Forumas: temos peržiūra
Kasdieniai patyrimai su Rojaus Trejybe-AŠ ESU
Mielieji,
Jau seniai nesidalinu savo mintimis, patyrimais mūsų dvasinių mokytojų ruošimo forume. Nuolat lankau gyvąsias pamaldas Rojaus Trejybės šventovėje Kaune. Ten pasidalinu savo patyrimais. Ramindavau save, kad to ir užtenka, nors vis aplankydavo mintis, kad ir kitiems mano broliams ir sesėms, kurie nelanko Rojaus Trejybės šventovės, tie patyrimai ar sampratos gali būti įdomūs, tačiau dar seklus įtikėjimas neleisdavo darbais realizuoti šios minties, o gyvulinis protas sugalvodavo šimtą ir vieną priežastį, kodėl to nedarau.
Šiandien irgi Rojaus Trejybės šventovėje Kaune meldžiau didesnio įtikėjimo ir ryžto, nešant šviesą kitiems mano broliams ir sesėms, o paskui meldėsi Algimantas, kuris prašė Rojaus Trejybės urantams didesnio aktyvumo, dalinantis savo mintimis forume, o paskui paaiškino, kad dvasinis mokytojas ( o aš mokausi juo būti) tiek, kiek jame yra įtikėjimo ir atsivėrimo, turi reikštis visose gyvenimo srityse, taip pat ir forume. Tai yra skaitančių šį forumą sustiprinimas ir rašančiojo dvasinio stuburo ugdymas. Man tuo momentu atėjo mintis, jeigu Rojaus Trejybė viską būtų laikiusi Savyje, iš meilės neišreiškusi visko veiksme, nebūtų pačios Kūrinijos, ir nei forumo, nei mūsų. O mes, urantai, juk siekiame vis didesnio panašumo į Rojaus Trejybės Asmenis.
Jau važiuojant iš Kauno autobuse atėjo mintis, kad tai Apvaizda šios dienos įvykius sudėliojo taip, kad sustiprintų mano ryžtą dalintis savo mintimis ir patyrimais šiame forume. Rašydama šį tekstą, tą ir darau, mokydamasi veikti iš meilės ir visų labui,
Su meile,
2012-07-01 22:54:07
Komentarai
Apreiškimo Urantijos Knygoje perskaičiau man labai reikšmingą Jėzaus teiginį tinkantį šių laikų žmonijai: „Eidami senuoju keliu jūs siekiate užgniaužti, paklusti, ir prisitaikyti prie gyvenimo taisyklių; einant naujuoju keliu pirmiausia jus transformuoja Tiesos Dvasia ir jūsų vidinę sielą sustiprina jūsų proto nuolatinis dvasinis atsinaujinimas, ir šitaip jūs iš tikrųjų esate apdovanojami Dievo gailestingos, mielos ir tobulos valios tikro ir džiugaus veikimo galia. Nepamirškite – būtent jūsų asmeninis įtikėjimas į nepaprastai didingus ir brangius Dievo pažadus užtikrina, kad jūs tapsite tokie, kurie turi dieviškąją prigimtį. Šitokiu būdu savo įtikėjimo ir dvasinės transformacijos dėka, jūs tikrovėje tampate Dievo Šventyklomis, ir jo dvasia iš tikrųjų apsigyvena jūsų viduje. Jeigu, tuomet, ši dvasia apsigyvena jumyse, tai jūs daugiau nebesate materialaus kūno vergai, bet esate laisvi ir išvaduoti dvasios sūnūs“. Kokie gilūs ir vertingi Jėzaus teiginiai sutekti mums pamąstymui, jog savo Gyvojo Įtikėjimo ir Dvasinės transformacijos dėka, mes tikrovėje tampame Dievo Šventyklomis, ir Jo Dvasia iš tikrųjų apsigyvena mūsų viduje. Jeigu šie teiginiai būtų skaitomi intelektualiai, o ne atverta širdimi, tikiu jog nepajausčiau Jėzaus tikrąją šių teiginių prasmę. Neįsigilindami ar nesuprasdami šių teikiamų dvasinių vertybių prasmės, mes dažnai nuvertiname tai, kas mums suteikta Dievybės...Kai aš matau rūkančius žmones, ypač brandaus amžiaus moteris ir vyrus, mane pastaruoju metu tai stebina. Klausiu savęs, kaip galima teršti dūmais ir nikotinu savo materialius kūnus, savo Dvasios buveinę, kuri suteikta mums tarpusavio bendravimui nuo Kūrėjo. Aš pateisinu