Forumas: temos peržiūra
KAS YRA ŽMOGUS, KAS YRA SIELA, KAS YRA DVASIA ?
Šiandien net patys žymiausi mokslininkai negali atsakyti į klausimą – KAS yra žmogus?
IR BE URANTŲ ATSAKYTI Į ŠĮ KLAUSIMĄ TEISINGAI NEGALI NIEKAS – NET IR TIE, KURIE SKAITO URANTIJOS KNYGĄ, BET NĖRA ATRADĘ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU SAVYJE.
Žmogus yra DVASIA – ASMENYBĖ, kuri yra ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU AMŽINOJI DOVANA KIEKVIENAM IŠ MŪSŲ, KAIP GYVYBĖS KATEGORIJA.
Žmonės asmenybe vadina tik tuos, kurie yra pasiekę kažkokių svarbių pasiekimų bet kokioje sferoje, tuo tarpu visi kiti – NE ASMENYBĖS. O kas gi? Na, tiesiog EILINIAI ŽMONĖS. O ASMENYBĖS – JŲ SUPRATIMU – NE EILINIAI.
Asmenybė – tai GYVYBĖS KATEGORIJA, o ne kokių nors išskirtinių gabumų demonstravimas, kurioje nors sferoje. Todėl net dar negimęs kūdikis motinos įsčiose yra ASMENYBĖ. Ir nesunaikinama asmenybė, nors yra tokių NUOŽMOGIŲ, kurie savo ką tik gimusius kūdikius nužudo ir išmeta į šiukšlių konteinerį. Kokia bus jiems ŠOKO būsena, kada po prisikėlimo bus jiems pažadintas ir jų nužudytas kūdikis, kad auklėtų jį Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnumi.
Kadangi žmogaus niekas nemoko nei šeimoje, nei mokykloje, nei bažnyčioje, kad kūdikis YRA ASMENYBĖ - DVASIA, tai palaipsniui, vis tam vaikui augant, jam diegiamos nuostatos, kad jis yra vien tik vaikas, dar net ne žmogus – jam sako, žmogumi būsi, kai užaugsi.
Žodžiu, taip klaidingai, ir klaidinančiai, SUSKAIDOMAS ASMENYBĖS SĄMONĖS ATSISKLEIDIMAS. Ir tuomet, kai vaikas nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų nepripažįstamas ASMENYBE, ir net ŽMOGUMI, o tiesiog tik vaiku, tai ant klaidingo pagrindo formuojama ir jį patį klaidinanti SAVIMONĖ – KAS JIS YRA?
Štai kodėl vaikams klaidingai diegiama klaidinanti juos pačius samprata, kad jie yra VAIKAI. O KITAS JŲ KLAIDINIMO ETAPAS YRA JŲ MOKYMAS – KUO TU NORI BŪTI? Ir vaikas ima vardyti įvairius UŽSIĖMIMO BŪDUS AR PROFESIJAS – noriu būti daktaru, teiseju, gaisrininku, futbolininku, krepšininku. Taip vaikas KLAIDINGAI MOKOMAS, KAD JIS GALI ŠITOJE SRITYJE NE DIRBTI, NE ŠITUO UŽSIIMTI, bet BŪTI.
Vaikas NEGALI BŪTI KUO NORS KITU, kaip tik DVASINE ASMENYBE. Tačiau šito jis net nežino, nes šito nežino ne tik tėvai, bet ir mokytojai, net ir kunigai. Jeigu šitą JIE žinotų, tuomet jie tegalėtų vaiko klausti, KUO TU NORI DIRBTI, KUO NORI UŽSIIMTI, KAI UŽAUGSI? Tuo tarpu sąsajoje su vaiko buvimu, jie galėtų tepaklausti – KOKS tu nori būti? Atsakymas irgi būtų akivaizdus – MYLINTIS VISUS TAIP, KAIP VISUS MYLI ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU. Tačiau TOKIĄ nuostatą jam dar reikia ĮDIEGTI – vaiko sąmonės brendimo metu – tiek tėvams, tiek mokytojams, tiek kunigams, kad vaikas BŪTENT ŠITĄ ir sužinotų, ir vis tvirčiau šito SIEKTŲ – savo pastangomis – vis sąmoningiau suvokdamas, kad jis yra DVASINĖ ir AMŽINA ASMENYBĖ, IR ŠITĄ AMŽINĄ IR NEPAKARTOJAMĄ DOVANĄ GAVO IŠ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU, o materialų kūną gavo tik labai trumpam naudojimui – TARPUSAVIO BENDRAVIMUI SU KITAIS ŽMONĖMIS IR ŽMONIJOS TĘSTINUMUI – IR TIK ŠITAME PASAULYJE.
Kada tokia nuostata bus diegiama vaiko sąmonėje, tada jis pats vis imliau suvoks vis ryškiau atsiskleidžiančia kosmine ĮŽVALGA, kad jis nėra tas matomas materialus pavidalas, kad jis yra TAS ASMUO, kuris gyvena TO MATOMO PAVIDALO VIDUJE, ir netgi VALDO tą materialų pavidalą priimdamas atitinkamus sprendimus ir juos įgyvendindamas. Ir vieni sprendimai yra TIKRI – TURI KOSMINĖS VERTĖS IR AMŽINOSIOS VERTYBĖS, nes juos priima ASMENYBĖS DVASINIS PROTAS, o kiti sprendimai yra DAR GYVULINIO IR SAVANAUDIŠKO PROTO SPRENDIMAI, IR VISADA YRA NUKREIPTI SAVO LABUI IR KITŲ SĄSKAITA, ir neturi jokių sąsajų su DVASINE ASMENYBE, veikiančia VISŲ LABUI, IR IŠ MEILES, todėl ir jų pasekmės bus trumpalaikės.
