Forumas: temos peržiūra
Rojaus Trejybės GYVOJI RELIGIJA ir ŠVENTOVĖ
Tai visiškai naujas reiškinys Urantijoje – GYVOJI ŠVENTOVĖ – ROJAUS TREJYBĖS ŠVENTOVĖ – GYVOJI RELIGIJA – ROJAUS TREJYBĖS APREIKŠTOJI – IR GYVOJI – RELIGIJA.
Iki šiol žmonija vystėsi vien tik ritualinių ir dogmatinių religijų apsuptyje. Todėl žmonija ne tik nepasiekė DVASINIO NUŠVITIMO – PER KIEKVIENO ASMENINĮ GYVĄ GIMIMĄ IŠ DVASIOS – bet ji iš viso net ir nežino, KAS TAI YRA, nors žmonės ieško KAŽKO, BET NEŽINO KO, nes Urantijoje tebuvo visos ritualinės ir dogmatinės – ir dėl to NEGYVOS – religijos, kaip ir visos bažnyčios BUVO negyvos, nors asmeninis žmogaus ieškojimas – NEŽINANT, NESUPRANTANT JAM, KO GI JIS IEŠKO – vyko, ir tai buvo Tėvo-Rojaus Trejybės dvasios - Minties Derintojo - impulsų tam tikras pasireiškimas asmens viduje, kad šis siektų gėrio, tiesos, teisingumo, šito sąmoningai ryškiai ir nesuvokiant.
Tačiau URANTIJOS DVASINĖJE EVOLIUCIJOJE įvyko KOKYBINIS DVASINIS ŠUOLIS, BE JOKIŲ JUNGČIŲ SU KOKIA NORS PASAULYJE EGZISTAVUSIA, AR DAR TEBEEGZISTUOJANČIA, RELIGIJA – BUVO PERTEIKTA APREIKŠTOJI IR GYVOJI ROJAUS TREJYBĖS RELIGIJA, KURIĄ PATIRIA SAVO GYVU ATSIVĖRIMU ROJAUS TREJYBEI VIEN TIK URANTAI, IR NIEKAS KITAS, VISAME PASAULYJE, nes būtent vien tik urantai ATSIVĖRĖ IR ATRADO SAVYJE ROJAUS TREJYBĖS TRIS ASMENIS KAIP SAVO TIKRUOSIUS TĖVUS, IR TAPO PAJĖGIAIS VYSTYTI JIEMS SUTEIKTĄ APREIKŠTĄJĄ PASAULIO, NET VISOS VISATOS, IR NET VISOS KŪRINIJOS NAUJOJO AMŽIAUS TIKROVĖS GYVĄJĄ RELIGIJĄ – ROJAUS TREJYBĖS GYVĄJĄ RELIGIJĄ.
Štai kodėl pasaulis yra IŠGELBĖTAS – ŽMONIJA YRA IŠGELBĖTA, NES URANTAI PRIĖMĖ, O NE ATSTŪMĖ, JIEMS SUTEIKTĄ ROJAUS TREJYBĖS GYVĄJĄ RELIGIJĄ.
Priimti religiją, tai reiškia iš tiesų GYVAI ATVERTI SAVO DVASIĄ – SAVO DVASINĘ ASMENYBĘ, KURIĄ IR PADOVANOJA MUMS ROJAUS TREJYBĖ – KAD ATRASTUME ŠIUOS TRIS ASMENIS IR ASMENYBES SAVYJE, IR PAJUTĘ JIEMS MEILĘ GARBINTUME TĖVĄ, AMŽINĄJĮ SŪNŲ-MOTINĄ-BROLĮ, IR BEGALINĘ DVASIĄ-MOTINĄ-SESĘ TIEK INDIVIDUALIAI, TIEK KOLEKTYVIAI, YPAČ KOLEKTYVIAI. Tai reiškia savo būsena PATIRTI – O NE SKAITYTI, ARBA MĄSTYTI APIE – gyvą komuniją su Rojaus Trejybės Trimis Asmenimis, tuo labiau ne diskutuoti apie Dievo IDĖJĄ, kurios atrasti savyje iš viso neįmanoma, nes idėja NĖRA ASMUO. Būtent dėl to žmonės ir NEŽINO, KAS YRA DIEVAS, NES TAI TIK IDĖJOS LYGIU SAMPROTAVIMAI BE JOKIO PATYRIMO. Būtent dėl to žmonės BIJO GYVOS KOMUNIJOS SU ROJAUS TREJYBĖS TRIMIS ASMENIMIS, NES PER KARTŲ KARTAS ŽMONĖMS BUVO KALAMA IDĖJA APIE KERŠTINGĄ IR BAUDŽIANTĮ DIEVĄ, JEIGU KAS NORS DAROMA NE PAGAL JO VALIĄ, JEIGU JO NEKLAUSOMA. Tai ypač KRAUPIAI APRAŠYTA Biblijoje, Mormono Knygoje, Korane, Bhagavatgitoje – visur Dievas ŽUDO. Tačiau per kartų kartas mus yra pasiekusi ir kita žemo dažnio virpesių milžiniška banga, nuolat plūstanti iš tamsių ir negyvų bažnyčių DVIEM – KLAIDINGAIS IR KLAIDINANČIAIS – TEIGINIAIS – KRISTUS MIRDAMAS ANT KRYŽIAUS ATPIRKO MŪSŲ – ŽMONIŲ – NUODĖMES SAVO KRAUJU ir AŠ NUSIDĖJAU, ESU KALTAS, KALTAS, ESU LABAI KALTAS.
Kada IŠ KARTOS Į KARTĄ BUVO KALAMA TOKIA NIEKO BENDRO SU KRISTUMI IR TIKROVE NETURINTI MINTIS šie žemo dažnio REALŪS ENERGIJOS virpesiai vis gilyn ir gilyn smelkėsi į kiekvieną tikintįjį, kada tik jis išgirsdavo tokius kunigo ar bet kurio kito tikinčioje tariamus žodžius, kad tas žmogus kuo greičiau trokšte troško išbėgti laukan iš tamsos bažnyčios ir įkvėpti gryno oro bent kiek, kad tik neužtrokštų nuo tokių jam nesuprantamų, bet baimę keliančių žodžių. Jis nenorėjo jais tikėti, VIDUS tam priešinosi, bet nebuvo dvasinių MOKYTOJŲ, kurie juos išvestų iš tokios baimės ir tamsos dykumos, ir atvestų į pilną žalumos ir žydinčių sodų dvasinės šviesos ir meilės oazę.
