Forumas: temos peržiūra
Žmogus kaip Kūrinijos ląstelė
(remiantis Urantijos Knyga ir asmeniniu patyrimu)
Žmogus yra Kūrinijos ląstelė - dvasinės kūrinijos šeimos narys. Ne tik žmogus, kaip individas, yra visumos dalis, bet ir kiekvienas Visatos segmentas, toks kaip mūsų vietinė visata, kuri yra Mykolo Kūrėjo rankų darbas, yra visumos vienetas. O vietinę visatą sudaro vienas šimtas žvaigždynų, kur kiekvienas žvaigždynas turi po vieną šimtą apgyvendintų pasaulių sistemų, ir kiekvienoje sistemoje yra vienas tūkstantis apgyvendintų sferų. Studijuojant Urantijos Knygą galima pradėti apčiuopti kokiame milžiniškame ir nuostabiame plane dalyvauja mažytė šio plano dalelė – ŽMOGUS. „Mes visi esame milžiniško plano, gigantiško sumanymo dalis, ir būtent dėl šitos užduoties milžiniško masto jo didelės dalies neįmanoma matyti bet kuriuo konkrečiu metu arba per kieno nors gyvenimo laikotarpį“, Urantijos Knyga (364-04-02).
„Per visą visatą į kiekvieną vienetą žiūrima kaip į visumos dalį“, Urantijos Knyga (52-01-01). Net ir žemiškosios šeimos, kurią sudaro atskiri jos nariai, DARNA priklausys nuo kiekvieno atskiro jos nario, ir taip pat nuo kiekvieno jos nario priklausys tarpusavio santykiai ir tarpusavio bendradarbiavimas.
„Dievo Tėvystė ir žmogaus brolystė pateikia dalies ir visumos paradoksą asmenybės lygyje“, Urantijos Knyga (138-04-01). Ir tai ištikrųjų paradoksas, nes kaip tokiame mažame tvarinyje kaip žmogus, žvelgiant žmogaus protui sunkiai suvokiamu Kūrinijos masteliu, gali būti pati Kūrėjo išraiška asmenybės lygyje. Pavyzdžiui, vieną iš supervisatų, kurių viso yra septynios, sudaro 1.000.000.000.000 pasaulių. Tokie skaičiai žmogui panašūs į begalybę, nors pati Kūrinija yra baigtinė, bet nuolat besiplečianti į išorę. Pats Galingasis Žinianešys perteikia žmogaus proto suvokimo ribotas galimybes – „Atvirai kalbant, ribiniam laiko protui amžinybė yra nesuvokiama“ (365-03-01). Nežiūrint į tai, žmogus vistiek siekia praplėsti savo suvokimo ribų diapazoną.
Žmogaus asmenybė turi ĮGIMTĄ tiek energijos, tiek proto, tiek dvasios energijos TIKROVĖS atpažinimą iš vidaus, tikrovės suvokimą dvasiniu protu ir užtvirtinimą patyrimu, nes visų Kūrinijos tvarinių, tame tarpe ir žmogaus, dvasinė trauka yra į Rojaus Trejybę – AŠ ESU. „Asmenis tvarinys, apdovanotas kosminiu protu, kuriame gyvena Minties Derintojas, turi įgimtą energijos tikrovės, proto tikrovės, ir dvasios tikrovės atpažinimą - suvokimą“, Urantijos Knyga 195-05-01. Kada žmogus šviesėja pasąmonėje ir sąmonės lygiu, tai jis vis labiau gali atpažinti tiek dvasinių teršalų tamsą savyje arba paskleistą iš aplinkos, tiek gali jausti aukšto dažnio-meilės energetinius virpesius ir juos atskirti.
Žinome, kad Kūrėjas myli savo tvarinius, tame tarpe ir žmogų, tačiau nebūtinai tvarinyje –dalyje- vyrauja Kūrėjo valia. „Dievo valia nebūtinai vyrauja dalyje - bet kokios asmenybės širdyje - bet jo valia iš tikrųjų valdo visumą, visatų visatą“,(137-02-01). Žmogus dažnai dėl kokio nors įvykio sako - „tokia buvo Dievo valia“, arba sako - „Dievas su juo“, tačiau konkretus įvykis, pavyzdžiui savižudybė, arba didelė gamtos katastrofa, tokie kaip cunamiai, kur žūsta daug gyvybių, niekada nebus Kūrėjo valios pasireiškimas, niekada nebus tokia Kūrėjo valia ten, kur pasireiškia savigriova, karai, griovimo galia ir naikinimas. Kaip ir žmogaus asmenyje nebūtinai vyraus Kūrėjo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU valia, nors žmogus gali būti atviro būdo ir gali gražiai ir daug kalbėti, bet jo gyvenimo būdas ir kryptis, ir taip pat jo asmeninė valia gali būti einanti į savigriovą ateityje, kaip pasekmė. Bet nepaisant žmogaus, kaip dalies, atsiskyrimo nuo Kūrėjo Visuminio Plano ir netgi Jo egzistencialumo paneigimo, vistiek tikrovė nuo to nesikeičia, o visuma, ir visatos yra nuostabiai ir toliau kontroliuojamos ir valdomos. Tačiau nukenčia tik pati toji dalis, kuri ir atsiskiria nuo Visumos ir jos Šaltinio. Verta prisiminti, kad klysta net ir tokios dvasinės asmenybės kaip Liuciferis, kuris buvo vietinės visatos Sūnus ir buvo 607 apgyvendintų pasaulių didžios sistemos vyriausias tvarkytojas. Nežiūrint į tai, kad tai buvo nuostabi asmenybė, tačiau jo sukeltas maištas prieš Visuotinį Tėvą sukėlė daug pakitimų mūsų apgyvendintų pasaulių sistemoje ir mūsų Urantijos planetoje. „Didelė, labai didelė, dalis to suvokimo, kurį patiria Urantijos mirtingieji, kad suprastų Dievą, yra dėl Liuciferio maišto ir Kaligastijos išdavystės toli siekiančių pasekmių“, Urantijos Knyga (58-01-01).