Tačiau ir vienu, ir kitu atveju yra panaudojamos tos pačios mirtingojo MATERIALIOS smegenys, kurios yra centrinis valdymo pultas visam žmogaus organizmui. Tik vienu atveju asmenybės PROTAS jau pajunta DIEVIŠKOJO MINTIES DERINTOJO VEDIMĄ IŠ VIDAUS, IR JAM NESIPRIEŠINA, o kitu atveju GYVULINIS PROTAS VISAIP TRUKDO PABUSTI ASMENYBEI IR UŽGOŽIA JOS PROTO VEIKIMĄ SAVO SAVANAUDIŠKŲ INTERESŲ IŠKĖLIMU IR JŲ ĮGYVENDINIMU.
Štai dabar galite ir palyginti, kiek jūs kiekvienas asmeniškai esate jau pabudę – kaip ASMENYBĖ-DVASIA – AMŽINA – kiek yra šitaip pabudę kaip asmenybės pasaulio valstybių vadovai, gydytojai, teisėjai, prokurorai, policininkai, krepšininkai, mokytojai, tėvai, paaugliai, ir visi kiti.
ASMENYBĖ VISADA VEIKIA VISUMOS LABUI. Jeigu ji pradeda – nors kiek – pasireikšti priešingai, tai būtent tokiu laipsniu ji tampa NEBEREALI – praradusi gyvą ryšį su Tikrovės Šaltiniu ir Centru – KŪRĖJU – ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Štai kodėl mums po prisikėlimo, kada šitas laikinas, išnuomotas mūsų asmenybei materialus kūnas, išeikvoja visą jam skirtą energiją, mūsų TOJI PATI DVASINĖ ASMENYBĖ gauna aukštesnio energetinio dažnio apvalkalą, kuris yra morontinės energijos apvalkalas, kadangi jame turi pasireikšti mūsų DVASINĖ AMŽINOJI ASMENYBĖ VIS RYŠKIAU JAU NAUJOJE IR MŪSŲ DAUGUMOS SĄMONEI NEĮPRASTOJE – DAUG ŠVIESESNĖJE – APLINKOJE. Tai jau nebe materialus kūnas, bet dar ir ne dvasinis – tai SIELOS morontinis apvalkalas – FORMA, kurią mes turime tarpusavio bendravimui tame konkrečiame pasaulyje, taip, kaip Urantijoje turėjome materialų pavidalą, kurį klaidingai pavadinome ŽMOGUMI. Žmogiškas pavidalas – kūnas – tai dar nėra PATS ŽMOGUS, tai tik PRIEMONĖ pasireikšti DVASINEI ASMENYBEI SIEKIANT JAI TAPTI ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VAIKU- ŽMOGUMI PRADINIAME PASAULYJE, PAKELIUI Į SAVOJO LIKIMO ĮGYVENDINIMĄ PATENKANT Į ROJŲ VISOS KŪRINIJOS GEOGRAFINĮ CENTRĄ.
Mūsų pirminiame veiklos pasaulyje mes turime MIRTINGOJO, ARBA ŽMOGAUS veiklos etapą, kuris prasideda MŪSŲ INDIVIDUALIOS DVASINĖS ASMENYBĖS apmąstymais apie Dievą, apie KŪRĖJĄ, ir Jo atradimą savyje. Šitaip mūsų ASMENYBĖ pasiekia ŽMOGAUS ETAPO ĮPRASMINIMĄ VISUMOS LABUI.
Po PRISIKĖLIMO mūsų DVASINĖ asmenybė įžengia į SIELOS charakterio ir įžvalgos brendimo etapą. Dvasinė asmenybė NEGALI PER AKIMIRKĄ ATSISKLEISTI VISA SAVO PILNATVE, kaip mūsų planetoje joks vaikas negali iš karto užbaigti mokyklos visų klasių mokymosi ir įgyti Kūrėjo – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU charakterio savybių pasireiškimo savosios asmenybės lygiu.
Būtent mūsų mokyklos naujos klasės ir yra skirtos mūsų dvasinei asmenybei įsisavinti visą sielos brendimo ir atsiskleidimo etapą, kurio negali išvengti nė viena mirtingojo DVASINĖ ASMENYBĖ, tegu ji savyje ir talpina visą savosios dvasinės asmenybės potencialą – per visą ateities amžinybę. Bet savo asmenybės charakterio savybių aktualu, kuris dar labiau atspindi Kūrėjo – ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU – CHARAKTERIO SAVYBES ASMENYBĖ IR PASIREIŠKIA SIELOS TAPATYBĖS MORONTINIU LYGIU, PALYGINUS SU ANKSTESNIU NE TOKIU RYŠKIU ŽMOGIŠKUOJU ETAPU.
Štai ir dabar labai daug žmonių jaučia nerimą, net ir baimę dėl išprovokuotų tamsos veiksmų Ukrainoje. Tačiau pati situacija yra DIRBTINAI sukurstyta ir ją sukurstė Jungtinės Valstijos, o kaip marionetes lėles tampo už virvučių Europos Sąjungą, kurioje ypač žemažiūrišku protu pasireiškia ir Lietuvos politikai. Jungtinės Valstijos žaidžia nešvarų žaidimą Rusijos atžvilgiu, panaudodamos savo politinę ir karinę GALIĄ, bet be jokios IŠMINTIES. Rusijos veiksmai yra taip pat nešvarūs ir motyvuoti savanaudiškų interesų. Ukrainos tiek MAIDANO MINIOS, tiek Krymo gyventojų veiksmai lygiai tiek pat yra nešvarūs ir SAVANAUDIŠKI, IR SAVAIME SUPRANTAMA, BE JOKIOS IŠMINTIES. Tad visa padėtis yra DIRBTINAI SUKURSTYTA GYVULINIO PROTO, KURIAME NĖRA JOKIO ŽMOGAUS KOKYBĖS LYGIO PROTO PASIREIŠKIMO.
