Forumas: temos peržiūra
Ar bučiuodamas kryžių žmogus ištikrųjų myli Kūrėją ir ar per kryžių pasireiškia Kūrėjo meilė?
Ar Judas pabučiavimu Jėzui į kaktą, kada atvedė paskui save sargybinius, kad Jį suimtų, parodė MEILĘ ar IŠDAVYSTĘ? Jeigu myli, tai kodėl išduoda ir jeigu išduoda, tai ar myli? Ir visgi, kuria prasme, bučiuodamas materialų kryžių, žmogus nemyli pačio Kūrėjo? Kuria prasme, bučiuodamas kabančio Jėzaus kojas, sumažintos materialios skulptūros pavidale, kada kai kurie žmonės įeidami į bažnyčios vidų atlieka tokį veiksmą, žmogus yra nusigręžęs nuo Kūrėjo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU? Ir kuria prasme žmogus išduoda Kūrėją, kada jis užsiimą grynai ritualo išoriniu veiksmu?
Ar nebūtų juokingas vaizdas, jeigu žemiškojoje šeimoje, sūnus paėmęs tėvo ar motinos nuotrauką, imtų ją bučiuoti, kada tėvai yra gyvi ir šalia ir klausia sūnaus, kaip prabėgo tavoji diena, o šis nepaleisdamas pačios fotografijos, kuri yra negyva, neatsakytų į gyvą klausimą, kuris užduotas iš tėviškos meilės ir toliau bučiuodamas tiktai patį atvaizdą, neatsigręžtų į gyvus tėvus, kad pamatytų jų meilės kupiną žvilgsnį? Ar nebūtų juokinga, jeigu vaikas ir toliau kalbinamas ir apkabinamas, bučiuotų tėvų atvaizdą, neatsitrauktų nuo jo, ignoruodamas kvietimą atsiverti jiems savo vidumi? Ar neprieitų tėvas ar motina prie tokio vaiko, kad atitrauktų jį nuo negyvo atvaizdo, kad pabendrautų gyvu pokalbiu, kad jį sušildytų iš vidaus, kad išklausytų jo asmeninius sunkumus ir todėl jam palengvėtų? Ir argi priėjęs prie tokio vaiko, tėvas ar motina neištartų žodžių, sūnau, AŠ ESU čia, šalia tavęs, mesk šalin tą negyvą daiktą, tau jis nereikalingas?
Ir visgi pats žmogaus veiksmas, kada jis pabučiuoja ant kryžiaus kabančio Jėzaus miniatiūrą, kada jis išoriškai tarsi išreiškia savąjį tikėjimą, parodo, kad pačiame žmoguje išviso nėra netik gyvojo įtikėjimo, bet ir pačios KŪRĖJO meilės ir meilės KŪRĖJUI, ir tuo pačiu parodo, kad jis dar nesuvokia pačios netik mirties ant kryžiaus prasmės, bet ir kryžiaus simbolio prasmės.
