Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Šiandien taip skaisčiai švietė saulė, tad iškart po gyvųjų pamaldų, išvažiavau į miestą. Pamaniau pasivaikščiosiu, saulės spinduliais pasidžiaugsiu.Paprastai, įvairūs buitiniai reikalai užima didžiąją dalį minčių, nes reikia juos nuolat spręsti, tad ir mąstai kaip, ką, kur, padaryti ir panašiai. Tačiau šiandien po gyvųjų pamaldų, jaučiausi iškilusi virš aplinkos – būsena buvo pakylėta, buitiniai reikalai nutolę kažkur, tad tiesiog mėgavausi tokiu pojūčiu, nes ne kasdien taip jaučiuosi.
Miestas primigęs, žmonės tokie, kaip apduję. Visi pavargę nuo ribojimų visokių, tad nori nenori, nuo tokios atmosferos ir atitinkamos veido išraiškos – bet ne tai vidus norėjo tyrinėti. Važiuodama autobusu, žvilgtelėjau pro langą į dangų – gražus koks – toks švelniai melsvas šviesulys su baltais debesėliais – Kūrėjo Meilės Simboliu – taip žaismingai, gyvai jis atrodė – ir dar toji skaisčiai taip šviečianti saulė – šildo savimi mus, šildo mūsų vidų, gal net ir priverčia nusišypsoti.
Panirau mintimis į šiandienius patyrimus, pamaldų metu patirtus. Prisimindama apmąsčiau jūsų pasakotus patyrimus, kas leidžia Širdyje pasidžiaugti – jie Gyvi, Tikrovę atspindintys. Vieni su kitais jais pasidalindami, mes laimime dvigubai, nes mūsų samprata dargi išplečiama Algimanto, taip šitie mokymai tampa neįkainojamos vertės – praplečiantys mūsų žvilgsnį ten ir taip, kur aštuoni milijardai nė nesugalvotų žvelgti išviso.
Taigi, bevaikščiodama prisiminiau, mums, Algimanto pasiūlytą praplėsti, mūsų iki šiol vartotą vieną teiginį. O Algimantas mums sakė – Ir kada mes sakom, kad mes esame ne iš šito pasaulio, nors esame šitame pasaulyje – aš šitą teiginį siūlau pakeist kitaip – Mes esam iš šito pasaulio, kai aštuoni milijardai yra – ne iš šito pasaulio – nes jie yra ne tokie, kokie esam mes – o mes esam būtent tokie, kokius mus numatė Kūrėjas, ir būtent tokius – atradusius Kūrėją savo viduje.
Tai štai, šitas toks pasaulis yra – ir tai yra Kristaus pasaulis, tai yra Sūnaus Kūrėjo, įsikūnijusio žmogiškuoju pavidalu, vienintelėje planetoje per visą amžinybę ir per visą vietinę visatą, antro tokio pasaulio nėra.
Tai, mes esam iš šito pasaulio, bet mes turim savo namus – Rojų, Rojaus Tėvus.
Mes išėję iš savojo pasaulio, kitaip pasakius – iš gimtinės – mes šitą planetą visuomet laikysime gimtine – mes žengiam į savo tikruosius namus, į amžinuosius namus – Rojų, o aštuoni milijardai yra ne iš šito pasaulio, jie čia kažkur klaidžioja – džiunglėse, miškuose, Sibire pasiklydę – ir jie tada taps iš šito pasaulio – kai atras Kūrėją savo viduje, o iki to – jie kariaus, jie sieks gobšių savanaudiškų tikslų, jie niekada nepažabos savo apetito, net ir valdžia – pasityčiojimais, kurie yra bet kokiose dabar erdvėse – pradedant patyčias namuose, mokykloje, arba darbuose, o tada jau yra politika...
Kada aš išgirdau šitą mokymą, Algimanto mums naujai suteiktą – vidumi pajutau koks jis man artimas. Man labai patiko tai ką Algimantas praplėtė. Taip, čia mūsų gimtinė, mes čia žengiame pirmuosius žingsnelius, mes čia gimėme, net ir kaip prieš du tūkstančius metų, iš moters įsčių, šioje planetoje gimė ir Kristus, mūsų vietinės visatos Sukūrėjas. Turiu pasakyti nedažnai apie tai esu pagalvojusi – gimiau toje pačioje planetoje, kurioje savąją misiją vykdė Sūnus Kūrėjas. O juk save jis padovanojo vieną vienintelį kartą, vienintelėje planetoje visoje vietinėje visatoje. Štai mes kaupiame patyrimus, net ir taip kaip Kristus kaupė – atrado Tėvą savyje, užmezgė gyvą ryšį su Juo, gyveno Juo, kvėpavo juo.
