Forumas: temos peržiūra
Katalikų sektos tikintieji mėgina gaivinti bažnyčias NET IR PLEPALAMS skirtomis priemonėmis - Facebook'o ir Twitter'io pagalba - nors tai visiškai bergždžias dalykas - kas negyva, turi išnykti, Kūrėjo evoliucija yra skirta GYVIEMS.
Šiandien Yahoo svetainėje perskaičiau, kaip katalikų sektos bažnyčios Jungtinėse Valstijose griebėsi triuko – iš pradžių Niujorke, o dabar jau ir kitose vietose –, kad pritrauktų į bažnyčias daugiau žmonių, kurių dabar tiek sumažėjo, kad daug kur jas reikėjo uždaryti.
Pastaraisiais metais aštuonias grafystes apimantis Bufalo dekanatas po reorganizacijos turėjo uždaryti beveik 100 bažnyčių, nes lankytojų skaičius nepaprastai sumažėjo, kaip ir finansinė parama, o taip pat ir kunigai paseno ir pasitraukė. Airių emigrantų apgyvendintoje vietovėje prie Bufalo upės Mūsų Mergelės amžinosios pagalbos vardo bažnyčioje susirinkdavo 800 šeimų, o dabar į sekmadienio mišias ateina mažiau negu penkiasdešimt tikinčiųjų.
Taigi bažnyčia, kad pritrauktų daugiau žmonių, į pagalbą pasitelkia net ir PLEPALŲ priemones, kurioms pavadinti dar nėra įprastų lietuviškų terminų – nors kažkur mačiau parašyta vieną vertimą – VEIDAKNYGĖ – Facebook’ą ir Twitter’į, kur prašo, kad šių priemonių lankytojai patys nuspręstų balsuodami, kokioje bažnyčioje norėtų susirinkti tiek pamaldoms, tiek kokių nors džiugių ar liūdnų progų metu. Pateikiamos kelios bažnyčios balsavimui. Šią savaitę pradedamas balsavimas dėl tokio minios susirinkimo, kuris įvyks kovo 23 dieną. Atvykusieji į tokį susirinkimą gėrisi bažnyčios architektūra, patiria šitų senstančių garbinimo namų palikimą ir dvasią, o pačios bažnyčios vėl sulaukia tų minių, kurioms ir buvo pastatytos, o taip pat sulaukia ir finansinės pagalbos, kada pinigų rinkimo krepšiai yra siunčiami per rankas.
“Aš šias bažnyčias vadinu tikėjimo didintojomis. Tu negali susilaikyti, kad neįteitum vidun ir nesijaustum arčiau kažkokios aukštesnės jėgos,” sako Kristoferis Bairdas, pradėjęs tokius sambūrius bažnyčioje Bufalo mieste ir jau suorganizavęs du tokius suėjimus, pritraukusius šimtus žmonių.
“Tai nuostabu,” sako Lutz’as, kuris girdėjo, kad jo bažnyčia prieš dvi savaites taip pat buvo pasirinkta. “Tai kaip tik ir parodo, jog mes esame ne vien tik viena parapija, bet tai yra paties dekanato visa šeima. Mes rūpinamės vienas kitu.” “Ir,” jis pridūrė, “jeigu tai dar padeda mums apmokėti ir daugiau sąskaitų…”
Ši informacija tik patvirtina mano teiginius, kuriuos aš kartoju nuolat – tik urantų GYVOJI ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU religija išliks, nes ji yra KŪRĖJO APREIKŠTOJI, o ne žmogaus sumanyta.
Tuo tarpu žmogaus sugalvota BUVO, o dabar yra jau SUBYRĖJUSI į sektas krikščionybė, kuri neturi nieko bendro net ir su Jėzaus evangelija – Dievo Tėvyste ir žmonių brolyste, jau nekalbu apie mūsų – URANTŲ – gyvąją evangeliją ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU TĖVYSTĖ-MOTINYSTĖ IR ŽMONIŲ BROLYSTĖ, IR NET TARPINIŲ BŪTYBIŲ, SIELŲ, IR DVASIŲ VISOS KŪRINIJOS DVASINĖS ŠEIMOS BROLYSTĖ. Ir dvasinė šeima tegali vystytis ir skleisti meilę DVASINĖJE VIENOVĖJE tik per ASMENINĮ VIDINį ATSIVĖRIMĄ ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU IR ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU ATRADIMĄ IR PATYRIMĄ SAVYJE. Kito kelio tiesiog nėra, nes tikrovėje nėra dublikatų ir iliuzijos.
