių, tiesiog verpetu sukosi visi patyrimai, išgirsti ir patirti pabendravus su žemiškosios šeimos nariais, giminaičiais šį savaitgalį, kaime. Tiesiog patyriau, kokiuose žemuose virpesiuose jie gyvena, ką patiria, nes su kai kuriais iš jų rečiau susitinku. Tiesiog visas besisukantis verpetas pavydo, agresijos, baimės, nerimo, nepasitenkinimo, streso, skausmo, apie kurį teko išgirsti ir išklausyti, patarti. Kai aš jau gyvenu Rojaus Trejybės šviesa, tai man svetimas toks tamsus gyvenimas be Jos gyvos šviesos, be meilės, nuoširdumo, be gyvos Rojaus Trejybės patyrimo viduje. Kur bepasisukčiau, visur jau pamatau ir pajaučiu, kuo ir kaip gyvena žmogus, kartais užtenka žvilgterėti į jo veido išraišką, elgesį, ir pasimato labai daug, tarsi visa kūno kalba žmogus pasakotųsi apie save. Taip ir yra, jis savęs nemato iš šalies, nemato šito ir materialus jo žvilgsnis, o skvarbėjantis dvasinis žvilgsnis ima pamatyti labai daug, vis daugiau ir plačiau. O aš niekada nemaniau, kad galiu dar ir jausti tuos energetinius virpesius, ir vis labiau, priklausomai nuo mano gyvo ryšio su Rojaus Trejybe.
Taigi kai važiavau į darbą, stengiausi pagarbinti Rojaus Trejybę, kad nurimtų visos tos mintys. Bet atslinkdavo kitos, ir dar kitos, tarsi nematoma sunki našta užgulė kūną. Vis prisimindavau rūpesčius ir neišspręstas artimųjų problemas. Ir Rojaus Trejybė teisi, kada viename savo mokyme pasakė, kad energetiniai virpesiai turi savo svorį. Iš patyrimo jau suprantu, kad ne rūpesčius pirmiausia turiu spręsti, o nuraminti žmogiškąjį protą, ką ir dariau. Kada po pietų pasivaikščiojusi grįžau į darbą, pasidariau atsigerti gėrimo, nutariau paprašyti Rojaus Trejybės palaiminimo, bet nė pati nepajutau, kaip spontaniškai pradėjau garbinti Rojaus Trejybę, ir taip nuoširdžiai ėmė lietis mintys Jai, tokia lengvumo ir palaimos būsena apėmė, kad ėmiau mėgautis tokiu netikėtu procesu. Manyje tekėjo gyvybinga energija, ir pajutau, kad tai Tėvo galios energetiniai virpesiai užliejo, tiesiog atpažinau. Nė nepajutau, kaip aprimo mintys ir vidus ėmė šypsotis. Su tokia pakilia būsena toliau tęsiau dienos darbus. Po kiek laiko, ramiai bedirbant netikėtai pajutau, kaip mane savaime užliejo tokia stipri gyvybinga energija, tokia galia, kad ėmiau jausti energijos pulsavimą galvoje, rankose, kojose, visame kūne. Jaučiau, jog mane užliejusi Rojaus Trejybės energija pulsavo bangomis. Ši gyva energija ištirpino visus dvasinio purvo likučius, kuriuo buvau susitepusi. Jaučiausi nuostabiai ir gyvybingai, visiškai priešingai nei ryte pakeliui į darbą. O ką gi dariau? Tiesiog dar ir dar kartą garbinau ir bendravau su Rojaus Trejybe, nes Ji žino viską apie kiekvieną mūsų ir padeda mums įveikti sunkumus, kai labai stengiamės ir prašome. Mūsų pačių atkaklios pastangos duoda atitinkamus rezultatus.
