Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Tai, kas nežinoma - puikiausia dirva apgaulei. Tereikia išgirsti pasakojimą apie kokį nors keistą reiškinį, ir mes juo patikime; tokie pasakojimai griauna įprastą logiką, ir mes negalime jų paneigti. Mirtingieji niekuo taip tvirtai netiki, kaip tuo, ką jie mažiausiai žino. Visa, kas mūsų protu nesuvokiama, mums atrodo siaubinga ir chaotiška. O kad tai mes sujaukiame patys dėl neišmanymo ar savanaudiškumo, šito nesuprantame ar nenorime suprasti. Yra pasakyta: šiaip žmogus labai neprotingas, jis nesugeba sukurti net mažiausio vabalėlio, o dievų sukuria dešimtis ir kiekvienas dievas turi savo kraštą: vienam meldžiasi rytuose, kitam – vakaruose. Vienas Išminčius yra pasakęs: kad melas - vergo dalia, o laisviems žmonėms dera kalbėti gryną tiesą. Ypač pastaruoju metu labai dažnai mes susiduriame su melu ir apgaule. Man asmeniškai melas visai nepriimtinas ir mano supratimu, yra viena bjauriausių žmogaus charakterio ydų. Kieno sąžinė nejautri tiesai, to sąžinė nejautri ir melui. Kaukės taip pat turi daug netikrumo bei apgaulės atspalvių: vidinė kaukė - tai veidmainystė, vagys ir teroristai taip pat maskuojasi kaukėmis, šventinės kaukės skirtos pramogai, kad neatpažintų, o dabartinės kaukės – vargu ar atlieka apsauginę funkciją, kuri daugeliui kelia abejonę, tačiau, kad apsunkina mums bendravimą, visiems suprantama. Tuo asmeniškai įsitikinau pati, nes patyrimas yra pats didžiausias mokytojas visur ir mūsų pasaulyje taip pat. Paveldėto proto vedini, jeigu buvome auklėjami be Kūrėjo širdyje, dėl tamsos ar nesupratimo, mes pridarome begalę apgailėtinų klaidų pakenkdami sau ir kitiems. To net nesuvokdami ir nesuprasdami, kad kasame duobę sau ir kitiems, iš kurios ateityje kažkaip turėsime išsikapstyti, o kai kurie gali ir neišsikapstyti. Kai atsigręžiu į praeitį, prisimenu ir mano kelyje taip pat būta “slidžių takelių”. Tik dabar suprantu, kad visada turėjau pagalbą bei apsaugą iš aukščiau. Galbūt todėl taip ilgai ir kantriai ieškojau kažko tikro, kažko dar neatrasto, tiksliau: Epochinio Apreiškimo Urantijos Knyga. Žinoma dairytis į praeitį neverta. Tai mano biologinė sesė mėgsta gyventi praeitimi, kartais įskaudindama save ir mane. Aš nesistengiu primesti jai ir kitiems pažįstamiems savo pažiūrų bei įpročių, ir žiūriu į juos tokius, kokie jie yra, visai nelygindama su savimi, nesprausdama jų, kaip sakant, į savo rėmus. Ir nors ne kartą buvau įskaudinta artimųjų dėl Gyvojo Įtikėjimo, aš myliu bei gerbiu kitus žmones tuo labiau, kuo mažiau jie panašūs į mane. Niekas nėra tobulas, todėl nereikia per daug reikalauti iš kitų. Gebėjimas nesistebėti kitu ar jį neteisti ateina tik su patirtimi. Jėzus savo mokymuose kiekvienai sielai stengėsi leisti vystytis savo keliu, tobulėjančiu ir atskiru individualiu prieš Dievą. 1592 -02. Sakoma, kad didelė dalis sėkmės džiaugsmo yra būtent grumtynėse su sunkumais. Tikrovė tokia, kad gyvenimas žmogų verčia klupinėti, tačiau kaip visuomet, labiausiai vertinami sugebantys atsistoti. Be vertingo tikslo, gyvenimas tampa beprasmiškas ir nenaudingas, ir dėl to atsiranda didelis nepasitenkinimas. Tai būdinga man, o kaip kitiems – nežinau.... Pažvelkime aplinkui, kiek mūsų brolių, sesių beprasmiškai švaisto brangų laiką, o kiti iš viso nenori jokios veiklos ir gyvena iš pašalpų. Gyvenimas pernelyg brangus, todėl tuščiai nešvaistykime nė akimirkos. Juk tai turi būti ugdoma ir pratinama nuo mažų dienų. Ypač aktualu alhogolio priklausomybę turinčių tėvų vaikams, kurie mato nedirbančius ir vegetuojančius savo tėvus. Iš tiesų jų vaikai neturi gero pavyzdžio bei supratimo. Taip buvo ir bus, kol nenušvis žmonija dieviška šviesa. Nėra nieko stebėtino, kad padaromos tokios klaidos evoliucinių visatų reikaluose. Mes esame gigantiško kūrinio dalis, ir todėl nėra nieko keisto, kad viskas, kas vyksta nėra tobula; mūsų visata nebuvo sukurta tobula. Tobulumas yra mūsų amžinasis tikslas, o ne mūsų kilmė, - sakoma Epochiniame Apreiškime Urantijos Knyga. 846 – 05 Taip ir norisi akcentuoti dar kartą ir dar kartą, kad mūsų žmonijos pagrindinis tikslas yra dvasinis tobulėjimas, kas yra viso ko pagrindas visuotine prasme. Dievas Tėvas palaiko ryšį su žmogumi, savo vaiku, remdamasis ne realia dorybe arba vertingumu, bet suvokdamas vaiko motyvaciją – tvarinio tikslą ir ketinimą. Kaip sakoma, jog Kūrėjas apie mus kiekvieną žino nuo pradžios iki pabaigos. Šis ryšys yra toks, kaip tėvo - vaiko bendravimas, ir jį skatina dieviškoji meilė. 1133 – 05 Savo samprotavimus užbaigsiu Laimos iš JAV nuostabiais ir įsimintinais žodžiais: Gyvenkime visi Kūrėjo Meile, nors priverstinai uždengti veidai kaukėmis, neškime Meilės Virpesius Širdimi ir tikėkime, kad ateis ta akimirka, kai nebereikalinga bus dengti veidus ir savo šypsenas jokiomis kaukėmis. Su Kūrėjo Meile.adolfina
2020-09-29 16:34:56
Mano pastebejimai.
Esame ne karta girdeje, kad musu mintys materelizuojasi. Ka svajojame, galvojame, issivaizduojame ir tai darome nuosirdziai is pacio savo vidaus net su vaizdiniais, ziurek ir tai ivyksta, o kai kam ivyksta tiesiog akimirksniu.
Labai smagu jei galvojome apie sviesius dalykus, su geriu, su meile netik sau bet ir visumos labui.
Oi kaip daznai musu mintys laksto, selsta pasimetusios, pasiklydusios, kaip nutrukes sunelis nuo lenciugo, bega sian bega ten, nesvarbu kur, bet bega. Bega su baime, net ir meile pametes, o daznas net ne atrades, i nezinia.
Ka galvojame, kuo gyvename savo mintyse ta ir turime. Nusigrezimas nuo Kurejo, nuo Meiles Saltinio, tai ir rodo musu visos planetos dabartine padetis. Gaisrai, zemes debejimai, audros, protestai, karas, badas, ligos, skausmas. Ivairiais virusais apimta visa planeta, kad net degreduojantis, veidmainis zmoniu protas sugalvojo taip iskreipti tarp pusavio santykius uzdarant, izoliuojant vienus nuo kitu. Neliko vietos brolystei ir seserystei, meilei, nuosirdziam apsikabinumui, bendravimui. Ypac kenkia vaikams, juk tai ateities kartos.
