Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Mieli urantai, noriu jums papasakoti apie mano matytą labai neįprastą vienos žuvytės ežere elgesį, kuris mane labai nustebino ir sukėlė šypseną:)Aš vakar po pietų nutariau pasivažinėti dviračiu. Labai mėgstu važiuoti dviračių taku, kuris veda link Žaliųjų ežerų, nes didžioji tako dalis yra miške, kur visada jaučiu atgaivą:) Tik įvažiavus į mišką yra ežeras, kurio krantai labai užžėlę nendrėm. Tačiau, yra porą vietų, kur ežero krantas yra pakankamai švarus ir net poilsiui pastatyta keletas medinių stalų su suolais. Ir štai vakar, važiuodama pro šį ežerą, nutariau sustoti pailsėti. Žmonių beveik nebuvo - tik trys moterys kiek toliau deginasi prieš saulutę:) Aš priėjau prie pat ežero kranto ir pastebėjau, kad maždaug 1,5 metro nuo kranto ežero dugnas yra šviesus ir gerai matomas, o toliau - labai tamsus, tiesiog juodas - todėl pagalvojau, kad toje vietoje tikriausiai yra pakankamai gilu (nors ir prie kranto, kur gerai matėsi dugnas – nebuvo seklu).
Taip stovint ir žiūrint į ežero krantą, man kilo noras mintimis pagarbinti Kūrėją:) Kūrėją garbinau neatitraukdama akių nuo ežero kranto ir, kai baigiau - staiga, keletą sekundžių, pasidarė aplinkui be galo tylu. Ir aš matau, kaip link ežero kranto iš visų pusių pradėjo plaukti žuvytės įvairiausių dydžių – nuo mailių, kurių atplaukė nemažas pulkelis iki pakankamai didelių, kokių 20 cm ilgio:) Jos plaukiojo prieš mano akis tarsi akvariume:) Aš žiūrėjau į jas ir tiesiog mėgavausi tuo, ką matau:) Apie metrą nuo kranto, ant ežero dugno gulėjo maždaug 2 cm skersmens ir apie 30 cm ilgio medžio šakelė, virš kurios „be vargo“ praplaukdavo ir didesnės žuvys. Bet mano žvilgsnį patraukė viena žuvytė, kokių 10 cm ilgio, kuri, plaukdama virš šios šakelės, pavirto ant šono (net saulėje suspindėjo jos žvynai) ir kai virš jos perplaukė, tarsi „peršokdama per kliūtį“, žuvytė vėl grįžo į įprastą padėtį, tada staigiai apsisuko ir pavirtusi ant kito šono, vėl tarsi „peršoko“ atgal tą pačią šakelę, tada vėl grįžo į įprastą padėtį, apsisuko ir vėl pakartojo tą patį „šuolį“ pirmyn ir atgal 5 kartus:)
Net nežinau ką pasakyti – aš žiūrėjau, stebėjausi tuo, ką matau ir tiesiog šypsojausi:) Gal žuvytė taip žaidė, o gal tiesiog tokiu būdu išreiškė savo džiaugsmą – na, sunku pasakyti, bet tokį reginį aš mačiau pirmą kartą:)
Kokia nuostabi yra mūsų Rojaus Tėvų kūrinija, o juk mes esame neatsiejama jos dalis:) Todėl kuo dažniau būkime gamtoje, stebėkime ją, susiliekime su ja ir tikrai pamatysime tai, ko dar niekada neteko matyti:)
Mielų visiems akimirkų su Kūrėju:)
Su meile
Laura
Vilniete
2024-06-27 10:46:57