Klaidingas kryžiaus prasmės suvokimas žmogų privedė iki sveiko proto nuovokos praradimo, kada Filipinuose per taip vadinamą Didįjį penktadienį prie tikro medinio kryžiaus savo noru prikalamas gyvas žmogus, kada bandoma atkartoti Jėzaus kančią, dar papildomai plakant rimbais per nugarą ir tokiu būdu „patenkinti Dievą“ arba iškaulyti iš Jo nuodėmių atleidimą. Ir tokį vaizdą, kai taškosi tikras kraujas ir odos gabalai krenta ant žemės, stebi vaikai ir jie jau nori mėgdžioti, nori taip pat laikinai pabūti ant kryžiaus. Vienas iš tokių nukryžiuotųjų, kurie prikalti ant kryžiaus kabo maždaug dešimt minučių, sako „Tai įžadas, kurį daviau Dievui, kad jis apsaugotų mano šeimą nuo ligų“ ir dar priduria – „Darau tai dėl savo Dievo“. Tai kur čia šviesa, kur čia pasireiškia meilė? Ar toks Dievas egzistuoja? Ir vėliau dar pasako - „Aš prie to jau pripratau“. Kur gi tu nepriprasi, jeigu ir šuo kariamas pripranta. Vyskupai tam nepritaria, bet ar gi tai nėra pasekmė jau esančių ritualizmo apraiškų, net ir to pačio kryžiaus bučiavimo arba Jėzaus miniatiūros kojų bučiavimo, kada žmogus nepažino kryžiaus prasmės, nes dar nepaėmė į ranką Apreiškimo, kurį dvasinės asmenybės perteikė žmogui iš aukščiau, kad jis pažindamas tikrovę, IŠTIKRŲJŲ ištirpintų nuodėmės pasekmes savyje, ištirpintų savąjį dvasinį skausmą, nežalojant savęs išoriškai. Argi tai nėra žmogaus deformuotos sąmonės ir pasąmonės veiksmas, o jeigu iškreipta sąmonė-tai yra nesąmonė, o pats žodis „nesąmonė“ yra sąmonės paneigimas –„ne“ plius „sąmonė“, tai reiškia tokiame veiksme NĖRA Kūrėjo sąmonės pasireiškimo per žmogaus sąmonę, tai todėl tai yra nesąmonė?
Ir kada į tokius veiksmus žiūri Urantijos Knygos kontekste, tai matai žmogaus bukaprotiškumo ir trumparegystės pasireiškimą. Bet lygiai tas pats ir su kryžiaus pabučiavimu, nes būtent šiame veiksme nėra Kūrėjo meilės ir meilės Kūrėjui. Nėra. Argi neparodoksalu, kad meilė KŪRĖJUI neįmanoma be pačio KŪRĖJO meilės, nes pats žmogus nesukuria meilės jausmo, tačiau jis tikrai jį apkabina vidumi, atsiverdamas į Tą, kuris ją sukuria? Ir argi nėra keista, kad mylėti Kūrėją, be Jo pačio pagalbos, žmogus neįgalus? O sakyti žodžiaus, tai dar nereiškia mylėti. Bet gi šis pats veiksmas - kryžiaus bučiavimas - rodo apie to žmogaus didelį norą patirti tą meilę savyje, išsilaisvinti iš kančios, kurią simbolizuoja pats kryžius, nors ir esant akligatvyje, bet noras patirti tą šilumą savyje, o būtent meilės šviesa, kada žmogus išsižioja dvasioje, išlaisvina dvasią atsivėrimu, kartu atpalaiduodamas visa centrinę nervų sistemą, ir tokiu būdu žmogus patiria ramybę viduje. O patirdamas ramybę, žmogus gi neina ir neis užsiimti tokiais fizinio kūno žalojimo keliais, nedarys tokių veiksmų, kurie nestiprina dvasinio ryšio tarp žmogaus ir AŠ ESU, kada žmogaus samonėje įdiegta ir įleidusi šaknis klaidinga samprata, klaidingas suvokimas. Ogi aiškiai parašyta, kad “kryžiaus faktas tapo vėlesniosios krikščionybės pačiu centru; bet jis nėra tos religijos, kuri gali kilti iš Jėzaus iš Nazareto gyvenimo ir mokymų, centrinė tiesa”, Urantijos Knyga, 1615-04-04.
