Forumas: temos peržiūra
Ką daryti Lietuvai dabartinėmis sunkiomis ekonominėmis-finansinėmis sąlygomis.
KĄ DARYTI LIETUVAI ŠITOMIS SUNKIOMIS APLINKYBĖMIS, KADA NIEKAS NET NEMATO IŠEITIES IŠ TOKIOS SUNKIOS PADĖTIES, O KALBA VIEN TIK APIE VALSTYBĖS BIUDŽETO PINIGUS – KAIP JUOS TAUPYTI, O NE KAIP JUOS UŽDIRBTI.
Prieš daugiau kaip mėnesį Tėvas man suteikė mokymą, ką daryti LIETUVAI. Šito mokymo aš neužrašinėjau, todėl kiek atsiminsiu, atpasakosiu. Esmė bus jums aiški. Šis Tėvo suteiktas mokymas yra skirtas ne dvasiniam ugdymui, bet kaip gelbėjimosi ratas, jis yra skirtas toms institucijoms, kurios priima sprendimus valstybės mastu – Lietuvos prezidento institucijai, vyriausybei, parlamentui – kaip MATERIALI IDĖJA, KURIĄ GALIMA REALIZUOTI – DAUGIAU AR MAŽIAU – kad būtų išsaugota visuomenė, ir valstybė kaip veikiantis darinys.
Tačiau iš pradžių aš jums pateiksiu platesnį kontekstą, kad suvoktumėte, KOKIA YRA RIMTA PADĖTIS PASAULYJE IR KOKIA LAUKIA ATEITIS.
Šiandien visame pasaulyje vis gilėja nepasitikėjimas žmogumi ir jo sukurtomis įvairiomis institucijomis, nes jos – visos – siekia savanaudiškų interesų tenkinimo. Todėl pasaulio ekonomika ir jos dabartinis variklis – pelno motyvas – jau stringa kaip nebeatitinkantis NAUJOSIOS GIMSTANČIOS EPOCHOS POREIKIŲ. Pasaulio ekonominė sistema yra gyvas organizmas, ir jis turi veikti kaip gerai sureguliuotas mechanizmas, kad nė vienoje pasaulio dalyje nekiltų sutrikimų, kurie dabar jau turi įtakos veiklai kitame pasaulio gale. O dabartiniai sutrikimai yra todėl, kad materiali žmonijos civilizacija nesiremia į DVASINĮ PAGRINDĄ – Į TĖVĄ, Į ROJAUS TREJYBĘ - TAIP, KAIP Į ŠĮ DVASINĮ PAGRINDĄ REMIASI VISA KŪRINIJA.
Nors Rojaus Trejybės Asmenys yra DVASINIAI, tačiau jie gyvena MATERIALIAME ROJUJE, kuris yra visos kūrinijos geografinis centras. Ir būtent per Rojų Trejybė paskleidžia savo energiją, iš kurios atsiranda MATERIALIOS VISATOS, SAULĖS, PLANETOS. Nepaisant to, kad dvasios yra aukštesnio dažnio energijos vibracijos negu materija, tačiau jos visos gyvena materialiose planetose ir veikia jose per visą amžinybę.
Jūs turite įsisąmoninti, jog dvasios nėra vėlės, šmėklos, ar vaiduokliai, kurie visi yra ligotos fantazijos arba tamsios pasąmonės pasireiškimas, bet REALŪS asmenys, realūs materialios kūrinijos dvasiniai Dievo sūnūs ir dukros, atliekantys begalinį skaičių užduočių, kad kūrinija šviesėtų vis didesnės meilės ir pasitikėjimo aplinkoje.
Kada visa ekonomika – ir net visa materiali žmonijos civilizacija – vystoma tik savanaudiška kryptimi – gauti kuo didesnį pelną ir bet kokia kaina, net konkurentų sunaikinimo kaina, kad būtų geriau tik man – ir kada ŠITOKIO “GYVENIMO“ mokoma nuo pat gimimo visur – namie, mokykoje, darbe, gatvėje – tada dvasinis pagrindas yra paminamas, o toda ir tokia veikla yra nukreipta į griovimą ir Tėvo-Rojaus Trejybės valios paniekinimą ir pamynimą, o savo interesų iškėlimą virš visumos interesų – tegul bus gerai tik man, o kaip VISIEMS, tai JŲ reikalas, manęs tai nedomina.
Tokia materiali SAVANAUDIŠKA civiliacija yra iškrypusi ir išlikti NEGALI, nes ji pažeidžia Rojaus Trejybės sumanytą evoliucijos planą – vystyti visus šviesos ir meilės link ir VISŲ GEROVĖS LABUI.
VISA MATERIALI KŪRINIJA KOSMOSE REMIASI Į DVASINĮ PAGRINDĄ. NES ROJAUS TREJYBĖ YRA DVASINĖ – TRYS DVASINIAI ASMENYS. Ir kiek besiplėstų materiali kūrinija, vis tiek ji turi DVASINĮ PAGRINDĄ, KURIS YRA KIEKVIENOS ASMENYBĖS VIDUJE IR NET YRA ASMENYBĖS ŠALTINIS IR CENTRAS. Todėl šis Šaltinis ir Centras rūpinasi tuo, ką jis sukuria – ASMENYBES – IR PADEDA JOMS ŠVIESĖTI. Todėl ir visa kūrinija dirba VISUMOS LABUI, KAIP YRA SUMANYTA ROJAUS TREJYBĖS EVOLIUCIJA – VISUMAI IR INDIVIDUI. Ir niekam nenumatyta jokių išimčių. Todėl ir Urantijos žmonija neturi jokios išimties. Ji turi savo materialų civilazacijos vystymą atremti į dvasinį pagrindą – Rojaus Trejybę.
Dabartiniai ekonominiai ir finansiniai sutrikimai visame pasaulyje yra dėl to, kad individo materialus gobšumas įsiviešpatavo jo viduje, todėl jo priimami sprendimai ir jų įgyvendinimas yra klaidingi, kada tik grupelė žmonių visame pasaulyje naudojasi kitų sukurtais darbo vaisiais, kada gyvena parazituojantį gyvenimą kitų sąskaitą ir dar tą demonstruoja kaip savo “sumanumą. Tai veda į vis dar didesnį ir gilesnį visos sistemos sutrikdymą.
Kad jums būtų aiškiau, pateiksiu jums dalį šitos grandinės grandžių, kad pamatytumėte, jog pasitikėjimo praradimas sutrikdo visos sistemos veikimą.
Ekonomikos kapiliarai yra finansų srautai, kurie turi veikti sklandžiai, be jokių uždelsimų. Pramonės duona yra metalas. Be jo neįmanoma vystyti jokios pramonės šakos. Tačiau dabar atėjo toks etapas, kada bankai prarado pasitikėjimą tiek pramonės milžinais, tiek ir individualiais asmenimis, todėl kreditų nebedrįsta duoti tiek ir tokiomis sąlygomis, kaip anksčiau, kada tiesiog juos net piršte piršo visiems. Dabar jie patys nebegali susigrąžinti net jau išdalintų kreditų, jau nekalbant apie naujų davimą. Šiandien gali kaip nori įtikinėti, kad tavo reikalai yra geri, bet tu nežinai, KOKIE JIE BUS RYTOJ.