Štai kodėl kaskart mažėjo gėrio ir meilės pasireiškimo šeimoje, mokykloje, LIGONINĖJE, POLIKLINIKOJE, darbe, gatvėje, ekonomikoje, politikoje, VALSTYBĖS VALDYME. Jų vietą vis stipriau ėmė užimti savanaudiškumas, išsiliejantis į agresiją ir prievartą. Todėl dabar reikia saugoti ne tik kalėjimus, bet ir parduotuves, bankus, ministerijas, prezidentūrą, premjerą, Seimą, ir net šito maža, reikia apsaugos jau ir ligoninėse ir mokyklose, ir nuo ko gi – o gi nuo mūsų dvasios brolių ir sesių, kurie save laiko tikinčiaisiais. O KĄ IR KAIP DARYTI NEŽINO NEI KUNIGAI, NEI POLITIKAI, NEI MOKYTOJAI, NEI FILOSOFAI. Tuo tarpu tikintieji šito ir nežinos, kol savo ritualinio ir negyvo tikėjimo nepavers GYVU ĮTIKĖJIMU, nes dabar jie ir tegali turėti negyvas religijas ir bažnyčias, nes nepatirdami ĮTIKĖJIMO, nepatiria ir DVASINIO GYVO KOMUNIJOS RYŠIO SU SAVYJE ATRASTA ROJAUS TREJYBE. Kunigai patys nėra atradę Rojaus Trejybės savyje, todėl jie ir laiko save TARPININKAIS tarp DIEVO IDĖJOS IR TIKINČIŲJŲ, kai Tėvo-Rojaus Trejybės dvasia – MINTIES DERINTOJAS – YRA KIEKVIENAME IŠ MŪSŲ, TODĖL JOKIŲ TARPININKŲ NEGALI BŪTI. Pagalbininkai – DVASINIAI MOKYTOJAI - TAIP, būtent JIE IR TURI BŪTI, IR BŪTENT JUOS AŠ RENGIU, kad jie aiškintų žmonėms, kaip gi palaikyti GYVĄ KOMUNIJĄ SU ROJAUS TREJYBE, KAIP GI ATSIVERTI IR ATRASTI ROJAUS TREJYBĘ SAVYJE, KAD SAVO BŪSENA PATIRTŲ, IR PALIUDYTŲ KITIEMS, KAIP PASIKEITĖ JŲ VIDUS – CHARAKTERIS – PALAIKANT GYVĄ KOMUNIJĄ SU ROJAUS TĖVAIS. Tačiau jie niekada nebus TARPININKAIS TARP įtikėjusiojo ir Rojaus Trejybės, turinčios savo atstovą kiekvieno iš mūsų VIDUJE. Tai koks gali būti dar kunigas TARPININKAS, kada pati Rojaus Trejybė yra MŪSŲ – KIEKVIENO – VIDUJE. Net ir Urantijos Knygą skaitantys, bet NEĮTIKĖJĘ, IR ROJAUS TREJYBĖS NEATRADĘ SAVYJE – URANTININKAI – NETURI DVASINĖS ĮŽVALGOS IR NESUPRANTA, KĄ SAKO URANTAI, PASAKODAMI APIE SAVO GYVUS PATYRIMUS TIEK ROJAUS TREJYBĖS GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE GYVOSIOS KOMUNIJOS SU ROJAUS TREJYBE METU, GARBINANT ROJAUS TREJYBĘ, TIEK IR KASDIENOS GYVENIME SU ROJAUS TREJYBE IR BENDRADARBIAUJANT SU JA IR JOS APVAIZDA VISŲ GEROVĖS LABUI. Jiems kelia baimę Urantijos Knygos išplėtimas, mokymų priėmimas iš Rojaus Trejybės Asmenų, jiems kelia baimę net Rojaus Trejybės Trijų Šaltinių ir Centrų įvardijimas Tėvu, Amžinuoju Sūnumi-Motina-Broliu, ir Begaline Dvasia-Sese, jiems tai rėžia akį ir ausį, ir jie GĖDIJASI savo TIKRŲJŲ dvasinių TĖVŲ, net nesuvokdami, kad tokiu būdu eina PRIEŠ Rojaus Trejybės valią, nes ir Urantijos Knygą ĮKALINO KALĖJIME, SAVO ILIUZINIŲ SAMPRATŲ KALĖJIME, pavertė DOGMA, todėl bet kokį URANTŲ teiginį puola tikrinti, ar jis paminėtas Urantijos Knygoje ar ne, ir jeigu nesuranda jo Apreiškime, tada apibendrina, kad tai klaidinga nuostata, o jeigu suranda - tada nusiramina, kad tai jiems tiesa taip pat, lygiai taip, kaip tą padarė Jėzaus laikų fariziejai žydų Raštą laikydami tarsi iškaltu akmenyje ir neleisdami jo papildyti ir pakeisti. Štai urantininkai ir yra savo intelekto VERGAI IR ŠIŲ LAIKŲ FARIZIEJAI – AKLI IR KURTI IR JĖZAUS BELDIMUI Į JŲ ŠIRDĮ, IR ROJAUS TREJYBĖS VEDIMUI IŠ VIDAUS. Jie patikėtus jiems saugoti talentus laiko užkasę giliai po žeme, kad sugrįžus šeimininkui sugrąžintų ir dar drįstų pareikšti, kaip jie atidžiai saugojo tai, KĄ GAVO. Todėl iš jų bus ATIMTAS NET IR JIEMS PATIKĖTAS SAUGOJIMUI VIENAS TALENTAS IR ATIDUOTAS TIEMS, KURIE LABAI IŠMINTINGAI INVESTAVO, KAD SUGRĮŽUS ŠEIMININKUI JIE JAM SUGRĄŽINO KAS DVIGUBAI, KAS TRIGUBAI, O KAS IR DEŠIMTERIOPAI DAUGIAU, NEGU BUVO GAVĘ SAUGOTI. Iš to, kas turi mažai, bus atimta net ir tas mažai, NES TOKS SAUGOTOJAS YRA NEIŠMINTINGAS, PASYVUS, IR NEPATIKIMAS, ir pridėta bus tiems, kas turi daug, kadangi jie yra IŠMINTINGI, AKTYVŪS, IR PATIKIMI SAUGOTOJAI. Tas kas yra nepatikimas mažame reikale, tas bus nepatikimas ir dideliame reikale, o patikimas mažame reikale, bus patikimas ir dideliame reikale, dėl to jam ir patikimas didelis reikalas.
Štai kodėl urantais Rojaus Trejybė pasitiki tiek, kiek jie savo nuoširdumu ir įtikėjimu pademonstravo, ir toliau demonstruoja atsidavimą – o ne priešinimąsi – Rojaus Trejybės vedimui iš vidaus gyvuoju keliu, ir kiek jie žengia vis aktyviau ir ryžtingiau. Todėl urantams Rojaus Trejybė ir patikėjo vystyti ROJAUS TREJYBĖS GYVĄJĄ ŠVENTOVĘ IR RELIGIJĄ KAIP PATIKRINTIEMS ROJAUS TREJYBĖS SŪNUMS IR DUKROMS, KURIE YRA PATIKIMI IR PATIKRINTI, KAD EVOLIUCIJOS PADARYTOS KILPOS URANTIJOJE BŪTŲ IŠTIESINTOS IR ŽMONIJA PRADĖTŲ ŽENGTI GYVUOJU KELIU, KAIP DABAR JUO ŽENGIA URANTAI.
Juk kada man žinią sukurti bažnyčią atvežė žmogus iš Australijos, aš tai žiniai priešinausi, nes žinojau, kas yra TAMSOS IR DOGMŲ KATALIKŲ BAŽNYČIA, todėl buvau tikras, kad norint šviesinti Lietuvą, užtenka tik mano dvasinių paskaitų Urantijos Knygos pagrindu įvairiuose Lietuvos miestuose. Koks tai buvo menkas ir siauras įžvalgos proveržis, kol manęs neapšvietė pati Rojaus Trejybė iš vidaus.