Vienas is pastebejimu musu veido uzsidengimas visokiu spalvu skiautelemis. Atsiribojimas nuo aplinkos. Uzsidengus dalinai veida vidus jaucia ta vidini atsiribojima nuo aplinkos, nuo kitu broliu ir sesiu-nelieskite manes! Visu zmoniu pasikeitima labai ryskiau matau savo aplinkoje, vis zemyn ir zemyn. Liudna, bet tai tiesa.
Netikiu, kad tas veido uzdengimas apsaugoja nuo susirgimu. Ir vel apgaule valdyti mus. Musu visu Kurejas, Rojaus Trejybe AS ESU yra tikrasis sveikatos ir gyvybes draudejas! Tik klojant po kojomis Kurejo Meiles pagrinda galima zengti pilnaverti gyvibinga zingsni. O apie tai niekas nenori girdeti.
Kai vienas dvasios brolis paskambines paklause manes kas gero girdeti vaiduokliu pasaulyje-as jam ir sakau; ka nori isgirsti- dvasinius dalykus ar materialius. Net susuko- tik jau ne dvasinius!!! Belsk ne beldes...vistiek beldziu kiek galiu.
Kai klausau musu urantu maldu Rojaus Trejybes AS ESU gyvoje sventoveje nuolat girdziu meldima issilaisvinti is kaukiu, is to vidinio veidmainiavimo. Nuostabus musu visu troskimas.
Visa dauguma gyvena su kaukemis. Veidmainiauja, meluoja, vaidina geresniais pries kitus, rodo kokie protingi pries kitus apsimestinai. Su vienais kalba vienaip su kitais dar kitaip, vaidmainiauja kaip palankiau pagal aplinkybes- tai uzsideta ta tariama veido kaukia. O daznai jau sulipe, niekada ir nenusiima tos kaukes. Labai ilgai zmonija taip vaidino, nuo neatmenamu laiku ir prisivaidino. Ka vaidino, galvojo, dare ta ir turime dabar. Priezasties- veiksmo- pasekmes desnis.
Ir tai atsitiko materialiai, uzdengeme visi savo veidus tuo tikru raisciu. Uzdengeme puse veido liko tik akys. Ir po tuo veido uzdangalu galime jau ir fiziskai kraipyti veido mimika, rodyti vieni kitiems daugeli dalyku, kuriu be uzdengimo dar ne visi parodytu. Keiciasi veido israiska priverstinai.
Kaip man ir sako viena sese sededama pries mane tarsi juokais;
tu taip jau viska gerai zinai, kad neturiu ka tau ir pasakyti-gerai kad kauke esu uzsidejusi dabar as tau parodziau liezuvi. Pasake su tokia palaima ir dziaugsmu tarsi naujo pasaulio atradima padare. Liudna.
Materializavosi musu visu kaukes per ilgus gyvenimo apgauleje metus. Prašau- imkite rezultata. Visa planeta jau su tikromis kaukemis. Visi nesioja, kas is baimes, kas savo noru, kas priverstinai. Vaiksciojome ilgus metus ir tebevaikstome su tomis is vidaus pasireiskianciomis kaukemis, kai visu valstybiu valdzia meluoja, vaidina lyg teatro scenoje aktoriai be dvasios, be meiles turedami pacias diziausias kaukes ir mums uzdejo, kad budamas atsibudes sieloje esi priverstas uzdengti atvira meile, nuosirdzia sypsena. Taip ir keiciasi dar labiau veido israiska. Veidas rusteja, raukslejasi, lupu kampuciai vis labiau svyra zemyn. Priezasties-veiksmo-pasekmes desnis. Materializavosi.
Kuo gyvenome, ka masteme, kaip pasireiskeme darbais ta ir turime.
Mano gylus troskimas, ka ir stengiuosi is visu jegu daryti, nors ne visada pavyksta, svyteti kiek pajegiu savo mintimis i aplinka ir nesti ta svytejima esanti is Kurejo mano viduje savu gyvenimu, darbais, zodziais, mimtimis, kad issilaisvintume per pastangas is tos tamsios uzdangos. Nors ir per syda dabartiniu metu akys svytetu ta neispasakyta gyvasties sviesa. Neblestu, o rysketu Kurejo sypsena viduje is paciu akiu gelmes, nes ten esi TU! TU, TAS TIKRAS TEVAS IR MOTINA! ROJAUS TREJYBE AS ESU ATRASTAS KIEKVIENO MUSU VIDUJE!
Kas iesko, tas ir atranda! Tik su Kurejo Meile is Jo saltinio galime nusiprausti veidus!
Sutikau viena savo bendradarbe ilgai nematyta, kuri mane nustebino. Neziurint visu draudimu apsikabinome. Ji man ir sako, kaip nuostabu matyti tavo tokias svytincias akis ir jausti ta silta apkabinima, norisi net tavo silta meile ir sirdi isideti i savo kisene ir visuomet jausti. Tikrai zinau tai buvo sustiprinimas is Kurejo ta ryta, kurio taip man reikejo.
Svytekime visi, kiek jegos leidzia, nors ir priverstinai uzdengtais veidais. Kurejo Meiles virpesiai tokie galingi! Neskime juos sirdimi ir akimis ir ateis ta akimirka kai atidengsime veidus, issilaisvine su meile sirdyse vaiksciosime po zydinti Kurejo soda!
Su meile visus apkabinu, Laima.
LaimaJAV
2020-09-23 21:23:17
Ačiū, Vita, už komentarą ir gerus žodžius, malonu, kad mano indėlis matomas ir prasmingas. Va ir Tavo komentarą beskaitant apvaizda pasirodė, taip lyg sakydama "bendraukit urantai, palaikykit ir stiprinkit vieni kitus".
Galbūt sakau, kad tai neypatinga situacija dėl to, kad kaip ir Tau tai vyksta nuolat. Pradžioje stebindavo netikėtai pamatyti sutapę skaičiai, o dabar tai atrodo tiesiog palaikymas, toks buvimo šali ajausmas, po kurio padėkoju ir pasidžiaugiu. Mane jis nuramina, aš jaučiuosi saugiau. Prisiminus kai prieš 15 metų pradėjau vis dažniau matyti įvairius sutapimus, tai tuomet dar nesuvokiau kas vyksta, pradėjau ieškoti paaiškinimų ir viską mistifikuodavau, mane kartais net gąsdindavo tai ko prisiskaitydavau. Ir tik kai atradau gyvąjį kelią, pradėjau nuosekliai studijuoti šaltinius, pradėjo ir galvoje šviesėti bei visai kitom akim pamačiau tuos pačius dalykus, kad niekas čia manęs negąsdino, o kaip tik mėgino palaikyti ir stiprinti. Suprantu kokia žalinga yra iškreipta iliuzinė informacija apie reiškinius ir kaip svarbu pažinti Kūrėją kuo ankščiau, dar geriau visuomet gyventi jo meilėje pasireiškiančioje per žemiškuosius tėvus, brolius, seses. Bet tai dar yra siekiamybė, dar kartais sukauptų skaudžių patyrimų įtakoti laisvos valios pasirinkimai atveda į aklavietę iš kurios kelias yra tik įsiklausius į vedimą iš vidaus ir nuolatinis įžvalgos gilinimas, atsivėrimas, nuoširdumas.