Nėra kreditų, ima užsikimšti finansinai srautai, nes įmonėms nebeturi apivartinių lėšų, nebėra už ką pirkti žaliavos, mokėti darbo užmokestį, diegti naujas technologijas, atsiskaityti su tiekėjais, ir t.t. Ima sutrikti net ir pačių didžiausių, ir atrodytų pačių galingiausių kompanijų veikla. Statybos kompanijos nustoja statyti namus, nes nebėra pirkėjų jiems, automobilių gamybos kompanijos nebeturi kur dėti vis dar gaminamų automobilių, nes žmonės jų tokiu mastu nebeperka. O juk pačioms kompanijoms nenupirkti automobiliai yra nuostolis, ir ne tik joms, bet ir jų partneriams, tiekiantiems automobilių daugybę mazgų iš šimtų kitų gamyklų, nes nebeperkami automobiliai stovi kompanijos kieme kaip įšaldyti pinigai. Ir ne dėl to, kad automobiliai būtų blogi, bet dėl to, jog žmonės nebepasitiki savo rytdiena, nebeužtikrinti savo ateitimi, net savo darbo vietos išlikimu, todėl ir atidėlioja geresniems laikams net anksčiqu jau ir planuoto automobilio pirkimą. O juk šie pinigai reikalingi automobilių gamyklos darbininkams sumokėti atlyginimus. Bet pinigų nėra, nes sustoja apyvarta – per jėgą automobilio neįpirši. Tai ne maistas, be kurio vis tiek neapsieisi. Tuo tarpu automobilių gamybos kompanijos turi gauti šimtus komplektuojančių automobilio mazgų iš kitų galmyklų. O kur juos dėti? Dar vis gamina, bet jau daug mažesniu kiekiu, ir vis stato automobilius gamyklos kieme. Atleidžia darbininkus, uždaro filialus įvariuose miestuose.
Tas pats su laivų statyklomis, tas pats su lėktuvų gamyklomis. Užsakymai tirpsta, nes nebėra ne tik finansinių resursų, bet liūdniausia, kad dingsta pasitikėjimas partneriais, kurie taip pat jaučia nepasitikėjimą savo partneriais tolimesniuose visos sistemos segmentuose, nes jiems taip pat auga nepasitikėjimas, kadangi ima vis labiau sutrikti finansiniai kapiliarai didesniu mastu ir jau nebe vienoje valstybėje. Tik skiriasi jų užsikimšimo laipsnis ir galimybės juos valyti, o taip pat priimamų sprendimų KOKYBĖ.
Tuo tarpu priešingame visos šios sistemos gale yra geležies rūdos kasyklos. Jos kasa geležies rūdą, bet nebeturi kur jos dėti, nes nebėra tokio poreikio metalui. Savo ruožtu geležies rūdos kasykos nebeužsako tiek galežinkelio sąstatų, kad nuvežtų geležies rūdą į tuos miestus, kur yra aukštakrosnės, kurios ir išlydo iš geležies rūdos įvairių rūšių metalą, plieną. Ima sutrikti geležinkelio finansiniai kapiliarai, nes jis nebegauna tiek užsakymų, ir savo ruožtu nebeturi tokio poreikio plėsti savo vagonų skaičių, todėl vagonų gamybos gamykloms nebeužsako naujų vagonų pagaminimo, ir net atsisako jau sudarytų sutarčių. Tačiau šitoje grandinėje yra viena grandis, kuris uždaryti negalima – tai aukštakrosnė. Jos sustabdyti negalima taip, kaip galima sustabdyti automobilių gamybos konvejerį, o tada jį vėl paleisti. Aukštakrosnė turi bent minimaliu režimu DIRBTI, nes ją sustabdžius, jau reikės statyti NAUJĄ aukštakrosnę. O TAI JAU ATSKIRA GAMYKLA.
Kada krenta gamyba, tada lengviausias kelias atleisti darbuotojus, ir bent nedidele dalimi sumažinti savo išlaidas. Tačiau juk kiekvienas atleistas darbuotojas turi savo šeimą, savo gyvenimą, jis nėra TIK STATISTINIS VIENETAS. Jis yra GYVAS ŽMOGUS.
Didžiausia pasaulyje automobilių gamykla General Motors (JAV), uždaro savo filialus vienuose miestuose, kur atsisako kai kurių automobilių modelių gamybos iš viso, bet savo darbuotojams pasiūlo pereiti dirbti į kitus filialus, tik jau kituose miestuose. Šitaip darbuotojai išsaugo socialinį ir medicinos draudimą. Tačiau ką daryti šeimai, kada yra vaikai, kurie lanko mokyklą, kada yra namas, pirktas už kreditą ir dabar jo parduoti neįmanoma, nes tokių parduodančių yra ne vienas. Ir ne vienas ryžtasi važinėti savo mašina dirbti į kitą miestą net už 800 kilometrų nuo dabartinių namų. Savaitei išsinuomoja vieną butą trise, gyvena kaip studentai, sulaukę jau penkiasdešimtmečio, kad būtų pigiau. Po savaitės įtempto darbo penktadienį toks darbuotojas po pamainos lekia aštuonias valandas su mašina namo pas šeimą apie 800 kilometrų. Namus pasiekia naktį. Šeštadienį pabūna su šeima, o sekmadienį jau vėl kyla įtampa, nes jau reikia lėkti atgal į aną miestą. O juk vairavimas, ir dar tokį atstumą, taip pat ne poilsis. Žmogus sugrįžta po įtemptos kelionės naktį, kad ryte vėl pradėtų įtemptą darbo savaitę. Tik taip ir nepailsėjęs per poilsiui skirtas dienas. Visa savaitė taip pat sunkiai eina vidinėje įtampoje dėl tokios vidinės darbuotojo būsenos – šeima toli, namų nėra, visą laiką bute dar du žmonės, niekada nepabūni vienas, ir taip, kaip nori. Dar daugiau, šito miesto gyventojai žiūri į tokius atvykėlius kaip į priešus, užėmusius ir iš esmės iš jų atėmusius jų darbo vietas. O General Motors kompanija suteikė jiems pirmenybę ne dėl to, kad jie yra geresni, bet dėl to, kad jie nebuvo atleisti iš viso, tik turėjo važinėti dirbti į tą pačią gamyklą kitame mieste. Tačiau to miesto gyventojų tokie apmąstymai nedomina, jie žino, kad šitas vietas galėjo užimti ir jie. Toks supriešinimas dar papildomai veikia atvykusiųjų pasąmonę ir sąmonę. Tai milžiniškas stresas ir smegenims ir fiziniam kūnui, kad jis negauna ne tik poilsio, bet ir ramybės. Kiek ilgai atsilaikys smegenys ir materialios ląstelės iki depresijos ar kokios kitos ligos, o gal net iki savižudybės?