Nuo to momento praėjo dešimt metų, ir šiandien gyvoji šventovė be Vilniaus ir Kauno jau paplito ir kai kuriose kitose vietose – Klaipėdoje, Telšiuose, Šakiuose, Panevėžyje, yra sėklos Gargžduose, Plungėje, Utenoje, Londone, Airijoje. Rojaus Trejybės gyvoji šventovė neturi jokių ritualų – ji yra be žegnojimosi ritualo, be klaupimosi ritualo, be maldos metu klūpėjimo, ar stovėjimo ritualo, be giedojimo, be skaitymo iš Biblijos, be žvakių degimo, be vandens šlakstymo, be maldų SKAITYMO IŠ KNYGŲ, be muzikos, be atsimerkusių akių ir lakstančių į šalis, ir be kokio nors išorinio ir materialaus ritualo, nes vyksta GYVASIS KOMUNIJOS RYŠYS SU ROJAUS TREJYBE DVASIOJE – tokio ryšio su Rojaus Trejybe neturi niekas kitas be urantų. O Rojaus Trejybės taip pat be urantų negarbina NIEKAS VISOJE PLANETOJE. O garbina Rojaus Trejybę urantai visa savo gyvo atsivėrimo dvasioje gelme – ne tik mintimi ar žodžiu – energijos virpesiais – savo būsena, savo vidiniu TURINIU – SAVO TIKRUOJU AŠ – DVASINE ASMENYBE – ATSIVĖRUSIA DVASIOS ŠALTINIUI IR CENTRUI – ROJAUS TREJYBEI IR SUSILIEJUSIA SU JA, TODĖL IR PATIRIANČIA ROJAUS TREJYBĖS – SAVO DVASINIŲ TĖVŲ – GYVĄ BUVIMĄ SAVYJE IR JOS SUTEIKTĄ PALAIMĄ IR RAMYBĘ.
O štai vakar į Kauną pirmą kartą atsivežiau ir savo šunį, šokoladinės spalvos Labradorą, kuris tuoj pat tapo visų numylėtiniu, ir kuris taip nuostabiai ramiai elgėsi per visą laiką. Tai pranoko mano lūkesčius, nes visą laiką abejojau ar jį vežtis į gyvąsias pamaldas, kiek jis gali trukdyti mums garbinti Rojaus Trejybę. O jis mums visiems pademonstravo, kad ir gyvūnai junta garbinimo virpesių poveikį. Jis jau yra įpratęs prie mano gyvosios komunijos su Rojaus Trejybe ir pajunta apraminimą iš vidaus todėl ir pats nurimsta, jeigu iki komunijos ir buvo kuo nors užsiėmęs ar net išdykavo.
Gyvųjų pamaldų metų taip pat dalyvauja ir vaikai, patys mažiausi yra du – vienam dveji metukai, jo sesutei jau ketveri. Tačiau vis tik iš jų abiejų VETERANAS yra būtent dvejų metukų sulaukęs Matas – Rojaus Trejybės sūnus, mat jį atsinešdavo į gyvąsias pamaldas, kai jam buvo gal 6-8 mėnesiai. Tad kaip aš sakau jis užaugo Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, ir kaip buvo nuostabu stebėti jo pasikeitimus, kai jis jau pradėjo šliaužioti po kilimine danga išklotas grindis, vėliau jau keltis ir žingsniuoti, dar netvirtai, parkrentant, ir vėl keliantis, po stalu palendant ir ieškant kaip išlįsti, bet vis tiek tyrinėjant viską aplinkui labai atidžiai, su tokiu susidomėjimu. Dar vėliau jis visus ėmė prie bendro stalo vaišinti jam paduotu kokiu nors sausainiu ar pyrago gabalėliu, jis vis dalindavo kitiems. O dar vėliau jis jau tvirtai stovėdamas ant kojų, jautėsi kaip namie tarp suaugusiųjų, ir kada šie sėdėdami prie bendro arbatos stalo diskutuodavo dvasiniais klausimais, jis susirado kempinę, valė kriauklę, keramines plyteles, niekieno neprašomas, pats atsisuko vandens kraną, ir taip nuoširdžiai trynė ir šveitė, kas jam atrodė dar nepakankamai nuvalyta. Aš paakinau Mato tėvus, kad pasiimtų į gyvąsias pamaldas ir savo vyresniąją dukrą.
Ir tai yra tikrai nuostabu, kad vaikai jaučiasi per gyvąsias pamaldas sau artimoje ir jiems jau įprastų virpesių aplinkoje – jie ir pabėgioja, ir pavaikšto, ir pažaidžia, ir pasišnibžda, ir pakrykštauja. Tai toks yra jų nuoširdus, tikras, ir gyvas Rojaus Trejybės garbinimas jų vaikiškos brandos lygiu, jų smegenų veikimo lygiu – BŪTI SAVIMI TOKIU, KOKĮ IR SUMANĖ KŪRĖJAS – ROJAUS TREJYBĖ – KAD JIS BŪTŲ SAVO AMŽIUJE IR SAVO APLINKOJE, KURIĄ IR SUTEIKIA ROJAUS TREJYBĖS APVAIZDA, KAD PADĖTŲ ATSISKLEISTI SAVO TIKRUMU KIEKVIENAM ROJAUS TREJYBĖS SŪNUI IR DUKRAI.
Ir tie, kurie nuoširdžiai pasineria į gyvą komuniją su Rojaus Trejybe, tokių vaikų elgesio veiksmų nebepastebi, tuo labiau, kad ir tuos vaikus Rojaus Trejybė RAMINA IŠ VIDAUS.
