Forumas: temos peržiūra
Kodėl verta žmogui siekti dvasinės šviesos SAVYJE ir kodėl svarbu eiti link savosios valios suliejimo su Kūrėjo valia?
Neįmanoma keistis žmogui be Kūrėjo valios pažinimo ir jos įgyvendinimo. Kalbėjimas apie dvasinę šviesą, neminint tos šviesos Šaltinio yra beprasmis, nes jeigu yra šviesa, tai yra ir tos šviesos Šaltinis, jeigu žmogaus asmenybė yra Kūrėjo dovana su laisva valia, tai yra ir tos asmenybės Šaltinis ir laisvos valios Padovanotojas. Jau pačiame klausime „kodėl žmogui verta siekti dvasinės šviesos savyje“ yra atsakymas, kad dvasinę šviesą žmogus ras SAVYJE. Tačiau tai nepakankamas atsakymas, kad vyktų realūs pokyčiai žmoguje, lygiai kaip pasakymas – „pradėk nuo savęs“ yra nepakankamas, nes nuo pačio žinojimo, kad reikalinga kažką keisti pirmiausiai savyje, niekas nesikeičia, o reikalingas konkretus metodas ir žinios dvasinei transformacijai pasiekti.
Būtent tokio metodo, kurį taikydamas žmogus realiai keistųsi vidumi, aš pasigedau katalikų bažnyčioje, taip pat pas protestantus, pas jogus, pas bioenergetikus, psichologus, neminint daugelio skaitytų knygų, nes visi jie ištikrųjų ir neturi mokymo teisingumo gyvosios krypties, kurie sukeltų žmoguje gyvąjį poveikį asmenybės dvasinio išsilaisvinimo link. Visi paminėti dalykai nelaiko savyje mokymo, atpsindinčio tikrovę ir netgi neatspindinčio, bet teikiančio tikrovę – gyvenimą. Dar blogiau, kai tarp žmonių yra sakoma, kad laikas viską savaime sutvarkys, kad laikas viską savaime sustatys į savas vėžes, tačiau dvasia pranoksta laiką, todėl pati laiko tėkmė nedaro žmoguje absoliučiai jokio poveikio dvasioje, laikas nekeičia dvasinės būsenos žmoguje, laikas pats savaime neteikia dvasinių vertybių. Nepaisant to, kad kylantysis mirtingasis žmogus gyvena laiko ir erdvės visatoje, ir kadangi jis turi Kūrėjo padovanotą dvasios dalelę savyje, kuri yra iš amžinybės Šaltinio, neturinčio nei laiko nei erdvės, todėl ir pats žmogus, pranokdamas laiką ĮTIKĖJIMU, užmegzdamas dvasinį ryšį su amžinybės Šaltiniu, patirdamas gyvąją komuniją su Asmeniu Kūrėju ir įgydamas dvasinį turinį, KEIČIA savo dvasinę būseną laike ir erdvėje, tačiau pranokdamas ir laiką ir erdvę. Įtikėjimas yra virš laiko ir erdvės, nes yra dvasinis. Laikas negydo žmogaus dvasios. Todėl pati dvasinė gyva komunija su Kūrėju pranoksta laiko faktorių toje komunijos akimirkoje, kai tuo tarpu materialus kūnas yra laike ir erdvėje, bet dvasia atsivėrimu prisiliečia ir tiesiogiai patiria amžinybės Šaltinio realybę.
Visgi pats žmogus, norėdamas išspręsti savąsias tiek žemiškas, tiek dvasines problemas, turėtų kelti klausimą, ne kaip šalinti problemas bei jų padarinius, ne kaip gydytis, bet KAIP jis turi GYVENTI, kad jų nebūtų. Visada bus problemų, visada bus iššūkių, bet svarbiau yra žmogaus vidinė reakcija į jas, žvilgsnis į jas ir gebėjimas jas tvarkyti išmintingai. O kalbėti kaip gyventi be gyvenimo Šaltinio – Rojaus Trejybės-AŠ ESU, vėlgi neįmanoma.
Visos priemonės, kurios yra sugalvotos žmogaus, tačiau yra be asmenio Kūrėjo, nelaikančios savyje šviesos - neturi išliekamosios vertės, neturi gydomosios vertės, neturi žmogaus mąstyseną koreguojančios ir tiesinančios vertės, nes yra laikinos ir todėl pranykstančios kaip rūkas. Žmogus yra fizinio kūno ir dvasinės asmenybės derinys, sukurtas iš materijos ir dieviškumo kibirkšties. Todėl vidaus niekaip neįmanoma koreguoti ir keisti, niekaip neįmanoma gydyti be pačio Gydytojo, kuris pirmiausia sako – atsiverk Man, atrask Mane – ASMENĮ, savyje ir tu gyvensi. Tačiau ar žmogus pats nori gydytis pateiktais dvasiniais vaistais - ĮTIKĖJIMU, kada reikalinga reali DVASINĖ OPERACIJA, kuriai ne kiekvienas pasiryžta, ne kiekvienas turi noro palikti senąsias ligas, kurių diagnozė yra egoizmas, godumas, puikybė, savanaudiškumas, pyktis, agresija, materializmas, gyvuliškumas, priklausomybės, nuoskaudos, baimė, neveiklumas ir visi dvasiniai virusai, kurie aptemdo žmogaus dieviškąją sąmonę – tikrąjį Aš ir suparalyžiuoja žmogaus dvasinę laisvę?
Žmogus, norėdamas perkeisti save iš esmės, turi perkrauti arba kitaip tariant atnaujinti savo dvasinį kurą, lygiai kaip užterštą kompiuterio operacinę sistemą prireikia PERKRAUTI, kad kompiuterinė sistema funkcinuotų be jokių trukdžių, ypač kada programiniai virusai kliudo kompiuterio sklandžiam darbui. Ir ne tik perkrauti, bet ir išvalyti antivirusine programa. Tačiau be pagrindinio matinimo šaltinio-elektros srovės, kompiuteris išviso negalėtų būti nei apvalytas nei perkrautas. Lygiai taip yra su žmogaus dvasia, tik jo dvasinę srovę teikia ĮTIKĖJIMAS, dvasinis ryšys su tos srovės energijos Šaltiniu, o žmogaus dvasinė antivirusinė programa yra Kūrėjo meilės šviesa. Dvasinė šviesa pašalina dvasinį virusą. Tačiau žymiai sunkiau yra transformuoti ir perkrauti savąjį DVASINĮ kompiuterio veikimą, kada reikalinga ne tik žinios, bet ir tos operacijos įrankiai.