TAI – TIKRAS GYVULIZMO PASIREIŠKIMAS DVIDEŠIMT PIRMAJAME AMŽIUJE, NE METAMS AR ŠIMTUI, BET NET DVIEMS TŪKSTANČIAMS METŲ PRAĖJUS PO JĖZAUS MISIJOS UŽBAIGIMO MŪSŲ PLANETOJE.
JĖZAUS PRIESAKAS – MYLĖKITE VIENAS KITĄ TAIP, KAIP JUS MYLĖJAU AŠ – YRA NE TIK NEĮSISAVINTAS PER ŠIUOS DU TŪKSTANČIUS METŲ, BET UKRAINOJE TRYPIAMAS VIEŠAI IR VIDURĮ BALTOS DIENOS. Tai – PASITYČIOJIMAS IŠ GYVOJO JĖZAUS TIESIOGINE PRASME, IR JAME LABAI AKTYVIAI REIŠKĖSI VIS LAKSTYDAMA Į MAIDANĄ, KAD DAR DAUGIAU MULKINTŲ NIEKO NESUSIVOKIANČIUS MAIDANO PROTESTUOTOJUS IR LIETUVOS DVASIŠKAI AKLI IR KURTI POLITIKAI.
Tai kas gi yra žmogus – tas kuris laksto į MAIDANĄ? Laimei ne, nors TOKS LAKSTANTIS IR VIS KURSTANTIS NEAPYKANTOS ŽARIJAS ir turi tą išorinį pavidalą – žmogaus kūną – bet jam iki žmogaus DAR LABAI TOLI.
Žmogų apsprendžia NE KŪNAS, BET TAME KŪNE ESANTIS VIDINIS GYVENTOJAS – DVASINĖ IR AMŽINA ASMENYBĖ, KURI ATRANDA SAVO ŠALTINĮ – TIKRUOSIUS SAVO TĖVUS – ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU – SAVYJE, IR UŽMEZGA GYVĄ KOMUNIJĄ SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU – GYVĄ IR GYVYBINGĄ RYŠĮ, IR PAMILSTA VISUS VIENODA ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVA MEILE.
Štai TOKS gyvas politikas ir PASIREIKŠ SAVOSIOS DVASINĖS ASMENYBĖS AKTUALU KAIP ŽMOGUS VISŲ LABUI – SU MEILE IR ATSIRĖMĘS Į ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VEDIMĄ IŠ VIDAUS.
Ir tik tada bus įmanoma išspręsti ir politines problemas, bet ne anksčiau.
O dabar sprendimai bus klaidingi - visi. Ir pasekmės bus skaudžios.
Taigi, taip, kaip mirtingajam – DAR ESANT materialaus kūno įkalinime – verta visomis prasmėmis ne atidėlioti, bet kuo greičiau pereiti per visą evoliucijos etapą nuo gyvulinio proto viešpatavimo į Rojaus Trejybės-AŠ ESU atradimą savyje ir pasireiškimą ŽMOGUMI, kada vis galingiau ima įsiviešpatauti dieviškasis dvasinės asmenybės išminties protas, taip ir po PRISIKĖLIMO verta vis daugiau dėti pastangų, kad kuo intensyviau būtų įsisavinamos tos pačios dvasinės asmenybės SIELOS tapatybės, arba SIELOS ETAPO, mokymai ir patyrimai, su vis nauju sielos morontiniu apvalkalu, atitinkančiu asmenybės charakterio savybių turinį ir pasireiškimą visų labui pakeliui į AMŽINOJO dvasinio APVALKALO įgijimą, atitinkantį dvasinės asmenybės poreikius.
Taigi, ASMENYBĖ YRA DVASINĖ IR AMŽINA ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU DOVANA, IR JI PATI NESIKEIČIA, KEIČIASI TIK JOS AKTUALAS IR JO PASIREIŠKIMAS, O PAGAL AKTUALĄ KEIČIASI IR IŠORINIS ASMENYBĖS APSIAUSTAS, KURIS TURI ATITIKTI VIDINĮ AKTUALO GYVĄ TURINĮ. Mirtingojo asmenybės pasireiškimas prasideda materialaus pavidalo veikimu ŽMOGAUS lygiu, po prisikėlimo – jis TĘSIASI MORONTINIU TOS PAČIOS ASMENYBĖS SIELOS AKTUALO LYGIU, IR PASIEKIA AMŽINĄJĄ DVASIOS PAVIDALO AUKŠČIAUSIŲ DAŽNIŲ ENERGETINĮ APVALKALĄ, ATITINKANTĮ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU MUMS PADOVANOTOS DVASINĖS ASMENYBĖS SUMANYMĄ.
Štai kodėl tik iš išorės pasižiūrėjus, kad kas nors turi žmogiškąjį pavidalą, jūs tikrai būsite teisūs sakydami, jog tai DVASIA-ASMENYBĖ – BENT JAU POTENCIALIAI. Tačiau tą patį asmenį pavadinę žmogumi, galite būti tikri, kad suklydote, nes toks mirtingasis dar toli gražu neatsiskleidė kaip asmenybė, pasiekusi ŽMOGAUS etapo pasireiškimą šiame pasaulyje – mylėdama visus taip, kaip mylėjo Jėzus – nors ji tikrai priklauso ASMENYBĖS GYVYBĖS KATEGORIJAI.
