Forumas: temos peržiūra
Mano patyrimai Rojaus Trejybės gyvosios šventovės sekmadienį, 2013 02 10
Sekmadienį – 2013 02 10 – važiavau į Kauną, nes tai buvo tas KAS ANTRAS sekmadienis, kai važiuoju vesti gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės GYVOJOJE šventovėje Kaune. Tačiau prieš tai dar turėjau pavedžioti savo šunę, penkiametę Labradorę. Ir kaip tyčia buvo labai prastas oras – smarkiai snigo, ir pūtė labai stiprus vėjas. O šuo mane vis tempia, kur daugiau sniego, savo ryto reikalų padaryti nieko nepadaro, kad palikčiau ją namie ramus. Kada ja paraginu padaryti, ji vis tiek nieko nedaro, ir dar matau, kad ji ausis prspaudė prie galvos, uodegą pabruko, kaip būna tada, kada iš linksmos nuotaikos staiga ko nors išsigąsta. Aš pradėjau ją girti, raminti, nors iš manęs vis tiek sklinda daug žemesnio dažnio virpesiai negu ji įpratusi, nes viduje nerimas, kad ji taip nieko ir nepadaro, o tada bus juk jai problema, kai reikalas ją prispirs, o manęs nebus, kad išvesčiau. Kita vertus, juk jos priversti dabar padaryti savo ryto tuštinimosi visus reikalus negaliu. Tai aš dar labiau balsu ja paraginu, ir paraminu, tačiau jos būsena nesikeičia – eina kaip indėnas su mokasinais miške – taip jau atsargiai statydama letenas, ir taip tyliai, kad atrodo net nekvėpuoja, kai šiaip jau tai nulaikyti negali, kaip jai malonu pauostyti visur, kur palikti šunų pėdsakai, ir kur net matau šlapimo pėdsakus. Aš specialiai dar užmečiau pavadėlio diržo mažytę dalį ant snukio, tai jį neša net bijodama palenkti nors kiek savo galvą, kad tik nenukristų pavadėlis nuo snukio, kai taip normalioje būsenoje visą laiką tik ir stengiasi nulenkusi galvą viską apuostyti, ir vis sukiojasi, o čia – kaip iš vieno kaulo, ir eina visiškai greta, kas jau paprastai jai būna sunkiausia išėjus pasivaikščioti. Aš puikiai suprantu, kad šuo net girdėdamas mano raminantį balsą vis tiek jaučia mano virpesius, kurie skiriasi nuo jai įprastų, nes vidinė būsena yra NERIMO, O BŪTENT JI IR SKLEIDŽIA ŽEMESNIO DAŽNIO VIRPESIUS. Todėl tokie jai nesuprantami, bet puikiai jaučiami, nors ir NEMATOMI energetiniai virpesiai, man dar kartą pailiustravo, kaip ir žmonės, savo atitinkama būsena gali, savo energijos virpesiais, net šito sąmoningai nežinant, paveikti kitų žmonių nuotaiką – atrodytų tarsi be jokios matomos priežasties, staiga šalia esantiems jautresniems mūsų dvasiniams broliams ir sesėms gali kilti nerimas. Priešybė yra jums daug lengviau suprantama, kada kas nors sako – jis užkrėtė ir mane gera nuotaika, arba juoku. Argi galima užkrėsti gera nuotaika, arba juoku, juk tai ne užkrečiama liga? O gi tie geros nuotaikos aukštesnio dažnio virpesiai, arba juoko, ir padarė poveikį, tik jūs pastebėjote tos geros nuotaikos, ar juoko, išoriniu pasireiškimu aukštesnio dažnio virpesių PASEKMĘ-REZULTATĄ.
Sugrįžus namo, šuo nubėgo į virtuvę ir palindo po stalu – kaip pelė po šluota. Ir nė garselio, kai šiaip jau sugrįžus iš lauko ji bėgioja į virtuvę, ir vėl prie manęs, įsikandusi mažytį kilimėlį, ir kviečia mane arba pažaisti, arba duoti pusryčius. Nuėjau specialiai į virtuvę, o ji man išeinant iš virtuvės iš paskos neseka. Įėjau į kambarį ir pasišaukiau ją. Ji jau kambaryje tuoj pat irgi palindo po mažyčiu sulankstomu staliuku, ant kurio aš pasidėjęs klaviatūrą. Ir vėl jokio krustelėjimo. Lauke tamsu, aš šviesos kambaryje nedegiau, tik lempa ant stulpo gatvėje skleidžia blausią šviesą ir po nedidelį kambarį. Nenusirengęs dar priguliau ant lovos, kad pabendraučiau su Rojaus Trejybe. Paprastai ir šuo ateina ir atsigula šalia manęs. Tuo tarpu dabar ji vis guli po staliuku. Aš pradėjau garbinti Rojaus Trejybę, mintyse, o po pagarbinimo perėjau prie prašymų maldos. Ir ėmiau jausti, kaip manyje nerimo bangos slūgsta, tirpsta iš viso. Šuo pro mane praėjo tyliai tyliai, dar trumpam stabtelėjo, ir vis tik užšoko ant “savo lovos“ – fotelio su šalia pastatytomis dviem kėdėm, kad jai užtektų vietos išsitiesti ir užklotomis užtiesalu. Labai greitai pajutau savyje nuostabią ramybę ir palaimą. Rojaus Trejybės pripildyta gyvosios dvasios-asmenybės MEILĖS būsena. Aš tyliai pakviečiau šunį ateiti pas mane, ir jis tarsi nebūtų jokios prieš akimirką patirtos baimės būsenos tuoj pat liuoktelėjo ant mano lovos. Man buvo malonu, kad ji vėl buvo savo įprastos linksmos nuotaikos. Ir aš jau visiškai ramiai reagavau į tai, kad ji ryto reikalų iki galo neatliko, tad teks vesti dar kartą prieš išvažiuojant į geležinkelio stotį. Na, o dabar reikės išvirti jai pusryčius. Mano šuo, kaip ir aš, yra vegetaras. Ir aš matau, koks jis tapo šoklus, linksmas ir gyvybingas. Todėl taip pat ir jums tiems, kurie turite šunis, labai nuoširdžiai patariu, tiek patiems tapti vegetarais, tiek ir šunis paversti vegetaras – tai sveikas maistas, kuris išgelbės tiek jus, tik ir jūsų augintinį nuo daugelio problemų, ir ligų. Tik jūs dar šituo negalite patikėti. Tačiau aš tą sakau ŽINODAMAS, IR LINKĖDAMAS JUMS, IR JŪSŲ ŠUNIMS, MEILĖS IR GĖRIO GYVENIMO.