Ar tai ir yra materialios Urantijos civilizacijos pasiekimo viršūnė? Jokiu būdu ne. Tai iškreipta civiliazacija, nes ją sukūrė iškreiptas mąstymas, nesivadovaujantis Tėvo dvasios vedimu iš vidaus. Kadangi Tėvo dvasia perteikia daugybę idėjų, bet nevaržo asmens laisvos valios, tai materialus gyvulinis protas tas idėjas, net nesuvokdamas, kad jas gavo iš Tėvo, interpretuoja savo laisva valia SAVAIP IR ĮGYVENDINA, VISIŠKAI NE TAIP, KAIP YRA SUMANYTA ROJAUS TREJYBĖS, KAD GERIAU BŪTŲ NE SAUJELEI APSUKRESNIŲ, BET VISIEMS.
Todėl reikalingas AUKŠTESNIS MĄSTYMAS IR MATYMAS – MATYMAS ROJAUS TREJYBĖS ŽVILGSNIU – KAD SISTEMA VIS TIK PRADĖTŲ VEIKTI, NES GYVULINIS PROTAS IŠEITIES IŠ ŠITOS PADĖTIES NE TIK NEMATO, BET JIS TIESIOG MATYTI IR NEGALI, NES JIS TURI BŪTI IŠKILĘS AUKŠČIAU ŠITOS SITUACIJOS, KAD JĄ PAMATYTŲ IŠ VIRŠAUS IR VISĄ SISTEMĄ, APIMANČIĄ NE TIK PASAULĮ, BET IR KŪRINIJĄ.
Dabar gyvulinis protas tarsi žvelgtų į sceną sėdėdamas salės parteryje, kai žiūrovai sėdėdami viename lygyje vieni kitiems užstoja, todėl jie ir nemato nei kas kam užstoja ir nei supranta, ką daryti, kad neužstotų vaizdo scenoje, nes visi yra tame pačiame lygyje. Norint išspręsti pasaulio ekonomikos ir finansų dabartinius užakusius reikalus būtinas aukštesnis atsivėrusios sielos morontinis išminties ir šviesos protas ir jo priimami sprendimai, kada jis žvelgtų į tą pačią sceną jau ne iš parterio, bet iš balkono, į kurį jį ir užkėlė Tėvas-Rojaus Trejybė, kada jis atsivėre Tėvui-Rojaus Trejybei, todėl dabar jis ne tik mato gerai visą sceną, bet taip pat mato ir parteryje esančių savo sielos brolių ir sesių nekantrius judesius iš viršaus ir supranta, kodėl jie nemato viso vaizdo scenoje ir kaip jį pamatyti iš balkono.
Todėl tolimesni materialaus ir savanaudiško proto siūlomi sprendimai dabartinės pasaulio ekonomikos ir finansų padėties ne tik negerins, bet dar labiau klampins į prarają, nes dabar pasaulis yra labiau susijęs komunikavimo ryšiais, globalinių kompanijų veiklos ryšiais, ir produkcijos paskleidimo ir vartojimo globaliu mastu ryšiais. Todėl ir tolimesnis naujų sprendimų įgyvendinimas be Rojaus Trejybės DVASINIO PAGRINDO atneš TIK DAR DIDESNIŲ MATERIALIŲ IR INTELEKTUALIŲ SUKRĖTIMŲ IR NUSIVYLIMŲ, O TUO PAČIU DAR DIDESNĮ PASIMETIMĄ IR BAIMĘ VISOSE SFEROSE – POLITIKOJE, EKONOMIKOJE, ŠEIMOJE, VISUOMENĖJE.
Ir taip bus visame pasaulyje. Taip žlunga SENOJI MATERIALI IR SAVANAUDIŠKA CIVILIZACIJA BE ROJAUS TREJYBĖS PAGRINDO.
Viskas, kas nėra atremta į Tėvą-Rojaus Trejybę, turi patirti pabaigą ir suirti.
Kadangi neįmanoma per akimirksnį padaryti taip, kad žmonės visame pasaulyje staiga patikėtų tuo, ką rašau jums tiek dabar, tiek jau ne vienerius metus – kiekvienas turi atrasti Tėvą savyje ir tik Jo vedimu iš vidaus vadovautis, ir remtis tik į GYVĄ TĖVĄ-ROJAUS TRJEYBĘ, nesvarbu kuo žmogus būtų – politiku, verslininku, bankininku, žemdirbiu, daktaru, mokytoju, mokiniu, studentu, vairuotoju – tai savaime suprantama, kad tolimesni DABARTINIAI veiksmai žmoniją veda į dar didesnę tamsą ir pasaulinę krizę. Veda žmoniją į KATASTROFĄ, kurios išvengti NEĮMANOMA, nes pats žmogus šitaip neišmintingai SAVE kankina ir baudžia. Ir tai nėra jokia MŪSŲ karma, kaip kai kas norėtų pasakyti, o tiesiog tai yra priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio veikimas mūsų visuomenėje, mūsų pasaulyje, kaip ir visoje kūrinijoje. Todėl žodžio karma vartojimas yra ne tik klaidinantis, bet ir užmaskuojantis mūsų sprendimų ir jų įgyvendinimo PRIEŽASTIS IR PASEKMES TIEK MUMS, TIEK IR ATEINANČIOMS KARTOMS.
Rojaus Tejybės evoliucija yra sumanyta ne tam, kad ji sustotų ar nutrūktų. Šito atsitikti negali niekada ir niekur, nes tuomet subyrėtų visa kūrinija, kuri visada vystosi tik į didesnę šviesą ir visų labui, per kiekvieno asmens didesnį nušvitimą ir gilesnę meilę visiems vienodai.
Todėl ir mes evoliuciją galime tik SULĖTINTI, PASKUKTI Į APLINKELIUS, KADA SPRENDIMUS PRIIMAME LAISVA VALIA, BET BE TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS GYVO PAGRINDO, ATRASTO SAVYJE.
Štai dėl ko mes, GYVIEJI URANTAI, ESAME ŠITOJE KARTOJE IR ŠITAME PASAULIO KAMPELYJE – KAD IŠTIESINTUME TIEK DAUG TŪKSTANTMEČIŲ KREIVINTĄ, IR TEBEKREIVINAMĄ, URANTIJOS EVOLIUCIJOS KELIĄ, KAD IŠ TAMSOS JĮ IŠKELTUME Į ŠVIESĄ, KAD JĮ PAMATYTŲ VISI.
Tačiau šis kelias yra pagal pečius TIK URANTAMS, atradusiems Tėvą-Rojaus Trejybę savyje ir garbinantiems Rojaus Trejybę bei siekiantiems, labai nuoširdžiai, kuo ryškesnės kūrinijos pažinimo šviesos, ir atsidavus Tėvo-Rojaus Trejybės vedimui iš vidaus, kuriant gėrį drauge su Rojaus Trejybe, esant kasdienėms aplinkybėms.
Tai ką gi DABAR daryti KITIEMS, kurie dar net ir nemąsto dvasinės šviesos link?