O štai aštuoni milijardai mūsų dvasinių brolių ir seserų – jie nerealūs Kūrėjui, nes jie nenori Jo pažinti. Užsiėmę savaisiais darbais, kurie toli prasilenkia su Kūrėjo Valia, tad ir būdami našlaičiais, jie neturi namų, neturi gimtinės, nes jie tarsi dar ir negimę. Ir jeigu taip neišmintingai jų bus čia nugyventa, iki kol jie vis tiek turės palikti šią planetą, tai greičiausiai ir morontiniame lygyje jie nenorės siekti Šviesos, ir jų asmenybė bus sunaikinta.
Mes gi, jau kaupiame savo ilgos kelionės į Tikruosius Namus – Rojų – kupiną iššūkių amžiną patyrimą, kuriame, būtent Urantijos planetoje – mūsų gimtinėje, mes jau šiandieną savąjį charakterį, per atsivėrimą Kūrėjui, gludiname į tokį, kad jame atsispindėtų būtent mūsų Mylimų Tėvų Charakterio savybės. Ir tik nuoširdžių pastangų dėka mes tampame labiau Mylintys, Pasiaukojantys, Gailestingi, Supratingi, Išmintingi.
Nenorintis atrasti Kūrėjo, Jo vaikas – tie milijardai – niekada netaps mylinčiais, gailestingais ir išmintingais, nes tai – Tikrovėje gyvenančio Kūrėjo sūnaus ar dukros charakterio savybės – iliuzija tuo negyvena, Meilė ir Šviesa jai svetima.
Žingsniavau saulutės apšviestomis miesto gatvėmis, ir mėgavausi Ramybe, patiriama viduje. Mąsčiau apie tai, kuo ką tik su jumis pasidalinau – žvilgtelėjau į nenudažytą suolelį, esantį šalia parduotuvės, kuris atrodė taip liūdnai ir staiga atėjo mintis – noriu rūpintis gimtine, puoselėti ir prižiūrėti ją – šviesesne nei vakar, savimi.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2021-02-28 01:14:48
Miela Daiva, nepasisekė tau ir tavo kaimynams iš tiesų, kai pats saldžiausias miegas, paryčiais, pusė penkių fejerverkų triukšmas jus pažadino. Taip ir yra, kai niekas negalvoja apie kito gerovę, tik savo savanaudišku protu vadovaudamasis gyvena, tai ir gali tada sau leisti tokią pramogą, paryčiais trikdyti kito poilsį. Toks tas protas, paskendęs materijoje ir dėl to nesugebantis matyti toliau savo aš.
Tu žinai, o man sausio pirmosios rytas irgi buvo nemaloniai nuspalvintas vieno begėdžio, dvasios brolio, kuris man dirbant, darbe, apsivogė. Užsipylė kuro už didesnę nei šimtą eurų sumą, ir.... nuvažiavo. Pabėgo. Taip siela ir laidojama po materialios civilizacijos griuvėsiais.
Tačiau šiandien, jau po gyvųjų pamaldų, klausydama Giedrės samprotavimų, apie tai, kaip ji dalinosi su mumis savo mintimis apie savanorystę, gerų darbų darymą, netgi išreiškė savo troškimą išgirsti mūsų patyrimus, o kaip gi mes daliname Šviesą, aš prisiminiau vieną epizodą, patirtą prieš kokia savaitę.
Kai daryti gera turėtų būti mums taip įprasta, kai padėti kitam – iš Širdies – atrodo turėtų būti natūralu, deja tai nėra įprasta aplinka mūsų visuomenėje. Ir vis tik nėra geresnio Širdžiai pojūčio, kaip – padėti. Ir nebūtinai grandioziniuose kažkokiuose darbuose.