Taigi, tą ankstų žiemos sekmadienio rytą, dar prieš penkias, šitokiu būdu savo šunės dėka gavau akivaizdų Rojaus Trejybės GILUMINĮ, IR TOLI SIEKIANTĮ, MOKYMĄ.
Tačiau mokymai, kuriuos man suteikė tą dieną Rojaus Trejybė, dar tik prasidėjo. O jų buvo visa seka, kurią VISĄ MATAI ROJAUS TREJYBĖS AKIMIS. Be šito Rojaus Trejybės žvilgsnio esi AKLAS, ir nematai AKIVAIZDŽIŲ DALYKŲ, KURIE YRA TOKIE REALŪS, IR TOKIE PAMOKANTYS. Tačiau juose matai ir ROJAUS TREJYBĖS ARBA PASIREIŠKIMĄ, ARBA JAM PRIEŠINIMĄSI.
Sparčiu žingsniu einu į troleibuso stotelę. Stipriai sninga. Man viduje šiek tiek neramu, kad galiu pavėluoti į traukinį, nes tas troleibusas, kuriuo paprastai važiuoju, jau nuvažiavo. Mat per ilgai ryte peržvelgiau savo paštą, nes jame taip pat daug svarbių darbų, tik jau DVASINANT RUSIJĄ.
Kai priėjau sustojimą, tiesiog nustebau iš netikėtumo – taip tyliai privažiavo troleibusas, nors ką tik eidamas per gatvę dar pasižiūrėjau, ar toli nesimato atvažiuojančio troleibuso. Ne, jokio troleibuso. Ir vis mintis, gal dar nepavėluosiu. Ir štai netikėtai prieš mane jau stovi ir troleibusas, kurio tvarkaraštyje NĖRA, kad atvažiuotų būtent tuo metu. Iki geležinkelio stoties – dešimt šviesoforų. Ir natūralu, kada laikas spaudžia, tai kiekvieno šviesoforo raudona šviesa prailgsta, ir tos sekundės pavirsta vidine įtampa. Ir man tuo pačiu metu buvo ir keista, ir tarsi ir natūralu, kitaip būti negali – visi dešimt šviesoforų buvo įjungę žalią šviesą, tad troleibusas nė sekundei nebuvo sulaikytas prie jų. Dar daugiau, vairuotojas važiavo daug greičiau negu įprasta važiuoti troleibusui, kuris šiaip jau juda labai dažnai tingiai, na, kaip TIKRAS troleibusas. O šis važiavo ne per greitai, kad būtų pavojingas vairavimas, bet UŽTIKRINTAI IR ENERGINGAI.
Važiuojant žiedu, pasižiūriu į geležinkelio stoties laikrodį, ir matau, kad mes atvažiavome beveik įprastu metu, gal kokias penkias minutes vėliau. Tad laiko pakankamai. Matau, kaip mažytis traktoriukas valo šepečiu šaligatvį nuo sniego, o iš paskos jam eina vyras ir iš plastmasinio kibiro semia su kastuvėliu mišinį ir barsto ant nuvalyto šaligatvio. Kadangi sninga stipriai, tai labai greitai viskas bus vėl užklota balta danga, kuri dar pavirs ir nemalonia ir druskinga koše. Aš prieinu prie barstančio vyro ir sakau jam, pasisveikinęs: “Juk draudžiama barstyti druską ant šaligatvio. Kodėl tu šitaip darai?“ – “Čia ne druska.“ – “O kas?“ – “Granulės.“ Ir jis man parodo visą kibirą. Tikrai maži šviesios gelsvos spalvos įvairiabriauniai gabaliukai. Tačiau KO? Aš jo paklausiau: “Ar galiu palaižyti?“ Aišku, jis net žagtelėjo iš netikėtumo, ko gi čia aš užsimaniau palaižyti tai, ką jis beria po kojomis, ir į purvą? “Laižykit.“ Paėmiau vieną granulę, palaižiau – ne. tikrai ne druska, bet jau kokia rūgšti, TIKRA chemija. Ir vėl granulę įmečiau į kibirą. “Taip, tai ne druska, bet dar blogiau už druską, tikra chemija, o tai jau kenkia žmogui, tuo pačiu prieštarauja Rojaus Trejybės valiai.“ Ir nuėjau pirkti bilieto. Eidamas dar pasimeldžiau Rojaus Trejybei, kad tą lyžteltą chemiją apvalytų, kad su seilėmis nepatektų į mano vidų tai, ko nereikia, kad nepragraužtų skylių.