jaunimą, jie mažiau turi gyvenimiškos patirties bei supratimo. Be to, gal būt jie užaugo tokioje aplinkoje, kur rūkė tėvai, kur buvo toleruojami blogi įpročiai ir papročiai, pagaliau vienokią ar kitokią įtaką padaro draugai. Visi santykiai su žmonėmis yra gyvenimo patirtys. Daugelis žmonių net nieko nežino apie egzistencijos prasmę. Tad labai lengva ir paprasta paklysti gyvenimo labirintuose, nežinant tikrosios prasmės, neturint tikslo. Vieną karštą dieną norėjau prisėsti ir pasidžiaugti gražia parko aplinka, tačiau išėjau, nes nemalonu matyti ten nuolat toje pačioje vietoje sėdinčias moteris alkoholikes. Šios apgailėtinai atrodančios moterys, matyt savyje sunaikinusios viską, kas dora, šventa, gražu žmoguje ir pasirinkusios tamsos beviltišką gyvenimą. Pamąsčiau, kas joms ir kitiems beviltiškiems alkoholikams galėtų padėti? Niekas! Iš patyrimo ir gyvenimiškų istorijų žinau, tai jų pasirinkimas ir, jeigu pats žmogus nenori pakeisti gyvenimo būdo bei atsisakyti priklausomybės, niekas negali jo priversti kitaip gyventi... Jaunystėje aš pati kitaip suvokiau gyvenimo prasmę, juk nei namuose, nei mokykloje apie tai nebuvo kalbama. Tik Apreiškimo Urantijos Knygos studijos ir Rojaus Trejybės –AŠ ESU Šventovės lankymas pakeitė mano požiūrį ir padėjo suvokti tikrųjų dieviškųjų vertybių prasmę, kuri apšviečia mūsų protus ir suteikia išminties. Praeitą kartą parašiau Urantijos Knyga mažąja raide, tad ačiū mokytojui už pastabas. Po to pagalvojau, kaip aš galėjau, taip sumažinti šios išskirtinės Apreiškimo Knygos galią, parašydama mažąja raide? Iš tikrųjų Urantijos Knyga turi neapsakomą galią ir labai didelę vertę. Ji mano vienintelė Knyga, kurią skaitau ir visad skaitysiu. Skaitant širdimi, nuolat joje atrandu naujų minčių, naujų įžvalgų ir prisipildau dvasinės šviesos.. Apreiškimo Urantijos Knygą manau reikia ne skaityti, o studijuoti gilumine prasme ir atverta širdimi remiantis įgyta gyvenimiška patirtimi. Dar pasidalinsiu vienos dienos mano patirtimi. Eidama pro Katedrą, užėjau į vieną koplyčią, kad pagarbinti Kūrėją ir pailsėti nuo kaitrių saulės spindulių. Ten buvau daug kartų, tačiau tą dieną pirmą kartą pastebėjau kunigaikščio Aleksandro statuloje akivaizdų nesuderinamumą: vienoje rankoje kardas, kitoje rankoje – kryžius. Mano supratimu kardas ir kryžius labai nedera, nes kardas yra žudymo įrankis. Kur žudymas, nėra nieko švento ir prieštarauja Kūrėjo Meilės nuostatai. Tokioms dviprasmybėms ne vieta mene, o ypač bažnyčioje. Kūrėjas – vien Meilės, Tiesos, Gailestingumo, Išminties ir kitų Dvasinių Vertybių pasireiškimas. Šias vertybes privalome puoselėti ir jas įgyvendinti praktiškai prisidėdami savo darbais ir kūryba bei pasireikšdami dieviškomis charakterio savybėmis savo aplinkoje. Svarbu būti nuoširdžiu ir pakeisti savo mąstymą, remiantis Kūrėjo teikiama Išmintimi, kas padės surasti turtus savyje ir naudotis jais. Šie lobiai yra mūsų dvasinio ryšio dalis su Kūrėju ir yra gyvybiškai svarbūs mūsų gerovei. Su Kūrėjo meile.adolfina
2019-06-26 15:59:25
Mylimieji, urantai, broliai ir sesės dvasioje - daug metų laukiu, kad jūs taptumėte atidesni skaitydami mano mokymus. Nejaugi jūs nematote, kaip yra parašytas 5-ojo Epochinio apreiškimo pavadinimas - Urantijos Knyga. Rašykite Urantijos Knygos neiškraipytą pavadinimą - visada. Jūs gi - urantai, turite mokyti kitus.