Argi teiginys, gyventi VISUMOS LABUI - nėra iššūkis šiuolaikiniam žmogui? Argi tai nėra griaunantis, žmonėse susikurtų vidinių baimių sienas, teiginys? Argi tai nėra iššūkis dominuojančiam gyvuliniam žmogaus protui? Argi teiginys – mylėk visus VIENODAI nėra, iššūkį žmogui metantis teiginys? Jėzus kalbėjo apaštalams - „Jeigu dieviškojo kelio jūs nežinote, tuomet jūs esate nelaimingi ir jau esate įstatymo pažeidėjai“, Urantijos Knyga, 1655-02-06. Štai todėl žmogus ir yra nelaimingas, liūdesio ir vienišumo lydimas ir patiriantis dvasinę našlaitystę, nes jis NEPAŽINO ir nebando pažinti, suvokti, koks gi yra tas Dievo kelias numatytas žmogui, ir tai labiau netgi ne Dievo kelias, bet žmogaus kelias link Kūrėjo Asmens pažinimo ir patyrimo savyje, tačiau antroji citatos dalis aiškiai sako, kad nepažindami Kūrėjo sumanyto kelio JAU esame įstatymo pažeidėjai. Ką jau kalbėti apie paprastą žmogų, jeigu patys kunigai nepažino to kelio, nepažino to DVASINIO ATSIVĖRIMO kelio į Kūrėją, nes jeigu būtų pažinę, tai mokytų to iš sakyklų, mestų šalin nereikalingas ceremonijas ritualo rūbuose ir kalbėtų tai, kas sužadina žmogaus sieloje tuos gyvybės impulsus, kas sužadina žmoguje motyvaciją siekti šviesos savyje, kalbėtų apie tai, kas TEIKIA gyvenimą. Ir todėl patys kunigai yra nelaimingi, nes patys save nuskriaudė uždrausdami kurti šeimas, manydamai, kad taip atsiduoda vien tik Dievui, o jų šeimos galėtų būti nuostabus pavyzdys, kaip meilės dėka yra vienybė šeimoje. Lygiai taip ir vienuolės, kurios esą susižadėjusios su Jėzumi, tačiau uždarusios save į nelaisvės narvą, manydamos, kad atlieka šventą darbą, gyveną šventą gyvenimą. O to šventumo būtų žymiai daugiau, jeigu augtų vaikai, augantys su dvasine šviesa, apgaubti žemiškųjų tėvų meilės virpesių dvasinės aplinkos. Ir dabar tik bandau užduoti sau klausimą, visgi kiek yra žmonių, kurie pažino Dievo kelią, ne žmogaus sugalvotą, ne žmogaus išvestą ar išmąstytą, bet tikrąjį gyvąjį kelią, tikrovės kelią, suteiktą iš aukščiau? „Ar jūs apvilsite visatų Aukščiausiojo asmenybę gyvulinio regreso tinginyste?“, Urantijos Knyga, 1285-03-01.
Ir tik visai nedidelė paklaida, nedidelis nuklydimas nuo gyvojo kelio, kelio, kuris skirtas žmogui, iškarto sukuria aplinkelį, kuris nusuka nuo tiesaus kelio lygumo į pašonę. Netgi pažįstu skaitančių Urantijos Knygą ir pilnai pripažįstančius ir tikinčius į reinkarnaciją, ir tuomet tu suptanti, kokį aplinkelį žmogus daro, kokį lankstą jis daro, naudodamas dvasinį kurą, naudodamas savo mąstyseną nereikalingiems dalykams, žmogaus susigalvotiems iliuziniams dalykams, kurie būtent prailgina arba visai nusuka tą žmogaus kelionę nuo gyvojo ĮTIKĖJIMO. Ir tuomet tu gali pasakyti tokiam žmogui – tu dar nepažinai Kūrėjo evoliucinio plano, nepažinai ko iš tavęs yra tikimasi, nepažinai pačio Kūrėjo Asmens, nes niekuomet dar nepatyrei Jo apkabinimo SAVYJE. Bet žmogaus gyvuliniam protui patinka žaisti tuos netikrus žaidimus, nes jam patinka ta migla, tie visi išvedžiojimai, horoskopai, netgi būrimai iš kavos tirščių ir įvairūs mistiniai nepaaiškinami dalykai, kurie neteikia konkretumo, bet toji informacinė sujaukta migla žmogų paklaidina ir prailgina tolimesnį dvasinį miegą, kad jam tik nereiktų pačiam keistis iš vidaus, kad tik jam nereiktų pajudinti piršto. Netgi yra tokie Feng Shui meistrai, kurie remiasi rytų filosofija namų interjero, baldų apstatymo interjere, pastatų išdėstymo sklype orientavimo srityse ir kada matai kokią miglą, kokius burtus tiesiogine prasme naudoja žmonėms, o žmonės tuo aklai tiki, ir kada tu matai, kad pagal tų žmonių, kurie gyvens tuose būsimuose namuose, gimimo dienos datą išburiamas kambarių kiekis, išburiama kur stovės lova, išburia tokias nesąmones, kad ima juokas, o štai žmonės moka pinigus tokiems burtininkams, bet blogiausia, kad AKLAS tiki AKLUOJU, tiki aklojo pasakom. Ir štai po kurio laiko tu sužinai, kad jau tas žmogus, kuris pats būdamas aklas tikėjo akluoju, atsiduria kalėjime už grotų. O visai nesenai sėdėjo rimtais veidais, svarstė, mąstė apie naujus namus, gyvendami dvasinėje nelaisvėje, o dabar dar ir materialaus kūno nelaisvėje. Ir kada matai, kokiu turiniu žmogus gyvena, kokiais pastalais tiki, ir kada matai jau realią pasekmę, žmogaus klaidingo gyvenimo konkrečią pasekmę, tai ir supranti, kad žmogus pats būdamas iliuzinis ir gyvendamas iliuzinį gyvenimą, neišvengiamai prieina liepto galą.
Žmogus, kaip tas mažas, gatvėje pasiklydęs vaikas, nesurandantis savųjų tėvų ir todėl verkiantis, to visai neslėpdamas, bet atvirai tą demonstruodamas, nes dar neturi dirbtinių kaukių, ir nejausdamas tvirtos rankos savajame delne, jaučiantis nesaugumo jausmą ir pasimetimą. Taip ir suaugęs žmogus, pasiklydęs vidiniuose akligatviuose, vidumi atskiskyręs nuo Tėvo ir Motinos dvasioje, su verkiančia siela, tačiau išorėje su maskuojančiom kaukėm gyvena gyvenimą, o tiksliau palaiko egzitenciją, kaip plūduras vandenyje, kur vėjas papūs ir bangos nuneš, ten ir liks. O tos bangos ir tas vėjas, tai aplinkinių žmonių gyvenimų neišvengiama įtaka, visi tie televiziniai šou, kurie klaidingai suformuoja žmogaus nuostatas, kaip jis turi gyventi. Žiūrėdamas vienos žurnalistės vedamą laidą jaučiu, kaip jos neturi būti išviso televizijoje, kaip disharmonizuoja visų sukviestų svečių būsenas, kaip paviršutiniškai yra kuriama laida, kurią gi žiūri žmogus ir visgi neišvengiamai formuoja žiūrinčiojo tam tikrą požiūrį.
„Tam, kad žmogaus tikslas būtų perkeltas iš laiko į amžinybę, iš žemės į Rojų, iš to, kas yra žmogiška, į tai, kas yra dieviška, būtina, kad žmogus iš tiesų atsinaujintų, atsiverstų, atgimtų vėl, kad jis tikrai taptų tuo iš naujo sukurtu dieviškosios dvasios vaiku“, Urantijos Knyga, 1775-01-02. Patį žodį „atsiverstų“ paprastai žmogus klaidingai supranta, nes mano, kad užtenka nueiti į bažnyčią, į taip vadinamus Dievo namus, kurie visai nėra Dievo namai, ir tu jau esi atsivertęs. Lygiai kaip gatvėje sutiktas žmogus, kuris teigdamas, kad yra gimęs iš dvasios kalba, kad užtenka tau tik ištarti žodžius „tikiu, kad Jėzus numirė už mano nuodėmes“ balsu ir viskas – tu jau esi išgelbėtas, esi jau astivertęs. Jėzus neatpirko ir nenuplovė jokių nuodėmių išviso. Tuo tarpu protestantai šiais laikas dar užsiima tokiu žmogaus krikštyjimu vandeniu, kada yra panardinamas visas žmogus po vandeniu, lygiai kaip Jėzaus laikasi darydavo Jonas Krikštytojas, kuris to meto žmonių sąmonę rengė ryškesnės šviesos atėjimui – Jėzaus dvasiniam mokymui. Ir kada tu matai, kad tai grynai IŠORINIAI VEIKSMAI, kurie neturi nieko bendro su VIDINIU DVASINIU krikštijimusi, neturi nieko bendro su dvasiniu ĮTIKĖJIMO patyrimo savyje įgijimu, neturi nieko bendro su sielos išgelbėjimu, neturi nieko bendro su Sūnystės ir Tėvystės dvasiniu patyrimu, tuomet supranti, kad ne šiaip sau Jėzus rašė tik ant smėlio, kad tik neliktų jokių užrašų, kurie vėliau neišvengiamai taptų stabu. Net ir tie patys tariami žodžiai, kad tikiu į Jėzų, tikiu į Dievą, jie nepakeičia ir niekada nepakeis GYVOJO įtikėjimo iš vidaus, niekada nepakeis gyvosios komunijos SROVĖS, to dvasinio tilto tarp žmogaus ir Kūrėjo, kada atsivėrimo dėka, žmogaus siela kaip upeliūkštis įteka į dvasinį šviesos vandenyną ir gauna gyvąjį matinimą iš JO.