Kada vakare vėl pagarbinau Rojaus Trejybę, prisijungdama prie pirmadienio maldos, pajutau, kokia švelnia lyg pūkine skraiste, gaivumu ir gyvumu, ir vis stiprėjančia energija mane užliejo, kad žodžiai kaip meilės Jai išraiška patys liejosi, aplinka tarsi ištirpo, patyriau dvasinę vienovę su Rojaus Trejybe. O po garbinimo su dar didesne meilės energijos galia išsiliejo Tėvo mokymas, kuriame Jis pasakė tai, jog žavisi ir džiaugiasi kiekvienu iš mūsų, šitaip nuoširdžiai atsiveriančiu, ir nors visa planeta skendi tirštoje energetinių virpesių tamsoje, mes tarp visos tamsos sužimbame kaip gyvos dvasinės šviesos žiburėliai, liudydami Juos, Rojaus Tėvus savo atsidavimu, pradėję šį gyvąjį kelią patys pirmieji visoje kūrinijoje, ir esame pirmeiviai, skleisdami Jų gyvąją šviesą visai kūrinijai. Mus stebi ir mumis žavisi daugybė dvasinių būtybių. Ir lyg šypsodamasis paklausė, ar suprantame, kokį svarbų žingsnį žengiame? O mano visas vidus tik pulsavo Tėvo gyva energija ir pritarė tam, ką Jisai sakė. Tiesiog norėjosi verkti ir džiaugtis, kokia galinga meilės jėga, tokia nušluojanti bet kokias neramias mintis ir tamsą, kuri atrodo, įsivyrauja mumyse. Ir labiausia man patiko, kada Tėvas pasakė, kad galime vaikščioti šitame dvasiniame purve, bet išlikti švarūs, jei NUOLAT MAUDYSIMĖS Jų – ROJAUS TĖVŲ GYVUOJU VANDENIU. Jis mus maudo taip, kad ne tik mūsų dvasia jaučia dvasinį pasitenkinimą, bet ir fizinis kūnas gauna neįkainojamą realią apsaugą nuo materialios aplinkos taršos. Štai kokia teikiama Rojaus Trejybės GYVOJO VANDENS GALIA.
Taigi pasidalinau šiuo patyrimu su jumis, pajutusi Rojaus Trejybės raginimą iš vidaus, kad rašyčiau, nes mūsų neramus, chaoso kupinas protas nėra neįveikiamas tol, kol patys neparodome nuoširdaus NORO ir PASTANGŲ jį apraminti. Tik apraminę jį šitokiu nuoširdžiu ir ryžtingu atsivėrimu, išsakydami visas savo neramias ir bėgiojančias mintis Rojaus Trejybei, patirsime aiškumą, apraminimą, lengvumą, ryžtą, energiją, ir tai leis priimti teisingus sprendimus, kurie turės įtakos visai aplinkai, ne tik mums patiems asmeniškai.
Taigi mes kiekvienas esame tikri Rojaus Trejybės vaikai ir Jos atspindžiai šitoje planetoje Urantijoje. Ji mumis pasitiki, bet ar mes pakankamai Ja pasitikime? Kiekvienas atsakykime sau į šį klausimą ir priimkime atitinkamą sprendimą, kad dar daugiau pasitikėtume JA – tiesiog dažniau ir nuoširdžiau atsiverdami, pajusdami Rojaus Trejybės dvasinį artumą savyje.
Su meile,
Jurgita
2013-07-29 22:32:18
Miela Vita, aš būtent jums daugybę metų kalbu APIE TOKIĄ SUSILIEJIMO SU ROJAUS TREJYBE AKIMIRKĄ, KADA JŪS IŠ MEILĖS PATIRSITE POLĖKĮ SAVYJE. BŪTENT ŠI MEILĖS JUS IŠ VIDAUS SKATINS RAŠYTI Į FORUMĄ. Ne mano prašymai, kurie jūs vis tiek neveiks, bet kada jūsų viduje vis stipriau bus šitoji gyvoji akimirką, kuri ir diktuos jums IŠMINTĮ RAŠYTI, tuomet ir jūs nešite gėrį ir meilę ir FORUME, BET NE ANKSČIAU.