Lygiai tas pats tinka pasakyti ir apie morontinį sielos tapatybės etapą, kad tai taip pat yra tos pačios DVASINĖS ASMENYBĖS ATSISKLEIDIMO ATITINKAMA PAKOPA, VADINAMA SIELOS LAVINIMO, SIELOS TAPATYBĖS MOKYMO ETAPU. Bet vis vien – tai yra DVASIOS vis ryškesnis atsiskleidimas. Tai būtų panašu į tai, kaip mes vaiką pavadiname vaiku, nors iš tikrųjų vaiku jis būna tik tam tikrą laiką, o tam pačiam vaikui SUAUGUS, jau laikome jį suaugusiu ŽMOGUMI. Vaikas juk niekur NEDINGO, jis tik pasiekė kitą savo brandos etapą – SUAUGUSIOJO. Tačiau ir vaiką mes galime vadinti ŽMOGUMI, juk jis nėra katė, karvė, arklys, šuo, meška, tigras, liūtas, akmuo, medis, kalnas, kada į jį žvelgiame tik išoriškai. Aš prisimenu, jog kuomet mane auginusi teta ir seneliai man pasakydavo, jog aš esu DAR vaikas, tai aš visada tam priešindavausi, sakydamas, o kodėl aš DAR vaikas, kada aš suaugsiu. Ir nors kuomet man tebuvo treji-ketveri metai vieną vakarą aš pateikiau SAVO argumentą – aš esu ŽMOGUS. O teta man sako – žmogumi tu dar būsi, kai užaugsi, o dabar esi vaikas, dar nesi žmogus. Aš vėl savo – BET AŠ – ŽMOGUS. Aš gi nesu avis, ar vilkas, aš esu ŽMOGUS, nors ir vaikas, BET VIS TIEK – ŽMOGUS. Ir senelio žodis buvo išmintingas – AGI ANAS TIESŲ SAKA – PA TEISYBEI GI ANAS IR YR ŽMAGUS, KAD IR VAIKAS (aš gi tarmiškai šnekėjau – IŠ PA UTENAS).
Kada žvelgiame giliau, ir lyginame vaiko charakterį, jo elgesio manierą, tada jau galime jį apibūdinti ir ką tik mano išvardintais žodžiais, priklausimai nuo situacijos ir mūsų sampratos.
Taip, kaip asmenybės mirtingojo žmogaus etapo fazė turi santykinai suskirstytus etapus – kūdikystę, vaikystę, paauglystę, jaunystę, brandą, taip ir DVASINĖS MIRTINGOJO asmenybės atsiskleidimo etapus galima panašiai palyginti, ir prilyginti žmogiškąjį gyvenimą – dvasios asmenybės kūdikystei ir paauglystei, o morontinį SIELOS etapą galima būtų santykinai apibūdinti kaip DVASINĖS ASMENYBĖS jaunystės etapą, tuo tarpu DVASIOS etapą – kaip SUAUGUSIOJO prasmingą gyvenimą visų labui.
Taigi gilumine įžvalga žvelgiant yra TIK DVASIA – ASMENYBĖ – IR JOS ATSISKLEIDIMO ETAPAI – ŽMOGIŠKASIS – MATERIALUS – MORONTINIS – SIELOS TAPATYBĖS – IR DVASINIS – REALIOS DVASIOS TAPATYBĖS RAIŠKA. IR VIS TIEK TAI YRA TOJI PATI IR VIENA DVASIA. Kaip man net ir ankstyvojoje vaikystėje nebuvo priimtina VAIKO samprata, todėl visada save laikiau jau nuo to trejų-ketverių metų amžiaus ne vaiku, bet ŽMOGUMI, taip ir dabar, JAU ŽVELGIANT KOSMINE ĮŽVALGA, KIEK GALIU ŽVELGTI ŠIĄ AKIMIRKĄ, MAN NĖRA ARTIMA SIELOS TAPATYBĖS SAMPRATA, KIEK ARTIMA YRA DVASIOS ASMENYBĖS SAMPRATA.
Būtent dėl to aš ir į jus kreipiuosi ne sielos broliai ir sesės, bet DVASIOS BROLIAI IR SESĖS, nes vis tiek perėjus per morontinio vystymosi etapą pasieksime DVASIOS statusą, kurį mes – urantai – jau ir šiandien po truputėlį vis stipriau patiriame per gyvą Rojaus Trejybės-AŠ ESU garbinimą ir šlovinimą ir gyvąją maldą.
Tačiau viskas turi būti grindžiama VIDINE DVASINE BŪSENA.
Tad iš esmės yra TIK DVASIA, VISA KITA YRA DVASIOS ATSISKLEIDIMO ANKSTYVIEJI ETAPAI IR LAIPTELIAI, ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU NUMATYTI MIRTINGAJAM EVOLIUCIJOS KELYJE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2014-03-03 13:45:03
Komentarai
Kas yra žmogus , kas yra siela , kas yra dvasia ?Jeigu visa tai yra žmoguje , tai yra žmogus - sukurtas pagal paveikslą ir panašumą , o jeigu viso to dar nėra žmoguje , tai vis viena , jis bus dar žmogus .