Vykdyti Kūrėjo valią nėra vien tik tariami žodžiai, o tai yra vidinis apsisprendimo VEIKSMAS, gyvas aktas, susiliejantis su tvarinio troškimu - „Veiksmas, kada tvarinys apsisprendžia vykdyti Kūrėjo valią, yra kosminė vertybė ir turi visatos prasmę, į tai nedelsiant reaguoja kažkokia neatskleista, bet visur esanti koordinavimo jėga,...“, Urantijos Knyga, 1288-04-01. Ir šis apsisprendimas yra KOSMINĖ VERTYBĖ, o tai reiškia, turinti amžinąjį išlikimą, nes vertybės yra amžinos ir nesikaitaliojančios. Todėl jau vien tik žmogaus apsisprendimas vykdyti Kūrėjo valią, o iš tikrųjų gyventi kaip BENDRAKŪRĖJU su pačiu Kūrėju, nudžiugina visą grandinę dvasinių šviesos asmenybių, angelus serafimus, o taip pat ir ikiasmenį Minties Derintoją, kad žmogus, pasirinko būtent tokį sprendimą, kada visa kūrinija dirba tam, kad žmogus atsipeikėtų. Lygiai taip ir įtikėjimas yra GYVAS VEIKSMAS sieloje, kuris pranoksta tikėjimo ištartus žodžius, kada įtikėjimo inkaras yra išmetamas Ramybės uoste, kad blaškomų oro gūsių sukeltos bangos, nenuneštų laivo prie nerimo krantų, prie abejonės seklumų.
Ypač svarbus šis teiginys mirtingajam žmogui iš Urantijos Knygos - „Jeigu mirtingasis žmogus amžinąją karjerą atstumia, tuomet ribinėse visatose jis juda prieš įvykių srovę“, 1285-01-01. Tačiau kaipgi jis sužinos apie amžinąją karjerą, juk tai yra dvasinės TIKROVĖS karjera, tai nėra žmogaus intelekto išvedžiojimų ir nusižeminimo iliuzinė karjera, bet tikroviška, Kūrėjo suteikta žmogui, o ne žmogaus primesto pačiam sau. Ir jų negali būti kažkoks skaičius, bet vienas kelias, viena karjera ir vien tik surasti šį tikrovės kelią, nepaisant žmonių reiškiamos baimės - „būk atsargus, nelįsk kur nereikia“, jam bus iššūkis. Neveltui Urantijos Knygoje Galingasis Žinianešys pateikia klausimą mirtingajam –„Ar jūs galite sau leisti išeiti į sferą to, kas nebuvo įgyvendintas, kada prieš jus yra atverta visatos karjeros kerinti perspektyva – Rojaus Tėvo dieviškasis atradimas ir dieviškasis dalyvavimas Dievo Aukščiausiojo ieškojime ir evoliucijoje?“, Urantijos Knyga,1285-03-01. Ir klausimas pateikiamas „ar galite SAU LEISTI“, nes pats žmogus dar neturi tokio pasitikėjimo, neturi tokio įtikėjimo, neturi dvasinių raumenų, neturi to dvasinio imlumo, kad išdrįstų SAU LEISTI ATSIVERTI tam, kada JAU yra atverta kerinti perspektyva žmogui, JAU paskleista šviesa per kūriniją, jos niekada nebuvo per mažai, tačiau pats žmogus neleidžia, neieško metodo arba dar jo nerado, nesurado tų raktų, kaip netrukdyti dvasinei kūrinijos šeimai tau padėti, kad šviesos potencialūs lygiai taptų aktualiais – taptų gyvenimu.
Jau vien dėl šio sakinio - „Kuo arčiau žmogus priartėja prie Dievo meilės dėka, tuo didesnė yra to žmogaus realybė-aktualybė“, (Urantijos Knyga,1285-04-04) - žmogui VERTA dėti realias dvasines pastangas, dvasios atsivėrimu eiti į dvasinę komuniją, eiti link Kūrėjo valios pažinimo ir susiliejimo su ja, nes būtent tuomet, kuomet žmoguje pradeda pulsuoti Kūrėjo meilės virpesių pasireiškimas, o tai nėra žmogaus klaidingai suprantamos žmogiškosios aistros pasireiškimas, tik tada jis tampa REALUS-AKTUALUS ir kuo labiau ir giliau žmogus susilieja su tikrovės Šaltiniu vidumi, gyvuoju kanalu, tuo labiau jis tampa realesnis, aktualesnis ir tikroviškesnis. Kada sakoma, kad žmogus sukurtas pagal Dievo atvaizdą – taip, bet tą atvaizdą dar reikalinga įgyti per dvasinį atsivėrimą, per dvasinį susiliejimą, nes kaip gi tu gali atspindėti Tą, kurio dar nelaikai SAVYJE. Net ir pačiam giliausiam dugne gyvenantis tvarinys gali pareikšti, mane Dievas ir tokį myli ir jis bus teisus, bet ar tai bus Kūrėjo atspindys?
Tačiau, dar daugiau, nes žmoguje atsiveria GALIMYBĖS, pirmiausia dvasinės galimybės, tik kiekviename žmoguje tų galimybių pavirtimas aktualu yra skirtingas ir skirtingo lygio. Negalinčiam susilaukti vaikų gimsta vaikai, neturinčiam sveikatos stiprėja sveikata, negalinčiam susikoncentruoti dirbant konkretų darbą atsiranda koncentruotas dėmesys, lėtai mąstančiam atsiranda lengva minčių tėkmė, kūrybingumo stoką keičia paprastas natūralus kūrybingumas, ilgai abejojančiam atsiranda greitas sprendimų priėmimo užtikrintumas, uždarumas virsta nuoširdžiu atvirumu, nepakantumas virsta kantrybe, pasimetimas virsta didesniu pasitikėjimu, nerimas virsta ramybe. Tos galimybės, jų yra įvairių niuansų, aktualizuojasi, kada pradeda nukristi juodi raiščiai, kurių yra ne vienas, ne du, ne trys, o papildomai dar ir praeities kartų dvasinės tamsos raiščiai, nuo žmogaus DVASINIŲ AKIŲ, kada žmogus šviesėja pasąmonėje, o vėliau ir sąmonės lygiu, kada komunijos dėka per viršsąmonę įteka gyvybės vanduo į žmogų ir jį daro Žmogumi. O juodi raiščiai ant akių, kada pas kai kuriuos yra dar ant galvų užmauti juodi maišai, pradeda nukristi, kada žmogus vieninteliu vidiniu veiksmu - ĮTIKĖJIMU maldoje ir garbinime, pradeda atrišti tuos stipriai surištus mazgus ir kada jis atriša vieną mazgą, o vėliau nuo jo nukrenta dar kitas raištis ir kada netgi jis nusiima juodą, pilną baimės maišą nuo savosios galvos, kuris ir buvo trukdis palaimos šviesos tėkmei į žmogų, kuris buvo meilės syvų tėkmės didžiausias stabdis, tai tuomet tvarinys tampa vis realesniu ir tikroviškesniu. „Ir kada žmogus Dievą myli, tada žmogus tampa amžinas aktualybėje“, Urantijos Knyga, 1285-04-03. Ir jeigu žmogus pradeda netrukdyti pačiam Kūrėjui veikti jame, nes būtent pats žmogus dvasiniu užsisklendimu trukdo jame veikti, ir palaipsniui žmogus pradeda atsiduoti dvasiniam vedimui iš vidaus, tai jis pradeda pajusti gyvenimo pilnatviškumą, o taip pat pradeda jausti tą į ateitį nusidriekantį, dar laukiantį potencialo atskleidimą aktualiu lygiu ir pradeda jausti patį gyvenimo skonį, nes pradeda jausti amžinybės Šaltinio išraišką savyje.