Žodis - deja - labai dažnai urantų vartojamas netinkamai. Jis reiškia apgailestavimą - Deja, egzamino neišlaikiau, nors ir tikėjausi išlaikyti. Atėjau į stotelę laiku, deja, autubusas atvažiavo anksčiau, ir nuvažiavo be manęs.
Ir jokiu būdu netinkama vartoti - deja - kuo nors džiaugiantis, kur apgailestavimo nėra, o yra viltis, žinojimas, ar pritarimas.
Tavo, Adolfina, sakinyje - Deja - pavartotas žodis netinkamai, nes tu gi neapgailestauji, kad Tėvo Meilė ir Tiesa įsigalės, todėl parašymas - Deja, Tėvo Meilė ir Tiesa įsigalės... - rodo tavo nepasitenkinimą,apgailestavimą, kad taip ir bus. Čia tinka žodžiai, kurie išreiškia pritarimą, ar teigiamą emociją - Džiaugiuosi, kad Tėvo Meilė ir Tiesa įsigalės... arba Laimei, Tėvo Meilė ir Tiesa įsigalės...
pyktis ir piktas - žodyje - piktas - i - trumpoji, o žodyje - pyktis - y- ilgoji.
Nepatenkintų visais laikais buvo ir bus, nes yra daug (pyktų - turi būti - piktų, nepatenkintų ir savanaudiškų žmonių, kartais be rimto pagrindo kritikai ir pykčiui.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė ir mano Brolliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2019-06-11 19:56:51
Jau nekalbant apie apreiškimų šaltinius, kaip „Urantijos knyga“, kuri mums atskleidžia, kaip atrasti per patyrimus ir pajausti širdimi Kūrėją, net sena labai sena Persų išmintis sako: „Tavęs paklaus: kodėl pažįsti Dievą? Atsakyk: nes Jis yra mano širdyje. Jei tai būtų netiesa, žmonės būtų visiški bejėgiai. Žvelk į Aukščiausiąjį ne savo akimis, o širdimi. Kaip gali pažinti Dievą tas, kuris nepažįsta savęs? Tikrasis savęs suvokimas yra Dievo pažinimas.“ Šiandieną paskambinau senai bičiulei. Jos kalbos pobūdis dažniausiai būna apie ligas. Ji žino, kad ši tema man nepriimtina, tačiau visad nuoširdžiai aš išklausau ją, pasakydama savo nuomonę apie ligas ir pažadėdama pasimelsti. Žodį liga, aš geriau įvardinu ne – galia, nurodydama jos tikrą reikšmę ir tai, kas harmoningai nedera su ta sese ir jos aplinka. Aš tikiu, tai ką darome kitų atžvilgiu, sugrįžta mums patiems. Iš patyrimų spėju šios sesės dabartinės negalios priežastį. Žinodama minėtos sesės ir jos motinos tarpusavio problemą, aš ne kartą meldžiausi, kad mano bičiulė būtų pakantesnė senutės motinos atžvilgiu. Visi mes prisidedame ir esame atsakingi už nutikimus mūsų gyvenime – ir už gerus, ir už vadinamus blogais. Mane asmeniškai taip pat kankina slogūs prisiminimai iš praeities, kai dėl nežinojimo ar nesuvokimo klydau ar konfliktavau su kitaip mąstančiais. Tą pačią akimirką prašau ir meldžiu Minties Derintojo, kad negyvenčiau praeitimi, nes neverta susikoncentruoti į praeitį. Mums reikia energijos dabarčiai, reikia mąstyti apie dvasinį vystymąsi ir tobulėjimą ateityje. Šiandieną ėjau pro Tuskulėnų dvaro memorialą. Tuo metu vėl iškilo praeities liūdni prisiminimai. Pagalvojau, jog visais amžiais buvo žiaurumo ir neteisybės, kurie žiauriai palietė ir mano tėvų šeimą. Tebėra ta neteisybė bei žiaurumai ir šiandieną, tik kitu formatu. Vienintelė Tiesa ir Tikrovė yra Kūrėjas, bet argi kam ta Tiesa svarbi..?. Nebent saujelei urantų. Pamaniau, jog nežiūrint to, gyvename laimingoje ir ramioje šalyje, kur kol kas yra pakankamai gėlo vandens, kur vis dar galima užsiauginti neužteršto chemikalais maisto. Nepatenkintų visais laikais buvo ir bus, nes yra daug pyktų, nepatenkintų ir savanaudiškų žmonių, kartais be rimto pagrindo kritikai ir pykčiui. Negebėdami ar nenorėdami kurti sau ir kitiems gerovę, nepatenkintieji nori, kaip sakoma, kad viskas būtų „pateikta ant lėkštutės...