Ir šitokia BŪSENA yra pasiekiama ne TADA, kada girdite Rojaus Trejybės jums suteikiamus mokymus, bet kai jų DAR NEGIRDITE, BET NUOŠIRDŽIAI ATSIVERIATE ROJAUS TREJYBEI SAVO MONOLOGE.
Rojaus Trejybę galite išgirsti ir BE TOKIOS SUSILIEJIMO SU ROJAUS TREJYBE BŪSENOS.
NORINT IŠGIRSTI ROJAUS TREJYBĘ TEREIKIA NURAMINTI SAVO GYVULINĮ IR NERIMASTINGĄ PROTĄ.
NORINT PATIRTI SUSILIEJIMO SU ROJAUS TREJYBE BŪSENOS AKIMIRKĄ, BŪTINA SAVE ATVERTI ROJAUS TREJYBEI VISA SAVO DVASINE GELME IR ESME. O tai jau NAUJA - DVASINĖ - ASMENYBĖS TIKROJI KOKYBĖ. Ir būtent tokia KOKYBĖ IR SUAKTYVINA DVASIOS VEIKIMĄ.
Žodžiu, KIEK JUMYSE YRA ROJAUS TREJYBĖS, TIEK JŪS ESATE FORUME IŠMINTINGI IR VEIKLŪS, KIEK JUMYSE STINGA ROJAUS TREJYBĖS SUTEIKIAMOS IR PATIRIAMOS SUSILIEJIMO SU ROJAUS TREJYBE GYVOS IR GYVYBINGOS VIDINĖS BŪSENOS, TIEK JŪS ESATE PASYVŪS IR SAVE PATEISINANTYS DĖL SAVO PASYVUMO.
Tiek jūsų amžinas, veiksmingas ir išmintingas veiklos variklis, tiek ir pasyvus egzistavimas yra jūsų viduje - jūsų protas.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-07-26 17:56:39
Mielas Algimantai, man viduje taip gera buvo kada aš perskaičiau, kad tu jutai mano tos akimirkos tą energetinę būseną. Mano vidus tiek prisipildė meilės, kad žinoti jog kažkas taip pat tą patiria ir mane supranta per tą patyrimą, yra nuostabus jausmas. Su meile, Vita
vvita
2013-07-26 13:55:58
Miela Vita, su didžiausiu malonumu skaičiau tavo perteiktą mums patyrimą ir jutau tavo energetinę tos akimirkos būseną, kuri yra iškelta virš materijos, nes atsivėrusi dvasia per viršsąmonę gauna tokius aukšto dažnio virpesius, kad materialios smegenys negali ramiai atlaikyti tokio meilės antplūdžio ir jos reaguoja atpalaiduodamos ašarų liaukas, ir meilės, dėkingumo, ir palaimos ašaros teka tarsi savaime. Tačiau tai nėra savaiminis procesas, tai reakcija-pasekmė įdėtoms nuoširdžioms pastangoms išlieti save Rojaus Trejybei, ir giluminis panirimas į Rojaus Trejybę, ir tada nustoja egzistuoti materiali aplinka, o vidus - tikrasis aš - iškyla virš materialaus kūno, ir tai yra gyvasis komunijos ryšys tarp DVASINIO VAIKO IR DVASINIŲ TĖVŲ - ROJAUS TREJYBĖS.