Nepaisant to, kad Urantija tarp kitų planetų tapo žinoma kaip „Kryžiaus Pasaulis“, tačiau „Mokytojo mirtis ant kryžiaus nebuvo ir tokia auka, kurios dėka buvo stengiamasi sumokėti skolą, kurią jam buvo skolinga rasė“, Urantijos Knyga, 2016-09-04. Bet dar daugiau, nes ištikrųjų, kada pradedi vidumi patvirtinti teiginį - „Visa šitoji samprata apie atpirkimą ir išgelbėjimą aukos dėka savo šaknimis kyla iš savanaudiškumo ir remiasi savanaudiškumu“, Urantijos Knyga, 2017-07-01, tai supranti, kad apskritai ten, kur yra kažkokios sampratų užuomazgos apie auką, kurie pereina į veiksmus, ir tai ne tik prikalimas prie kryžiaus, bet ir katalikų bažnyčioje AUKOJAMOS mišios, yra SAVAUNIDIŠKUMO pasireiškimas, nes remiasi savanaudiškumu. O savanaudiškumas todėl, kad vien dėl pačios minties, kad jau už tave kažkas atliko darbą – atpirko nuodėmes, žmogus nepajudins nei piršto, kad nors kiek prašviesėtų, kad nors kiek augtų TIKROVĖS sampratų lygiu, nes kamgi tau kažką daryti, jeigu jau tavo nuodėmės atpirktos, reiškias ateinu į bažnyčią paklausyti kaip jau man nieko nereikia daryti. Bet dar blogiau, nes jeigu nuodėmes atpirko, tai reiškia galiu daryti ką noriu ir gyventi kaip noriu, galiu nepaisyti tikrovės, nes juk viskas vistiek jau atpirkta. Ir todėl, visos bažnytinės mišios yra savanaudiškumo apraiška tiesiogine prasme, nes tai yra savanaudiškumo virpesių aplinka. O gi tu kunigui, kuris veda AUKOJAMAS mišias, pasakyk, kad jis, aukodamas mišias, yra savanaudis, kad jis išviso netik neturi meilės Kūrėjui, bet Rojaus Trejybei-AŠ ESU jis neegzistuoja. O neegzistuoja todėl, kad tai prieštarauja Kūrėjo valiai, tai nėra tokia Kūrėjo valia, kad žmogus aukotų kažką Jam, o kur žmogus veikia prieš Rojaus Trejybės-AŠ ESU valią, ten JO-Kūrėjo nėra, nes Jis NEREMIA savo MEILĖS GALIA to, kas yra prieš JO valią. O „nesavanaudiškumas yra žmogiškojo didingumo ženklas“, Urantijos Knyga 1572-06-01. O juk Jėzaus fizinio kūno mirties „didingumas yra ne jo mirties faktas bet toji nuostabi maniera ir neprilygstama dvasia, kaip jis mirtį pasitiko“, Urantijos Knyga, 2017-07. Štai ta vidinė būsena, nuostabi žvilgsnio ramybė, kurią jis įgavo per savąjį gyvenimą ir kurią jis rodė ne tik per nukryžiavimą, bet per viso savo gyvenimo metus ir sudaro esmę, kaip gi reiktų įtikėjimo dėka ir to meilės kupinu žvilgsniu, prieš tai jį įgijus, pasitikti žemiškąsias problemas ir jas spręsti.
O štai iš bažnyčios varpinės, tau skalambys, ŠVĘSKIME mišias, štai mišių AUKA, štai Dievo avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę ir kada žmogus tai girdi ir dedasi į savąją pasąmonę tokią girdimą TAMSOS sampratą, tai jis TOLSTA vidumi nuo Kūrėjo Asmens, nuo visaapimančio AŠ ESU, kuris pasireiškia per Rojaus Trejybę, kuris visur ir viskame esantis, tačiau tokioje žmogaus išgalvotoje ir tariamoje aukoje Jis-Kūrėjas nedalyvauja ir nedalyvaus. Yra tik vienintelė, perkeltine prasme, auka, kada žmogus vidumi eina į GYVĄ atsivėrimą dvasioje ir tas žodis auka, net netinkamas, gi tai NĖRA išviso auka, auka NEEGZISTUOJA, o yra komunijos gyvas ryšys, yra dvasinis augimas, yra žmogaus stiprėjimas Kūrėjuje. Argi vaikas žemiškojoje šeimoje neša tėvams auką, kad pabendrautų su jais? Ne, bet jis tikrai skiria laiko tam.
