Forumas: temos peržiūra
Urantų evoliucija - augimas Rojaus Trejybės meile ir šviesa
Mielieji, šįkart noriu pasidalinti su jumis visais, kurie einate gyvuoju keliu, tuo, kas mane džiugina labiausiai. Galbūt bus tiksliau, jeigu pasakysiu, jog šis jausmas yra gal ne tiek džiugesys, kiek DVASINIS ORUMAS VIDUJE. Čia turiu omenyje mūsų – urantų – gyvą dvasinę KOKYBĘ, kurią jaučiame savo BŪSENA – kiekvienas pagal savo ĮTIKĖJIMO į Rojaus Trejybę ir PASITIKĖJIMĄ Rojaus Trejybe gelmę. Tačiau visi, visi iki vieno, galiu paliudyti savo dvasiniu asmeniu, savo dvasiniu aš, savo dvasine asmenybe, kad jis ar ji nepaprastai išplėtė savo sampratą tiek apie save, tiek apie Rojaus Trejybę, tiek apie DVASIAS, tiek apie gyvenimą po prisikėlimo, tiek apie Sūnų Kūrėją-Jėzų, tiek apie mūsų santykį, ir GYVĄ ryšį su Rojaus Trejybe, ir su Jėzumi, tiek apie kūriniją, tiek apie kūrinijos dvasinę ŠEIMĄ, ir mūsų buvimo dvasinės šeimos PILNATEISIAIS nariais jau dabar.
Žmonija negali atsidžiaugti, kiek daug jai davė kompiuterio, interneto, ir mobilaus telefono atsiradimas. Tačiau, kada aš sulyginu savo paties dvasinę pažangą, kuri prasidėjo tragiškomis sausio įvykių dienomis, kada 1991 metais, kai buvo užgrobta tuo metu vienintelė televizijos ir radijo kompanija, kurioje aš tuo metu ir dirbau, tai manyje esanti GYVOJI DVASINĖ šviesa tūkstančius kartų pranoksta žmonijos taip giriamas kompiuterio, interneto, ir mobilaus telefono dovanas, IR JŲ TEIKIAMUS MALONUMUS IR PATOGUMUS. Jos tiesiog nesulyginamos, ir iš esmės naikina civilizaciją kaip stipriausi nuodai, tik žmonės šito dar nemato, ir džiaugiasi NEGYVAIS BLIZGUČIAIS, PATYS PAVIRSDAMI VIS LABIAU PANAŠIAIS Į ZOMBIUS.
Taigi, ką aš galėjau pasakyti apie dvasinį gyvenimą, apie dvasingumą, apie gėrį, grožį, meilę, gailestingumą, gailestį, blogį, nuodėmę, maištą, savanaudiškumą, prievartą, energetinius-informacinius virpesius, ligas, pagijimą iš jų, žmogų, dvasią, Dievą prieš dvidešimt metų? Iš esmės NIEKO. NORS IR LABAI DOMĖJAUSI EZOTERINIAIS DALYKAIS, TAČIAU GALVOJE BUVO VISKAS SUJAUKTA, IR VIEŠPATAVO REINKARNACIJA BEI KARMA.
Naujojo Testamento perskaitymas mane paveikė net neigiamai, o ne teigiamai, niekaip – TUO METU – nepajėgiau suprasti, KODĖL gi Jėzus, būdamas Dievo Sūnumi, neparodė visiems jį nukryžiavusiems, koks jis gali būti galingas, net ir toks, kai Lozorių buvo prikėlęs iš mirties miego, o štai pats dėl savęs NEPAJĖGUS padaryti tiek, kad išsivaduotų iš kančios ant kryžiaus ir net kitiems parodytų, ko gali ir kiti laukti, jeigu šitaip neteisingai nekaltą žudo. Aš negalėjau suvokti, KAIP GALIMA ŽUDYTI NEKALTĄ. Man atrodė, kad šitoje knygelėje kažkokia padaryta klaida, juk sveikai, net ir vien tik logiškai mąstantys žmonės šitaip nesielgia, o čia dar gi ne vienas teisė Jėzų, ir NĖ VIENAS nerado jo kaltės tokios, kad būtų galima jam atimti gyvybę, ir vis tiek ją atėmė.
Aš vis sugrįždavau prie Naujojo Testamento skaitymo, tikėdamasis, kad tikriausiai aš kažką blogai pats perskaičiau, juk negali žmonės būti tokie bukapročiai, kad nematytų akivaizdaus žmogaus nekaltumo įrodymo, ir dabar štai skaitydamas tikrai perskaitysiu, kaip Jėzus buvo vis tik paleistas, o ne nukryžiuotas, arba Jėzus pats parodė savo galią ir išsigelbėjo, juk negali tokia neteisybė egzistuoti.
Ir kada vėl ir vėl man teko perskaityti tokią pačią tragišką Naujojo Testamento pabaigą, mano viduje buvo gili nuostata, kad Jėzus tikrai buvo KAŽKOKS NEPAPRASTAS žmogus, tik nesupratau, KOKS, kad jis dar buvo ir Dievo Sūnus, šito aš jau suprasti nepajėgiau iš viso, ką tai galėtų reikšti perdaug galvos ir nesukau. Man vis galvoje knibždėjo klausimai, kodėl jis taip neprotingai pasielgė, kad leidosi nukryžiuojamas, kai jo galios buvo tokios, kad jis būtų tikrai nupūtęs tolyn visus jį nukryžiavusius, kaip jis galėjo prisikelti, ir kur jis vis tik dėjosi, kada pakilo pas Tėvą iš dešinės, ir kodėl dar iš dešinės, o ne tiesiog pas Tėvą, ir galų gale, kur gi tas Tėvas, kaip ten pakilti?
Žodžiu, mano viduje buvo kažkokia neapibrėžta tuštuma, kurioje neradau jokio orientyro, jokio atskaitos taško, į ką būčiau galėjęs orientuotis. Kur sužinoti, ką nors daugiau, ką nors nuosekliau, kad nors kiek būtų aiškiau, kodėl apie Jėzų rašo net keli žmonės vieną ir tą patį, kodėl jiems neužteko jau kartą parašyto teksto, tegu ir tokio nerišlaus, tokio trūkinėjančio, be jokios sistemos, grynai eklektiško, tačiau ir kiti trys autoriai lygiai tokie patys nenuoseklūs, kam iš viso reikėjo taip rašyti nenuosekliai, ir dar keturiems autoriams?
Bažnyčios kunigų aiškinimai jokios šviesos man nesuteikė, nes iš pačios ankstyvosios vaikystės man išliko vienintelis prisiminimas, kaip jie vis kartoja – tai buvo Dievo žodis, ir nuolat kalba apie antrąjį Kristaus atėjimą, ir tada jau jis iš kapo prikels visus tikėjusius į Jėzų mirusiuosius, ir dar su kūnais. Man taip ir stovėjo tas vaizdas, kaip kažkodėl naktį, ne dieną, atsiveria kapų duobės, ir kyla gūdžioje tamsoje tie kūnai, vienas po kito, vienas šalia kito, ir visi juodi, be karstų, tiesiog kaip smilgos išsitiesę, ir kyla taip pat kažkodėl ne vertikaliai, o maždaug 45 laipsnių kampu. O štai kitiems yra parengtas pragaras – didžiuliai smalos katilai su verdančiais nusidėjėliais, aplipusiais raguotų ir uodeguotų velnių su šakėmis.
Toks yra kunigų ir Naujojo Testamento nuopelnas įvarant PASĄMONINĘ DIEVO BAIMĘ IR TAMSĄ kiekvienam, kuris jų klausosi, ir kuris skaito Naująjį Testamentą.
Todėl niekam ir galvos neskauda, kada tikinčiuosius vadina DIEVOBAIMINGAIS, o ne MYLINČIAIS ROJAUS TREJYBĘ, ATRASTĄ SAVYJE.
Ir ši klaiki tamsos naktis būtų visiškai paralyžiavusi ne tik mano protą, bet ir DVASIĄ. Kokia tai būtų buvusi tragedija – būti tamsos ir baimės nelaisvėje, kokioje šiandien ir yra katalikai, protestantai, mormonai, ir krikščioniškosios religijos VISŲ KITŲ sektų nariai, budistai, musulmonai, žodžiu, visų iki vienos evoliucinių religijų tikintieji, kurie VISI yra dar taip – pagal atliekamus negyvus ir materialius ritualus – susiskaldę į sektas, kad tarpusavyje nuolat kovoja dėl savosios viršenybės. Ir nors Rojaus Trejybė yra gyva, ir su meile nuolat lieja šviesą, bet jie VISI net nesuvokia, KAS yra TOJI Rojaus Trejybė, KURI YRA IR JŲ VIDUJE, o jie tai net neigia, ir vis atkakliai ir toliau laikosi įsitvėrę savosios tamsos skverno, kad tokios dvasios tamsos gūdumos žmonija dar nežinojo per savo visą vieno milijono gyvenimo ir vystymosi Urantijoje istoriją.
