Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU

Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,

Su meile,

Laima
2012-07-01 22:54:07

Komentarai

Mielas Petrai, tavo pasiūlytas metodas ne iki galo gali būti pritaikytas, skleidžiant Šviesą tam, kuris jos priimti nenori. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad retai gali būti drauge su tavimi tokių bendraminčių, tad ką darysi būdamas vienas? Kita vertus, ar nemanai, kad į savo mašiną pasikvietęs svečią, nelabai kultūringai su juo elgeisi - palikai tarsi už durų, nes jis negalėjo pratarti ir žodelio, nes jūs trise - šeimininkai - kalbėjotės tik jums suprantama kalba ir tik tarpusavyje, visiškai nekreipdami dėmesio į savo svečią. Ar nemanai, kad šitokiu būdu nuskriaudėte savo svečią, kuris galėjo pajausti tokį jūsų nusigręžimą nuo jo ne tik kaip nemandagumą, bet ir kaip jo įžeidimą. O tada jis tars jau savo žodį, kada reikės jam pasirašyti objekto, kurį tikrinote, priėmimo aktą.
Aš būčiau pasielgęs kitaip. Tiesiog būčiau jam pačiam pateikęs tokių klausimų, į kuriuos jis būtų turėjęs ieškoti atsakymų, tuomet jis būtų pats aktyviai dalyvavęs pokalbyje. O jo atsakymus tu būtum galėjęs ne tik papildyti, bet ir pateikti daug daugiau žinių ir apie Energiją, apie ekonomiką, apie politiką, apie rinkimus, apie Kūrėją, apie Jėzų, apie Visatą, apie Rojų, tą darydamas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU - su Kūrėjo Išmintimi ir Įžvalga, kad po tokio bendravimo gal net būtum sulaukęs padėkos.
Aišku, viską lemia tos akimirkos būsena. Būtent taip svarbu, kad ji visada būtų pripildyta Rojaus Trejybės-AŠ ESU virpesių Gyvojo pulsavimo viduje.
Nevisada svarbiausia teigti, labai dažnai svarbu klausti ir klausyti.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2019-05-31 11:26:49