“. Kai kuriems valdžios institucijos teikia pagalbą pašalpų forma, tačiau pašalpa asocialių asmenų dažniausia yra išleidžiama alkoholiui ar nikotinui (rašau, ką matau kaimynystės aplinkoje). Praeitą sekmadienį užėjau į Kazimiero bažnyčią, tikėdamasi po mišių paklausyti vargonų sakralinės muzikos. Tą kartą koncerto nebuvo, tačiau pamačiau po bažnyčią nešiojant kryžių. Staiga apsisukau ir išėjau, nenorėdama matyti man ne mielo šio ritualo, kuriame neįžvelgiu nei esmės, nei prasmės. Tą kartą mane persmelkė mintis, kaip yra, viskas aplinkui keičiasi, kyla žmonių intelektas, bet dvasinėje plotmėje niekas nesikeičia, ir šimtmečius matyt nesikeis. Mano biologinės sesės ne kartą yra pasakę: “Ką mūsų tėvai ir protėviai paliko, tą ir mes turime palikti..“ Turint tokį supratimą, reiškia nereikia jokios dvasinės pažangos. Labai gaila, bet vyresnių mūsų brolių ir sesių taip mąstančių dauguma. Reiškia, kad Kūrėjo sumanytas evoliucijos vystymosi planas, anot jų neturėtų vykti, kad planetos nušvitimas neturėtų vykti per kiekvieną Jo nušvitusį vaiką. Negi Kūrėjas norėtų, kad Jo tvariniai dvasiškai netobulėtų ir būtų dvasiškai akli bei kurti? Deja, Tėvo Meilė ir Tiesa įsigalės, ir kiekvienas pajutęs Jo Meilę iš vidaus, atsisuks į Gėrį, Teisingumą ir Grožį, ir ims vesti dvasinius vaisius bei materialius vaisius kasdieniniame gyvenime visumos labui. Aš tuo tikiu, nes tikiu Kūrėjo Galia.
Su Kūrėjo meile.
adolfina
2019-06-11 18:27:09
Mylimieji, vien nuo minties, o dabar jau ir pradedant rašyti-dalintis savuoju patyrimu su jumis, Širdis džiaugiasi, kad galiu ją atverti.
Tikrai gera ir lengva Širdyje, kai tu gali kažkuo pasidalinti. Ir mums, urantams, lengva tarpusavyje, nes mus vienija panašaus dažnio energinių virpesių laukas – Kūrėjo Meilė – kuri ištirpdo mūsų kiekvieno savitumą būtent tuose Meilės virpesiuose ir suvienija brolystėje.
Mane džiugina pastarųjų dviejų dienų patyrimai.
Jūs jau žinote, kad sekmadienį, Pakalniuose, turėjo vykti gyvosios pamaldos. Iš pradžių neturėjusi galimybės ten nuvykti, nė nesvarsčiau kitokio varianto. Tačiau, prieš pat šeštadienį pasikeitus aplinkybėms aš jau planavau savąją kelionę pas svetingąją Aldoną, namų, kuriuose vyksta gyvosios pamaldos, šeimininkę.
Aldona savo seserį Leonidą, mane ir mano dukras Kotryną bei Viktoriją taip šiltai priėmė nakvynei iš šeštadienio į sekmadienį. Tiesa, kiek vėliau nei mes atvykusias Janiną su dukra Kristina, pasitiko taip pat toks nuoširdus Aldonos svetingumas, kad negali ja nesigerėti.
Taigi, dar šeštadienį, į Pakalnius mūsų jau sugužėjo nemažas būrelis. Buvo apie aštunta valanda vakaro, kai vieni užsiėmė namų ruoša, kiti gi žiūrėk kur pasivaikščioti išėjo, vaikai bėgiojo čia pat, o aš gėrėjausi nuostabiais vaizdais, atsiveriančiais pro Aldonos namų verandos langus. Buvau neseniai sugrįžusi iš lauko į namus, bet vidų vis tiek traukė prie gamtos grožio, tad žvilgsnį taip pat. Staiga pajutau impulsą pagarbinti Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, bet – visiems drauge. Po kokio pusvalandžio, kai sugrįžo į namus jau ir Janina su dukra, Leonida pasiūlė tą pat, ir pasakė, kad ir jai jau kuris laikas vis ateina mintys, kad galima – visiems – kartu – pagarbinti Kūrėją.