Todėl bučiuodamas kryžių, žmogus niekada netaps GERU, jeigu nepradės suprasti, kad Jėzus Kristus-Sūnus Kūrėjas atidavė savąją gyvybę ir taip pabaigė gyvybės kovą, ištardamas „Baigta“, būtent ant kryžiaus dėl natūralios to laikmečio įvykio sekos. Ir jeigu jis pradės suprasti, kad nebuvo tokia Tėvo valia, kad Jo Sūnus taip žiauriai būtų nukankintas ir baigtų žemiškąją misiją ANT KRYŽIAUS, bet tikrai buvo tokia Tėvo valia, kad šią taurę Jis IŠGERTŲ, ir kad tai buvo natūrali eiga, nesikišant į įvykių seką, tai jis pamatys kaip kryžiaus simbolis yra per daug sureikšmintas ir netgi iškeltas aukščiau už patį Tėvą-Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Todėl per kryžių jokia Kūrėjo meilė nepasireiškė ir nepasireikš, kryžius nėra meilės išraiška. O žmogus pradės tapti geru žmogumi, jeigu Kūrėjo meilės vaškas išlydys jame visą blogį ir to blogio pasekmes, o tas blogis niekaip neišsilydys be urantų pagalbos. Ir netgi pats žodis „urantas“ žmogui bus svetimas, iki to meto, kada jis pradės patirti kokį turinį talpina šis žodis, kokia šviesa slypi UŽ JO ir kada jis dar abejos, ar čia reikalinga taip iškarto prikabinti šį žodį prie savęs, tai po kurio laiko jis sakys-tik urantai, ir sakys tai ne iš padlaižiavimo jiems, bet iš tos nuostabiai kerinčios ir jaudinančios patyrimo apimties. O jeigu religija nesužadina žmoguje jaudinančių ir įkvepiančių, sutaurinančių ir pakylėjančių sielos virpesių, tai išviso nėra religija.
Kryžiaus, bet ne gyvo Kūrėjo savyje, mylėtojai netaps pilnaverčiais žmonėmis. O pats žodis „pilnavertis“, tai reiškiantis „pilnas“ plius „vertė“, reiškia reikia prisipildyti pilnos vertės, o iš kur gi tu prisipildysi pilnumo kupinos vertės, jeigu nebus dvasios atsivėrimo maldoje ir netik maldoje, bet ir gyvenime ir netgi išviso jeigu nežinai, kad indas yra tuščias ir reikia jį kažkuo pildyti, ogi ne kažkuo, bet dvasios TURINIU – šviesa. Ir kada į kryželio bučiuotojo duobę, urantai įmes virvę, kad iš jos šis išliptų, tai pradžioje netik į ją nežiūrės nusisukęs, bet ją dar ir nukirps. Ir kada tikrai jam atsibos tūnoti duobės tamsos šešėlyje, į kur nepatenka natūrali dienos gaiva, ir jeigu bus paprašyta vėl įmesti virvę, tai ji vėl bus įmesta, ir kada jis pradės pagaliau lipti aukštyn, daug kartų kris žemyn, bet kada jis bandys vėl, jau žinodamas kritimo skausmą, bet lips vistiek, tai po galbūt daugelio bandymų, jo pačio pastangų dėka, jis netik pamatys tolimą horizontą, bet pamatys danguje lengvą paukščio sklandymą, ir vėl pažvelgs į duobę, į kurią jis niekada nenorės sugrįžti, bet tikrai norės dar papildomai įkopti ir į kalną, kad galėtų apsidairyti, kokia nuostabi yra dienos šviesa, koks giedras dangus ir gaivus oras, koks PLATUS horizontas ir tuomet jis tikrai ĮKVĖPS oro. O įlipęs į kalną jis šauks likusiems duobėje - „aūūū, lipkite čionai, kur daug spalvų“, tačiau jam bus atsakyta – „tai kad mums gerai ir pilkame šešėlyje, palik mus ramybėje.“ Todėl mūsų kryžiaus pasaulyje, apstatytame vien kryžiais, kol kas sunku įžiūrėti ir pamatyti tuos horizontus su spalvomis, nes kad pamatyti horizontą, reikalinga pašokti virš kryžiaus metamo šešėlio, o kad pašokti aukštyn dar reikalinga ĮSIBĖGĖTI.