Ačiū, Tau , Vita, už pasidalinimą. Tikrai šiais laikais trūksta jautrumo ir atjautos žmonėms. Pastebiu kaip kartais mane panaudoja apvaizda kaip įrankį, o aš tik pasidžiaugiu, kad pajutau, galėjau būti naudingas, kad išgirdau. Nes mums visiems labai svarbu ir visi norim būti išgirsti, bet turim išmokti ir patys išgirsti.
EvaldasV
2020-05-28 15:11:22
Mielas Evaldai, ačiū tau, kad tu pasidalinai su mumis savo tokiu gražiu patyrimu. Man jis kaip tik skamba kaip – ypatingas, ir kiekvieną nuoširdų, kuris perskaitė tavo patyrimą, jis tikrai sustiprino. Ir tave jis sustiprino, dėl to ir pasidalinai su mumis. Bet į ką aš atkreipiau dėmesį labiausiai tavo patyrimo aprašyme, tai, kad būtent – tyloje – ramybės būsenoje, būtent atliekant Šviesos darbą – kai protas nurimo – tu ir pamatei tą šviesuliuką bėgiojantį tavo kambaryje. Manau tai labai sustiprinantis patyrimas, parodantis, kad štai – mes su tavimi, tu nesi pamirštas, ir mes tave palaikome.
Žmonės gyvena šiais laikais – triukšme. Ar tai televizorius, ar muzika – iš tikrųjų žemų energinių virpesių skambesys-ūžesys, ar tai galų gale dviejų žmonių ar grupelės, pokalbis – viskas chaose. Nėra muzikos, kuri pakylėtų, nėra prasmingų pokalbių tarp žmonių, nėra televizijos laidų, kuriose dominuotų bent kiek išminties, ir kurią pažiūrėjus galėtum jausti lengvumą širdyje. Deja, nėra.
Bet yra tokie patyrimai, kaip kad tu Evaldai pasidalinai. Ir juos paskaičius Širdyje atslūgsta, ir džiugu viduje, kad taip Apvaizda su mumis žaidžia, kad taip mus stiprina tokioj tamsioj aplinkoj, kuri nesikeis – bet keičiamės mes. Ir mums reikalingas sustiprinimas, taip. Bet gyvenime vyksta pokyčiai, jis kinta, ir mes nuolat turime priimti vienokius ar kitokius sprendimus, o jie įtakoja mūsų kitos dienos, savaitės, mėnesio būseną. Bet nesikeičia pats Kūrėjas – Jis yra Meilės Šaltinis, ir iš Jo mes atsigeriame Gyvosios Meilės, kurią mums padalina kiekvienam pagal poreikį. Paprastai dažniau į Jį mes kreipiamės kai mums sunku, bet dažnas ir džiaugsmu pasidaliname, nusišypsome ir padėkojame. Tai vis toji būsena.
Aš viena žinau – už pastangas yra atlygis, kai kad ir kaip tau būtų sunku, tu vis tiek Širdimi kreipi save link Kūrėjo ir darai tai, ką gali geriausiai tą akimirką padaryti visumos labui, bet, taip, nori būti geresnis, nuoširdesnis, tikresnis nei buvai vakar, nei buvai prieš minutę. Vis tik, tik atsiverdamas Tėvams tu galėsi padėti kitam. O urantai būtent ir yra tie, kurie stengiasi ir mes iš tikrųjų matome tai, ko kiti nė nepastebi.
Štai prieš kelias dienas, važiavau ryte autobusu į darbą. Tai buvo šeštadienio rytas, prisiminiau dabar. Autobusas atvažiavo trumpasis, žmonių prilipo gal kokia jau dvidešimt iš viso, ir visi jie pakankamai vienas šalia kito susėdo, kas stovėjo. Aš atsisėdau į galą, sėdynėje taip, kad matau viską autobusą. Paprastai aš nestebiu kas vyksta autobuse, o dažnai būnu su ausinukais, ir beveik visada kažkur toli savo mintyse. Kaip ir visada stebiu vaizdus pro langą. Tačiau šįryt dar nespėjau panirti į savo mintis ir kažkur užsižiūrėti, pažvelgiau į žmones esančius autobuse, kai mano žvilgsnis užkliuvo už vienos vyresnio amžiaus moters – na gerai, labiau norisi sakyti – močiutės – ji sėdėjo priekyje, sėdynėje taip, kad matė – visą autobusą – būtent iš priekio, skirtingai nei aš – iš galo. Kitaip sakant – nusisukusi nuo vairuotojo, dėl to ir matė mus visus. Tačiau matė ji – bet niekas nematė jos.
Pirmiausia mano žvilgsnį tarsi kas sustingdė ties tos močiutės ranka, o ji joje laikė nuolatinį keleivio pažymėjimą, bet laikė ne sau užgniaužusi kaip nors, bet pakankamai aiškiai matyti, kad atkišusi ranką į priekį, taip, kad nesunku iškart suprasti, kad ji nori jį atsižymėti. Matau, kad moteris stambaus sudėjimo, dar gi su ramentu ar lazdele kažkokia, nepamenu, akivaizdu, kad jai sunku nuo tos ant pakylos esančios kėdės nulipti, o po to vėl užlipti – tai pareikalaus iš jos daug papildomų pastangų, norint dabar pasižymėti nuolatinį. Tačiau dar labiau atsikreipė dėmesys, kad močiutė – akimis – ieško kontakto – su bet kuo – dairosi tai į vieną, tai į kitą – niekas nereaguoja. Visa tai ką parašiau buvo akimirka kita, aš spėjau pagalvoti, kad tuoj, tuoj kas nors pastebės ją taip kūno kalba ieškančią, kad kas padėtų – matyt nedrįso balsu ko nors pasiprašyti, nežinau – bet žiūriu, kad niekas jai nepadeda. Dar pagalvoju, va atsistosiu ir tikrai kažkas pribėgs, bet nebegalėjau ilgiau žiūrėti, kaip ji taip sėdi tarsi visų užmiršta ir iš galo autobuso atėjau prie jos į priekį, ištiesiau ranką link jos, siekdama jos pažymėjimo klausiu – Ar norite pažymėti? – šypsausi, kažkaip intuityviai priėjusi prie jos nusiimu kaukę – negaliu su žmogumi kalbėti su ja. Matau kaip močiutės akys pagyvėja, ji net kiek nustemba ir taria dabar jau energingai tiesdama nuolatinį – Oi, aaačiu, vaikeli. – Aš priliečiu kortelę prie komposterio, kuris yra maždaug vidurio autobuso, ir sugrįžusi atiduodu ją – Prašau. – Ir vėl nueinu į savo vietą, kur ir sėdėjau.
Važiuodama galvojau, kaip taip nepastebėti šalia sėdintiems? – juk akimis ji ieškojo kas jai padėtų. Tačiau šitą patyrimą priėmiau ir sau kaip mokymą, kad su ausinukais ar žvelgdama kažkur, kažkur – galiu ir pati dažnai nepastebėti kam štai kažkam reikalinga pagalba gali būti. O dabar dar ir Evaldo patyrimas, kuriame būtent man atsikreipė dėmesys labiausiai į tą Tylos ir Ramybės jo aplinką kambaryje, ir jo viduje.
Ramybe mes kiekvienas norime gyventi, nuolat būti ramios būsenos. Mes žinome, kad tą Ramybę galime pasiimti tik iš Ramybės Šaltinio. Ir, kad ji būtų nuolatinė, mūsų tokia būsena, tam ir turime gimti iš naujo. O tam ir žengiame kiekvienas savo vingiais, tik mums vieniems įveikiamais, tik mums asmeniškai esamais. Kad nepasimestume ir nepasiduotume ir stiprina mus Kūrėjo Apvaizda.