Rašau remdamasi savo eiliniu patyrimu iš kasdienybės. Būdama kavinėje, stebėjau dvi jaunas moteris bendraujančias gestų kalba. Tą rytą iš namų išėjau slogia nuotaika, kas man nebūdinga. Suprantama, kiekvienas mes turime vienokių ar kitokių rūpesčių ir skirtingai į tai reaguojame. Tą kartą, kai stebėjau šias neįgalias moteris, mano rūpesčiai ir nepasitenkinimas esama padėtimi, iš karto tarsi ištirpo. Tai man ne pirmas kartas. Kai esu dėl ko nors susikrimtusi, visad prieš akis iškyla kažkas tokio, kad tą pačią akimirką suvokiu, jog būna dar blogiau, ir esu palygint laiminga, o dar turiu Gyvąjį Įtikėjimą savyje. Tuokart pasiremsiu Jėzaus teiginiais iš Urantijos Knygos Apreiškimo – “Tėvas danguje nesuteikia kančias žmonių vaikams su noru. Žmogus kenčia, pirma, dėl laiko atsitiktinumų ir dėl blogio netobulumų, būdingų nesubrendusiai fizinei egzistencijai. Tada jis kenčia dėl nuodėmės – gyvenimo ir šviesos dėsnio pažeidimo – negailestingų pasekmių. 1664 – 03 Šie teiginiai man giliai suprantami ir priimtini. Tai akivaizdžiai susiję su mano kažkada netobulo gyvenimo būdingo nesubrendusiai fizinei egzistencijai pasekmė. Gerai, kad bent suprantu pasekmių esmę, ir niekada nekaltinu kitų dėl savo būtų ar esamų nesėkmių. Daugelis šito net nesuvokia ir dažniausiai kaltina kitus. Pakito mano požiūris ir į įprastą žmogiškosios kančios šaltinį, prigimtį, ir tikslą. Pasirinkusi Gyvąjį Įtikėjimą, dabar žinau, kaip savo žmogiškas kančias sumažinti. Suradusi širdyje paguodos ir išgelbstintį Kūrėją, pasitikiu ir žinau - Jis yra gydantis gailestingumas ir amžinai trunkantis teisumas.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2024-06-21 21:51:26
Nuostabus pirmadienio rytas su Kūrėju :)
Mieli urantai, labai noriu su jumis pasidalinti nuostabiu šios dienos rytu:)
Aš šiandien pabudau apie 4.30 val. ir kadangi tokiu laiku jau yra pakankamai šviesu, miegas tarsi „išgaravo kaip rūkas“ ir nutariau atsikelti. Nuėjusi į kambarį, iš kurio yra išėjimas į balkoną rytinėje namo pusėje (o aš gyvenu daugiabučio namo trečiame aukšte), atvėriau balkono duris ir išėjau įkvėpti gryno oro. Aplinkui nesimatė nė vieno žmogaus, nesigirdėjo jokio mašinų triukšmo, o tik garsiai skambėjo nuostabi paukščių muzika – atrodė, kad aš esu ne daugiabučių namų rajone, bet miške:) Tas paukščių čiulbėjimas mane tarsi „užbūrė“ ir norėjosi jo klausytis kuo ilgiau. Kadangi jau greitai turėjo patekėti saulė, aš nusprendžiau pasėdėti balkone ir pasimėgauti tokiu nerealiu rytu, todėl atsinešiau į balkoną kėdę. Kadangi buvo giedra - nebuvo labai šilta. Todėl aš nusprendžiau greitai užsiplikyti kmynų arbatos, kurią ketinau išgerti balkone. Ir kai arbata jau buvo paruošta, aš su šaukšteliu ją pamaišiau ir kmynų vaisiai ant puodelio dugno suformavo taisyklingos formos širdelę:) Tada su puodeliu arbatos, išėjau į balkoną, atsisėdau ant kėdės ir, gerdama arbatą, mėgavausi paukščių muzika ir saulėtekiu:) Kai puodelis jau buvo tuščias, aš pakėliau akis į giedrą žydrą dangų ir pamačiau šviesų mažą debesėlį taip pat taisyklingos širdelės formos:) Tai išvydusi, aš labai apsidžiaugiau ir, pajutusi pakylėjimą iš vidaus, panorau pagarbinti Kūrėją:) Aš užsimerkiau ir mintimis pradėjau garbinti. Po keleto minučių išgirdau visai arti savęs paukštelio čiulbėjimą ir atsimerkusi išvydau ant balkono turėklo krašto tupinčią zylutę, kuri pašokinėdama čiulbėjo. Aš, sulaikiusi kvapą, iš susižavėjimo žiūrėjau į ją ir buvau tarsi „sustingusi“. Taip, pastriksėjusi balkono turėklo kraštu, zylutė greitai nuskrido.