Jėzus po prisikėlimo savo pasekėjams davė priesaką - Eikite tuomet po visą pasaulį skelbdami šitą Dievo tėvystės ir žmonių brolystės evangeliją visoms nacijoms ir rasėms ir visą laiką būkite išmintingi rinkdamiesi savo metodus, kaip pateikti tą gerąją naujieną žmonijos skirtingoms rasėms ir gentims - .
Politikai jau seniai šio priesako dalį... – būkite išmintingi rinkdamiesi savo metodus... – yra išradingai pritaikę praktikoje. Matomai, jie ir yra tikrieji Jėzaus pasekėjai. Juokauju. Ir taip, kada politikas dalyvauja rinkiminėje kampanijoje, tai dažniausiai jis bendrauja su būsimais rinkėjais. Salėje tarp publikos susėda jo komandos nariai ir kaip eiliniai rinkėjai užduoda politikui iš anksto paruoštus, gerai apgalvotus, patogius klausimus, kurie leidžia pastarajam atsakinėjant save parodyti iš pačios palankiausios, švariausios pusės, o priešininkus sumalti į miltus.
Tai va, ir man teko ne per seniausiai pabūti vos ne tokiu politiku, t. y. atsakinėti į iš anksto paruoštus klausimus. O buvo taip. Mano įmonė gavo užsakymą atlikti remonto darbus objekte, kuris buvo tolokai už miesto ribų. Į tą objektą pirminei apžvalgai važiavome trise – vairuotojas Saulius ir aš, darbų vadovas. Į mūsų mašiną įsėdo ir tą objektą prižiūrinčios organizacijos atstovas – priežiūros inspektorius.
Kelias tolokas, o mūsų svečias pasitaikė neišpasakytai plepus, apie viską ,,išmanantis“, taip kad per visą kelionę išūžė jis mums galvas plepalais apie viską, t. y. apie nieką, t. y. tūkstančius kartų girdėtas istorijas, nuogirdas, legendas apie būsimus rinkimus, kaip antai, jeigu neisi balsuoti, tai už tave nubalsuos kiti, kad reikia rinkti tik turtingus, nes jie nevogs, nes ir taip daug turi pinigų ir t.t. ir t.t., kad klimato atšilimas, tai mūsų gamyklų veiklos pasekmė ir kad mūsų mokslininkai pajėgūs išspręsti visas žmonijai iškilusias problemas. Žodžiu, be sustojimo mokė mus, liejo mums paistalus įvairiausiomis temomis, t. y. tą bjaurastį, kurią pastoviai mums kala į galvas radijas, televizija ir kt. žmonių mulkinimo priemonės. O sustabdyti jį, ar atsiriboti nuo jo plepalų - neišeina. Kaip ne kaip mes priklausomi nuo jo, mat užbaigtus objekte darbus teks jam ir priduoti – jis pasirašys, ar nepasirašys darbų priėmino aktą.
Bandžiau keletą kartų į jo neperstojamą monologą mandagiai įterpti Šviesos teiginių, bet kur tau. Jokios reakcijos – tarytum negirdėtų. Tik dar labiau užsivesdavo plepėti, tik dar energingiau kimšo į mūsų išvargintus protus niekalą, šiukšles.
Po kelionės pasijutau kaip niekad išsekęs, išvargintas, išsunktas, lyg būčiau po sunkiausio fizinio darbo. Žinojau, kad besiklausydamas praradau masę energijos, kad mano ląstelės per tą „bendravimą“ ir dar kurį laiką po jo veikė įtampos ir streso sąlygomis. Žodžiu, dar keletas tokių pasivažinėjimų ir liga garantuota.
Po dviejų savaičių nusimatė vėl ta pati kelionė į tą patį objektą. Ir vėl ta pati komanda, tik šį kartą dar paėmiau suvirintoją elektros lanku Darjušą. Abu, ir Saulius ir Darjušas, yra nemažai gavę iš manęs Šviesos, turintys gana neblogą kosminę įžvalgą, žodžiu, savi.
Tai va. Šį kartą nesiruošiau būti pasyvus svečio paistalų klausytojas, nesiruošiau prarasti energijos likučių, todėl kelionei deramai pasiruošiau. Kadangi ne per seniausiai buvo praėjusios Velykos, tai Saulių ir Darjušą primokiau, kad važiuojant jie man uždavinėtų klausimus pradedant Velykomis ir baigiant apie bažnytinius ritualus, tradicijas ir kt.
Ir ką jūs manote. Šis metodas suveikė puikiai. Tik pajudėjus iš vietos Saulius, o po to ir Darjušas ėmė man uždavinėti klausimus, o aš į juos atsakinėju – malu į miltus bažnytines tradicijas, ritualus, aiškinu apie jų beprasmybę ir žalą, kad jie, ritualai, ir neleidžia, trukdo užmegzti gyvą ryšį su Kūrėju – atrasti Jį savyje, tikrą ir realų. O tokie klausimai, kaip – kada atsirado krikščionybė, kas per tokia „valstybė“ Vatikanas, kas tie popiežiai - Dievo „vietininkai žemėje“ ir t.t. leido man perpasakoti vos ne visą Algimanto knygą „Krikščionybės duženos“. (Ne per seniausiai ją vėl buvau skaitęs). Tai galinga Šviesos knyga. Ačiū jos autoriui – mūsų nepailstamam Mokytojui.
Ir taip toks bendravimo būdas pašalinį žmogų privertė netiesiogiai išklausyti daug, labai daug, Šviesos teiginių – juk ausų neužsikimši, iš mašinos neiššoksi.
O mes mandagūs, mes per prievartą šių Tiesos žinių svečiui nekišome, mes gi tarpusavyje šnekėjomės. Tuo pačiu tai buvo gera proga taip „žaidžiant“ mano darbininkams prisiminti, ką apie tai esu jiems kažkada sakęs, ką mokęs. Be to ir man buvo pravartu, kaip būsimam dvasiniam mokytojui, pamankštinti savo protą, patreniruoti savo iškalbą (vos neparašiau liežuvį).
Ir teko mūsų svečiui beveik visą kelionę pratylėti, besiklausant mano surežisuotos diskusijos (ar ne puikus būčiau politikas, a...?!) Ir tiek prisėjau, prisodinau, prikaišiojau per tą kelionę į svečio pasąmonę Šviesos sėklų, kad jam per visą likusį gyvenimą niekaip nepavyks išsiravėti, išnaikinti sudygsiančių, suvešėsiančių Tiesos ūglių. O gal ir neravės jų. O gal kaip tik panorės puoselėti, prižiūrėti juos, kas galiausiai ir atves jį prie Kūrėjo.
Sėkmės jam. Ir jums, urantams, pritaikant šį metodą praktikoje.


Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima

PetrasK
2019-05-29 08:00:03



Miela sese Adolfina, ačiū tau už pasidalinimą patyrimais, kurie sklinda iš tavosios dvasios gelmių ir yra nuoširdus noras jais dalintis. Tai uranto bruožas - dalintis viskuo.Jis stiprina ir pamoko ne tik pradedančius eiti Gyvuoju Keliu, bet ir visus kitus. Mums visiems labai jų reikia.Dar kartą ačiū. Su meile Julė.

JULIJA
2019-05-26 20:12:11



Manau daugeliui svarbi ši žinia iš „Urantijos knygos“ apreiškimo, kai Jėzaus viešnagės metu pas Ezrą, šis išreiškė savo beviltiškumą, sakydamas: “Aš noriu būti tikrasis Abraomo sūnus, bet Dievo negaliu surasti. Jėzus tarė: “Jeigu tu tikrai nori surasti Dievą, tai tas troškimas pats savaime yra įrodymas, kad jį tu jau suradai. Tavoji problema yra ne ta, kad tu Dievo negali surasti, kadangi Tėvas jau surado tave; tavoji problema yra tiesiog tai, kad tu Dievo nepažįsti“. 1440 – 08 Mums urantams suprantamas šis Jėzaus pareiškimas, nes iš patyrimų žinome, kad dieviškoji dvasia Minties Derintojas yra vidinis mūsų gyventojas suteiktas Kūrėjo. Žmogaus nuoširdus troškimas, yra jo mintis bei vidinis noras užmegsti dvasinį ryšį su Kūrėju. Tas troškimas ir patvirtina, kad žmogus surado Kūrėją, o dangiškasis Tėvas energetiniais virpesiais pajuto ribinio vaiko troškimą. Daugeliui tai nauja ir nesuprantama, nes bažnyčia šito nemoko. Žmonės ieško Dievo tradicinėse bažnyčiose, Šiluvoje, Kryžių kalne, Keturnaujienos Dievo Gailestigumo koplyčioje ir kitose ,jų supratimu, šventose vietose. Vyksta net į Vatikaną atgailauti dėl savo žmogiškų klaidų, kai Kūrėjo dvasinė dalelė yra kiekvieno žmogaus širdyje ir Jis viską mato, viską jaučia, viską žino apie žmogų, nereikalaudamas jokio tarpininko. Man asmeniškai kiekvienas Žemės kampelis yra šventa vieta, visur jaučiu dievybės pasireiškimus. Kadangi esame Kūrėjo apdovanoti Minties Derintoju, tuo mes ir skiriamės nuo gyvūnų, žinoma, jeigu širdimi atsigręžiame į Tikrovės Šaltinį ir Centrą, jeigu gyvename Jo suteikta Išmintimi bei Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės samprata. Nuoširdžiai įtikėję dvasinėmis akimis mes matome Kūrėją visur, kiekviename grožio ir gėrio pasireiškime. Suprantama dalis žmonių šito nemato ir nesuvokia, kad tas gėris ir grožis ne šiaip yra, o tikrasis Kūrėjo pasireiškimas. Nesuprasdami tai, žmonės be gailesčio teršia gamtą, naikina augmenij1, šiukšlina, žudo, be saiko naudoja gamtos išteklius, siekdami kuo daugiau išspausti sau naudos ir apie pasekmes nesusimąsto. Už kiekvieną mums suteiktą gyvenimo akimirką turėtume gyventi dėkingumo būsena Kūrėjui, gyventi taupiai, suvokdami mums teikiamų vertybių kainą ir prasmę. Nuostabu, kai žmonės savo veikla ir kūryba prisideda puoselėdami mus supantį grožį ir teikiamą gėrį. Ši dieviška savybė atitinka Tėvo valią. Iš apreiškimo „Urantijos knyga“ yra Jėzaus pasekėjo Ganido vienas reikšmingas pastebėjimas, kada jis nesuprato Jėzaus elgsenos prasmės, kai šis atidavęs monetą gatvės elgetai, nesustojo ir nepaguodė šito vyro. Jėzus tarė: „Kam eikvoti žodžius tam, kuris negali suvokti prasmės to, ką tu sakai? Tėvo dvasia negali išmokyti ir išgelbėti to, kuris neturi sugebėjimo sūnystei“. Jis turėjo omeny tai, kad tas žmogus nebuvo normalaus proto; kad jis stokojo sugebėjimo reaguoti į dvasinį vadovavimą. 1441 – 01.Šis teiginys mums pažįstamas iš apreiškimų mokymų, kad ne visi bičiuliai žmonės yra imlūs dvasinei šviesai ir tiesai, todėl neverta sielotis dėl kitų, kurie yra nusigręžę nuo Tikrovės Šaltinio ir Centro. Trokšdama malonės kaimynei iš laiptinės, padovanojau Jėzaus Kristaus apreiškimo knygą „Kalbu jums vėl“. Dabar supratau nereikėjo, nes ši sesė ne tik nenuoširdi, bet ir negailestinga. Netikiu, kad tokie žmonės, kaip ji ir jos šeima skaitytų šią knygą ir širdimi gręžtųsi į tikrąją Šviesą ir Tiesą, tad belieka už juos pasimelsti. Asmeninio patyrimo dėka galime Dievą pažinti savo širdyje. Gali būti, kad Jo teisingumo neįmanoma išsiaiškinti, bet Jo gailestingumą žemėje gali gauti ir pati nuolankiausia būtybė. Mūsų Tėvas myli net ir nusidėjėlius, ir visada yra nuoširdus nedėkingiems. Visi geranoriški dalykai nusileidžia iš šviesos Tėvo. Tikra Tėvo dvasia yra žmogaus širdyje. Jis nori, kad visi žmonės tikrai būtų broliai. „Patyrimas yra geras tada, kada jis išaukština grožio suvokimą, didina moralinę valią, plečia tiesos supratimą, didina sugebėjimą mylėti savo bičiulius ir tarnauti jiems, iškelia dvasinius idealus, ir aukščiausius žmogiškuosius laiko motyvus suvienija su viduje gyvenančio Derintojo amžinaisiais planais, kurie veda tiesiai į padidintą troškimą vykdyti Tėvo valią, šituo puoselėdamas dieviškąją aistrą pažinti Dievą ir būti labiau panašiam į Jį.“ 1458 – 02 Šie „Urantijos knygos“ teiginiai sustiprina mūsų įtikėjimą patvirtindami žinojimą, kad Kūrėjo dvasia yra mumyse. Kuo nuoširdžiausiai trokštu gyventi harmoningai su Kūrėjo dvasia, stengdamasi gyventi Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės samprata, kaip to moko Jėzaus evangelija.
Su Kūrėjo meile