„Dalies išlikimas priklauso nuo bendradarbiavimo su visumos planu ir tikslu, nuo nuoširdaus troškimo ir tobulo noro vykdyti Tėvo dieviškąją valią“, Urantijos Knyga (52-01-01). Dabartinė žmonija nėra ta visuma, prie kurios žmogus, kaip individas, turėtų derintis, kadangi žmogaus sukurtos institucijos, mokesčių inspekcijos, visa sukurta žmogaus sistema alina jį tiek iš išorės, tiek ir iš vidaus. Vientik paimta paskola iš banko arba mokečiai yra našta ir įtampa žmogaus pasąmonėje – nekuria šviesos. Bet kurios įmonės vadovas mėnesio gale patiria didelį stresą dėl atlyginimų, dėl įvairių patikrinimų, o tai sukuria sunkią dvasinę terpę žmonių tarpusavio santykiuose. Todėl žmogus, kaip individas, neturi derintis prie žmonijos gyvenimo būdo ir ritmo, neturi gyventi dabartine žmonijos samprata, kada pelnas jiems yra pats didžiausias motyvas, kada yra vientik egozistiniai siekiai sau, kada žmogus nesugeba mylėti pats savęs. O mylėti save, tai nėra tenkinti įvairias aistras ar užgaidas, nes meilė sau turi reikalo su sąmonės šviesa, kuri pasklinda iš Kūrėjo. Negali žmogus mylėti savęs, jeigu jis nėra gyvame Kūrėjuje, kuris teikia žmogui dvasinį kvėpavimą ir pačią meilę, kuri kartu yra ir gyvybinė energija. Vis labiau pastebiu, nes anksčiau nepastebėdavau, kaip žmogus nemyli tiek savęs, tiek kito žmogaus. Pavyzdžiui, žmogus stato namą, ir kada baigia statybas, jis jau nieko nebenori, jam jau nieko nebereikia, nes nualintas žmogaus vidus, išeikvota energija per pyktį, agresiją ir baimę, o energiją reikia nuolatos atstatyti per dvasinę komuniją su Rojaus Trejybe – AŠ ESU, ir jeigu ji nėra atstatoma, tai prasideda tokios ligos, kur nei medicina, nei daktarai paaiškinti ir gydyti negali ir nemoka. Žmogus nemoka laiminti kito, mylėti kito, nes jeigu jis nusprendžia samdyti kažkurios srities specialistą už pinigus, tai galvoja, kad gali paminti jo orumą, žeminti jį, ir todėl nukenčia visa eilė žmonių, o tai yra virpesiai paskleisti į aplinką ir nusodinti į žmogaus pasąmonę, o žemo dažnio virpesiai pasąmonėje išlieka ir bujoja žmoguje iki to meto, kol nėra apvaloma dvasine šviesa iš vidaus. Laiminimas - tai vidinė meilės būsenos išraiška į kitą žmogų.
Bet žmogus būtinai TURI remtis į Visumos plano Šaltinį, tapti bendra kuriančiąja Kūrinijos ląstele, papildančia visumą savuoju pasireiškimu, bendrystėje su Kūrėjo Asmeniu ir Jo vedimu iš vidaus. Ir todėl pats žmogus dar prieš tai turi pažinti Visumos planą, kas gi tai yra, iš ko tai susideda ir kokia bendra, ne žmonijos, bet Visuminės dvasinės Kūrinijos šeimos, tėkmės KRYPTIS. O žmogus, kaip visumos mažytė dalelė, bet savo sprendimu turinti didžiulę galią, gali pasirinkti savąją vidinę tėkmės kryptį tiktai pats asmeniškai, nes turi laisvą valią ir SPRENDIMO GALIĄ. O sprendimas dar turi būti įgyvendinamas praktikoje. O tai yra pats svarbiausias žmogaus gyvenimo aspektas, nes nuo to priklauso jo visos tiek dvasinės galimybės, tiek darbingumo galimybės, tiek kūrybingumo galimybės-sveikata. Svarbu yra tai, kad jeigu žmogus siekia gyvosios dvasinės jungties su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, tai jis savaime palaipsniui tampa doru žmogumi, ir jam nereikalingi specialūs etikos, estetikos seminarai, arba tokie seminarai, kaip prisivilioti gyvenimo sėkmę arba seminarai, kaip tapti geru vadovu, nes tai BERGŽDŽIAS reikalas, neturintis nieko bendro su dvasine tikrove žmogaus viduje, neturintis nieko bendro su sielos kosmosu, kada reikalinga įtikėjimo galia ir reikalingas Kūrėjo dvasinis spaudimo iš vidaus patyrimas ir pasitikėjimas tuo patyrimu. Arba tokios knygos, kaip „pozityvaus mąstymo galia“ arba „kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“ yra TUŠČIAS reikalas, nes svarbiausia yra tai, kiek žmogus yra ŠVARUS ir vientisas dvasioje, sąmonėje ir pasąmonėje, koks yra jo dvasinys turinys, o taip pat ar jis turi dvasios augimą tikrovės lygiu gyvenimo tėkmėje. O dvasinė švara, kada reikalinga traukti rąstus iš savosios akies, įgyjama tiktai iš vidaus ir tik tuomet, kada žmogus įsileidžia gyvybės vandenį į save, kuris yra apvalantis ir nuolat atnaujinantis tas gyvybines galias tiek visatose, tiek ir paties žmogaus viduje. O kad itekėtų į žmogų gyvasis vanduo ir atgaivintų jo gyvybinius resursus jau reikalingas PATIES žmogaus atsivėrimas maldoje ir dvasinės komunijos patyrimas. Bet žmogui labai sunku yra prieiti prie tokios minties ir suvokti, kad jis PATS gali sau padėti, tik jam reikalinga konkretūs įrankiai, kryptis ir tikrovės atskleidimas, kaip jis gali sau padėti.