Dabar žmonija daro viską, kad tik kenktų pati sau – savo dvasiniu aklumu, savo melu, savo dviveidiškumo kaukėmis, kurias dėvi ir kunigai, ir mokytojai, ir gydytojai, ir prezidentai, ir ministrai, ir tikintieji, ir net prieš savo vaikus, žmoną, vyrą, tėvą, motiną, draugus, bendradarbius, todėl jie ir gamina produkciją, kuri yra kenksminga valgyti, ir tą žino, ir vis tiek gamina, ir maitina vieni kitus, priima įvairias priesaikas, ir tuoj pat jas laužo, ir vėl prisiekia, renkasi gyvenimo būdą ir profesiją tokią, kuri ne tik ne prie širdies, bet dar kelia ir nepasitenkinimą, tik yra pelninga materialia prasme.
Tačiau ŠIANDIEN mūsų planetoje JAU YRA GYVOJI ŠVIESA, ŠIANDIEN YRA GYVASIS KELIAS, ŠIANDIEN YRA ROJAUS TREJYBĖS GYVOJI ŠVENTOVĖ IR GYVOJI RELIGIJA, ŠIANDIEN YRA URANTAI, ATRADĘ ROJAUS TREJYBĖS TRIS REALIUS ASMENIS – TĖVĄ, AMŽINĄJĮ SŪNŲ-MOTINĄ-BROLĮ, IR BEGALINĘ DVASIĄ-MOTINĄ-SESĘ – SAVO VIDUJE, IR BŪTENT TOKIU BŪDU PATYS TAPĘ GYVĄJA ŠVIESA URANTIJOJE, KAD APŠVIESTŲ VISUS, NUOŠIRDŽIAI IEŠKANČIUS GYVOSIOS ŠVIESOS, NES URANTAI YRA ROJAUS TREJYBĖS SŪNŪS IR DUKROS. O tai jau visiškai nauja KOKYBĖ, KOKIOS NIEKADA ŽMONIJA DAR NEBUVO PATYRUSI.
Būtent urantų gyvasis kelias visiems laikams nutraukė tą tamsos iliuziją, kurią iki tol skelbė KUNIGAI, žmonijos VISOS religijos, mėgindamos aiškinti, kas gi laukia po vadinamos materialios mirties, mėgindamos teigti tai, ko pačios nesuvokė, ir dėl to taip ir neišsilaisvino, ir tikinčiųjų neišlaisvino, iš NEGYVŲ RITUALŲ IR PAINIŲ DOGMŲ.
Kada jau dešimt metų vyksta gyvosios pamaldos Rojaus Trejybės gyvojoje šventovėje, kada vyksta dvasinių mokytojų rengimas, aš matau, kokią milžinišką pažangą padarė urantai savo gilumine įžvalga, kuri papildo pačią Urantijos Knygą, ją išplečia, kaip pirmyn pažengė urantų malda, ne vien tik tariamais maldos žodžiais, bet ir maldos intencija bei asmens būsena pačios maldos net už Rojaus Trejybę akimirką, ir ypač Rojaus Trejybės garbinimo ir šlovinimo metu; kokia milžiniška šviesa gyvajame kelyje tapo urantai, kurie vis drąsiau kalba apie Rojaus Trejybę ne tik tarpusavyje, bet ir savo aplinkoje, kuri ir toliau gyvena tamsoje ir neko nežino apie GYVOJO kelio buvimą. Ir jų patyrimai vienu aspektu yra labai panašūs – kada jie susiduria su tais, kurie dvasinės šviesos neieško NUOŠIRDŽIAI, tuomet pačius urantus apkaltina lygiai taip, kaip prieš du tūkstančius metų apkaltino aplinka Jėzų už jo atneštą gerąją naujieną – Dievo TĖVYSTĘ, žmonių BROLYSTĘ, O MES – URANTAI – JAU SAKOME – ROJAUS TREJYBĖS TĖVYSTĖ IR MOTINYSTĖ, IR ŽMONIŲ, SIELŲ, IR DVASIŲ BROLYSTĖ VISOS KŪRINIJOS DVASINĖJE ŠEIMOJE.
Ir niekada daugiau nebebus tokios tamsos, kokia BUVO VOS prieš du dešimtmečius, kol dar nebuvo urantų, nes BŪTENT JIE praskynė šitos tirštos tamsos iki tol egzistavusį visuminį blogio lauką Rojaus Trejybės Meile ir Šviesa – GYVA IR PATIRIAMA MEILE IR GYVA IR STIPRĖJANČIA ŠVIESA, KURIOS YRA NUSPALVINAMOS URANTŲ ASMENINIU PATYRIMU, IR ENERGIJOS VIRPESIAIS PASKLINDA Į APLINKĄ, Į VISĄ KŪRINIJĄ, pasklinda iš Vilniaus ir Kauno, iš Klaipėdos ir Telšių, iš Varėnos ir Druskininkų, iš Švedijos ir Airijos, iš Londono ir Amerikos, iš Darsūniškio ir Plungės, iš Gargždų ir Utenos, iš Vokietijos ir Švedijos, ir iš daugybės kitų vietų, kurių NĖ VIENOS NEBUVO PRIEŠ DVIDEŠIMT METŲ, NES TEN NEBUVO NĖ VIENO URANTO, KAIP IR PATIES ŽODŽIO URANTAI DAR NIEKAS TUO METU NEŽINOJO. To nebuvo, o šiandien yra. Tai NAUJOJO VISATOS AMŽIAUS AUŠRA VISAI KŪRINIJAI. Tai argi galima su šituo net lyginti kompiuterio, interneto, ir mobilaus telefono atsiradimą. Niekaip negalima, nes tai du skirtingi, tiesiog nepalyginami dydžiai – vienas gyvas, kitas ne, vienas kosminio dydžio, kitas tik buitinio, ir dar be dvasinio turinio. Todėl dabar taip daugelio pamėgtas šias materialias dovanas urantai turės dar pripildyti gyvybingo dvasinio turinio, kad visi šitie pasiekimai būtų panaudojami HARMONINGAI VISŲ ŠVIESOS LABUI.
Ir tas bus pasiekta tik suliejus urantams savo valią su Rojaus Trejybės valia.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2012-12-12 13:38:36
Komentarai
Kada Šeimininkas Sūnus Kūrėjas pasirinko mūsų pačią tamsiausią planetą įsikūnydamas kaip Jėzus iš Nazareto ir pademonstruodamas visai savo Visatai, o taip pat ir Kūrinijai, kad net ir tokioje tamsos apimtoje planetoje – dėl maišto prieš visos Kūrinijos Tėvus – galima nešti šviesą atsidavus Tėvo vedimui iš vidaus, ir užbaigęs savają misiją, o po to sugrįžęs į savąjį dvasinį statusą gavo visą valdžią savojoje Visatoje kurią pasidalino su savo partnere Dukra Kūrėja – jis sumanė Ištaisomojo Laikotarpio programą, kad kuo greičiau šviesa įsitvirtintų tarp mūsų. Tiek mūsų gimtojoje Urantijoje tiek planetose kurių vadovai nupuolė į tamsą, planetose esančiose Satanijos sistemoje. Ištaisomasis Laikotarpis prasideda kiekviename iš mūsų. Nuo mūsų kiekvieno atsivėrimo Kūrėjui-Rojaus Trejybei-AŠ ESU priklauso kokiu gi greičiu dvasinė šviesa įsiviešpataus mūsų visos planetos aplinkoje, o taip pat ir kiekvieno mūsų viduje. Tai mes, kiekvienas arba esame tas darbštuolis dvasinės šviesos skleidėjas taip reikalingas dabartinei aplinkai ar priešingai, užsimerkę save nardiname į civilizacijos gniaužtus kuri tik ir kėsinasi neišmintinguosius realiai pražudyti.Į mokyklą rytais aš niekada nevėluodavau, kaip ir nesu praleidusi nei vienos pamokos be tikrai rimtos pateisinamos priežasties, bet nebuvau ta super stropuolė mokinė ir labiau mėgdavau žiūrėti pro langą pamokų metu. Matomas vaizdas vis tas pats, bet vis tiek labiau dominantis nei tai kas vyksta klasėje. Bet dabar galiu sau drąsiai teigti – mokytis man patinka. Man miela studijuoti dvasinius – Urantijos Knyga, Rojaus Trejybė Akimirkos Amžinybė, Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl – apreiškimus ir Algimanto mokymus. Štai tikroji mokykla. Gyvoji mokykla. Dabar aš jau trokšte trokštu būti stropi mokinė ir ne dėl to, kad manęs kažkas to prašo ar liepia, o dėl to kad aš to noriu pati. Kas gali būti geriau už savyje patiriamą troškimą vis labiau pažinti aplinką ar net Kūrinijos kampelius kiek tai įmanoma mirtingojo dvasingėjančiam protui. O juk toks troškimas ateina per atsiveriantį mirtingojo vidų iš atrasto savyje Kūrėjo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Tik Tas dosnusis Kūrėjas taip gali pabudinti ir nuolat budina savo mylimą vaikelį – snaudžiančiame sužadinti žingeidumą, kad vis labiau patirčiau savyje gilėjantį meilės pojūtį, o iš to natūraliai ir suvokimą bei meilę supančiai aplinkai.