Svetainėje susėdome mes keturios – Janina, Leonida, Aldona ir aš. Vos pradėjo pirmoji garbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU Aldona, pajutau jos tokį nuoširdumą ir virpesius taip galingai tiesiog tekančius į mane, sulig pirmuoju garbinimo žodžiu jos ištartu. Antroji garbino Leonida, po to Janina arba aš, nepamenu kuri iš mūsų pirmoji. Tai ir nėra svarbu, svarbu, kokia būsena mūsų buvo tą akimirką, o pojūtis buvo toks sustiprinantis iš vidaus, tokia galia sklido iš mūsų garbinimo, o po to nuoširdžių maldų, kad aš buvau tiesiog taip iškelta tų aukšto dažnio virpesių, kaip seniai bent panašiai jaučiausi.
Tokia Ramybė ir Palaima, tokia Galia. Kūrėjo Meilės virpesių galia mes pajutome viena kitai artimumą, kokio nejautėme iki šios akimirkos, ir tai buvo tikrų tikriausias brolystės pojūtis, tik šįkart ne teorinis, o Širdimi pajaustas.
Tai aš ir mąsčiau, o po to ir pagarsinau savuosius pamąstymus – dar prieš akimirką mes visos buvome užsiėmę savo reikalais, tarsi kartu, bet tuo pačiu ir ne. Ir štai tas impulsas – pagarbinkime – kartu – Kūrėją – ir jo įgyvendinimas, mums jau leido viena į kitą pažvelgti kitokiu žvilgsniu, kad net ir skirstytis miegoti nenorėjome, nors jau buvo dešimta valanda vakaro, ir visos žinojome, kad reikia eiti ilsėtis ir ruoštis kitam rytmečiui, gyvųjų pamaldų rytmečiui.
Tai štai, kaip svarbu yra įsiklausyti į savo vidų – kaip veda Kūrėjas – o juk Jis tikrai nemoko skirstyti laiko Jam, darbams, pašnekesiams ar kitai veiklai. Tėvai moko – viską – daryti su Jais – ir dirbti, ir ilsėtis – viską.
Tai mes ir mokomės, ir žengiame tuos pirmuosius žingsnelius, kai ir mūsų vidus ateis gi akimirka nesegmentuos laiko dienoje ir viską atliks su Kūrėju, nuo ryto iki vakaro ir nuo vakaro iki ryto.
Mylimi urantai, šilta ir gera buvo su jumis visais.
Telydi jus mielieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2019-06-04 00:37:37
„Žmogiškieji Tėvo vaikai turi vienodą sugebėjimą priimti materialias gėrybes; dėl to jis iš tikrųjų fizinius dalykus žmonių vaikams dovanoja vienodai be jokio išskirtinumo. Kada tai yra susiję su dvasinių dovanų padovanojimu, tada čia Tėvą apriboja žmogaus sugebėjimas šias dieviškąsias dovanas priimti. Nors Tėvas nėra asmenų gerbėjas, bet dvasinių dovanų padovanojimo sferoje jį apriboja žmogaus įtikėjimas ir jo noras visada paklusti Tėvo valiai“.1831 – 02 Taip pat Jėzus teigė: „Jūsų Tėvas danguje yra toji priežastis, dėl kurios šviečia saulė tiek blogiems, tiek geriems žmonėms lygiai taip pat, jis siunčia lietų ant teisingųjų ir neteisingųjų“. Apreiškimo mokyme yra pasakyta, kad dieviškasis Tėvas nėra asmenų gerbėjas ir Jis neskirsto savo vaikus į gerus ir blogus, teisingus ir neteisingus. Kiek mes jam atsiveriame dvasioje, tiek pasiimame Jo Meilės aukšto dažnio energetinių virpesių išraiška. Materialia išraiška Jo galios dėka mes galime pasiimti viską, kas yra sukurta Kūrėjo, ką mums teikia maitintoja motina gamta. Suprantama, jog yra atskirtis tarp visų mūsų socialinės nelygybės prasme. Bet tą socialinę nelygybę sukūrė ne dangiškasis Tėvas, o per amžių amžius suformavo mūsų bičiuliai žmonės. Žinoma, tai lėmė intelektas, protiniai gebėjimai, protėvių palikimas ir turto paveldėjimas bei kitos žmogaus pajamų galimybės. Iš tikrųjų, be Kūrėjo suteiktos mums gerovės, materialią gerovę sukuria patys žmonės. Niekas