„Visata nėra prisukta kaip laikrodis, kad eitų šitiek ilgai, o po to nustotų veikusi; viskas yra NUOLAT atnaujinama“, Urantijos Knyga, (55-04-06). Todėl žmogus pirmiausiai turi gyventi jungtyje su Kūrėju, tuomet jis nepatirs energijos stokos tokiu lygiu, kad imtų sirgti, bet jame bus NUOLAT atnaujinama gyvybinė energija, priklausomai nuo jo gyvosios jungties, į energijos Šaltinį, gylio. „Tėvas nenutrūkstamai spinduliuoja energiją, šviesą, ir gyvybę“, Urantijos Knyga (55-04-07). Kaip gi čia yra, kad gyvybė nuolat spinduliuojama, o žmogus serga, ligoninės pastoviai perpildytos, žmogus gydomas, o giluminė problema neišsprendžiama. Jeigu žmogus bent sustotų pamąstyti, jeigu jis neskubėtų atstumti netgi jam duodamos šviesos, ir jeigu jis tikrai norėtų atrasti ir suprasti kas gi yra Tiesa, tai jis būtinai būtų atvestas prie Šaltinio vandens. Pats noras gyventi šviesoje jau yra vertybė, tik žmogus gali nežinoti konkrečių dvasinių tikrovės dalykų ir taip pat gali stokoti patyrimo dvasioje, todėl jam sakomi žodžiai gali skambėti nerealiai. Nežiūrint į tai, yra parašyta - „Laimė kyla iš tiesos suvokimo, nes tiesą galima įkūnyti, ja galima gyventi“, Urantijos Knyga (42-07-02), o eiti link tiesos suvokimo tai nėra paprasti dalykai, nėra didesnio dvasingumo nei Tiesa. Taip pat skaitome, kad Tiesą, galima įkūnyti savyje, paties žmogaus viduje, ji tampa KŪNU ir ja GALIMA gyventi.
Ypač svarbūs Jėzaus žodžiai, kada Jis sakė - „šaka nudžius, jeigu ji bus atskirta nuo vynmedžio“, bet jis kalbėjo dvasine prasme, šaka - žmogus kaip dvasinė asmenybė, jeigu ji vidumi-dvasioje atsiskirs nuo vynmedžio – gyvojo Kūrėjo ir Jo gyvojo vandens tėkmės, tai žmogus nudžius, jis nebus pamaitinamas gyvybės vandeniu, todėl turės skaudžias pasekmes. Tačiau Jėzus taip pat sakė - „Kiekvieną šaką, kuri duoda vaisių, Tėvas nuvalys tam, kad ji galėtų duoti daugiau vaisių“, Urantijos Knyga, (1945-04-06). Tai yra nuostabus teiginys žmogui, nes jeigu jis dvasioje duos vaisius savuoju gyvenimu, tai jį - žmogų, dar daugiau apvalys iš vidaus, kad jis beperstojo vestų tuos vaisius, jais gyventų, jais dalintųsi ir jais mėgautųsi pats. Tačiau reikalinga dar ir ŽINIOS, kas gi tie dvasiniai vaisiai, kuriuos žmogus turi vesti. Vienam, didelis pelnas bus dvasiniai vaisiai, kitam pastatytas namas bus jo vaisiai, trečiam tai bus galbūt sporto pasiekimai, ketvirtam darbo suradimas bus jo vaisiai, tačiau tikrieji vidiniai dvasiniai vaisiai noksta labai lėtai, nes pradžioje reikalinga, kad būtų šaknys geroje dirvoje, tuomet kad augtų kamienas, tada šakos, ir tik tada vaisiai. Ir visa tai turi maitinti Kūrėjo gyvybės vanduo, nuolat ir nuolat vienoje jungtyje su GYVUOJU kamienu, juk nelaistomas netvirtas medis greitai nudžiūsta. O žmogaus dvasinis kamienas auga subtiliu, nematomu ūgiu, jis tvirtėja tiek, kiek susivienija su Vynmedžiu. Dvasios vaisiai žmoguje pasireiškia per savęs įvaldymą, savikontrolę, emocijų suvaldymą dvasiniu protu, gyvulinio proto įvaldymą sąmonės šviesa, kada žmogaus asmenybės charakterį suvienija Kūrėjo meilės šviesa ir apšviečia išmintis bei įžvalga. Emocijos nėra meilė. Taip pat žmogaus atviras būdas, nereiškia jo išmintingumo ir giluminio atsivėrimo dvasioje būsenos su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Arba pavyzdžiui, ateina žmogus, jis tau kalbėti gali valandą, gali pusę dienos, jis suks ir suks tą patį per tą patį, bet jis nei vieno tavo žodžio neklausys ir neišgirs, nes jam svarbu tik tai, ką jis pasakys, o negebėjimas išklausyti kito yra meilės ir kantrybės stoka žmoguje, pasireiškianti per puikybę ir gyvulinio proto baimę. Tačiau Jėzus pasakė dar daugiau – „Iš esmės toji šaka egzistuoja tiktai tam, kad vestų vynuoges, duotų vynuogių derlių, ir negali daryti nieko kito“. Čia juk sakoma, kad jeigu iš žmogaus ir per žmogų nepasireiškia joks darbas su meile, joks gėrio kūrimas visumai, jokia kūryba, jokie aukštesni motyvai ir vertybės, nes būtent jis NEGALI DARYTI NIEKO KITO, tai tokia šaka yra mirusi ir nebus jokių vaisių, nes gyvybė naudojama ne tai paskirčiai, o šaknys netinkamoje dirvoje.
Žmogus, dvasinės kūrinijos šeimos prasme, nėra paliktas vienas, nes yra angelai serafimai, skirti žmogų saugoti, taip pat, po Mykolo savęs padovanojimo, yra išlieta Tiesos Dvasia į kiekvieną mirtingojo protą, taip pat yra visa persmelkianti Šventoji Dvasia, kuri nėra Asmuo, bet žmogus tikrai TAMPA vienišas dvasioje, kuomet vidumi atsiskiria nuo Rojaus Trejybės-AŠ ESU, tuomet sąmonės lygyje jis atitrūksta nuo dvasinės tikrovės ir realybės. Ir kada žmogus gyvena tamsoje, tai angelai sargai netenka darbo, nes nebelieka ką saugoti. Pats žmogus saugo jam vertingus daiktus, papuošalus, juos prižiūri, ir angelai sargai saugo Kūrinijos prasme vertingą tvarinį, pagal tvarinio vidinius motyvus šviesos labui. O dvasinę tamsą žmogus į save įsileidžia per klaidingus sprendimus ir jų įgyvendinimą, tokiu būdu užteršdamas savo pasąmonę tamsa, kuri yra žemo dažnio virpesiai, o virpesiai turi dvasinį svorį. Pavyzdžiui, žmogžudžio pasąmonė ir sąmonė tampa užteršta po pirmojo nužudymo, o vėliau tą patį veiksmą jis gali pakartoti pačiam jau net nesugebant paaiškinti, kodėl jis tai padarė, nes žmogus yra paskendęs žemo dažnio virpesių pelkėje, todėl jį valdo pasąmonė ir jo suvokimas tampa labai siauras. Toks žmogus yra grynai iliuzinės sąmonės, todėl tai nėra tikras žmogus dvasine prasme. Lygiai tas pats vyksta su vagimis, prostitucijos vergais ir su visais kitais nusikaltėliais.