Kad aš būčiau tas mirtingasis, kurį būtų galima panaudoti Ištaisomojo Laikotarpio programoje Apvaizdai tenka įdėti daug darbo. Man yra tiksliai pagal poreikį sumodeliuojamos aplinkybės taip, kad aš prabilčiau šviesos žodžiu šalia esančiam. Bet vat, kad tai pastebėčiau-pajausčiau, jau reikalingos mano pačio didelės pastangos gilinant mano asmeninį ryšį su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Kad mano gyvenamas gyvenimas gyventųsi taip jog jis būtų pavyzdžiu kitiems mano dvasios broliams ir sesėms kurie mokysis iš manęs, mokysis iš manęs matydami, kad aš juos myliu, kad aš jau nebesu tas vabalėlis kurį jie anksčiau stengėsi sumindyti, jie matys ir mokysis matydami, kad aš esu ori Rojaus Trejybės-AŠ ESU dukra kuriai nėra baisios jokios sutinkamos negandos, aš drąsiai ir ryžtingai įveikiu bet kokius kliuvinius savajame kelyje. Kliuvinius kurie man pasitaiko tam, kad aš juos įveikčiau demonstruodama ištikimybę Rojaus Trejybei-AŠ ESU ir taip stiprėdama viduje net ir taip, kaip stiprėjo Jėzus Kristus mūsų planetoje gyvendamas savąjį gyvenimą su atrastu savyje Tėvu, kuriuo jis taip pasitikėjo ir kuris buvo jo vidinis vedlys. Taip išauš ir mano, mirtingojo evoliucinio tvarinio giluminio atsivėrimo valanda, kada ir aš būsiu viduje pastūmėta atlikti tą šviesos veiksmą tokį svarbų ir tokį reikalingą ne tiktai man pačiai kaip dvasinei asmenybei, bet ir taip reikalingą visiems tuo metu mane apsuptiems. Tai bus mano ir mano Tikrųjų Tėvų bendradarbiavimo akimirka ir ji išauš neišvengiamai, nes to trokšta mano Tėvas-Rojaus Trejybė-AŠ ESU, tai Jis yra man sumanęs pasireikšti kaip Jo vaikui kad aš nesibaimindama neščiau Jo tiesą ir šviesą ir neščiau ten, kur Jis mane nukreips. Mano, kaip dvasinio asmens pasireiškimas šiuometinėje aplinkoje ir yra Ištaisomojo Laikotarpio dalis programos kurią sumanė Šeimininkas Sūnus Kūrėjas su savo lygiaverte partnere Kuriančiąja Dvasia ir kurie taip su meile mus kiekvieną kviečia prisidėti šios programos įgyvendinime.
Su meile, Vita
vvita
2015-05-08 19:44:38
Kada aš einu gyvuoju Rojaus Trejybės keliu, nuolat pamąstau – kaip gera gyventi su Rojaus Trejybe atrasta viduje, kaip gera patirti pilnatvės ir ramybės būseną. Juk tai toks didelis kokybinis skirtumas tarp to, kaip aš dabar gyvenu ir jaučiuosi, ir tarp to, kaip gyvena, aš stebiu, aplink supantys žmonės. Štai kiekvieną rytą darbe prieš pradėdama dirbti pagarbinu Rojaus Trejybę ir pasikviečiu Ją bendradarbiauti kartu su manimi, kad galėčiau gerai atlikti savo darbą. Ir aš patiriu viduje raminimą, susikaupimą ir stimulą veikti kokybiškai. O juk anksčiau dar prieš kokius trejus metus man net minties nekilo, kad pradėti dienos darbus kartu su Rojaus Trejybe, tada aš galvodavau, kad užtenka namuose ir šventovėje Ją pagarbinti, bet darbas tai jau atskira sfera. Bet kada vis giliau atsivėriau, tuomet iš Rojaus Tėvų ėmiau gauti pamokymus, kad bet kokia veikla turi būti pripildyta Jų meilės, bet kokį darbą reikia pašvęsti Jiems, bendradarbiaujant kartu visų labui. Nė vienos veiklos sferos negalima atriekti kaip duonos riekės nuo viso duonos kepalo, nes gyvas gyvenimas yra gyvenamas kasdien ir kas akimirką su Rojaus Trejybe, būnant Joje ir patiriant Ją gyvai savo viduje. Šitas suvokimas manęs neužliejo iš karto, po gaunamų asmeninių gyvų pamokymų, juos dar reikėjo įsisavinti praktiškai veikiant. Ir kada vis daugiau dėjau pastangas gilindama šį gyvą ryšį, studijuodama dvasinės šviesos apreiškimus, lankydama Rojaus Trejybės Gyvąją Šventovę ir Urantijos grupės užsiėmimus, veikdama taip, kaip jaučiau vedimą iš vidaus, dabar matau, kaip per visą šį laiką prasiplėtė mano dvasinis žvilgsnis, mąstymas ir aplinkos vertinimas bei suvokimas, kaip tvirčiau aš jaučiuosi, kaip aptirpo baimės, praeities nuoskaudos, ir atsirado dvasinis žinojimas ir patyrimas kas aš esu ir dėl ko aš gyvenu Urantijoje. Atsirado savivertė ir dvasinio orumo pajautimas, pradėjo aiškėti amžinųjų dvasinių vertybių prasmė ir gelmė. Ir dar nuostabiau tai, kad aš vidumi jaučiu esanti gyva Rojaus Trejybės dukra, o Ji yra mano ir visų mūsų tikrieji Dvasiniai Tėvai. Be to, nė lakiausiose fantazijose neįsivaizdavau, kad įmanoma patirti gyvai meilę, ramybę, harmoniją, pakylėjimą, galią kaip dvasinę būseną visu savo atsivėrusiu vidumi, kad galima taip artimai ir šiltai patirti Rojaus Trejybės buvimą viduje! Tai kažkas nuostabiai naujo, ko nė viena žmonijos karta neturėjo galimybės patirti, suvokti iki šito momento!
Dabar gi, kada įkurta Rojaus Trejybės Gyvoji Šventovė ir pamaldos vyksta įvairiuose Lietuvos miestuose, ne tik Vilniuje ir Kaune, kada yra perteikti dvasinės šviesos apreiškimai, žmogui suteiktos visos galimybės atrasti Rojaus Trejybę savyje, kad pagaliau pabustų jo dvasia iš gilaus miego, kad pasijustų gyva ir laisva kaip paukštis sklendžiantis aukštai oro srovėse. Dabar žmogui reikia tik nuoširdaus noro ir nepabijoti įsiklausyti į savo vidų, nes Minties Derintojas kiekvieną veda iš vidaus link pačios ryškiausios šviesos ir tiesos, tik retai kuris kol kas dar išdrįsta ištiesti ranką ir pasisemti jos iš pačio Tiesos ir Šviesos Šaltinio. Žmogų kausto baimė ir visur aplinkoje tvyrantis pasimetimas, nerimas, skubėjimas, blaškymasis, pyktis, agresija, pavydas, vergovė, prievarta, neviltis, skausmas, tuštuma. Ir jis kaip voverė sukasi uždarame rate, pats save įkalinęs ir nematantis išeities iš tokios padėties. O išeitis yra, ir tas, kuris ima nuoširdžiai jos ieškoti, būtinai suranda. Juk kiekvienam žmogui padovanota laisva valia, jis turi galimybę rinktis kaip gyventi šį gyvenimą. Ir klaidingos per kartų kartas perduotos sampratos jį verčia išbandyti viską, kad kuo daugiau pamatytų gražių vaizdų keliaudamas iš vieno krašto į kitą, neramų savo protą patenkintų besaikiu maisto vartojimu, drabužių ir daiktų pirkimu, susigundęs daugybę skelbiamų akcijų, blaškydamasis ir tarp religijų, nes nė viena nepatenkina savo dvasiniu turiniu, nes nėra nė vienos gyvos, kuri užlietų žmogaus dvasinę asmenybę gyvybingu vandeniu ir pamaitintų gyvąja duona, nes tik Rojaus Trejybės apreikštoji religija yra gyva ir nėra žmogaus išmąstymų vaisius. Tik ji suteikia patirtinį ir asmeninį Rojaus Tėvų buvimo viduje patyrimą, o patyrimo perduoti kitam neįmanoma, jį reikia patirti pačiam asmeniškai.