Tačiau yra ir kita žmogaus gyvenimo pusė, nes „kuo daugiau žmogus nuo Dievo traukiasi, tuo daugiau jis priartėja prie nerealybės-egzistencijos nutrūkimo“(Urantijos Knyga, 1285-04-05). Ir štai vis dažniau galima išgirsti, kaip randami, ką tik pagimdyti kūdikiai, išmesti į šiūkšlių konteinerius, kuriuos išmeta pačios gimdytojos, ir nesigilinant į jų gyvenimų peripetijas, jau aišku, kad tokiu veiksmu žmogus, ne tik JAU yra nusigręžęs nuo Kūrėjo valios, bet jis tampa NEREALIU, jis atitrūksta nuo realybės Šaltinio, kadangi žmoguje turi dominuoti Kūrėjo sąmonės šviesa, o žmogus paneigia tą šviesą savuoju gyvenimu ir įgyvendina amoraliu veiksmu, kada atima ką tik pradėjusią kvėpuoti gyvybę ir tuo nugręždamas savosios valios dovaną nuo tos valios Padovanotojo. Tačiau tai labai grubus pavyzdys, o nerealiu žmogumi tampama ir subtilesniais, mažiau matomais sprendimais, nes bet koks blogis gimęs širdyje sutepa būtent iš vidaus ir sutepa žmogaus pasąmonę tokiais dvasiniais teršalais, kad jis netgi nebesuvokia, ką jis blogo daro, jam tampa natūralu, nes vėliau pasąmonės tamsa prasiveržia iki sąmonės lygio ir žmogus jau tuo nerealumu gyvena, nors jam yra realu. Lygiai kaip ir prieš keletą dienų viešbutyje pasikoręs jaunuolis, kuris neįgijo dvasinių pagrindų ir kada savuoju gyvenimu palaipsniui yra tampama NEREALIU, iliuziniu ir žmogus jaučia, kad jis negyvena savojo gyvenimo, jis nejaučia vidumi pačio gyvenimo vandens, nes vidus nugręžtas nuo gyvenimo Šaltinio ir todėl žmogus kuo greičiau nori išnykti iš tos iliuzijos, nori pranykti iš to nerealumo, kuriame yra įkalintas ir kurį jis realiai patiria savyje. O gyvenimas yra šviesa. Šviesoje nėra tamsos, nėra iliuzijos, šviesoje yra tikrovė, šviesoje yra gyvenimas. Jėzus sakydavo – „Aš esu gyvenimo šviesa“, „kas seka mane tas gyvens“. Tačiau Jis ne tik sakydavo, bet jo septintojo savęs padovanojimo misija ir buvo ta, kad tą šviesą ir tą gyvenimą žmogui atskleistų, kad įteiktų gyvenimo raktus, kurie ATRAKINA IŠ VIDAUS ir suteikia žmogui dvasinę laisvę, kada žmogus pradeda pažinti Tėvo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU valią ir gyventi ja. Štai dėl šitos dvasinės laisvės ir yra svarbu pažinti ne tik Jėzaus gyvenimą ir jo mokymų Šviesą, bet ir Jėzaus religiją, kurią dabar urantai praplėtė iki Rojaus Trejybės-AŠ ESU religijos.
O ILIUZINIS žmogus nėra tik teorija ar kažkoks žmogaus charakterio apibūdinimas, bet žmogus praranda tikroviškumą ir tampa iliuziniu-netikru sąmonėje, kada vidumi – amoraliais sprendimais ir veiksmais - dvasioje atitrūksta nuo tikrovės Šaltinio, atsiskiria nuo to, kas yra tikra–AŠ ESU visaapimančio Asmens, kuris apkabina, apima, bet žmogus tą apkabinimą suardo, suardo tą meilės kontūrą tarp žmogaus ir Kūrėjo pats. Amoralaus sprendimo įgyvendinimas, ne tik atitolina žmogų nuo Kūrėjo sąmonės virpesių, bet žmoguje atsiranda KALTĖS JAUSMAS, o meilėje, tiesoje nėra kaltės jausmo, todėl žmoguje atsiradusi tokia būsena jį daro netikrovišku, nerealiu, veda į ligas. Ir tol, kol nebus atstatytas ištikimybės ryšys tarp tvarinio ir Kūrėjo per ĮTIKĖJIMĄ, kol nebus atstatyta amoralaus poelgio padaryta dvasinė žala-natūrali paskemė, tol žmogus jaus tą kaltės jausmą ir jam tai bus jo patiriama tikrovė, nors kūrinijos tikrovėje kaltė neegzistuoja. „Kaltės jausmas (ne nuodėmės sąmonė) atsiranda arba dėl nutrauktos dvasinės komunijos arba dėl žmogaus moralinių idealų sumažinimo.“,Urantijos Knyga, 1133-03-01.
Ir kada, klausau pokalbio per radiją, ir psichologei užduodamas klausimas, kodėl tiek daug skyrybų šeimose, nes skiriasi penkiasdešimt procentų šeimų, ir kur toji priežastis, tai atsakymai tušti kaip oro burbulai, nes kalba visai apie antraeilius, gal net trečiaeilius dalykus, kurie ištikrųjų yra nušlifuotų frazių tuščias skambesys, nesuvokdama, kas yra Kūrėjo meilės šviesa, nesuprasdama, kad šeimos pagrindas yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU meilė ir todėl tai yra PAMATAI, nesuprasdama, kad žmonės šeimose apsijungia tik per Kūrėjo Asmenį ir jeigu Jo nėra atrasto pačiame žmoguje, tai byra netik šeimos, bet viskas, prie ko prisiliečia žmogus.