,, Jūs esate Mano šviesos vaikai patys atradę Mane savyje ir būsena liudijantys Mano gyvą buvimą jūsų viduje, todėl jūsų dvasinis žvilgsnis skvarbės – jūs patirsite tą taršą ir kitų žmonių viduje, kada matysite, jog dvasiniai virpesiai, sklindantys iš jūsų, gąsdina kitus, ir tas išgąstis – tai yra žmogaus viduje esantys BAIMĖS teršalai. ( Is
Tėvo mokymas apie aplinkos žalojimą, teršimą, ir mūsų gyvenimą joje. ĖVO - ROJAUS TREJYBĖS ASMENŲ - AŠ ESU mokymai . 2014.01.12 ). ''
Kai aš kalbu su žmogumi ir jaučiu , ir matau , kad negaliu su juo susikalbėti , tada suprantu , kad mano dvasiniai virpesiai yra ne tokie pat .
Tai ką aš darau ? Aš ieškau žodžių ir dedu į tuos žodžius tokius dvasinius virpesius , kuriuos tas žmogus jau gali pajausti ir priimti ,kaip savus .
Manęs kito žmogaus , taip tariami vidiniai teršalai , jo intelektas , jo nuomonė , visai nežeidžia , atvirkščiai , aš noriu suprasti tokį žmogų , kodėl jis negali suprasti manęs . Ar jam baisu mano žodžių klausytis ? Manau , kad ne . Tokiam atsainiam pašnekovui aš matomai esu visai ne baimės objektas , bet tiesiog neidomus žmogus , nes mano kalba jo proto yra neperprasta ir nesuprasta .
Todėl manau , kad mūsų dialogų nesutarimo ir nesusikalbėjimo priežastis visai ne baimė . Tai yra instinktyvus atsiribojimas nuo nepageidaujamos temos , visa savo proto turima šviesa , štai ir viskas . Kiek mano oponentas turi savo intelekto šviesos , kiek jis yra pasikrovęs dvasine šviesa , tiek jis tegali ir priimti ar suprasti mano žodžių . Ar jam kažko baisu ? Tikrai ne . Žmogus negali manęs suprasti taip , kaip aš suprantu savo žodžius , savo žodžio dvasinę mintį .
Susikalbėjimas yra didis žmonių bendravimo menas . Mes žmonės , mes žmonija , mokomės susikalbėti tūkstančius metų . Mokomės , mokomės , o kai pradedame kalbėtis , nesusikalbame . O kodėl nesusikalbame ?
O todėl , kad norime , kad mane užgirstų . Aš noriu , kad mane užgirstų ir išklausytų . Kitas , taip pat nori , kad aš jo klausyčiausi .
Tai kur kompromisas ?
Kompromisas išmintyje . Išminčius visada išklausys ką aš jam sakau ir nueis tolyn nieko nepasakęs . Štai kur yra išminties kompromisas . Išklausyk kitaip kalbantį ir nieko nesakyk .
emilispetras
2014-04-04 15:28:06
Dar apie NEsirgti. Kiek zinau, is psichologijos, tai musu pasamone nepagauna "ne" reiksmes. Tad suvokiama atvirksiai, be ne-. Tiek
Simas
2014-03-12 13:50:58
Rita,man rodos nesupratai mano klausima. Rasai,jog mes kuriame mintis, taciau is praktikos sakai ar perskaicius kazka? Ar esi pastebejusi,jog mintis galvoje atsiranda savaime?
Simas
2014-03-12 13:45:33
Mielas Simai,vaikysteje daug laiko praleido viena su savo mintimis ir as ju prikurdavau labai daug, net turejau susikurusi dvi drauges ir su jomis as kalbedavau, manau, garsiai. Stebek vaikus, jie dazniausiai zaidzia ir kalbasi su savo zaislais. Nors tekste ir parasiau, kad ‘pasakiau sau mintyse’, bet galejo buti, kad as kalbejau ir garsiai. Tai neturi jokios reiksmes, nes istartos ar neistartos mintys garsiai turi toki pati poveiki aplinkai. Viename is TEVO mokymu yra sakoma, ‘net ir jusu neuzbaigta mintis yra man zinoma’. Tu pats Simai, gali nezinoti dar tiksliai kaip uzbaigsi minti, o Rojaus Trejybe zino ta minti ir kaip tu uzbaigtum ja. Ji mums padaovanoja Asmenybes dovana, KURIA gauti mums nereikia jokiu pastangu. Kiek veliau mes gauname Minties Derintoja, kai padarome pirma nesavanaudiska darba. Dar mus veikia Tiesos Dvasia.
Rojaus Trejybe mus veikia impulsais ir jie yra labai subtilus, tylus, neryskus. Mano tada dar vaikiska samone buvo labai svari ir tyra, kaip ir visu vaiku. Rasydama apie savo zaidima ir tai, kad man visada buvo salta nepaminejau ir kito fakto, kuris buvo tai, kad as buvau labai nepatenkinta tuo, kad man salta ir daug mastydavau apie tai kam as GIMIAU. Labai norejau suzinoti is kur as cia atsiradau ir norejau buti tik ten kur silta. Mano seima nuo lopsio mane mokino automatiniu maldu ir namuose buvo kalbama apie Dieva ir Apvaizda pastoviai. Jei siena suveze Apvaizda, jei kas pasiseke gerai Apvaizda. Apvaizda mums dare viska. As norejau zinoti kas yra Apvaizda? As be perstojo kuriau savo mintyse ir labai pykau ant Dievo, kad man visada salta. Va turbut del to man ir perdave toki supratima, kad as nesu TAS KUNAS, kad gauciau didesni suvokima. Bet mano vaikiskas protas nesugebejo suvesti kazka daugiau, kad dvasiai niekada nebuna salta, kad tas kunas yra labai laikinas, kaip fotoaparato blykste, bet as vis dar cia ir man dar vis salta, nors detoksikavus kuna man dabar ne taip slata. Dar silumos duoda gyva komunija su Rojaus Trejybe. Dar galima daryti kvepavimo sulaikymo pratimus, kas taip pat susildo rankas ir kojas pagal Buteiko metoda.