Kalbu su dviem žmonėmis ir girdžiu, koks nusivylimas savimi ir nusivylimas gyvenimu, nes kiekvieną dieną žmogus eina į darbą, vieni prie tų pačių popierių, kiti prie kompiuterių, ir žmogus jaučia, kad jis tampa mechaniniu robotu ir todėl jame senka kūrybinės jėgos, jame pradeda gęsti ta dvasinė kūrybingumo kibirkštis, jame senka gyvybinė energija, didėja įtampa, nes aplinkiniai žmonės nesuteikia to įkvėpimo, to vidinio stimulo, kad būtų natūralus darbingumas, ir kada žmogus nebejaučia dvasinės brolystės savyje jausmo su aplinkiniais, tai netgi pakeltas atlyginimas vistiek nebus išeitis, nebus žmogaus dvasinės asmenybės potencialo atskleidimo impulsas. Norėdamas kompensuoti savąją įtampą, žmogus skris atostogauti arba vakare eis pirkti alaus butelį, o viduje iš esmės niekas nepasikeis. Bet žmogaus problema yra dar ir ta, kad jis nežino, KAS jis yra. „Žmogaus kaip moralios būtybės neįmanoma paaiškinti, jeigu nepripažįstama Visuotinio Tėvo tikrovė“, Urantijos Knyga (53-02-06). Žmogus dažnai jaučia, kad jis daro kažką netaip, kad darbe yra kažkas netaip, kad jo paties viduje kažkas yra netaip, ir jis nesupranta kodėl jį sekina tai, kuo jis užsiima, kodėl nėra energijos, kodėl nėra nuotaikos. O žmogus yra ta dvasinė asmenybė, Kūrėjo kūrybos išraiška DABARTYJE, kuri sukurta, kad iš vidaus pasireikštų savimi ir atsiskleistų tuo kūrybos potencialu, bet tuo pačiu atspindėdamas Kūrėjo šviesą per paskleistus kūrybinius energetinius virpesius IŠ savęs. Kūryba gali tapti netgi automobilio vairavimas, taip pat kūryba gali būti parašo dėjimas ant dokumento, tik pats kūrimo procesas bus per vidinę būseną. Tačiau žmogus, save, kaip dvasinę asmenybę gali pažinti tik Kūrėjuje, kada jis atranda gyvenimo ašį ir pagrindą savyje, o Kūrėjas yra Asmuo, todėl žmogaus asmenybę iš vidaus kreipia taip, kad jis pasirinktų šviesesnius kelius, geresnius sprendimus, tauresnius motyvus ir dėka jų skleistų šviesą į išorę. Tačiau nuolatinė ir perdėta žmogaus šypsena dar nereiškia jo vidinės mąstymo harmonijos ir vidinės šviesos tikrojo turinio, nes tai gali būti grynai emocijos.
Žmogus verčiau pasirinks įvairias pramogas, jam tik parodyk per televiziją blizgantį blizgutį ir jis bėgs jo įsigyti, tačiau jo gyvulinis protas tikrai nėra linkęs eiti į savęs, kaip asmenybės, pažinimą iš vidaus. Kada Jėzus lankėsi pas Mortą, Lozorių ir Mariją, tai Morta buvo tiek užimta įvairiomis smulkmenomis ir dėlto pergyvenanti, kada tuo tarpu kiti du pasirinko GERESNIĄJĄ dalį ir gėrė Jėzaus žodį. Taip ir dabartinis žmogus, jis bus ten, kur blizga išorė, bet geresniosios dalies, amžinybės klausimų išsiaiškinimo, jis nepasirinks.
Žmogus yra viso dvasinio visuminio Kūrinijos organizmo mažytė ląstelė, ir jeigu ji nėra savęs izoliavusi nuo šio visuminio organizmo ir jo Šaltinio, tai ji gyvena pilnavertį gyvenimą, nes pulsuoja gyvybės rimtu, todėl atitinka visuminį Kūrėjo planą. Izoliuota asmenybė, arba save izoliavusi asmenybė yra SUŽEISTA ląstelė, bet ji gali būti išgydoma sveikųjų ląstelių dėka. „Kada būna sužeidžiama gyva ląstelė, tada ji turi galią stimuliuoti ir suaktyvinti gretimas normalias ląsteles, kad šios nedelsiant pradeda išskirti tam tikras medžiagas, kurios palengvina žaizdos gijimo procesą“, Urantijos Knyga (735-03-02). Gailestingumo šviesa, meilės šviesa, brolystė kaip tik ir gydo sužeistą žmogų iš vidaus, kelia jį ant kojų. Bet kurgi ta šviesa ir brolystė, jeigu per automobilio langą mėtomos neužgęsintos nuorūkos, o prekybos centre žmogus vergauja už minimalų atlyginimą. Žmogus yra specialistas gailestingumą versti gailesčiu, todėl nepadeda šalia esančioms ląstelėms. Žmogus-ląstelė, jeigu ji yra gyva ir sveika, aplink ją esančios ląstelės taip pat sveiksta, nes pasipildo gyvybinės energijos iš šalia esančios sveikosios ląstelės. Taip ir su žmogaus tarpusavio santykiais, jeigu žmogus spinduliuoja šviesą, gėrį, gerą valią, tuomet virpesiais yra gydoma aplinka. Tačiau jeigu visos ląstelės būtų sveikos ir kvėpuotų viso organizmo labui, tai tuomet dvasinė brolystė pasireikštų kiekvienoje, net ir verslo, sferoje, o dvasinės brolystės kryptimi žmogus dar net nesiruošia eiti.