Ir visgi jeigu žmogus išdrįs vadovautis, ne kaimyno, ne draugo, bet SAVUOJU PATYRIMU, tai tuomet, kada jis pasuks iš aplinkelio į tiesų kelią per atsivėrimą Kūrėjui, tik tuomet jis nejudės prieš įvykių srovę, nors jis judės priešingai nei žmonija, bet dvasinė jo vidinė gyvojo kanalo „srovė tekės amžinybės upėje“. Ir jeigu žmogus eina link savosios valios suliejimo su Kūrėjo valia ir ne tik eina link, bet ir sulieja, tai žmogus nesiiria prieš vidinę dvasinę srovę sulūžusiais irklais, bet plaukia pasroviui lengva srove ir jame tirpsta konfliktas tarp gyvulinio proto ir dieviškojo proto, jame tirpsta konfliktas, jeigu buvo Kūrėjo meilės pažeidimas ir todėl nukrypimas nuo jos, nes meilės srovė žmoguje yra galingesnė už suklydimą, už nesubrendimą ir blogį, ir jame tirpsta DVASINĖ TARŠA, jeigu ĮTIKĖJIMO DĖKA ir atsivėrimu sugeba PRIIMTI meilės pasireiškimą iš to pasireiškimo Šaltinio.
Pats Jėzus suteikia atsakymą dėl visų, tiek dvasinių, tiek materialių žmogaus gyvenimo problemų, kada tarė Petrui – „Jūs negalite priversti žmonių mylėti tiesą“,(Urantijos Knyga, 1713-01-04.) Mylėti tiesą žmogaus nepriversi. Prieš tai dar daug reikia atmesti, kas yra netiesa. Bet jeigu žmogus vien tik viduje nuoširdžiai sau užduos klausimą, kaip atrasti ir pamilti tiesą, tai neišvengiamai į šviesos mintį sureaguos ne tik Minties Derintojas, bet Apvaizdos dėka bus sudėlioti įvykiai taip, kad pateks į rankas toji informacija, kuri tam žmogui reikalinga pagal jo pečius, kad jis šviesėtų ir įgyvendintų priimtą šviesos sprendimą, verčiant jį aktualu.
Lygiai kaip žmogus suderina gitaros stygas, taip ir AŠ ESU, kūrinijoje veikiantis per Rojaus Trejybę, suderina žmogaus DVASINĘ STYGĄ ir kada ji yra suderinta meilės dažnyje, tuomet ji skamba-ja galima groti. Ir kada žmogus savo sielos stygos skambesį ima derinto prie Kūrėjo valios, prie visos kūrinijos dvasinio skambesio, kada jis ima kasdien garbinti ir melstis Rojaus Trejybei –AŠ ESU, tuomet pranokdamas laiką ir erdvę komunijos dėka, žmogus prisiliečia prie amžinybės ir tuo pačiu atsiduodamas Kūrėjo veikimui iš vidaus, jis netik tampa bendrakūrėju su pačiu Kūrėju, bet patiria kad yra nemirtingas, visada esantis.
Ir kada skaitai Urantijos Knygoje apie Havonos tobulumą, apie jos harmoniją ir jos dvasinį skambesį, kada skaitai apie kūrinijos dvasinės šeimos gausumą ir jų tarpusavio brolystę ir kada netyčia išgirsti per Marijos radiją skausmo ir kančios, kryžiaus ir mirties, nuodėmių atleidimo žemą virpesį, tai ir matai į kokią bedugnę žmogus įkritęs. O pats žodis „bedugnė“ reiškia be dugno, neturintis dugno, savyje nieko nesulaikantis, nuolat krenantis žemyn ir jeigu tik žmogus sugebės iš tos bedugnės pažvelgti į viršų, pakelti žvilgsnį viršun į saulės šviesą ir sugebės pamatyti, kad jis yra toje bedugnėje ir kada apmąstys KODĖL jis taip žemai atsidūrė, tai jis pradės visomis išgalėmis lipti iš kritimo būsenos į šviesą, iškiš galvą iš duobės, vėliau atsistos ant kojų, dar vėliau išsities kaip pilnavertė asmenybė, kada ims gerti į save dvasinę šviesą, atsiveriant meilės šviesai-Kūrėjui, maldoje ir garbinime, kada dvasinės komunijos patyrime ims jausti dvasinę sūnystę. Ir kada žmogus pamažu perlips per savo puikybę ir baimę, apleis neryžtingumą ir paims į rankas Urantijos Knygą, paims į rankas Jėzaus apreiškimą „Kalbu Jums Vėl“ ir kada jis iš keliaklūpsčiavimo ims melstis gyvąja atsivėrimo malda, tai pamažu jo užsuktas ir užrūdijęs dvasinis vožtuvas atsisuks ir tuomet jis PATIRS šviesą.
Vis dėl to, žmogaus keitimąsis turi būti VISUMINIS. Neužtenka vien tik melstis, neužtenk vien tik atrasti Kūrėją savyje, neužtenka vien tik gyventi visumos labui, neužtenka vien tik įgyti žinių apie kūrinijos veikimą ir jos dvasinę šeimą, neužtenka vien tik tikėti ir įtikėti, neužtenka vien tik žinoti Kūrėjo valią ir Jo tikrovę, neužtenka vien tik mylėti ir nieko nedaryti, neužtenka vien tik valyti pasąmonę ir sąmonę per viršsąmonę, bet VISKAS KARTU. Tik tuomet žmogus perkraus save iš vidaus ir jis ims kvėpuoti dvasioje.
AŠ ESU, kūrinijoje veikiantis per Rojaus Trejybės tris Asmenis, tiesiog sako – „AŠ ESU“, panašiai kaip – aš gyvenu, nuolatos kartoja žmogui - nebijok, visur esu AŠ, tavyje taip pat, tik atsiverk Man ir tu gyvensi, nes AŠ ESU.
Tai argi neverta siekti dvasinės šviesos SAVYJE per atsivėrimą Kūrėjui, argi nėra verta pažinti Tėvą ir Motiną dvasioje ir argi nėra verta pradėti gyventi kaip bendrakūrėjui su Kūrėju, einant link savosios valios suliejimo su Rojaus Trejybės - AŠ ESU valia?
2014-02-12 01:38:09
Komentarai
Remdamasi savo pačios patirtimi aš padariau išvadą, kad einant gyvuoju keliu urantas prieis tokią akimirką kada jisai, vis labiau ir labiau atsiverdamas Rojaus Trejybei-AŠ ESU, pradės pastebėti savo ydas, neišmintingą elgesį kurio anksčiau nepastebėjo arba tiesiog nenorėjo pastebėti. Tokia akimirka ateis neišvengiamai, kadangi nuoširdus urantas trokšdamas tobulėti, tai yra augti dvasiniu lygiu tam dės nuoširdžias pastangas ir tai atves jį prie ne tik kad aplinkos geresnio pažinimo, bet ir savęs pačio didesnio supratimo padarant išvadas vis labiau ir labiau analizuojant aplinką ir savo pačio atliekamus veiksmus. Toks augimo procesas.Matyti save atliekant tam tikrus veiksmus klaidingai, nekantriai, suirztant ar tiesiog atlikti kažką ne taip tiesiog iš įpročio jau nėra lengva. Tu vidumi jauti, kad tavo ne toks kelias. Tačiau pačiam bandyti keisti savo vidų yra bergždžias ir alinantis darbas. Tik su Rojaus Trejybe-AŠ ESU įmanomos permainos iš mūsų klaidingais įpročiais grįstos gyvensenos į visiškai naujos kokybės, šviesią, pavyzdingą gyvenseną.