adolfina
2019-05-26 18:43:20



Mielas Petrai, perskaičiusi , kaip įvertinai mano rašinį, pajutau savyje, jog nederėjo man taip įvardinti į tamsą nuklydusius brolius. Tad ačiū tau už įvertinimą , kuris padėjo man pajausti širdimi, jog taip rašyti nedera. Pirmiausia sau pažadu, kad tai nepasikartos. Ačiū ! Telydi tave Kūrėjo Palaima ir Ramybė.

adolfina
2019-05-17 14:48:23



Miela Adolfina, nors rašai apie tokius žemiškus, buitiškus dalykus, kaip kaimynų kovą su varna, apie valkatą, kurį pavadinai žiurke, bet tavo mokymas toks mielas, toks šiltas. Tavo mintys liejasi, čiurlena kaip upelis. Gera skaityti.

Ačiū tau.

PetrasK
2019-05-17 14:17:48



Apreiškimo knygoje „Urantijos knyga“ perskaičiau reikšmingą žinutę apie blogio ir tamsos griaunantį poveikį mūsų aplinkoje. Jėzaus mokymo laikais paminėtas jaunas filistinietis Gadijus tiesos ieškotojas, kuris reiškėsi tiesa tajai kartai Urantijoje. Gadijus buvo labai sunerimęs dėl neteisingo jausmo, dėl to, jog pasaulyje blogis egzistuoja šalia gėrio. Tomis dienomis žmonės vis dar tikėjo, kad Dievas sukuria tiek gėrį, tiek blogį, bet Jėzus niekada nemokė tokios klaidos. Jėzus pasakė: „Mano broli, Dievas yra meilė, dėl to jis turi būti geras, ir jo gėris yra toks didžiulis ir tikras, kad jame negali būti mažų ir netikrų blogio dalykų. Blogis yra nesubrendęs pasirinkimas ir neapgalvotas klaidingas žingsnis tų, kurie priešinasi gėriui, atstumia grožį, ir yra neištikimi tiesai. Blogis yra tiktai nesubrendimo klaidingas prisitaikymas arba griaunantis ir iškreipiantis nežinojimo poveikis. Blogis yra neišvengiama tamsa, kuri seka įkandin neišmintingo šviesos atstūmimo.“ 1428 – 01 Tai nuostabūs, šviesūs ir prasmingi Jėzaus teiginiai pagarsinti to laikmečio jaunuoliui bei tinkantys šiuolaikiniam žmogui, kuris vis dar tiki, kad yra pragaras, ir netikintys, kad Kūrėjas yra vien Tiesa ir Meilė, o kur Meilė, ten pragarui ne vieta. Kasdienybėje mums kiekvienam kartais tenka susidurti savo aplinkoje su mus liūdinančiu tvyrančiu blogiu ir tamsa. Mane trikdo dar dažnai pasireiškianti agresija, įvairios priklausomybės, vagystės, apgaulės, besaikė vartotojiška manija, nuvertinta gyvybė ir kitos vertybės, gamtos teršimas, šiukšlinimas, niokojimas ir visa kita. Mūsų brolių sesių skirtingas požiūris į vertybes ir nemeilė gyvajai gamtai bei nepagrįstos baimės gamtos pasireiškimams sukelia prieštaravimus ir nesutarimus tarpusavyje. Pastaruoju metu ir mano gyvenamoje aplinkoje išsivystė susipriešinimas tarp kai kurių namo gyventojų. Suprantama, kad kai kuriems namo gyventojams labai nepatinka, kad kieme medyje susisuko lizdą ir apsigyveno varnų šeimyna. Drąsi varna vaikštinėja kieme ieškodama maisto, o kartais sekdama paskui praeivius savaip prašo maisto ar vandens ( ypač kai lauke sausra ir niekur aplinkui nėra nė šlakelio vandens). Kai kurie namo gyventojai iš baimės ir nesupratimo, drąsuolę varną agresyviai baido su lazda. Paukštis, jausdamas priešiškumą, nemeilę bei žemus agresyvius energetinius virpesius, dažnai priešinasi ir puola gindamas save ir lizdą. Stebėdama šią situaciją, pastebėjau, kad varna puola ne visus, išskirtinai matyt piktus bei nedraugiškus žmones. Vieną rytą eidama į miestą netoliese medžio, kur yra varnos lizdas, pabėriau saujelę saulėgrąžų sėklų. Po kelių minučių paukštis mane pasivijo