„Iš viso žmogiškojo pažinimo, kuris turi didžiausios vertės, yra Jėzaus religinio gyvenimo pažinimas ir kaip jis jį nugyveno“ - Urantijos Knyga, 2090-04-03. Bet mielieji, kaip gi žmogus pažins Jėzaus gyvenimą, jeigu jis neigia pačią Urantijos Knygą, atstumia pačio Jėzaus Kristaus apreiškimą „Kalbu Jums Vėl“, juk tai ne tik šviesos atstūmimas, bet SAVĘS praradimas. Tačiau jeigu ir šiuos apreiškimus jis paims į savąsias rankas ir pradės sklaidyti lapus, tai be Rojaus Trejybės-AŠ ESU šventovės jis nieko ten nesupras, nes vien tik skaitant, žmogui sunku yra pajusti tą DVASIĄ, kuri slypi tekste ir todėl jam bus būtina pabūti tame dvasiniame šviesos lauke betarpiškai. JAU yra galimybė pažinti Jėzaus religinį gyvenimą ir tuo pačiu nesureikšminti pačio kryžiaus.
Žmogus, kaip vairuotojas, neturintis vairavimo teisių, bet jau esantis kelio pilnoje spūstyje ir todėl darantis avarijas, kada pradžioje jis nudaužia stulpą, o vėliau atsitrenkia į medį, o po dar kitų apgadinimų jo automobilio variklis visiškai nedirba ir tampa nebetinkamas naudojimui. O kad jį suremontuoti, bus reikalingas ne šiaip meistriukas iš garažiuko, bet visas Meistras nuo Rojaus krantų, kuris variklį bandys užkurti, bet iš pirmo karto jo neužkurs, o kada vėliau jį užkurs, pradžioje nepajudės iš vietos, bet kada įsikiš AŠ ESU ir bus pakeista alyva, sutepti guoliai ir įpiltas gerą naudingumo koeficientą turintis kuras, jis pradės vėl FUNKCIONUOTI. Ogi kryžiaus bučiuotojas yra tas neturintis gyvenimo vairavimo teisių, nefunkcionuojantis, bet vistiek bandantis vairuoti gyvenimą, žmogus. O Rojaus Trejybei-AŠ ESU egzistuoja tiktai gyvai funkcionuojantis žmogus. Ogi žmogaus funkcija – būti Žmogumi-Bendrakūrėju, todėl prieš tai dar reikia sužinoti ir pažinti, kas gi apskritai yra žmogus.