Siekite nuoširdaus bendravimo su Rojaus Trejybe, studijuokite GILUMINIU dvasiniu žvilgsniu dvasinius šaltinius, kurie yra mūsų svetainėje - Urantijos Knygą, Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, ir Rojaus Trejybės mokymus bei Rojaus Trejybės apreiškimų knygą AKIMIRKOS AMŽINYBĘ, dalinkitės savo sampratomis, kaip juos suprantate, ir kodėl būtent taip, dalinkitės savo patyrimais Forume, ir veikite VISŲ LABUI IŠ MEILĖS, ir tada patys patirsite TOKIĄ BŪSENĄ, kuri jums suteiks DVASIOS SPARNUS MILŽINIŠKAM POLĖKIUI SAVO GYVENIMO KASDIENOS ŠVENTĖJE, kurią jums NUOLAT DOVANOJA ROJAUS TREJYBĖ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-07-25 12:37:58
Mielieji, nuostabų naują patyrimą šiandien aš turėjau. Tai buvo naujos kokybės pokalbis su Tėvu. Naujos kokybės man. Viską tuoj paaiškinsiu, tiksliau pasidalinsiu patyrimu kuriuo buvau paprašyta pasidalinti. Šiandien ryte, pagarbinusi Rojaus Trejybę atsisėdau važiuoti dviračiu-staklėmis namuose. Nesijaučiau labai energinga. Įsijungiau užsėdusi ant dviračio televizorių, kaip kad kartais įsijungiu, bet kaip ir visada tuoj po to išjungiu, nes iš tikrųjų televizorius mane tik išreguliuoja ir aš visada taip jaučiuosi, bet kaskart prieš jį įjungdama vis dar pagalvoju, kad gal ką gero, naudingo ar tiesiog mano vidų užpildančio turiningumu, pasisemsiu iš jo. Bet visada tas pats –televizorius būna tuoj pat išjungtas. Tik šį kartą buvo kiek kitaip. Tuoj įjungusi televizorių aš jį išjungiau, nes viduje aš pajutau mane tiesiogine šio žodžio prasme pripildančią energiją-galią, kad rankos savaime paspaudė išjungimo mygtuką, kad netrukdytų susivokti kas čia dabar su manimi vyksta. Aš tuoj pat sureagavau į mano pasikeitusią būseną iki šiol man naują ir dar nepatirtą būseną kuri kaip jau rašiau mane visa užpildė. Aš važiuodama dviračiu-sportuodama pradėjau kalbėtis su Tėvu mano pačios nuostabai, nes aš to visai nesitikėjau. Man buvo perduota tiek daug mane sustiprinančių ir palaikančių, pamokančių minčių, kad aš tik klausiau, klausiau kaip per mano protą liejasi mintys ir tuo pačiu tai buvo visiškai ramiai man perteikiamos mintys ir mano nuostabai. Aš tuo mėgavausi. Buvo jaučiamas ir Tėvo perduodamų minčių šmaikštumas. Aš niekada neturėjusi tokio patyrimo, kad taip neprašant kalbėčiausi su Tėvu vienu metu pagalvojau, kad kiek įkyrokai man čia tos mintys eina, man buvo keista ir netikėta labai. Ir tuoj pat atėjo atgal Tėvo mintis ,kad :“Aš juk esu tavo prote, aš tau nuolat lieju tokias tave stiprinančias ir pamokančias mintis. Tavo protas nėra įpratintas prie tokio bendravimo ir dėl to tu taip reaguoji...“, man buvo paaiškinta, kad toks bendravimas kokį aš patiriu šią atsivėrimo akimirką, Algimantas turi nuolat kiekviename žingsnyje. Tai buvo visiškai nauja ir man dar niekada taip stipriai nepatirta. Mano galvoje buvo lengvumas, aiškumas, ir tos aiškios tekančios mintys. Tai buvo ilgas valandos laiko bendravimas su Tėvu, kada man taip pat buvo pasakyta tokia mintis: “mes galime daug nuveikti drauge“ šios mintys , taip kaip jos buvo pasakytos ir tas tos minties nuoširdumas ir tikrumas kaip aš jaučiau