Su Viktorija važiavome autobusu į miestą. Šnekučiavausi su ja, ir šoniniu matymu pamačiau-pajaučiau, kaip ką tik į autobusą įlipusi keleivė, atsisėdo į už mūsų nugarų esančią vieną iš sėdynių. Staiga kita keleivė pakilo iš savo vietos, atsistojo. – Atsiprašau, noriu praeiti. – tarė grubokai. Visas šitas epizodas pasirodė kiek nenatūralus. Atsistojusi moteris liko stovėti. Tačiau mano galvą tarsi kas pasuko į tą naujai įlipusią keleivę. Atsisukau aš į ją, ir žiūriu, tiesiai į akis. Paprastai aš taip niekada na, nesmalsauju, nesidairinėju atgal, bet dabar žiūriu štai į šią pagyvenusią moterį, kuri tokia netvarkinga, maža to, nuo jos sklinda nemalonus kvapas. Staiga kažką ji man sako. Aš negaliu suprasti ką, tesupratau – Mergaite... – kažko ji manęs prašo. Žiūriu jai į lūpas, kad suprasti, bet net ir jai pakartojus nesuprantu. Tada man ateina supratimas, kad ji prašo užkabinti jai už ausies...kaukę, kuri kabo tik ant jos vienos ausies, kita pusė gi nukrito, matyt belipant į autobusą. Akimirką žiūriu į šią moterį, kai viduje pajuntu stiprų impulsą – nė nemirktelėjus paduodu šalia sėdinčiai Viktorijai savo rankinę. – Palaikyk, Viktorija – paprašau. Tada mane kaip kas pakelia nuo tos sėdynės, kone pašoku, atsistoju, o tada ant kelių priklaupiu ant jos, ir persisveriu link tos moters. Paimu kabančios kaukės raištelį, pakeliu jos kepurės kraštelį ir suradusi pro plaukus kur gi jos ausis, užkabinu kaukę. Tvarkingai grąžinu kepurę į vietą, pataisau, taip kaip buvo, kad uždengtų ausį. Nusišypsau jai ir atsisėdu į savo sėdynę.
Štai taip aš buvau tiesiog kone pašokdinta nuo tos sėdynės pati, kad padėti tai moteriai. Kai žvelgiu atgal – aš nė nespėjau susigaudyti, kai jau vykdžiau tos moters prašymą. Švari, nešvari, kvepianti ar nelabai, malonaus ar gan rūstokos veido išraiškos – paprašė ir padėjau – tiesą sakant, nebuvo kada apie tai nė pagalvoti. Moteris, kuri tuoj pat pasišalino nuo šios, vienos sėdėti likusios, keleivės, stovėdama dar važiavo ne vieną stotelę. Šoniniu matymu mačiau, kaip visą kelią kol važiavome dar toliau su Viktorija, kažkoks žmogus visą laiką žiūrėjo į mus.
Tai va aš ir prisiminiau šį epizodą, kai išklausiau Giedrės mintis – daryti gerus darbus. O jie patys paprasčiausi, kad ir tokie kaip užkabinti tą kaukę, bet toks buvo mano patyrimas. Kitą dieną jis bus dar kitoks. Mano vektorius vis tiek išlieka tas pats – valyti savo viduje tūnančius voratinklius, per dar gilesnio gyvojo ryšio užmezgimą su Kūrėju, kad Gėrio darbai man paruošti atlikti, niekada nebūtų atstumti, bet ryžtingai atliekami dėl kitų Gerovės. O tam, kad juos pajausti – vedimą, tai jau pastangos, pastangos ir dar kartą, nuolatinės pastangos.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2021-01-02 22:28:54
Sausio pirmos dienos vakare perskaičiau Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokymų knygoje – Meilės Galia – labai gilų AŠ ESU mokymą apie mūsų civilizaciją, perduotą 2014 06 02, ir labiau įstrigo mintyje štai tokie sakiniai –
Tuo tarpu visa dabartinė vartotojiška materiali civilizacija jus pačius tiek išvargins ligomis, problemomis, tarpusavio įtampa, ir net karais, kad jūs nebenorėsite jokių iki tol taip trokštamų pramogų ir patogumų savo materialiam kūnui, kad ir net niekada nesimeldę pradės melsti Mane ramybės ir taikos. Aš esu Ramybės ir Taikos Šaltinis ir Centras. 108 psl., 03-08 eilutės.
Šie sakiniai man sukėlė tokių minčių apie praėjusią naktį, kuriai beveik visi ruošėsi jau gal nuo praeitų metų lapkričio pabaigos – pirkosi fejerverkų sprogmenis, rungtyniavo, kokio miesto gražiausios eglės, nors kurių, naujametę naktį, buvo užgesintos lemputės, matyt, tikėjosi mūsų vyriausybė, kad patamsy virusai išnyks kokiu nors stebuklingu būdu. Be to, Naujų Metų išvakarėse, per žinių laidą išgirdau, kad yra problema, kada šaudant fejerverkus visi naminiai gyvūnai patiria milžinišką stresą, ir kad po Naujųjų Metų šaudynių, gyvūnų šeimininkai užplūsta veterinarines gydyklas, kad gydytojai cheminiais vaistais padėtų nusiraminti jų gyvūnams – ir dalina patarimus, kaip elgtis tokią naktį, kad būtų jiems mažiau streso. Pagalvojus, juk reikia tik sveiku, mąstančiu protu nustoti pirkti tuos fejerverkus ir juos šaudyti į orą, ir bus problema išspręsta iškart – paklausos nebėra, tada nebėra ir poreikio juos pardavinėt ir gamint.