O dėl pačio aukojimo yra aiškiai pasakyta -„Jėzaus iš Nazareto daugiau nebereikia aukoti net ir dėl nuostabios pašlovintojo Kristaus sampratos“ - Urantijos Knyga,2090-03-02. Bet gi tu apeik visas bažnyčias ir pasakyk, kad jau jūs neaukokite, jau nereikia sudabartinti ir paversti vyno krauju, o ostiją, materialų paplotėlį –Kristaus kūnu, o ištikrųjų gi to niekada net ir nereikėjo daryti, nes Kristaus misija nebuvo ta, kad jam iškeliavus žmogus imituotų ir sudabartintų Jo kūną ir kraują, bet tikrai po Jo pakilimo pas Tėvą, žmogų „veikia trigubos dvasinės dovanos mokymas ir vadovavimas: Tėvo dvasia, Minties Derintojas; Sūnaus dvasia, Tiesos Dvasia; Dvasios dvasia, Šventoji Dvasia“ - Urantijos Knyga, 2061-10-01. Kristaus „kūnas“ yra jo Tėvas danguje, o urantams yra Rojaus Trejybė, o Rojaus Trejybę savyje laiko AŠ ESU. Net pats Jėzus sako – „nukabinkite pagaliau mane nuo kryžiaus“ ir štai toks nukabinimas Jo nuo kryžiaus kai kuriems būtų jau jo tikėjimo sugriovimas, nes kaipgi jis nežiūrėdamas į kančios nualintą Dievo Sūnų-Mykolą galės tikėti? Ir žvelgiant į tas žmogaus padarytas klaidas ir paklaidas dvasinės tiesos atžvilgiu, galima tik pritarti Urantijos Knygoje pateiktoje mintyje - “Bet kurioje religijoje labai lengva iškreipti vertybių proporcijas ir žmogiškojoje teologijoje leisti faktams užimti tiesos vietą.”
Ir kada skaitai sakinį, kad “tiesą sužinantis tikintysis yra toji siela, kuri žemėje žengia į priekį ir yra aktyvi“, tai supranti, kad kryželių bučiuotojai ir tuo pačiu klupinėtojai NIEKAIP negalės žengti į priekį. Niekaip, nes gi tiesą sužinoti tai yra toks žmogaus gyvenimo darbas, kur neužtenka paklausyti kunigo, kuris per radiją girdžiu sako, „meilę Dievui galima ir kryželio pabučiavimu išreikšti“, tai šitai girdintis žmogus ir tuo vadovaudamasis niekaip nežengs į priekį savyje. O tos tiesos suradimas ir pažinimas bus didžiausias egzaminas žmogaus gyvenime, tik pažymius Egzaminuotojas rašo per BŪSENĄ. Ir visi kiti, iki šiol laikyti egzaminai jam bus kaip vaikiški žaislai palyginus su šiuo. Kaip bebūtų keista, Egzaminuotojas turi vieną nedidelį minusą, nes yra NEPAPERKAMAS – neima kyšių, bet sako - Pasitikėk Manimi ir tavo pasitikėjimo būsena Manimi bus geras pažymys tau. O kiti pažymiai – ramybė, meilė, kantrybė, harmonija – taip pat Mano rašomi pažymiai, tik jų tu kol kas nepajėgus priimti, nes dar turi augti Manyje ir su Manimi, ruošdamas savuosius namų darbus. Nebijok, kada pasiruoši vidumi, tu tikrai šį egzaminą išlaikysi ir tuomet padėsi kitiems ruoštis šiam svarbiam, kiekvieno Mano vaikui, egzaminui. Neieškok laikino įvertinimo, kuris išgaruoja kaip migla, ieškok amžinųjų vertybių Manyje. Egzaminuotojas esu Aš-AŠ ESU. Nėra nieko daugiau, kuo tu galėtum pasitikėti, tiktai Manimi.