nedaro žmogaus kilnesnio kaip darbas. Be darbo žmogus negali išsaugoti savo žmogiškojo orumo, be to, darbas visų labui atitinka Dievo Tėvo valią. Nedirbdamas žmogus arba gyvena kitų brolių sąskaita arba susitapatina su negalia ar auka. Nuodėmė nedirbti todėl, kad gali gyventi nedirbdamas. Patys didžiausi gabumai nužudomi dykinėjimo. Išmintingas žmogus visko reikalauja iš savęs, o niekingas visko reikalauja iš kitų, sakoma kinų patarlėje. Žmogaus vertybė matuojama ne tiesa, kurią jie žino, o tuo darbu, kurį įdėjo, kad jos pasiektų. Su pagarba ir meile žiūriu į nuoširdžiai dirbančius bičiulius žmones, kurie darbuojasi visumos labui, ir atvirkščiai, tinginystė man nesuprantama ir nepateisinama. Man atrodo, kad tokiam žmogaus neigiamam bruožui kaip tinginystė, iš esmės turi įtakos nepakankamai susiformavęs jo dvasinis lygis. Apreiškimo knygoje sakoma, jog mūsų dieviškąjį Tėvą dvasinių dovanų padovanojimo sferoje apriboja žmogaus įtikėjimo ir jo noras visada paklusti Tėvo valiai. Deja, kai kurie mūsų broliai sesės neturi noro ir siekiamybės įsisavinti jiems teikiamas dvasines dovanas, kurias nuolat skleidžia Kūrėjas visiems lygiai be išimties. Miela klausytis, kai Šventovėje mūsų dvasinė sesė Leonida, garbindama Kūrėją, nuolat meldžia, kad kuo daugiau mūsų brolių ir sesių atsigręžtų širdimi į Kūrėją, ir pasiimtų jiems teikiamas dieviškąsias dvasines dovanas, aukšto dažnio virpesių išraiška. Dar praeitame amžiuje Jėzaus yra pasakyta: „Dievo Karalystė yra jumyse. Todėl ieškokite jos savyje, o visa kita savaime susidėlios pačiu geriausiu būdu“. Šiuo teiginiu Jėzus primena, kad Dievas Tėvas mums kiekvienam suteikė savo dieviškąjį dvasios fragmentą - Minties Derintoją. Svarbu, tuo tikėti ar bent ne neigti to, kas yra nežinoma ir nepažįstama. Savęs tobulinimas yra ir vidinis, ir išorinis darbas. Žmogus negali tobulėti be bendravimo su žmonėmis, be jų poveikio ir savo poveikio jiems. Jeigu galite išmokyti žmogų gėrio ir nedarote to - prarandate brolį. Iš tikrųjų mes esame šioje planetoje tam, kad bendradarbiaudami dvasioje su Kūrėju, neštume šviesą ir tiesą kitiems bei gyventume veikdami Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės samprata.
Su Kūrėjo meile
adolfina
2019-06-02 17:35:19
Sveikas , mielas broil Petrai. Man priimtinas tavo sumanytas šviesos mokymo metodas. Ačliū už nuoširdų pasidalinimą savo patyrimais. Mums visiems reikia šviesių minčių, kas skatina mus veikti dvasine prasme. Apgailestauju, bet man įvairūs šviesos taikomi metodai ilgametei draugei nepavyko. Man ji ilgiau nei tavo bendrakeleivis objekto prižiūrėtojas inspektorius suko protą ir skleidė žemus energetinius virpesius, o apie Kūrėją net girdėti nenorėjo, ir gražino jai padovanotą “Urantijos knygą”. Šiaip ji ribotai tikinti ir lanko tradicinę bažnyčią. Prieš pusmetį savaime mūsų draugystė nutrūko, kadangi ji mane dėl Gyvojo Įtikėjimo dažnai ignoruodavo ir mano nuomonė šia prasme jai būdavo nepriimtina. Man tokia draugystė, mano supratimu, beprasmiška ir nereikalinga, aš jos neasiilgstu.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė.
adolfina
2019-05-31 20:49:46
Petrai,perskaičiau tavo patyrimą/ mokymą ir man patiko tas mažas spektakliukas...tiesiog manau ,kad motyvas tavo buvo nuoširdus ir šis žmogus tikrai susimąstys, kodėl net trys vyrai visą kelią kalbėjo vien tiktai apie Kūrėją.