Mokyme apie stichiniu nelaimiu tramdyma savo minciu pagalba yra pasakyta “Taip, jūsų mintys yra jūsų pačių nukreipiamų energetinių virpesių – atitinkamo dažnio virpesių – milžiniška iškrova. Jūs šita savo energetinių virpesių iškrova GALITE VEIKTI ENERGIJĄ, ESANČIĄ JŪSŲ APLINKOJE.” Taip , kad musu mintys kuria musu ateiti. Ir drasiai galiu pasakyti, kad visa ka savo gyvenime sukuriau tikrai suskuriau savo minciu pagalba. Ir tai ko NENOREJAU, kad ivyktu taip pat ivyko. Kodel? Todel kad MEILE nezino zodzio NE. Jei tu perilgai ir per daug galvosi, kad nenori susirgti gali buti, kad ir susirgsi. Nes tavo mintys vis suksis apie nenora sirgti, bet juk Meile nezino NEsirgti ir taip pagal priezasties-veiksmo-pasekmes desni ivyks ko nenorejai, bet koncentravai savo mintys pastoviai.Ir tavo NE nebus isgirstas, bus tik SIRGTI. Mintys yra viskas, todel mes urantai ir garbiname Rojaus Trejybe, kad vis labiau panasetume i JA. Kad ismoktume gyventi ir veikti tuo buvimo momentu, kad pakeltume savo samones energetinius virpesius i aukstesni lygi. Nors Minties energija yra neatrasta, bet istikruju ji buvo atrasta ir tie kurie zinojo slepe tai. Nes taip nebebus aviu ir vergu, kokia dabar yra visa zmonija, nesanti plena ir turtus tik saujeliai zmoniu.
Ar as galejau stebeti savo minti, kuria sukuriau? As galejau stebeti tik tos minties pasekme, mano pirstas visada judedavo. Juk kai lipi is lovos ryte negalvoji kaip duosi komanda savo kunui, o paskui kunas, kaip tingus suo, gal pajudes, o gal ir nepajudes. Arba pajudes kaip panores, gal po valandos ar greiciau.
Mes esame Rojaus Trejybes Tvarinys ir JI pasirupino, kaip sita ASMENYBE prades egzistuoti Kurinijoje ir kokiu pavidalu ir koks jos POTENCIALAS.
Linkiu tau svariu ir kurianciu geri VISUMAI Minciu, ne tik sau. Vezine lastele irgi kuria, nes dauginasi, gali pasakyti tulas, bet paskmes yra griaunacios. Reiskia tai yra griovimas.
“” Bet jums šiandien Algimantas sakė – NEPALIKITE gyvojo kelio, nes turi BŪTI PRADINIS TAŠKAS. Apleidus jums šitą tašką, nusikels į ateitį evoliucinės šviesos skleidimasis tuo nuostabiu grožį ir pasigėrėjimą teikiančio žiedo vaizdiniu šitoje planetoje tarp kitų Mano vaikų, kurie ŽADINS IR TUOS MANO VAIKUS, TIESIOGIAI KILUSIUS IŠ MANĘS, atvykti į šitą nuostabią planetą ir pamatyti tą sodą, kuris po daugybės kartų bus ŽYDINTIS šitame pasaulyje, ir jame bus toji PIRMINĖ taško užfiksuota akimirka – iš ČIA prasidėjo to žiedo skleidimasis, pasklidęs po visą žmoniją, kaip Naujojo Visatos amžiaus ištakos, ir pradinė akimirka, garbinant Visuminę Asmenybę – AŠ ESU.””( Visuotinio Tėvo atsakymas-mokymas - ar aukšto rango dvasios garbina AŠ ESU).
Rita
2014-03-12 13:33:43
Rita, noriu paklausti, ar tu nepastebejai, kad mes minciu nekuriame? Rasai,jog mintyse liepei pirstui pajudete ir jis pajudejo. Ar ta mintys pati atsirado o tu ja tik galejai stebeti, ar pati sukurei ja?
Simas
2014-03-11 13:44:56
Taip , potencialiai , pagal Urantijos knygos apreiškimą , kiekvienas žmogus yra , tolymos perspektyvos Dvasia . Tačiau tai yra tiek pat realu kaip , kad kviečio grūdas , grūdų saugykloje , potencialiai yra javas .
Potencialiai , tai grūdas yra javas , tačiau iki to , dar yra daug etapų ir sąlygų , kad šitas grūdas taptų javu . Dar grūdą gali suėsti pelė , dar grūdą gali sumalti ir suvalgyti gyvuliai , žmonės , paukščiai , o ir pasėtas grūdas gali nesudygti , dėl nepalankių oro sąlygų jis gali ir numirti , taip ir netapęs javu .
Štai jums ir potencija .
Žmogus , taip pat yra tik Dvasinė potencija . Todėl mielieji , užauginkite savyje bent jau nemirtingą Sielą , per savo proto sintezę su Dangiškojo Tėvo Aš Esu - Dvasią , kurios fragmentą turite savyje . Užauginkime savyje nemirtingąją Sielą ir puoselėkite viltį , kad jūs būsite trečiąją dieną prikelti . Taip užauginsite bent jau embrioną , savo dvasinės asmenybės . Tačiau šiandiena , žmogus tik potencialiai yra dvasia , tik potencialiai yra DVASINĖ ASMENYBĖ .
O žmogus , kaip Siela , jau ir šiandieną , pas kiekvieną žmogų , turi savo energetinį kūną , kaip planetinių , kosminių ir dvasinių energijų visumą , kuri cirkuliuoja tarp regimosios kūno materijos lastelių , kaip Siela .