Tuo ir unikalus šis GYVASIS KELIAS, kad juo eidamas žmogus jau kaip Rojaus Trejybės sūnus ar dukra palaipsniui išsilaisvina iš visų jam nereikalingų prisirišimų, klaidingų nuostatų, negyvų dogmų, chaotiško ir sumenkusio mąstymo, nuosmukio, noro meluoti ir apgaudinėti kitus, valdžios ir garbės troškimo kitų gerovės sąskaita; palaipsniui ištirpsta gyvulinės apraiškos, iki šiol valdžiusios jį, kai tuo tarpu žmogus nėra gyvulinių savybių vergas. Ji turi gyventi dorai ir oriai, teisingai ir prasmingai, kurdamas grožį ir harmoniją visose savo veiklos sferose, visada ir visų labui. O kuris be mūsų urantų pajėgs ir išdrįs taip gyventi? Kuris be urantų išdrįs būti gyvu pavyzdžiu visai aplinkai, kai ši puola, smerkia, pašiepia, pasityčioja ir nesupranta? Nė vienas, manau. Juk tai drąsos ir ryžto reikalaujantis kelias, o šių savybių mes prisipildome nuolat bendraudami su Rojaus Tėvais. Jie mums suteikia viską, JAU YRA SUTEIKĘ VISKĄ, tik atsiverdami savo dvasia mes įsisaviname gyvąją energiją, ir tampame panašūs į JUOS veikdami savo aplinkoje visų labui ir gerovei, kad būtų malonu ir ramu gyventi visiems.
Taigi gyvenkime gyvą gyvenimą drauge su Rojaus Trejybe!
Su meile,
Jurgita
2013-05-21 21:34:46
Tą dieną, kai pasirodė TAS straipsnis DELFI, aš ėjau į parduotuvę, ir leisdamasi nedidelio kalnelio nuožulnia puse, belikus žengti vieną žingsnį iki nuvalyto nuo sniego, bet nepabarstyto žvyru, grindinio, paslydau, parkritau ant dešinės kojos, ir išgirdau kaip trekštelėjo kaulas, čiurnos kaulas. Žiema yra žiema. Ne vienas, ir ne kartą yra parkritęs, bet nevisada kiekvienas paslydimas būna palydėtas kurio nors kaulo lūžiu. Ir kiekvienas puikiai žino, kad žiemos sezono metu dėmesys ypatingai turėtų būti sutelktas į tą kiekvieno žengiamo žingsnio tą pačią akimirką, ir ne tik žiemos metu, bet visada, bet kur, ir ką bedarytum, nes kai tik mintimis nuklystame į tas akimirkas, kurios dar neatėjo, planuodami artimos, ar tolimesnės ateities veiksmus, arba nuklystame į tas akimirkas, kurios jau liko praeityje, tai, žiūrėk, jau kas nors ir nutiko: tai įsipjovei, tai nusideginai, tai sudaužei, tai adata įsidūrei, ir taip toliau.
Kadangi žmogiškasis protas pasižymi nerimastingai įvairiomis kryptimis šokinėjančiomis mintimis, tai retai kuriam pavyksta jas suvaldyti taip, kad gyventų ta akimirka, ir veiktų išlikdamas tiktai toje akimirkoje.
Nuo pat tos akimirkos, kai išėjau į lauką, visą kelią tikrai buvau labai atidi, žinodama, kad tie batai kartais ima ir paslysta. Ir būtent žengiant tą paskutinį žingsnį nuo kalnelio, taip netoli parduotuvės, aš mintimis nuklydau į tas akimirkas, kai buvau turguje, kuris yra pakeliui, ir į kurį, prieš einant į parduotuvę, aš visada užsuku. Tą dieną Vilniuje snigo. Turgus buvo apytuštis ir pirkėjais, ir pardavėjais. Bet įprastoje vietoje pamačiau žolininkę, su kuria jau ne vienerius metus dažnai pakalbėdavau apie įtikėjimą, apie nuoširdžią maldą savais žodžiais, apie savo asmeninius patyrimus, apie Tėvo dvasios dalelę, kuri yra kiekvieno viduje, tiesiog apie gyvenimą, kurį gyvenu drauge su Rojaus Trejybe savo viduje. Na, nevisada kalbėjomės vien tiktai apie dvasinius dalykus, nes aš mačiau, kad ji vis tiek nelabai suvokia apie ką aš jai kalbu. Būdavo ir taip, kad pamačiusi mane, ji nuleisdavo akis, kad tik neprieičiau. Aš ir nesustodavau, o tik garsiai pasisveikindavau praeidama.
Kai ji prieš keletą metų pasirodė turgelyje, tai ji labai išsiskyrė iš visų savo tyliu būdu, nedrąsiu, liūdnu, susirūpinusiu žvilgsniu. Kai pradėjau su kalbėtis, tai tuomet ir paiškėjo jos liūdesio priežastis – ji visą laiką pergyveno, kad ji deda tiek daug pastangų rinkdama tai viename, tai kitame miške įvairiausias vaistažoles, džiovindama jas, o parduoda mažai, na, neperka pas ją, o pas kitą perka. Todėl ir pradėjau kalbėtis su ja, nes norėjau ją įkvėpti, ragindama pašvęsti kiekvieną jos atliekamą veiksmą dangiškajam Tėvui, kad jos primušto šuns žvilgsnis pasikeistų į
kupiną ramybės, meilės šilumos žvilgsnį, ir tiktai tuomet žmonės nepraeis pro šalį, o pirks pas ją, tuo labiau, kad ji net ir turguje, sedėdama prie prekystalio, nepaleidžia iš rankų kokios nors knygos apie vaistažoles, nes tai jai yra itin įdomu, nes tai jos gyvenimas, nors ir nelengvas. Bet pasirodo, be reikalo švaisčiau energiją, nes kai ją pamačiau tą kartą, tai man suspaudė dvasią. Priėjusi prie jos paklausiau, kas atsitiko, kad ji tokia nusiminusi? Atsakė, kad jai skauda akį, labai ašaroja. Nebeprisimenu ką sakiau, bet ir vėl raginau kreiptis į Tėvą, pasidalinau savo patyrimais dėl vis labiau gerėjančios mano fizinio kūno sveikatos, norėdama pakelti jos dvasią. Bet su kiekvienu mano tariamu žodžiu jos žvilgsnis vis blausėja, o tai reiškė, kad ji nesupranta manęs. Tuomet aš jai pasakiau, matau, kad tu manęs nesupranti. Taip, nesuprantu. – atsakė ji. – Man yra ir artimiau, ir geriau suprantama, ir įprasta tai, ko išmokė mane mano tėveliai. Taip, itin sunku pagydyti dvasinį kurtumą ir aklumą, tuo labiau kai ir kūnas jos kaip sunkus maišas, nes toks pilnas pilnas ligų, ir kažin ar dar liko vietos jame dar ir dar naujoms ligoms.
Nueidama palinkėjau jai gerovės, palinkėjau gerovės ir šalia jos stovėjusiai raugintų kopūstų pardavėjai, bet ji neištarė nė žodžio, ir net nemirktelėjo. Ji stovėjo kaip statula su balta prijuoste, su balta, megzta su snapeliu kepure, su į tolį nukreiptu mažų akių žvilgsniu, su kietai virvele sučiauptomis lūpomis, kurių kampučiai buvo nuleisti žemyn į atsikišusį apatinį žandikaulį.
Būtent ją su šypsena ir prisiminiau, kai žengiau tą paskutinį žingsnį į parkritimą su tokia skaudžia pasekme fiziniam kūnui. Ir tai yra patyrimas-pamoka man, ką reiškia, net ir trumpam, mintimis pasitraukti iš buvimo toje akimirkoje.