Su Tėvo meile.
astraasen
2019-05-31 16:31:39
Mielas Petrai, tavo pasiūlytas metodas ne iki galo gali būti pritaikytas, skleidžiant Šviesą tam, kuris jos priimti nenori. Kodėl? Pirmiausia dėl to, kad retai gali būti drauge su tavimi tokių bendraminčių, tad ką darysi būdamas vienas? Kita vertus, ar nemanai, kad į savo mašiną pasikvietęs svečią, nelabai kultūringai su juo elgeisi - palikai tarsi už durų, nes jis negalėjo pratarti ir žodelio, nes jūs trise - šeimininkai - kalbėjotės tik jums suprantama kalba ir tik tarpusavyje, visiškai nekreipdami dėmesio į savo svečią. Ar nemanai, kad šitokiu būdu nuskriaudėte savo svečią, kuris galėjo pajausti tokį jūsų nusigręžimą nuo jo ne tik kaip nemandagumą, bet ir kaip jo įžeidimą. O tada jis tars jau savo žodį, kada reikės jam pasirašyti objekto, kurį tikrinote, priėmimo aktą.
Aš būčiau pasielgęs kitaip. Tiesiog būčiau jam pačiam pateikęs tokių klausimų, į kuriuos jis būtų turėjęs ieškoti atsakymų, tuomet jis būtų pats aktyviai dalyvavęs pokalbyje. O jo atsakymus tu būtum galėjęs ne tik papildyti, bet ir pateikti daug daugiau žinių ir apie Energiją, apie ekonomiką, apie politiką, apie rinkimus, apie Kūrėją, apie Jėzų, apie Visatą, apie Rojų, tą darydamas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU - su Kūrėjo Išmintimi ir Įžvalga, kad po tokio bendravimo gal net būtum sulaukęs padėkos.
Aišku, viską lemia tos akimirkos būsena. Būtent taip svarbu, kad ji visada būtų pripildyta Rojaus Trejybės-AŠ ESU virpesių Gyvojo pulsavimo viduje.
Nevisada svarbiausia teigti, labai dažnai svarbu klausti ir klausyti.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas-Tėviškas apkabinimas.
Algimantas
2019-05-31 11:26:49
Jėzus po prisikėlimo savo pasekėjams davė priesaką - Eikite tuomet po visą pasaulį skelbdami šitą Dievo tėvystės ir žmonių brolystės evangeliją visoms nacijoms ir rasėms ir visą laiką būkite išmintingi rinkdamiesi savo metodus, kaip pateikti tą gerąją naujieną žmonijos skirtingoms rasėms ir gentims - .
Politikai jau seniai šio priesako dalį... – būkite išmintingi rinkdamiesi savo metodus... – yra išradingai pritaikę praktikoje. Matomai, jie ir yra tikrieji Jėzaus pasekėjai. Juokauju. Ir taip, kada politikas dalyvauja rinkiminėje kampanijoje, tai dažniausiai jis bendrauja su būsimais rinkėjais. Salėje tarp publikos susėda jo komandos nariai ir kaip eiliniai rinkėjai užduoda politikui iš anksto paruoštus, gerai apgalvotus, patogius klausimus, kurie leidžia pastarajam atsakinėjant save parodyti iš pačios palankiausios, švariausios pusės, o priešininkus sumalti į miltus.
Tai va, ir man teko ne per seniausiai pabūti vos ne tokiu politiku, t. y. atsakinėti į iš anksto paruoštus klausimus. O buvo taip. Mano įmonė gavo užsakymą atlikti remonto darbus objekte, kuris buvo tolokai už miesto ribų. Į tą objektą pirminei apžvalgai važiavome trise – vairuotojas Saulius ir aš, darbų vadovas. Į mūsų mašiną įsėdo ir tą objektą prižiūrinčios organizacijos atstovas – priežiūros inspektorius.
Kelias tolokas, o mūsų svečias pasitaikė neišpasakytai plepus, apie viską ,,išmanantis“, taip kad per visą kelionę išūžė jis mums galvas plepalais apie viską, t. y. apie nieką, t. y. tūkstančius kartų girdėtas istorijas, nuogirdas, legendas apie būsimus rinkimus, kaip antai, jeigu neisi balsuoti, tai už tave nubalsuos kiti, kad reikia rinkti tik turtingus, nes jie nevogs, nes ir taip daug turi pinigų ir t.t. ir t.t., kad klimato atšilimas, tai mūsų gamyklų veiklos pasekmė ir kad mūsų mokslininkai pajėgūs išspręsti visas žmonijai iškilusias problemas. Žodžiu, be sustojimo mokė mus, liejo mums paistalus įvairiausiomis temomis, t. y. tą bjaurastį, kurią pastoviai mums kala į galvas radijas, televizija ir kt. žmonių mulkinimo priemonės. O sustabdyti jį, ar atsiriboti nuo jo plepalų - neišeina. Kaip ne kaip mes priklausomi nuo jo, mat užbaigtus objekte darbus teks jam ir priduoti – jis pasirašys, ar nepasirašys darbų priėmino aktą.