Perku bilietą į Kauną, ir atgal, toks dvigubas pirkimas suteikia antrajam bilietui penkiolikos procentų nuolaidą. Tačiau kasininkė man sako kainą, kuri vietoje dvidešimt devynių litų dar su centais, yra devyniais litas dar mažesnė. Aš jos dar perklausiu, kiek man mokėti, ir ji pakartoja tą pačią devyniais litais mažesnę sumą. Aš jai sakau nustebęs, kad šitaip negali būti, juk tai beveik dešimčia litų pigiau, nejaugi jūs sumažinote kainas. Ir ji nustemba, kad tikrai taip, per pigu, atsiprašinėja ir dėkoja vienu metu pasimetusi, skaičiuoja iš naujo, ir tada, iš jau iš naujo paskaičiavusi man pasako jau dviem litais didesnę kainą negu reikia mokėti. Aš jos klausiu, ar tikrai. Ji vėl skaičiuoja, ir vėl atsiprašo, kol iš trečio karto pataiko suskaičiuoti tikrai tiek, kiek kainuoja bilietai. Jeigu tai būtų naujokė, sakyčiau nepatyrusi, išsiblaškiusi, bet ji jau seniai dirba, ir jau seniai perku bilietus būtent iš jos. Iš tą rytą eidamas mąsčiau – eiti prie jos, ar prie greta esančios kasininkės, nes abi buvo laisvos. Ir kol svarsčiau eidamas nuo durų tiesiai link jų, priėjau būtent prie šios kasininkės, ir gavau akivaizdų pamokymą, kai žmogus dirba be Rojaus Trejybės, jis nesuvokia, ką daro, ir kada padaro klaidą, nėra vidinio PATIKRINTOJO, KAD KLAIDĄ IŠTAISYTŲ, todėl ji padauginama ir į išorę. Jeigu tai būtų buvę anksčiau, aš ramiai sau būčiau sumokėjęs devyniais litais mažiau ir pasiėmęs bilietus, ir dar pasidžiaugęs, kaip gerai, kad pavyko šitaip papiginta kaina nusipirkti, nes tokio apsirikimo juk nebūčiau palaikęs savo kalte. Sau pateikčiau argumentą – geležinį – pati kalta, nežiopsok. TAČIAU SU Rojaus Trejybe yra visiškai kiti tarpusavio santykiai ir pažiūra, kaip gi nepadėti savo dvasinei sesei, juk ji šitaip gali visą algą pradirbti. Gali būti įvairios priežastys, kad jos mintys yra kažkur kitur, tik ne darbo akimirkoje. O įsivaizduokite, jeigu šitaip mes dirbtume visus darbus – chirurgas, pilotas, vairuotojas, net ir to paties traukinio mašinistas, mokytojas, policininkas, ir t.t. kiek būtų nesusipratimų, tragedijų, ašarų. Tačiau, kada aš jos dėmesį atkreipiau savo klausimais, ji tik iš trečio karto galima sakyti pabudo, nors ir nemiegojo fizine prasme. Todėl tas epizodas ją išjudino, ir tikrai ji nebepadarys tokių klaidų su kitais keleiviais, perkančiais bilietus, nes PATYRIMAS LABIAU PAMOKO NEGU TYLUS KELEIVIO NUĖJIMAS, KLAIDINGAI BESIDŽIAUGIANT DEVYNIŲ LITŲ LAIMĖJIMU. Ji tik darbo dienos pabaigoje pastebėtų trūkumą, arba jo iš viso nepastebėtų, jeigu neperskaičiuotų pinigų ir pačių bilietų kainų skirtumo. O tada nežinotų, kaip tai galėjo atsitikti, ir nežinotų, kada ir kur ji galėjo suklysti ir dievagotųsi, kad ji nesuklydo, kad ji nežino, kaip atsirado šis skirtumas. Tad jai nebūtų PATYRIMO, KOKS TAI GALĖJO BŪTI JOS SUKLYDIMO EPIZODAS.
Stoviu geležinkelio stoties perone, prie manęs prieina gal keturiasdešimties metų vyras, pagėręs gerai išvakarėse, todėl nuo jo trenkia alkoholio tvaikas. Kalba sunkiai. Kairysis antakis prakirstas, visas užtinęs, ir užklijuotas specialiu pleistru, kurio priekinė dalis šiek tik atšokusi nuo antakio, apibrozdinta kakta. Jis manęs paprašo cigaretės. Sakau jam, kad nerūkau nes tai nuodas. Ir jam patariu nenuodyti savęs. Jis nuo manęs atsitraukia per žingsnį, nes buvo beveik prilipęs. Jis pasižiūri į mane ir sako, kad jam labai sunku. Labai jam reikia pagirioms išgerti. Tačiau pinigų neprašo. Aš jo klausiu, kas jį sumušė, bet jis pats nežino, neprisimena nieko, tik sako, kad buvo nuvežtas į Lazdynų ligoninę. Ir klausia, ar labai žiauriai atrodo. Sakau – visas antakis užtinęs, užklijuotas pleistras, kakta padraskyta. Tada paklausia, ar nėra mėlynės po akim, sakau, kad nėra. Ir po šito jis sako, kad jam nebesinori gyventi. “O tu gyventi nori?“ – “Taip noriu, ir labai, nes gyvenu su Rojaus Trejybe, kurią atradęs esu savo viduje. Ir tu taip pat gali atrasti. Tik pradėk maldą savais žodžiais, kreipkis į Tėvą, kuris yra ir tavyje.“ – “Ne, mano tėvas jau seniai miręs, negaliu kreiptis.“ – “Aš kalbu apie VISŲ TĖVĄ, ir apie Kristaus, ir mano Tėvą, o ne apie tavo GIMDYTOJĄ.“ Sako, kad jam labai sunku, reikia pagirioms ko nors išgerti. Lūpos sukepusios, dešiniame pakraštyje, kur sueina abi lūpos, sukrešėjęs kraujas. Mūvi džinsus ir dėvi džinsinę striukę. Ji švari, tik mano supratimu per plona tokiam, kad ir nešaltam vasario laikui. Jis visą laiką nenustygsta vienoje vietoje, vis juda, matau, kad jam šalta – pora mažų žingsnelių tai vienon pusėn, tai kiton, tai link manęs, tai nuo manęs. Retsykiais trumpam mūsų akys susitinka, bet jis tuoj pat nusuka jas į šoną, ar nudelbia žemyn, į savo kojas. Ir vis dejuoja, kad jam sunku, ir net gyventi nebenori. Aš jo paklausiau vardo, sako Gintaras. “Gintarai, aš tau negaliu duoti pinigų, kad tu pirktum išgerti, nes tau būtų tik blogiau, bet aš galiu padėti, kad tu nebenorėtum nei išgerti, nei rūkyti.“ Jis sustoja. Ir pirmą karta ilgiau pasižiūri į mane, nors netikinčiu žvilgsniu. “Aš už tave garsiai pasimelsiu, tik tu duok man savo ranką. Ir nebijok taip,“ mat jis tuoj pat ėmė nuo manęs trauktis. “Nebijok, duok ranką.“ Jis nedrąsiai ištiesė ranką. Tai buvo tvirta ir fizinio darbo mačiusi ranka. Aš užsimerkiau ir pradėjau garsiai melstis. Gintaro ranka išdavė, kad jis atsipalaiduoja savo viduje. Po maldos iškart paklausiau: “Ar ką jautei?“ Jis tylėjo. Vėl pakartojau klausimą. “Iš pradžių jaučiau.“ – “ Ką jautei?“ – “Nesakysiu.“ Daugiau jo nebespyriau, kad būtinai atsakytų, tik mačiau, kad jis buvo akivaizdžiai pasikeitęs viduje – tarsi labiau atsipalaidavęs, tarsi prablaivėjęs, žvilgsnis praskaidrėjęs. Aš jį pradėjau mokinti, kaip melstis savais žodžiais, kad kreiptųsi į Tėvą, esantį ir jo viduje. O jis man tuoj pat vėl – “Mano tėvas miręs, aš neturiu tėvo.“ – “ Tu kreipkis į Visų Tėvą – ir Kristaus, ir mano, ir TAVO TĖVĄ, Jis yra ir tavo viduje. Aš tau duosiu pinigų, bet ne alkoholiui, o maistui, kad galėtum pavalgyti.“ – ir padaviau dvidešimt litų. Jis į mane pažvelgė, ir tyloje pamačiau, kad jo akyse prisikaupė ašarų. “Aš jau dvi dienos kaip nevalgęs.“ – “Tik nepirk gerti, nors tai tavo laisva valia, bet žinok, kad tau pinigus duodu maistui.“ – “Tikrai nepirksiu gerti. Tik valgyti...“ – “Tu man nesiaiškink, o tiesiog žinok, kam aš tau daviau šiuos pinigus.“ Pro mus praėjo du apsaugos juoda uniforma vilkintys vyrai, kurie kaip policija budi stotyje. Jie taip įtartinai pasižiūrėjo, galbūt matė mane – kada aš meldžiausi – laikantį už rankos vyrą ir kažką užsimerkusį kalbantį jam, o ką, jie negirdėjo, bet vis nepaleidžiantį rankos. Toks įspūdis, tarsi būtų karo metas, ir stotyje vaikščiotų ginkluoti vyrai, įdėmiai visus sekantys, kaip priešus. Gintaras man sako, “Tu man davei pinigų, aš anksčiau buvau net milijonierius, kada turėjau pinigų, aš irgi duodavau kitiems.“ – “ O kur tu nakvoji?“ – “Bendere?“ Aš pamaniau, kad taip vadina bendrabutį, ir paklausiau dar: “Tai vistiek kažkas tave priima?“ – “Ten nakvynės namai. Aš gyvenau Utenoje.“ – “Aš irgi iš pa Utenąs, tik dabar gyvenu Vilniuje, po mokyklos baigimo.“ – “Aš tai Utenoje gyvenau vienuolika metų, o dabar metai kaip gyvenu Vilniuje.“ Ir tuoj pat prideda: “Einam čia atsisėsti, aš noriu tau kažką pasakyti.“ – “Negaliu, jau turiu eiti į traukinį, nes pavėluosiu, o aš turiu važiuoti.“ – “Va, čia atsisėskim.“ Ir jis rodo į šalia stovinčius metalinius suolus, ant kurių sėdėti vasario mėnesį labai šalta, nes metalas yra tiek atšalęs, kad rūpi tuoj stotis. Atsisėdam. Aš kaip tik matau toliau pakabintą laikrodį ir seku laiką, kad suspėčiau į traukinį. Dar apie dvylika minučių iki išvykimo, ir man dar reikės nueiti iki tos platformos, kur stovi traukinys, nusileidus į tunelį, o tai dar užims minutę kitą. “Šito aš nesu pasakojęs niekam kitam, tik savo klebonui. Tu esi antras pasaulyje žmogus, kuriam aš tą sakau. Aš labai mylėjau savo motiną. Kada ji numirė, aš taip norėjau dar ją pamatyti. Norėjau pasikalbėti su ja. Aš net kreipdavausi į ją, kad ji man pasirodytų. Ir vieną naktį, apie trečią valandą, o tuo metu aš nemiegojau, ir nesapnavau, žmona su vaiku miegojo kitame kambaryje, kažkas pradėjo kambaryje traškėti. Buvo tokie aiškūs garsai viename kambario kampe, kad aš galėjau tikrai juos girdėti, aš nemiegojau. Tame kampe tuoj atsirado kažkokia šviesa, ji ėmė vis labiau ryškėti ir augti išsitęsdama. Tai nebuvo sapnas, aš nemiegojau, net akis pasitryniau, ar tikrai matau? Tai buvo tokia balta šviesa. Ir niekam apie tai nepasakojau, o pasakiau tiktai mūsų klebonui, paklausiau, kas tai būtų.“ Jis man nieko nepaaiškino, nes nežino, kas tai galėjo būti,. Ir niekas nežino. “O aš žinau, ir tau paaiškinsiu labai trumpai.“ “Ne, nežinai, niekas nežino, net klebonas.“Yra tokios būtybės, kurių nemato žmogaus akys – Tarpinėmis Būtybėmis vadinamos, nes ir yra tame tarpe, kuris prasideda nuo žemiausių angelų ir eina iki mūsų žmogaus lygio. Ir yra mums taip pat nematomos dvasinės būtybės, kurios tvarko energiją ir fizinį pavidalą – Energijos Reguliuotojai ir Fiziniai Kontrolieriai. Todėl jų veikimo dėka tau ir buvo atsakyta į tavo nuoširdų prašymą vėl pamatyti motiną, ir tau ji buvo parodyta, kad dabar yra ŠVIESOJE – ROJAUS TREJYBĖS ŠVIESOJE. Ir tau tai buvo parodyta, kad tave sustiprintų, kad tu pats, būdamas vienas, labiau pamąstytum apie meilę, tiesą, teisingumą, gailestingumą, gėrį, nes visa tai ir yra iš Kūrėjo – Rojaus Trejybės. Ir tau ir parodė, kokioje globoje, kokiame gyvenime, yra tavo motina dabar, ir tu ją pamatei, ir realiai pamatei, ne sapnavai.“ – “Ne, nesapnavau, ir tikrai, aš dabar supratau. Ačiū tau.“
Aš palinkėjau jam ramybės, paspaudžiau ranką, priminiau, kaip jam reikia kreiptis dar šiandien į Visų Tėvą, esantį jo paties viduje, ir ką jis sakė darys, ir nuėjau į traukinį.
Vis galvojau, kad tik nesušalčiau traukinyje, nes traukiniuose, kurie važiuoja į Kauną sustodami kiekvienoje stotelėje ir dėl to visu pusvalandžiu važiuoja ilgiau negu ekspreso naujieji dviaukščiai traukiniai, kuriuose pastovi temperatūra – apie dvidešimt vieną ar du laipsnius tiek vasarą, tiek žiemą – apšildymas yra tiek sumažinamas, kad nuo Kaišiadorių su kiekviena minute vagonai vėsta, kad arti Kauno jau reikia kalenti dantimis, net ir apsirengus. Išeinu iš tunelio, ir negaliu patikėti – prieš mane stovi naujasis dviaukštis traukinys. Ir tada tikrai pajuntu Rojaus Trejybės tvirtą pagalbos ranką. O ir bilieto kaina į naująjį traukinį paprastai būna pora litų brangesnė. Anksčiau, kada toks traukinys būdavo man važiuojant iš Kauno, visada eidavau į antrąjį aukštą. Vis arčiau dangaus, ar ne? Atidarau automatines duris, įeinu į vagoną, o čia nėra nematau jokių laiptų į antrąjį aukštą. Netinka. Išlipu, ir einu prie kitų durų. Atsidariau jas. ČIA JAU MAN ĮPRASTA APLINKA. Girdžiu iš viršaus sklindančią gitaros muziką ir melodingą dainą. Užlipu į antrą aukštą. Dainą dar garsiau girdžiu iš vagono pabaigos. Aš einu į vagono vidurį, ir kada mane pamato dvi dainuojančios merginos, nutyla, atsiprašo ir pasako, kad jos daugiau nebetrukdys ir nebedainuos. Be mūsų keleivių vagone nėra. Aš sakau, kad jos labai gražiai dainuoja, ir tikrai jokiu būdu man netrukdys, o priešingai, bus miela klausytis. Jos nustemba, dar pasitikslina, ar tikrai jos gali dainuoti, nes išūš man galvą. Aš pakartoju, kad tikrai man bus malonu pasiklausyti jų dainavimo. Jos padėkoja, ir visą kelią aš klausiausi NUOSTABIŲ DAINŲ, TOKIŲ MELODINGŲ, JŲ TAIP ŠVELNIAI DAINUOJAMŲ DAINŲ, KOKIŲ SENIAI BESIKLAUSIAU, NES PER RADIJĄ AR TELEVIZIJĄ BŪTENT TOKIŲ NETEKO GIRDĖTI. Aš vienu metu jų paklausiau, ar tai jų pačių sukurtos dainos. Sakė, kad ne jų, jau yra dainų prikurta, tad jos dainuoja kitų sukurta. Jos turėjo sąsiuvinį, kuriame ir buvo susirašiusios dainas.
Keleivių taip ir nebuvo mūsų aukšte, nors apačioje balsai girdėjosi, kad kažkas įlipa ar išlipa. Ir vėl Apvaizdos buvo taip sustyguota, kad niekas daugiau į viršų neliptų, kad dainininkėms nereikėtų vis naujam keleiviui atėjus iš naujo patirti įtampos – gali jos toliau dainuoti, ar vėl prašyti naujo leidimo ir iš kitų keleivių. Tai kaip gi tokioje įtampoje dainuoti. Ne ta BŪSENA. Dar daugiau, specialiai jų dainų pasiklausyti atėjo ir net konduktorius, kuris tikrina ir pardavinėja bilietus, ir kuris nuolat pereina per traukinį po kiekvieno sustojimo, gal įlipo naujų keleivių, kurių bilietus turi patikrinti, ar parduoti jų neturintiems. Aišku, jis klausėsi tik tarp savo darbo akimirkų, todėl nepatyrė to pilno malonumo, kokį patyriau aš. Ar aš galėjau kada nors pagalvoti, kad tokiame traukinyje klausysiuosi gyvo garso koncerto – nuostabaus koncerto.
Jau prie Kauno ir konduktorius pakvietė dainininkes dažniau važinėti traukiniu, nes labai jau gražiai dainuoja. Aš priėjau prie jų jau pačioje pabaigoje ir padėkojau už tokį nuostabų dainavimą. Ir sakau: “Noriu jums padovanoti Šviesos Dovanų – dvi apreiškimų knygas – Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL, ir Rojaus Trejybės mokymų knygą Akimirkos Amžinybė.“ Jos taip nuoširdžiai man padėkojo, kad viena iš jų tarė: “Tokia netikėta dovana, mes nieko panašaus nesitikėjome, jeigu mes būtume žinoję, būtume galėję dainuoti GIESMES.“ – „Jūsų dainos puikios, dėl to nereikia pergyventi, kad nepagiedojote giesmių. O šitos knygos, jeigu jas nuoširdžiai skaitysite, tai jos parodys kelią, kaip atrasti Kūrėją – Rojaus Trejybę savyje, ir tada jūsų dainos, kurios šiandien skamba puikiai, bet joms dar stinga GALIOS, ir bus galingos, ir jas jūs kursite jau pačios Kūrėjo dvasios pagalba.“ Jos vis man dėkojo, ir kartojo, kad šito tai tikrai nesitikėjo, ir tikrai nuoširdžiai skaitys šias knygas. Aš joms taip pat pasakiau, jog nesitikėjau, kad traukinyje galėsiu klausytis tokio nuostabaus dainavimo. Kūrėjas mėgsta pateikti NETIKĖTUMUS.“ Palinkėjau joms ramybės ir mes labai nuoširdžiai atsisveikinome.
Rojaus Trejybės gyvoji šventovė – koks nuostabus mūsų – urantų – uostas, kuriame viešpatauja PATIRIAMA meilė ir gėris, tiesa ir grožis, teisingumas ir brolystė – KOLEKTYVINĖ DVASINĖ GYVOJI KOMUNIJA SU KŪRĖJU, SU VISOS KŪRINIJOS DVASINE ŠEIMA, KOKIA TAI PALAIMA DVASIAI – MŪSŲ TIKRAJAI, KŪRĖJO PADOVANOTAI ASMENYBEI – JAU DABAR PATIRTI, KAD JI TURI SAVO DVASINIUS TĖVUS – ROJAUS TREJYBĘ – IR REALIAI YRA GAUSIOS DVASINĖS ŠEIMOS – JAU DABAR – PILNATEISE NARE, NE PO PRISIKĖLIMO, BET JAU DABAR. Ir tas YRA vien tik GYVOJO ĮTIKĖJIMO, ATSIVĖRIMO ROJAUS TREJYBEI IR JOS ATRADIMO SAVYJE DĖKA, BE JOKIŲ KYŠIŲ, BE JOKIŲ PINIGŲ, BE JOKIŲ AUKŠTŲ POSTŲ AR TURTŲ, BE JOKIOS FIZINĖS JĖGOS – TIK ATSIVĖRIMO IR ĮTIKĖJIMO GALIA TRANSFORMUOJASI URANTO VIDUS, JIS TAMPA VIS LABIAU IR LABIAU TIKRUOJU ŽMOGUMI, KURIS YRA KŪRĖJO ATVAIZDAS, KAIP IR SUMANYTA KŪRĖJO, KAD ŽMOGUS SAVO CHARAKTERIO SAVYBĖMIS – MEILĖS IR GĖRIO, TIESOS IR GROŽIO, TEISINGUMO IR BROLYSTĖS SKLEIDIMU SAVOJOJE KASDIENĖJE APLINKOJE VIS STIPRESNIU IR STIPRESNIU MASTU TAPTŲ KŪRĖJO PASIREIŠKIMU SAVO MATOMAIS DARBAIS VISŲ LABUI, IŠ MEILĖS, NE IŠ PAREIGOS, IR LAISVA VALIA, KŪRĖJO JAM SUTEIKTA. Ir visa TAI plečia asmenybės laisvą mąstymą, kada tokio žmogaus nebegalima taip lengvai apgauti, juo manipuliuoti, kaip dabar juo manipuliuoja kasdien valdžia, bažnyčia, bankai, teismai, verslas, šeima, dabartinė PRAMOGŲ IR SPORTO veikla, kad ILIUZIJA IR TOLIAU GAUBTŲ GYVENIMĄ BE TIKROVĖS – BE KŪRĖJO – kad LIETUVA EMIGRUOTŲ IR BANKRUTUOTŲ. Jis vis labiau suvokia priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio veikimą ir tampa vis labiau MORALIU IR DORU, ir ne dėl to, kad jam kas nors į galvą įkalė moralumą ir dorovę, bet dėl to, kad jis pajuto GYVĄ RYŠĮ SU KŪRĖJU – ROJAUS TREJYBE – MEILĖS, GĖRIO, TIESOS, GROŽIO, TEISINGUMO, MORALUMO, DORUMO, IR TIKROVĖS ŠALTINIU. Štai iš KO KYLA ŽMOGAUS GALIA, ir kurios nejunta nei biurokratai, nei katalikai, nei protestantai, nei ateistai, nei aferistai. TĄ PATIRIA TIK URANTAI VISAME PASAULYJE. IR NIEKAS DAUGIAU. TAČIAU ROJAUS TREJYBĖS VALIA YRA TOKIA, KAD TOKIĄ BŪSENĄ PATIRTŲ KIEKVIENAS PER ATSIVĖRIMĄ ROJAUS TREJYBEI IR JOS ATRADIMĄ SAVYJE. BŪTENT ŠITO AŠ IR MOKAU VISUS, ROJAUS TREJYBĖS ĮGALIOTAS VYKDAU JOS PAVESTĄ MAN MISIJĄ, SU MEILE, IR TIK JOS PAGRINDU, KURĮ PATIRIU VIS GALINGIAU IR GALINGIAU SAVYJE.
Atgal į Vilnių grįžau tokioje nuostabioje palaimos būsenoje – važiavau traukiniu, ir visą laiką bendravau su Rojaus Trejybe – dėkojau už visą patyrimą, už visos dienos patyrimą, už pačios tos akimirkos patyrimą su Rojaus Trejybe.
Eidamas prie vienos sankryžos, pamačiau, kaip užsidegė raudona šviesoforo šviesa. Ten jau stovėjęs vaikinas nuspaudė pėstiesiems skirtą mygtuką, kad užsidegtų žalia šviesa, ir jis man tarė: “Lietuviai yra tokie, kad nenorti nuspausti mygtuko, net ir tada, kai stovi prie perėjimo, nes mat ir kiti pereis per sankryžą kartu su juo, o jis nenori pasitarnauti kitiems.“ Tokia jo mintis man buvo nepriimtina, todėl pasakiau savo nuostatą, galbūt lietuviai nėra tiek įpratę naudotis tokiomis elektroninėmis priemonėmis, todėl tiesiog ir laukia, o gal kiti net nežino, kad toks mygtukas yra iš viso, o gal ir žinodami apie mygtuką, nežino, kaip jį nuspausti, jeigu nėra jo paspaudę nė karto. Jis labai energingai užprotestavo, jokiu būdu neįmanoma, kad dabar, kompiuterių amžiuje, jog kas nors tokių dalykų nežinotų, kaip ir kompiuterio nemokėtų įjungti, ar mobiliu telefonu naudotis. Jo energija liejosi per kraštus, tad savo teiginius jis stiprino stipriai gestikuliuodamas. Tada aš jam pasakiau, kad lietuviai yra labai gobšūs, jie skriaudžia vieni kitus, vis jiems maža turtų, todėl tokios yra milžiniškos kainos maistui, kurui, butų šildymui, ir jos vis kyla ir kyla, o atlyginimai taip žeminančiai maži, o politikai sau pasiskiria didžiulius pinigus iš biudžeto ne uždirbtus pinigus, o pasiskirtus. Jis sutiko su mano mintimis. Įterpdavo dar savo, kad žmones apgaudinėja ir bažnyčia, kunigai padarė verslą, nes viskam, ką jie daro, turi tarifus. Tada aš jam paaiškinau, jog visa tai pasikeis tik tada, kada žmogus atras savyje Tėvą, Rojaus Trejybę, ką padaryti jis gali. Tada visa ekonomika nuo konkurencijos pereis prie BENDRADARBIAVIMO BROLYSTĖS PAGRINDU. Pradėjau jam aiškinti apie viduje gyvenančią Kūrėjo dvasią, apie mūsų dvasinę asmenybę, apie Jėzų kaip Sūnų Kūrėją, apie Amžinąjį Sūnų, kurį supainiojo krikščionybės pirmeiviai su Jėzumi, kodėl šitam nepritarė Rytų tautos, turėjusios savo Vedas, daug giliau aiškinančias Dievą, kad Jėzų priimtų kaip Centrinį Asmenį, kai Jėzaus skelbtos evangelijos Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės, jog Tėvas yra visiems žmonėms, tuo pačiu ir žydams, ir pagonims, dėl to visi žmonės yra broliai ir sesės dvasioje, ir pagonys, ir žydai neliko, tada nebeliko ir TĖVO CENTRE, JIS buvo nustumtas į užkulisius, ir kaip tą padarė apaštalas Paulius, pateikęs SAVO evangeliją – Jėzus Kristus yra VIEŠPATS, jis prisikėlė, ir įkūrė bažnyčią, yra bažnyčios vyriausiasis kunigas ir tik bažnyčios bendruomenės nariai yra broliai ir sesės. Aš jam aiškinau apie energiją, apie Visatas, apie Rojų ir Rojaus Trejybę, apie žmogaus likimą ir tai, kaip žmogų veda iš vidaus, meilės galia, Kūrėjo dvasia, gyvenanti žmogaus prote. Jis pateikdavo man klausimų, ir aš jam vis aiškinau. Jau ir prie mano gatvelės priėjome, ir pro namus parėjome, o aš vis jam aiškinau. Jis manęs paklausė, kad labai įdomiai aiškinu, kokiai aš priklausau religijai., Aš jam pradėjau aiškinti apie Rojaus Trejybės GYVĄJĄ RELIGIJĄ IR GYVĄJĄ ŠVENTOVĘ. Jis būtų manęs dar klausęsis ir klausęsis, nes buvo toks nuoširdus, tuo pačiu rodė, kad ir savo teiginius mėgino įterpti. Aš jam padaviau lapelį su mūsų svetainės adresu ir pasakiau, kad ten jis suras visas šias žinias, jeigu skaitys patalpintus šaltinius. Is taip nuoširdžiai dėkojo man už šitą pokalbį, o aš jam už kantrybę ir dėmesį gyvai Kūrėjo – Rojaus Trejybės ŠVIESAI.
Na, tikrai kupina PATYRIMŲ DIENA NUO ANKSTYVO RYTO IKI PAT VAKARO.
Tačiau tai buvo dar ne viskas. Netrukus sulaukiau skambučio iš Kauno. Skambino Rimantas ir pasakė, kad Delfi įdėjo straipsnį apie mane.
Perskaičiau jį kelis kartus - ir man pasidarė liūdna, kad toji moteris – IEVA – taip nedorai pasielgė su manimi. Ji man paskambino kaip tik tuo metu, kada aš vedžiau užsiėmimą Urantijos grupėje, ne praėjusį penktadienį, bet dar savaitę anksčiau. Kadangi urantai dalinosi savo patyrimu, tai man trukdė gerai išgirsti, kas skambina, tačiau maniau, jog kas nors neranda mūsų grupės, nes taip buvo ne vieną kartą, todėl, kad galėčiau paaiškinti ir netrukdyti urantų pasidalinimui patyrimu, išėjau kalbėti į koridorių. Kada grįžau, pasakiau, jog skambino iš Delfi, tik neišgirdau pavardės, vardas Ieva, nežinau, nei kas ji, nei kokioje šviesoje pateiks mano atsakymus į jos klausimus.
O IEVAI aš aiškinau apie Rojaus Trejybę, apie Jos atradimą SAVYJE, apie Urantijos Knygos gilumines studijas, suvokiant ir net SAVO dvasine būsena patiriant IŠTISUS KLODUS, o ne vien tik MATANT tuos sakinius, kuriuos skaito akys, nes KIEKVIENAS žodis savyje turi milžinišką informaciją, kuri TOLI PRANOKSTA sakinyje parašytus žodžius, nes tie žodžiai jau buvo paaiškinti, ką jie reiškia Urantijos Knygoje, o prie to dar prisideda ir PATIRIAMA MEILĖS BŪSENA, IR MEILĖ VISIEMS VIENODĄ, kuri išplečia KOSMINĘ ĮŽVALGĄ, aiškinau apie Rojaus Trejybės GYVĄJĄ šventovę, ir ROJAUS TREJYBĖS GYVĄJĄ religiją, kaip ji pripildo, per atsivėrimą, kiekvieno vidų, kai nėra išorinio ritualo, o YRA GYVAS KOMUNIJOS RYŠYS SU KŪRĖJU, ir dėl to žmonės patiria palaimos BŪSENĄ NET IR PO GYVŲJŲ PAMALDŲ, IR TAMPA GERESNI, SVEIKSTA, VIS LABIAU PASITIKI ROJAUS TREJYBE, IR ŠLOVINA, IR GARBINA ROJAUS TREJYBĘ NE IŠ PAREIGOS, BET IŠ MEILĖS, DĖL TO SKAIDRĖJA MĄSTYMAS. Ir ATEIS TAS LAIKAS, KADA ŠI RELIGIJA APIMS VISAS ŠIANDIEN Į SEKTAS SUSISKALDŽIUSIAS RELIGIJAS, ir šitaip SAVO IŠORINIAIS RITUALAIS atsiskyrusias, kad net vieni kitų pamaldose nesilanko – katalikai stačiatikių, stačiatikiai katalikų, protestantų. Aš jai aiškinau LABAI NUOŠIRDŽIAI, KAD MAN SVARBU, JOG PASAULYJE PASKLISTŲ ŠVIESA IR VISU SPINDĖJIMU SUŠVYTĖTŲ VISŲ CENTRU ROJAUS TREJYBĖ.
Vardai ar pavardės yra ne šiap sau duoti, jie taip pat turi prasmę. Jie nėra atsitiktiniai. Jokubėnas yra kilęs iš JOKŪBO vardo. Tai buvusio Jėzaus Kristaus apaštalo Jokūbo vardas. Ieva – tai Adomo partnerės, Ievos, palikimo vardas. Deja, šio vardo pirmoji savininkė mūsų planetoje, savo misiją sužlugdė, sulaužė savo priesaiką ir nupuolė į tamsą dėl savo NEKANTRUMO, ne iš piktos valios. Aš savo ištikimybės Rojaus Trejybei priesaikos nesulaužysiu niekada. AŠ TĄ SAKAU, NES ŽINAU, KĄ SAKAU.
O kaip pasielgė MŪSŲ IEVA ROJAUS TREJYBĖS ATŽVILGIU, KADA AŠ JOS PRAŠIAU SU MANO VEIKLA IR PATEIKIAMA ŠVIESA SUSIPAŽINTI LABAI ATIDŽIAI MŪSŲ SVETAINĖJE?
Aš pradėjau komuniją su Rojaus Trejybe, norėjau vėl patirti ramybę, jau nekalbu apie visos dienos patyrimų pakylėjimo būsenos SUDAUŽYMĄ, ir sukeltą vidinę įtampą, kai neišmanėliai ir tamsuoliai NUTEISĖ MANE KAIP NUSIKALTĖLĮ VIEŠAI NET NESUVOKDAMI, KĄ JIE DARO. JIE PAKĖLĖ NAIKINANČIOS UGNIES KARDĄ PRIEŠ MEILĖS ŠALTINĮ IR CENTRĄ – KŪRĖJĄ – KURIAM AŠ ATSTOVAUJU ŠIOJE PLANETOJE.
Netrukus mane užliejo ramuma visame viduje. Ir man mokymus suteikė visi TRYS ROJAUS TREJYBĖS NARIAI. Tačiau jų paviešinti leidimo negavau.
Aš vėl jutau pakylėjimą, ir galią, manyje buvo meilė, ir Ievai taip pat, ir jos kalbintiems mano broliams DVASIOJE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-02-12 22:08:17
Komentarai
BBC 2004 metais sukūrė neva dokumentinį filmą apie Sai Babą pavadinimu - 'THE SECRET SWAMI". Pasižiūrėjus tokį vaizdo įrašą, supranti, kad visuomenė yra mulkinama visas populiariausiais žiniasklaidos kanalais. Taigi jie nesiekia šviesos, kaip ir delfi.lt svetainė. Jie siekia tik to, kas suteikia jiems populiarumo ir materialios naudos. Tai nieko neturi bendro su žmonių visuotine gerove. Tai mėginimas kuo daugiau išlaikyti tamsą.Kur dar moko, kad žmonės savo kasdieniniame gyvenime TAPTŲ JĖZUMI KRISTUMI IR GYVENTŲ TAIP, KAIP JIS GYVENO: GYVAI BENDRAUJANT SU TĖVU-ROJAUS TREJYBE, DORAI IR TIESOJE, BE MELO, VAGYSČIŲ, PATYČIŲ, SUKTYBIŲ IR PAN.? NIEKUR. TIK ČIA.
Evaldas
2013-02-13 13:17:58
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]