Štai, jau baigiasi šešta savaitė, kai aš nešioju gipso langetę ant kojos, ir tos savaitės man neprailgo, nors tą vakarą, kai grįžau iš ligoninės traumatologinio skyriaus, gulėjau padėjusi koją ant dviejų pagalvių ir galvojau apie tas ilgas dar ateityje esančias savaites, kaip jas reikės išgyventi uždaroje patalpoje, ir su stipriai apribotu judėjimu. Pasirodo, kad tai nėra taip kankinančiai skausminga, kai tau nustoja egzistuoti praeities akimirkos, kai nėra ateities planų, o yra tiktai gyvenimas dabartyje, ir šioje akimirkoje. Ir tai man yra naujas iššūkis – įsisavinti šį patyrimą ir taikyti jį savo kasdieniame gyvenime, kad kur bebūčiau, ir kokį veiksmą beatlikčiau, kad veikčiau tiktai drauge su Rojaus Trejybe, pašvęsdama Jai kiekvieną akimirką. Bus matyti kaip įsisavinau šitą pamoką. Ir aš dėkoju Trejybei už šitą patyrimą, nes visas šitas savaites aš vis kreipiau ir kreipiau savo mintis tiktai viena kryptimi – į Rojaus Trejybę, kad dar giliau patirčiau Jos meilės virpesių įtekėjimą, kad patirčiau Jos gyvą, realų buvimą manojoje dvasinėje gelmėje, kad patirčiau Jos vedimą iš vidaus, kad nesipriešinčiau Jos vedimui. Tai kaip gali nedėkoti už tokį patyrimą, kai aš tiek daug nuostabių akimirkų praleidau dvasiniame susiliejime su mano, ir jūsų visų mylinčiais ir mylimais dvasiniais Tėvais? Ir tas skausmas, ir tie patirti fizinio kūno nepatogumai, jau likę praeityje, nublanko prieš tas dvasinės būsenos patyrimų akimirkas. Bet Dievui nedėkojau niekada, nors girdėjau, kad reikia padėkoti, reikia būti bažnyčioje, reikia poteriauti, reikia išpažinti kunigai, tarpininkui, nuodėmes, bet vis tiek Dievui nedėkojau niekada, nes jis man buvo nesuvokiamas, nes jo nebuvo mano viduje, ir dėl to nė karto mano dvasia nesuvirpėjo, nors daug kartų girdėjau – Dievas ... Dievas ... Bet kaip viskas apsivertė, kai aš savo pabudusioje dvasioje atradau Tėvą, ir Amžinąjį Sūnų-Motiną-Brolį, ir Begalinę Dvasią-Motiną-Sesę, Tris Asmenis, kai aš pačioje pradžioje dar taip nedrąsiai pradėjau bendrauti su Tėvu savais nuoširdžiais žodžiais, kurių buvo tiek nedaug. Bet palaipsniui malda kito. Asmeninių prašimų maldas pakeitė garbinimo komunija, nes Rojaus Trejybės meilės virpesiai išsiliedami manyje sužadino troškimą garbinti tuos Tris Asmenis, nes tiktai Jie verti šlovinimo ir garbinimo. Niekas kitas, tiktai Rojaus Trejybės Trys Asmenys ir Asmenybės šito verti. Štai tuomet dvasiniu patyrimu per atsivėrusią dvasią Meilės Šaltiniui aš ir atsiliepiau troškimu būti dvasiniame ryšyje su Trejybe. Tai kaip gali nedėkoti Trims Rojaus Trejybės Asmenims už KIEKVIENĄ patirtą patyrimą ne tik pabudus dvasiai, bet ir už kiekvieną praeityje likusį patyrimą, kai gyvenau be Rojaus Trejybės, nors Ji visą tą laikotarpį buvo manyje per Savo dvasios dalelę, ir visą laiką veikė mane iš vidaus Savo meilės impulsais. Tuomet to nežinojau. O dabar ir žinau, ir patiriu. Ir dėkoju, iš meilės, ir laisva valia, ne abstrakčiam Dievui, bet Trims Rojaus Trejybės Asmenims! Ir Minties Derintojo dėka mano žmogiškasis protas jau yra suderintas, ir priderintas prie Rojaus Trejybės. Ir tos mano mintys straksės jau šiek tiek yra suvaldytos Trejybės išmintimi, o pašokinėti dar pašokinėja, ir turbūt dar taip ir bus, nes žmogiškasis protas negali būti be minčių, nes mintys proto penas, bet dvasinis susiliejimas su Rojaus Trejybe pakeičia tų minčių kokybę, tos mintys įgyją Trijų Šaltinių ir Centrų dvasinį turinį, ir nors vis tiek mintis veja mintį, bet jos turi kryptį į tą tolimąjį horizontų horizontą – į Tris Šaltinius ir Centrus, susiliejusius į vieną begalinį Meilės Šaltinį.
Ir tai yra antras kartas, kai susižaloju parkritusi. Tai įvyko panašiu laiku. Kai 2005m. vasario 10-13d., Vilniuje, vyko Knygų Mugė, kurioje mes pristatėme Urantijos Knygą, tai tuo metu taip pat buva su gipsu ant dešinės rankos. Tą kartą, einant gatve, mano dėmesį sutrikdė slystančios mašinos stabdžių garsas. Pasukau galvą pasižiūrėti, ir tą pačią akimirką tiktai šliopt, ir krisdama atsirėmiau į ranką, kurios kaulas prie riešo ir suskilo. Štai dėl to man artima sesė devasioje ir pareiškė pastabą – Tu meldiesi, meldiesi, o kas iš to? Neapsaugojo. Jos supratimu tas neturėjo atsitikti, aš turėjau būti apsaugota nuo nelaimingų atsitikimų. Bet kūrinijoje galioja vienas vienintelis dėsnis – priežasties, veiksmo, pasekmės dėsnis, kurio išvengti negali niekas, neprasmukau pro jį ir aš. Man taip pat kilo toks klausimas, kodėl taip yra, kad, kai gyvenau tiek daug metų nusigręžusi nuo Rojaus Trejybės, aš nė karto nebuvau patyrusi jokios traumos, o pradėjusi eiti gyvuoju dvasiniu keliu, jau antrą kartą tai patiriu. To ir paklausiau mūsų dvasinio mokytojo. Aš, aišku, gerai neprisimenu to paaiškinimo, bet atsakymas buvo beveik toks – Tuo metu tave saugojo Apvaizda, kad tu nepaskęstum tose susižalojimų kančiose. Taip, o dabar aš atsakinga pati už save. Žinau kas esu, žinau ir patiriu Rojaus Trejybės buvimą savo viduje per Jos dvasios fragmentą, Minties Derintoją, turiu savyje dvasinės asmenybės dovaną, turiu laisvos valios dovaną, suvokiu savo gyvenimo Urantijoje prasmę, ir savo, kaip dvasinės asmenybės, visos egzistencijos prasmę, žinau kas yra Apvaizda, žinau, kad ji saugo, žinau ko siekiu, ir į KĄ einu, ir su KUO einu, kaupdama patyrimus, be kurių dvasios dvasinis stuburas nesivysto, ir nestiprėja. Ir šitame evoliuciniame dvasios vystymosi, brendimo kelyje bus daroma daug klaidų, bus daug įvairių patyrimų. Be patyrimų neįmanoma ištobulinti dvasią taip, kad ji taptų net ir tokia tobula, net ir kokie tobuli yra Trys Rojaus Trejybės Lygiaverčiai Asmenys, ištobulinti iki pačio aukščiausio šito amžiaus kūrinijos dvasios išsivystimo lygio.
Žiūrėkite, juk tas pats yra ir su mūsų Urantija. Tol, kol mūsų planeta buvo izoliacijoje dėl Nebadono Vietinės Visatos Satanijos sistemoje kilusio maišto, tai planetą nuo piktavalių valstybių aukščiausių valdovų savanaudiškų ambicijų pasireiškimų, pasitelkiančių sau į pagalbą aukšto rango karininkus, kurių rankose buvo, yra ir dabar, mokslininkų sukurta karinė pramonė, saugojo Apvaizda. Bet dabar, kai ryšio grandinės atstatytos, tai už planetos saugumą, už taiką tarp valstybių, už taiką tarpusavyje esame atsakingi MES, o mes tai yra kiekvienas iš mūsų, visoje Urantijoje, asmeniškai. Visos priemonės taikai pasaulyje palaikyti, tarpusavio dvasinei brolystei patirti yra suteiktos iš Rojaus Trejybės kiekvienam, asmeniškai. Tepasiima tas priemones kiekvienas asmeniškai, laisva valia, ir tesukuria, kaip bedrakūrėjai, drauge su mūsų visų Rojaus Tėvais meilės, gėrio, teisingumo, gailestingumo, grožio aplinką, pradėdamas kurti tą aplinką, aukšto dažnio virpesių aplinką, nuo savęs, ir net savo viduje. Ir tuomet visa žmonijos civilizacija ir mūsų planeta Urantija atspindės į kosmosą Rojaus Trejybės meilės šviesą. Ko dabar nėra, nes ji apjuosta labai žemo dažnio virpesių sluoksniu dėl absoliučios žmonijos daugumos dvasinės tamsos, nors labai daug kas galvoja apie save, kaip apie dvasinius šviesuolius. Bet jeigu kol kas žmogaus viduje nėra Atrasta Rojaus Trejybė, jeigu kol kas nėra atverta davasia Meilės Šviesai per gyvą ryšį su Rojaus Trejybe, tai ar toks žmogus yra apšviestas dvasine šviesa?
Telydi jus Rojaus Trejybės palaiminimas.