Bandžiau keletą kartų į jo neperstojamą monologą mandagiai įterpti Šviesos teiginių, bet kur tau. Jokios reakcijos – tarytum negirdėtų. Tik dar labiau užsivesdavo plepėti, tik dar energingiau kimšo į mūsų išvargintus protus niekalą, šiukšles.
Po kelionės pasijutau kaip niekad išsekęs, išvargintas, išsunktas, lyg būčiau po sunkiausio fizinio darbo. Žinojau, kad besiklausydamas praradau masę energijos, kad mano ląstelės per tą „bendravimą“ ir dar kurį laiką po jo veikė įtampos ir streso sąlygomis. Žodžiu, dar keletas tokių pasivažinėjimų ir liga garantuota.
Po dviejų savaičių nusimatė vėl ta pati kelionė į tą patį objektą. Ir vėl ta pati komanda, tik šį kartą dar paėmiau suvirintoją elektros lanku Darjušą. Abu, ir Saulius ir Darjušas, yra nemažai gavę iš manęs Šviesos, turintys gana neblogą kosminę įžvalgą, žodžiu, savi.
Tai va. Šį kartą nesiruošiau būti pasyvus svečio paistalų klausytojas, nesiruošiau prarasti energijos likučių, todėl kelionei deramai pasiruošiau. Kadangi ne per seniausiai buvo praėjusios Velykos, tai Saulių ir Darjušą primokiau, kad važiuojant jie man uždavinėtų klausimus pradedant Velykomis ir baigiant apie bažnytinius ritualus, tradicijas ir kt.
Ir ką jūs manote. Šis metodas suveikė puikiai. Tik pajudėjus iš vietos Saulius, o po to ir Darjušas ėmė man uždavinėti klausimus, o aš į juos atsakinėju – malu į miltus bažnytines tradicijas, ritualus, aiškinu apie jų beprasmybę ir žalą, kad jie, ritualai, ir neleidžia, trukdo užmegzti gyvą ryšį su Kūrėju – atrasti Jį savyje, tikrą ir realų. O tokie klausimai, kaip – kada atsirado krikščionybė, kas per tokia „valstybė“ Vatikanas, kas tie popiežiai - Dievo „vietininkai žemėje“ ir t.t. leido man perpasakoti vos ne visą Algimanto knygą „Krikščionybės duženos“. (Ne per seniausiai ją vėl buvau skaitęs). Tai galinga Šviesos knyga. Ačiū jos autoriui – mūsų nepailstamam Mokytojui.
Ir taip toks bendravimo būdas pašalinį žmogų privertė netiesiogiai išklausyti daug, labai daug, Šviesos teiginių – juk ausų neužsikimši, iš mašinos neiššoksi.
O mes mandagūs, mes per prievartą šių Tiesos žinių svečiui nekišome, mes gi tarpusavyje šnekėjomės. Tuo pačiu tai buvo gera proga taip „žaidžiant“ mano darbininkams prisiminti, ką apie tai esu jiems kažkada sakęs, ką mokęs. Be to ir man buvo pravartu, kaip būsimam dvasiniam mokytojui, pamankštinti savo protą, patreniruoti savo iškalbą (vos neparašiau liežuvį).
Ir teko mūsų svečiui beveik visą kelionę pratylėti, besiklausant mano surežisuotos diskusijos (ar ne puikus būčiau politikas, a...?!) Ir tiek prisėjau, prisodinau, prikaišiojau per tą kelionę į svečio pasąmonę Šviesos sėklų, kad jam per visą likusį gyvenimą niekaip nepavyks išsiravėti, išnaikinti sudygsiančių, suvešėsiančių Tiesos ūglių. O gal ir neravės jų. O gal kaip tik panorės puoselėti, prižiūrėti juos, kas galiausiai ir atves jį prie Kūrėjo.
Sėkmės jam. Ir jums, urantams, pritaikant šį metodą praktikoje.
Telydi jus Kūrėjo Ramybė ir Palaima
PetrasK
2019-05-29 08:00:03
Miela sese Adolfina, ačiū tau už pasidalinimą patyrimais, kurie sklinda iš tavosios dvasios gelmių ir yra nuoširdus noras jais dalintis. Tai uranto bruožas - dalintis viskuo.Jis stiprina ir pamoko ne tik pradedančius eiti Gyvuoju Keliu, bet ir visus kitus. Mums visiems labai jų reikia.Dar kartą ačiū. Su meile Julė.
JULIJA
2019-05-26 20:12:11
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.