Įdomu yra tai, kad žmoguje yra septyni energetiniai centrai, lygiai tiek, kiek yra supervisatų, todėl savaime peršasi mintis, kad žmogus yra Kūrėjo kūrinys, tik mažame mastelyje, mažame pavidale, kaip mini visata. Tačiau čakrų analizavimas, kaip atskirų energetinių centrų, nebetenka prasmės, nes tai perdaug suskaido žmogų kaip asmenybę. Lygiai kaip medicina suskaido žmogų įvairių sričių specializacijomis, vieni tiria kraujagyslių ligas, kiti tiria širdies problemas, bet nemato žmogaus kaip vientiso darinio. O žmogus yra dvasinė asmenybė, jos suskaidymas ir analizavimas tiktai vieno siauro aspekto yra netinkamas, nes neapima visumos. O pats žmogaus gydymas NEPRASIDĖS vien dėl to, kad bus nustatyta fizinio organo konkreti liga arba kažkurio cheminio elemento trūkumas organizme, nes bet kokios išorinės priemonės, vaistai, įvairios kūno terapijos neugdo žmogaus asmenybės iš vidaus dvasine branda ir dieviškuoju vientisumu. O tai yra pats svarbiausias aspektas, kad žmogus būtų brandus savo vidumi, būtų harmonijoje su Visatos Šaltiniu, būtų vientisa asmenybė, nes būtent toks yra visuminis Planas. Jėzus buvo vientisa asmenybė. Jis sakė - „Dvasinė vienybė kyla iš tos sąmonės, jog kiekviename iš jūsų gyvena, ir vis labiau viešpatauja, dangiškojo Tėvo dvasinė dovana“, Urantijos Knyga (1591-04-08). Jis savo būsena ir gyvenimu rodė žmonėms, koks gali tapti kiekvienas paprastas žmogus, jeigu gyvens ryšyje su Tėvo tikrove. Jėzus „įtikėjimo dėka, pasiekė Dievo valios pažinimą ir vykdymą“, (2090-02-05). Tai galioja ir paprastam žmogui – įtikėjimu pasiekti dieviškąjį vientisumą. „Žmogus pasiekia dieviškąją vienybę abipusiškai veikiančios progresinės dvasinės komunijos dėka, asmenybės ryšio su asmeniu Dievu dėka, vis didesniu laipsniu įgaudamas dieviškosios prigimties nuoširdžiai ir išmintingai paklusdamas dieviškajai valiai“, Urantijos Knyga (31-02-02). Tai svarbus sakinys, nes kalbama apie žmogaus ir Kūrėjo ABIPUSĮ bendradarbiavimą. Žmogui iš tiesų sunku suprasti, kad dėl žmogaus yra viskas jau padaryta iš aukščiau, viskas duota ir suteikta, bet priežastys žmoguje, kad jis neina į abipusį bendradarbiavimą, bendrakūrimą Rojaus Trejybėje-AŠ ESU.
Skambina telefonu žmogus, daug metų kovojantis su alkoholizmu, niekaip negalintis atsikratyti šios griaunančios žmoguje įsiviešpatavusios ydos, kuri apgaubia asmenybę nematomu tamsos maišu ir skandina ją. Nepaisant to, kad septynis mėnesius gyveno vienuolyne, nepasaint to, kad atrodo atlieka viską, ką paprastai žmogus siūlo iš išorės, tačiau tik grįžęs namo iš vienuolyno, iškarto griebėsi alkoholio ir štai guli ligoninėje su lašelinėm venose, bando žmogų gaivinti, nes kaip jis pats sako „atkrito“. Ir nenuostabu, kad taip yra, nes žmoguje neįvyko dvasinis kokybinis pokytis - nepasikeitė žmogaus dvasinis turinys, o tai reiškia nebuvo apvalyta žmogaus pasąmonė ir todėl mąstymas ir pasaulėžiūra išliko nepakitusi. Tai daug gilesnė žmogaus problema nei tik fizinių smegenų įprotis vartoti svaigalus, nes žmogus neturėjo žemiškųjų tėvų, buvo paliktas internate, todėl nebuvo kas mylėtų ir nebuvo kas jį stiprintų vidumi, todėl žmogus augo su tuščiu indu. O kad pasikeistų dvasinis turinys reikalinga ne tik pastangos, bet ir tam tikros žinios, nes tu gali melsti ir melsti nežinia ko ir kaip, ir galbūt tai bus netinkama maldos prašymo pati kryptis. Nevisos maldos yra tikros maldos, nes pagrindinė tikros maldos sąlyga yra nuoširdumas, bet kągi daryti jeigu pradžioje nėra net ir jo. Nežiūrint į tai, jau prieš du tūkstančius metų, buvo pasakyta – belsk ir bus atidaryta, prašyk ir bus suteikta. Jėzus sakė - „Neabejokite dėl to, jog verta melstis dvasinio troškimo maldomis“. Tačiau laiko ir erdvės mirtingajam žmogui reikia atsižvelgti į laiko-erdvės faktorių, kada jis atrodo meldžiasi, bet negauna to, ko prašo, artimiausiu metu. Svarbu pabrėžti, kad „jokia malda negali tikėtis atsakymo, jeigu ji nėra gimusi iš dvasios ir nėra pamaitinta įtikėjimu“, (1849-01-01), o taip pat - „Į materialios būtybės maldą dažnai gali būti atsakoma tiktai tada, kada toks individas yra išsivystęs į dvasinį lygį“, Urantijos Knyga (1848-06-02). Todėl žmogus turi vystytis, kilti į viršų, arba kaip žmogus mėgsta sakyti „kelti samoningumą“ ir tai bus jo pats didžiausias darbas, kokį tik jis bus dirbęs Urantijos planetoje. O žmogaus sąmoninigumo kėlimas yra transcendentinis dalykas, jis yra grynai žmogaus dvasinio patyrimo sferoje, bendrystėje su Kūrėju.