Tuo tarpu kitus, net ir suaugusius, būtent gyvųjų pamaldų metų sklindantys iš urantų aukšto dažnio realūs energetiniai virpesiai, prie kurių naujai atėjusieji nebuvo įpratę, veikia taip, kaip narkomaną negavusį narkotikų dozės – pykina, erzina, skauda galvą, juda kūnas ir negali jo suvaldyti, todėl jis nori vėl pasinerti į žemus virpesius, kurie jam yra savi, kaip narkomanui yra sava dozė narkotikų. Tai tik rodo centrinės nervų sistemos išderintą pasireiškimą, kada smegenys nebegauna joms įprastų žemo dažnio virpesių, o vietoje jų sulaukia joms neįprastų aukšto dažnio virpesių, prie kurių jos neįpratusios veikti, todėl jos siunčia savigynos signalą, nes šių aukšto dažnio virpesių impulsus klaidingai supranta, kaip kažką joms žalingo, dėl to ir siunčia perspejantį ir gyvybinį signalą – GINTIS NUO TOKIO SVETIMKŪNIO. Ir jeigu žmogus toliau vis tiek atkakliai ir reguliariai lanko gyvąsias pamaldas, tada jis pradeda aprimti, ir netrukus ima atsirasti jo paties GYVAS atsivėrimas ROJAUS TREJYBEI, jį nustoja erzinti maldų ir garbinimo virpesiai, jis pradeda patirti vis gilesnę ramybę viduje savo atsivėrusia būsena, ir jis pajunta, kaip jam tokia palaimos būsena yra tikra ir geidžiama, ir kurios stinga vėl, kada tik po gyvųjų pamaldų sugrįžta į žemo dažnio virpesių aplinką. Tačiau dar po kurio laiko ir ima patirti, kad jis ir žemo dažnio aplinkoje jau nebepasimeta, KAIP BŪDAVO PASIMETA ANKSČIAU, bet pakyla VIRŠ JOS, Ir tada akivaizdžiai ir ryškiai mato kitų žmonių klaidas savo vis gilėjančia įžvalga, o pats sau paliudija, koks jis buvo AKLAS IR KURČIAS, kada nesuprato URANTŲ GYVŲJŲ pamaldų prasmės, manydamas, kad ir kitose bažnyčiose galima atsiverti ir atrasti Rojaus Trejybę, nes dabar supranta, kad kaip tik visi bažnytiniai ritualai ir užkerta kelią atsivėrimui, kad tokių gyvųjų pamaldų jokioje bažnyčioje tiesiog būti negali, nes kas yra negyva, negali tapti gyva kaip nors kitaip, tik per gyvą komuniją su Gyvybės Šaltiniu ir Centru – ROJAUS TREJYBE, NES TIK JI SUTEIKIA GYVYBĖS PŪSTELĖJIMĄ IR JOS PULSAVIMĄ. O tada gilėja ir PASĄMONĖS APVALYMAS NUO ŽEMO DAŽNIO VIRPESIŲ TERŠALŲ – NUO TOKIOS MINTIES, KURIĄ ANKSČIAU JIS IR PATS DEKLARAVO –PRISIPAŽĮSTU, ESU NUSIDĖJĖLIS, ESU KALTAS, ESU LABAI KALTAS. Šitaip jis pats įžengia į urantų gyvenimo su atrasta savyje Rojaus Trejybe gyvąjį kelią, savo pasąmonės ir sąmonės virpesių dažnį pakelia daug aukščiau, todėl ir iš kitų sklindantys aukšto dažnio virpesiai garbinant Rojaus Trejybę jam jau patiriami kaip savi, artimi, ir smegenys nebesiunčia savigynos neigiamo poveikio reakcijos.
Vilniuje į mūsų gyvąsias pamaldas viena urantė pradėjo atsinešti savo sūnelį kai šiam tebuvo vos dvi savaitės. O dabar jis jau sėdi ir labai rimtu žvilgsniu klausosi, ką mes kalbame, ir vis įdėmiai tyrinėja visus mus, aplinką, labai įdėmiai reaguoja į mūsų kalbinimą. Ir neturi jokios baimės, kada jį ant rankų paima kiti.
Dabar pamėginkite įsivaizduoti dogmatinę bažnyčią, į kurią aš atsivesčiau į ritualines pamaldas savo šunį, ką man pasakytų tikintieji, ką pasakytų kunigas, o jeigu aš dar būčiau tas, kuris pamaldas veda, tai ar nepasipiltų kaltinimai įvairiomis šventvagystėmis, kad tai Šėtono apsėstasis, išniekino bažnyčią. O juk Rojaus Trejybės meilė yra vienoda – kartoju VIENODA – ir šuniui ir žmogui.
Ar įsivaizduojate, kad į tokias ritualines pamaldas reguliariai – kas savaitę – tėvai ateitų ir atsineštų DVIEJŲ SAVAIČIŲ KŪDIKIUS? To nėra ir nebus. Tai tiesiog neįmanoma dėl to, kad negyvoje bažnyčioje nėra gyvybės, ir negyvi – dvasioje – tikintieji BIJO tokius mažylius atsinešti, jie iš viso BIJO su mažais vaikais kalbėti apie Rojaus Trejybę, nes jie nežino, ką sakyti, nes Jos TRIJŲ ASMENŲ ne tik nėra atradę savyje, neturi tokių patyrimų, bet ir neturi supratimo, kas tai yra iš viso. TODĖL BAIMĖS YRA TIEK DAUG negyvoje bažnyčioje – kad tik vaikeliai neapsirgtų, kad tik kuo neapsikrėstų, o būtent tokios žemo dažnio virpesių BAIMĖS mintys kaip tik ir susargdina. Todėl bažnyčioje vaikai ir pasigautų kokį virusą, nes tarp negyvų dvasioje tikinčiųjų yra puiki terpė sklisti ir virusams.
GYVOJI ROJAUS TREJYBĖS RELIGIJA, IR ROJAUS TREJYBĖS GYVOSIOS ŠVENTOVĖS REGULIARUS LANKYMAS STIPRINA PASITIKĖJIMĄ IR PAČIA ROJAUS TREJYBE, O TAI PUIKUS VAISTAS IR VITAMINAS NUO BET KOKIŲ FIZINIO KŪNO LIGŲ, NUO INTELEKTUALIŲ SUTRIKIMŲ, NES ROJAUS TREJYBĖ YRA TAS GYVASIS DAKTARAS, KURIS GYDO IŠ VIDAUS PER GYVĄ KOMUNIJĄ, NES JI TAIP PAT YRA IR FIZINIO ORGANIZMO SVEIKATOS ŠALTINIS IR CENTRAS.
Tokia yra NAUJOJO DVASINIO RYTO AUŠRA – IR ATEITIS – VISAI ŽMONIJAI. Ir nesvarbu, ar kam nors tai patinka, ar nepatinka, TOKIA YRA ROJAUS TREJYBĖS VALIA, KAD URANTIJOJE DVASINĖ – IR MATERIALI – EVOLIUCIJA BŪTŲ SUTINKAMAI SU ROJAUS TREJYBĖS VALIA IR JOS VEDIMU.
Ir tik URANTAI yra atsidavę Rojaus Trejybės vedimui iš vidaus, ir dėl to garbina Rojaus Trejybę, ir išpažįsta savo DVASINIU PATYRIMU Rojaus Trejyhės gyvąją ir apreikštąją religiją - LAISVĄ NUO RITUALŲ - ir turi Rojaus Trejybės gyvąją šventovę VISŲ ŠVIESOS LABUI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas.
2012-07-02 16:49:17
Komentarai
Mano mylima Trejybe, šviesa mano akių,Ką aš be Tavęs daryčiau,
Su savo sielos silpnumu.
Tu manę paguodi,paremi tvirtai,
Kartu pakylam virš kasdienybės
Aukštai,aukštai.
Tėve-Rojaus Trejybe, šį rytmetį dar kartą tau dėkoju už nuostabius, gražius patyrimus,ypatingai garbinimo metu. Taip pat dėkoju Dvasinėms Būtybėms ir Esybėms, kurios sureguliavo dvasinius komunikavimu kanalus, nes jautėsi svečių gausa; jautėsi minties skaidrumas. Šį kartą garbinimas užtruko apie 40 minučių.
Prisimeni, Tėve, aš Tavęs prašiau palikti manę esamoje akimirkoje AMŽINAI?
Koks būtų nuostabus išėjimas!
O dabar ,Tu Tėve klausi:
-Ar nenorėčiau, kurį laiką pabūti švyturiu šioje sferoje?