Anksčiau aš esu turėjusi tokių patyrimų, kaip kad pažvelgiu į laikrodį, o ten jis rodo tą akimirką tiek minučių, kokia yra tą akimirką ir valanda. Tarkim – septyniolikta valanda, tai ir septyniolika minučių ir pan., Dabar gi, šis žaidimas kartojasi po daug kartų kasdieną, ir net naktį, jei pabundu, tai būtinai bus sakykim – trys valandos ir trisdešimt trys minutės. Man tai jau net kelia šypseną. Tačiau aš puikiai suprantu, ir Širdyje dėkoju Kūrėjo Apvaizdai už šitą manęs akivaizdų stiprinimą. Ir mane tai stiprina. Ir man tai reiškia daug.
Taip pat pastaruoju metu, ar tai klausyčiau Urantijos grupės įrašus patalpintus mūsų Forume, ar Algimanto video įrašus, lietuvių ar anglų kalba – beje, Evaldai, kiek peržiūriu anglų kalbos video įrašus, mane žavi kaip tu juos nufilmuoji. Man iš tiesų gera juos visada žiūrėti, ir aš tikrai taip dažnai pagalvoju – koks puikus tavasis indėlis už kurį tau nuoširdus Ačiū.
Taigi, pastarąją savaitę man studijuojant mokymus, jie visi pasitaiko, kad akcentuoja būtent tą mūsų, pažinusiųjų Gyvąją Šviesą išlikimą Gyvajame Kelyje – įveikiant sunkumus, kurie mūsų viduje iškyla, kai aplinka iš tikrųjų nėra tokia kokia buvo dar vakar. Ji jau rytoj bus vėl kitokia, bet tie iššūkiai mus turi stiprinti, bet tik tada, jei bus tas giluminis gyvasis ryšys su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Mes patys klysime mažiau.
Tačiau ir tų mokymų, atrodytų lyg atsitiktinai surikiuotų ta pačia tema, tau tą akimirką ypač reikalinga ir tave sustiprinančia – vis tik nėra atsitiktinumas, o taip pat Apvaizdos nuostabi pagalba, o tuo pačiu ir mokymas – būtent dedant pastangas, studijuojant, tau ateis ir atsakymai, sustiprinimas, kiekvienam vėl, pagal poreikį. Čia jau Apvaizda žino geriau..
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2020-05-28 01:48:56
Noriu pasidalinti trumpu patyrimu.
Jis nėra niekuo ypatingas, manau mes visi kasdien patiriame nuostabių dalykų kartu su Kūrėju, tiesiog manau, kad atkreipdami dėmesį į juos galime sustiprindami vieni kitus šiais mažais akimirkos džiaugsmais.
Šiandien redaguojant Algimanto mokymų anglų kalba įrašą pajutau stiprų būsenos pokytį. Gerokai nurimo protas, klausant minčių galvoje lengvai dėliojosi šviesios mintys. Trumpam susimąstęs nefokusuotu žvilgsnių pažvelgiau į tolį ir tą susimąstymo akimirką išvydau apvaizdos šviesos kamuoliuką mano kambaryje. Ji man kartas nuo karto pasirodo, taip leisdama suprasti, kad mane palaiko tam tikruose gyvenimo įvykiuose. Trumpai išsakiau savo mintis ir padėkojau už stiprią pagalbą ir palaikymą pastarosiomis dienomis ir sugrįžau toliau tęsti darbą.
Kodėl sakau, kad šis patyrimas niekuo neypatingas? Nes tokie patyrimai lanko beveik kasdien, tik, jei neatkreipiamas dėmesys į juos, jie tai pir lieka šešėlyke arba yra traktuojami kaip stabuklai ar "ai, tiesiog pasisekė". Nesuprantu kaip veikia tos būtybės, bet labai noriu giliau atsiverti, kad sustiprinčiau bendradarbiavimą ir atlikčiau daugiau prasmingų darbų bei skleisčiau meilę, kurią kartais taip nuoširdžiai pajuntu ir noriu tame būti nuolatos, bet viskas dar procese.
EvaldasV
2020-05-27 20:01:40
Iš tiesų mums labai reikalingas susikaupimas. Reikalingas Įtikėjimo gilinimas, nes aplinka – nors karantinas dar tik galima sakyti prasidėjęs – jau pasireiškianti dar didesnio žemo energinio dažnio virpesiais, nei prieš keletą savaičių, kai dar taip nerūpestingai visi planavo savo kasdienybę, kuri atrodė tokia ji tebesitęs ir kitą dieną, ir dar kitą. Kaip užantspauduota. Bet štai ji kinta, ir sparčiai.
Užvakar vakare, dvidešimt pirmą valandą, įlipau į autobusą, kad parvažiuoti namo po darbo. Dieną prieš, vakare, internetu pasipildžiau elektroninį bilietą, o dabar įlipus į autobusą reikia jį suaktyvinti, kad nepradingtų pinigai ir, kad galėčiau susimokėti už dabartinę kelionę. Taigi, įlipusi į autobusą, prieinu prie komposterio ir spaudžiu mygtukus, kuriuos buvo nurodyta spausti instrukcijoje, kurią iš vakaro skaičiau internete. Tačiau komposterio ekrane neatsiranda tai, kas turėtų ir visai netoliese manęs sėdinti moteris man pabando padėti, ir mes imame tartis kaip gi reikėtų aktyvuoti tą mano nuolatinį, papildytą internetu.
Staiga iš už nugaros išgirstu – Sėėėskis. – Nustembu, negi čia aš kuo kažkam užkliuvau? Atsisuku, priekyje autobuso sėdi vyras, kokia apie keturiasdešimt metų amžiaus, gal kiek daugiau. Agresyvių veido bruožų, kaip ir kūno laikysenos. Pažiūri į mane, man atsisukus nuleidžia akis, užsisuka. Su ką tik bandžiusia man padėti moterimi susižiūrime nustebę, ir toliau kalbamės, bet jau mažiau. Nusisukdama nuo to vyriškio, dabar dirsteliu į autobuso priekį – jis, vairuotojas, atitvertas juostomis su užrašais ant jų – stop – atrodo ne kaip. Jausmas įdomus turiu pasakyti. Nejauku tam autobuse, tamsu ir šalta. Virpesiais jaučiasi, ypač po to vyro replikos. Lengva suerzinti gyvulinį protą tokioje aplinkoje. Akimirką pagalvoju apie jį, vis tik kodėl jis taip pasakė – ir nesunku suprasti, kad jam baisu gi. Aplinka slegia, ir štai iš silpnesniojo pasireiškia suirzimu reaguojant tiesiog į – pokalbį tarp dviejų moterų.
Pašnekovė nusprendžia, kad komposteris gerai neatlieka savo funkcijos, nes yra dezinfekuojamas nuolatos. Atsisėdu ir vis mąstau ką daryti, nes neaktyvavus nuolatinio, pinigai pradings. Tam aš turiu septyniasdešimt dvi valandas, o jau praėjo daugiau kaip pusė šio laiko. Šiame mažesniame autobuse, dabar pastebiu kitą komposterį ir priėjusi prie jo, viską pagaliau susitvarkau.