Tai ar gali kunigas būti kunigu, neatradęs savyje pačio Kūrėjo Asmens –AŠ ESU? Negali. Ar gali skleistis šviesa, jeigu kryžių-dangoraižių aplinkoje žmogus nepaims į rankas Apreiškimo ŠVIESOS, jeigu nesugriebs jam į duobę įmestos virvės? Negali. Ar nedaro kunigas nuodėmės, kada sako, jeigu kartą žmogus išsiskyręs ir santuoka iširus, tai komunijos jam negalima priimti? Daro nuodėmę.Tai gelžbetoninis sunkus blokas, kuris užkrenta net ir ant tos pačios duobės, kurioje žmogus vos bekvėpuoja. Ar neturėtų dabartinės bažnyčios, gražiai ir tvarkingai uždaryti savąsias duris, tuomet paimti ŠVIESĄ, ją pažinti, ją ištirti ir išnagrinėti dvasiniu lygiu, pažįstant ją VIDUMI, patyrimu patvirtinant, tuomet išsišluoti ir atsikratyti RITUALO DULKIŲ ir tik tuomet vėl atverti bažnyčios duris, kurios jau niekada nebeužsivertų, nes tai kas tikra ir gyva - nerūdjia, nepūna, nesensta? Ir argi jūsų nežavi pati ši mintis, kad „kada nors krikščioniškosios bažnyčios reformavimas bus pakankamai gilus, kad būtų sugrįžta prie grynųjų Jėzaus, mūsų įtikėjimo autoriaus ir užbaigėjo, religinių mokymų“?–Urantijos Knyga, 2091-05-01. Argi tai nėra tas reformavimas, kada žmogus kaip individas, sau ir savyje, bet netik dėl savęs, pakelia GYVĄJĮ ŠLIUZĄ vandens tėkmei, kada atranda savyje Kūrėjo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU šviesą, kuri buvo žarijų virtimo link pelenų būsenoje, o vėliau gyvojo deguonies pūtimo dėka, tapo rusenanti, o dar vėliau tapsianti laužo karšta liepsna, kurios lietus jau nebeužgesins ir joks vėjas nebeužpūs.
Tai visgi, ar išmoko žmonija kryžiaus pamoką per tuos du tūkstančius metų, ar atskiras individas suvokė tikrąją kryžiaus prasmę, jeigu aplinkui vien kabantys kryžiai? Ar bučinys skirtas kryžiui nėra tas išdavikiškas bučinys?
2014-02-18 19:45:02
Komentarai
Mielas Mantai, tavo mokymas yra tikrai puikus ir teisingas. Džiaugiuosi tavo vis augančia gilumine įžvalga.Nieko nesiedamas su tavo puikiu mokymu noriu atkreipti dėmesį į tavo paskutinį teiginį, kurį tu cituoji iš Urantijos Knygos - Ir argi jūsų nežavi pati ši mintis, kad „kada nors krikščioniškosios bažnyčios reformavimas bus pakankamai gilus, kad būtų sugrįžta prie grynųjų Jėzaus, mūsų įtikėjimo autoriaus ir užbaigėjo, religinių mokymų“?–Urantijos Knyga, 2091-05-01.
Taigi, mielas Mantai, manęs šis tavo pateiktas Urantijos Knygos teiginys NEŽAVI, nes jis yra NETEISINGAS.
Krikščioniškiosios bažnyčios reformuoti nei giliai, nei paviršutiniškai tiesiog neįmanoma, nes pačios krikščionybės NEBĖRA – IR JAU DAUG AMŽIŲ. Vietoje krikščionybės religijos telikusios tik jos DUŽENOS – daugiau negu keturiasdešimt tūkstančių įvairiausių ŠUKIŲ-SEKTŲ, tų NEGYVŲ DOGMATINIŲ IR RITUALINIŲ tikėjimų, kurių išpažintojai vieni kitų pamaldose niekada nesilanko, ir net tarpusavyje nebendrauja. Štai katalikų popiežius niekaip nesulaukia pakvietimo iš Visos Rusijos ir Maskvos metropolito aplankyti Rusiją, nors jau pasikeitė daug popiežių ir metropolitų, bet taip Maskva ir nepamatė popiežiaus iki šiol. AMBICIJOS. O visa tai yra PASEKMĖ to, kad apaštalas Paulius sugalvojo pats nuo savęs ne Jėzaus evangeliją – DIEVO TĖVYSTĘ ŽMOGAUS BROLYSTĘ – skleisti, bet SAVO sukurtą evangeliją – Pauliaus gerąją naujieną, kuri MILŽINIŠKU laipsniu SUSIAURINO Jėzaus evangeliją, nes Paulius skelbė – Jėzus yra Viešpats, kuris mirdamas ant kryžiaus atpirko mūsų nuodėmes, jis prisikėlė, įkūrė bažnyčią ir yra bažnyčios vyriausiasis kunigas, ir bažnyčios bendruomenės nariai yra sielos broliai ir sesės. DINGO Jėzaus skelbta DIEVO TĖVYSTĖ IR VISŲ ŽMONIŲ BROLYSTĖ.