Štai šitoje vietoje aš pamėginsiu jums pasidalinti Tėvo mokymu, atpasakodamas jį savo mintmis, kad Lietuvos žmonės pamąstytų apie dalinę išeitį ne iš pačios padėties, bet kad Lietuva galėtų nors kiek užsikabinti už nedidelės NIŠOS, kad besiritanti į bedugnę materiali civilizacija jos nenusitemptų su savimi visiškai.
Dabar nė viena pasaulio valstybė – jos vadovai, mokslininkai, verlsininkai – nežino kas vyksta, kodėl taip vyksta, ir ką daryti. Tam aš jums ir pateikiau platesnį kontekstą.
Lietuvai dabar būtina vystyti tas veiklos sritis, kuriose ji gali panaudoti savo vietinius resursus, kad kuo mažiau būtų veikiama išorės veiksnių, ir kokiu būdu tą įgyvendinti, koks turi būti mechanizmas šitai MATERIAI idėjai įgyvendinti. Štai apie tai ir kalbėjo man Tėvas ir mane prašė šitą idėją garsinti visiems, ir prašyti, kad ir kiti ją skleistų, kad ji kuo daugiau apimtų žmonių.
Urantijos grupėje ir Rojaus Trejybės šventovėje aš šitą materialią idėją jau pagarsinau. Mėginau pasiekti ir Lietuvos prezidentę, bet čia durys man buvo užtrenktos.
ŠIANDIEN Lietuva turi savo dėmesį sutelkti DVIEMS sferoms – STATYBAI IR ŽEMĖS ŪKIUI.
Statybų pramonė pagyvina mažiausiai penkias papildomas veiklos sferas – transportą, komunikacijas, kelių tiesimą ir priežiūrą, statybinių medžiagų gamybą, aptarnavimą, ir statinių priežiūrą.
Statyboms dabar yra klaidingai reklamos įpirštos vakarų gamybos įvairios trumpalaikės ir brangios statybinės medžiagos, kada būtina panaudoti vietines medžiagas – smėlį, žvyrą, cementą, plytas, molį, akmenis, šiaudus, medieną, savo intelektą ir darbo jėgą.
Statybos kaip jokia kita veiklos sfera pasklis gana lengvai po visą šalį horizontaliai ir tuo suteiks užimtumą žmonėms ne kurioje nors vienoje vietoje, bet visoje šalyje ir daugmaž tolygiai tiek kaimeliuose, tiek miesteliuose, tiek rajonų centruose, tiek dideliuose miestuose.
Dabar visuomenė DEGRADUOJA, aktyvus ir imlus idėjoms jaunimas emigruoja, šeimose augantys vaikai nemato pavyzdžio, kad jų tėvai doru darbu užsidirbtų pragyvenimui, nes daug yra iš viso nedirbančių. Tokie sulinkę medeliai-vaikai jau nebegalės išaugti tiesiais ir tvirtais žmonėmis-medžiais be tėvų perteikiamo patyrimo, jog tik doru darbu galima GYVENTI.
Šitaip degraduoja šeima, visuomenė, degraduoja MĄSTYMAS. Šito atstatyti labai greitai JAU BUS NEBEĮMANOMA, o valstybės vedliai skaičiuoja vien tik pinigus. Tai klaidinga nuostata. Politinė valdžia turi suteikti idėją ir ją įgyvendinti savo jėgomis.
Kada palaipsniui atsiras užimtumas statybose, kada pradės šeimos gauti pajamų, tik tada pradės tirpti baimė, kad nėra jokių pajamų, tada ir nepasitikėjimas, net šia diena, ims atslūgti, kaip slūgsta potvynio vanduo, praėjus liūtims. Tačiau svarbiausia šeimose mažės stresas, o vaikai pamatys pavyzdį, jog tik darbas suteikia pasitikėjimą, o tuo pačiu ir pragyvenimo šaltinį.
Statybų poreikis yra milžiniškas visoje šalyje. Visur stinga butų, stinga gyvenamosios vietos. Dabar pastatyti namai ir butai neparduodami ne dėl to, kad jų yra perteklius, bet dėl to, kad juos pastatė lupikautojai, lupikautojai bankai, suteikę brangius kreditus statybos kompanijoms, lupikautojos statybų bendrovės, kurios prisiėmė tokių brangių kreditų, kad negali nuleisti kainų butams, nes patirs nuostolių, kai ir taip darbai jau stovi ir neša nuostolius kasdien.
Todėl statybų pramonę vėl reikia pradėti vystyti nuo PRADŽIOS IR DORAI.
Statybų kompanijos yra komercinės ir jos siekė kuo didesnio kąsnio, kuriuo dabar ir užspringo pačios taip, kad nebegali jo praryti, o kūnas ima silpti ir jėgos sekti. Todėl čia turi savo svertus įjungti Lietuvos valstybė, kad pati dar išliktų kaip valstybė su savo dabartine visuomene ir jos dabartiniu moralės lygiu, kuris kasdiem vis smunka.
Todėl valstybė turi imtis savo veiklos – jos valdžia turi suteikti galimybes ir statybos kompanijoms RINKTIS – IMTI IR TOLIAU KREDITUS IŠ KOMERCINIŲ IR LUPIKAUJANČIŲ BANKŲ, AR PASINAUDOTI JAI SUTEIKIAMAIS VALSTYBĖS KREDITAIS.
Ką turi daryti valsybė? Ji turi pakeisti BANKO Įstatymą, ir esant tokiai SUNKIAI ekonominei padėčiai šalyje, kad visuomenė visiškai nedegraduotų, nes tada siautės nusikalstamumas ir prievarta visur, ir net dienos metu, leisti Nacionaliniam Bankui teikti kreditus dviems veiklos sferoms – statybai ir žemės ūkiui. Tai nėra valstybės komercinis bankas, tai Lietuvos valstybės bankas, kuris iš viso dabar jokių kreditų niekam neteikia, o prižiūri komercinius bankus. Tačiau ši priežiūra yra ne tik prasta, bet iš viso beviltiška. Todėl Valstybė turi taip pat pakeisti įstatymus, kuriuose komerciniams bankams įvestų APRIBOJIMUS, KAD JIE NEGALĖTŲ TURĖTI JOKIŲ AKCIJŲ, TUO LABIAU DUKTERINIŲ KOMPANIJŲ – DRAUDIMO, STATYBOS, AUTOMOBILIŲ LIZINGO, LAIKRAŠČIŲ, TELEVIZIJOS KOMPANIJŲ, O VISĄ DĖMESĮ TELKTŲ VIEN TIK BANKININKYSTEI. Išsiplėtęs bankų veiklos diapazonas nustūmė pačią bankininkystę į podukros vietą. O pati nuostata, kad bankas gali savo veikloje turimus pinigus panaudoti bet kur ir bet kaip, kad tik neprieštarautų toji veikla įstatymams, yra klaidinga ir pakerta visos visuomenės, tuo pačiu ir valstybės interesus, o pelnus sukrauna tik saujelei privačių asmnų..Bankai taip išplėtė savo veiklos sferą į šalutines sritis, kuriose taip pat siekia PELNO, o tam reikalingi ir specialistai ir valdymas, ir dėmesys, o tada lygiai tiek dėmesio nebetenka tiesioginė bankininkystė.