Vakar su Kotryna ir Viktorija išėjome į parduotuvę nusipirkti maisto produktų. Parduotuvė šalia namų, gal koks kilometras. Tiek eidamos į priekį, tiek atgal pastebėjome iš lėto pravažiuojantį policijos automobilį. Įsuko jis lėtai tarp garažų, siauru takeliu, kad vos apsisuko, ir išvažiavo. Tada supratome, kad tikrina ar nėra tokiose atokesnėse vietose besibūriuojančio jaunimo, gal.
Kada matai policijos ekipažus gatvėje patruliuojančius – kad užtikrinti tvarką? – kada matai karo policijos patrulius paleistus, kad – būtų tvarka gatvėse – tai nori nenori pagalvoji apie tai, kokia tolima tolima ateitis dar nusidrieks iki brolystės, tarpusavio supratimo ir žmonių nušvitimo, kai dabar dar mieliau žvanginti ginklais ir grūmoti kumščiais vieni kitiems rodant savo stiprumą ir galią, kas iš tikrųjų yra silpnumas.
Visuose mokymuose, mūsų Forume talpinamuose, tačiau visai žmonijai skirtuose, ne tik mums, nuolatos akcentuojamas pats svarbiausias mūsų siekis – gyvojo ryšio su Tėvais užmezgimas, tik tada žinosime kaip gyventi, tik tada priimsime teisingus sprendimus, tik tada mokėsime gyventi visumos labui, nes taip diktuos Širdis. Atverta Kūrėjui Širdis.
Kada šiandien, per gyvąsias pamaldas Asta garbinimo atrodo metu, meldėsi, kad aplinka jau nebebus tokia kokia buvo, vasara bus kitokia, ruduo bus kitoks, tai iš tiesų tas mums, urantams labai jaučiasi. Ir kokie mes laimingi, kad iki šios sumaišties, kai dabar laisvė mūsų net yra apribota, jau esame patyrę nuostabių patyrimų su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kad ir toliau dabar galėtume šiais patyrimais remdamiesi, nuo jų atsispirdami kaupti naujus, didesnius iššūkius priimdami, nes jie tokie savaime tapo esant mums visiems neišvengiamai tokioje padėtyje, kokioje dabar esame, viruso pasklidimo po visą Urantiją, įtakoje.
Tačiau dirbdama darbe taip pat pastebiu ir kitaip pasikeitusius žmones. Tie patys klientai, kurie yra jau gerai pažįstami – nori ar nenori susidraugauni su kiekvienu, tapo dar daugiau bendraujantys, daugiau ir lengviau kiekvienas apie save atskleidžiantis. Ir nors tai iš baimės ir nežinios, kuri dabar tvyro aplinkoje, deja, būtent sunkumai ir vargai žmogų priverčia nuoširdžiau į viską pažvelgti.
Kada tik aš dirbu, vis ateina viena jauna pora, o gal ir kasdieną. Iš pradžių su jais ne per daugiausiai kalbėjau, dabar mergina gi pati atsistojusi mane kalbina. Palaukia kol išeis kiti klientai, ir vėl kalbina. Staiga išsiima telefoną, ir rodo man nufilmuotą video, kuriame vakar pro balkono langą stebėdami dangų, jie pamatė daugybę įvairių objektų sinchroniškai išsidėsčiusių danguje – gal apie dvidešimt, sakė. – Aš netikiu, kad čia yra kaip paaiškint, tai yra, kad čia kažkokius palydovus kažkokia stotis paleido. – Na, turbūt. Tokie visokie vaizdiniai yra mūsų, žmonių susimąstymui parodomi, kad yra kažkas daugiau, ne tik mes čia gyvenam, bet yra daugybė įvairiausių dvasinių būtybių, kurios čia ir negalėtų pas mus nusileist, net jei ir norėtų, nes žmogus agresyvus ir tuojau puola. Tačiau tokie vaizdai yra mūsų sustiprinimui. Taip parodoma, kad mes nesam vienintelė apgyvendinta planeta, ir mūsų planeta vadinasi – Urantija. Apie visą žmonijos istoriją, iš kur tokie reiškiniai, kaip juos paaiškinti, yra aprašyta nuostabiame apreiškime, pavadintame Urantijos Knyga. Tačiau tai dvasinė knyga, dviejų tūkstančių virš puslapių knyga. Ji žiūri į mane įdėmiai. – Kaip vadinasi? Aš noriu užsirašyti. – Aš pakartoju, nurodau, kad ji yra patalpinta svetainėje, ir kad ši knyga nėra pardavinėjama knygynuose. Tada ateina dar daugiau klientų ir mes atsisveikiname.
Šiandieniniame mokyme Kristus sakė – studijuokite Urantijos Knygą. Iš tikrųjų, tai apreiškimas, kurio studijos ne vieniems ir ne dešimčiai metų, o ateinančioms kartoms, ir kokia nuostabi dovana mums jau šiandien.
Telydi jus mylimieji Kūrėjo Ramybė, Kantrybė ir Palaima, Vita
vvita
2020-04-04 23:30:57
Šiuo metu kaip niekad mums reikalinga vidinė Ramybė ir Gyvasis Įtikėjimas, kad neįsivyrautų mumyse dar gilesnė įtampa, nerimas ir panika, kol dar seklus mūsų įtikėjimas bei pasitikėjimas savimi. Ypač daug laiko dabar turime savo patyrimais ar išmintingais samprotavimais pasidalinti. Vakar vienoje užeigoje atsitiktinai išgirdau nepažįstamos sesės pykčio ir agresijos žodžius siunčiamus valdžios atstovams. Tą pačią akimirką pajutau savyje žemas energetines vibracijas, tad nenorėdama užmegzti pokalbio, iš karto išėjau. Tuomet prisiminiau Jėzaus mokymus, kai jis savo skriaudikams niekad nesiųsdavo negatyvaus pobūdžio žodžius. Jis skleidė vien dvasinę šviesą, meilę, gailestingumą ir meldėsi už juos. Minėtai sesei kuo nuoširdžiausiai linkiu ramybės ir dvasinės gerovės, nes ne mums mirtingiesiems teisti ar vertinti kitaip samprotaujančius žmones, kai evoliucijos sekoje susiklostė tokia padėtis visuomenėje. Pastaruoju metu mums svarbu ne susipriešinti, o labai reikia ramybės, ištvermės ir išmintingų sprendimų. Iš Urantijos Knygos žinome, kad Ramybės, Išminties Šaltinis ir Centras yra Kūrėjas. Ramybė, kurią Mykolas (Jėzus) suteikia savo vaikams žemėje, yra būtent toji ramybė, kuri pripildė jo sielą tada, kada jis pats gyveno mirtingojo gyvenimą materialaus kūno pavidalu ir šitame pačiame pasaulyje. Jėzaus ramybė yra tas džiaugsmas ir pasitenkinimas tokio Dievo pažįstančio individo, kuris pasiekė tokią pergalę, jog iki galo išmoko kaip vykdyti Dievo valią gyvenant mirtingąjį gyvenimą materialiame kūne. Jėzaus proto ramybė buvo grindžiama absoliučiu žmogiškuoju įtikėjimu į tai, kad realiai egzistuoja Tėvo išmintinga ir užjaučianti viršgloba. Žemėje Jėzus susidūrė su sunkumais, jis netgi buvo klaidingai vadinamas „kančių žmogumi“, bet visuose šiuose patyrimuose ir per visus šiuos patyrimus jis jautė tą paguodą, kurią suteikia toks įsitikinimas, kuris visą laiką jam teikė galios eiti į priekį į savo gyvenimo tikslą būnant visiškai įsitikinusiam, kad jis įgyvendina Tėvo valią. 