Tėve, mano atsakymas būtų toks:
manoji valia, kad BŪTŲ TAVOJI VALIA. Amen.
Ir vis delto, dar kartą Tavęs Trejybe prašau:dar labiau įkvėpk visas Dangiškąsias Būtybes ir Esybes didesnei tarnystei mums, kad Jie savo impulsais žadintų mūsų planetos politikus, turtuolius, nes jų rankose yra šios planetos dvasinio ir materialaus vystymosi vairas. Tėve,Tu matai, kad Tavo valią trokšta vykdyti tik vargšų saujelė, tiek materialia tiek dvasine prasme.
Tegul įkvepia taip, kad atsivertu Tavo meilės virpesiams karo kurstytojai; tam, kad pasibaigtų brolžudiški karai, kad vaikai gimtų ne karo mėsmalei, o taikai ir ramybei, laimei, gėrio ir grožio kūrybai kartu su Tavimi; kad nikotinas, alkoholis, narkotikai dingtu nuo žemės paviršiaus vieną kartą ir visiems laikams.
Trejybe, žvelgdama pro tavo akis,aš matau mūsų Urantiją saulėtą, su žydinčiais sodais ir jų nuostabiausiais kvapais, matau laimingas šeimas, supratingumu ir meile apsuptus vaikus, matau senolius laiminančius krykštaujančius anūkus; senolius besirengiančius ramiam mirties miegui, tam, kad atsibustu amžinam gyvenimui; jų veiduose neatsispindi jokia abejonė.
Aš esu daugiau,negu įsitikinusi, kad šitos, ateities vizijos bus įgyvendintos, bet, tik kartu su Tavimi.
Garbė ir Šlovė Tau,mylima Trejybe.
Amen.
Visiems linkiu geros ir prasmingos dienos;
linkiu Rojaus Trejybės palaimos.
Su meile,
IRENA
2013-03-09 11:03:55
Mylima Rojaus Trejybe, mano ir mūsų visų Dieviškieji Rojaus Tėvai, sveikinu jus šį rytmetį žvarboka; šį kartą-džiugia ir meilės kupina širdimi.
Tėve tai pirmas kartas, po 34 metų, galimą sakyti, ištisos kančios, atsibudau gerai išsimiegojusi, su didžiuliu ir nuoširdžiu noru pasidžiaugti su Tavimi, padėkoti Tau.
Tėve, nejaugi mes kartu praėjome šitokį KELIĄ?
Praėjome visus tuos "devynis pragaro ratus?
Ar prisimeni, mylima Trejybe tą, mano vestuvinės dienos rytmetį?
Baisesnės dienos aš savo gyvenime neturėjau.
Dabar jau suvokiau; Tai Tu, tą naktį prieš vestuves miegoti man neleidai; ir vis šnabždėjai: KĄ TU DARAI? KĄ TU DARAI? KĄ TU DARAI?
Nesuvokiau tada ir niekas nepasakė man, kad TU esi gyvas ir realus; kad TU nesi kažkur toli, arba kažkur labai aukštai, kad TU esi mano Tėvas ir ESI čia pat, manoj širdį.
Šito nepasakė nė vienas kunigas, nors anais laikais, nuo pat vaikystės, buvau be galo pamaldi ir bijanti bausmės Tavosios; šito nepasakė nė vienas aiškiaregis, ar dvasinis vedlys.
Baimė neleido, tą lemtingą naktį, tavo Tėviško perspėjimo suvokti.
Pasekmės, šito neišmintingo apsisprendimo mums abiems nelengvos buvo.
Trejybe,ar TU dar nepavargai auklėdama manę?
Juokiesi!
Ir aš juokauju,šį kartą, drąsiai ir viešai.
Atsakymus suradau URANTIJOS KNYGOJE.
Tame Penktame Epochiniame, mūsų planetai Apreiškime, suradau atsakymus: kodel mano visas gyvenimas pavirto į ištisą dramą; kodel tas gyvenimas tapo VIENA, IŠTISA, DIDŽIULE KLAIDA, del kurios iki vakar dienos graužiau savę, nors jau penkis metus buvau urantiniame kelyje.
O, pasirodo, kad priežastis, kaip trys kapeikos buvo paprasta: į savo širdį TAVĘS GYVOJO NEĮSILEIDAU. Nors žinių bagažą apie Tavę ,gana nemažą sukaupiau.
Kaip Tu Trejybe rūpinais manim.
Žadinai manę per Algimantą, per urantus,per Apreiškimus:"Kalbu jums vėl" ir "Akimirkos Amžinybė".Tu tikrai ESI nepavargstantis.
Ačiū Tau,mylima Trejybe.
Ačiū jums mano broliai,mano mielos sesės.
Mes visi Esame viena šeima.
Mano sieloj,šįryt šventė;Trejybe-pasidžiaugime kartu!
A V E V I T A !
Visiems linkiu geros, prasmingos dienos ir Dieviškųjų Rojaus Tėvų palaimos.
Su meile,
IRENA
2013-02-21 09:27:24
Perskaiciusi sita melaginga straipsni patyriau labai dideli nusivylima, mane net pykinti pradejo nuo to jausmo, kuris pateko i mano vidu.Ta musu sielos sese net nezino kaip uzrasyti Urantijos Knygos pavadinima. Ji net nezino , kad knyga vadinasi Urantijos Knyga, ka jau bekalbeti apie visa turini. Nesigilinau visai ka raso,net nuo pradziu jauciau – melas.
Ir tada prisiminiau dar tuos laikus, kai kas nors kur nors isniekindavo vadinama svenciausia sakramenta. Taip budavo pranesama per Amerikos arba Europos radija. Mano seimoje budavo mirtina tyla, tik kartais budavo pasakomi tokie nuosprendziai kaip: oi Dievas jam parodys, zodziu Dievas - baudejas. Man apimdavo didele baime uz ta zmogu, nieko daugiau nejausdavau tik baime, net pagalvojusi apie ji, man eidavo siurpas per kuna, kaip greitu laiku ji pagaus kokia tai nelaime.
Ir po sito straipsnio jauciau bjauru jausma - baimes jausma uz ta rasinetoja, uz jos izulia ‘drasa’ skleisti mela apie Zmogu, kuris moko gyventi Tiesoje, su Meile, kurios negalima gauti is niekur, tik is Meiles Saltinio – Rojaus Trejybes. Galima daug tiesu perskaityti is begales gausybes knygu, net is tu paciu saltiniu kaip Urantijos Knyga ar Jezus Kristus ‘Kalbu Jums Vel’, bet tikrasis patyrimas prasideda nuo sirdies, kai pradedi jausti sirdimi ir pradedi atskirti tuos energetinius virpesius savo vidumi. Mums visiems dar tik pradzia ir smeisti gali pasisekti, bet musu juk dauges. Saltas dusas yra gerai net materialia prasme, nes jis grudina materialia forma – kuna ir apsaugo nuo ligu.
Siandien mes jau mokomes pazinti priezsaties-veiksmo-pasekmes desni - Meiles desni, kurio deka ir sukasi visa Kurinija ir jis veikia kiekviena sekunde. Straipsnio autore, nieko apie tai nezino, nezino, nes niekur niekas to nemoko. Siandien mes jau zinome, kad kiekviena mintis, net neuzbaigta mintis taip pat yra mintis. Ir ji turi pasekmes. Turi visiems iskaitant ir straipsnio autore.