Man pasirodė juokingai kvailas vaizdas-patyrimas, kada prieš pusę penkių ryto pažadino įkyrūs fejerverko garsai. Atsikėliau uždaryti lango, kad nors kiek mažiau girdėtųsi, ir štai pamačiau mūsų daugiabučių kieme, prie kaimyninio namo vienos laiptinės kelių žmonių siluetus. Tai buvo, kiek mačiau, vienas vyras ir trys moterys, kurie atrodė pagyvenusia jau išvaizda, ir kurie ir kėlė šį garsų ir visus pažadinantį triukšmą. Viena tokia apkūnesnė moteris iš už namo kampo atsistojus ir ištiesus ranką į dar kito namo pusę, pro šalia mašinų sustatytą eilę, pyškina sau tuos baisų garsą sukeliančius sprogmenis, o likusieji taip atsitraukę atgal, o viena lyg iš šono tai šaudančiai stovi. Dūmai sunkiai sklaidėsi, nes oras buvo ramus, ir tai truko gal keletą minučių. Paskui suėjo visi į krūvą, kažkuo švysčiojo, supratau, kad matyt viena iš jų filmavo visą šį kvailą procesą, ir dabar visi jau žiūrėjo per telefoną, kaip viskas atrodė. Po to greit tylomis visi išsiskirstė – vyras su viena moterimi krypuodami nuėjo vienu taku, o kitos dvi pasuko kitu taku.
Kas mane nustebino, kad tai net ne jaunimas šitaip elgėsi, o pagyvenę, gal net pensininkai. Juk atrodo tos vyresnės kartos žmonės turėtų būti išmintingesni už jaunimą, bet akivaizdžiai pamačiau, kad ne – vyresnieji lygiai taip pat degraduoja į tą jau prasidėjusio chaoso dugną. Taigi tikrai, dabar dar yra mūsų vartotojiška civilizacija, kurios nariai dar trokšta pramogų, geria nuskausminančius vaistus, vartoja alkoholį, narkotikus, o apie Kūrėją, ką ten Kūrėją, net apie tai, kas yra Dievas, mažai dar suvokia, ir net nenori gilintis į tai.
DDaiva
2021-01-02 00:43:52
Urantas Vytautas atsiuntė aktualią šioms dienoms ištrauką iš K.S.Ljuiso knygos „Balamuto laiškai“ (Atsiprašau, nesu tikra dėl pavadinimo vertimo). Iš patirties žinau, kad daugelis jaunimo nesupranta rusiškai, nutariau išversti šią ištrauką ir trumpai pasidalinti savo patyrimais. Taigi ištrauka tokia: Jaunas velnias sako senam velniui: Kaip tu sugebėjai per trumpą laiką tiek daug sielų pasiųsti į pragarą? Senas velnias : Per baimę! Jaunas velnias: Ir ko jie bijojo? Senas velnias : Ligų! Jaunas velnias: Aš nesuprantu.... Senas velnias: Atsitiktinai, jie nusprendė, kad vienintelis, ką reikia saugoti bet kokia kaina, tai savo gyvenimą (gyvybę)!!! Jie niekad nebeapsikabino. Nebesisveikino vienas su kitu. Jie nutraukė bet kokius žmogiškuosius santykius (kontaktus). Jie paliko viską, kas žmogiška! Jie liko be pinigų. Jie neteko darbų. Bet jie nutarė išsaugoti save, netgi jeigu neturės duonos kąsnio. Jie klausė vien žinių, skaitė laikraščių pranešimus, aklai tikėjo visa teikiama informacija. Jie atsisakė laisvės, niekad neišeidavo iš namų. Jie niekur nėjo: nelankė draugų ir giminaičių. Visas pasaulis tapo didžiuliu kalėjimu su nuteistaisiais - savanoriais. Jie viskam pakluso!!! Viskam, kad išgyventi dar vieną apgailėtiną dieną…. Jie negyveno, merdėjo kiekvieną dieną! Paimti jų apgailėtinas sielas buvo labai lengva - pasakė senas velnias.