Ir štai kada žmoguje įsiviešpatauja ydos ir žalingi įpročiai, užklodami dvasinės asmenybės šviesą, tuomet žmogus tampa izoliuotas nuo tikrovės visumos. Tuomet jis patiria dvasinę izoliaciją pirmiausiai savyje, jis nejaučia, kad yra visumos dalis ir nejaučia šios akimirkos srovės savyje, bet jaučia tuštumą. Urantijos Knygoje skaitome, kad „Visata yra visuma; nė vienas dalykas ar būtybė neegzistuoja ir negyvena izoliacijoje“, 647-06-02, todėl ir pats žmogus vidumi atsiskyręs nuo Kūrėjo NEGYVENA, nes yra save izoliavęs įvairiais dvasiniais teršalais, todėl jo sąmonė yra iliuzinė. O sąmonės ir pasąmonės švara yra pats svarbiausias dalykas žmoguje. Tačiau net ir „ izoliuotas laiko ir erdvės mirtingasis susivienija Dieve Tėve dėka tiesioginio ryšio viduje gyvenančio Minties Derintojo ir Visuotinio Tėvo“, Urantijos Knyga (43-05-04). Dvasinė izoliacija, dvasinės našlaitystės būsena yra didžiausia nelaimė tiek žmogaus, kaip individo, prasme, tiek tam tikros grupės arba sistemos prasme, nes atsiskirti nuo Kūrėjo plano gali ir tam tikra dvasinė asmenybė, atsakinga už sistemą, kurioje bus milžiniškas kiekis apgyvendintų pasaulių.
Tradicinė bažnyčia nesuteikia dvasinio Tėvystės ir Sūnystės patyrimo įgijimo iš vidaus, todėl žmogus niekaip ritualo dėka negali ir negalės pajausti vidinio visaapimančio meilės jausmo, ir todėl negalės suvokti kas gi ta dvasinė Tėvystė yra ir ar apskirtai ji egzistuoja. „O Tėvystė tampa, arba gali tapti, visatos tikrove visiems mirtingiesiems tvariniams, nes Tėvas pats asmenybę yra padovanojęs visoms tokioms būtybėms ir jas yra įtraukęs į grandinę, esančią visuotinės asmenybės grandinės grybšnio sferoje“, Urantijos Knyga (196-07-03). Todėl nepaprastai svarbu yra ta dvasinė terpė, kurioje žmogus įgauna Sūnystę.
„Sunkią vienos asmenybės padėtį tam tikru laipsniu turi pasidalinti visi“, Urantijos Knyga (761-03-02). Pažiūrėkime, kuomet žmogus serga, tai kenčia ne tik susirgęs individualus žmogus, bet visi artimieji, visi gydantys tą žmogų, ir visi jie pasidalina ta konkretaus individo padėtimi, tam tikra prasme kenčia visi, nes sunkūs - ligos žemo dažnio virpesiai pasklinda į aplinka nuo sergančiojo ir todėl aplinkiniams žmonėms tai bus papildoma žemo dažnio virpesių lauko aplinka.
Bendravau su žmogumi, pirmą kartą jį mačiau, ir klausiau jo materialius norus, nes jis norintis plėsti verslą, todėl nori statyti didelius pastatus, kurie pareikalaus didelių žmogaus tiek materialių, tiek dvasinių resursų. Bekalbant, lyg tarp kitko, užsiminė, kad jam įstatytas dirbtinis širdies stimuliatorius, ir IŠKART tą pačią akimirką manyje nusidriekė visa grandinė minčių, visas priežasties-veiksmo-pasekmės dėsnio mechanizmas KODĖL jo tokia padėtis, kodėl savaime žmogaus materiali širdis jau nebefunkcionuoja be kažkokio svetimkūnio žmogaus išgalvoto stimuliatoriaus. Ir tą pačią akimirką suvokiau, kad jis užsiima visai ne tuo, kuo turėtų užsiimti, kad jam reikalinga mesti šį verslą ir užsiimti SAVĘS VALYMU iš vidaus, nes niekada nėra vėlu pradėti eiti gyvuoju keliu, niekada nėra vėlu priimti sprendimą arba sau pareikšti norą, kad atrasti tą gyvenimo kryptį, kuri yra skirta ne tik žmogui, bet kiekvienam tvariniui per visą Kūrinijos amžinybę. Tuomet jis kalbėjo toliau apie ateities planus, bet manyje jau buvo kitas matymas to žmogaus kaip dvasinės asmenybės, kad pirmiausiai jam reikalinga Kūrėjo meilės šviesa, gailestingumo šviesa, nes kurgi toliau žmogus nueis, kuomet natūraliu ritmu fizinė širdis jau neplaka, o jo galvoje vientik verslas. Man beklausant pajaučiau, kad jis negali būti įmonės savininku, nes jame per menka DVASINĖ ĮKROVA ir per siauras mąstymo DIAPAZONAS, kad jis būtų pajėgus valdyti ir plėtoti verslą išmintingai ir netgi visumos labui. Ir štai po tokio pabendravimo, tu matai, kad klaidingo žmogaus gyvenimo pasekmė yra širdies stimuliatorius - tai negelbėja žmogaus sielos ir dvasios, tik prailgina žmogaus egzistavimą kančioje, bet asmenybės dvasinė kryptis vistiek nepasikeitė, ir žmogus nestabtelėjo pagalvoti, kągi jis netaip daro, kad priėjo tokią ligą. O sveikata yra dvasinis TONUSAS viduje, tai Kūrėjo ritmas iš vidaus, ir kada jis yra gyvas ir natūralus, tuomet fizinė širdis neturi jokių problemų dėl jos pulso ir dėl kraujo kūnelių aprūpinimo kraujagyslėmis. Ir lygiai tas pats su fizinės širdies miokardo raumens problemomis, tai yra grynai dvasinė-energetinė tonuso stoka, gyvybinės energijos nepralaidumas žmoguje per jo VIDINĘ TARŠĄ ir todėl nepasitikėjimą ir Kūrėju, ir savimi. Ištikrųjų jo sunkią padėtį aš pasidalinau kartu su šiuo žmogumi, jam net nežinant, nes buvo ramybės būsena viduje, o kada jau ėjau link automobilio, tai nenorėjo paleisti mano rankos, vis norėjo kalbėti ir kalbėti, kad jis būtų išklausytas. O klausyti žmogaus nėra paprastas dalykas, pirmiausiai turi būti dvasinė klausa virpesių lygyje, ir vientik klausyti neužtenka, nes dar reikia ir IŠGIRSTI, o jeigu žmogus yra išklausomas su tuo ramybės žvilgsniu ir gera valia, ir atsivėrimo būsenoje, tai žmogus tiesiog nori išsimaudyti šioje dvasinėje akistatoje. Bet žmoguje nebus to dvasinio tonuso, jo širdis neplaks natūraliai, jeigu jis netaps PILNAVERTE Kūrinijos gyva ląstele aktualiu lygiu, jeigu per dvasios atsivėrimo teikiamą šviesą, žmogus nepasisems dvasinio maisto sau, kad vėliau galėtų DUOTI kitiems.