mane tiek sujaudino , kad aš pravirkau. Tai buvo taip gyva ir tikra, kad aš tik gėriau ir gėriau šį patyrimą kartas nuo karto sustodama dviračiu ,bet man vis pasakydavo : „važiuok“ ir aš toliau pradėdavau važiuoti ir bendrauti vis pati stebėdamasi, kad mintys teka toliau sau. Man buvo pasakyta, kad aš daugiau bendraučiau su Tėvu. Man priminė, kad mano problemas išspręs būtent Jis-Tėvas ,tik atiduok jas Man, sakė Jis, o ne bandyk spręsti pati. Mes kalbėjomės, kol aš supratau, kad vis tik jau nebesportuoju, tad dar kiek pasėdėjusi ir pasimėgavusi būsena bei pabendravusi dar su Tėvu aš atsisėdau ant žemės daryti atsilenkimų. Ir čia aš su džiaugsmu pastebėjau kaip esu pripildyta tokio neapsakomo lengvumo, kad dar niekada taip lengvai ir plastiškai šiaip jau gana tingus mano materialus kūnas nedarė atsilenkimų. Tikra palaima, man net nededant jokiu pastangų mano kūnas lengvai sau lankstėsi. O aš tik viską stebiu sau ir mėgaujuosi. Kadangi man buvo pasakyta aiški mintis jog aš pasidalinčiau šiuo patyrimu, aš jau žinau , kad taip ir turėsiu padaryti vardan savo pačios dvasinio tobulėjimo, nes kada ateina tokia aiški mintis aš jos neignoruoju, nes viduje jaučiu, kad man tai butų didelis mano pačios nusivylimas savimi jeigu nepadaryčiau taip kaip esu prašoma. Tokia aiški perduota mintis tiesiog įsilieja į tave ir tu žinai ką turi daryti. Šį kartą aš galvojau, ar man pasipasakoti apie šio ryto patyrimą Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, ar parašyti į forumą, kad daugiau iš mūsų jį išgirstų. Priėmiau sprendimą parašyti, ir berašant dabar jums, turiu iš karto naują vėl patyrimą. Dabar kada iš karto po sportavimo ir pokalbio su Rojaus Trejybe prisėdau rašyti, aš jaučiu kaip esu tik tas materialus kūnas atliekantis veiksmą, o už mane tai yra daroma. Mano rankos tik spaudžia klavišus ,o aš nieko nemąstydama tik vos spėju spausdinti kur mane veda. Mintys liejasi pačios. Aš jaučiu, kad esu įrankis Rojaus Trejybės atliekant materialų veiksmą. Ir dabar prisimenu, kad taip pat apie tai man buvo kalbama kada aš bendravau ,o tiksliau Tėvas bendravo su manimi sporto metu. Kad jūs žinotumėt mielieji, kaip neįprastai ,bet tuo pačiu lengvai ir pakylėtai aš dabar jaučiuosi. Koks jausmas mane lydi ,kad man belieka tik padėkoti Rojaus Trejybei už šią naują patirtį ir toliau gilinti savo gyvą asmeninį ryšį su Rojaus Trejybe žengiant šiame pilname siurprizų, dar daug nepatirtų patyrimų kelyje, kur matau niekada nebus nuobodu. Jaučiu, kad tai man naujas šio nuostabaus dvasinio kelio laiptelis, kur kasdieninės įdėtos pastangos garbinant Rojaus Trejybę kolektyviai ir individualiai, studijuojant dvasinius šaltinius ir skleidžiant meilę į aplinką niekada neliks nepastebėtos mūsų Tikrųjų Tėvų. Ir ne tik, kad nepastebėtos , bet ir atpildo už tai sulauksime. Mielieji, telydi ir jus ramybė ir nuostabūs patyrimai iš Rojaus Trejybės, kiekvienam priklausomai nuo to, kiek pats asmeniškai stengiatės, kad jie jus lydėtu, kiek to esat nusipelnę. O čia jau sprendžia Rojaus Trejybė. Su meile, Vita
vvita
2013-07-24 14:30:45
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.