Ši ištrauka tikrai atspindi šių dienų realiją. Mums kiekvienam asmeniškai nuolat tenka susidurti su šia beprotybe, bet ne visų žmonių požiūris ir supratimas adekvatus. Pastaruoju metu man gyvenant kitoje aplinkoje, mano artimieji didelės baimės vedini vis įspėdavo mane, kad saugočiau save ir kitus,nors jokių ligos simptomų neturiu. Nuolat buvau auklėjama, kad esu ne tokia kaip visi. Žmonių baimė iš tiesų apgailėtina. Štai sesė iš artimos aplinkos net neleidžia man aplankyti senyvo amžiaus vienintelio pusbrolio, kad neatneščiau jiems viruso. O tos kaukės, kurias aš vadinu antsnukiu, mums tikrai trukdo normaliai kvėpuoti. Iš tikrųjų, mes visi esame be galo skirtingi, tų skirtumų nevardinsiu, mes juos tikrai žinome. Ir ne paslaptis, kad visad gyvenome ir tebegyvename su melu, apgaule ir neteisybe. Baigusi mokslus, dirbau su lengvo laipsnio sutrikimą turinčiais ir socialiai apleistais vaikais. Tuo metu vaikai su didele ir kompleksine negalia mokyklose nebuvo ugdomi. Prisimenu, kaip aktyvesnius vaikus, tai yra hiperaktyvius mokinius, su kuriais nesusitvarkydavo mokytojai, gydytojas psichiatras jiems ( neįvardinsiu,nes jo nėra gyvųjų tarpe) išrašydavo slopinančius vaistus, kuriais maitindavo nedrausmingus vaikus bei paauglius. Iš patirties žinau, kas tinka mano biologines sesei, kuri saujomis maitinasi cheminiais vaistais, tas man netinka ir nepriimtina. Jau vien tuo mes skiriamės. Suprantama, kad žmonės daug vartojantys vaistų, mažiau yra atsparūs bet kokiems virusams, nes jų organizmas yra nualintas vaistų ir pats savaime nebekovoja. Tad kodėl visi mirtingieji yra įkalinami vienodai, kai mes tokie skirtingi ? Tai retorinis mano klausimas. Man visa tai nesuprantama, nors turiu įvairiausių net ir liūdnų patirčių: kūdikiu būdama su tėvais esu patyrusi baisią Sibiro tremtį. Šių dienų patirtis man tikra tragedija, o kas dar bus, apie tai negalvoju. Kai gyvenu su Kūrėju širdyje, man nėra jokio skirtumo, kokiu būdu paliksiu šį materialų gyvenimą: nuo viruso ar nuo kitos ligos. Tad baimė, tas gyvulinis paveldas man svetimas ir nepriimtinas. Skaudu matyti ir apgailėtinai atrodo pikti bei nedraugiški žmonės, kurie gyvena baimės apimti, kurie nuolat yra gąsdinami mirtimi ir didelėmis piniginėmis baudomis. Tik urantams yra žinoma, kad ši tamsa bujoja dėl mirtingųjų neatsivėrimo Gyvajam Įtikėjimui ir, mayt, ilgai dar tai tęsis, kol žmonija nepabus Dvasinei Šviesai ir Dvasinei Tiesai.
Kūrėjo Meile.
adolfina
2020-12-04 22:56:13
Su Urantas Vytautas atsiuntė aktualią šioms dienoms ištrauką iš K.S.Ljuiso knygos „Balamuto laiškai“ (Atsiprašau, nesu tikra dėl pavadinimo vertimo). Iš patirties žinau, kad daugelis jaunimo nesupranta rusiškai, nutariau išversti šią ištrauką ir trumpai pasidalinti savo patyrimais. Taigi ištrauka tokia: Jaunas velnias sako senam velniui: Kaip tu sugebėjai per trumpą laiką tiek daug sielų pasiųsti į pragarą? Senas velnias : Per baimę! Jaunas velnias: Ir ko jie bijojo? Senas velnias : Ligų! Jaunas velnias: Aš nesuprantu.... Senas velnias: Atsitiktinai, jie nusprendė, kad vienintelis, ką reikia saugoti bet kokia kaina, tai savo gyvenimą (gyvybę)!!! Jie niekad nebeapsikabino. Nebesisveikino vienas su kitu. Jie nutraukė bet kokius žmogiškuosius santykius (kontaktus). Jie paliko viską, kas žmogiška! Jie liko be pinigų. Jie neteko darbų. Bet jie nutarė išsaugoti save, netgi jeigu neturės duonos kąsnio. Jie klausė vien žinių, skaitė laikraščių pranešimus, aklai tikėjo visa teikiama informacija. Jie atsisakė laisvės, niekad neišeidavo iš namų. Jie niekur nėjo: nelankė draugų ir giminaičių. Visas pasaulis tapo didžiuliu kalėjimu su nuteistaisiais - savanoriais. Jie viskam pakluso!!! Viskam, kad išgyventi dar vieną apgailėtiną dieną…. Jie negyveno, merdėjo kiekvieną dieną! Paimti jų apgailėtinas sielas buvo labai lengva - pasakė senas velnias.