Todėl, net ir logiškai mąstant, akivaizdu, kad SUSISKALDŽIUSI ŠEIMA IŠLIKTI TIESIOG NEGALI. Tad ir viena iš subyrėjusios krikščionybės, kuri NĖRA – IR NIEKADA NEBUVO – JĖZAUS RELIGIJA, sektų – katalikų sekta – visomis išgalėmis irgi mėgina išlikti. Tačiau jos visos pastangos, kad ir kokios jos būtų, niekada jos neišgelbės, niekada jos ir negalėjo išgelbėti, nes pati krikščionybė savyje jau turėjo savęs SUNAIKINIMO sėklą, kuri ir ėmė duoti savo derlių susiskaldymu į sektas, kurių dabar yra daugiau kaip KETURIASDEŠIMT TŪKSTANČIŲ, ir katalikai yra tik viena iš tokių sektų, nors jų skaičius yra – KOL KAS – GAUSIAUSIAS – APIE PUSANTRO MILIJARDO. Tai, kas NEGYVA, išlikti NEGALI, kad ir kokias išorines materialias priemones panaudotų, jos visos GALIAUSIAI ŽLUGS. Štai kodėl BAŽNYČIŲ MATERIALI ARCHITEKTŪRA negali atstoti TO, kad nėra ĮTIKĖJUSIŲJŲ, kad nėra ASMENINIO DVASINIO VIDINIO ATSIVĖRIMO, KURIS BŪTENT IR SUVIENIJA URANTUS NE TIK LIETUVOJE, BET IR PASAULYJE, IR PER ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU SUVIENIJA NET SU VISA KŪRINIJOS DVASINE ŠEIMA.
Tad mano teiginius vis dažniau patvirtins ne tik jūsų patyrimai, bet ir katalikų vis menkėjanti aplinka, kaip ir tos ligos, kuriomis jie neišvengiamai susirgs, nors ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU NENUMATĖ, KAD ŽMOGUS SIRGTŲ IŠ VISO, KADA RYŽTINGAI IR DRĄSIAI EINA GYVUOJU TIKROVĖS KELIU, KURIAME LIGŲ IR KANČIOS NEBĖRA.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2014-02-02 12:49:23
Komentarai
Pries dvi dienas vaziuodama i darba atsisedau prie vyro, kuris kazka skaite. Atidziau paziurejus, pamaciau, kad gal tai biblija, bet gal tai kazkokie skaitiniai, kuriuos ir man kartais patikdavo skaityti. Pirma mintis, kuri man atejo buvo, jei skaito 'sventus' rastus, tai reikia dar daugiau jam duoti. Isitraukiau savo bloknoteli ir isplesusi lapeli ant jo parasiau musu svetaines adresa ir Jezus Kristus 'Kalbu jums vel'. Tada palaukiau momento, kada jis baige skaityti ir jau norejau ji pakalbinti, bet idejas knyga i krepsi, is vidines svarko kisenes isitrauke dar viena, galbut maldu knyga. Galvoju, kas jis per zmogus ir kaip sureguos i mano pakalbinima. Jis greitai baige ir sekanti savo rytini rituala ir jau ramiai atsisedo. Tai as ta proga jam ir bakstelejau i sona sakydam, gal noretu sita knyga paskaityti. Kaip tikras, saltas ir racionalus anglas jis tare: idomu. Paskui paziurejes i popieriu dar karta pasake: idomu ir padekojes oficialiu tonu labai surimtejo. As tuo metu uzsimerkiau ir nugrimzdau i savo mintis ir galvoju, kad dabar, ta suteikta proga nepraleidau ir toliau jau yra Rojaus Trejybes darbas, nes savaji atlikau ir pirmam impulsui pasidaviau per daug nesvarstydama. Masciau ar jis islips pirmiau manes. Nusprendziau, kad gal jis bankininkas, kad taip saltai snekejo. Masciau ka veikia dabar jo Minties Derintojas ir ar jis pajaus ka nors, ir ar man teks pamatyti ka nors tokio ka galeciau su jumis pasidalinti?Jis islipo siek tiek anksciau ir tikrai zmogus pajaute kazka is vidaus, nes atsistojes jis taip siltai su manimi atsisveikino ir nuosirdziai padekojo, o man padovanojo 'abrozdeli', kuriu dar ir pati turiu is senu laiku. Kitoje puseje to paveikslelio parasyti zodziai: Viespatie Dieve, dekoju tau uz kataliku tikejima. Laimink mus, kai mes siekiame gyventi savo tikejimu kiekviena diena ir dirbti ateiciai...Nusisypsojau ir dar daugiau minciu atejo. Ar jis kaip katalikas isdris skaityti Apreiskimus? Ar jo sirdis jau atsivere tiek, kad baime nustums patiriama meile? Ar tie jo nuosirdus pasakyti zodziai tikrai pavirs tais darbais, kuriuos jis man dave: aciu tau, as tikrai pasiziuresiu, telaimina tave Dievas.