Tačiau „kiekvienas šeimos narys sulaukia naudos, kada kiekvienas kitas narys elgiasi teisingai“, Urantijos Knyga (619-01-02). Čia kalbama apie dvasinę naudą, jeigu šeimos narys elgiasi teisingai, o elgtis teisingai, tai nėra tai, ką žmogus sugalvojo, įvairias mandagumo taisykles, atsiprašinėjimo ŽALINGĄ įprotį, nusižeminimo prieš aukštesnes pareigas užimantį valdininką, pataikavimą arba netgi neprieštaravimą kito žmogaus blogam poelgiui iš mandagumo jam. Visa tai bus neteisingi žmogaus poelgiai, jie yra žalojantys dvasinę asmenybę iš vidaus, nes viskas, kas yra daroma per savo orumo ir vidinės šviesos pažeminimą yra neteisinga. Teisingi poelgiai išsiugdomi BENDRYSTĖJE su Rojaus Trjeybe-AŠ ESU, nes JI kordinuoja teisingus veiksmus žmoguje, ir žmogus netik turi nuomonę arba taip mano, bet jis žino vidine būsena, kas yra teisinga. Svarbu pabrėžti, kad Jėzus „niekada neatsiprašė nė vieno žmogaus“,(1594-04-04). Tačiau jeigu žmoguje yra užgęsusi vidinė šviesa ir jame tik nedidelis vidinės tiesos pojūtis, tai teisingo poelgio jis dirbtinai išmokti negalės vientik kopijuodamas kitą žmogų, nes tai ateina per vidinius impulsus, kurie yra realybė žmoguje. „Dora ir teisumas – susiderinimas su kosmosu“, Urantijos Knyga (193-04-01). Pavyzdžiui, centrinėje visatoje - Havonoje yra dvasinė harmonija, ir netgi „Havonos mąstymo būdas nepanašus į mąstymo procesą Urantijoje“, tačiau tvarinys, tame tarpe ir žmogus, gali susiderinti ne su pačiu kosmosu, bet su kosmoso Šaltiniu, nes Jis yra Asmuo, o asmuo su asmeniu gali bendrauti, suvokti vienas kitą. Maldos ir garbinimo dėka žmogus susiderina savo vidų ir tokiu būdu pranoksta lakstančias emocijas ir šokinėjantį protą. Įgijęs vidinę ramybę jis suvokia, kad jam niekur nereikia lėkti kaip išprotėjusiam, nelieka reikalo kažkur skubėti ir dažniausiai nesuspėti, bet žmogus didele dalimi sutaupo laiką tiek sau tiek kitiems žmonėms, nes maldoje žmogaus protas yra apšviečiamas, o gyvulinis protas nuraminamas, todėl žmogus bus pajėgus priimti teisingus sprendimus.
Nepaprastai įdomu yra tai, kad Havonos materiją sudaro tiksliai vieno tūkstančio bazinių cheminių elementų organizacija, kada tuo tarpu 99% žmogaus fizinį kūną sudaro vos 6 cheminiai elementai. Todėl akivaizdu – kuo toliau į Kūrinijos išorę nusidriekusios planetos ir jų gyvybė, tuo mažėja ir grubėja jų organizmų cheminė sudėtis. Žmogaus kūnas yra labai grubus palyginus su Havonos vietiniu gyventoju, nes vien tik tai, kad Havonos gyventojas turi 49 jutimo formas, parodo apie daug subtilesnią ir įvairesnę gyvybės formą. Taip pat įdomu yra tai, kad pavyzdžiui „Kalcis, iš tikrųjų, yra pagrindinis erdvę persmelkiantis materialus elementas visame Orvontone“, Urantijos Knyga (461-02-01).Orvontonas yra septintoji supervisata, kuriai priklauso mūsų Nebadono vietinė visata. Bet pažiūrėkime, kalcis yra vienas žmogaus organizmą sudarančių elementų – kaulai, dantys sudaryti iš kalcio. Visi mikroelementai, reikalingi žmogaus organizmui, yra KŪRĖJO MEILĖJE, todėl yra tik vienintelis klausimas, kaip JOS atsigerti. Ir kada žmogus iš Kūrėjo, per maldą, per dvasinę komuniją, nesugeba įsisavinti netik kalcio, bet ir visų kitų cheminių elementų, tuomet jis yra maitinamas vitaminais iš išorės, kad būtų kompensuotas jų trūkumas organizme. O vitaminai iš išorės, patekę į žmogaus organizmą dar nereiškia, kad jie yra ir bus įsisavinami pačio organizmo, iš esmės tai nėra teisingas mikroelementų atstatymo būdas žmoguje dirbtinėm priemonėm. Žmogaus kūno fizinė ląstelė veikia tokiu ritmu, kokiu ritmu žmogus-kaip ląstelė, veikia viso dvasinio organizmo Visuminiame plane. Ir jeigu žmogus yra FUNKCIONUOJANTI viso dvasinio organizmo SVEIKA ląstelė, tuomet jo fizinė kūno ląstelė bus sveika ir mikroelementų stygiaus fizinis kūnas neturės. Vienai žmogaus fizinei ląstelei, visas fizinis organizmas, bus ta terpė, nuo kurio ji priklausys ir todėl ji derinsis prie viso organizmo pulso ir tonuso. „Kiekvienoje gyvoje augalo arba gyvūno ląstelėje, kiekviename gyvame organizme – materialiame ar dvasiniame – yra nepasotinamas troškimas siekti visą laiką didėjančio tobulumo,..., ir kaip padidinti gyvybės realizavimą“, Urantijos Knyga (737-02-02).