Ši ištrauka tikrai atspindi šių dienų realiją. Mums kiekvienam asmeniškai nuolat tenka susidurti su šia beprotybe, bet ne visų žmonių požiūris ir supratimas adekvatus. Pastaruoju metu man gyvenant kitoje aplinkoje, mano artimieji didelės baimės vedini vis įspėdavo mane, kad saugočiau save ir kitus,nors jokių ligos simptomų neturiu. Nuolat buvau auklėjama, kad esu ne tokia kaip visi. Žmonių baimė iš tiesų apgailėtina. Štai sesė iš artimos aplinkos net neleidžia man aplankyti senyvo amžiaus vienintelio pusbrolio, kad neatneščiau jiems viruso. O tos kaukės, kurias aš vadinu antsnukiu, mums tikrai trukdo normaliai kvėpuoti. Iš tikrųjų, mes visi esame be galo skirtingi, tų skirtumų nevardinsiu, mes juos tikrai žinome. Ir ne paslaptis, kad visad gyvenome ir tebegyvename su melu, apgaule ir neteisybe. Baigusi mokslus, dirbau su lengvo laipsnio sutrikimą turinčiais ir socialiai apleistais vaikais. Tuo metu vaikai su didele ir kompleksine negalia mokyklose nebuvo ugdomi. Prisimenu, kaip aktyvesnius vaikus, tai yra hiperaktyvius mokinius, su kuriais nesusitvarkydavo mokytojai, gydytojas psichiatras jiems ( neįvardinsiu,nes jo nėra gyvųjų tarpe) išrašydavo slopinančius vaistus, kuriais maitindavo nedrausmingus vaikus bei paauglius. Iš patirties žinau, kas tinka mano biologines sesei, kuri saujomis maitinasi cheminiais vaistais, tas man netinka ir nepriimtina. Jau vien tuo mes skiriamės. Suprantama, kad žmonės daug vartojantys vaistų, mažiau yra atsparūs bet kokiems virusams, nes jų organizmas yra nualintas vaistų ir pats savaime nebekovoja. Tad kodėl visi mirtingieji yra įkalinami vienodai, kai mes tokie skirtingi ? Tai retorinis mano klausimas. Man visa tai nesuprantama, nors turiu įvairiausių net ir liūdnų patirčių: kūdikiu būdama su tėvais esu patyrusi baisią Sibiro tremtį. Šių dienų patirtis man tikra tragedija, o kas dar bus, apie tai negalvoju. Kai gyvenu su Kūrėju širdyje, man nėra jokio skirtumo, kokiu būdu paliksiu šį materialų gyvenimą: nuo viruso ar nuo kitos ligos. Tad baimė, tas gyvulinis paveldas man svetimas ir nepriimtinas. Skaudu matyti ir apgailėtinai atrodo pikti bei nedraugiški žmonės, kurie gyvena baimės apimti, kurie nuolat yra gąsdinami mirtimi ir didelėmis piniginėmis baudomis. Tik urantams yra žinoma, kad ši tamsa bujoja dėl mirtingųjų neatsivėrimo Gyvajam Įtikėjimui ir, mayt, ilgai dar tai tęsis, kol žmonija nepabus Dvasinei Šviesai ir Dvasinei Tiesai.
Kūrėjo Meile.