O mes jau zinome, kad evoliucines-zmogaus sukurtos religijos neisliks.
Rita
2014-02-06 00:37:50
Neįmanoma, kad tikinčiųjų skaičius augtų katalikų bažnyčioje, nepaisant pastato architektūrinės išraiškos, nepaisant bet kokių išorinių priemonių sutelkti žmonės jos viduje. Jėzus neįkurė bažnyčios ir nėra bažnyčios galva. Jėzus gyveno gyvenimą ir juo demonstravo paprastam mirtingajam, kaip žmogus gali gyventi šviesoje, bet kurioje situacijoje arba sprendime atsiduodant Tėvo valiai. Nuoširdūs žmonės jausdavo Jėzaus mokymų gyvojo vandens šviesą, todėl sekdavo Jį, tačiau kartu tai ir baugindavo juos, nes aplinka nebuvo pasiruošusi išgirsti gyvąjį žodį. Gyvasis žodis teikia gyvenimą, rodo kryptį į gyvenimą, nes šviesos žodis pasklinda tikrovės virpesiais ir todėl sutaurina žmogaus dvasią, sutaurina žmogaus tikrąjį Aš, pakylėja. Bet žmogus nuo gyvojo tiesos žodžio yra linkęs bėgti. O religija ir skirta sutaurinti žmogaus asmenybę, kad jis būtų tikroviškas, gyventų tikrovišką gyvenimą. Todėl žmogus gali viduje pajausti ar jam padeda religija, kuria jis eina. Juk religija yra dėl žmogaus, o ne žmogus dėl religijos. Dvasinis mokymas turi būti liepsna, bet ne pelenai.
Bet žmogus taip įprato teikti primenybę ritualui, jis taip jį sureikšmino, kad prarado pačią pagrindinę religijos funkciją. Yra sugalvota netgi dvylika Jėzaus nukryžiavimo stočių, kuri kiekviena atspindėta ornamentuotais rėmais apvilktose drobėse su atitinkamais Jėzaus ėjimo link nukryžiavimo kančios vaizdais. Prie kiekvienos drobės klaupiamasi ir meldžiamasi, nors tai nepavadinsi malda, bet labiau verkimu, ir taip prie kiekvieno paveikslo, kol visi dvylika būna apverkti klūpant. O jeigu žmogui sunku klūpėti, nes jam realiai skauda, tai jam yra pasakoma, kad Jėzus dar ne taip kentėjo, todėl neverkšlenk.
Ir kada pradedi labiau suvokti KAIP Jėzus gyveno, KO mokė žmonės, tai toks negyvas ritualas, su dvylika Jėzaus nukryžiavimo stočių yra ne tik beprasmis, bet jis veda žmogų į dvasinę mirtį ir palieka žmogų mirtyje, bet nieko daugiau, nes žmogui visiškai nepaaiškėja ko jam reikia siekti dvasioje. O pagyvenusiems žmonėms klūpojimas yra ne kas kita, kaip dar didesnis fizinio skausmo padidinimas, o skausmo pojūtis smegenyse išviso kreipia žmogų ne dvasinės komunijos patyrimo link ar jos SĄLYGŲ padidinimą, bet veda tolyn nuo jos, nes žmogus pirmiausiai stengiasi pašalinti fizinį skausmą. Ir taip sukandęs dantis žmogus tikrąja to žodžio prasme atbūna mišias ir nieko nesupratęs išeina iš bažnyčios, bet jau jo pasąmonėje suksis mintys apie kryžiaus kančią, girdės kunigo nutaisytus ir jau atmintinai išmoktus žodžius apie Viešpatį, apie kraują, apie Dievo avinėlį, tačiau žmogui nuo to nepalengvės, nes jaus bažnytinio mokymo žemų virpesių poveikį, nors sau negalės paaiškinti pačio proceso veikimo.