Jėzus žmonių suvienyti SAVO ASMENIU – NEPAJĖGUS, TODĖL JIS IR SKELBĖ DIEVO TĖVYSTĘ, IR TIK PER TĖVĄ ŽMONĖS PATIRIA TARPUSAVIO BROLYSTĘ.
Tad visai natūralu, kad daug vėliau atsiradusi krikščionybė buvo Pauliaus sukurta – DIRBTINĖ – religija, kuri išsilaikyti tiesiog negalėjo, nes buvo NEGYVA – tai buvo toji pati ŽYDŲ NEGYVA RELIGIJA, PAPILDYTA JĖZUMI KAIP CENTRINIU BAŽNYČIOS ASMENIU. Tad šitas, pažirusias į visas puses, krikščionybės šukes-sektas reformuoti TIESIOG NEĮMANOMA – NEGYVAS NEGALI PAKEISTI GYVO.
Mielas Mantai, tu teisingai teigei, jog įkritęs į tamsią RELIGINĘ duobę bučiuojantis Kristaus ant kryžiaus STABĄ, uranto siūlomą pagalbos virvę, kad padėtų išsiropšti iš duobės šiam tamsuoliui, atstums. Ir ne kartą. Tačiau, kada po kurio laiko kuris nors iš tokių bučiuotojų vis tik priims šią pagalbą ir pradės lipti iš tamsos duobės, ir kuo aukščiau bus palypėjęs, ir pažvelgs žemyn, ten jau sugrįžti nebenorės. O kada visiškai pasieks žemės paviršių ir patirs gyvą šviesą, ir net atras savyje šios Šviesos ir Meilės Šaltinį – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – TUO SAVO BUVIMĄ BET KOKIOJE KRIKŠČIONYBĖS SEKTOJE IR UŽBAIGS, NES TAPS URANTU IR IŠPAŽINS GYVĄJĄ IR APREIKŠTĄJĄ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU RELIGIJĄ, kurioje nėra NĖ VIENO RITUALO, NĖ VIENOS DOGMOS – VIEN TIK GYVAS ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVOS DVASINĖS KOMUNIJOS PATYRIMAS.
Ir būtent ši gyvoji religija ir turi mano net išplėstą Jėzaus evangeliją – Tėvo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU tėvystė ir motinystė, ir žmogaus brolystė, ir net kūrinijos visos šeimos narių – mirtingųjų, sielų, ir dvasių brolystė.
Tad koks gi gali būti koks nors subyrėjusios į sektas krikščionybės reformavimas, kaip gi reformuoti tą, kas yra negyvas, ir dar susiskaldęs, kada jau YRA GYVOJI RELIGIJA – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU APREIKŠTOJI URANTŲ RELIGIJA. Tad kam gi dar bergždžiai mėginti reformuti negyvą, kai JAU YRA GYVAS?
Todėl šis Urantijos Knygos teiginys yra ne tik neteisingas, bet niekada jis nebebus įgyvendintas.
Tarpinės Būtybės, kurios pateikė būtent Urantijos Knygos ketvirtąją dalį – Jėzaus gyvenimo ir mokymų aprašymą – tuo metu nieko nežinojo, kad gana greitai arenoje pasirodys URANTAI, kuriems bus patikėta nešti ROJAUS TREJYBĖS MEILĖS IR ŠVIESOS VĖLIAVĄ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2014-02-19 12:20:06
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]