Bankai turi tapti BANKININKYSTES PRIEMONĖMIS LIETUVOS VISUOMENĖS LABUI.
Ekonomika ir VISUOMENĖ dabar yra tokioje padėtyje, kad valstybė daugiau delsti nebegali, ji PRIVALO PATI IMTIS VISUOMENĖS GELBĖJIMO NUO EMIGRACIJOS IR DEGRADACIJOS MATRIALIOS IDĖJOS ĮGYVENDINIMO, PAREMDAMA STATYBAS IR ŽEMĖS ŪKĮ NE PER KOMERCINIUS BANKUS, BET TIESIOGIAI, IR PAREMDAMA STATYBAS NE BET KOKIOMIS SĄLYGOMIS, BET TOKIOMIS, KURIOS ATITINKA VALSTYBĖS VISUMOS – VISUOMENĖS – POREIKIUS DABRTINĖMIS APLINKYBĖMIS KUO DAUGIAU PARŪPINTI DARBO VIETŲ IR KAD JOS BŪTŲ PASKLIDUSIOS PO VISĄ ŠALĮ.
Labai svarbu turėti omenyje būtent pastarąją mintį, nes bet kokių naujų technologijų sukūrimas, kad ir kiek būtų svarbus, jis niekada neįtrauks daug žmonių į jų sukūrimą, todėl ir užimtumo nepadidins, o tuo pačiu niekaip negalės užkirsti kelio visuomenės tolimesniam masiniam degradavimui ir jos aktyvių ir jaunų narių emigravimui.
Tą padaryti gali tik statybos, tuo labiau, kad jų sukurto produkto vartotojas yra vietoje, nereikia šio produkto vežti į užsienį ir ieškoti jo vartotojo ten.
Todėl lėšas, dabar gaunamas iš Europos Sąjungos, įvairių programų įgyvendinimui, valstybė turi atiduoti ne komerciniams bankams, bet Nacionaliniam Bankui, kad šis – po Banko Įstatymo pataisos – galėtų teikti kreditus valstybės numatytomis sąlygomis DVEIMS SFEROMS – statyboms ir žemės ūkui. Tačiau visi kreditai iš Nacionalinio Banko STATYBOMS IR ŽEMĖS ŪKIUI turi būti be jokių palūkanų. Tai ne komercinis kreditas, tai visuomenės išlikimo ir mobilizavimo šitomis sąlygomis kreditas. Todėl jis ir suteikiamas ne komercinių bankų, kuriems pelnas yra viskas, o visuomenė – tegu sau žinosi. Šitaip negali elgtis valstybė savo žmonių atžvilgiu.
Todėl ir Europos Sąjungos lėšas ji turi perimti ne šiaip sau, bet savo šalies visuomenės labui, o ne komercinių bankų labui, kaip yra ŠIANDIEN.
Dabar visuomenė, o tuo pačiu ir visa valstybė, jau atsidūrė avarinėje situacijoje. Ir tol, kol tokia situacija nebus panaikinta, tol statybos ir žemės ūkis turi būti remiamas valstybės maksimaliai.
Kadangi Nacionalis Bankas suteiks kreditus statybos kompanijoms BE PALŪKANŲ, tai valstybė pateiks tokių kreditų suteikimo sąlygas. Viena iš jų – Nacionalis Bankas reguliariai tikrins tokių kreditų tikslinį panaudojimą statybų procese.
Būtina atsižvelgti į kiekvienoje vietovėje esamą konkrečią padėtį – nedarbo lygį, darbo jėgos kvalifikaciją, gyventojų skaičių, pramonės išsivystymą toje vietovėje, ir t.t. Tą žinoti būtina, kad būtų statybos bendrovėms taikomos skirtingos sąlygos, priklausomai nuo to, kur jos dirbs.
Pagrindinė valstybės sąlyga keliama statybos kompanijoms – pelno riba. Valstybė numatys viršutinę pelno ribą, kad kompanijos neužkeltų tokių kainų už butus ir namus, jog žmonės negalėtų jų nusipirkti. Vietinės medžiagos ir vietinė darbo jėga paverstų butus ir namus prieinamus VIETOS GYVENTOJŲ GAUNAMŲ PAJAMŲ ATŽVILGIU. Dar daugiau, po kurio laiko, tokie nebrangiai pastatyti statiniai būtų prieinami ir savivaldybėms, kad šios galėtų turėti savo nuosavybėje tokius namus, kuriuose butus galėtų išsinuomoti menkas pajamas gaunantys žmonės, kurie jokių kreditų gauti negali, nes neturi galimybių juos grąžinti, arba tokius namus galėtų įsigyti vietos bendruomenės savo nariams.
Statybos kompanijos pačios spręs, ar joms vertingiau imti kreditus be procentų iš valstybės ir laikytis jos numatytų sąlygų, ar kreiptis į komercinius bankus ir turėti visiškai laisvas rankas, bet būti bankų brangių kreditų ir daug didesnių kainų įkaitu, o tuo pačiu ir daugiau rizikuoti, jog gali iš viso bankrutuoti.
Konkrečios sąlygos ir situacijos padarys atitinkamas korekcijas. Pati idėja nereiškia, kad ji nuo pat pirmos akimirkos nesulauks pasipriešinimo ir bus įgyvendinama sklandžiai. Bus įvairių nukrypimų, nes įvairūs žmonės ją savaip interpretuos, o kadangi jų dvasinis lygis yra labai žemas, o savanaudiškumo laipsnis yra labai aukštas, tai ją vėl temps ant įprasto pelno siekimo kurpalio. Tačiau jum svarbu dabar žinoti, kad yra tokia MATERIALI IDĖJA, KURI JUMS YRA PAGAL PEČIUS IR KURIOS ĮGYVENDINIMUI YRA VIETINIŲ RESURSŲ, O TAI DUOS IMPULSĄ IR VISAI VISUOMENEI, KADA IMS ATSIRASTI NE TIK DARBO VIETOS, BET IR PRIEINAMI BUTAI IR NAMAI.
Žemės ūkyje padėtis yra sudėtingesnė.
Tokia visuomenė, kurioje žemės ūkyje užimta mažiau kaip 20 procentų žmonių, yra atsidūrusi dideliame pavojuje, kad ji kaip visuomenė po kurio laiko nebeišliks iš viso. Pati geriausia proporcija yra tokioje visuomenėje, kurioje žemės ūkyje dirba 70 procentų, o miestuose tegyvena apie 30 procentų žmonių. Jie yra pakankama jėga materialios civilizacijos progresui užtikrinti.