Dar kurį laiką pasėdėjau balkone ir mintimis dėkojau Kūrėjui už nuostabų šios dienos rytą, kuris buvo tiesiog fantastiškas, pradedant naują dieną ir naują savaitę:)
Mielos visiems naujos savaitės
Su meile
Laura
Vilniete
2024-06-10 12:59:35
Sveika Miela Laura. Seniai ketinu tau padėkoti už rašinį ir nuoširdų pasidalinimą vykusį Rigoje. Tai man priminė senus gerus laikus, kai patyrimais dalinomės Vilniaus mokytojų namuose Urantijos Knygos studijų paskaitose, kurias kartą savaitėje daug metų organizavo Algimantas. Prieš Urantijos Knygos studijas, visad pasidalindavome praeitos savaitės prasmingais patyrimais, nes daugelis mūsų turėjome norą skleisti gerąją naujieną sukauptą studijuojant Urantijos Knygą, Jėzaus Kristaus Apreiškimą - Kalbų Jums Vėl ir kitus. Mano biologinė sesuo tuomet gyveno Šiauliuose, kadangi tarp mūsų buvo artimas ryšys, todėl dažnai vykdavau traukiniu į Šiaulius, o čia pasitaikydavo galimybė pabendrauti su vienu ar kitu bendrakeleiviu ir pasidalinti žiniomis apie Urantijos Knygos vertę. Tuomet dar nebuvo mada išmaniųjų telefonų, į kuriuos pastaruoju metu visi įlindę; ir nebandyk kalbinti, nes nekorektiška. Nebeliko gyvo bendravimo tarp žmonių, nebeliko nuoširdumo, atvirumo ir kitų amžinųjų vertybių, kurias dažnai prisimename savo maldose. Nežiūrint to, aš irgi labai džiaugiuosi, kai sutinku pašnekovą ir galiu bent informaciją ar skrajutę patekti apie Urantijos Knygą. Praeitą savaitę lankydamasi pas stomatologę, iš pokalbio sužinojau, kad jos dvylikametis sūnus mokykloje diskriminuojamas stipresnių bendraamžių, todėl su gydytoja pasidalinau savo patyrimais ir palikau jai informaciją apie Urantijos Knygą. Mums urantams suprantama, kas vyksta visuomenėje tarp suaugusiųjų, tas pats vyksta ir tarp vaikų.... Ši problema bus, kol žmonės neatsivers Gyvajam Įtikėjimui, kol neieškos Kūrėjo Tikrosios Šviesos, Meilės Šaltinio ir Centro. Dar kartą nuoširdžiai dėkoju tau, Laura, už pasidalinimą savo patyrimu ir linkiu tolimesnės sėkmės šiame nuostabiame bei prasmingame patirtiniame kelyje.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2024-05-22 18:49:13
Mieli urantai, noriu su jumis pasidalinti džiugiu patyrimu. Visai nesenai grįžau iš Rygos, kur buvau išvykusi porai dienų. Su savimi turėjau knygą „Jėzus Kristus Kalbu Jums Vėl“ lietuvių kalba, nes labai stipriai savo vidumi jaučiau, kad būtinai turiu ją paimti. Vaikščiodama senamiesčiu, pamačiau nedidelę kavinę, į kurią nutariau užeiti. Nusipirkusi kavos puodelį, aš atsisėdau prie vienintelio laisvo staliuko. Po kelių minučių į kavinę užėjo vaikinas su mergina, kokių 25 metų ir, nusipirkę kavos, prisėdo prie mano staliuko. Ir kai jie pradėjo tarpusavyje kalbėti – taip nustebau, nes išgirdau lietuvių kalbą :) Taip susipažinome, įsikalbėjome ir pamažu kalba pakrypo apie Kūrėją ir aš pajutau, kad būtent šiai jaunai porelei aš ir turiu pasiūlyti knygą „Jėzus Kristus Kalbu Jums Vėl“, kurią visada su savimi Rygoje ir nešiojau. Ir vaikinas, ir mergina labai susidomėję skaitė knygos turinį ir mačiau, kaip jų abiejų akys tiesiog spindėjo. Be jokios abejonės, aš knygą jiems padovanojau, o jie labai apsidžiaugė ir ilgai dėkojo. Aš taip pat likau labai patenkinta, kad mano nuojauta pasiimti Jėzaus Apreiškimo knygą su savimi į Rygą pasiteisino ir atrado savo skaitytojus, lietuvius, net kaimyninėje šalyje :)
Su meile
Laura
Vilniete
2024-05-15 19:33:22