Su meile,
Violeta
2013-03-24 23:35:04
Tą sekmadienį, vasario 10 dieną, vakarėjant, Rimantas iš Kauno paskambino man taip pat, pranešdamas apie DELFI pasirodžiusį straipsnį, kurio pasirodymo mes jau laukėme, nes visi girdėjome ne laiku suskambusį skambutį, kuris išvedė Mūsų mokytoją iš Urantijos grupės užsiėmimo į koridorių, kad atsakytų į žurnalistės klausimus. Kad skambino DELFI žurnalistė, mes sužinojome sugrįžus Algimantui, ir kaip sakė jis, gaila, kad išėjo į koridorių, nes visi jo atsakymai būtų užfiksuoti diktofone. Juk jūs jau žinote, kad Urantijos grupės užsiėmimai, kaip ir pamaldos Rojaus Trejybės šventovėje yra įrašinėjama ir talpinama šitoje svetainėje.
Neužilgo į kambarį įėjo mano artimas brolis dvasioje, keliais sakiniais apibūdino perskaitytą straipsnį, ir tam kartui man pakako to, ką išgirdau, ir aš nenorėjau tuo metu jo skaityti, tuo labiau, kad neseniai buvau grįžusi iš ligoninės su gipsu ant kojos, ir buvau pavargusi po kelių valandų laukimo traumatologiniame skyriuje, kol patekau pas gydytoją apžiūrai, taigi gulėjau lovoje su prasta savijauta ir galvojau tai kaip gi aš vaikščiosiu su tais ramentais, kuriuos man padovanojo sūnus, gimtadienio proga, nupirkęs ligoninėje.
O po poros dienų perskaitytas straipsnis nuliūdino, kad tai, ką parašė žurnalistė, pati būdama dvasinėje tamsoje, ir dar pasitelkusi du tituluotus moksliniais vardais taip pat dvasinėje tamsoje pasiklydusius specialistus savo paviršutiniškai nuomonei sutvirtinti, taip stipriai prasilenkia su tiesa. Tai tas straipsnis atrodo kaip paskubomis, todėl ir grubiai, sukirptas ir ašutiniais, juodais siūlais, todėl atrodantis toks nepatrauklus, susiūtas rūbas, nors kas vienam yra nepatrauklu, tai kitam atrodo puiku.
Taip ir su tiesa – kas vienam yra tiesa, tai kitam yra ne, nors tiksliau būtų sakyti žinojimas, materialaus proto žinojimas, nes tiesa yra VIENA, ir ji yra iš to vienintelio, kūrinijos centre esančio, Tiesos Šaltinio, iš Rojaus Trejybės, kurios tiesa nėra sustingdyta nepajudinamais faktais, kas labai būdinga žmogiškajam intelektualiam, dvasiškai neapšviestam, protui, kuriam yra pageidautinos tos įprastos ir dar iš kartos į kartą perduodamos informacijos inertiškumas, sutelkiant visas pajėgas, kad tik neprasmuktų nė menkiausias gaivaus vėjo dvelksmas pro tą tvirtai suręstą stagnacinę tvorą. Bet mes iš istorinių faktų tėkmės matome, nors ir sunkiai buvo įveikiamas stagnatorių pasipriešinimas naujoms idėjoms, materialios žmonijos evoliucijos vis tiek sustabdyti nepavyko. O štai dvasinė evoliucija yra vis dar gilioje miego būsenoje, bet vis tiek, kad ir kaip giliai žmonija būtų paskendusi dvasinėje tamsoje, blogyje, nuodėmėje, ir net maištavime prieš Kūrėją – Rojaus Trejybę, tai yra tiktai laikinas dvasios evoliucijos per giluminį dvasinį susiliejimą su Rojaus Trejybe, atradus Visus Tris Rojaus Trejybės Asmenis toje, mirtingajam tvariniui padovanotoje, dvasinės asmenybės gelmėje, uždelsimas. Ir kokio storio bebūtų žemo dažnio virpesių sluoksnio sankaupa, kuri yra susikaupusi ir užtemdžiusi mūsų gimtają planetą Urantiją kaip pykčio, neapykantos, pavydo, keršto, agresyvumo, nepakantumo, žudymo, planetos niokojimo pasekmė, tai nėra kliūtis Rojaus Trejybės meilės šviesai apšviesti kiekvieną Savo net ir patį mažiausią dvasinį vaiką, kokiais mes ir esame, iš vidaus, kad mes, gyvulinės kilmės materialūs mirtingieji, ir tuo pačiu dvasinės kilmės dvasinės asmenybės, nors mes ir nesame tiesiogiai kilę iš Trejybės, ryšyje su Rojaus Tėvais per dvasios atsivėrimą suvoktume savo tikrąją esmę, kad būtent dvasia, siekianti dvasios evoliucinio, progresinio savęs ištobulinimo, atskleisdama Rojaus Trejybės Trijų Asmenų ir Asmenybių dieviško charakterio savybių aspektą po aspekto savo dvasinėje gelmėje, pasireikšdama tuo dieviškuoju aš, kuris yra nukreiptas į visumos gerovę meilės ir gėrio darbais, yra amžina, kad suvoktume, kad ne materialūs turtai, ne mūsų materialūs mirtingi kūnai, kurie tikrai, kaip mes matome, virsta dulkėmis, nes yra iš dulkių, bet tiktai dvasinės vertybės, kurios yra iš Amžinybės Šaltinio, turi amžiną, nesunaikinamą išlikimą, kad mes sąmoningai suvoktume save dvasinėmis dukromis ir sūnumis, kad patvirtintume Rojaus Trejybės Tėvystę, ir visų žmonių, ir net visų dvasinių asmenybių tarpusavio dvasinę brolystę dvasinės būsenos patyrimu, kad gyventume meilės šviesoje, patirdami meilę kiekvienas savo viduje, ir atspindėtume Rojaus Trejybę kiekvienas savojoje aplinkoje ne vien tiktai gražiais žodžiais, bet gėrio, gailestingumo veiksmais, kad gyventume tikrovėje, kylančioje iš vidinio dvasinio patyrimo, vis daugiau ir daugiau įsisavintume Trijų Šaltinių ir Centrų, susiliejusių į galingą Meilės Šaltinį, TIESĄ, kuri ir yra TIKROVĖ. Ir Dievo – Rojaus Trejybės Tėvystė ir dvasinė brolystė yra tiesa, realiai PATIRIAMA tiesa. Ne filosofiniai išvinguriavimai, ne grynai žmogiškieji moraliniai kodeksai, ne gražių žodžių apie brolišką, seserišką meilę sakymas, net ir kartojant juos nuolat, paverčia žmones vienas kitą mylinčiais, bet dvasinio ĮTIKĖJIMO gilinimas per DVASIOS ATSIVĖRIMĄ Trejybei, ir laisva valia, kurią kaip amžiną dovaną turi kiekvienas materialus mirtingas tvarinys, kaip ir kiekviena dvasinė asmenybė, iš Dvasinių Rojaus Tėvų. Ir jeigu mirtingojo tvarinio yra tokia valia neįsileisti į savo vidų dvasinės šviesos, tai ta Šviesų Šviesa yra bejėgė prieš tokį tvarinio sprendimą, nors iš tikrųjų yra Visagalė, bet pažeisti Savo pačios suteiktą laisvą valią ir Jai nevalia.
Sakė Jėzus: Kiekvieno iš jūsų viduje yra milžiniškos galimybės ateičiai. Nepalyginamai geriau turėti nedidelį, bet gyvą ir augantį įtikėjimą, negu turėti didžiulį intelektą su pasaulinės išminties ir dvasinio netikėjimo negyvomis sankaupomis. 1653-02-9,10
Ir aš pareiškiu jums visiems, jog Tėvas yra atvėręs dangiškosios karalystės duris visiems tiems, kurie turi įtikėjimą, kad įeitų, ir nė vienas žmogus ar kokia nors žmonių grupė negali šitų durų uždaryti net ir pačiai nuolankiausiai sielai arba tariamai didžiausiam nusidėjėliui žemėje, jeigu tik jis stengiasi įeiti nuoširdžiai. – 1652-03-5,6,7
Visose visuomenės gyvenimo srityse panašaus žinojimo žmonės buriasi į grupes, kuriose, kaip dauguma galvoja, bus tarpusavio supratimas, bet tai yra tik iliuzija, nes ir tarp tų panašiai mąstančiųjų dažnai įsiplieskia oho-ho! kokie aršūs vienas kito nesupratimai, ir tai nestebina, nes jų nevienija Rojaus Trejybės meilė, tiesa, išmintis, dvasingumas. O tie vienas kito nesupratimai kyla iš to Rojaus Trejybės meilės šviesoje neištirpinto žmogiško savanaudiško ego, kuris skatina iškelti savo nuomonę taip, kad jai dar ir paklustų, ir vadovautusi ja ir kiti. Tiktai nesudvasintas protas nori valdyti kitus, nekreipdamas nė menkiausio dėmesio į tai, kad kiti taip pat turi laisvą valią, kurios nevaržo net ir Rojaus Trejybė. O tokių, norinčių suvaržyti ir valdyti pagal savo žinojimus, susidaro nuolat gausėjantis būrys ir tarp politikų, ir tarp teisėsaugininkų, ir tarp gydytojų, ir tarp bankininkų, ir tarp vyriausybės narių, kurie savo nutarimais, įsakymais, įstatymais paremia vienas kito savanaudiškus kėslus, ir tuomet visiems kitiems, neturintiems jokio stipraus užnugario, tenka, nors ir neuždarytiems kalėjimo kamerose, gyventi užguito, kupino baimės kalinio gyvenimą. Tokia yra mūsų, visos žmonijos, kasdienybė užsitęsusią per daugybę amžių, labai liūdna ir slegianti kasdienybė. O juk kiekvienas žmogus turi savyje tą ilgesingą troškimą laisvai minčiai, laisvai nuo to neapšviesto Meilės šviesa grynai žmogiškojo iliuzinio gyvenimo prietaringų apribojimų, turi troškimą laisvai, be baimės, kvėpuoti, turi troškimą gyventi savo materialų gyvenimą oriai, nes tokį troškimą, iš vidaus, sužadina kiekvieno Urantijos mirtingojo prote veikiantys Rojaus Trejybės dvasios fragmentai, kurie nenuilstamai veikia Trejybės skleidžiamų meilės virpesių ritmu, kviesdami atsigręžti į Meilės Šaltinį, kad tie grynai žmogiškieji nesuderinti Rojaus Trejybės išmintimi žinojimai, laisva valia, dedant asmenines kasdienes pastangas, pavirstų į besiplečiančią tiesą kievieno Rojaus Trejybės dvasinės dukros ir dvasinio sūnaus sąmonėje, ir kuri užlietų tas pasenusias, suakmenėjusias pasąmonines nuostatas tvirtu, patikimu dvasiniu pamatu.