Ir dar daugybė kitų bažnytinių ritualų, kurie neatskleidžia žmogui išminties, neatveria užmerktų akių dvasioje, neatkemša ausų nuo dvasinių realių kamščių, bet veda tolyn nuo dvasinio atsivėrimo Kūrėjo Asmeniui, gręžia žmogų nuo gyvosios komunijos savyje patyrimo, veda tolyn nuo gyvosios religijos, tolyn nuo Jėzaus religijos-Dievo Tėvystės ir žmonių brolystės, tolyn nuo šiuo žmonijos tarpsniu urantų nešamos gyvojo kelio religijos. Neįmanoma, kad klūpojimas ir verkšlenimas, visas tas mišių ritualas sutaurintų žmogų – neįmanoma. O štai kunigas tau sakys, kad tai yra puikybė, jeigu negali atsiklaupti, būtinai sakys, kad turi nusižeminti ir tokiu būdu prarasti orumą. Žmogus, matantis bažnyčioje ritualo parklupdytus ir apraizgytus tikinčiuosius, nenorės ten sugrįžti, nenorės klauptis prie įrėmintų paveikslų, nes jaus, kad tai jam nieko nesuteikia, neteikia vidinės pilnatvės visaapimančio jausmo, nedidina savivertės jausmo, bet netgi mažina jį. Ir netgi tau sakys, kad užsiimi šventvagyste, nes kalbi prieš bažnyčią, o bažnyčia yra ne kas kita, kaip dirbtinė institucija, kuri yra kaip ta graži architektūrinė forma, bet be gyvojo turinio apimties ir todėl atribojanti žmogų nuo mokymo, kaip atverti gyvojo vandens šliuzą SAVYJE, kad gyvasis vanduo ne tik gaivintų žmogaus dvasią, bet ją ir sutaurintų. O religiją žmogus pažins, ne iš tos religijos pastato architektūros, o dėl jos turinio, kada jis ims ne aklai tikėti kunigo žodžiais, bet pradės tikrinti išsakytų žodžių tikrumą savuoju gyvenimu. Religija yra dvasinio mokymo turinio atspindys.
Jau dabar praktiškai nebeliko stojančiųjų į kunigų seminarijas, nes pati religija bankrutuoja dvasine prasme, nes ne tie dvasiniai pamatai, nėra dvasinio mokymo pagrindinės ašies, o jaunas žmogus, jeigu jis nuoširdžiai nori tapti kunigu, tai visa ta hierarchija, visa ta dogmatika jį atstumia ir todėl daug kunigų dar bestudijuojant palieka seminarijas, nes pamato tikrąjį religijos veidą iš vidaus.
Ir tuomet, kada žmogus patirs negyvos religijos nevaisingumą, ir apmąstys kodėl nėra vidinio POKYČIO jo VIDUJE, kodėl nesikeičia jo požiūris, kodėl nėra jame pilnatvės jausmo ir kada jis išgirs apie urantų gyvąją religiją – Rojaus Trjeybės ir AŠ ESU tikrovės religiją, tai jis mes šalin kas negyva ir ims palaipsniui kvėpuoti gyvuoju deguonimi, kuris pasotina, bet ne atima, kuris pakelia, bet nenužemina. Neįmanoma paneigti gyvo patyrimo žmoguje, neįmanoma paneigti gyvosios komunijos dvasinio patyrimo, net jeigu ir pats popiežius imtų neigti gyvojo kelio dėka teikiantį kamieno ištiesinimą, bet tai neturėtų jokios reikšmės, nes patyrimas yra faktas.
Užgesinti liepsną paprasta, bet iš vos rusenančių žarijų įpūsti ugnį jau reikalauja tikrovę atspindinčio mokymo gyvasties, kuris turėtų realaus poveikio žmogaus dvasinio turinio pokyčiui iš vidaus. Lygiai kaip bėgti nuo kalno yra lengva, o kopti į jį jau tik po mažą žingsnelį.
Mantas
2014-02-02 16:55:02
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]