Prieš daugiau kaip savaitę išvažiavau pasivažinėti dviračiu. Bevažiuojant keliu nuo kalniuko pastebėjau, kad pravažiavau senyvo amžiaus vyrą, gal jau ir virš aštuoniasdešimties metų amžiaus, kuris mindžikavo pjuvenose prie jau likusios nedidelės krūvos sukrautų beržinių rąstų ir matyti, kad krauna tuos rąstus į savos gamybos karutį paruoštą vežti. Aš pravažiavusi jį sustojau ir atsisukau pasižiūrėti į jį. Žiūriu svirduliuoja jis ten, trypia aplink tą krūvą, netgi pagalvojau gal išgėręs? Bet išgėręs ar ne – pagalba jam praverstų. Grįžau ir klausiu jo „gal reikėtų pagalbos?“ –„ne, ačiū, oi kaip malonu, kaip ...“ pritrūksta žodžių žavus seniokas iš netikėtumo ir nuostabos. Linksmai nusišypso ir priduria „aš čia susipjoviau , o dabar vežu namo“ ranka parodo į už tik per kelią esančius namus. Aš pasisiūlau dar kartą jam padėti, sakau kad man nesunku, bet jis mandagiai atsisako. Aš palinkiu jam sėkmės ir nuskubu namo, pavymui dar girdžiu jį kažką kalbant, bet sunkoka suprasti, būdamas senyvas jis nelabai aiškiai kalba. Važiuodama galvoju, na kodėl jis nesutiko, kad jam padėčiau? Aš taip norėjau, man juk nesunku, o ir jam būtų lengviau. Kodėl žmogus iškarto atsako, kad nereikia pagalbos? Iš baimės, nepasitikėjimo. Kas kad mes nepažįstami, nors suprantu, kad taip elgtis neįprasta dabartinėj chaotiškai besivystančioj visuomenėj, bet mano noras buvo nuoširdus norėjosi tuoj imti ir kelti tas kulbes ir nedidelius rąstus, bet jo kitokia buvo valia ir man beliko tik paklusti. Kada grįžau namo ir vis galvojau apie tą linksmą senioką ir analizuodama savo veiksmus supratau , kad žmogų toks tiesmukiškas ir netikėtas klausimas žinoma, kad nuteikia atsakyti „ne, nereikia pagalbos“. Netikėtas klausimas, toks ir atsakymas. Pagaliau supratau, prie žmogaus irgi reikia mokėti prieiti. Va tau ir patirties trūkumas bendraujant su žmonėmis.
Kalbėdama apie mūsų dažnai pasireiškiantį neišmintingumą atliekant kasdienius darbus aš neturiu omenyje tiktai tokius atliktus ar neatliktus darbus kaip kad sakykim materialios aplinkos netvarkymas nes ne aš prišiukšlinau ar nepažįstamajam neištiesta pagalbos ranka kai matau, kad jam praverstų pagalba. Urantas pamažu tai pradeda pastebėti savojoje aplinkoje ir tai įsisavinti pats prisidedamas prie aplinkos šviesinimo. Tai kaip mano ką tik pasidalintame patyrime – bet...
BET vis daugiau ir daugiau atsiveriantis Rojaus Trejybei-AŠ ESU urantas pradeda patirti, kad jam taip stinga laisvės, laisvės DVASIOJE. Dar toks spaudžiantis iš vidaus lydi tas jausmas, kad štai – dar tu nesi LAISVAS. Kada aš įrašuose paklausiau Algimantą kalbant apie laisvę, mane tai labai sujaudino. Aš malda kreipiausi į Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir meldžiantis natūraliai kilo klausimas - ar aš laisva? Ir iš karto vaizdu aš pamačiau kaip apačioje reginio iškilo juoda spalva ir išsidėsčiusi lanko formos ėmė spausti, veržti. Taip vaizdu man buvo atsakyta. Ir aš pajutau kaip aš noriu iš to išsilaisvinti. Tik susiliejimas su Kūrėju gali mus išlaisvinti iš tos nelaisvės. Štai ką Algimantas sako apie savyje patirtą išsilaisvinimą atsakydamas į mano pasidalintą patyrimą-mokymą gyvojoje šventovėje, Vilniuje „Pajutau LAISVĘ, kada įvyko gimimas iš dvasios. Tai visiškai kitokia būsena. Visiškai. Tai tas pats kaip prarast grandines, išlyst iš kameros, ir nepriklauso koks yra fizinis kūnas, judrus, nejudrus, surakintas ar ne, turi būt LAISVĖ juntama DVASINE ASMENYBE. O tai suteikia gimimas iš dvasios. Čia yra būsena, ne teiginys kurį aš pasakau. Jūs turite tą išsilaisvinimą dar pereit“.
Atsivėręs urantas nori ne tiktai kad tarti Rojaus Trejybės-AŠ ESU vardą, bet ir tardamas jį JAUSTI. Jausti savo vidumi, savo vidine būsena Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvą pulsavimą, ir ne kartais, bet dar dažniau, dar dažniau ir nuolat. Tam, kad tai pajausti mes turime apsispręsti . Štai, kaip mums sako Algimantas per pamokomąjį žodį Vilniuje, gyvųjų pamaldų metu – „Todėl, kada mes einame gyvuoju keliu, mes turime atsiduot ir stovėt ant vieno kranto, dvasinio kranto pagrindo. Mes negalime tuo pačiu metu stovėt ir ant materialaus šiek tiek ir ant dvasinio. Tai nėra gyvasis kelias, tai yra jūsų blaškymasis, tai yra jūsų abejonės, nepasitikėjimas ir jis duoda pasekmę.“
O kad pasiekti dvasinę nuolatinę harmoniją savyje nebus lengva mums ir Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio mokyme yra pasakyta „ ..Bet iki to laukia dar labai ilgas ir sunkus kiekvieno iš jūsų sielos nušvitimo ir dvasinio vystymosi kelias. Ir juo vis tiek teks nueiti. Dvasinė evoliucija pasklinda iš Manęs ir jos niekas nepajėgus sustabdyti per visą kūriniją. Todėl ir jūs turėsite vystytis dvasiniu atžvilgiu net ir taip, kaip tokiu šviesos keliu prieš du tūkstančius metų pasuko ir ėjo jūsų vyresnysis sielos brolis ir Mano Sūnus ir jaunesnysis Brolis jums žinomas Jėzaus iš Nazareto vardu. Jūs šituo keliu jau einate tik, šito dar nesuvokiate, nes per daug dėmesio skiriate išoriniams matomiems reiškiniams ir įvykiams. (Rojaus Trejybė Akimirkos Amžinybe 220 – 07)
Pats didžiausias rėmas į kurį žmonija pati save įspraudusi yra nenoras pažinti Kūrėją, nenoras suprasti iš kur gi gimsta mus supanti aplinka ir kiek mes dar esame nepažinę. Tai, tokia žmonija kokia yra dabar – Rojaus Trejybės-AŠ ESU neatradusi savyje per kiekvieną individą individualiai – žinoma, kad yra klystkelyje. Žmonijos veiksmai yra klaidingi ir niekas be urantų apie tai nesusimąsto arba bent jau nepradeda susimąstyti ir pastebėti.
Taip, urantas plėsdamas savo kosminę įžvalgą drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU mato plačiau. Ir kaip tik dėl to, būna akimirkų kai įvertinęs savo veiksmus ne visada jais esi patenkintas, juk mūsų pasąmoniniai teršalai - ypač mūsų silpnumo akimirkomis, susilpnėjus gyvam ryšiui su Rojaus Trejybe-AŠ ESU - kartais taip įkyriai lenda į sąmonę ir tai sukelia atitinkamas pasekmes. Visai neseniai ir man buvo užėjusi nepasitikėjimo savimi akimirka bedarant išvadas savo tam tikrų veiksmų. Aš išsikalbėjau Rojaus Trejybei-AŠ ESU ir štai keletas sakinių iš mokymo perteikto man, kuriuos vėliau prisiminusi užsirašiau. Mano mintis pabaigoje maldos buvo maždaug tokia: „tai ką gi man daryti?“ –aš buvau šiek tiek nusiminusi.