adolfina
2020-12-04 22:55:19
Miela Rita, ačiū tau už puikų pasidalinimą savo samprata ir šviesų mokymą apie mokinių motyvacijos kėlimą ir norą mokytis. Man labai artima ši tema dar iš praeities. Teko matyti bei patirti ne vieną mokytoją toli gražu neatitinkantį tikrojo Mokytojo vardo. Labai sunku būti tikroviškam ypač santykiuose su vaikais ar paaugliais, jeigu pats nesi nuoširdus, kai nesi prisipildęs iš Kūrėjo dvasinės Meilės, Šviesos, Ramybės ir Išminties. Iš tikrųjų vien žinių, aukšto intelekto ir įvairių metodikų nepakanka. Mes urantai jau galime ir privalome savo aplinkoje dalintis esama savyje šviesa ir gilesne samprata bei išmintimi įgyta iš dvasinių šviesos šaltinių ir ilgamečių mokytojo Algimanto mokymų. Džiaugiuosi ir dar kartą dėkoju, kad vis aktyviau dalyvauji forume ir dedi dideles pastangas savo ir kitų šviesinimui. Su Kūrėjo Meile
adolfina
2020-11-11 19:55:06
Vienas iš pačių šviesiausių mokytojo pareigų turėtų būti noras mokyti taip, kad sužadintų mokinio norą mokytis visą gyvenimą. Juk kiek yra tingėjimo ir atidėliojimo: mokslo, darbo, ruošos darbų ir t. t. Neveikla priveda prie vienos iš baisiausių šios dienos rykščių - depresijos. O juk tai yra toks galingas srautas energijos, kuris naudojamas griovimui - savo sveikatos ir aplinkinių. Jei tokie žmonės būtų turėję mokytojus, kurie būtų išmokę mokytis. Užsiimti veikla, bet kokia, kuri yra miela sau ir naudinga visumai. Todėl ir mums tenka mokytis mokytis. Va koks išėjo sakinys. Mes turime šaltinius, dvasinį mokytoją - žemišką ir dvasinius Tėvus viduje - Mokytojus, o mūsų noras mokytis turi stiprėti mūsų pastangų dėka, kad būtų mokytojai, kurių dėka visi ir visą laiką trokštų mokytis.
Rita
2020-11-10 22:46:43
Įsivaizduokite mokyklą, kur mokytojas moko ką tik atėjusius vaikus pažinti raides, jas užrašyti. Liepia rašyti nuo linijos iki linijos, gražiai pasvirusias. Vaikas stengiasi, gal ir gavosi kažkas panašaus į 'a', tik kad per pusę puslapio. Ateina mokytojas ir vaiką bara, kad ne taip parašė, neklausė mokymų. Bet rankutė vaiko dar neįgudusi, o mokytojas, norėdamas tobulo ir greito rezutato, vaiko mokymosi kelią tik pailgino...
Dabar įsivaizduokite kitą mokyklą, kur moko Mokytojas. Kuris pastebi kiekvieną pastangą, pagiria ir džiūgauja kartu su vaiku. Per didelė raidė gavosi? Bet jau raidė! Jau vaikas pasistengė! Ir taip Mokytojas sustiprina vaiko norą mokytis, stengtis, tobulėti. Pastebėdamas šviesos grūdą ir pasirinkdamas neakcentuoti nė vieno dalyko, kuris kol kas nepavyko. Pasitikėdamas, kad pajutęs džiaugsmą, vaikas savo noru bandys tobulėti pats.
Tokia buvo mano anksčiau aprašyto patyrimo esmė. Kūrėjo meilė yra Mokytojas, o aš esu tas mokinys, kuriam vienas raideles parašyti jau pavyksta pusėtinai, o kitoms išmokti reikia laiko. Aš mokausi su meile ir atlaidumu sau, tokią pat meilę ir atlaidumą stengdamasi skleisti visiems aplinkiniams.
Vita, mano pasidalinimas šviesos patyrimais jūsų buvo neišjaustas ir nesuprastas. Jūs pasirinkote man parodyti, kokia kreiva mano 'a', o aš jus raginu žvelgti giliau. Geriausias mokytojas yra tas, kuris visą gyvenimą mokosi iš savo mokinių.
Testiprina Kūrėjas šią šventovę, tegul tampa ji Gyvenimo Mokykla, į kurią žmonės plūs su džiaugsmu, žinodami, kad kiekvienas jų netvirtas žingsnelis čia bus pastebėtas ir sustiprintas, o jis pats bus tuo pačiu ir mokinys, ir mokytojas. Tegul apjungia mūsų širdis bendrystė ir nuolankumas.
Su Kūrėjo meile,
Inga
Inga
2020-10-29 10:02:42
Miela Inga, tu visiškai teisi – niekas mūsų, urantų, niekada neskubino rinktis Gyvąjį Kelią. Kiekvienas atėjome savo laisva valia ir niekieno neverčiami. Toks kiekvieno kelias – laisva valia rinktis kaip jis nori gyventi – su Kūrėju ar be Jo.
Tačiau – kaip gi žmogus, neskirdamas dėmesio Šviesos Šaltiniui ir Centrui, gali būti Šviesos skleidėjas?! Kaip tu gali mylėti, nežinodamas kas yra Meilės Šaltinis?! Kaip tu gali gyventi išmintingai – nepažinodamas Išminties Šaltinio?!