ir skrisdamas sparnu švelniai palietė mano ausį. Buvau nustebinta ir supratau, kad šis protingas paukštis kažko manęs prašo. Atsigręžusi jam pasakiau, kad sėklas jau išbarsčiau ir nebeturiu. Po kiek laiko, man grįžus namo, pro atdaro balkono duris išgirdau triukšmą ir man mestą kaltinimą, kad lesinu varną. Išėjus į balkoną, pamačiau, kad varna lydi piktąją kaimynę, o ši iš baimės ir pykčio triukšmauja mosuodama rankomis bei barasi skųsdama mane kitai moteriai. Tą akimirką pamaniau, blogį sukuria patys žmonės dėl nesupratimo, nežinojimo, dėl meilės nebuvimo ir baimės. Šia prasme turiu vienintelį troškimą ir melsiuosi, kad pagaliau aprimtų žmonių nesutarimai mūsų aplinkoje dėl varnos, ir duok Dieve, kad nenukentėtų šis nekaltas paukštis dėl piktų, bailių ir negailestingų kiemo gyventojų. Aš pagal galimybę, nežiūrint man grasinimų bauda, stengsiuosi apginti šio paukščio šeimyną nuo riboto proto ir negailestingų žmonių.. Kitą mano samprata blogio situaciją stebėjau prie „Rimi“ parduotuvės, kur jaunas ir simpatiškas žmogus rausėsi šiukšlių dėžėse ir ieškojo butelių. Šiuos žmones aš įvardijau „žiurkėmis“. Iš tikrųjų žiurkės yra priverstos ieškoti gėrio šiukšlynuose bei sąvartynuose, kadangi graužikai neturi kitų galimybių, jie negali susikurti sau gerbuvio. Bet žmogus, turintis kojas, rankas, privalo dirbti savo ir kitų labui. Iš patirties žinau, kad žmonėmis su protine negalia yra pasirūpinama valdžios institucijų, ir jų tikrai nėra tarp valkataujančių ir tinginiaujančių žmonių. Man nesuprantama, kodėl šių sveikų fizine ir protine prasme žmonių toks pasirinkimas? Juk toje pačioje „Rimi“ parduotuvėje nuolat ieškoma darbuotojų, net senjorus kviečia dirbti įvairius pagalbinius darbus. Šiandieną važiuodama visuomeniniu transportu, atkreipiau dėmesį, kad tinginiaujantys bei valkataujantys jaunuoliai pasirodo dar yra savanaudžiai bei negailestingi. Įlipus į troleibusą neįgaliai močiutei su lazdele, minėti jaunuoliai pirmi užėmė tuščias sėdimas vietas ir neužleido vietos vos pastovinčiai senutei. Žinoma, niekad nieko neteisiu, tai tik mano apmąstymai. Šias savo mintis patvirtinsiu Jėzaus teiginiais pasakytais mums visiems šio laikmečio žmonėms: „Tavo Tėvas danguje, apdovanodamas tave galia pasirinkti tarp tiesos ir klaidos, sukūrė šviesos ir gyvenimo teigiamo kelia potencialų neiginį: bet tokios blogio klaidos iš tikrųjų neegzistuoja tol, kol protingas tvarinys panori to, kad jos egzistuotų, klaidingai pasirinkdamas gyvenimo būdą. Būtent dėl to mūsų Tėvas danguje leidžia gėriui ir blogiui būti greta iki gyvenimo pabaigos, lygiai taip, kaip gamta leidžia kviečiams ir vikiams augti vieniems šalia kitų iki derliaus nuėmimo. 1429 – 02 Taigi mūsų pačių asmeninis pasirinkimas gyventi tarp gėrio ar blogio, gyventi harmoningai su Kūrėju vykdant Jo valią ar gyventi su pykčiu, nepakantumu, tinginyste, baimės bei agresijos ydomis. Ir pabaigai pasidalinsiu man priimtinais maldos teiginiais pagal Antoine,ą de Saint –Exupery: Neprašau tavęs Viešpatie, stebuklų ir vizijų, tik jėgų kasdienybei, išmokyk mane mažų žingsnelių meno. Suteik man galios tiksliai pajusti, kas yra svarbiausia, o kas ne taip svarbu. Padovanok man blaivų suvokimą, kad sunkumai, pralaimėjimai, nesėkmės, klaidos yra duoti mums paties gyvenimo, kad augtume ir bręstume.
Su Kūrėjo meile