„STENGTIS. Neaimanuoti, neverkšlenti, neliūdėti ir nepasiduoti, o ryžtingai ir atkakliai STENGTIS. Tu PRIVALAI stengtis dėl savo vaikų, dėl vaikų vaikų ir dėl KITŲ KARTŲ“. Žodžiai kuriuos parašiau didžiosiomis raidėmis man buvo pasakyti ypač pabrėžtinai, bet su meile žinoma ir švelnumu, taip kaip pasako Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Pabaigoje mokymo aš išgirdau: „ šitai skirta tau sustiprinti“ – ir mane užliejo nuostabi švelni, bet tuo pačiu ir stipri energetinė banga palaimos, tokia ryški šviesa, toks – gėris, ir tai man sukėlė nusiraminimą ir susižavėjimą. Susižavėjimą, nes šis mokymas buvo – kaip švelnus vaiko bakstelėjimas paraginant, nagi, eik, eik, ko dabar bijai? Bijoti juk nėra ko. Ir iš tikrųjų su Rojaus Trejybe-AŠ ESU mes esame saugūs, jeigu tik patys JĄ įsileidžiame į savo vidų nenusigręždami nuo JOS, bet vis labiau JA pasitikėdami VISĄ save patikint būtent Mylimam Tėvui, Amžinajam Sūnui-Motinai-Broliui, Begalinei Dvasiai-Motinai-Sesei-AŠ ESU.
Su meile, Vita
vvita
2014-03-31 23:24:58
Mielas Mantai, nuostabus tavo mokymas. Tačiau dar nuostabesnis esi TU - pateikęs TOKĮ mokymą mums - urantams - ir visiems, kurie skaito mūsų Forumą.
TAVOJI ASMENYBĖ SPINDI GYVYBE, MEILE, IR KŪRĖJO ATVAIZDU TOKIU RYŠKUMU, KURIS TIK PATVIRTINA ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVOJO KELIO TIKROVĘ IR PRASMĘ MŪSŲ PLANETAI, KAD ŽMOGUS IR TURI GYVENTI SU KŪRĖJU - ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU - ATRASTA SAVYJE, GYVENTI MEILĖJE IR ŠVIESOJE, O NE TUŠČIAI EGZISTUOTI BAIMĖJE, KANČIOJE, IR TAMSOJE, IR TUO PAČIU PAŽEIDŽIANT ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VALIĄ.
Vien tik dėl TOKIO ATEITIES MOKYMO jau buvo verta išversti Urantijos Knygą į lietuvių kalbą.
Praėjusį sekmadienį Kaune, Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje per gyvąsias pamaldas jau po Rojaus Trejybės-AŠ ESU pagarbinimo man sakant pamokomąjį žodį atėjo viena urantė su savo suaugusia dukra ir dukros drauge. Man buvo liūdna, kad jos nedalyvavo Rojaus Trejybės-AŠ ESU garbinime, bet vėliau supratau, kad toks buvo TOKS Rojaus Trejybės-AŠ ESU apvaizdos aplinkybių sumodeliavimas, kad jos pavėluotų, ir praleistų gyvųjų pamaldų pačią galingiausią Rojaus Trejybės-AŠ ESU garbinimo dalį, kuri būtų APAKINUSI tas jaunas merginas, nepažįstančias tokios gyvos ir ryškios šviesos SAVYJE, ir tuomet jų vidus būtų visiškai išbalansuotas, dėl jų viduje - pasąmonėje išbujojusios BAIMĖS.
Aš po gyvųjų pamaldų jų paklausiau, AR NEIŠSIGANDO? Viena iš jų - urantės dukros draugė - buvo šnekesnė, tad ji paaiškino, kad atėjo čia, nes turi parašyti savo studijoms darbą apie tikėjimus, ir norėjo pamatyti mus iš vidaus. Jai labai patiko mūsų gražios maldos, ir maldos už kitus, už visus žmones. Tačiau ji pati yra KATALIKĖ, ir savo tikėjimo niekada nekeis. Mano aiškinimai apie gyvąją ir apreikštąją Rojaus Trejybės-AŠ ESU religiją, kuri ir yra Jėzaus religija, jos visiškai nedomino. Kadangi ji man pateikinėjo daug klausimų ir apie Urantijos Knygą, ir apie jos atsiradimą, tai aš jai galiausiai pasakiau mūsų svetainės adresą, kad ten paskaitytų, nes į tokius klausimus trumpai atsakyti nėra taip paprasta, kad besiklausantis pirmą kartą suprastų apie ką eina kalba. Tačiau kada tik aš paliečiau Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios ir apreikštosios religijos temą, ji tuoj pat man paprieštaravo, kad ir katalikai taip gražiai meldžiasi, o kada ėmiau aiškinti, koks yra skirtumas tarp Rojaus Trejybės-AŠ ESU GARBINIMO ir katalikų negyvos ir ritualinės maldos ji susierzino, kad net išraudo. Ir nuo čia jos protas jau buvo apimtas BAIMĖS, ji nebenorėjo klausytis nieko, kas būtų ŠVIESIAU negu žino ji. Aš jai aiškinau, kad būtent jos BAIMĖ yra tikroji priežastis, kad ji nenori klausytis ryškesnės šviesos, ir net Jėzaus tikrojo ir gyvojo šviesos mokymo. Tačiau ji vis kartojo, kad ji bus KATALIKĖ, IR BAIGTA. Aš jai mėginau paaiškinti apie krikščionybės susiskaldymą į sektas, pasiūliau perskaityti mano knygą KRIKŠČIONYBĖS DUŽENOS mūsų svetainėje, kad suprastų, jog katalikų bažnyčia yra VIENA IŠ SEKTŲ, NORS IR LABAI DIDELĖ. Aš klausiau jos, kaip ji paaiškintų, kas yra sekta. Tačiau ji to nesugebėjo padaryti, o man paaiškinti net neleido, nes vis kartojo, kad ji yra katalikė, ir bus ja, tarsi aš jai drausčiau būti katalike, mėgindamas praplėsti jos supratimą, kas yra sekta.
Šį epizodą pateikiau būtent dėl to, kad kaip Manto mokyme yra aiškinama, koks svarbus yra ĮTIKĖJIMAS, KOKS FUNDAMENTALUS YRA SAVO VIDUJE KŪRĖJO - ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU - ATRADIMAS SAVYJE, kad savo būsena patirtum KŪRĖJO DVASINĘ MEILĘ - PATIRTUM SAVYJE, O NE SAMPROTAUTUM APIE MEILĘ JOS NET NESUPRASDAMAS. Būtent ši mergina ir EGZISTUOJA katalikų sektos jos pasąmonėje giliai įdiegtos BAIMĖS pasireiškimu jau ir SĄMONĖS lygiu, kad BIJO ryškesnės šviesos. Aš jai sakiau, kad norėdamas suprasti urantus, turi pažinti ir jų dvasinius šaltinius, todėl svarbu juos irgi studijuoti. O ji man vis tvirtina, kad jai užtenka katalikų bažnyčios ir Biblijos. Jaunas žmogus, o jau žingeidumą nuslopinęs tarsi būtų visiškai nusenusi davatka.
ŠTAI KĄ REALIAI PADARO MIRTINGAJAM GYVENIMAS BE DVASINIO MOKYTOJO MOKYMŲ - TAI PASIKLYDIMAS ILIUZIJOJE IR TUO PAČIU BUVIMAS NEREALIU - KITAIP TARIANT, NESANČIU TIKROVĖJE, IR KŪRĖJUI - ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU - NEEGZISTUOJANČIU.