1954 – 05 Ypač džiugu, kad dabar sudėtingu mums laikmečiu, tūkstančiai gerų žmonių dirba savanoriškai, teikdami įvairią pagalbą senoliams, daugiavaikėms šeimoms, medikams. Ir tie geri darbai bei nuoširdumas, mano supratimu tikrai atitinka Tėvo valią. Maloniai mane nuteikė ir vienos dvasinės sesės geranoriška iniciatyva, kuri laikinai priglaudžia naminius gyvūnus savo sodyboje, kurie lieka vieni be šeimininkų, kai šie atsiduria izoliacijoje dėl viruso užkrato. Džiaugiuosi, kad ir mano dukra rūpinasi bei teikia pagalbą vienišai senolei gyvenančiai jų laiptinėje. Dauguma žmonių yra prislėgti vargo ir nežinios, tačiau kai kurie tapo nuoširdesni, geranoriški ir dėmesingesni vieni kitiems. Būtų puiku, kad visad jaustųsi toks nuostabus brolystės ryšys tarpusavyje, ko mokė Jėzaus evangelija prieš du tūkstančius metų. Su meile meldžiu ir linkiu Gerovės visiems medikams, kurie atsakingai pasiaukodami gydo sergančius žmones. Tik labai liūdna, kai šiomis nepalankiomis žmonijai sąlygomis, vis dar pasitaiko tokių žmonių, kurie reiškiasi vien blogio darbais ar apgaulėmis. Grįždama namo šiandieną pamačiau sugadintą ir aptepliotą gražiai atnaujinto renovuoto mūsų gyvenamo namo sieną. Keletą metų namas stovėjo gražus ir išskirtinai tvarkingas, gal todėl, kad netoliese yra policijos komisariatas. Manau tepliodami ir darkydami namus nevykėliai suvokia, kad tai yra blogis, tai ne kūryba. Bet jie nežino, kad eina prieš Kūrėjo valią. Girdėjau, kad pietų Amerikoje yra tokių žmonių, kurie apvaginėja žmonių namus žemės drebėjimų metu pasinaudodami kitų nelaime. Tokie tvariniai tikrai neverti vadintis žmonėmis. Blogio ir tamsos vaikams bažnyčios tarnai pasakytų: Atgailaukite, atgailaukite! Argi tamsos vaikams svarbi atgaila, kai jie visiškai nesuvokia gyvenimo prasmės, kai juose dominuoja vien gyvulinis protas ir širdis užverta Kūrėjui. Štai kodėl niekad nieko nepasieksime draudimais, kol visuotine prasme nebus dedamos pastangos, kad žmogus nuo mažens būtų šviesinamas ir dvasiškai tobulinamas. Kol neįsigalės Šviesa, Tiesa, Meilė ir kitos amžinosios dvasinės vertybės žmonių širdyse, tol dominuos tamsa, neteisybė, susipriešinimas ir kitoks blogis bei negerovės. Dar praeitame amžiuje Jėzus suteikė išmintingą mokymą jaunuoliui Jonui Morkui, kuris gavo nepriekaištingą lavinimą darnioje, išmintingoje ir mylinčioje savo šeimoje. Jėzus sakė: Išmintingi tėvai, tokie, kaip tavo, pasirūpina, kad jų vaikams nereiktų sužeisti meilės ar pažaboti ištikimybės tam, kad pasiektų savarankiškumą ar patirtą gyvybingą laisvę, kada jie yra sulaukę tavo amžiaus. Kada tu vesi ir turėsi savo vaikų, kuriuos auginsi, žiūrėk, kad tavo meilei patarnautų išmintis ir vadovautų intelektas. 1922 – 02 Iš savo patirties prisimenu vieną svarbų teiginį: Gyvenimai yra du, kai suvoki antrąjį, tada prasideda tikrasis gyvenimas. Papildysiu: antrasis gyvenimas yra Tikrovės gyvenimas - su Kūrėju širdyje.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2020-04-03 19:20:07
Romoje Jėzus daug laiko praleido kaupdamas žinias apie žmonių, kurie gyvena šitame didžiausiame ir kosmopolitiškiausiame mieste, visas rases ir klases. Kiekvieno iš šių gausių susitikimų su žmonėmis metu Jėzus turėjo dvigubą tikslą: Jis troško sužinoti jų požiūrį į gyvenimą, kurį jie gyvena, materialiame kūne, ir taip pat jis galvojo, ką nors pasakyti ar padaryti, kad šitas gyvenimas taptų turtingesnis ir vertingesnis. 1460 – 04 Rojaus Trejybės – Aš Esu Šventovėje urantai nuoširdžiai pagarbinę Kūrėją, kas kartą meldžiasi prašydami Gerovės visai žmonijai, kad kuo daugiau mūsų brolių sesių dvasioje atsigręžtu dvasine Asmenybe į Kūrėją ir gyventų vadovaudamiesi dieviškąja Išmintimi ir Meile, kad jų gyvenimas taptų prasmingesnis bei vertingesnis. Be galo liūdna yra dabartinė padėtis šalyje, sunkmetis visiems. Kai slegia mus toks sudėtingas ir pilnas iššūkiu gyvenimas, mums kiekvienam svarbu dalintis vertingomis ir prasmingomis patirtimis,kurios palengvintų mūsų būseną. Aplinkui bei artimųjų tarpe daug sunerimusių ir sutrikusių iš baimės žmonių, nepasitikinčių ir vengiančių vienas kito. Vakar, kai namuose lankėsi mano vaikai,i iš meilės juos negalėjau apkabinti, vien dėl jų šventos ramybės, kad neišgąsdinti.... Iš tiesų labai nerimu dėl jaunimo, kuriems šiandieninės patirtys yra slegiančios ir ne pagal jų pečius, ne pagal jų suvokimo lygį. Dominuojanti baimė ir nepasitikėjimas šiandienine padėtimi bei neprognozuojama ateitimi yra daug didesnė, kai dar neatrastas Kūrėjas širdyje, kai tvyro nežinomybė... Šeštadienį Rojaus Trejybės Aš – Esu Šventovėje meldžiausi už urantus, kurie kažkada lankė Šventovę, o vėliau paliko. Gerai pagalvojus supratau, kad beprasmiška melstis už juos, mes gi nežinome jų tikrojo pasitraukimo motyvo... Jeigu nėra traukos Gyvajai Šviesai širdyje, jeigu nesuvokia kolektyvinės maldos galios ir prasmės, jeigu nenori žinoti, kas yra svarbiausia materialaus gyvenimo kelyje, tad jų laisva valia ir jų pasirinkimas. Mano didžiausias troškimas ir tikslas melstis, kad įsitvirtintų žmonių brolystė tarpusavyje, kad išnyktų susvetimėjimas, savanaudiškumas, karai, ne meilė vieni kitiems. Pakartosiu man įsimintiną aktorės B.Valdos pasakytą reikšmingą teiginį: Mes gimėme dalintis meile. Juk dėl meilės nebuvimo bei neišmintingų kai kurių mirtingųjų sprendimų ir savanaudiškų veiksmų nebėra pasaulyje neužterštų jūrų ir vandenynų. Ramiajame vandenyne netgi susiformavusios šiukšlių salelės, žūsta vandens gyvūnai. Užteršta, atmosfera, be gailesčio naikinami gyvūnai, kasmet vienur ar kitur sukeliami gaisrai, nuvertinta žmogaus gyvybė. Praeityje gyvenusios žmonių kartos per dešimtis amžių tiek neužteršė šį pasaulį, kiek dabartinė karta per vieną amžių. Šiandieniniai mūsų vargai ir iššūkiai verčia susimąstyti mus, kur einame, ką ne taip darome.... Prisiminkime, kad veikia priežasties - veiksmo - pasekmės dėsnis visatoje, už viską mokame jau gyvybėmis ir dar brangiau mokėsime. Šiuo metu visi esame sunerimę, gyvename nežinioje, ypač skaudu ir apmaudu dėl jaunimo, dėl ateities kartų. Cituoju kažkada pasakytus Jėzaus žodžius vienam nevilties paliestam jaunuoliui: Vargas tau suteiks jėgos, nusivylimas skatins tave eiti toliau, sunkumai tau mes iššūkį; o kliūtys tave stimuliuos. 