Žinant, kad Sūnus Kūrėjas norėjo, kad žmogus būtų planetinio kūrimo šedevras, kad būtų visos žemės valdovas, tai tas vaizdas, kad jį valdo jo paties žemos aistros, tas reginys, kaip jis lankstosi prieš medžio, akmens, aukso, ir savanaudiškų ambicijų stabus – šitos niekingos scenos sukelia Dievo ir jo Sūnų rūpestį dėl žmogaus. 57 – 03 – 01 Teiginys pasakytas Uversos Dieviškojo Patarėjo Urantijos Knygoje. Žmogaus apibūdinimas šioje citatoje bendrąja prasme dalinai tinka charakterizuoti ir dvidešimt pirmojo amžiaus eilinį žmogų ar intelektualą. Vietinės visatos Sūnus Kūrėjas norėjo ir tikėjo, kad žmogus bus bendra kūrėjas, žemės valdovas, o ne griovėjai, kas būdinga daugumai nūdienos žmonių. Daugelį žmonių valdo žemos aistros, puikybė, savanaudiški tikslai, negailestingumas, žiaurumas, godumas, nusigręžimas ar nutolimas nuo amžinųjų dvasinių vertybių, tad sunku patikėti, kad kai kurie jų taps tikrais Žmonėmis, koks buvo Dievo Sūnus Jėzus iš Nazareto. Iki šių dienų žmonės tebegarbina gamtos reiškinius, lankstosi prieš stabus, sukelia brolžudiškus karus, griauna, kas jau sukurta praeitų kartų žmonijos, darko savo kūnus vėriniais ir tatuiruotėmis, teršia savo organizmą narkotikais, cheminiais vaistais, nikotinu, nesveiku maistu ir visa kita. Šių dienų realijoje mažai kas pasikeitė ir bažnytiniuose religiniuose ritualuose, prisiminus viduramžių laikus – kaip garbino nukryžiuotąjį, taip ir tebegarbina - kiekvieną pavasarį prikeldami jį vėl iš naujo. Žinome - Kūrėjo žmogui yra duota laisva valia, todėl kiekvieno mirtingojo materialių ar dvasinių vertybių pasirinkimas yra individualus. Amžinasis Dievas negali supykti ant tokių primityvių žmogaus pasireiškimų ir reakcijų. Menkas ir apgailėtinas žmogus, kuris nesivadovauja amžinosiomis dieviškosiomis dvasinėmis vertybėmis, kurios esmė – Meilė. Žmogus lieka menkas ir niekingas, net nevertas vadintis Žmogumi, ir šiuo požiūriu mirtingieji visiškai svetimi Visuotinio Tėvo tobulai prigimčiai, kadangi netrokšta ir neieško Tobulumo Tikrovės Šaltinio, o eina vien savo prigimtinio charakterio vedini, nesusimąstydami apie mums sutekto tikrąją šio laikino materialaus gyvenimo prasmę ir paskirtį. Nors Tėvas nepadaro nei klaidų, nei gailisi, nei patiria liūdesio, vis tiek jis yra tokia būtybė, kuri turi tėviškąją meilę; ir jo širdis neabejotinai sielvartauja, kad jo vaikai nepasiekia tokių dvasinių lygių, kuriuos jie gali pasiekti su ta pagalba, kurią taip dosniai suteikia visatų dvasinio pasiekimo planai ir mirtingųjų kilimo strategija – teigiama Urantijos Knygoje. 58 – 03 Be vertingiausių tikslų – Įtikėjimo ir Meilės, gyvenimas tampa beprasmis ir nenaudingas. Pažadinti žmonės – išgelbėti žmonės! Kas kartą Rojaus Trejybės AŠ ESU Šventovėje urantai kolektyvinėje maldoje ir kiekvienas individualiai meldžiame Kūrėjo, kad visa žmonija nušvistų Dvasine Šviesa, kad baigtųsi brolžudiški karai ir įsiviešpatautų Ramybė ir Taika mūsų planetoje.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2024-03-06 20:15:25
Muzikos instrumentus galite girdėti. Bet širdį – jausti. Jei manote, kad jaučiate instrumentą, tai yra tik todėl, kad jo garsai palietė jūsų širdį. Jūsų širdis – tai iš nepaprastai subtilios energijos sudarytas instrumentas, kurį deramai įvertina tik nedaugelis žmonių – teigia Michael A. Singer JAV publicistas. Teigiama, kad kiekvieno mirtingojo širdis, tai subtilios energijos instrumentas. Man kyla klausimas, o persodinta donoro širdis kitam žmogui, ar ji tokį pat poveikį turi kitam mirtingajam? Ji juk patenką visiškai į kitokią energetinę terpę, kuri gali būti jai visiškai nepriimtina. Tiesa, ją ilgą laiką vaistais bando pritaikyti svetimame organizme.... Mano klausimas lieka retorinis, nors kyla ir daugiau gretutinių klausimų, į kuriuos atsakytų tik dvasinis mokytojas Algimantas. Tą kartą Urantijos Knygos Apreiškime ieškosiu atsakymo. Taigi - Kiekviena Tėvo