Tu rašai – Ir aš kuo toliau, tuo labiau pradėjau pastebėti, koks nuostabus jausmas apima, kai sąmoningai sustiprini tokį pastebėtą šviesos pasireiškimą - tereikia kartu su žmogumi pasidžiaugti, kaip nuostabiai jam sekasi vienoje ar kitoje sferoje. – Šviesos pasireiškimas yra tada, kada tu gyveni – Visumos Labui. Gyventi sau ar savo biologinės šeimos labui ir džiaugtis, kad tau sekasi tai ne tas pats kaip savąjį žvilgsnį kreipti – visų labui. Ir tu niekada to nebūsi pajėgus padaryti be atrasto Kūrėjo savo viduje, nes paprasčiausiai – nepajėgsi. Tai – Dvasinis Kelias, ne materialus. Tai – Tikrovės Kelias ir jis tikras iššūkis gyvuliniam protui, kuris taip, džiūgauja. Bet džiugesys – tai yra emocija – laikina emocija, po kurios seks liūdesys, nes emocija tai nėra tas – Gyvas Turinys – o štai Ramybę ir Palaimą tu tegali gauti tik iš Ramybės ir Palaimos Šaltinio.
Taip, kiekvienas mes esame asmenybė, bet ne šiaip asmenybė, o – dieviškoji dvasinė asmenybė. Kūrėjas mums padovanojo tą nuostabią dovaną, bet ne pramogavimui, o Prasmingam gyvenimui gyventi drauge su Juo. Ir būtent šitokios Šviesos atskleidimas dvasios broliui ar seseriai yra gailestingumo parodymas, priešingai nei džiūgavimas drauge su juo – tai yra gailestis, ne daugiau.
Ir kaip gi tu gali nematyti ydų aplinkoje, kai jos vešėte veši tiesiog visose sferose, ir būtent dėl to, kad asmenybės tapatybės pasireiškimas nėra gailestingumo kupinas, nes nėra atrastas Kūrėjas savo viduje. Pagalba kurią tu gali suteikti savo dvasios broliui ar seseriai yra viena – padėti jam ar jai atrasti Tikruosius Tėvus, bet pirma tu pats turi Juos atrasti.
Todėl ir Šviesos negali būti tol, kol neatras mirtingasis Kūrėjo. Tiesiog negali. Ir tai nėra tušti žodžiai.
Telydi jus mylimieji Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2020-10-26 22:28:58
Noriu pasidalinti nuostabiais savo pastarojo laikotarpio patyrimais, kuriuos ėmiau labai aiškiai matyti ir suvokti.
Dažnai net ir šioje svetainėje akcentas nukreipiamas į tai, kokie mes nutolę nuo Kūrėjo, kokioj gilioj duobėj esame, kiek daug žmonių pasaulyje ne gyvena, o egzistuoja neatradę Kūrėjo savo viduje.
O aš šiuo metu išgyvenu labai priešingą tam patyrimą. Kiekviename žingsnyje pradėjau pastebėti dieviškumo apraiškas žmonėse. Kiek daug žmonių bunda, kokią didžiulę šviesą jie neša savyje. Kiekvienas! Kiekvienas turi savyje didžiulės šviesos, kuri randa būdą, vietą ir laiką pasireikšti. Net jei žmogus niekada negirdėjo apie Urantiją, net jei nesimeldžia, net jei sąmoningai neskiria savo dėmesio Šaltiniu ir Centrui. Net ir tokiomis aplinkybėmis jų gyvenimuose yra tokių sferų, kuriose jie šviečia dieviška šviesa - va kokia stipri ta šviesa yra. Ir aš kuo toliau, tuo labiau pradėjau pastebėti, koks nuostabus jausmas apima, kai sąmoningai sustiprini tokį pastebėtą šviesos pasireiškimą - tereikia kartu su žmogumi pasidžiaugti, kaip nuostabiai jam sekasi vienoje ar kitoje sferoje.
Mes visada galime rinktis. Galime rinktis pastebėti, kad 99 sferose iš šimto žmogus klaidžioja, nes neatrado Kūrėjo savo viduje. O galime pastebėti, kaip nuostabiai jam sekasi toje vienoje srityje, kartu su juo džiaugtis ir auginti šitą šviesą. Kūrėją atras kiekvienas. Savo laiku. Kaip ir mes, esantys šiame forume, kiekvienas jį atradome tada, kada tam pribrendome. Ir niekas mūsų neskubino. Kūrėjas visada kantriai buvo šalia.
Taip ir mes kiekvienas būkime kantrūs kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Pastebėkime ne ydas, o šviesos grūdus. Puoselėkime juos ir laistykime savo dėmesiu, pasitikėdami, kad jie sudygs savo laiku.
Inga
2020-10-25 08:43:20
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.