Forumas: temos peržiūra
Mūsų sielos brolis, Juozas, vakar vakare paliko Urantiją.
Mūsų sielos brolis, Juozas, vakar vakare, apie 21 valandą, paliko Urantiją.
Tie, kurie jį pažinojo, kažkurį laiką jaus, kad Juozo šviesių minčių jiems stinga. Ypač Vilniaus Urantijos grupėje.
Juozas ir jo žmona, Loreta, pradėjo mano paskaitas lankyti nuo pačios pirmosios, kada ir minties nebuvo, kad bus tokia Urantijos grupė. Ir tai buvo prieš dvylika su puse metų.
Juozo pasisakymai Urantijos grupės užsiėmimų metu visada atspindėdavo jo siekį bendrauti su Tėvu ir Juo pasitikėti. Jau sirgdamas skrandžio vėžiu, ir net tada, kada buvo pašalintas visas skrandis, jis nepasidavė ir per Urantijos grupės užsiėmimus nevisi ir galėdavo atskirti, kad šitam vyrui-mūrui gręsia greitas atsisveikinimas su tais broliais ir seserimis, kurie dar liks čia kažkiek laiko ilgiau. Ligoninėje, kada jam buvo taikoma chemoterapija, jis kitiems, irgi sergantiems sielos broliams, tardavo sustiprinantį žodį. Ir anie stebėjosi, kad jis būdamas nepagydomos ligos gniaužtuose, gali dar jiems tarti paguodžiantį ir palaikantį žodį.
Juozo toks atviras pasisakymas mūsų, urantijiečių, šių metų sambūryje Molėtuose, sukrėtė ne vieną. Jis nuoširdžiai pasakojo apie savo patyrimą su ligos žyme. Ir jis buvo teisus, sakydamas, kad niekas negali nei paguosti, nei patarti tam, kuris serga tokia liga. Norint patarti, reikia pačiam ją patirti, patirti kiekvieną akimirką ir skausmą ir kančią, ir buvimą su savimi tokiomis sąlygomis vienatvėje. Naktį, dieną, visą laiką, kada nežinai, jog toji diena paskutinė. Bet tik kūnui. Ir tik Dievas pažįsta tokį žmogų iš vidaus. Ir Jis leidžia laikytis net ir tokiomis kūnui ir protui nepaprastomis aplinkybėmis.
Juozui nebuvo dar iš šešiasdešimties, bet šituo materialiu pavidalu savo energetinį resursą jo kūnas išeikvojo. Tačiau jo asmenybė, jo siela, dar be naujo kūno ir jau be seno kūno, dabar yra jo dviejų angelų serafimų globoje nesąmoningoje būsenoje. Ir jį serafimai globos, kol įvyks jo prisikėlimas MORONTINIU, ARBA SIELOS, pavidalu trečiąją dieną po mirties Satanijos sistemos pirmajame gyvenamajame pasaulyje. Ir po prisikėlimas bus lygiai tokia pati jo asmenybė, tik jau sielos pavidalu. Ir mūsų Juozas savo dvasinį augimą TĘS aukštesniu lygiu.
Tradicinės laidotuvės ir ašaros yra skiriamos tik apraudoti matomą kūną, kai tuo tarpu toji asmenybė, kuri gyveno jau energiją išeikvojusiame metarialiame kūne, niekur neprapuolė ir niekur nedingo. Ir nesvarbu, kad kūnas guli nebejudėdamas. Bet asmenybė yra prižadinama, tas pats savasis aš yra prikeliamas. Į jo, jau sielos, protą sugrįžta tas pats Tėvo fragmentas, Minties Derintojas, kuris jame gyveno ir Urantijoje. Ir būtent Minties Derintojo dėka mirtingajam jau sielos pavidalu primenama svarbiausi gyvenimo įvykiai šitame pasaulyje.
Ir tokiam prikeltam mirtingajam suteikiamas poros savaičių laikas susipažinti su savo naujuoju pasauliu. Ir jis sau į pagalbą gauna gidą - MORONTINĮ KOMPANIONĄ - tokią dvasią, kurios misija ir yra supažindinti naujai atvykusius mirtinguosius su šituo, jiems, nepažįstamu pasauliu.
Ir labai simboliška, kad Jėzaus kūno laidotuvės vyks šeštadienį, 12.30, būtent trečiąją dieną po kūno mirties. Ir būtent tą pačią dieną Juozas bus prikeltas. Jam bus suteiktas tikrasis - dvasinis - vardas.
Dabar mes naudojamės mūsų žemiškųjų kūnų tėvų suteiktais vardais, tuo tarpu mūsų dvasinis aš, prikeltas sielos, morontiniu, pavidalu, o vėliau tapęs jau AMŽINA DVASIA, tikrąjį vardą gauna iš savo dvasių Tėvo.
Aš jus visus kviečiu šiandien savais žodžiais pagarbinti Tėvą ir pasimelsti, kad Juozo tolimesnis dvasinis vystymasis patirtų mažiau sukrėtimų jam pačiam, kad jis vis daugiau pasitikėtų Tėvu ir atsiduotų Jo valios vykdymui, ir kad niekada nenusigręžtų nuo Tėvo.
O po kurio laiko mes irgi paliksime Urantiją ir su mūsų sielos broliu atnaujinsime bendravimą tik AUKŠTESNIU LYGIU. Ir tai yra tikrovė.
-----------
Koks buvo Juozas, galite išvysti atsidarę mūsų svetainės albumą. Šių metų sambūryje Molėtuose, jo nuotrauka yra ir trečiame puslapyje pati viršutinė kairėje. Sėdintis iškilus vyras. Yra jis ir gulintis, pasislėpęs nuo saulės. Yra jo nuotraukų ir kituose albumo puslapiuose.
Algimantas
2006-07-06 19:21:54
Komentarai
Vat apie laidotuves, jų prasmę seniai galvoju taip. Būtų taip normalu, kad prie karsto, kaip per pakilų jausmą sukeliančius filmus - tiesiog žmonės pakalbėtų apie tą išėjusį žmogų iš savo, susijusios su juo, šviesios atminties. Prisimintų tas akimirkas žavias, kai buvo liestasi šilto santykio, tyros patirties, draugystės žavesio jausminės atspirties. Juk vistiek dauguma taip ir galvoja - kurie jau nebeskendi gailesčio sau baloj - iš to žmogaus kažko gavimo - santykyje jo netekties. Ir stovi prie duobės ar sėdi tuose gedulinguose pietuose - susimąstę gana dviprasmiškai - kalboms skambant teoriškai iš reikalo - ne iš širdies. Pats laikas būtų lietuviams bent per laidotuves išdrįsti pradėti kalbėti tiesiai be užkulisių-ne kaip įvaizdiškai reiktų, o taip kaip yra - jausmiškai - iš tos tikrosios dvasinės raiškos krypties. Pasisakyti ką prisimena kas - ką patyrė bendraudamas su tuo žmogum, ką išgyvendavo šalia su juo gyvenimo kely, ko pasimokė, ką galėjo perimt iš vėlgi žemiškosios, dvasinės patirties. Ir tokiomis minutėmis sielą užplūsta jau ne niūrus slegiantis nusivylimas, bet pakilus jausmas, ašaros apie kilnumą TOS MŪSŲ MIELOS BŪTIES... Taip mąsčiau, o ir jaučiausi per tėvo laidotuves, taip vakar kaimynų mergaitei pasakojau apie jos draugės žūtį ant geležinkelio bėgių... Vaikai išsigąsta pamatę beviltiškai tysantį kūną. Jiems būtina paaiškinti, kad tai kas geriausio, šviesiausio - to gražaus tyro - tiesiog dangun pakyla. Ir akys vaiko nuo suglumimo neaiškaus pasidengia skaidriu žibėjimu - lyg žvaigždute susijungtų su tuo brangiu išėjusiu - dangaus beribiame skliauto judėjime... (Žmonės be reikalo garbina kūną. Bando jį suniokotą po avarijų atstatyti kokių. Kam ? Ir estetiškai klaikiai atrodo, ir jau nebelabai panašu į tikrąjį buvusį žmogų, ir vaikams baisoka... Jau geriau tiesiog prie uždaryto karsto ta pagarba būtų atiduota...)Dalia
2006-07-10 07:09:23
Galiu pasidalinti savo ispudziu, kad bent dabar man taip atrodo kad skaitant knyga, ir vis toliau susipazystant su organizuota kurinija, norom nenorom kyla pasitikejimas dievu, ir materialaus gyvenimo etapo uzbaigimas, kas dar jusu vadinama mirtimi, nebekelia tokios baimes, ar kelia jos maziau. Gazdina tik tas pasakymas kad "bus paliekami tik dvasines vertes prisiminimai", tai jei as tris kartus beveik perejau Final Fantasy VIII, ir tai man atrodo svarbu ar as to neprisiminsiu patyres sia transformacija? Ir apskritai kokie galetu buti pavyzdziai paliekamos atminties... Gal visi mano samprotavimai apie dieva, absolituma, neisliks traktuoti kaip neturintys dvasines vertes, ir man visa tai reiktu mastyti is naujo.. Jei sapnavau kosmara naktį, bet as ji suvokiu savaip, ir man patinka tas mano suvokimas. Man patinka viskas nuosekliai, tai kas tada bus istrinta klausimas :|
Vaidas
2006-07-09 23:14:23
Prieš šitai rašydamas, aš kriepiausi patarimo į savo Tėvo Dvasią, Minties Derintojų, ar vertėtų tai pateikti visiems Forumo skaitytojams. Ir Jo atsakymas buvo toks: "Nebijok šviesti Mano šviesą. Jūsų Forumas yra skirtas tiems, kurie nuoširdžiai ieško šviesos. Tie, kuriuos ji akina ir kurie išsigąsta, nedalyvaus Forume, dėl to, kad jie dar nėra pasirengę šitokią šviesą priimti. O ieškantys yra pasirengę tokiai šviesai, ir skaitydami Forume, jie jausis stipresni pasirengti dar didesnei šviesai. Dėl to drąsiai dalinkis šitąja šviesa, nes ji skirta visiems, bet ja šviesis tik jai pasirengę. O jeigu tokios šviesos nebus Forume, tai ir tie, kurie jai yra pasirengę, negalės jos gauti, nes Forumas vis derinsis tik prie tų, kurie yra išsigandę. "
Vakar vyko mūsų sielos brolio, Juozo, laidotuvės. Loreta, dar tą patį vakarą, kada paskambinus pasakė apie Juozo iškėjimą, manęs prašė, kad tarčiau žodį Liadojimo namuose ir kapinėse. Panašiai, kaip tą darau ir per pamaldas mūsų šventovėje, Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovėje. Aš sutikau.
Ir vis mąsčiau, kaip tą turėčiau daryti, nes mūsų šventėje, kada žmonės atveria savo širdis, tada ima jausti dvasinius-energetinius virpesius iš Tėvo savo viduje. O čia bus kitokie žmonės, kurie nėra tam pasirengę.
Vakar, prieš eidamas į Laidojimo namus, pagarbinau Tėvą ir kreipiausi į Jį, kaip vis tik reikėtų vesti šitas neilgas pamaldas, kad žmonės pajustų Jį savyje, tie, kurie atsivers savo vidumi. Aš paprašiau, kaip ir visada, kad Jis panaudotų, kaip savo instrumentą ir kalbėtų tai, ką nori pasakyti per mane, kad žmonės galėtų išgirsti Jo žodžius. Tą JIs daro nuolat, ir dažnai net aš pats jaučiu, kaip imu iš šalies klausytis JO žodžių, sakomų mano lūpomis. Bet besiklausantieji to nepastebi, jie tik jaučia tų žodžių gelmę, ir juos priskiria man. Aišku, tie žodžiai būna jau tapr mano paties minčių. Dėl tik aš pats viduje pajuntu, kad šitoji mintnis tikrai ne iš manęs. Ir mane labai nustebino, kada Jis man pasakė, kad kalbės JIS. Aš dar pasitikslinau, ar taip, kaip visada, kai aš kalbu, neišskirdamas Jo mintičių nuo savo. Ir tada atsakymas, kurį gavau buvo pritrenkiantis: "Aš tave giriu, kad tu taip drąsiai vykdai Mano valią ir su didžiulu noru. Dėl to ir dabar sakau, kad tu pasakysi Mano vardą ir Aš kalbėsiu per tave, kad visi žinotų, jog su Manimi gali bendrauti kiekvienas. Atėjo laikas, kad žmonės pajustų, kad aš esu visų viduje, kiekvieno, viduje. Ne vien tik tų, kurie taria Mano vardą ar Mano vardu kalba."
Tai buvo naujas nebe laiptelis, bet MILŽINIŠKAS LAIPTAS man pačiam, mano patyrime. Juk tai bus ne šiaip mūsų šventovę lankančiųjų pamaldos, kuriose esame vienas kitą pažįstantis visa savo širdimi, visa siela. Tai bus REVOLIUCINIS žingsnis Lietuvoje. Tuo labiau per laidotuves.
Tačiau Tėvas veikė ne tik mane, bet ir Juozo žmoną, Loretą, kuri mane buvo paprašiusi tarti žodį, kaip jį tradiciškai taria kunigas.
Loreta žengė MILŽINIŠKĄ ŽINGSNĮ PASIRENGDAMA BET KOKIAM UŽSIPUOLIMUI TŲ, KURIEMS DOGMA IR RITUALAI YRA NEPAJUDINAMI ĮSTATYMAI. Ji sąmoningai atsisakė kryžiaus, kuris visur, KOL KAS, užima svarbiausią vietą. Ne GYVASIS Jėzus, bet kryžiaus SIMBOLIS. O juk šitas kryžius yra NE MŪSŲ, O JĖZAUS. Jis ir atėjo į Urnatiją, kad mūsų naštą PRISIIMTŲ SAU, KAD TIK MUMS LENGVIAU BŪTŲ SEKTI JUO. O dabar, ne savo, O JĖZAUS KRYŽIŲ, KRUNAMĖS MES SAU.
Jėzus jau yra pasakęs ir ne kartą, ir ne tik man, bendraujant su juo, kad Dievas yra ne kančia, ne skausmas, bet meilė ir džiaugsmas, palaima ir ramybė. Jis prisikėlė. Jis yra gyvas. Ir valdo visatą, o mums suteikia savo pasintinį Tiesos Dvasią. Ir Tėvas, tik po Jėzaus visos aukščiausios valdžios mūsų visatai prisiėmmo, pasintė savo dvasią, Minties Derintoją, visiems žmonėms. Ir dėl to Jėzus prašo, kad žmonės nuimtų jį nuo kryžiaus, nes JIS YRA GYVAS SU MUMIS IR NE PER SIMBOLĮ, BET PER SAVO DVASIĄ - TIESOS DVASIĄ - O TĖVAS NET YRA MŪSŲ VIDUJE.
Ir Loreta žengė šitą didžiulį dvasinį ir materialų žingsnį Lietuvos visuomenės tradicijų ŠVIESINIME. Tai daug apmąstymų ir ryžto reikalaujantis žingsnis. Tai įtikėjimo į Tėvą pasireiškimo žingsnis. Ir drąsaus sprendimo reikalujantis žingsnis.
Iš Žvėryno iki Laidojimo namų Olandų gatvėje apie ketvertą kilometrų.. Visą kelią ėjau pesčias. Negaliu net sakyti, kad ėjau pėsčias. Tiesiog žengiau žingsnius nejausdamas tų žingsnių, nejutau net tokio karščio, nors jau buvo po dešimtos valandos ir temperatūra artėjo prie trisedšimties laipsnių. Ir keista buvo jausti, kad fiziškai negalėjau to žingsnio neis paspartinti, nei sulėtinti, tiesiog metodišku ir rimtingu žingsniu ėjau ir vis kalbėjausi su Jėzumi, su Tėvu. Mane visą laiką stiprino ir ramino. Dar nepriėjęs prie Mindaugo paminklo, atsisėdau pavėsyje ir penkias minutes meldžiausi, visą laiką prašydamas stiprinimo ir vedimo.
Kada atėjau į Laidojimo namus, pamačiau, kad žmonių ne tiek ir mažai. Maniau, kad bus mažiau, juk toks karštis, o čia dar keturios dienos poilsio sugretinus Mindaugo karūnavimo dieną su savaigalio poisio dienomis.
Kada įėjau į salę, drauge su viena iš mūsų Urantijos grupės, pamačiau Juozo nuotrauką, kurioje jis buvo dar visai sveikas ir pilno veido. Liga jo kūną labai pakeitė.
Priėjau prie artimųjų, prie Loretos, palinkėjau ramybės. Su Loreta sutarėme, kad be penkiolikos dvyliktą pradėsiu atsisveikinimo žodį. Dar buvo likę apie pusvalandį. Man rūpėjo pabūti vienam, dar pabendrauti su Tėvu. Išėjau į koridorių. Lauke labai karšta ir tvanku, net šešėlyje. Bet norėjau ir gerti. Kaip tik išėjo iš salės Violeta.
Paklausė, ar pasiruošiau, ar žinau ką kalbėsiu, pasakiau, kad pasiruošiau, kalbejausi su Minties Derintoju. Ji nusišypsojo, tardama: "Gerai tau, kada turi tokį patarėją." Tada aš jai pasakiau, kad Jis ne tik patarė, bet taip pat pasakė, kad kalbės būtent JIS. Loretai dar išvakarėse sakiau, kad būtų gerai ne tik žodį tarti, bet ir pagarbinti Tėvą. Ji su šituo sutiko. Violeta nuvedė į poilsio kambarį, kur buvo vandens.
Sutartu laiku, sugrįžau į salę ir atsistojau šalia karsto. Kriepiausi į žmones ir pasiūliau pagarbinti Tėvą. Buvo širdyje taip gera, ramu, ir pilna meilės. Jutau nuostabų jausmą. Žmonės atsistojo. Aš jiems paaiškinau, kad Tėvui svarbu garbinant Jį ne žmogaus kūno padėtis, stovi jis ar sėdi, bet garbinančiojo atverta širdis. Dėl tie, kuriems patogiau sėdėti, galite sėdėti, o svarbu, kad atsivertų siela.
Pradėjau Tėvo garbinimo maldą:
Dieve Tėve, aš garbinu Tave.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi, ir kad sukūrei kūriniją.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi mumyse, o mes esame Tevyje.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi manyje, o aš esu Tavyje.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi Meilė, Tiesa, Gailestingumas, Gėris, ir Grožis.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu mus ragini būti net ir tokiais tobulais, koks tobulas esi pats.
Dieve Tėvą, aš garbinu Tave, kad Tu mus mokai Meilės, Tiesos, Gailestingumo, Gėrio, ir Grožio.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, nes tai viena nuostabiausių akimirkų tvarinio gyvenime garbinti Tave.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, ir garbinsiu Tave pr visą amžinybę.
Dieve Tėve, aš garbinu Tave, nes TROKŠTU garbinti Tave.
Dieve Tėve, aš garbinu tave iš meilės Tau ir kūrinijai, sav laisva valia, kurią Tu suteiki kiekvienam iš mūsų.
Manoji valia, kad būtų TAVOJI valia.
Amen.
Tai - maldos, garbinant Tėvą mūsų šventovėje, pradžia. Ją aš vartoju kiekvieną kartą, kad šituos pačius svarbiausius žodžius, į kuriuos sutelpa visa kūrinija ir jos veikimas, galėtų geriau įsidėmėti visi. O toliau malda liejasi vis kitokiais žodžiais. Bet šita proga, kada žmonės nebuvo pratinti prie tokio Tėvo garbinimo, būtent šitoji maldos pradžia sutalpina visą ESMĘ.
Po Tėvo pagarbinimo trumpai tariau žodį apie tai, kad tai, ką mes įpratę vadinti žmogumi, nemiršta. Miršta tik kūnas, kada savo visą energetinį resursą išeikvoja. Todėl mes turime nebijoti tokio pasikeitimo. O baimę kelia tik tokių dalykų nežinojimas. Ir Tėvas suteikia amžinąjį gyvenimą, o kad mums būtų lengviau žengti, padovanoja net savo paties dalelę, kiekivenam iš mūsų. Ir tada pasakiau, kad mes, kiekvienas, galime bendrauti su Tėvu jam atsiverdami. Ir dabar per mane kalbės Tėvas, kuris pasiunčia savo dalelę, savo dvasią, vadinamą Minties Derintoju, nes būtent ji ir derina mūsų mintis miego metu. Ir kalbės būtent ji. Dėl to nenustebkite, kad mano balsas gali pasikeisti. Ir aš atsidaviau, nugrimzdau į ten, kur panardina mano sąmonęs Tėvas, kada Jis prakalbo per mano VIRŠSĄMONĘ.
Jis ramino ir stiprino, aiškino, kad mes klaidingai manome, jog su materialaus kūno vadinamąja mirtimi yra pabaiga, Pabaigos nėra, nes Jis yra amžinybė ir kas Jį suranda, patenka į Jo amžinybę. Jis ragino atsigręžti į Jį ir atrasti Jį savo viduje, ir tada atsiverti vis daugiau ir daugiau, kad patirtume Jo sutiekiamą ir meilę ir norą tą meilę dalinti visiems, nes patys pajusime nenugalimą ir galingo meilės spaudimą iš vidaus, ir tai diktuos meilės pripildytus mūsų veiksmus. Jis kalbėjo, kad mes esame sunerimę Jo vaikai, o būtent Jis suteikia ramybę, tik reikia atsiverti Jam sav vidumi. Ir tai, kad mes, kai kurie, dabar su nerimu atsisveikiname su savo sielos broliu Juozu, Jo mylimu sūnumi, rodo, kad mes turime pajausti savo viduje Jo meilę ir psitikėti Jo vedimu į amžinybę, kuri yra reali, ne išgavota, yra tikra, ne mistinė. Ir mūsų sielos brolis Juozas šią dieną bus prikeltas aukštewsniame lygyje, ir jam bus pranešta apie atsisveikinimą su juo, vykusį visiškai kitaip. Ir net šiuo metu, tie, atsivėrę Tėvui, patiria šią nuostabią palaimingą būseną, kuri nėra liūdesio ir skausmo būsena. Jis vis primindavo, kad mums yra parengęs nuostabų kelią per daugybę pasaulių, ir kad mes vis labiau patikėtume tais dabar girdimais žodžiais ir atasikratytume baimės, kad kūno pakeitimas yra pabaiga, išnykimas.
Aš dabar negaliu visko prisiminti, ką sakė Tėvas. Tik jutau, kad mano balsas pasikeitė, momentais ėmė darytis stipresnis. Ištariamų žodžių tempas pagreitėdavo. Porą kartų net teko kartoti kažkokią frazę, nes liežuvis nesuspėjo sudėlioti balsu iš Tėvo ateinančio mokymo.
Kada Tėvo mokymą užbaigiau, buvo kažkoks vidinis impulsas baigti DABAR, nes Tėvas kalba be perstojo, sugrįžau vėl į kitokį balso tembrą. Jis buvo santykinai tylus. Bet po visko nebeturėjau, ką besakyti. Tik visiems palinkėjau RAMYBĖS ir išėjau iš salės.
--------------------------
Kada važiavome į Karveliškių kapines, Svetlana, Violeta, ir aš važiavome su Loretos vyresniuoju sūnumi. Visi nuvažiavo, o Vaidas pamatė, kad iš jo galinio vaizdo vedrodėlio dingo jo senelio iš Utenos vairuojamos mašionos atvaizdas. O senelis nežino kelio į kapines. Priedo, gal kas atsitiko. Jis paskambino mobiliu telefonu kažkam senelio mašinoje ir sužinojo, kad tik privažiavus Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, sugedo mašina. Tiesiog nebeišsijungia signalas ar signalizacija. O mes jau buvome nuvažiavę apie pusantro kilometro nuo šito žiedo. O kiti važiavo dar toliau priekyje. Loretos sūnus nusprendė sugrįžti prie senelio, gal reikia kokios pagalbos. Kada sugrįžome iki senelio senutėlės mašinos, vyrai jau paisraitoję rankoves kepinančios saulės spinduliuose buvo sulindę iki pusės po variklio dangčiu. Sumanūs tie provincijos žmonės. Jie sugebėjo atjungti signalą ir mašina vėl galėjo pajudėti. Skambinau Loretai, kad pranešti, jog užstrigome, bet ji telefono nekėlė, o gal net negirdėjo. Nes tik išėjus iš Laidojimo namų, kada jau dalinomės kas kokia mašina važiuosime, Loreta pasiūlė važiuoti su ja. Ir jau ėjome prie jos mašinos. Bet čia atsirado netikėtai jos vyresnysis sūnus, ir pasakė, kad su juo niekas nebevažiuoja, o jo mašina didesnė. Taip netikėtai pakeitėme mašiną - Svetlana, Violeta, ir aš. O kapinėse, prie karsto, aš dar buvau numatęs ir maldą ir trumpą pasisakymą, tuo tarpu Violeta pasiėmė kompaktinių plokštelių grotuvą, ir vieną giesmę-dainą, pavadintą Malda, dainuojamą Deivio ir Kaniavos, kurią mes naudojame ir per mūsų pamaldas, jas užbaigdami, ir buvo numačiusi paleisti, kada pasigirs pirmieji užkasamo karsto krentančių žemių duslūs garsai, kurie labai kraupūs didžiajai daugumai neįtikėjusių žmonių. Būtent šitoji giesmė yra apie Aukščiausiąjį, api Tą, kuris aukštai, kurio prašoma PALAIMINIMO, ATLEIDIMO, SUVIENIJIMO.
Kada mes atvažiavome į kapines, duobkasiai jau buvo beveik visiškai užbaigę savo darbą, prieš pat vainikų ir gėlių padėjimą. Aš paklausiau Loretos, ar prieš tai buvo malda. Ji pasakė, kad nebuvo. Paklausiau, ar norėtų, kad būtų dabar. Ji atsakė tvirtai "TAIP."
Kada kapas buvo papuoštas vainikais ir gėlėmis, aš pradėjau maldą. "Jėzau, Visatos Motina Dvasia, kurią dauguma žino kaip Šventąją Dvasią, Dieve Tėve, ačiū tau už mūsų patyrimus, per kuriuos mes pereiname šitame pasaulyje. Kada susirenka tikintieji į tave, Jėzau, tarp jų esi tu pe rsavo Tiesos Dvasią. Tad tegu dabar čia susirinkę pajuntą jos viekimą savo viduje, kaip ir Tėvo buvimą viduje.
Tik Tu žinai, ką mes galime patirti, ir kas mums vertingiausia patirti. Ir tik Tu žinai, kada kiekvienas iš mūsų turi užbaigti savo augimą šitame pasulyje, kad būtume vėl prikelti aukšteniu pavidalu sielos pavidalu. Ir mes meldžiame Tave, kad galėtume labiau atsiverti Tau, patirti Tave, kad nebijotume, tų akimirkų, kuiros yra skaudžios mūsų kūnui ir protui..." Malda liejosi toliau...
Po maldos sakiau tai, ką tradiciškai galima būtų pavadinti pamokslu. Aš mačiau, kaip įdėmiai klausėsi toliau nuo kapo stovėje medžių šešėlyje vaikai. Mačiau jų akis, kurios visos buvo sutelkto ssavo žvilgsnyje į mane, niekur nelakstė, kaip būna nekantraujančio vaiko. O juk saulė kaitino jau vidurdienio karščiu. Daugiau kaip trisdešimt. Ir jiems, sakiau, pirmiausia jiems, kad šitos laidotuvės pirmosios tokios laidotuvės visoje Lietuvoje, kur nėra tokio skausmo ir verksmo, tokios baimės, tokio verksmo. Ir mes po truputį pažinsime ir patirsime Tėvą, ir imsime suvokti, kad kūno laidojimas tai nėra to, kurio gedimo išėjimas. Jis yra prižadinamas trečiąją dieną po mirties. O kūnas - tai laikinas apvalkalas geriems darbams daryti ir iškoti Tėvo ir atrasti Jį savyje. Ir Juozas nuoširdžiai Jo ieškojo. Stengėsi jį surasti. O tai jau pirmasis žingsnis į amžinąjį gyvenimą..." Paprašiau, kad ir kiti galėtų tarti žodį. Paraginau Urantijos grupės narius pasidalinti savo mintimis.
Į mano kvietimą atsiliepė Violeta. Ji prisiminė ir Juozo stengimąsi vis daugiau pažinti Dievą, Tėvą, ji pasakojo, kaip Juozas buvo visur pasibraukęs tiek Naująjį testamentą, tiek Urantijos Knygą. Ji dalinosi savo mintimis ir apie šitokį palydėjimą atsiverdama, kad ji džiaugiasi, kad Juozas išėjo, nes jis yra dabar prikeliamas aukšteniu pavidalu, sielos, pavidalu, kad tęstų savo dvasinį vystymąsi.
Ir žvelgiau į žmonių veidus ir mačiau, tikrai juose yra ramumas, net ir dukra, kurios akys buvo nuo ašarų paraudusios, kada ją pamačiau Laidojimo namuose, dabar nebeatrodė tokia nusiminusi.
Pas Loretą buvo tai, ką tradiciškai galėtume vadinti gedulingais pietumis. Bet jie nebuvo visiškai gedulingi. Svatlana, Violeta, Loreta, ir dar kitos jos draugės parengė puikų vadinamąjį švedišką stalą, ant kito nedidelio staliuko buvo gaivinantys gėrimai, sultys, vanduo, sausas vynas. Kas ko pageidavo, tas tą valgė ir gėrė. O prieš valgį, paprašiau, kad visi patogiai atsisėstų ir atvertų savo širdį Tėvo pagarbinimui. Dabar buvo truputėlį kitokia malda:
"Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu esi Meilės Šaltinis.
Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu mus visus suiveniji į savo dievišką milžinišką šeimą.
Tėve aš garbinu Tave, kad Tu mus, kiekvieną, kaip mažą vaikelį vedi paėmęs už rankos, kaip ir žemiškasis tėvas veda savo vaikėlį tvirtai laikydamas, bet nususpausdamas vaikelio rankutės, kad net skaudėtų.
Tėve aš garbinu Tave, kad Tu nė vieno neskubini žengti link Tavęs, bet prisitaikai prie kiekvieno iš mūsų žingsnio.
"Tėve, aš garbinu Tave, kad Tu mus, tokius įviarius, suvieniji dvasioje, kada atrandame Tave savyje, ir imame vis daugiau panašėti į Tave dalindami gėrį kitiems, kaip ir Tu dalini visiems be išskaičiavimo.
Tėve, aš garbinu Tave savo laisva valia, kuirą Tu suteiki kiekivenam iš mūsų.
Manoji valia, kad būtų TAVOJI valia.
Amen."
Ir iškart tęsiau padėkos už maistą maldą:
"Jėzau, Visatos Motina Dvasia, Tėve, ačiū tau už tą meilę, ramybę, ačiū už patyrimus. Būtent Tu leidi mums per patyrimą augti ir pajausti Tave. Ir šios dienos patyrimai mūsų materialų kūną, Tavo Tėve šventovę materialiu pavidalu, nuvargino, ir jam reikalinga atstatyti energiją. Ir maistas ją padeda atstatyti.
Jėzaus, Visatos Motina Dvasia, Tėve, palaimink visą šitą su meilę paruoštą gausų stalą. kad kiekviena kūno ląstelė gautų tavosios meilės energiją per šitokį materialų maistą. Tegu visi kenksmingi produktai Tavosios meilės dėka būna pašalinti, kad mūsų kūnas atstatęs energiją galėtų tarnauti tau dar geriau dallindamas gėrį visiems. Laisva valia, gauta iš Tavęs, Tėve. Manoji valia, kad būtų TAVOJI valia. Amen."
Žmonės stiprinosi. Kas augaliniu, kas ir gyvuliniu maistu. Visiems visko buvo per akis. Bet nuostabiusia buvo tai, kad niekas nejautė LAIDOTUVIŲ slegiančios nuotaikos.
Svetlanos žodis buvo šviesus ir kviečiantis, kad ir Juozo gausi šeimyna, nes gyvenimas taip sudėliojo jam patyrimą, kad buvo net trys santuokos, ir visi čia susirinkę žmonės pajaustų, kad yra tikrai broliai ir seserys, kad yra VIENA ŠEIMA.
Ir buvo šypsenų, nors nedrąsių. Buvo Tėvas, Jėzus, ir Visatos Motina Dvasia TAPR MŪSŲ IR MUMYSE, O MES JUOSE. Bet NEBUVO GEDULO.
Štai šituo ir buvo visiškai naujas žingsnis Lietuvos ISTORIJOJE.
Buvo gyvybės ir vystomosi proceso naujas KOKYBINIS
laiptelis.
Kiek jis tvirtės, kiek baimės šešėliai atsitrauks iš mūsų, tai priklauso ir nuo jūsų, KIEKVIENO. KIEK jūs, kiekivenas, pajusite, jog tai ką perskaitėte yra TIKRA, Kiek tai yra gyvo gyvenimo su TĖVU išraiška per konkretų žingsnį.
Ir tai yra TARNAVIMAS TĖVUI, ŽMOGUI, ŽMONIJAI, KŪRINIJAI.
Skirstantis, prieidavo prie manęs ir nuoširdžiai dėkojo už tokį patyrimą. Aš jiems sakiau visiems vieną ir tą patį: "Dėkokite ne man, o Tėvui. Ramybės jums."
----------------------------
Daug kam tai, ką perskaitė, gali pasirodyti per daug akinanti šviesa. Bet kaip man sakė Tėvas, tie, kurie nuoširdžiai ieško, pasisems iš šito daugiau negu tikėjosi.
O tie, kurie dar nežino, kad yra platesnis kelias negu tas, ant kurio stovi dabar, neskubėkite su apibendrinimais. Palaukite dieną kitą, savaitę, mėnesį. Ir visą laiką klauskite Tėvą, esantį viduje, ar tikrai yra tas kelias, kokį čia perskaičiau.
Ir atsakymą išgirsi, tave sustiprinantį ir padrąsinantį, nuraminantį ir kviečiantį tapti laisvu Tėvo sūnumi ar dukra, kad augtum tik Jo meilėje, ne baimėje, gyvoje poramėje, ne sustingusiuose prietaruose ir ritualuose.
Telydi jus visus ramybė.
Su broliška meile.
Algimantas
Algimantas
2006-07-09 19:56:02
Linkiu jam visa ko geriausio, kaip ir visiem kitiem. o del vienos smulkmenos galbut, "Ir tokiam prikeltam mirtingajam suteikiamas poros savaičių laikas susipažinti su savo naujuoju pasauliu." kaip as skaiciau tai prisimenu 10 dienu duodama laisvalaikio susipazinti paciam su aplinka, suzinoti apie tolesne programa, paieskoti pazystamu.
Vaidas
2006-07-06 21:59:49
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.