Kada žmonės gyvena kaimuose ar vienkiemiuose, jie gyvena GAMTOJE. Jų visiškai yra kitoks požiūris į gamtą, žvėrį, paukštį, aplinką, tarpusavio santykius su kaimynais palyginus su miesto žmonėmis, kurie net viename dideliame name bet gretimoje laiptinėje gyvenančių nepažįsta ir nelaiko kaimynais, todėl ir nesisveikina. Miestas yra susvetimėjimo ir ydų šaltinis ir poligonas. Kaime gyvenantis žmogus ir turintis dar ūkį, visada turi darbo. Jis išlaiko pats save ir savo šeimą. O savo kasdieniu gyvenimu rodo pavyzdį ir vaikams, kaip dirbant galima pasiekti materialių darbo vaisių. Tuo pačiu ir vaikai yra įtraukiami į šį darbo procesą, kad jie dirbdami patys matytų savo asmeninių pastangų rezultatą. Jiems tai teikia pasitenkinimą ir didžiulį norą daryti viską patiems, jeigu jiems su meile leisti pasreikšti, pagal jų amžių, nuo mažumės tiek su gyvuliais, tiek sode, tiek laukuose, tiek su technika. Jie mokosi dirbdami, šitaip įgydami patyrimą ir gyvą bendravimą su aplinka – augalais ir gyvūnais. Ir jų joks DIRBTINIS miestas nebesuvylios.
Kada visuomenė neturi šviesos ir tiesos dvasinių vedlių, tada žmonės atsiduoda savo materialaus ir savanaudiško proto vedimui, kuris nustelbia Tėvo dvasios GYVĄ IR IŠMINTINGĄ balsą VIDUJE, ir tada puola ieškoti naujovių ir pramogų. O jas būtent išoriniu pavidalu ir siūlo miestai. Ir bėga ten masinami įvairiaspalvių lempučių žmonės iš kaimo, nes nori KOMFORTO KŪNUI – SAVO MATERIJAI. O miestas negali pasiūlyti tokiai gausiai suvažiavusiųjų nei pastogės, nei darbo, o jų gyvulinis protas jau nebenori sugrįžti į ten, iš kur atbėgo, nes jį ten išjuoks kaip nevykėlį, o juk jis norėjo būti aukščiau už kitus, daugiau pasiekęs, turtingesnis, kad apie jį kalbėtų – ŠTAI KOKS JIS. Ir dabar tokie planai žlugo. Atgal kelio jis nemato, tada griebiasi bet ko, kas tik suteiktų bet kokį pragyvenimą, tik kad mieste. Miestas siūlo ne tik komfortą KŪNUI, pramogų, bet ir naujų draugų. Tačiau jis kaip pelkė atitraukia buvusi kaimo ir gamtos vaiką nuo gyvo ryšio su gamta ir po kiek laiko jis praranda net ir tą moralės lygį, kokį turėjo tik atvažiavęs į miestą. Todėl savi interesai tampa pirmaeiliai, kur beatsidurtų tas buvęs kaimo žmogus – politikos, verslo, mokslo, švietimo, ar bet kokiame kitame miesto gyventojų verpete.
Tad net ir tapęs miestiečiu verslininku, jis greitai pamiršta, kaip sunkiai dirbo dar būdamas pats kaime, kaip ten ir toliau dirba jame likę, ir dabar žiuri tik savo naudos – kaip kuo mažesnėmis kainomis supirkti iš kaimiečių daržoves, mėsą, vaisius, pieną, o jau pačiame mieste juos parduoti kuo brangiau, taip bus jam daugiau pinigų.
Šitaip buvo pakirstos kaimo šaknys, kurias dabar reikia vėl išgydyti ir toliau nebekirsti.
Štai kodėl apie jokias Europpos Sąjungos išmokas, kad žmonės NEDIRBTŲ, TAPTŲ VELTĖDŽIAIS IR DEGRADUOTŲ, PRASIGERTŲ BE DARBO IR TIKSLO KAIME, Lietuvos valdžia turi nustoti galvoti. Ji pirmiausia turi suvokti, kad dvidešimt metų ji žengė klaidingu keliu, kurį jai primetė Europpos Sąjungos savanaudžiai ir dvasinėje tamsoje gyvenantys politikai, kurie iš pradžių sunaikino savo senesniųjų Vakarų Europos šalių visuomenės moralią ir dvasią, kuri dabar yra visai degradavusi ir sumaterialėjusi, o tada ėmėsi ir kitiems diegti tokias pragaištingas idėjas, kad kaime liktų ne daugiau kaip 3 procentai gyventojų. Tai visuomenės vėžinis susirgimas, nuo kurio materialių ir ekonominių vaistų nėra. Vakarų Europos miestai patys sau susikūrė spąstus iš nebeišsprendžiamų problemų – narkomanija, alkoholizmas, bedarbystė, nusikalstamumas, prievarta, šeimų parodija, naišlaičių tragedijos, benamių armijos, ir milžiniškos lėšos ginklams, policijai, kalėjimams, kai ligoninėms jų yra milžiniškas stygius.
Todėl dabar Lietuva turi išdrįsti priimti jai metamą naują iššūkį – šioje sunkioje ekonominėje situacijoje pradėti remti žemės ūkį ir žmonių grįžimą į kaimą.
Kaimas turi atgimti. Mirs kaimas, net ne fizine prasme, bet moraline, miestas negyvens taip pat.
Turi būti suteikiami valstybės kreditai – be jokių procentų – norintiems apsigyventi kaime. Turi būti jiems suteikiama nemokamai žemė, kad jie galėtų ja naudotis visą gyvenimą, o jų palikuonis taip pat galėtų ja naudotis, tačiau negalėtų jos parduoti. Iš viso žemės privati nuosavybė yra civilizacijos progreso stabdis, o ne pagalba jai. Tad, kas tokiomis sąlygomis nori keltis ir statytis savo namus kaime, tiems valstybė suteikia ilgalaikį kreditą be palūkanų – ne komercinį.
Lietuvos žmonės, o ypač valstybės valdžia, turi matyti tolimą perspektyvą, ką atneš valstybės žemės ūkio rėmimo politika VISOS VISUOMENĖS LABUI, O NE KONKREČIŲ GRUPIŲ AR ASMENŲ LABUI.
Visi valstybės be palūkanų suteikti Nacionalinio Banko kreditai žemės ūkiui turi būti labai skrupulingai stebimi, kaip jie panaudojami, kad nebūtų taip, jog kreditai paimti, o panaudojami visiškai ne tiems tikslams, kam buvo suteikti.
Ši idėja yra NE DVASINĖ, BET MATERIALI. Dvasinis jos supratimas dar būtų per sunkus, kada žmonės gyvena tokioje dvasinėje tamsoje. Tačiau materiali idėja gali būti įgyvendinama jau dabar ir šitame visuomenės išsivystymo lygyje.
Jos įgyvendinimo sklandumas priklausys nuo Lietuvos valdžios ryžto ir drąsos ją įgyvendinti, nes tai yra ir jai iššūkis, kuris pareikalaus ne tik vidinio nusistatymo, bet ir išorinio žingsnio Europos Sąjungos biurokratų atžvilgiu. Tačiau labai daug priklauso ir nuo visos visuomenės, kuri turi susimąstyti, ar nori išlikti kaip visuomenė ir valstybė ar yra linkusi ir toliau inertiškai nieko nedaryti. Tolimesnė laukimo politika yra perdaug rizikinga pačiai valstybei ir jos visai visuomenei, nes dabartinis nežinojimas ką daryti ir neveiklumas veikia ne jos naudai.