Žmogus visame kūne ir visu savo kūnu yra Siela . Tačiau , pas daugelį ši siela dar nėra prisotinta dvasinio potencialo taip , kad galėtų ignoruoti savo kūno planetinius egzistencialiuosius poreikius ir jau galėtų maitintis kosmine , universaliąja , visuotine energija , todėl daugelio žmonių siela yra tiesiog pilna tik gamtinio potencialo , planetinio potencialo ir šokinėja , kaip tas ožiukas pievoje , tarp margaspalvių gėlių . Šios sielos džiaugiasi savo fiziniu gyvenimu ir tiek , jos savyje dar neaugina dvasinio potencialo .
Kai žmogaus protas pagaliau yra pažadinamas iš dvasinio abejingumo ir pagaliau supranta , kad jis turi vystyti troškimą , eiti į ryšį su Dievo Dvasia , minčių Derintojų , su dangiškojo TĖVO AŠ ESU , tada žmogaus siela pradeda augti ir aktualizuotis , kaip potenciali sielos - dvasios užuomazga , kaip potenciali savo dvasinės asmenybės užuomazga , kuri vėliau , prie palankių ir sveikų savo proto funkcijų , vis labiau ir labiau subręs . į tikrai sveiką ir potencialiai dvasingą SIELĄ .
Norime mes to ar nenorime , tačiau žmogus aktualiai nėra DVASIA .
ŽMONĖS GELBĖKITE SAVO SIELAS !!!
Tarp kitko . AŠ ESU - tai Dievo Tėvo vardas , kurį užgirdo pranašas Mozė , kai savo regėjimo metu , paklausė DIEVO vardo .
Jam buvo atsakyta . AŠ ESU TAS , KAS ESU . Vėliau šiuo dievišku postulatu buvo filosofuojama daug šimtmečių ir kiekvienas pranašas ar filosifas rasdavo savo argumentų išplėsti ir aiškinti šių žodžių prasmę .
Dangaus dvasios , rašydamos Urantijos Knygą , taip pat neatsispyrė pagundai pafilosofuoti , nors ir prisipažysta , kad net dangaus dvasios negali pilnai suprasti šių žodžių . Tačiau matote , Mozė tai suprato ir vėliau visa tai ir hebrajams ir žydams pavirto į JAHVĘ , kaip hebrajiškos abėcėlės raidžių kombinacija , nurodanti Dievo vardą .
emilispetras
2014-03-09 21:33:01
Vaikysteje esu patyrusi labai idomu patyrima. Kadangi i darzeli niekada nevaiksciojau, o augau pas senelius kaime tai visas laikas buvo mano. Galejau miegoti kada norejau ir kiek norejau, lygiai taip kaip ir zaisti. Tai laika turedavau praleisti kazkaip pati. Tai tada svajodavau ir labai atidziai sekdavau suaugusius ir visada spresdavau kas man patinka, o kas ne. Senelis mane mokino skaityti, rasyti ir skaiciuoti. Viskas sekesi puikiai ir man labai patiko. Labai norejau eiti mokykla.
Viena diena atisnesusi nuo auksto mamos sena matematikos sasiuvini ‘sildziau’ raideles. Sildyti raideles reiske deti taskucius apie skaicius, kurie jau yra parasyti, bet dar pilna tusciu langeliu, tai tie langeliai ir turejo buti sutaskuoti, kad skaiciai nesusaltu. Vienas taskas i viena langeli. Man visada buvo salta. Kai man nusibodo taskuoti as atsisedusi pradejau svajoti ir pajauciau tokia jausma arba busena, kad as NESU tas kunas. Kaip dabar, taip ir tada as pradejau gincytis. Ir nusprendziau irodyti, kad as esu TAS kunas. Tai tai minciai kuri man atejo, bet tada maniau kad sau, pasakiau ir pazadejau irodyti, kad as esu TAS kunas. Nors mintis buvo tokia ryski, kad TU NESI TAS KUNAS. Tai tada labai daug galvojau ir nusprendziau, kad as jo-kuno negaliu palikti, jis eina visur su manimi, tai reiskia as esu tas kunas ir kaip patvirtinima pradejau daryti eksperimenta. Mintyse sau pasakiau, jei as NESU tas kunas, tai kai panoresiu pajudinti pirsta maziuka, jis turi nejudeti. Jei pirstas palei mano komanda pajudes, reiskia as esu TAS KUNAS. Sulaikusi kvepavima pasakiau, mazas pirste pajudek; ir jis pajudejo. Tai as esu tas kunas, nusprendziau. Nors man is kazkur kazkas tikino, kad as nesu tas kunas. Ta ekperimenta dariau daug kartu ir pirstelis visada paklusdavo man. Ekperimentas mane nuvyle, nes as ‘issiaiskinau’ kad esu tas kunas.
O isivaizduokit, kad as nubegu pas savo seneli ir sakau: seneli, seneli as ka tik pajauciau, kad nesu TAS KUNAS ir man senelis butu pradejes aiskinti, kad taip anukele, TU NESI TAS KUNAS, TU ESI DVASIA. Taip nebuvo, nebuvo ir mano noro net paklausti kieno nors arba pasidalyti sita patirtimi, arba suabejoti savo pacios eksperimentu. Koks zmogus siandien butu is manes, jei buciau augusi Urantijos Knygos dvasioje? Jei man nuo pacios vaikystes butu diegta MYLINCIO TEVO samprata, o ne to maziuko, neveiklaus, sedincio smutkeleje ir vis liepiancio kenteti?