1192 – 03 Suprantama, jog išgyvens stipriausieji, stipriausieji dvasia, o ne tie, kurie ramina save marihuana ar kitais kvaišalais. Būdama šventovėje stebėjau mažą mergaitę Kotriną ir žavėjausi jos sumanumu bei protingomis daug ką pasakančiomis akimis. Mus negali nejaudinti visų mūsų vaikų ateitis, tad kur toji tikroji išsvajotoji Šviesa ir Meilė? Kiekvienas pradėkime nuo savęs, ji mūsų viduje... Prisiminusi savo apverktiną vaikystę, pagalvojau, jeigu vaikystėje, nors dalelę būčiau patyrusi šios Šviesos ir Meilės būsenos, kurią mes patiriame šventovėje, mano gyvenimiškos patirtys būtų daug lengvesnės gal ne tokios skausmingos dėl nežinojimo ir klaidingų bei neišmintingų sprendimų. Nežiūrint to, nuolat esu dėkinga Kūrėjui, kad esu teisingiausiame ir prasmingiausiame Tikrovės kelyje. Mano būseną ir žodžius patvirtina teiginys iš Urantijos Knygos: Tiktai valios tobulumo, harmonijos, ir vienovės dėka iš tiesų tvarinys su Kūrėju gali susivienyti; ir tokia dieviškumo būsena yra pasiekiama ir palaikoma tiktai tada, kada tvarinys toliau gyvena laike ir amžinybėje taip, kad jo ribinė asmeninė valia nuolat paklūsta Kūrėjo dieviškai valiai.1434 - 02 Nuoširdžiausiai linkiu visiems, kad jūsų gyvenimus pripildytų Kūrėjo Ramybė, Palaima, Išmintis, Malonė, te stiprėja kiekvieno iš mūsų dvasinis ryšys su Kūrėju.
Su Kūrėjo Meile.
adolfina
2020-03-24 10:22:23
Urantijos knygoje teigiama: Egzistuoja milžiniška bedugnė tarp to, kas yra žmogiška ir kas dieviška, tarp žmogaus ir Dievo. 1207 – 04 Dažniausiai prisimenu šį teiginį, kai susiduriu su prieštaravimais dėl Gyvojo Kelio pasirinkimo. Viduje gyvenantys Derintojams beveik neįmanoma su žmogiškuoju protu bendrauti tiesiogiai. Šitas dvasinis apreiškimas dažnai būna ignoruojamas, juo netikima. Aš pati kažkada tuo abejojau ir nepasitikėjau Minties Derintoju, negebėjau būti savimi. Derintojas gerbia jūsų asmenybės nepriklausomybę, jie visada paklūsta jų valiai. Dieviškasis Pagalbininkas niekada nesudvasins nė vienos žmogiškosios būtybės prieš jo valią; išlikimas yra Dievų tokia dovana, kurios laiko tvariniai turi trokšti. 1204 – 02 Retoriškai klausiu savęs, ar daug tų trokštančiųjų, nebent saujelė.? Jeigu Urantijos gyventojų prote gyvenantys Derintojai būtų atšaukti, tai palaipsniui pasaulis sugrįžtų į pirmykščių žmonių gyvenimą ir papročius; Dieviškieji pagalbininkai yra vienas iš realiųjų besivystančios civilizacijos potencialų teigiama Urantijos Knygoje.1198 – 04 Viduje gyvenančius Derintojus ypač kankina tokios mintys, kurios yra grynai žemos ir savanaudiškos, juos skaudina nepagarba grožiui ir dieviškumui, žmonių kvailos ir gyvuliškos baimės bei vaikiškas nerimas. Iš patirties žinau, jog daugelis pažįstamųjų kartais turi nepagrįstų baimių ir nerimo. Nenuostabu, kad pastarosiomis dienomis ypač daug kalbama apie ligas ir vaistus, kadangi iš tikrųjų atsirado reali grėsmė žmonijai. Kaip ir daugelis esu sunerimusi, tačiau tikiu savo vidine galia. Turiu didelę gyvenimo patirtį, visus myliu ir nuoširdžiai nuolat linkiu sau ir aplinkiniams nugalėti šiandieninį nerimą ir jaudulį bei saugoti vieni kitus, nes visiškai esame priklausomi vieni nuo kitų. Vis sunkiau ir sudėtingiau tampa bendrauti su artimaisiais ir aplinkiniais, kurie realiai nesuvokia, kas vyksta ir kodėl. Dauguma visiškai nesidomi aukščiausiomis dvasinėmis vertybėmis, o savo būsena ir gyvensena skleidžia vien žemo energetinio dažnio virpesius. Aš nepritariu supratimui, kad mokslas ir žinios yra aukščiau ir svarbiau už Išmintį gautą atsivėrus širdimi Kūrėjui. Jėzus yra pareiškęs: Aš atėjau ne tam, kad teisčiau turtinguosius ar vargšus, bet tas gyvenimas, kokį gyvena žmonės, bus jų teisėjas. 1822 - 04 Tikra tiesa, kaip sakoma patarlėje: Ką pasėsime, tą ir pjausime.. Ir dar Jis sakė: Siekite didingesnio dalyko ir mažesnįjį surasite jame; prašykite to, kas yra dangiška ir į šitą tikrai bus įtraukta ir tai, kas yra žemiška; šešėlis tikrai turi būti su kūnu. 1823 -05 Bendradarbiavimas su Minties Derintoju nenumato savęs kankinimo, apsimestinio pamaldumo arba veidmainiško ir pretenzingo savęs pažeminimo; idealus gyvenimas yra toks, kai tarnaujama su meile, o ne egzistavimas baimingai nuogąstaujant. 1206 – 03. Žinodama gyvenimo prasmę materialiame pasaulyje, mano požiūriu svarbu vadovautis Dieviškuoju Pagalbininku, kuris mus apramina ir sustiprina bet kokiomis aplinkybėmis. Gyvendami su Kūrėju širdyje, mes privalome duoti vienokių ar kitokių vaisių visumai, o ne vegetuoti ar būti kažkieno auka, kas dar ne retas reiškinys mūsų visuomenėje. Yra sakoma, net uodas turi prasmę šiame gyvenime ( jis yra maistas paukščiams ar varlėms). Kai žmogus nemąsto apie šio gyvenimo prasmę ir yra nutolęs nuo Dieviškos Tiesos bei Dvasinės Tikrovės, jis gyvena vien iliuzinį gyvenimą prasilenkdamas su Tikrovės Šaltiniu. Nežinau, koks yra kiekvieno mūsų pasirinkimas, tačiau šiuo metu vykstantys reiškiniai Planetoje galbūt privers žmoniją pasirinkti Tikrovės ir Tiesos Kelią, atsigręžti širdimi į Kūrėją.