dalis gyvena vaike. Tėvas turi supratimo prioritetą ir viršenybę visuose reikaluose, susijusiuose su vaiko – Tėvo santykiais. Vaiko nesubrendimą Tėvas sugeba pamatyti labiau išsivysčiusios tėviškos brandos brandesniu vyresniojo partnerio patyrimo šviesoje. Santykiuose tarp žemiškojo vaiko ir dangiškojo Tėvo, dieviškasis gimdytojas turi užuojautos begalumą, dieviškumą ir sugebėjimą kupinam meilės supratimui. Dieviškasis atleidimas yra neišvengiamas, jis yra neatskiriamas ir neatsiejamas nuo Dievo begalinio supratimo, nuo jo tobulo žinojimo apie viską, kas siejasi su vaiko neteisingu mąstymu ir klaidingu pasirinkimu. Dieviškasis teisingumas yra toks amžinai teisingas, kad jis būtinai įkūnija kupiną supratimo gailestingumą - teigia Jėzus Urantijos Knygoje. 1898 - 03. Kiekvieno sakinio teiginyje randu priimtinas sau mintis, kurias stengiuosi pritaikyti savo aplinkoje. Visi nesutarimai mūsų aplinkoje dažniausiai kyla dėl kito nesupratimo jo lygiu, kadangi kiekvieno mirtingojo supratingumas ir požiūris dėl susiklosčiusių priežasčių bei aplinkybių labai skirtingas, ypač kai neparemtas dvasia ar širdimi, kaip įvardinta citatoje – tuo subtiliu energijos instrumentu. Šiomis mintimis pastarąjį kartą grįžau iš Kauno iš Rojaus Trejybės - AŠ ESU šventovės, klausdama savęs, kodėl kartais taip sunku bendrauti su artimaisiais ar net urantais....? Eilinį kartą perskaičius Jėzaus teiginius, pagaliau paaiškėjo, kad pirmiausia visos nesupratimo ir seklios brandos priežastys glūdi mumyse, ir kad kiekvieną atsakymą į analogiškai iškylančius klausimus, pirmiausia reikia ieškoti savyje vadovaujantis širdimi. Tai labai sunku, tai procesas, bet tikiu - su Kūrėjo pagalba viskas įmanoma. Mums suteiktas trumpalaikis gyvenimas šioje planetoje kai yra nuvertinamas, kai einame prieš Kūrėjo valią, patys savo gyvenimą paverčiame vadinamu ‚pragaru‘ žemėje – tai ligos, melas, nesutarimai, įvairios narkotinės priklausomybės, gamtos stichijos, karai, dvasinė tamsa ir visoks kitoks blogis. Iš tikrųjų sugebėjimas gyventi taip, kaip dera žmogui, jo prigimčiai yra vos ne dieviška ypatybė. Mes stengiamės būti kuo nors kitu, nesistengdami pažinti savęs ( neįsiklausydami į savo vidų ) ir veržiamės iš prigimties nustatytų ribų – teigė A. Montenis dar 16 amžiuje. Dvasingumas – tai apsisprendimas, tai begalinė kelionė, kuri reiškia, kad eiti teks kiekvieną akimirką – visą likusį gyvenimą. Pokyčiai yra gyvenimo esmė. Vienas esminių tikrojo dvasinio augimo ir vidinių pokyčių sąlygų – gebėjimas susitaikyti su skausmu – teigia Michael Singer. Remiantis gyvenimo patyrimais ir supratimu, aš pritariu šiai sampratai ir idėjai.... Nusprendusi, kad noriu mėgautis gyvenimu, trokštu manyti, kad nėra pagrindo jausti įtampą, vidinį skausmą ar baimę – palieku tai Kūrėjo valiai.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2024-02-20 19:52:27
Sveiki, mieli urantai
Noriu su jumis pasidalinti viena gražia L. Tolstojaus citata apie Meilę, kurią visai atsitiktinai pamačiau ir perskaičiau tiesiog internete:
„Jėzus mums liepė ne tik Dievą mylėti, bet ir į šią Meilę sudėti visą save, savo protą, širdį ir sielą. Kur pasireiškia tokia Meilė Dievui, nubunda ir visos kitos Meilės rūšys“
Po citata buvo parašyta, kad ji yra iš L. Tolstojaus knygos „Slaptasis dienoraštis“
Tuo pačiu noriu su jumis pasidalinti kita, labai paprasta, bet prasminga citata, kuri man be galo patinka:
„Svarbiausi dalykai akimis nematomi. Tai kas svarbiausia - matoma širdimi“ Antuanas de Sent Egziuperi „Mažasis princas“
Mielų akimirkų su Kūrėju :)
Laura
Vilniete
2024-02-14 12:27:06
Anksti ryte prabudau ir maciau savo viduje tokia vizija.