Žinojimas yra materialaus arba faktą suvokiančio proto sfera. Tiesa yra ta sfera, kuri priklauso dvasiškai apdovanotam intelektui, kuris suvokia, jog pažįsta Dievą. Žinojimas yra įrodomas; tiesa yra patiriama. Žinojimas yra proto nuosavybė; tiesa yra sielos patyrimas, besivystantis savasis aš. Žinojimas yra nedvasinio lygio funkcija; tiesa yra visatų intelektualaus-dvasinio lygio fazė. Materialus protas suvokia faktinio žinojimo pasaulį; sudvasintas intelektas suvokia tikrųjų vertybių pasaulį. Šitie du požiūriai, sinchronizuoti ir harmonizuoti, atskleidžia tikrovės pasaulį, kuriame išmintis paaiškina visatos reiškinius, besivystančio asmeninio patyrimo požiūriu. – 1435-02
O moralė, kaip ir žinojimas, yra grynai žmogiška. Ir kievienas žmogus pasireiškia labai savotiška, priklausomai nuo žmogiško intelekto, morale ir etika, kuri labai ryškiai prasilenkia su Rojaus Trejybės dieviškaja morale.
... “vien tik intelektas negali paaiškinti moralės prigimties,” kadangi ji yra suteikiama iš Kūrėjo, iš Dvasios, o žmogiškasis intelektas laviruoja tarp materialių reiškinių ir faktų. Štai kodėl tik per gyvą ryšį su Rojaus Trejybe žmogus tampa MORALUS, IR KUPINAS MEILĖS, NES JIS TAMPA TIKROVĖS DALIMI, O NE ANKSČIAU BUVUSIA ILIUZIJA – TIEK SAU PAČIAM, TIEK KITIEMS. Nėra nė vieno MORALAUS ŽMOGAUS PASAULYJE BE GYVO RYŠIO SU KŪRĖJU, KAD IR KAIP KAS TVIRTINTŲ, JOG ŽMOGUS GALI GYVENTI MORALŲ GYVENIMĄ IR BE ROJAUS TREJYBĖS. Tai – iliuzija ir klaidingas mokymas. – iš Aigimanto mokymo.
Ir tas žurnalistės Ievos straipsnis yra jos nesudvasinto intelekto grynai žmogiškos individualios moralės atspindys. Tokia yra nelengva šiuolaikinių žurnalistų dalia, kai kasdieninę duoną reikia užsidirbti išmetant, kaip kokią eilinę šiukšlę, į eterį kuo daugiau skandalingų straipsnių ar televizijos laidų. Bet neteigiu, kad jie visi tokie nedori yra. Yra norinčių atskleisti ir paslėptus nuo visuomenės nuodėmingus veiksmus, bet jų vis mažėja, tokių nereikia. Ir tokių žurnalistų veiksmai labai greitai suvaržomi, pašalinant juos iš eterio. Milžiniška baimė likti be materialių pinigų duonos kąsniui sukausto kievieno laisvą valią taip, kad nori nenori, bet priverčia tapti konformistu, ir ne tiktai juos, absoliučią daugumą žmonių, kur jie bedirbtų, ir vien tiktai iš baimės, iš baimės. Kai žmogaus viduje nėra meilės, vienintelės meilės, kuri yra iš Trijų Šaltinių ir Centrų, susiliejusių į vieną galingą Meilės Šaltinį, tai jame nėra ir pakantos kitaip mąstančiam, kitaip gyvenančiam, jame nėra nei teisingumo, nei gailestingumo.
"Žmogaus liežuvis," sakė Jėzus, "yra toks organas, kurį nedaugelis žmonių sugeba pažaboti, bet viduje gyvenanti dvasia šitą nepaklusnų organą gali transformuoti į nuoširdų pakantumo balsą ir įkvepiantį gailestingumo tarną." – 1640-02-6,7
Tranformuokime savo materialius protus, transformuokime save iš vidaus Rojaus Trejybės meile, kad taptume harmoningomis dvasinėmis asmenybėmis, oriomis žmogiškosiomis dvasinėmis asmenybėmis, kad gyventume ir veiktume su meile visų gerovei, ir savo gerovei, kad neprapultume galutinai tame materialaus gyvenimo žemo dažnio kančių klampiame liūne.
Telydi jus Rojaus Trejybės ramybė ir palaiminimas.
Su meile,
Violeta
2013-03-09 21:34:24
Negaliu patikėti,negaliu patikėti.... Aš laisva.
"Jus pažinosit TIESĄ, ir TIESA jus išlaisvins".
Šiandiena po pietų, po telefoninio pokalbio su Algimantu, užmigau. Šioje savaitėje, dvi ilgas, ištisas naktis praleidau be miego.
Apie mūsų pasąmonės užterštumą per praeitus, septynerius metus iš Algimanto girdėjau ne vieną kartą; ne vieną kartą apie tokį reiškinį žmogaus sieloje, pasakojau kitiems.
Dabar galiu drąsiai pasakyti koks yra skirtumas naują žinią priimti vien tik protu ir priimti "iš visos širdies" - sielos dvasiniu protu; skirtumas DIDŽIULIS.
Sielos dvasiniu protu suvokiau, kas iš tikrųjų yra VYKDYTI TĖVO-TREJYBĖS VALIĄ. Tai pilnas pasitikėjimas Dieviškaisiais Rojaus Tėvais; tai Dieviškojo tobulumo siekimas.
Kada yra labai užteršta pasąmonė, tai teoriškai, savyje gali turėti informacijos labai daug,bet širdimi jos nepajutęs,neįsisavines širdimi, tu niekaip nepajėgsi gyventi pagal įgytas žinias.Trugdžiai begaliniai. Bandydamas kovoti su tais trugdžiais sukelsi savyje psichines kančias.
Del to kaltinsi visus iš eilės , tame tarpę ir savę; pradėsi savęs nekęsti.
Tris dešimtmečius trunkanti sielos skausmą nuėmė sąmoningas patikėjimas,patikėjimas širdimi,kad tik Rojaus Tėvai,Rojaus Trejybė manę išgelbės.
Aš tikiu,Algimantai,kad šiandieną tu už manę meldeisi.
Ačiū.
Visiems linkiu gero vakaro.
Su meile,
IRENA
2013-02-20 19:21:11
Kada važiuoju iš darbo namo, visada pasikviečiu kartu su manimi važiuoti Rojaus Trejybę, kad patirčiau dar stipriau Jos gyvą buvimą savyje, kad galėčiau gyvus meilės ir ramybės virpesius spinduliuoti šalia manęs esantiems dvasios broliams ir sesėms, šviesindama juos ir visą aplinką. Ir jau ne pirmą kartą patiriu, kaip atsisėdus į autobusą mane užlieja ramybės būsena. O prieš kelias dienas, įsėdusi į autobusą ėmiau patirti, kaip palengva mane užliejo nuostabi ramybė, kuri peraugo į tokią gilią būseną, kad vienu momentu ėmiau nejausti savo fizinio kūno. Jutau, tarsi susiliejau su Ramybės Šaltiniu ir Centru ir ištirpau aplinkoje, jog visa erdvė aplink mane ir manyje yra vienovėje užpildyta palaima ir ramybe, o ribos ištirpo. Tai buvo nuostabus ir labai malonus patyrimas. O juk autobuse buvo pilna žmonių ir aš jaučiau, kaip ramybės ir palaimos energetiniai virpesiai, pasklindantys iš manęs, ir juos užlieja ir ramina. O juk aš žinau kaip gyvena žmogus, nepatirdamas Rojaus Trejybės savyje, kai nuolat jo neramų protą kamuoja nerimas, įtampa, nuovargis ir kiti tamsūs jausmai, kurie sekina visą organizmą. Žmogus gyvena be ramybės ir meilės būsenos savyje, taigi visi jo priimami sprendimai duos atitinkamas pasekmes ateityje, o dar įtakos kitus šalia esančiuosius. Tai ar galima sulyginti tokį gyvenimą su tuo, ką patiriame mes urantai, gyvendami su Rojaus Trejybe, patirdami Rojaus Trejybę savyje? Negalima, nes tai nesulyginama. Mes imame matyti tikrovę savo dvasinėmis akimis, o jos tuo labiau atsimerkia, kuo labiau giliname įtikėjimą. „Įtikėjimas yra tikro asmeninio religinio patyrimo gyvasis požymis.“ (1114-05-05).
Neseniai man buvo atėjusi mintis, kad šitokiu nuoširdžiu atsivėrimu ir veikimu kartu su Rojaus Trejybe mes tampame aplinkos harmonizuotojais. Ir šita frazė bei jos gelmės pajautimas man tapo natūralus ir realus. O argi anksčiau apie tai būčiau pagalvojusi ir pajutusi? Tikrai ne. Tik atradusi Rojaus Trejybę savyje imu vis labiau patirti Jos gyvybingumą savyje, Jos pasireiškimą per mane aplinkoje. Ir tai dar tik pradžia, kupina jau dabar jaudinančiai nuostabių patyrimų. „Dieviškumo pasiekimo jaudinantis patyrimas yra prieš jus!“ (0365-04-02). Taip, dar daug jaudinančių patyrimų laukia mūsų, tačiau jie tiesiogiai priklauso nuo nuolatinio gyvo ryšio su Rojaus Trejybe, nuo bendradarbiavimo su Ja ir veikimo iš meilės ir laisva valia visų gerovės labui.
Vis dažniau spauda skelbia, kad žmonės nustojo lankyti bažnyčią, kad dabar į mišias susirenka tik senyvo amžiaus vyrai ir moterys. Tikėjimas traukiasi iš bažnyčių kaip iš žmonių gyvenimų, nes jis niekada nebuvo tikras ir gyvas. Ar gali dabartinis planetą sukaustęs ir užspaudęs dogmatinis tikėjimas išlaisvinti žmogų iš dvasinės ir net materialios vergovės? Ne, jis tik dar labiau gramzdina į bedugnę, o dauguma neradę jo bažnyčiose geriau renkasi visai jį paneigti, išstumti Dievą iš savo gyvenimo. „Tikroji religija yra prasmingas dinamiško gyvenimo būdas įprastos kasdienio gyvenimo tikrovės akivaizdoje. Bet jeigu religija turi skatinti individualų charakterio vystymąsi ir didinti asmenybės vientisumą, tai ji neturi būti sustandartinta. Jeigu ji turi skatinti patyrimo įvertinimą ir tarnauti kaip patraukianti vertybė, tai jos nereikia paversti stereotipu. Jeigu religija turi skatinti aukščiausią atsidavimą, tai jos nereikia formalizuoti.“ (1089-06). Tikroji religija yra gyva, ir tai Rojaus Trejybės religija. Ji nemenkina žmogaus, bet atstato jo orumą ir pasitikėjimą savimi, ji neskatina baimės, bet pripildo gyvybinga meilės energija, ji nesukelia nerimo, bet suteikia giluminės ramybės būseną, ji neveda į aklavietę, bet parodo išeitį į pačios ryškiausios ir skaisčiausios Šviesos Šaltinio atradimą savo viduje. Ji iškelia virš visų stereotipų ir pasenusių nuostatų, kad gyventume kurdami harmonijos ir grožio prisodrintą tikrovę šioje materialioje planetoje. Ir per gyvą ryšį su Rojaus Trejybę mes urantai jau tą darome, kiekvienas savo aplinkoje ir savo atsivėrimo gelme.
Taigi apibendrinus viską, galiu teigti, kad gyvoji Rojaus Trejybės religija tikrai įsitvirtins jos išsiilgusių žmonių širdyse ir protuose. Ne veltui mes turime Rojaus Trejybės padovanotą Minties Derintoją, kuris atkakliai ir labai išmintingai kreipia kiekvieną link tikrosios gelmės, gyvosios tiesos ir grožio Šaltinio.
Atsimenu vieną ryškų sapną, kurį sapnavau gal prieš mėnesį, bet šiandien jame matytas epizodas iškilo prieš mano akis vėl. Regiu labai plačią mėlyną ir augalijos žalumos prisodrintą upę, o iš abiejų jos krantų nusidriekia šviesi žaluma. Iš žydros dangaus mėlynės saulė apšviečia šį spalvingą gamtos vaizdą. O aš jaučiu save kaip lengvą be kūno dvasią, skriejančią virš tos gražios didingos ramiai tekančios upės ir mėgaujuosi skrydžiu, ir grožiuosi saulės apšviesta gamta. Dar dabar prisimenu, koks tai buvo malonus skrydis, toks lengvas ir sukeliantis dvasinį pasitenkinimą. Pabudusi apmąsčiusi šį sapną ir susiejau su Rojaus Trejybės gyva upe, kurios srovė mus neša per gyvenimą, jei tik savo laisva valia atsiduodame Jos tėkmei. Štai tuomet ir pajuntame dvasinę laisvę ir suvokiame, koks turi būti tikrovę atspindintis gyvenimas, gyvenimas su Rojaus Trejybe.
Su meile,
Jurgita
2013-02-14 22:14:27
Mielieji, svetainėje yra patalpinta LAISVOSIOS BANGOS RADIJO laida, kurioje aš kalbėjau apie Rojaus Trejybę. Ji yra nesutrumpinta, ne taip, kaip patalpinta sutrumpinta Laisvosios bangos archyve. Ją surasite atskirame puslapyje - Pokalbis su Algimantu Laisvosios bangos radijo laidoje - tarp tų puslapių, kurie yra kairėje pusėje esančiame stulpelyje.
Kadangi laidos įrašas yra padalintas į dvi dalis, tai rodyklėlę užvedę ant antrosios dalies pavadinimo, nuspauskite pelytės kairį klavišą, kad pavadinimo spalva pasikeistų į juodą, o tada atsistokite ant mp3 užrašo skliaustuose ir nuspauskite pelės klavišą, tik taip išgirsite antrąją dalį. Kada aš perklausęs pirmąją dalį iš karto atsistojau ant mp3 užrašo, tai vietoje antrosios dalies išgirdau vėl prasidedančią laidą nuo pradžių. Tuomet Saulius man ir paaiškino, kaip patekti į antrąją dalį iš pradžių atsistojus ant antrosios dalies pavadinimo ir nuspaudus pelės klavišą, kad būtent būtų pereinama iš pirmosios dalies į antrąją.
Nuoširdus ačiū Violetai už laidos įrašą, ir Sauliui - už jo patalpinimą svetainėje.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-01-25 23:41:59
Mielieji,
tik ką perklausiu internete patalpintą Gino pokalbį su Algimantu. Kokia galia sklinda iš Algimanto sakomų žodžių. Ne Ginas vedė šitą laidą, o Algimantas. Nors, kaip Algimantas sako, laidos tektas yra pakarpytas, tačiau ir tokiame pasakyti visi esminiai dalykai, kuriuos dabar gali patirti kiekvienas planetos mirtingasis, nurodyti tikrasis kelias,- Rojaus Trejybės atradimas savyje.
Rašau dabar tekstą ir suprantu, kad nesugebu perteikti žodžiais to, ką manyje sukėlė tas laidos perklausymas.
Tai kokybiškai visai naujas etapas Algimanto mokymuose ir mūsų urantų gyvajame įtikėjimo kelyje.
Telydi jus ramybė.
Su meile,
Laima
2013-01-21 23:30:10
Perklausiau Laisvosios bangos archyve esantį laidos įrašą, ir mane nustebino, kad jis buvo ŠIEK TIEK PAKOREGUOTAS - PAKARPYTAS. REIŠKIA NEPATIKIMAS ARCHYVAS, YRA PELIŲ, KURIOS MĖGSTA PAGRAUŽTI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-01-21 12:49:00
Laisvosios bangos radijuje jau yra įdėtas pokalbio įrašas su Algimantu.
http://www.laisvojibanga.lt/lt/laidu-irasai/vietoj-pietu/naujausi/
rimantasKaunas
2013-01-21 11:16:49
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.