Su Kūrėjo Meile.
.
adolfina
2020-03-13 19:19:36
Mielieji, urantams būtina patirti Kūrėją - Rojaus Trejybę-AŠ ESU - ir tada - ir tik tada - jie bus laimingi, nes laimės Šaltinis ir Centras ir yra būtent Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Tad atradęs savyje Laimės Šaltinį tu ir tegali būti laimingas, ir pastebėti aplinką Kūrėjo Žvilgsniu - Įžvalga.
O Minties Derintojas visada pasirūpins, kad tas žvilgsnis atitiktų Širdies atsivėrimo gelmę - kuo daugiau Širdies atveri savyje, tuo labiau matai Kūrėjo Meilės Galia, tuo drąsiau ir veiki savo aplinkoje, ir veiki taip, kaip veda Rojaus Trejybė-AŠ ESU iš vidaus, kad būtų įgyvendinamas Rojaus Trejybės-AŠ ESU sumanytas Evoliucinis Planas, kuris ir sumanytas mums visiems visoje kūrinijoje, ir visai amžinybei. Ir kuo daugiau tu veiki visų Gerovei, tuo ir esi laimingesnis, nes tik tuomet vykdai Rojaus Trejybės-AŠ ESU valią, kokia ir yra numatyta kiekvienam tame pačiame Evoliuciniame Plane. Ir tikrai tą daryti ir gera, ir džiugu, nes toks veikimas drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, toks visas gyvenimas ir įgyja Rojaus Trejybės-AŠ ESU amžinųjų vertybių - Meilės, Gailestingumo, Atjautos, Gėrio, Grožio, Išminties, Teisingumo atspalvių jau dabar. Ir tikrai gera būti mylinčiam ir teisingam, doram ir geram, išmintingam ir įžvalgiam, nes visas šias Rojaus Trejybės-AŠ ESU charakterio savybes ir atskleidi iš tavajai asmenybei Paties Kūrėjo padovanotų potencialų dabartinės savosios tapatybės aktualais, t.y. jau realiai pasiektomis savojo charakterio savybėmis, kurios atkartoja Kūrėjo Charakterio savybes.
Taigi, anas vyras kavinėje šito nežinojo, todėl padarė ir išsakė klaidingą apibendrinimą. Ir būtent dėl savojo nežinojimo jis negali patirti Gyvosios Laimės, kaip ir visa žmonija šito ne tik nežino, bet net nenori žinoti Kūrėjo Tikrovėje, o ieško savosios tariamos laimės, kaip ieškotų naktį tamsiame kambaryje juodos katės, kurios tame kambaryje iš viso nėra.
Taip visa žmonija visiškai bergždžiai ir švaisto Rojaus Trejybės mūsų planetai siunčiamą Gyvąją Energiją - tokią brangią ir prasmingą - žmonija ją švaisto taip neišmintingai, ir vis labiau degraduodama savo mąstymu dėl to ir svetimėja tarpusavyje vis stipriau ne tik tarp šalių-kultūrų, ir saviizoliacija vis auga, bet ir tai vis akivaizdžiau pasireiškia ir pačių tautų viduje tarp individų - Laimės jie neranda savyje. Ir neras, nes visiškai nededa pastangų atrasti Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kadangi jų šito neišmokė nei tėvai, nei mokytojai. O vis labiau agresyvėjanti ir degraduojanti ir save robotizuojanti žmonija tik didins asmeninį - kiekvieno - nusivylimą tiek savimi, tiek aplinka, tiek gyvenimu apskritai, dėl to tik didės savižudybių, prievartos, nusikaltimų, agresijos, konfliktų, nepakantumo visur - šeimoje, darbe, mokykloje, gatvėje, tarp šalių, tarp religijų, tarp kultūrų, tarp tautų, dėl to karo židiniai bus tokių pseudopolitikų specialiai sukurstomi ir padegami, kad žūtų kiti, o jie trintų rankas ir džiaugtųsi - kaip mes juos pamokėme, žinos, kaip su mumis nesiskaityti, mūsų nevertinti, mus niekinti. Taip bus, nes visi pseudopolitikai nenori Gerovės visiems, nori gerovės asmeniškai vien tik sau, nors sąmoningai meluodami prisidengia gražiais žodžiais, kad patiktų ir įtiktų kitiems, kad apgautų kitus - ir įtiks, ir apgaus tokius be įžvalgos ir giluminio išmintingo mąstymo su savyje atrasu Kūrėju savo tėvynainius, šitaip jiems suteikdami dar vieną naujų nusivylimų eilinį apgavytės patyrimą. Dabartiniai, be giluminės įžvalgos mąstantys pseudopolitikai visame pasaulyje apskritai neturėtų būti prileisti prie valdžios, tačiau iš kur gi būtų galima gauti kitokių, juk nėra iš ko rinktis, visų mąstymas kaip paga vieną šabloną vienodai nukirptų avių bandos - lėkštas ir negyvas, savanaudiškas ir piktas.
Štai dėl to esame mes - urantai - kad rodytume Gyvąjį Vektorių - Kūrėją, esantį kiekvieno viduje. Tad ir panaudokite mano gerąją naujieną - Evangeliją - Kūrėjas - Rojaus Trejybė-AŠ ESU - yra realus, tikras, ir gyvas, ir yra kiekvieno iš mūsų viduje, dėl to Kūrėją ir galima atrasti savyje. Būtent dėl šios gerosios žinios nebereikia eiti ir užsidaryti atsiskyrus kur nors vienuolyne, tikintis, kad ten jau tikrai bus Dievas arčiau, ar tu būsi arčiau Dievo, ar pasitraukti į nuošalią vietą, nes taip bus galima surasti Dievą būtent nuošalioje vietoje, kai tuo tarpu Kūrėjas yra viduje - kiekviename, ir atrasti Rojaus Trejybę-AŠ ESU reikia atrasti būtent savyje. Štai tik tada gims viduje jausmas, kad visi turi vieną ir Tą Patį Kūrėją - Tėvą ir Motiną - dėl to tarpusavyje visi - visa žmonija, ir net visa kūrinija yra viena Kūrėjo Šeima - tarpusavyje yra broliai ir sesės. Štai tuomet Jėzaus Evangelija - Dievo Tėvystė, žmonių Brolystė irgi pradės veikti, bet ne anksčiau, kaip įsisavinus mano Evangeliją. Štai tik tada ir bus išmintingi politikai, ir prezidentai, kurie ir apjungs visą planetą į vieną šalį per visus kontinentus su daugybe tautų ir kultūrų, bet viena bendra kalba, ir viskas bus vystoma Rojaus Trejybės-AŠ ESU Meilės Galia ir visumos Gerovei. Štai tada nebekils jokių karų, jokių virusų, nebeliks jokių ligų, ir net pačios materialios pinigų sistemos, kuri pavergia žmonių mąstymą ir supančioja protą. Meilės Galia vystysis žmoniją Kūrėjo vedimo iš vidaus pagrindu.
Štai tuomet Evoliucijos Medis ir sužydės nuostabiais mūsų darbų žiedais visų pasigėrėjimui, ir visa Urantija taps tikru Žydinčiu Sodu mūsų - kiekvieno - bendro veikimo su Kūrėju - Rojaus Trejybe-AŠ ESU - darbais visų labui ir Meilės Galia. Ir laimingi bus visi. Taip bus - aš žinau, ką sakau!
Telydi jus kūrėjo Palaima ir Ramybė ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2020-02-21 12:14:37
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.