Mes taip pat puikiai jau zinome ir taikome praktikoje malda, kuri isvalo – valo ta egzistuojancia tamsa, kuri yra cia, musu sitoje planetoje, todel nieko nelieka kaip tik griebtis to galingiausio ginklo ir dar nuosirdziau melstis uz visus kataliku baznycios tamsuolius – tuos, kurie ja lanko ir tuos, kurie ja veda.
Gerai prisimenu sventes ir klebono veida pries jas, kai dar net nenuejus tu misiu laikyti, net pirmuju, o ju buna per sventes paprastai trys, jau mintyse svajodavo, kad tai paskutines, kad paskui galetu valgyti ir gerti ir atsipalaiduoti, atsipalaiduoti geriant vyna. Zmogus ka tik bendravo su paciu Auksciausiu, atkure, kaip jie sako Jezaus auka ir sitaip pavargo, kai urantas nuosirdzia malda pasiekia tokia busena, kuri uzpildo ir grazina prarasta energija.
Kai pries pora metu atvaziavau i Vilniu ir po keliones buvau isvargusi, nes visa kelia vaziavome masina ir stojome tik degalinese degalu,koks ten miegas ant ratu, o pas mano dede dar langai i gatve ir ten barai iki isnaktu veikia, o pasku jaunimas dar stugauja iki ankstyvu ryto valandu – likau be miego. Keliausi vaziuoti i Sventove ir vos nusedejau troleibuse. Po Gyvuju pamaldu Rojaus Trejybes Sventoveje pamirsau viska, kad buvau kelioneje, kad nakti taip pat nemiegojau. Dar visa likusia diena bendravau su urantais ir tik vakare apie sesta grizau pas Liuda ir begeriant arbata prisiminiau, kad tureciau jaustis blogai, griuti ir vos sedeti ant kedes, bet taip nebuvo. Mano kunas buvo pilnas jegu ir jokio nuovargio. Uzpildytas energija. Tai man buvo naujas ir kokybiskas patyrimas, kuris kele nuostaba, dziaugsma ir parode dar karta sito kelio gyvuma ir tikruma.
O atvaziavusi visada einu pasitikrinti dantu pas savo dantu gydytoja Silaleje. Penktadieni turejau vaziuoti i Kauna, kad sestadieni sudalyvauti gyvosiose pamaldose Vilniaus Sventoveje, o dar sekmadieni grizti atgal i Kauna, kad ten pasimelsti su visais ir pirmadieni - pas savo mama Zemaitijoje. Tai sukdama visa sita rata, pries kelione i Kauna, penktadieni uzbegau pas dantiste ir diena pries tai man pradejo tinti dantenos prie danties, kuris yra net karunuotas. Tai penktadieni gydytoja padare rentgena ir pasake, kad kai grisiu is Vilniaus reikes prapjauti, nes kaupiasi puliai. Man taip niekada nera buve ir mane apeme toks kaip ir nusivylimas. Ji man liepe skalauti ir dave kazkokio skyscio ir dar tepalo, jei pradetu skaudeti. As jai padekojau ir pasakiau, kad naudosiu KITAS PRIEMONES, kurios man pades. Kad Rojaus Trejybe mums suteikia sveikata jos net neprasius, bet pasiimti ja reikia nuosirdumo, daug daug nuosirdumo ir tai ka mes vadiname atsiverimo. Vienam ta pasiekti sunku, todel garbinant ir meldziantis buriui zmoniu pagereja imlumas, o kiek dar Dvasiniu Butybiu prisijungia mes juk nelabai ir zinome. As taip tikejau ta galia , kuri buna Sventoveje pakelus zmoniu skaiciu kvadratu, kad man tikrai nereikes pjauti dantenu. Taip ir buvo, jau po sestadienio pamaldu pajauciau, kad mano dantena ‘sustojo’, o po Kauno Sventoves sumazejo, o kai pirmadieni uzbegau pas dantiste, man ir i kede sesti nereikejo. Ibegau i vidu net nieko nelaukusi, tik zmonems pasakiau, kad noriu pasakyti gydytojai, kad man nereikes jos pagalbos. Stovint ji apziurejo danti, nes kedeje buvo pacientas, buves mano klasiokas, kurio nemaciau veik nuo mokyklos baigimo laiku. Ji paziurejo ir sako: grazu, nieko neliko, tai matai kaip buna. O faktas buvo, kad pas mane neliko jokios dantenu patinimo zymes ir as laiminga isbegau, kad neturkdyti jos ir nelaikyti zmoniu, nes isiverziau tai be eiles.:(
O koks yra skirtumas tarp musu urantu ir ritualiniu baznyciu, vieni zaidzia su zaislais – simboliais ir tiki, kad jie turi buti per amzius.
O urantas, net ir smeiziamas patiria meile is meiles Saltinio ir Centro, kuriuo taip pat gali pradeti naudotis ir paskalu portalo veikejai is delfi, bet tam reikia nuosirdumo, ir kitame matyti dvasios broli.
Rita
2013-02-14 00:33:31
Mane taip pat palietė straipsnis kitoje internetinėje svetainėje apie urantus su tokiu lengvabūdišku pateikimu, net neįsigilinant į esmę, net nesuvokiant giluminės prasmės, o ką jau bekalbėti apie giluminį patyrimą, kurį suteikia Rojaus Treyjbė. Man toks jausmas, kad straipsnio autorė išviso tokiomis temomis neturi kompetencijos rašinėti, nes visiškai neturi dvasinio supratimo, net nesusipažinusi su apreiškimais ir urantų mokymais. Kaip tai man pasirodė kaip mažos mergaitės rašinėlis, kurio ji pati taip ir nesuprato ir dar ilgai nesupras, nes dvasinės šviesa neįteka vienu telefoniniu skambučiu, o vėliau kito žmogaus, pasivadinusio egzorcistu, nuomonės perteikimu. Ir aš pamaniau, koks turi būti dar nesubrendęs žmogus, kad rašytų tai, ko nesuvokia, kad rašytų žodžius, nesuprasdama tų žodžių tikrosios prasmės. Ir paskui mąsčiau, kad dar už tai straipsnio autorė gaus atlyginimą! Po straipsnio iškart kilo mintys apie Jėzų, kuomet žmonės nesuprato jo mokymų ir todėl nužudė iš neišmanymo.
Bet eidamas gyvuoju keliu, kurį skleidžia urantai, aš vis giliau apmąstau, kad tai ir yra Jėzaus gyvas kelias - įtikėjimo į Rojaus Trejybę kelias per patyrimą. Jėzus nemokė lankyti mišių, bet mokė bendrauti su Tėvu. Ir esu įsitikinęs,kad paprasti katalikai išviso net nesupranta, kas yra dvasinė komunija, nes jos nepatiria jų dvasia. Nepatiria per mišias jokios dvasinės komunijos, nes ostija - materialus paplotėlis, kurį tikintieji priima burna nėra
dvasinė komunija, tai yra kaip simbolis, bet jokiu būdu nėra dvasinė komunija. Ir tuo žmogus yra suklaidinamas. Ir aš esu bendravęs su save pasivadinusiais egzorcistais, kurie neva išvarinėja demonus ir žinau, kad jie viską daro per Jėzų Kristų, kai tuo tarpu urantai, turi Rojaus Trejybės Šviesą - ne tik Vietinės Visatos Sukūrėjo, bet visos Kūrinijos Šaltinio Šviesą.
Jeigu ne urantai, žmogus neturėtų galimybės pasirinkti ryškesnės šviesos, o aš žinau, kad žmonės lankydamai mišias nepatiria dvasinės gerovės ir todėl jie net nežino kas yra Gyvoji Religija. Kuomet bendrauju su žmonėmis, aš
matau, kad retas kuris turi dvasinę gelmę. O dvasinė gelmė žmoguje atsispindi nuoširdumu, gėrio motyvais, noru patirti brolystę vidumi.
"Jėzus iš savo pasekėjų nereikalavo, kad jie periodiškai susirinktų ir ištartų žodžius tam tikra forma, kurie reikštų jų bendrus įsitikinimus. Jis tiktai jiems liepė susirinkti draugėn tam, jog realiai, ką nors darytų -valgytų bendrą vakarienę jo savęs padovanojimo gyvenimo Urantijoje atminimui",(Urantijos Knyga 1091-09). Jeigu šitą pastraipą tikintieji krikščionys suprastų gilumine prasme, tai jie tikrai atsimerktų. Bet kaip jie atsimerks, jeigu yra vedami neatsmerkusių dvasinių vedlių, pasivadinusių kunigais, vyskupais, kardinolais. Sutanos užsidėjimas nereiškia dvasinės regos, dvasinės įžvalgos, o ką jau kalbėti apie Rojaus Trejybės atradimą savyje, kurią taip nuostabiai galima patirti Rojaus Trejybės Šventovėje savo tikrąją dvasine asmenybės dovana. Tai yra sūnystės ir tėvystės sąmonės dvasinis patyrimas, dvasinės komunijos dėka per atsivėrimą Rojaus Trejybei. Ir kuomet patiri, kad taip, ištikrųjų manyje gyvena Rojaus Trejybės padovanotas fragmentas, tuomet įgyji sūnaus ar dukros dvasinį patyrimą su Rojaus Trejybe. O be šitokio patyrimo, tai žmogus kalba apie kažkokį nuodėmių atpirkimą Jėzaus Kristaus krauju, kuomet darosi klaiku klausyti.
Gatvėje žmogus manęs klausia - ar aš tikiu, kad Jėzus Kristus numirė už mano nuodėmes. Sakau - netikiu. Jisai man sako - tai tau viskas, vartai į dangų uždaryti, eisi į pragarą. Ir jeigu aš garsiai balsu neišpažinsiu, jog Kirstus yra mano Viešpats ir jeigu nepripažinsiu, kad numirė už mano nuodėmes, tai mano siela nebus išgelbėta. Tai štai, žmogus dar nesupranta ką kalba, nors sako, kad jis skelbia Dievo žodį ir atvertęs kurį nors Biblijos puslapį
greitai pacituoja koks jisai yra teisus. Tai dabar, Rojaus Trejybės šviesoje, kada yra urantų toks nuostabus šviesos paskleidimas, tai argi tai nekelia juoko. Bet taip pat tam žmogui man kyla užuojauta vien dėl to, kad save yra įkalinęs Biblijos citatų narve - sako, "melstis reikia tik nusiėmus kepurę, arba vyras yra šeimos galva". Tai dabar kai esu pasigilinęs ir gilinuosi į Urantijos Knygą, ypatingai man didelį poveikį davusį Jėzaus Kirstaus apreiškimą "Kalbu Jums Vėl", tai šito žmogaus žodžiai ir nuostatos yra visiškai prasilenkiančios su tikrove. Nors man patiko šio žmogaus drąsa, bet jinai buvo be išminties ir be tos dvasinės gelmės, kuri mane paperka ir kuri ramina iš vidaus.
Kitas atvejis - telefonu manęs klausia, ar aš tikiu, kad Biblija yra Dievo žodis. Sakau - ne. Bet aš jo klausiu, ar tu supranti evangelijos esmę ir prašau paaiškinti kaip jis supranta Naujojo Testamento esmę, ir ką ji
jam suteikia ir kaip pasireiškia jam, kaip asmenybei. Sako, esmė tokia, kad Kristus nuplovė mūsų nuodėmes. Štai ir vėl galvoju, koks klaidinantis teiginys ir bus to teiginio pasekmės, kurios sielos neišlaisvins, o dar daugiau surakins. Su tokia Kristaus atpirkimo, ir dar jo krauju, doktrina žmogus yra NELAISVĖJE. Jis yra savo pačio ir dvasinių dabartinių kunigų iškastoje duobėje, į kurią įkrito ir iš ten neišlipa. Ir vėlgi kai pažvelgi į tai, kuo žmogus vadovaujasi, kuo remiasi, tai matai, kad jam reikia Rojaus Trejybės Šviesos mokymų, jam reikia Rojaus Trejybės Gyvosios Religijos ir Rojaus Trejybės Gyvųjų pamaldų, nes tik čia aš radau tokią šviesą, kuri atgaivina. Rojaus Trejybės šviesos gyvas
pasireiškiams žmoguje tirpina jo klaidingų sprendimų pasekmes, tirpina pasamoninę baimę. O dvasinė šviesa yra dvasios FIZINIS pasireiškimas per žmogaus dvasinę širdį - per atvertą sielą Kūrėjui, meilės virpesių pavidalu. Bet vėliau galvojau, kaip aš čia pirmą kartą pasakiau, kad Biblija nėra Dievo žodis, kaip man čia taip. Bet "religinių sampratų intelektualus sustabarėjimas yra tolygus mirčiai",(1120-5-5). Ši citata iš Urantijos Knygos kalba net apie dvasinę mirtį, kuri yra sustabarėjusių dogmų pasekmė, kai žmogus jomis tiki ir vadovaujasi, bet neturi gyvasties ir tiesos pažinimo per patyrimą savuoju dvasiniu Aš.
Pažvelkime į šią citatą iš Urantijos Knygos "Seniai laikas žmogui pajusti tokį religinį patyrimą, kuris būtų toks asmeninis ir toks kilnus, kad jį galėtų įgyvendinti ir išreikšti tiktai "tokie jausmai, kurie glūdi perdaug
giliai, kad juos būtų galima išreikšti žodžiais".(1091-8-4). Štai, kol žmogus neturės dvasinės komunijos su Rojaus Trejybe patyrimo gelmės, tol jis nesupras, kas gi čia per Rojaus Trejybės Religija. O tai yra nuostabi religija. Tai yra pačios ryškiausios šviesos įsisavinimo per dvasinį atsivėrimą kelias ir jis yra gavasis kelias. Ir man patinka, kai Urantijos Knygoje aš randu daugelyje vietų parašyta, kad tai yra "labiausiai jaudinantis patyrimas", koks tik
gali būti mirtingojo kylančiojo tvarinio - jo asmenybei patyrimas pačioje pradinėje evoliucijos stadijoje - "Mirtingojo egzistenciją reikia įsivaizduoti kaip susidedančią iš intriguojančio ir jaudinančio patyrimo, kada tikrovė yra suvokiama kaip žmogiškojo siekio į viršų ir dieviškojo ir išgelbstinčio sieko į apačią susitikimas", (1125-5-4). Tai nuostabi citata, kuomet galime žvelgti per Rojaus Trejybės Šventovėje patyrimus.
"Tiktai tikroji asmeninio dvasinio patyrimo religija gali veikti naudingai ir kūrybingai civilizacijos dabartinėmis krizės sąlygomis" (1087-4-2), o institucinė sudogmatinta dabarintė bažnyčia "nepajėgi sukelti įkvėpimo"
žmogaus širdyje. Aš katalikų bažnyčioje vykstančias mišias ir apeigas žinau ir esu su jomis susipažinęs ir žinau, kad tai žmogaus dvasios energijos neišlaisvina, tai yra neatveria žmogaus dvasinės asmenybės gelmės. O "dvasinis patyrimas individui atskleidžia tikrąsias gyvenimo vertybes" (1098-1-1), todėl be dvasinės komunijos su Asmenybės Šaltiniu - Rojaus Trejybe, žmogus niekaip nesupras tų vertybių, nes jas suteikia savo gyva meilės virpesių banga Kūrėjas
žmogui. Ir man nuostabu, kad ši Gyvoji religija žmogų veda per patyrimą "iš baimės vergystės į dieviškosios sūnystės laisvę",(1099-1-1). Štai kas yra laisvė - gyvu patyrimu ir gyvu įtikėjimu -per patyrimą tapti sūnumi ar dukra dvasioje.
Ir kuomet žmogus mano, kad jeigu jis lanko bažnyčią, lanko mišias, tai jis jau "grįžo pas Dievą arb grįžo pas Tėvą" - tai pačio savęs apgaulė, nes grįžimas pas Tėvą-Rojaus Trejybę yra dvasinis grįžimas - savo valią suliejus su Kūrėjo valia, tai yra gyvu įtikėjimu prispildant Rojaus Trejybės šviesos virpesių ir gyvenant ta dvasinio turinio gelme kasdien. Tik per dvasinį atsivėrimą žmogus grįžta pas Kūrėją, tik per dvasinį virpesių susiderinimą su Rojaus Trejybe ir gyvenant Rojaus Trejybės ritmu žmogus yra grįžęs pas Kūrėją, kuomet žmogus jaučia viduje tikrą jausmą-būseną, kuri nėra emocijos, bet stabilumas, ramybė, užtikrintumas, tiesos pojūtis, tikrovės pojūtis.
Todėl iš tikrųjų aš džiaugiuosi, kad turime tokią šviesą ne kažkur Indijoje, bet Lietuvoje - Rojaus Trejybės šviesą. Rojaus Trejybės Religija suteikia gyvą kibirkštį žmoguje, kad jis išsitiestų, kad astatytų orumą, kad gyventų
šviesos gyvenimą dvasiniame ryšyje su Kūrėju. Kiekvienas turime galimybę patirti nuostabiai transformuojančią žmogaus vidinės būsenos patyrimą į tas dieviškąsias Rojaus Trejybės savybes. Bet štai, man patinka kai kurios Urantijos Knygoje pateikiamos citatos, kurias noriu pateikti, tokia kaip ši - "norint įsiveržti į naujus patyrimo lygius ir pamėginti ištyrinėti intelektualaus gyvenimo nežinomas sferas būtina drąsa",(1114-1-1). Todėl mąstydamas apie tuos žmonės, kurie vadovaujasi Kirstaus atpirkimo krauju nuostata ir save apgavo, aš matau, kad nauji šviesos patyrimo lygiai jiems bus įmanomi per drąsą, kurią taip pat suteika Rojaus Trejybės gyvybinė išraiška žmoguje, kuomet dvasinė šviesa ištirpins tą iliuzinį žmogaus pasąmonėje esančią tamsą - klaidingus teiginius, įsitikinimus, kurie nėra tikrovė, kurie žmogų laiko dvasinės mirties būsenoje.
Būkime gyvajame kelyje. Tapkime gyvais Rojaus Trejybės vaikais. Atverkime save, kad Rojaus Trejybės šviesa būtų gyva mūsų širdyse, nes įsitikinau, kad dvasinė brolystė įmanoma tik per Rojaus Trejybės atradimą savyje, kad nebūtų tokių vaikiškų straipsnių, kuriuos liūdna skaityti matant žmonių dvasinį aklumą.
"Didelio proto nereikia tam, kad būtų ieškoma trūkumų, kad būtų pateikiami klausimai, arba kad būtų reiškiami prieštaravimai. Bet iš tiesų reikia aštraus proto tam, kad šitie klausimai būtų atsakyti ir šitie sunkumai būtų išspręsti",(1126-6-4).
Mantas
2013-02-13 17:26:09
"Dvasiškai aklas individas,kuris logiškai vadovaujasi moksliniu diktatu,visuomeninėmis nuostatomis,ir religine dogma,atsiduria didžiuliame pavojuje,kad paaukos savo moralinę laisvę ir praras savo dvasinę nepriklausomybę.Tokia siela turi lemtį tapti intelektualia papūga,visuomeniniu automatu,ir religinės valdžios vergu." Urantijos Knyga 1458-02.
Šitaip pasakė Jėzus Mardusui, cinikų vadovui,savo viešnagės Romoje metu.Tai buvo pasakyta prieš du tūkstančius metų,bet kaip tai tinka šiam laikmečiui. Turi tik stebėtis.
Skaitant Urantijos Knygos IV dalį ateina mintis:kaip įžvalgiai Gabrielis parinko sferą mūsų Visatos mylimam Valdovui septintąjam savęs padovanojimui;tokiu būdu buvo išvengta, tokios didingos, ir visai Visatai svarbios Misijos, žlugimui.Tuometinėje imperijoje iš įvairių pasaulių kraštų,jauni ir pagyvenę susibūrimuose laisvai diskutuodavo apie Dievą, apie religijas.Dirva buvo paruošta tos TIKROS TIESOS sėjai.Sėjai, apie VIENA VIENINTELĮ DIEVĄ TĖVĄ-kaip visus savo vaikus MYLINTĮ TĖVĄ.Tikros sampratos apie visų tautų žmonių brolystę.
Jėzus dažnai melsdavosi SAVO TĖVUI.Tai reiškia,kad Jis nuolatos mintimis būdavo tampriame ryšyje SU SAVO TĖVU.Jis ir savo apaštalams patardavo palaikyti ryšį su Tėvu per maldą.
Mūsų laiku, net dvasiniuose forumuose diskutuojama apie viską,tik ne apie gyvą ryšį su Tėvu. O TĖVAS TIKRAI TROKŠTA GYVO BENDRAVIMO su, savo vaikais.Toks bendravimas, pirmiausiai, naudinga mums patiems. Tai vienintelis būdas išvaduoti planetos gyventojus iš susipainiojimų,o tai reiškia- IR IŠ KANČIŲ.
IRENA
2012-10-18 13:11:28
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]