Todėl skleiskite šią idėją iš Tėvo kiek galima plačiau, kad ji pasiektų kuo daugiau žmonių.
Šitai idėjai aptarti būtinas platus politikų, verslininkų, žemdirbių, mokslininkų, religininkų, visuomenės organizacijų atstovų Forumas, nes jai įgyvendinti reikalingas ne tik politinis sprendimas, bet ir bendras visuomenės įvairių lygių sutarimas, nes čia savo interesus turės koreguoti vardan visos visuomenės išlikimo didelė dalis ir politikų, ir verslininkų.
Štai kodėl šitą idėją talpinu MŪSŲ Forume, nors ji ir nėra DVASINĖ, BET YRA IŠ TĖVO MAN SUTEIKTA KRYPTIS, KAD JĄ PAGARSINČIAU, KĄ TURI DARYTI LIETUVOS VALDŽIA EKONOMIKOJE DABARTINĖMIS SĄLYGOMIS.
TAI MATERIALI IDĖJA, IR JOS ĮGYVENDINIMO NIUANSAI PRIKLAUSYS NUO JOS ĮGYVENDINIME DALYVAUJANČIOS KIEKVIENOS GRANDIES IŠMINTINGO VEIKIMO.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Vilnius, 2010 03 02
Algimantas
2010-03-02 19:15:55
Komentarai
Iškeliu šią temą, kurią manau bus visiems įdomu bus dar kartą perskaityti ir pamąstyti.Linkiu visiems Gerovės ir apkabinu su Kūrėjo Meile.
DDaiva
2023-11-11 02:16:48
Ši idėja vis dar aktuali? Nes asmeniškai labai norėčiau dirbti žemę.
Visai neseniai (prieš savaitę) paskaičiavau, kad jeigu Lietuvos gyventojų yra 3.5 mln. tai kiekvienam išdalinus žemę po lygiai, asmeniui tektų kiek daugiau nei 180 arų, iš kurių 90 (mažiausiai) arų yra dirbamos žemės. Tai jeigu šeimoje trys asmenys, gauname 270 (3 asmenims po 90 arų) arų dirbamos žemės šeimai. Tai daugiau nei reikia. Ir taip galima išlikti nepalūžusiems, kai visa civilizacija žlunga. Mes tikrai galime išsilaikyti patys save. Ir dar daugiau, mes galime ir kitiems padėti.
Evaldas
2012-04-04 14:24:35
Reikia nusipirkti turguje seklu ir turint nors kiek zemes ja isnaudoti, pasisodinant visokias darzoves, manau jog galima kazkaip isgyventi. Jei sakykim gyveni 2,3,ar 4 aukshte ir turi balkona, tokiu atveju pasidaryk ish kokiu nors medziagu tokios talpos indus, kuriuose prisiaugintum ivairiausiu darzoviu. Igyventi galima, tik reikia judeti. Na o jeigu pajusi , kad viena grazia diena ish viso nebenori valgyti,tai ir nevalgyk, leiskn kunui kuriam laikui pailseti nuo bet kokio maisto.
.
Fredas
2010-12-10 02:08:44
Apie aukštesnių technologijų ir energijų pritaikymą mūsų gyvenime. Perpasakosiu savais žodžiais Sai Babos mintį.
-Tu materelizuoji daiktus, tai gal galėtum Indijos vandenyną paversti naftos telkiniu ? Ir baigsis problemos pasaulyje.
Sai Baba:
-Galėčiau, bet butinai atsiras tas kuris imes degtuką...
Tai gi, mielieji, sąmonės lygis apsprendžia kada bus „nuleistos“ švarios energijos , visų žmonių gerovėi. Dabar karo pramonė „ privatizuoja“ visus pažangesnius išradimus ir panaudoja tų pačių žmonių išnaudojimui ir žudimui.. Nuo mūsų kiekvieno atsivėrimo visų Tėvui priklauso kada tai bus. Bet tikrai bus!
Tokia Tėvo-Rojaus Trejybės valia mylintiems vienas kitą ir tausojantiems gamtą, broliams ir sesėms dvasioje. Dalia G.
DaliaG
2010-12-09 13:29:07
Kas nori parašyti laišką prezidentei turi tokia progą užpildydamas laiško formą čia:
http://www.president.lt/lt/laiskas_prezidentui2.html
O jeigu kartais neitų prisibelsti šioje vietoje, tai tikrai manau eitų padaryti per facebook'ą. Nes ji turi tokį puslapį ir juo naudojasi, ten daug kas komentuoja aptaria jos veiklą.
Beje, kalbant apie facebook'ą yra ir puslapis su Urantijos Knyga:
http://www.facebook.com/pages/Urantijos-Knyga/148899555131779?ref=ts
(Be citatų, ten yra knygos turinys su nuorodomis, mokymų sąrašas pagal metus, ir knygos parsisiuntimas įvairiais formatais)
Vaidas
2010-12-07 19:15:43
Mielas Jonai, aš iškėliu TĖVO SUTEIKTOS MATERIALIOS IDĖJOS TEMĄ NE DISKUSIJAI, O SUSIPAŽINIMUI SU PAČIA IDĖJA, KAD JĄ PLATINTŲ ŽMONĖS IŠ LŪPŲ Į LŪPAS, O JOS APTARINĖTI NĖRA REIKALO, NES TAI NĖRA DVASINĖ IDĖJA, O MATERIALI.
Čia esmė yra ta, kad pačią idėją vis geriau suvoktų skaitantieji, ir vis daugiau žmonių apie ją kalbėtų susitikimuose su politinės valdžios atstovais, patys parodytų jiems KĄ GI DARYTI LIETUVAI ŠITOMIS SĄLYGOMIS, KAD JI IŠLIKTŲ IŠ VISO, NES ŽMONĖS - YPAČ JAUNIMAS BĖGTE BĖGA IŠ JOS, KAI DARBŲ NĖRA, SAVĘS REALIZAVIMO GALIMYBIŲ TAIP PAT NEMATO VIDUTINIO AMŽIAUS ŽMONĖS, DĖL TO JIEMS KYLA ĮTAMPA, DEPRESIJA, SAVIŽUDYBĖS, IR NERVŲ PAGRINDU SUSIRGIMAI TIK AUGA, IR AUGS DAR LABIAU, nes ekonominės sąlygos tik BLOGĖS VISAME PASAULYJE, O BE DARBO ŽMOGUS DEGRADUOJA, O JŲ VAIKAI TAIP PAT. Ir ne tik JŲ, NES TUO METU JIE NEMTAO TEIGIAMO PAVYZDŽIO NE TI SAVO ŠEIMOJE, BET IR VISUOMENĖJE.
Todėl ši Tėvo MATERIALI IDĖJA, PARODANTI, KĄ GI POLITIKAMS, ESANTIEMS VALDŽIOJE BŪTINA DARYTI ŠIANDIEN, TURI PASIEKTI IR JŲ AUSIS, NES DABAR JIE PASIMETĘ IR SUKASI KAIP VILKELIS RATŲ NET NEMĖGINDAMI KURTI DARBO VIETŲ VISOJE ŠALYJE.