adolfina
2019-05-16 16:34:13



Miela Adolfina, ačiū tau už tokį nuostabų mokymą, už tavo gilias - ir vis gilėjančias - įžvalgas - jau Dvasinio Mokytojo įžvalgas. Esu labai patenkintas jomis, kad jos apšviečia visus Kūrėjo Šviesa ir Tikrove.

Dar daugiau esu patenkintas dėl tavo pačios tokio milžiniško augimo Gyvajame Kelyje.
Tarp urantaų tu tapai viena aktyviausių, o juk buvo tas metas, kada jautei tokį didžiulį jaudulį ištarti balsu bet kokią mintį tarp pačių urantų, nes nepasitikėjimas ir baimė kaustė tave iš vidaus, o dabar tu sakai mokymus Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, pastaruoju metu Forume tu irgi viena aktyviausių, rašančių savo mokymus, tu daug patyrimų pateiki, kaip tu užkalbini visai nepažįstamus trukinyje, troleibuse, ir jiems suteiki daug Šviesos ir sustiprinimo.

Štai kokią Rojaus Trejybė-AŠ ESU tavyje uždegė Gyvąją Šviesą ir Meilę, kuri nebegali tilpti vien tik tavo viduje ir tu jas išleidi į LAISVĘ VISIEMS.
Ačiū Kūrėjui už tavo tokią gilią ir prasmingą transformaciją, kaip ir tau - už tavo asmeninį vis stiprėjantį dvasinį Indėlį į Evoliuciją visoje planetoje ir Kūrinijoje.
Tavo asmeninis Indėlis Kūrėjo Banke danguje vis auga, ir niekas nedings per visą amžinybę.

Šlovė ir Garbė Kūrėjui - Rojaus Trejybei-AŠ ESU, kad jis sumanė Meilę ir Šviesą, kurią patiriame ir mes, atvėrę savo Širdį Kūrėjui, ir tampame Kūrėjo atvaizdu veikloje kaip Bendrakūrėjai su pačiu Kūrėju visų Gerovei.

Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.

Algimantas
2019-05-12 07:30:04



Rašau savo patyrimus ir apmąstymus, remdamasi Jėzaus pasakytais teiginiais sutiktam bei prislėgtam jaunuoliui kalnuose. Jėzus, švelniai uždėdamas ranką ant jo peties, tarė: „Ne, sūnau, ne žodžiais, bet ilgesingais žvilgsniais tu iš tikrųjų kreipeisi į mano širdį. Berniuk mano, tam kuris myli savo bičiulius, iškalbingą pagalbos šauksmą parodo tavo liūdna ir nusivylusi veido išraiška. Prisėsk šalia manęs, tuo tarpu aš tau papasakosiu apie tarnavimo takus ir laimės kelius, kurie veda iš savojo aš liūdesio į meilės kupinos veiklos džiaugsmą žmonių brolystėje ir tarnaujant Dievui danguje“ 1437-06. Skaitydama šias Jėzaus įžvalgas, prisiminiau vakarykštį savo patyrimą ir apmąstymus. Laukdama transporto ar šiaip viešose vietose, mėgstu stebėti aplinkinius žmones, nesigilindama apie prasmę ar tikslą. Tą kartą laukiau troleibuso, prie „Mindaugo tilto“ stoteles ir atkreipiau dėmesį į laukiančias troleibuso dvi brandaus amžiaus vienuoles. Matyt jos vyko į Petro ir Povilo bažnyčią. Stebint vienuoles, netikėtai širdyje pajutau joms gailestį. Pirmiausia pagalvojau, kam reikalinga ši išskirtinė, nesikeičianti ir, mano supratimu, negraži apranga. Argi nepakanka išskirtinumo mylėti bei garbinti Kūrėją ir savo bičiulius širdyje? Taip mąsčiau tą akimirką paslapčia stebėdama vienuoles. Studijuojančių „Urantijos knygą“ brolių, sesių patirtis sako, jeigu dvasine prasme nuoširdžiai atsiveriame Kūrėjui ir garbiname Jį, mes prisipildę Jo aukšto dažnio virpesių bei Meilės, savo būsena jaučiame trokštamą dalintis ta meile su visais sutiktais savo kelyje. Apmąsčiusi vienuolių gyvenimo būdą, pagalvojau, kokios jos būtų nuostabios ir mylinčios motinos, kurios išaugintų dorus ir meile išpuoselėtus vaikus. Be galo skaudu girdėti per informacijos priemones, kiek daug mūsų visuomenėje yra nusigręžusių nuo Dievo bei degradavusi merginų ir moterų, tapusių alkoholikėmis, kurios nuodija savo organizmą netgi besilaukdamos gimstančio kūdikėlio. Daugeliui gal nesuprantama tai, nes gyvūnai myli savo vaikus bei globoja ir taip žiauriai nesielgia kaip žmogus. Urantams seniai nusigręžusiųjų nuo Kūrėjo degradavimo priežastys ir pasekmės žinomos. Kūrėjui nereikia kažkokio materialaus išskirtinumo ir pasiaukojimo, kaip šiuo atveju Jėzaus sužadėtinėmis save įvardijusios vienuolės. Juk svarbiau gyventi neatsiribojus nuo visuomenės (šiuo atveju ne vienuolynuose), svarbu gyventi ir darbuotis visuotine prasme visumos labui bei vadovaujantis Jėzaus evangelijos Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės samprata. Net nepabendravus su sesėmis vienuolėmis, aš jų žvilgsniuose ir suvytusiuose veiduose įžvelgiau ne gyvenimo džiaugsmą, o prislėgtą nuotaiką ar nepriimtiną jų pačių pasirinkimą (dėl nesusiklosčiusių aplinkybių), tai yra nepriimtiną joms gyvenimo būdą. Dažnai tenka pastebėti šiuolaikinį žmonių susvetimėjimą, tad ta prasme pacituosiu teiginį iš „Urantijos knygos“. Kada Ganidas pasiteiravo Mokytojo, ką daryti, kad susidraugautume su žmonėmis. Jėzus pasakė: “Rodyk susidomėjimą savo bičiuliais, išmok pamilti juos ir ieškok galimybės padaryti jiems ką nors, ko jie nori“. Dar jis pacitavo senovės žydų patarlę: “Žmogus, kuris norėtų turėti draugų, turi pats būti draugiškas“. 1439 – 07 Stebint vienuoles, pamaniau, jog dėl asmeninių aplinkybių mano gyvenimas nebuvo man palankus, tačiau, ačiū Dievui, netapau vienuole. Ir dabartiniu metu dažnai padėkoju Kūrėjui už patirtą motinystę ir galimybę turėti vaikų, už prasmingą gyvenimą. Labai myliu savo jau suaugusius vaikus. Man tai netrukdė ir netrukdo mylėti Kūrėją, aplinkinius brolius seses bei tarnauti ar aukotis kitiems. Pabaigai pacituosiu Jėzaus pasakytus teiginius jaunuoliui, tinkančius mums visiems: „Priversk savo protą dirbti, kad spręstų savąsias problemas, išmokyk savo intelektą dirbti tau; neleisk, kad tave kaip nemąstantį gyvūną valdytų baimė. Bet iš visų pats vertingiausias, tavo realaus pasiekimo potencialas yra toji dvasia, kuri gyvena tavo viduje, ir kuri skatins bei įkvėps tavo protą tam, kad jis save valdytų pats ir stimuliuotų kūną, jeigu gyvojo įtikėjimo galios buvimo dėka tu tikrai jį išlaisvinsi iš baimės pančių ir įgalinsi savąją dvasinę prigimtį pradėti savo išsilaisvinimą iš neveiklos blogio. Paskubėk sugrįžti prie pareigos ir gyvenk savąjį gyvenimą materialiame kūne kaip Dievo sūnus, mirtingasis, atsidavęs kilninančiai tarnystei žmogui žemėje ir turintis likimą nuostabiai ir amžinai tarnauti Dievui amžinybėje.“ 1438 – 01. Štai Jėzaus viskas pasakyta ir nebūtina tapti vienuole, kad pašvęstum save kilninančiai tarnystei žmogui žemėje ir Kūrėjui visa ko Šaltiniui ir Centrui.
Su Kūrėjo meile