Maciau kaip atsibunda protas ir is jo pradeda atsirasti mintys, taip atsibunda manyje gyvenimo energija, visada pasiruosusi gyvenit judeti ir visiskai save isreiksti.
Tokia vidine ramybe buvo viduje kai stebejau stai taip atsibundanti prota.
O tada pradejau suvokti kaip zodziais ir mintimis mes save apribojame, kaip neleidziame Kurejui par mus pasireiksti.
Musu baimes, ir ribojantis isitikinimai suformuoti ir uzprogramuoti dar vaikysteje stipriai laiko musu sirdies voztuva uzdaryta.
Atejo toks mokymas. Neribok ir negalvok kiek ir ko tu gyvenime nori, kokiu namu, kiek pinigu, kokios sveikatos, Viskas tau yra suteikta ir pasirink tureti VISKA ir buti atsiverres Man. Tada As per tave tekesiu ir viskas ko tau reikia bus prideta su kaupu. Tik leisk gyvybinei energijai pilnai teketi per savo prota ir tiesiog gyvenk.
Tegul tavo mintys prisipildo Manosios energijos kuri tau suteiks vizijas ir mintis to ka tu gali patirti ir kaip tu gali pasireiksti. Tiesiog atsiduok Man ir gyvenimo tekjimui per savo prota, kol tavo senu ir ribojanciu isistikinimu nebeliks ir bus tik Mano gyvybine energija, sruvanti per tavo vidu ir paisreiskianti taip, kaip yra numatyta tau geriausiai tuo metu ir toje vietoje.
Tu visada keitiesi viskas visada Manojoje kurinijoje kinta ir teka, viskas yra energija ir visa yra judejime. Visada vienodas pastovus ir nekintantis esu As, AS ESU.
Esu siuo metu Bali saloje Indonezijoje ir 5 valanda ryte isejau i terasa ir stebejau kaip bunda gamta, kaip is tylos atsiranda svirpliu svirpimas, kaip pradeda giedoti ir ryta zadinti gaidziai. kaip ciulba pauksciai ir lengvas siltas tropiku vejas paliecia mano oda. Viskas nubunda gyvnimui.
Nusprendziau ir as leisti viskam buti, leisti manyje pasireksti Kurejo energijai ir pasireksti taip, kaip Kurejas yra sumanes.
Ramybes jums visiems ir geroves ir gyvo atsiverimo Kurejams Saltiniams ir Centrams
ValdasA
2024-01-24 07:45:14
Dydis dalykas bet kokiame žmogiškajame patyrime yra suvokimas, jog pažįsti tą Dievą, kurio dvasia gyvena tavo viduje ir stengiasi tave vesti pirmyn į tą ilgą ir beveik begalinę kelionę, kad pasiektumei mūsų bendro Tėvo, visos kurinijos Dievo, visatų Viešpaties asmeninį buvimą – teigia Jėzus Apreiškime Urantijos Knyga. 1474 04 – 05 Kiekvieno žmogaus patyrime suvokimas yra skirtingas, netgi brandaus amžiaus mirtingojo, jau nekalbant apie jaunus žmones - skirtingas dėl daugelio faktorių. Be suvokimo žmogaus vidinę būseną dar nulemia prigimtinio charakterio savybės, nulemia ir įgyti socialinio gyvenimo faktoriai iš aplinkos. Bendraujant su žmogumi, iš jo patirtinio suvokimo suprantame, ta yra jaučiame, kokiomis nuostatomis jis vadovaujasi savo gyvenime. Šiuolaikinio jaunimo dalis, anaiptol tolsta nuo Tikrovės sampratų – tolsta nuo dieviškųjų tiesų ir grožio pajautimo. Jų požiūris nukreiptas į kitas „vertybes“, o ne į tai, kas geriausia ir gražiausia žmogaus sieloje – nutolstama nuo tikrosios Tiesos, Grožio ir Gėrio, kas yra suvienyta Dieve, kuris yra Meilė. Realybė yra ribinė žmogiškajame lygyje, begalinė ir amžina, aukščiausiuose ir dieviškuose lygiuose – teigiama Urantijos knygoje. 43 – 05 Bendraudama su žmonėmis iš artimos aplinkos, jaučiu, kad daugelis jų gyvena gilios praeities tikėjimo nuostatomis ir prisiminimais. Jokiu būdu jie nenori keistis iš vidaus ir išplėsti savo supratimą, sakydami - ką tėvai paliko, tuo ir gyvensime. Manau dar ilgas procesas vyks, kol tęsis tarp žmonijos proto klaidžiojimo ar paklydimo ir jų nušvitimo Kūrėjo Šviesa. Netgi gerąja prasme neįmanoma mano biologinei sesei pakeisti patirtinį suvokimą dvasine bei kita prasme, kai ji taip giliai tiki Marijos ar Šventojo Antano galia... Belieka jai pritarti – na, tikėk. Svarbu, kad tiki, nes pažįstu tokius žmones, kurie visai niekuo netiki, nebent marksizmo ideologija. Jiems dar toliau, negu mano sesei, iki dieviškojo suvokimo.. Prieš daugelį metu pažinojau kaimynę, kuri visiškai buvo nusigręžusi nuo dievybės. Ilgainiui stebėjau ją beskęstančią alkoholio priklausomybėje ir degraduojančią. Su buvusia kaimyne mes buvome kolegės pagal profesiją. Vėliau ji su šeima pakeitė gyvenamą vietą, todėl šiuo metu apie ją nieko nežinau. Įdomu būtų sužinoti, kokia minėtos sesės iliuzinio gyvenimo pasekmė....
Kada žmogus ieško tiesos, tada jis siekia to, kas yra dieviškai realu. Ši nuostabi ir man priimtina citata iš Urantijos Knygos. 42 – 07- 09 Mintis artima tuo, kad visos manojo gyvenimo patirtys susideda vien iš ieškojimų ir pažinimo gyvenimo dėsnių. Gyvenimas – vienokios ar kitokios patirtys, brandos procesas, sąmoninga kūryba. Gyvenimas vienaip ar kitaip kintantis, kaip nuolat besikeičiantys metų laikai. Nepritariu tiems dvasiniams broliams sesėms, kurie nenori keistis nei visuotine, nei dvasine prasme, kurie nesiteikia keisti savo požiūrį į dieviškąjį ir gilinti įtikėjimą. Juk tai prieštaraujama Kūrėjo Valiai. Pasirodo netgi amžiaus branda bejėgė kažką bepakeisti žmoguje, įsitikinau tai, bendraudama su vyresnio amžiaus žmonėmis. Mano supratimu dalinai, tai bažnyčios negyvų ritualų nuopelnas. Tikiu ateis laikas, įvyks pokyčiai tikėjime, kuris ateityje išsivystys į giluminį nuoširdų Gyvąjį Įtikėjimą. Nepavyks vyresnybei nukreipti mūsų mintis ir suvokimą nuo Kūrėjo Galios ir suversti visas negeroves planetoje į negatyvius klimato pokyčius. Pirmiausia visa žmonija tekeičia savo gyvulinio paveldo charakterio savybes į dieviškąjį suvokimą ir vykdo Kūrėjo valią, tuomet savaime ne bus niokojama ir teršiama planeta. Gamta su sąmoningų Žmonių pagalba atgims tokia, kokią žmonijai yra suteikęs Kūrėjas. Nuo amžių amžinųjų mirtingiesiems yra suteikta neapsakomo grožio ir gėrio kurinija, kurioje augdami ir tobulėdami bei vykdydami Kūrėjo Valią, dvasia panašėjame į Jį. Kol dar ne vėlu, puoselėkime gamtą ir jos grožį, neterškime bei saugokime ateinančioms kartoms, o tuo pačiu dalinkimės dieviškomis įžvalgomis ir patyrimais.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2023-07-06 17:18:14
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.