Aš pamėginau patekti pas prezidentę, ir skambinau jos keliems patarėjams, tačiau ir kalbų nėra, kad prie jos prileistų pasikalbėti ir perduotų jai parašytą laišką.
ŠTAI KODĖL BŪTINAS šitos Tėvo perteiktos MATERIALIOS IDĖJOS MASINIS PASKLEIDIMAS IŠ VISŲ PUSIŲ, KAD POLITIKAI ATSIDURTŲ JOS APSUPTYJE, KUR TIK BENUVAŽIUOTŲ, O ŽMONĖS VIS JUOS KLAUSIA APIE TOKIĄ IDĖJĄ, APIE KURIĄ JIEMS NEKALBA NEI EKONOMISTAI, NEI PATARĖJAI, NEI GIRDI ŠITOS IDĖJOS PATEIKIMĄ KUR NORS KONFERENCIJOSE, SIMPOZIUMUOSE, SUVAŽIAVIMUOSE, NEI SKAITO PARTINĖSE PROGRAMOSE.
ŠI TĖVO MATERIALI IDĖJA YRA PAGALBA LIETUVOS VALDŽIAI, KAIP JI TURĖTŲ PATI IŠEITI IŠ VILKELIO SUKTUKO IR PRADĖTI RŪPINTIS LIETUVOS IŠLIKIMU KAIP VALSTYBE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-12-06 12:21:44
Algi, jei padarei temą ir iškėlei diskusiją, tai diskutuojam. Jei šie klausimai NEDISKUTUOTINI, tai iškelk juos iš forumo ir įdėk į "mokymus", kur niekas negalėtų komentuoti.
Pats matai, kad nebeturi jokio pasitikėjimo net tarp artimiausių pasekėjų, tai kam įsikibus laikytis to trynimo? tegu žmonės aiškinasi, ir išsiaiškins, su tavim ar be tavęs.
Jonas
2010-12-06 09:41:11
Paskaitykit Saruno Navicko straipsni "Bankrutavusi valstybe" neperseniausiai pasirodziusi Londono ziniose.
http://www.londonozinios.com/v2/nuomone/5200-sarunas-navickis-bankrutavusi-valstybe-pastabos-apie-lietuva.html
Rita
2010-12-05 12:02:03
Mieli mano broliai, Tėvo perduota meteriali idėja apie statybų ir žemės ūkio vystymą dabartiniu metu Lietuvoje yra labai reikalinga ir tikrai parodantį išeitį iš aklavietės, kurioje atsidūrė mūsų santykiai. Nerašau ekonomika, finansai, emigracijos problema. Visai tai yra dėl mūsų tarpusavio santykių, kurie pagrįsti tik savanaudiškumu, neturintys jokio dvasinio pagrindo, nekūrantys tokios civilizacijos, kuri būtų atsirėmusi į Rojaus Trejybės evoliucinius dėsnius. Viskas yra daroma tyčia suardant paskutinius žmonių sąmonėjė esančius išminties likičius.
Dabartiniu metu Lietuvoje yra vykdoma programa, kuri pavadinta; „Keičiu veiklą.“( apie tai galima pasiskaityti internete). Lietuvai Europos Sąjunga skiria dideles lėšas, kad kaimo vietovėse gyvenatys žmonės būtų perkvalifikuoti, kad jie nebeužsiimtų įprastine veikla, susijusia su žemės ūkiu, o mokytųsi įvairių kitų profesijų, steigtų savo verslą. Suteikiamos lėšos, kurių nereikia grąžinti. Atrodo, geras sumanymas,- užimti kaimo bedarbius. Tačiau susidaro visai kitoks įspūdis, kai įsigilini į šio reiškinio esmę.
Aš dalyvavau viename Panevėžio rajone pagal šią programą rengtų seminarų. Lektorė pateikė tokį pavyzdį: „Va, pavyzdžiui, įsteigi už ES lėšas kaimo vietovėje autoservizą. Pats dirbi, kitiems darbo vietų yra, bet...Jeigu tu savo dirbtuvėse, neduok Dieve, suremontuosi kaimyno traktorių, kuriuo jis žemės laukelius apdirbinėja, lėšas lieps grąžinti, verslas žlugs, liksi skolininkas, nes pagal sutartį, kurią sudarei su Žemės ūkio ministerija, tu gali remontuoti tik automobilius. Kam gi tokie suvaržymai? Kad žmones dar labiau atitraukti nuo žemės.
Prieš kelis metus Europos Sąjungą už tai, kad nebedirbi žemės, neaugini gyvulių pradėjo mokėti dotacijas.( Šiuo metu jau svarstoma, kad dotacijų mokėjimas žemės ūkiui bus nutrauktas, o Europa produktais apsirūpins iš Pietų Amerikos šalių). Žmonės ir nebedirbo, ir nebeaugino. Velžyje, didelėje gyvenvietėje, kur gyvenu, beliko kokios trys karvės, aplinkui dirvonuoja laukai. Šeimos išsibarstė, daugelis emigravo, liko tušti namai ir butai. Bet ir ne tai skaudžaiausia. Neliko perimamumo tarp kartų. Tėvai nebegalėjo savo pavyzdžiu išmokyti vaikų, kaip dirbti žemę, kur ir kada, ką sėti, kaip auginti gyvulius. Anūkai jau nebepažįsta gimtoje žemėje augančių medžių, čia esančių gyvūnų, nežino kokie augalai valgomi, kokie ne, kokios žolės gydo. Tai kaip čia dabar išeina. Nuo Damatijos laikų Planetos Princas su savo komanda, Materialūs Sūnus Adomas ir Ieva žmoniją mokė žemdirbystės, gyvulininkystės, o mes per keliolika metų viska pasiryžę užmiršti! Ir dėl ko? Dėl keleta tūsktančių litų, kuriuos lietuviai gauna už nieko neveikimą. Tokia padėtis rodo, kad savanaudiškumo apraiškos mūsų civilizacijoje pasiekė maksimumą.
Todėl Tėvas su tokia meile vėl kreipiasi į savo vaikus, perteikia mums marerialią idėją, ką daryti, atsidūrus tokioje padėtyje. Taip, mums reikia pradėti su tuo, ką turime po kojomis: žemę ir vietinius išteklius. Kartu su Rojaus Trejybe meilėje dirbdami žemę susigrąžinsime prarastą orumą, nebeimsime išmaldos, savo rankomis auginsime duoną, statysime namus. Vaikai grįž, nes jiems bus kur grįžti, kur dirbti ir ko mokytis. Lietuva gali tapti ta šalimi, kurioje Tėvo meilė vyriaus visų žmonių santykiuose.
Su meile visus apkabinu.
Laima
2010-12-03 00:37:37
Mielieji, iškeliu šitą temą vėl, tačiau ne aptairnėjimui, o įsigilinimui į TĖVO SUTEIKTĄ MATERIALIĄ IDĖJĄ DABARTINEI LIETUVAI, ir JOS PLATINIMUI, nes ji turi milžiniškos svarbos LIETUVAI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2010-12-02 22:44:38
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]