Tad įsivaizduokite, kiek per Kalėdas buvo ar dabar bus per Velykas atėjusiųjų žmonių į bažnyčias, ir jie NEEGZISTUOJA KŪRĖJUI - ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU, kol NUOŠIRDŽIAI NEATSIVERS IR NEĮTIKĖS. Išorinių ritualų laikymasis - per negyvas katalikų sektos pamaldas - Kūrėjui - ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU tiesiog NEEGZISTUOJA.
Kadangi aš ilgai kalbėjausi su ta jauna, pilna BAIMĖS, katalike, tai jau girdėjau kaip viena urantė su priekaištu ištarė, kad nemėtyčiau perlų kiaulėms po kojomis, tačiau aš kalbėjausi, galima tam tikra prasme sakyti, ne tiesiogiai su ta, kuri man irgi kaip mano dvasios sesė dar neegzistuoja, nes dvasine prasme ji yra NEGYVA, O KALBĖJAUSI TARSI PERŠOKDAMAS JOS MATERIALŲ PROTĄ IR SAVO PATEIKIAMĄ INFORMACIJĄ LIEDAMAS Į JOS PASĄMONĘ - Į JOS ATEITIES PABUDUSIOS DVASINĖS ASMENYBĖS INFORMACINĮ ARUODĄ, Į KURĮ SAVO MOKYMUS LIEJA IR JOS MINTIES DERINTOJAS.
Taigi, mes - urantai - dabar jau ir iš katalikų siūlomo teiginio - esu katalikas, kaip mano proseneliai, kaip ir seneliai, kaip tėvai, taip ir aš šio tikėjimo ištikimai laikysiuosi, ir jį tokį patį perduosiu savo vaikams ir anūkams - matome, kad tai negyvas ir prieš Kūrėjo EVOLIUCIJĄ nukreiptas egzistavimas, ir NET NUSIKALTIMAS PRIEŠ ŽMONIJĄ, KAIP IR PRIEŠ SAVO VAIKUS.
Evoliucija yra JUDĖJIMAS, todėl ir religija turi būti GYVA, susieta su GYVYBĖS ŠALTINIU - KŪRĖJU - ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU. Todėl joje negali būti išorinių ritualų ir jokių apribojimų, kada yra ATSIVĖRIMAS DVASIOJE, PALAIKANT GYVĄ KOMUNIJĄ SU KŪRĖJU.
Štai net ir mūsų - URANTŲ - gyvoji ir apreikštoji religija prasidėjo nuo Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus vardo bažnyčios įsteigimo, o tada pavirto į ŠVENTOVĘ, dar vėliau - į to paties vardo GYVĄJĄ šventovę, dar vėliau - į Rojaus Trejybės gyvąją šventovę, o dabar yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, kaip ir iš Tėvo gyvosios religijos ji išsivystė į Rojaus Trejybės ir Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją religiją, kaip ir GARBINIMAS keitėsi nuo TĖVO garbinimo pereidamas į ROJAUS TREJYBĖS garbinimą, o dabar jau ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU garbinimą. KADA KEITĖSI MŪSŲ PAČIŲ GYVASIS DVASINIS TURINYS, KEITĖSI IR MŪSŲ GARBINAMOS KŪRĖJO ASMENYBĖS.
Ir tai - natūralu, nes šitaip mus veda Rojaus Trejybė-AŠ ESU, kad pilnėtume savo asmenybės atsiskleidimu, per gilėjantį atsivėrimą ir stiprėjantį ĮTIKĖJIMĄ SAVYJE. IR PRIĖJOME IKI TOKIO DVASINIO SAVO PASIREIŠKIMO, KAD KŪRĖJAS - MŪSŲ DVASINIAI TĖVAI - ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU - MUS IR PASIRINKO SAVOJO EVOLIUCINIO plano naujos pakopos įgyvendinimo IŠTAKOMIS - NAUJOJO Visatos amžiaus ištakomis VISAI KŪRINIJAI.
Ar mes buvome ištikimi savo gyvajai religijai? IR TAIP, IR NE, nes religija KEITĖSI PRIKLAUSOMAI NUO MŪSŲ DVASINIO ATSIVĖRIMO GELMĖS KŪRĖJUI, religijos ŠALTINIUI - MŪSŲ TĖVAMS - ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU, todėl mes ir galėjome ryžtingai ir drąsiai žengti dar vieną žingsnį pirmyn dvasiniu gyvuoju keliu į naujo lygio pakopą net ir visai kūrinijai, net ir būdami pačiu mažiausiu pavidalu - mirtingųjų pavidalu, nes nepabūgome eiti taip, kaip veda Rojaus Trejybė-AŠ ESU iš vidaus, nes visada buvome IŠTIKIMI KŪRĖJUI - TĖVUI, VĖLIAU - ROJAUS TREJYBEI, O DABAR - ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU.
Todėl mes - URANTAI - ir galėjome IŠPLĖSTI TIKROVĖS POTENCIALO PASIREIŠKIMĄ AKTUALO LYGIU NET VISAI KŪRINIJAI. O juk galėjome sakyti, ne, ne , ne, jokiu būdu NIEKO NEKEISIU, būsiu urantu, garbinančiu vien tik Tėvą, arba vien tik Rojaus Trejybę, kam dar tas AŠ ESU, kurio negarbina niekas, nes nepažįsta, net ir ROJUJE - NIEKAS, O ČIA DABAR MES, KAS MES TOKIE? TAI JAU BUS MŪSŲ PUIKYBĖ SAVE IŠKELTI VIRŠ VISŲ.
TAČIAU ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU MEILĖS GALIA YRA STIPRESNĖ UŽ BAIMĖS ŽEMUS VIRPESIUS, KADA MES ESAME GYVAME KOMUNIJOS RYŠYJE SU MEILĖS ŠALTINIU - ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU, todėl ir NEBIJOJOME AUGTI SAVO DVASINIU ĮTIKĖJIMO ŪGIU PRANOKDAMI NET IR DVASIAS.
Tokie jau mes - URANTAI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2014-02-12 11:17:32
Nepaprasta dvasinė gelmė slypi kiekviename brolio Manto parašytame teksto žodyje. Kokia gili yra dvasinė įžvalga.Tikrai žavi iš širdies išplaukiantis kiekvienas Žodis kuris skatina pasitempti net ir nebejauną žmogų; o šiek tiek dvasiškai praregėjusį, didingam AŠ ESU atsivėrusį protą jaudina jauno žmogaus meilė tos vienintelės TIESOS ŠALTINIUI, meilė kiekvienam skaitančiająm, todel,kad šie išmintingi Žodžiai be jokios baimės yra pateikti viešai šitoje virtualioje erdvėje.Manau,kad ne vienam suvirpins slapčiausią sielos stygą, iš kurio išplauks troškimas kažką gero šiandieną nuveikti visumos labui; dar didesnis troškimas atsiverti MEILĖS ŠALTINIUI, dar didesnis troškimas savo charakteriu panašėti į savo DIEVIŠKUOSIUS TĖVUS.
Šį rytmetį pirmą kartą Manto parašytą straipsnį skaičiau garsiai, kad ir mano sūnus išgirstų; mane nustebino jo rami reakcija – pirmą kartą jis “nepasišiaušė”.Turiu vilties, kad Manto, per parašytą tekstą paskleisti Rojaus Trejybės-AŠ ESU meilės virpesiai persmelkė ir mano sūnaus širdį.
Visus myliu ir apkabinu. Visiems linkiu geros dienos.
Su meile,
IRENA
2014-02-12 09:49:58
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]