Siandien as turiu mokyti savo zemiska mama, kad ji atsitiestu is katalikisko melo, is kalciu ispazinimo ir klupciavimo, uz Jezaus kuno valgyma simbolio pavidalu ir graudziu, skausmo pilnu giesmiu giedojima, kurios simtu procentu prisideda prie dvasines tamsos ir sumaisties zemeje.
Vieno pokalbio metu ji man prasitare, kad noretu skaityti Urantijos Knyga.
Rita
2014-03-04 21:44:08
Algimantai, kai skaitau tavo mokymus, tai tokią meilę ir šilumą jaučiu, ir tarsi sutrumpintas filmas prabėga akyse visas ankstesnis gyvenimas ir to gyvenimo akimirkos, kaip jis buvo gyventas iki šių mokymų ir šio gyvojo kelio atradimo. Tarsi matai kokie buvo žemi motyvai netik asmeniškai mano, bet ir žemiškųjų tėvų motyvai, jie buvo per menki, kad šeimoje augtų pilnavertė asmenybė.
Ir visgi, manęs neapleidžia tokia galbūt per drąsi mintis, kad palaimintas yra tas, kuris atrado tavuosius mokymus ir juos taiko praktiškai savo gyvenime, o tiksliau žmogus tampa palaipsniui palaimintas vidine būsena, kada išdrįsta žengti per tuos tamsos stereotipus savyje, tamsos sampratas, išdrįsta perlipti per savo puikybę ir ego, kad atsiskleistų jo dieviškasis ego ir augtų tikruoju Aš. Ir vis labiau jaučiu tavosios misijos tikrumą ir svarbumą žmonijai, o žmonija susideda iš atskirų individų, nes būtent individui reikalingi šie mokymai ir šis nuostabus kelias, kuris yra tas žmogų laisvinantis ir jo dvasią taurinantis kelias.
Ir ištikrųjų taip ir yra, kaip tu rašai, nes kai asmenybė susitapatina su savąją įgyta profesija, tai žmogaus egoizmas labai išauga, o jo nuoširdumas nyksta, kai tuo tarpu reikalinga, kad pati žmogaus asmenybė tik pasireikštų per pasirinktą specialybę, bet jos nesudievintų. Pastaruoju metu bendrauju su individais, kurių tikrai negalima dar vadinti žmonėmis, tiesiog jauti, kad jis dar nėra žmogus, nes tai parodo žmogaus pats bendravimas, nes per bendravimą ir jo būseną, atsiskleidžia to žmogaus tikrieji motyvai. Ir kada jau norisi to brandesnio ir nuoširdesnio bendravimo su žmonėmis, nes būtent to ir sieki, tačiau kada iš jų jauti tik jų pasąmonės tamsos prasiveržimą, kada žmogus praranda savikontrolę, o savikontrolės praradimas yra žmogaus asmenybės vientisumo ir brandumo stoka meilės apimtyje, asmenybės ryšio su Kūrėju silpnumas. Jau nuo pat mažumės šeimose yra gesinama to mažo vaiko, kuris jau yra asmenybė, asmenybės atsiskleidimas ir tos asmenybės pasireiškimas, nes dažnai yra sakoma, kad motinai labai sunku į sūnų žiūrėti ne į kaip mažą vaiką, o kaip į suaugusį žmogų, turintį nuostabų asmenybės potencialą. Ir vien tik tokia nuolatinė žemiškųjų tėvų “mažo vaiko” nuostata į žemiškąjį sūnų parodo, kad juose nėra Kūrėjo žvilgsnio ir Kūrėjo meilės į savo žemiškąjį sūnų, kada žmogus jau pats gali turėti vaikų, bet vistiek jis dažnai laikomas “mažu vaiku”. Ir būtent, kada tu pasakai artimiesiems, kad tu manęs nemyli, tai nesupranta, kas yra sakoma, o yra sakoma tai, kad nemylima Kūrėjo meilės šviesa ir nežiūrima Kūrėjo žvilgsniu į savo žemiškąjį sūnų, tai reiškia nepaskleidžiami tie meilės virpesiai, kurių taip trokšta kiekviena, be išimties, asmenybė. Ir nuo pat mažumės žmogus auga kreivomis sampratomis, kurias perima būtent iš artimųjų, o dažniausiai iš tėvų.
Ir vis labiau jaučiu, kad per tavuosius mokymus žmogus realiai gali pažinti ir patį Jėzų iš vidaus ir pažinti tą dvasią ir tas sampratas, kurias Jis siekė įdiegti tarp žmonių, kad viešpatautų dvasinė brolystė, viešpatautų Tėvo meilė žmonių širdyse, ir einant šiuo keliu galima patirti, kas ta “dangaus karalystė”, kurią Jėzus skleidė, pavadinimą pritaikęs prie to laikmečio sampratų. Ir visdėlto, dabar jau galiu suvokti, Jėzaus pasakymus, kaip sunku žmogui bus pralįsti per tą adatos skylutę, o tai padaryti lengviau bus kupranugariui, nes žmogus taip išaugina savyje visą tamsos raizgalyną ir pelkę, dvasinę tamsą ir taršą, kad jam per daug sunku atsisakyti to, ką jis galbūt kaupė ir augino savyje per visą gyvenimą. O šis pasaulis siūlo labai daug visko, tačiau įtikėjimo durys yra tokios siauros, kad reikalingos netik asmenybės mąstysenos keitimas, bet ir tamsaus gyvenimo atsisakymas, keičiant jį nauju vandeniu. O to vandens žmogus turi labai norėti, kad galėtų jo atsigerti. Pradžioje tik mažais lašais, o vėliau vis platėjančia srove.
Mantas
2014-03-03 20:58:11
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]