adolfina
2019-05-11 20:28:00



Mielieji,
Norėjau pasidžiaugti, kad vakar, tai yra šeštadienį, dalyvavau Mokytojo Algimanto vedamose Gyvosiose Pamaldose, kurios vyko Utenos rajone, Pakalniuose, dvasios sesės Aldonos – mielos – urantės – svetinguose namuose, kur buvome susirinkę net septyniolika urantų pagarbinti Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Atvykusiųjų urantų buvo iš Vilniaus, Kauno, Utenos, Pakalnių, ir buvo labai malonu susipažinti su man dar nematytais iki šiol urantais – mano broliais ir sesėmis. Jaučiau nuostabų patyrimą – jau man gilesnį atsivėrimo patyrimą – kad laikas atrodė nejučia greit praėjo. Po Pamaldų vaišinomės labai skaniais savo pačių atsivežtais ir paruoštais valgiais, ir net iš savo jau išaugintų, ankstyvų daržovių paruoštais valgiais.
Nuoširdžiai dėkoju Pakalniuose visiems nuolat besirenkantiems urantams už nuostabų brolišką-seserišką visų priėmimą, už galimybę pagarbinti mūsų Visų Tikruosius Tėvus, pajausti kūrinijos Šeimą.
Ir štai šįvakar, atsidariusi forumo puslapį, vėl randu mielos Rasos jai patikusią dienos citatą, kuri ir išreiškia tą nuostabią ir tikrą tarpusavio trauką – Brolystę – kurią ir jutau Pakalniuose, ir dabar jaučiu. Tikrai nieko šiaip sau nevyksta, štai ši citata:
Dvasinės gravitacijos traukimas ir reagavimas į ją veikia ne tik¬tai visatoje kaip visumoje, bet taip pat net ir tarp individų ir individų grupių. Dvasinio sąryšio jėga egzistuoja tarp bet kokio pasaulio, rasės, nacijos, ar tikinčiųjų individų grupės dvasingų ir sudvasintų asmenybių. Tiesioginis dvasinės prigimties traukimas egzistuoja tarp dvasingai mąstančių asmenų, turinčių panašų skonį ir troškimus. Terminas giminingos dvasios yra ne vien tiktai vaizdinė kalbos priemonė. 82-5 U.K.
Linkiu visiems Gerovės ir apkabinu su Meile.

DDaiva
2019-04-21 21:40:37




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal