Forumas: temos peržiūra
Dvasinio augimo problemos
Mielieji, noriu pateikti kai kuriuos apmąstymus apie DVASINIO AUGIMO PROBLEMAS, kurie atsirado tiek kolektyvinių pamaldų Rojaus Trejybės Šventovėje, tiek asmeninės maldos metu, tiek įgytų patyrimų dėka. Kai kurias mintis sukėlė nuostabios šviesos apreiškimai – “Urantijos Knyga”, “Kalbu Jums Vėl” ir Akimirkos Amžinybė”, kuriuos visiems, norintiems augti dvasioje būtinai patariu skaityti, gilintis ir taikyti praktikoje.
Dvasinio augimo problemų žinojimas bei jų patyrimas yra dvasinio augimo dalis, tačiau augti dvasioje yra nepaprastai sunkus DARBAS ir koks nepaprastai svarbus tiek pačiam žmogui, tiek visumos prasme. Jėzus yra sakęs: „Svarbu yra ne jūsų žengimo į priekį greitumas, bet vietoje šito svarbu yra jo užtikrintumas“. Taip pat jis sakė : „Kiekvieno iš jūsų viduje yra milžiniškos galimybės ateičiai“. Tačiau Jėzus negimė iškarto su tokia įtikėjimo išmintimi, kokią buvo pasiekęs vėlesniais savo gyvenimo Urantijoje metais, bet ją įgavo. Jis taip pat turėjo įvairių priešiškumo jausmų ir vidinių prieštaravimų tarp dieviškojo ir žmogiškojo proto, patyrė įtampų sprendimų priėmimo akimirkomis. Keturiasdešimt dienų būdamas ant Hermono kalno, kada priėmė šešis pagrindinius sprendimus, kaip ir kokiais būdais skelbs evangeliją, jis netgi spręndė ar jam reikėtų eiti ieškoti maisto taip, kaip jo ieškoti eitų eilinis žmogus ar tiesiog jam reiktų panaudoti savo normalias kūrybines galias ir sukurti tinkamą kūnui maistą tiesiog parengtą šalia. Visgi jis nusprendė gyventi kaip paprastas mirtingasis, atsiduodamas Tėvo valiai.
Žmogus susiduria ir susidurs su daugeliu dvasinio augimo problemų šiame pradiniame kylančiojo mirtingojo žengimo etape, materialiame kūne. Savojo Aš plėtimo kelyje žmogus sutiks daugybę jam atrodo neįveikiamų kliūčių ir netgi kalnų.
Dvasinės šviesos – ryškesnės sąmonės įgijimui žmogui kliudo jo paties DVASINIS NEĮGALUMAS. Dvasinis neįgalumas jau yra gyvenimo tamsoje pasekmė, tačiau tai apima ir paveldėtą žemiškųjų tėvų, senelių, prosenelių gyvenimą. Nėra žmogaus, kuris nenorėtų gyventi pilnavertį gyvenimą, tik jis nežino kaip. Kada žmogus supranta, kad jo pagrindinė problema yra dvasinės šviesos-dvasinio turinio stoka, tai yra jo įvairių patyrimų apmastymų giluminė išvada. Tačiau sujaukto žmogaus proto ir mąstysenos atstatymas į dvasinį protą, meilės įsiviešpatavimo dėka, nėra toks lengvas kaip galėtų atrodyti pradžioje. Būdamas vienas, be pagalbos iš išorės, žmogus netgi gali būti neįgalus dvasioje pasiekti tuos dvasinės šviesos lygius, kurie pranoktų jo pasąmonės teršalų pasireiškimą, todėl jam bus reikalingas suėjimas į kolektyvinės komunijos patyrimą, kad kitų žmonių sukuriamas dvasinis laukas jam padėtų įgauti ryškesnę sąmonės šviesą ir apvalyti pasąmonę. Be abejonės turi būti pačio žmogaus troškimas ir siekis ryškesnės šviesos įgijimui, nes jo valia kūrinijoje yra svarbiausias veiksnys pokyčiams vykti arba jiems nevykti. Būtent dvasinis neįgalumas ir patiriama reali dvasinio insulto būsena, yra žmogus gyvenimo be Kūrėjo pasekmė.
Dvasinis augimas vyksta per PATYRIMO DVASIOJE KAUPIMĄ. Būtent patyrimo dvasioje dėka gimsta suvokimas. O suvokimas jau turi reikšmės žmogaus tolimesnių sprendimų, tuo pačiu ir veiksmų, tolimesnio gyvenimo krypčiai ir turi milžiniškos reikšmės pačiam žmogui-jo tikrajam Aš. Būtent suvokimas žmogaus vidinį kompasą reguliuoja didesnės išminties link. „Tačiau pats dvasinis augimo procesas yra nesulaikomas ir vyksta tik taip, kaip pats tas dvasiškai augantis individas įgyja patyrimą“, (Kalbu Jums Vėl, 23-1-5).
Iki urantų aš neturėjau jokio supratimo, kas yra dvasinė komunija, nes neturėjau dvasinės komunijos patyrimo. Taip pat būtent per Rojaus Trejybės pamaldas įgijau nuostabų dvasinio stuburo patyrimą ir to pasekoje įgijau suvokimą, kad ištikrųjų egzistuoja realus dvasinis ūgis. Taip pat būtent per kolektyvines pamaldas įgijau suvokimą, kad Dievo atleidimas tikrovėje neegzistuoja. Būtent urantų dėka atsirado ir pats atsivėrimo maldoje patyrimas ir pasikeitė pati maldos samprata, o maldos samprata yra labai svarbi – kaip žmogus meldžiasi, su kokia intencija ir kokioje dvasinio atsivėrimo gelmėje. Jeigu žmogus meldžia sveikatos arba nuodėmių atleidimo, tai būtent to ir negaus, nes dvasinė šviesa į žmogų sklinda per įtikėjimą, o tai vyksta per asmenybės atsivėrimą Kūrėjui - Rojaus Trejybei.
Taip pat formuojasi suvokimas, kad dabarties akimirką, Aš Esu būseną, suteikia Kūrėjo meilės virpesiai žmoguje. Ir jeigu žmogus nepatiria tos dvasinės meilės šviesos savyje per gyvą ryšį su Rojaus Trejybe, tai jis net negyvena šioje akimirkoje, jo nėra čia ir dabar tikruoju dvasiniu Aš. Būtent atsivėrimas dvasioje ir meilės jausmo galia sukuria Aš Esu būseną žmoguje, o taip pat sukuria pilnavertiškumo jausmą, kuris yra savivertės jausmas. Yra daug knygų parašyta, kad reikia gyventi dabartyje ir tai yra suprantama, bet būtent dabarties akimirkos patyrimą teikia Kūrėjo reali meilės tėkmė žmoguje. Negali žmogus gyventi šioje akimirkoje neatsivėręs Rojaus Trejybei - Aš Esu Šaltiniui.
Dabar pažvelkime į nuostabią citatą iš Akimirkos Amžinybės – „Kieno nors augimas, tai yra jo vis didesnis panašėjimas į Mane...“,(43-1-2). Kokią dvasinę gelmę neša šis teiginys-panašėkite į Mane, į Tą, kuris valdo visą kūriniją meilės galia ir yra tos kūrinijos Šaltinis, bet tuo pačiu pasislėpęs žmoguje. Tačiau kaip gali žmogus panašėti į Tą, kurio nepažįstą? Žmogus apskritai gali nesuvokti, ką reiškia „tapkite koks Aš esu“, todėl čia ir yra aktuali dvasinio patyrimo svarba, dvasinės komunijos patyrimo svarba, kad žmogus įgytų suvokimą, kokią būseną su Rojaus Trejybe jis turi auginti savyje. Tik tuomet žmogus supranta teiginį „tapkite Manimi“, kada yra nors vienu savosios asmenybės krašteliu pajautęs Kūrėjo meilės pilnatvę. O taip pat šis sakinys - „Jūs negalite augti, darydami bet ką, ko Aš niekada nedaryčiau“,(47-3-2). Ar gali žmogus augti dvasine prasme, jeigu jis nežinos, kas yra netinkama žmogui, kas neaugina jame šviesos dvasinio ūgio ir ar gali jis augti, jeigu nežinos, kad žmogaus valia, sprendimai turi neprasilenkti su Kūrėjo valia ir ar gali jis augti, kada dvasinis protas miega ir dominuoja gyvulinio proto užgaidos? Taigi, matome, kad žmogui reikalinga gyvenimo kryptis – vidinis susiorientavimas dvasioje – vidinio kompaso teisingas krypties nustatymas į šviesą.
Ypač vertinga ši citata iš Urantijos Knygos –„Žmogaus pagrindinis indėlis į augimą yra jo asmenybės visų galių sutelkimas - gyvas itikėjimas“, (1097-4-7). Pažvelkime – indėlis į augimą yra konkrečios žmogaus pastangos ir nepaprastos pastangos, bet visų jo galių sutelkimas, tai reiškia laisva valia žmogus savo gyvenimą kreipia į Kūrėjo Asmenį ir pirmoje vietoje pastato Rojaus Trejybę – Kūrėją, atrastą savyje. Įtikėjimu žmogus pakeičia savo pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, nes Kūrėjo meilės virpesių šviesa žmoguje keičia jo žvilgsnį į aplinką. Kuo labiau iškeltas žmogaus žvilgsnis, tuo jo reakcija į aplinką mažiau kenksminga arba kitaip tariant aplinka tampa mažiau įtakojanti žmogaus gyvenimą. O nesudvasintas protas, daugeliu atvejų į aplinkos dirgiklius reaguoja per baimę, per išgąstį ir asmenybę griauna iš vidaus. Baimėje žmogus yra valdomas, meilės jausme yra nuostabi žmogaus savikontrolė. „Jūs turėtumėte žvelgti į visos kūrinijos vystymąsi Manuoju požiūriu“, (Akimirkos Amžinybė,47-6-1). Dvasinis žvilgsnis į aplinką yra realus, bet jis formuojamas per meilės jausmą Kūrėjui ir per dvasinio proto įsiviešpatavimą žmoguje. O žmogaus žvilgsnis į aplinką kinta priklausomai nuo to, kokį dvasinį turinį žmogus augina savyje.
Nepaprastai svarbu DVASINIO AUGIMO SĄLYGOS. Pirmosios dvasinio augimo sąlygos arba jų nebuvimas pasireiškia šeimoje. Retas kuris gali pasigirti, kad turėjo ar turi tinkamas dvasinio augimo sąlygas savo žemiškojoje šeimoje. Bažnyčioje taip pat nėra sąlygų dvasiniam augimui.
Sakoma, su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi. Sutinkami žmonės gyvenimo tėkmėje neišvengiamai turi įtakos žmogaus požiūrio formavimui, nes kiekvienas žmogaus ištartas žodis su savimi neša informaciją dvasiniu lygiu, bet net ir tylėdami žmonės sąveikauja pasąmoniniais virpesiais ir kiekvieno dvasinis laukas turi įtakos šalia esančiam. Todėl jeigu žmogus patenka į aplinką, kuri nuolat iškraipo meilės virpesių kontūrą tarp žmogaus ir Kūrėjo, tai daugeliu atveju tai bus nematoma žala, vedanti į destrukciją. O griauti visada bus lengviau nei kurti. Griovimui užtenka agresyvaus žvilgsnio. Todėl nepaprastai yra svarbu tą meilės kontūrą ištiesinti pirmiausiai savyje, bet didelę reikšmę turės aplinkos - šalia esančių žmonių - meilės kontūro tiesumas. Urantijos Knygoje parašyta –„Žmogus negali sukelti augimo, bet jis gali pasirūpinti palankiomis sąlygomis“, (1097-04-01). Rojaus Trejybės šventovėje, kuri nėra materialus pastatas, bet Rojaus Trejybės dvasinės šviesos lauko aplinka – žmogui suteikiamos dvasinio augimo, įtikėjimo ir meilės kontūro atstatymo su tos meilės Šaltiniu - Rojaus Trejybe, sąlygos.
Sukurti palankias sąlygas šalia esančiam žmogui – tai jį mylėti, savyje patiriant Rojaus Trejybės meilės būseną.
Didelė problema dvasiniam augimui yra į žmogų įsišaknijusios KLAIDINGOS NUOSTATOS ir sampratos, kuriomis jis gyvena, tačiau kurios neturi nieko bendro su tiesa-tikrove. Klaidingų nuostatų sustabarėjimas žmoguje sukuria klaidingą gyvenimą. Kreiva nuostata-kreivas gyvenimas. O būtent įsisavinti naujos kokybės šviesesnę mintį, tikrovę atspindinčią nuostatą arba suvokimą žmogui yra nepaprastai sunku, kadangi pagal tas sampratas žmogus turės dar ir gyventi, o gyventi pagal naują sampratą reiškia iš esmės transformuoti save. Bažnyčia neformuoja teisingos nuostatos į gyvenimą, neformuoja gyvenimo išminties žmoguje, kadangi žmogaus formavimas yra jo dvasinio ūgio augimas per asmeninį įtikėjimą ir patyrimų dėka įgytą suvokimą. Todėl niekaip žmogus neaugs dvasioje gyvendamas vien tik pagal „10 Dievo įsakymų“, įsakymai netgi neformuoja doro žmogaus, nes dora ateina per meilės spaudimo iš vidaus patyrimą ir atsidavimą Kūrėjo dvasiniam vedimui.
Daugelis iš urantų jau yra sutikę žmonių, kurie teigia, kad tiesą susikuria pats žmogus, kad tiesa yra konkretaus žmogaus susikurtas reikalas ir nėra apskritai visaapimančios tiesos. Ir vien tik tokia suformuota merdinti nuostata žmoguje, jį ves į didelius sukrėtimus, nes būtent toks siauras požiūris uždaro šviesos sklidimą į jį, uždaro išminties įgijimą. Nors žmogus gali kankintis, turėti įvairių problemų, jam gali nesisekti, gali būti ties sveikatos bankroto riba, bet vistiek jis sakys, kad tiesa yra abstraktus neįrodomas dalykas, tuo pačiu paneigdamas tiek patį Kūrėją tiek Jo valią. Dažnai jaučiu, kad žmogus taip kalba iš KŪRĖJO ASMENS NEPAŽINIMO.
Kita problema, kai žmogus turi konkrečią ligą arba kažkurio organo FIZINĮ SUSIRGIMĄ, kada žmogaus visas organizmas, tiek fizinės ląstelės yra įgavusios ankstesnio gyvenimo virpesių pasireiškimo pagreitį. Yra sakoma, kad fizinė ląstelė pilnai pasikeičia per septynis metus, todėl žmogui šviesėjant, jis susiduria su fizinio organizmo atstatymo į normalų energetinį lygį, realiu patyrimu. Iš esmės žvelgiant, liga – tai gyvybinės energijos stoka, o tai tuo pačiu yra dvasinės šviesos pasireiškimo žmoguje stoka, Kūrėjo meilės tėkmės nebuvimas. Tačiau būtent konkreti liga, žmogų vers giliau mąstyti, mąstyti iš esmės apie gilumines dvasines priežastis, kodėl nefunkcionuoja jo fizinis organizmas. Būtent liga žmogų spaus materialia prasme, bet dvasioje jis pradės busti, pradės susivokti savo problemoje, ir kada pradės mąstyti apie pačią gyvybę, apie sielą, ir ims transformuotis dvasiniu turiniu, tik tuomet vyks pokyčiai fiziniu lygiu, nes fizinės ląstelės gyvybingumas priklauso nuo visos asmenybės gyvybingumo dvasioje. Patyrimų dėka žinau, kad pavyzdžiui, žmogaus sąnarių problemos yra ištirpinamos Kūrėjo meilės spaudimo dėka iš vidaus. Taip pat žinau, kad žmogaus stuburo fiziniai skausmai, jeigu tai nėra konkreti trauma, yra dvasinio stuburo menkas ūgis. Bet koks ligos pasireiškimas turi dvasinę priežastį, dažniausiai tai yra nepasitikėjimo ir baimės pasekmė, realių energetinių žemo dažnio virpesių įsiviešpatavimas žmoguje. O vėliau atsiradęs konkrečios ligos sukeltas fizinis skausmas, kurį jaučia fizinės smegenys yra trukdis dvasiniam augimui, kadangi skausmo pojūtis yra realus ir nuolat varginantis, eikvojantis energiją.
Maldos metu, nuostabaus dvasinio susitikimo metu – komuniją, ypač kolektyvinių pamaldų metu, kada mirtingasis atsivėrimo dėka kyla iš apačios į viršų, o Kūrėjas iš viršaus į apačią, vyksta žmogaus smegenų centro atstatymo į normalų Kūrėjo suteiktą ritmą, procesas, o iš smegenų centro vyksta visas fizinio kūno ir kiekvienos fizinės ląstelės valdymas. Ir būtent tuomet, kada per įtikėjimą, gyvo ryšio dėka, žmogus atveria save, per jo semegenų centrą pasklidusi dvasinė šviesa, priklausomai nuo atsivėrimo dvasioje gylio, pasklinda ir apšviečia visą kūną dvasios fiziniu pasireiškimu. Todėl galime suprasti Jėzaus ištartų žodžių apaštalams tikrumą - „Jeigu jūsų akys yra dosnios, tada ir visas jūsų kūnas bus pilnas šviesos. Bet jeigu jūsų akys yra savanaudiškos, tada ir visas jūsų kūnas bus užpildytas tamsos“, (Urantijos Knyga,1577-06-01).
MOTYVACIJOS STOKA augti dvasioje yra dvasinio augimo stabdis. Kaip gali būti žmogus motyvuotas siekti dvasinės šviesos, kai jam niekas gyvenime nepasakė, nepamėmė už rankos ir neparodė, štai čia yra Gyvenimas, nepasakė, gyvensi taip ir turėsi Gyvenimą? Kaip gali būti žmogus motyvuotas žengti dvasinio pabudimo link, kai jis nežino, kas yra tas Gyvenimas, jis nežino, kad yra kūrinijos pilietis ir gali tapti nuostabiu Žmogumi? Ir kaip gali būti motyvuotas žmogus, kai jis gyvena jam patogų gyvenimą ir nereikia jam sukti galvos dėl kažkokių nematomų sunkiai suvokiamų dalykų? Kaip gali žmogus būti motyvuotas, jeigu aplinka rėkte rėkia – kuo daugiau pinigų, kuo daugiau balių, kuo daugiau pudros, kuo daugiau triukšmo ir viską gaukite kuo greičiau. Tačiau jeigu žmogus žvelgs giliau, tai pajaus, kad jo visai nemotyvuoja išoriniai dalykai. Esu senai pajautęs, kad pinigai nesuteikia motyvacijos atlikti darbą gerai, bet niekaip negalėjau paaiškinti kodėl, nes neturėjau sukaupęs pakankamai žinių ir ypač neturėjau šioje svetainėje talpinamos informacijos. Pinigai nesukuria žmoguje meilės jausmo, kurio pagrindu ir pasireiškia žmogaus darbingumas. Pinigai labai dažnai naikina žmogų dvasine prasme. Tačiau tikrai žinau, kad brolystės jausmas kaip tik pakylėja žmogaus dvasią, pripildo gyvybės energijos ir kūrybingumo, nes dvasinė brolystė kartu yra ir palaikymas ir meilės žvilgsnis į šalia esantį. Todėl jeigu žmogus netgi darbe nepatiria brolystės jausmo, tai jis skursta dvasioje ir jis pajunta, kad visai netraukia ta veikla, net nejaučia prasmės, kadangi iš esmės nepatiriama Kūrėjo meilė bendradarbiaujant tarpusavyje. „Dievas Tėvas palaiko ryšį su žmogumi, savo vaiku, remdamasis ne realia dorybe arba vertingumu, bet suvokdamas vaiko motyvaciją – tvarinio tikslą ir ketinimą“, (Urantijos Knyga, 1133-05-01).
Žmogus augdamas dvasioje neišvengimai susidurs su PARIBIO KONFLIKTU, kada jis dar stovi ant tos pačios upės dviejų krantų. „Iš anksto įspėkite visus tikinčiuosius dėl paribio konflikto, kurį turi patirti visi tie, kurie iš to gyvenimo, kuris yra gyvenamas materialiame kūne, eina į tą aukščiausią gyvenimą, kuris yra gyvenamas dvasioje“, (Urantijos Knyga, 1766-03-01). Tai yra nematoma dieviškojo proto ir gyvulinio proto pasireiškimo viduje kova, kada nei vienas nei kitas nėra pilnai įsiviešpatavęs žmogaus prote. Sveikame žmoguje gyvulinis protas turi būti pavaldus dvasinio proto vadovavimui. Nepaprastai svarbu palaikyti dvasinę komuniją su Kūrėju per gyvą ryšį, kad sąmonės šviesa nuolat būtų palaikoma ir atnaujinama gyvuoju vandeniu, nes kada silpsta žmogaus asmenybės šviesa, būtent tuomet gyvulinis žmogaus protas pareiškia savo galias ir žmogus patiria gyvybinės energijos dvasinio pasireiškimo bankrotą. „Tingus gyvulinis protas maištauja prieš tas pastangas, kurios yra reikalingos sprendžiant kosmines problemas, (Urantijos Knyga 1097-6-6). O kosminė problema juk ir yra žmogaus asmenybės dvasinio ryšio nebuvimas, asmenybės užsivėrimas nuo tos asmenybės Šaltinio-Rojaus Trejybės. Ypač paribio konfliktas pasireiškia, kada žmogaus dvasinis protas nėra stabilus , kada trūksta dvasios ūgio, meilės įsiviešpatavimo dėka, stabilumo. „Tos milžiniškos bedugnės abu krantus tarp Dievo tiesos patyrimo ir nemokšiškumo Dievo realybės atžvilgiu gali sujungti tiktai gyvasis įtikėjimas“,(Urantijos Knyga, 1125-01-06).
NUOSEKLUMO ir KANTRYBĖS STOKA yra dvasinio augimo problema. Kaip ir kiekviename darbe reikalingas nuoseklumas ir kantrybė, taip ir dvasiniame augime jis ypač svarbus. Man tai primena architektūrinį projektą, kada yra sužinoma pagrindinė pastato arba kraštovaizdžio idėja ir tuomet ilgai ir nuosekliai yra įgyvendinamos įvairios detalės, apmąstomi įvairūs galimi variantai. Bet būtent dvasinio augimo kelyje, tie kiti galimi variantai yra dažniausiai klystkeliai, kurių dėka žmogus padaro išvadas ir gludina pagrindinę idėją ir net ne idėją, o tikrovės pasireiškimo tiesą , Kūrėjo planą – atsivėrimo dvasioje į Rojaus Trejybę, planą. Ir kada žmogus vidumi pajaučia, kad štai, būtent šis architektūrinis sprendimas, tiktai šis ir ne kuris nors kitas yra tinkamas, taip ir dvasinio augimo kelyje, kuomet žmogus patyrimo dėka gali sau pasakyti, kad štai šitas gyvasis kelias, būtent šis augimo dvasioje kelias yra tas, kurio tau reikia. Būtent nuoseklumo dėka, žmogus gali įveikti didžiausias įkalnes ir iššūkius, tačiau pats nuoseklumas bus konkretaus žmogaus išbandymas ar jis vadovausis vienu mokymu ar staiga bėgs prie kito. Taip pat pažvelkime į šią citatą Urantijos Knygoje–„Nuoseklumas reikalauja, jog būtų pripažįstama tikslinga Kūrėjo veikla“, 1125-04-04. Matome, kad nuoseklumas turi būti tikslingas ir motyvuotas šviesa visumos labui, kadangi nuosekliai suplanuoti ir vagystę , ir apgavystę ir pan.
Ar gi nėra keista, kad žmogaus INTELEKTAS gali būti kliuvinys to žmogaus dvasingumui augti? Bet būtent dvasingumas-dvasinis turinys žmoguje turi dominuoti net ir intelekto atžvilgiu, kadangi intelektualus protas nebus kūrybingas, nebus ryžtingas ir drąsus, visada bus pamatuotas prieš tai apmąstytais veiksmais, bet nebus Kūrėjo vedimo iš vidaus pasireiškimas. „Intelektas – tai smegenų veikla, kuri sukauptą informaciją sugeba pritaikyti praktiniu lygiu“,(Akimirkos Amžinybė 224-3-1).„Ir žmogaus intelektas protestuoja prieš tai, kad būtų atjunkintas nuo maitinimosi žemiškosios egzistencijos nedvasinėmis energijomis“, (Urantijos Knyga,1097-06-03). Intelektas protestuoja dvasingumo pasireiškimui. Būtent nesudvasintas intelektas informaciją gali pritaiktyti ne kūrybine linkme, bet savigriovai. Intelektas gali būti tamsus. Atominės bombos sukūrimas kaip tik atspindi tokį dvasioje skurdų intelektą, kuris informaciją pritaikė praktikoje, bet netinkama linkme, prieš Kūrėjo planą ir tik Kūrėjo meilės virpesiais neapšviestas intelektas ir toliau gamina ginklus, stato įvairias mokslines tyrimų laboratorijas, kurios ir yra intelekto pasireiškimo arena. Intelektas turi būti pažabotas išminties – „Tik toks intelektas, kuris pasiekia išminties lygį, nukreiptą visumos tarnystės labui, yra aktyvus ir kuriantis intelektas“, (Akimirkos Amžinybė, 224-7-4). O išmintis yra įsisavinama grynai žmogaus gyvo dvasinio ryšio dėka su Rojaus Trejybe be jokių tarpinių grandžių, bet tiesiogiai per ikiasmenį Minties Derintojo veikimą žmogaus prote. Rojaus Trejybės vedimas, meilės spaudimo iš vidaus dėka, turi pranokti žmogaus intelektualumą.
Taip pat žmogus gali būti išmokintas būti mandagus, gražiai pasisveikinti, gražiai atsisveikinti, bet jo motyvai, jo gyvenimo būdas, jo reali dvasinė būsena gali būti netinkama, neatspindinti Kūrėjo suteikiamos meilės būsenos. Visatos valdomos meilės galia, todėl ir pats žmogus turi gyventi meilės pagrindu.
NEŽINOMYBĖS BAIMĖ yra žmogų stabdanti dvasiniam augimui jėga. Dvasinių dalykų neįmanoma įrodyti ir ištirti, kadangi jie yra patirtiniai žmogaus sieloje. Todėl žmogus bijo to, kas nėra įrodyta, užrašyta ir suinstitucinta. Kadangi paprastai žmogus dvasine prasme nėra išprusęs, o tiksliau neturintis dvasinės išminties, tai jis nežino, o tuo pačiu ir bijo, kas jo laukia žengiant į dvasinės tikrovės pažinimą, į Kūrėjo Asmens pažinimą. Žmogus bijo, nes paprasčiausiai nežino, kas yra toji Valia, prie kurios turėtų derintis.
Dvasinis augimas prasideda individo troškime jo siekti, tačiau vėliau augimą įtakoja DVASINIS MOKYTOJAS, jeigu žmogus savo kelyje tokį sutinka. Mokymo teisingumas ir jo taikymas gyvenime teikia dvasinius vaisius – ramybę, pasitikėjimą, asmenybės vientisumą, savikontrolę, meilę. Todėl dvasinių mokytojų trūkumas taip pat yra visos žmonijos dvasinio augimo nevaisingumo problema visumine prasme.
Būtent dvasinis mokytojas yra kaip gydytojas, suteikiantis skiepą, o „skiepas nulemia vaisiaus savybes, nežiūrint to, kad gyvasis maitinimas yra gaunamas tiek iš proto, tiek iš dvasios pirminio dieviškojo padovanojimo šaknų“, (Urantijos Knyga,1126-04-05).
„Dėl to tikrai nemanykite, kad esate tokie, kurie pakeisti nieko negalite. Galite.“, (Kalbu Jums Vėl, 254-5-6).
Mielieji, Rojaus Trejybės šviesa – Meilė, per daug brangi, kad būtų galima jos atsisakyti, nes žinau, kad būtent ji pajėgi įveikti žmogaus tamsą. Auginkime ją savyje.
2013-12-14 16:33:29
Komentarai
Mielas Mantai,tikrai ne skaičiau, o gėriau tavo mokymo nektarą. Koks jis lengvas ir kupinas meiles. Matau, kaip stipriai atsivėrei mūsų Rojaus Tėvams. Pradžioje net nepastebėjau, kad tai ne Algimanto mokymas. Kaip maloniai nustebau, kai pamačiau tavo parašą. Kaip džiaugiuosi del tavo dvasinio ūgio. Tai įkvepia mus visus dar daugiau atsiverti, priartėti prie Rojaus Tėvų. Linkiu tau ir toliau dar didesnio atsivėrimo ir bendradarbiavimo su Rojaus Trejybe.
Su meile,
Birute
2013-12-24 01:38:59
Neinantys gyvuoju keliu žmonės vargu ar susimąsto apie norą padėti kitiems žmonėms. Žinoma yra tokių, bet labai mažas procentas. Mes puikiai dabar matome žmonių susvetimėjimą tarpusavyje. Dabar nebeliko nuoširdaus bendravimo. Aš vis labiau ir labiau pastebiu kaip žmonės vieni su kitais atmestinai bendrauja. Dabar vyrauja toks visiškas nesiskaitymas vienų su kitais. Labai man vis užkliūva pažadų dalinimas ir jų netesėjimas tarp žmonių. Aš netgi pastebėjau, kad pažadas mūsų kalboje dabar tapo kaip priežodis. Kad sakantysis tą pažadą net neturi omenyje ,kad jį ištesės. Pavyzdžiui , yra sakoma : ”taip, pažiūrėsiu, padarysiu tą ar kažką arba labai populiarus - paskambinsiu”, bet tai taip ir lieka pažadu, kurio visiškai niekas taip ir neištesi. Tai kam tada taip sakyti? Tai parodo, kad pas mus nėra atsakomybės jausmo. Ko vertas žodis šiais laikais tarp mūsų tada? Ogi nieko, pastebiu. Kalbu, kad kalbėti.
Kaip gali toks mirtingasis tvarinys, neturintis atsakomybės jausmo už atliktus veiksmus ar ištartus žodžius padėti kitam dvasios broliui ? Žinoma, kad negali, nes jis gyvena be Rojaus Trejybės. Tik gyvenant su Rojaus Trejybe ištirpsta mūsų ydos ir klaidingas aplinkos suvokimas būtent Rojaus Trejybės meilėje, kurią pajuntame savo viduje. Kad padėti kitam broliui ar sesei dvasioje, pirmiausia turi pats prisipildyti Rojaus Trejybės meilės, JĄ atradęs savyje, pradėjęs eiti Gyvuoju-Tikruoju-Natūraliu- Keliu, kaupdamas patyrimus ir turtėdamas dvasioje.
Kol aš nepradėjau eiti šiuo nuostabiu keliu aš vargiai kada susimąstydavau kas vyksta pavyzdžiui kitoje žemės pusėje, kaip kažkur kažkam gal reikalinga pagalba. Bet vargšą panosėje pastebėdavau ir gailėdavau, nes nežinojau kas yra gailestingumas. Kur tau ten - aš pati buvau ta varkšė be savo Tikrųju Tėvų gyvenanti Rojaus Trejybes dukra. Aš tik dabar suvokiu koks nuskriaustas yra KIEKVIENAS mirtingasis tvarinys gyvenantis savanaudišką gyvenimą be atrasto Kūrėjo savyje. Kaip tik dėl to, kad aš tai jau suvokiu ir patiriu ir noriu dalintis šia savo viduje patiriama Rojaus Trejybės meile su kitais dvasiniais broliais ir sesėmis. Bet… Dėl šios minties tai ką dabar rašau ir dar rašysiu ir atsirado būtent šioje temoje – dvasinio augimo problemos.
Aš nemoku veidmainiauti. Dvasinę šviesą paskleidžiu kada jaučiu iš vidaus nuoširdų troškimą ir Rojaus Trejybės vedimą tai padaryti. Nėra taip, kad aš nuolat gyvenčiau su vidiniu troškimu padėti kitiems. Deja, bet tą aš pajaučiu tik tam tikromis akimirkomis ar susiklosčius tam tikroms situacijoms. Bet ,ką aš labai aiškiai juntu tomis akimirkomis, kada aš giliai susimąstau apie veikimą VISŲ LABUI - kad vidus man sako jog turiu dėti KANTRIAS ir nuolatines pastangas ėjime link tos būsenos – meilės VISIEMS pajautimo ir veikimo visumos gerovei. Ir tai yra dvasinių šaltinių studijos: URANTIJOS KNYGOS, Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL, Rojaus Trejybės AKIMIRKOS AMŽINYBĖ ir Algimanto mokymai.
Kolektyvinis ir individualus Rojaus Trejybės garbinimas.
Įrašų patalpintų mūsų svetainėje klausymasis ir studijavimas gilumine prasme.
Ir būtinai veikimas VISŲ LABUI.
Štai, Algimantas Kaune, gyvųjų pamaldų metu per pamokomąjį žodį mus moko: „Gyvenimas atsiranda nuo tos akimirkos kada jūs save paskleidžiate VISIEMS. NEIŠSKIRDAMI NEI VIENO. Bet tą patiriate BŪSENA, MEILĖS BŪSENA. Štai tada jūsų gyvenimas užpildomas PRASMINGUMO. Toji prasmė nebedaloma. Jinai yra visuminė. Meilę skleisti VISUMAI. VISIEMS. Juk Kūrėjas, Jisai turi evoliucinį sumanymą šviesinti ne kiekvieną individualiai, baksnojant pirštu, bet - VISUMĄ. Visą kūriniją jis užlieja meilės virpesiais, aukščiausio dažnio virpesiais“.
Taip pat Algimantas sako:“ Mes gyvenam, bet ne visas akimirkas su gyvenimo Šaltiniu, bet mes žinom, kad VISKAS MŪSŲ RANKOSE. Mes visas turim iš Kūrėjo suteiktas priemones, kad kiekvieną akimirką gyventume prasmingai, drauge su Rojaus Trejybe.“
Mane visada giliai sujaudina kada aš kuriame nors mokyme perskaitau kaip Rojaus Trejybės kuris nors asmuo prašo mus nukreipti VISAS savo mintis KŪRĖJUI. Štai, kad ir šiame Amžinojo Sūnaus - Motinos - Brolio mokyme apie advaitą: “Jūs jau žinote tą aukščiausiąjį laiptelį, kurio jūsų dvasia šiandien pajėgi ne tiktai siekti, bet įsisavinti tą laiptelį per VISŲ jūsų minčių nukreipimą į MANE.“ Argi nenuostabus jausmas užplūsta kada perskaitai šias eilutes? Juk turbūt kiekvienas iškart panyrame mintyse į tą patyrimą, kaip gyvename gyvenimą drauge su Rojaus Trejybe NUOLATOS. Bet aš nekviečiu jūsų svajoti, aš tik dalinuosi SAVO mintimis ir patyrimais su jumis.
Viskas priklauso nuo mūsų pačių nuoširdaus noro ir nuoširdžių pastangų, kad netektų tik svajoti apie pilnavertišką, prasmingą gyvenimą su mūsų Tikraisiais Tėvais – Rojaus Trejybe.
Mielieji, telydi jus ramybė. Su meile, Vita
vvita
2013-12-23 23:29:50
Dėkoju, Evaldai, už tavo pastebėjimus. Tačiau nereikia teksto taip tiesmukiškai priimti, o žvelgti labiau dvasios žvilgsniu. Tuos teiginius, kuriuos tu parašei ir išplėtei, manasis tekstas savaime TALPINA savyje. Tačiau aš pabandžiau nagrinėti tik dvasinio augimo problemas, todėl kiekvieną sakinį išplėsti paprasčiausiai yra ne mano nagrinėjama tema, o taip pat tokie ilgi aiškinimai skaitantįjį nukreiptų nuo pačios temos ir jį vargintų.
Taip pat norėjau, kad tekste būtų žaismas, kad skaitantįjį sudomintų, kadangi buvo rašoma ir katalikui ir išviso pirmą kartą atėjusiam į šią svetainę ir tam, kuris gyvenime nematė ir neskaitė Apreiškimų ir nėra susipažinęs su urantų šviesos mokymais. Tekstą persiunčiau draugams, kai kurių žmonos, vien dėl teksto ilgumo, nepanoro skaityti, mat, laiko daug atims.
Pačią mintį, kad Kūrėjas yra PASISLĖPĘS žmoguje, parašiau, tą padarydamas sąmoningai, nes būtent Jis ir yra PASISLĖPĘS tiems, kurie nėra atradę Kūrėjo Asmens savyje ir net nėra pakeliui, o einantiems gyvuoju keliu – urantams, Kūrėjas jau nėra pasislėpęs, nes urantų mokymai nuostabiai atveria tą galimybę-Jį surasti. Mes juk sakome – reikalinga ATRASTI savyje – tai reiškia, tas kuris nėra atradęs Rojaus Trejybės kaip trijų atskirų Asmenų savyje pasireiškimo, tai tam Jis yra PASISLĖPĘS. Būtent septyniems milijardams žmonių Kūrėjas dar yra pasislėpęs ir bus pasislėpęs tol, kol žmonės nepradės šitų mokymų taikyti savo gyvenime, bet jie dar turi rasti šiuos mokymus, kad pradėtų juos taikyti praktikoje. Užtenka paklausti bet kurio žmogaus gatvėje, kur yra Dievas, ir jis atsakys – danguje, tačiau tikrai neatsakys - danguje ir manyje.
Evaldo pastebėjimas dėl pačių pinigų, kad jie patys iš savęs nenaikina žmogaus dvasine prasme, tai yra savaime suprantamas ir būtent tai tekstas jau TALPINA SAVYJE ir apima tai.
Nuostabu skaityti komentarus, tačiau jie skiriasi KOKYBĖS prasme. Kada skaičiau Algimanto komentarą – verkiau kaip vaikas, patirdamas palaimos būseną ir patirdamas meilės spindulio galią. Bet ir suaugęs žmogus verkia, kai jo siela skaistinama gyva meile. Taip pat pajaučiau energijos antplūdį. Todėl gimsta mintis, kad žmogus eidamas PRIEŠ Rojaus Trejybės valią naikina savyje gyvybinę energiją, o eidami SU Kūrėju papildo ir nuolat atnaujina gyvybinę energiją savyje. Ir tai man dar kartą patvirtina, kad dvasiniame kelyje nėra jokių materialių atstumų, tačiau yra nematomi dvasiniai ryšiai, susieti tarpusavyje. Kada adresuojama šviesos mintis į žmogų, tai būtinai ji pasiekia adresatą. Kokia dvasinė gerovė užlieja, kada kitame žmoguje randi atgarsį, kuris kelia dvasią. Būtent urantai ir yra tie, kurie kelia žmogaus dvasią ir iškelia žmogų, kad jis pasijustų Žmogumi.
Taip pat pajutau, kiek daug dėmių savyje reikės dar valyti, nes meilės jausmas turėtų būti kasdienis žmogaus palydovas. Šitas rašymas man suteikė nuostabius patyrimus su Rojaus Trejybe, praplėtė pačią kūrybos sampratą, nes kūryba yra viskas, kas daroma su Kūrėjo Asmeniu, taip pat suteikė patyrimų kaip generuojasi pačios mintys žmoguje. Rašymas patvirtino žmogaus sprendimo galią, nes kada žmogus priima sprendimą VISUMOS LABUI, tai neišvengiamai į jį plūsta ne tik mintys, bet ir konkretūs veiksmai kaip tą sprendimą įgyvendinti.
Irenai dėl rusų kalbos atsakau, kad šito padaryti aš nemoku, kadangi kada būna reikalinga kažką išversti į rusų kalbą, tai naudojuosiu internetiniu vertėju, kuris išverčia tik pavienius žodžius.
Mantas
2013-12-15 19:35:27
Mantai, brolį mielas, savo referatui aktualią temą parinkai, nuostabiai išvystei dvasinę mintį.
Nepataikaudama sakau: Algimantas gali didžiuotis savo ilgametės, kantrios veiklos vaisiais.
Tikrojo Mokytojo pėdomis jau pradėjo žengti naujų Mokytojų kontingentas, jaunas, dvasinių brolių ir sesių, kolektyvas. Mums, ne pirmos jaunystės asmenims, jau yra iš ko pasimokyti tos vienintelės tikros Tiesos.
Algimantai, klausiu tavęs,kaip tu pažvelgtum į tą idėją patalpinti šį Mokymą į Mokomosios Misijos svetainę Rusijoje?
Jeigu tik pavyks suderintį šį klausymą su Genadijumi /šiuo metu jis randasi savo tėviškėje- Baškirijoje/.
O Manto norėčiau paklausti, ar tu galėtum padaryti šio, tavo Mokymo, vertimą į rusų kalbą?
Visiems linkiu Rojaus Trejybės palaiminimo.
Su meile,
IRENA
2013-12-15 13:21:44
Mielas Mantai, išplėtusi akis perskaičiau tavo mokymą. Tai dvasinio mokytojo žodis, mane labai sustiprinęs. Vadinasi dvasinių mokytojų rengimo misija jau duoda vaisius. Jeigu tu gali taip nuosekliai, įtikinamai išdėstyti tokias šviesias mintis, vadinasi ir aš galiu, ir kitas gali. Tik reikia dar labiau atsiverti Rojaus Trejybei, dar nuosekliau studijuoti dvasinius šaltinius, dar daugiau ir kantriai dėti pastangas gyvajame kelyje, pasitikėti Minties Derintojo vedimu,
Tikrai, mums suteiktos visos priemonės, kad dar šitoje planetoje taptume Kylančiais Dievo Sūnumis ir mūsų pastangos atpažinti ir vykdyti Rojaus Trejybės valią tai daro tikrove. Tavo dvasinis mokymais tai paliudija. Esu su tavimi mielas Mantai.
Su meile,
Laima
2013-12-14 20:53:03
“Pinigai labai dažnai naikina žmogų dvasine prasme.” - pinigai neturi jokios įtakos žmogui, kaip ir žodžiai, patys savaime, kaip ir bet koks daiktas pats savaime neturi įtakos. Bet meilė pinigams, o tiksliau vergystė pinigams, kuri jaučiama žmoguas viduje, yra tikrai dvasios nuodas. Mintis - Žodis - Veiksmas - štai kas daro įtaką. Mintis - pastatyti benamių prieglaudą; žodis - skiriu visus savo turimus pinigus; veiksmas - statoma benamių prieglauda už mano pinigus. Tokiu mažu pavyzdžiu galima suprasti, kad pinigai patys nieko nei naikina, nei kuria. Tai turinys, mintys, kurios tuos pinigus valdo. Ir jei žmogus pajunta pinigų troškimą dėl grynai savanaudiškos naudos, tada jam tikrai riesta dvasine prasme. Taip Jėzus vienam iš pasekėjų, kuris troško būti mokytoju ir gerosios naujienos skleidėju, bet buvo labai turtingas, liepė parduoti visą savo turtą ir išdalinti vargšams; tokiu būdu jis būtų išsilaisvinęs viduje iš pinigų troškimo sau (po kelių metų jis tą ir padarė, bet buvo jau per vėlu). Todėl, kad ir ką bedaryčiau, savo mintimis aš susilieju su Rojaus Trejybe (juk Jos Dvasia yra manyje!) - tokiu būdu net nepavykęs sumanymas yra tikras džiaugsmas, o kur dar įvairiausi smulkūs atradimai iš to sekantys; pinigai tėra priemonė - ją gali naudoti su Rojaus Trejybe, arba be Jos.
“<…>yra tos kūrinijos Šaltinis, bet tuo pačiu pasislėpęs žmoguje.” - jau laikas pradėti suprasti, kad Kūrėjas nežaidžia su žmogumi slėpynių ir NIEKUR JIS NEPASISLĖPĘS. Kūrėjas PADOVANOJO ŽMOGUI SAVO DVASIOS DALELĘ, KURIĄ MES VADINAME MINTIES DERINTOJU. Žmogaus likimas (arba pirmas iš liko įgyvendinimo laiptelių) - SUSILIETI SU MINTIES DERINTOJU. SUSILIETI! Kokia tai GARBĖ IR ŠLOVĖ MUMS! Jūs galite įsivaizduoti, kad mes susiliesime su PAČIU KŪRĖJU? Žinoma, to gali ir nebūti, jei žmogus pasirenka savo tapatybės sunaikinimą. Tokia laisva valia gali būti pareikšta ir niekas nepadarys kitaip. Net pats Kūrėjas tokios žmogaus išreikštos valios sprendimo nepakeis. Ir pats Kūrėjas nežaidžia slėpynių, kad Jo reikėtų ieškoti ir dar atrasti. Jei Kūrėjas yra didingesnis už mane, tai tikrai yra taip, kaip parašiau, nes mano dukrai nereikėjo manęs ieškoti - aš nuo pat jos gimimo, kai tik ji įkvėpė šios planetos oro savo plaučiais, aš esu su ja, ją visada prižiūriu, visur padedu, IR JAI NEREIKIA NIEKUR EITI IEŠKOTI MANĘS IR DAR DAUGIAU - ATRASTI. Dabar, kai jos protas įgauna vaiko sąmonę, kuri jau bando pažinti supančią aplinką giliau, gali prieiti prie manęs ir pasiklausti, pasikalbėti, paprašyti pagalbos. Ir jeigu aš sugebu pažaboti savo asmeninius interesus ir daug ko atsisakyti, tai Kūrėjas tikrai daugiau gali ir sugeba padaryti dėl žmogaus. TAM TEREIKIA VIENINTELIO - ŽMOGAUS PRIĖMIMO SAVO VIDUJE, KAD KŪRĖJAS YRA JO TĖVAS IR MOTINA - tik tokio įtikėjimo tereikia viduje. Ir kada žmogus žengia vieną žingsnį link Rojaus Trejybės, tai Ji žengia šimtą link jo; taip mokė Sai Baba. Ir taip iš tikrųjų yra, tą aš jau žinau. Bet žmogus nepradės žengti žingsnio, kol Rojaus Trejybė nesuras žmogaus. Žmogų pirma suranda Rojaus Trejybė, o tik po to žmogus išeina pažinti Rojaus Trejybės.
Evaldas
2013-12-14 19:44:12
Mielas Mantai, KOKS nuostabus ir nuoseklus yra tavasis dvasinis mokymas, kokia iš jo sklinda GYVA MEILĖ IR ŠVIESA.
TAI - TIKROVĖS ATSPINDYS, SUTEIKTAS MUMS VISIEMS, JĮ SKAITANTIEMS, PER TAVO GYVUS APIBENDRINIMUS IR APMĄSTYMUS DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE. Parašiau žodį SKAITANTIEMS, ir tą pat akimirką pajutau savo viduje, kad tai netinkamas toks žodis šioje vietoje, ir jį keičiu TAVO MOKYMĄ GERIANTIEMS, NES JIS YRA GYVASIS VANDUO. Aš jį tiesiog gerte išgėriau iki paskutinio lašelio, ir vis dar žiūrėjau į gyvąją stiklinę, ar nėra daugiau šio gyvojo vandens, ar jau visus lašus sugėriau į save.
Nuostabus man patyrimas.
Ir dar daugiau - tavieji GYVI teiginiai ir patyrimai VIS TIEK NEGALI NĖ IŠ TOLO IŠSAKYTI TO, KĄ TU PATS PATYREI PER ŠITUOS TRANSFORMAVIMO DVASIOJE PERIODUS SAVO VIDUJE, KIEK ŠVIESOS TURĖJAI SUGERTI, KAD PATEIKTUM TOKĮ NUOSTABŲ MOKYMĄ, KIEK TURĖJAI SUSILIETI GYVOJOJE KOMUNIJOJE SU ROJAUS TREJYBE, KOKS GALINGAS TAVO AUGIMAS DVASIOJE, KURIS IR PALIUDIJA MUMS VISIEMS, IR TAU TAIP PAT - KOKS NUOSTABUS YRA GYVASIS KELIAS, SUMANYTAS KŪRĖJO, KAD MES PATIRTUME TOKIUS DVASINIUS POKYČIUS, KURIE NET IR MUMS PATIEMS, JUOS JAU PATYRUSIEMS, YRA STULBINANTYS IR PRITRENKIANTYS, BET TUO PAČIU IR DAR DAUGIAU KELIANTYS MUMS SUSIŽAVĖJIMĄ MŪSŲ TĖVAIS - ROJAUS TREJYBE. ŠLOVĖ IR GARBĖ KŪRĖJUI - ROJAUS TREJYBEI - MEILĖS IR ŠVIESOS ŠALTINIUI IR CENTRUI - MŪSŲ TIKRIESIEMS IR VIENINTELIAMS TĖVAMS PER VISĄ AMŽINYBĘ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2013-12-14 17:35:51
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]