„Mes visi esame amžinojo projekto, kurį Dievai prižiūri ir vykdo, dalis“, Urantijos Knyga (364-04-03). Nereikia bijoti žodžio „Dievai“, nes tuoj pat žmogus ims galvoti, kiek gi čia pas jį Dievų, kada visi kalba apie vieną Dievą trijuose Asmenyse. Ypač tai baugina tikinčiuosius, kada yra tikima, kad pas Tėvą patenkama tik per Jėzų Kristų ir niekaip kitaip, ir jeigu tu tiki dar į kąnors, tai esi suklaidintas ir apsėstas. Dievų yra įvairių lygių ir kategorijų - Jėzus yra laiko ir erdvės vietinės visatos Sūnus Kūrėjas kartu su Lygiaverte Partnere Dukra Kūrėja, Jie atsakingi tik už savo visatą, ir tokių Sūnų Kūrėjų kaip Jėzus yra 700.000. Pavyzdžiui, Dienų Senieji yra supervisatų aukščiausieji valdovai, kurie užtikrina laiko ir erdvės besivystančių visatų koordinuotą ir tobulą administracinę kontrolę iš viršaus. Rojaus Trejybė, lygiaverčiai trys Partneriai, yra savo nuolatinėje buveinėje Rojuje ir Kūrinijoje veikia per gausybę įvairių tam tikros kompetencijos dvasinių asmenybių, tokių kaip centrinės visatos tarnaujančios Dvasios, atsiskyrusieji Žinianešiai, gyvybės Nešėjai, ir daugybę kitų, o visa tai apkabina ir laiko savyje AŠ ESU. JIS žino apie kiekvieną tvarinį per asmenybės grandinę - „Per asmenybės grandinę Tėvas žino - turi asmenines žinias - apie visų būtybių visas mintis ir veiksmus visos kūrinijos visų visatų visose sistemose“, Urantijos Knyga (363-06-02). O dvasinę grandinę galima suprasti kaip nematomą kanalą, kurio dėka yra pasiekiamas tvarinio protas.
Niekada nebus per vėlu pradėti melstis, niekada nebus per vėlu žengti įtikėjimo GYVUOJU keliu, nes „tikrai pergalė apvainikuos kiekvienos žmogiškosios būtybės, kuri dalyvaus įtikėjimo ir pasitikėjimo kitu lenktynėse, pastangas,...“, Urantijos Knyga (365-05-03). Tačiau žmogui reikalinga DALYVAUTI gyvojo įtikėjimo ir pasitikėjimo Rojaus Trejybe-AŠ ESU kelyje ir pats dalyvavimas pasireikš per jo asmeninių iššūkių įveikimą, kurie kiekvienam yra skirtingu laiku ir skirtingo lygio. Žmogus lenktyniauja tik su savo nepasitikėjimu, su savo netikėjimu, su savo baime, su savo išminties stoka ir su savo gyvuline prigimtimi. Ir jeigu ŽMOGUS yra pavaldus Kūrėjo valiai, jis tampa bendrakūrėju, ta sveika Visumos DALIMI, toli nusidriekusių laiko-erdvės visatų pakraštyje, nes „Visata yra kūrybos rezultatas ir dėl to yra visiškai pavaldi Kūrėjo valiai“, Urantijos Knyga, 52-05-04.
Kol žmoguje viešpataus gyvulinė prigimtis, kol jis nepakils AUKŠČIAU jos, tol žmogus nebus pilnaverte ląstele Kūrinijos organizme, tol jis nebus dvasinės Kūrinijos šeimos pilnavertis NARYS. Žmogaus laimėjimai ir pergalės yra tik vidinės-dvasinės, jos pranoksta laiką ir erdvę.
Net ir vienas vandens lašas, tapęs Vandenyno vandeniu, pakeičia ir patį Vandenyną, nes papildo savimi.
2014-06-08 19:41:03
Komentarai
Mielas, Mantai,ačiū Tau labai už tokį nuostabų mokymą. Aš ne skaičiau, o gėriau Tavo žodžius. Juose tiek daug šviesos, gėrio ir TIESOS. Norisi, kad kuo daugiau mūsų dvasios brolių ir sesių skaitytų juos ir suprastų jų prasmę.
Linkiu Tau ir sau dar gilesnio atsivėrimo mūsų mylimiems Rojaus Tėvams ir Aš Esu.
Su meile,
Audronė
Audrone
2014-06-15 21:49:17
Skaitant Manto, Jurgitos, Algimanto ir kitų dvasinių brolių ir sesių iš atvertos širdies Dieviškiesiems Rojaus Tėvams išplaukiančius Žodžius norisi parašyti pačius nuoširdžiausius, pačius gražiausius ir išmintingiausius atsiliepimus,bet,tuojau pat suvokiu, kad galiu pritrūkti žodžių tiems jausmams išreikšti. Todėl rašau paprasta Žodį AČIŪ!
Ačiū jums už tai, kad jus esate.
Širdimi skaitantys supras ką norėjau pasakyti.
Visiems linkiu dar didesnio atsivėrimo mūsų visų Dieviškiesiems Rojaus Tėvams.
Su meile,
IRENA
2014-06-11 14:03:58
Mielas Mantai, puikus yra tavo mokymas, nuostabu jį skaityti. Tačiau dar nuostabiau yra pats FAKTAS, kad tavo Minties Derintojas pasiekė tavo DVASINĖS ASMENYBĖS PROTĄ, IR PERTEIKĖ TOKIĄ GILUMINĘ ŠVIESĄ IR NUOSEKLŲ DVASINĮ MOKYMĄ, kuris tinka VISIEMS. Skaitau ir jaučiu tavosios kosminės KOSMINĖS ĮŽVALGOS atsiskleidimą. Koks milžiniškas KOKYBINIS ŠUOLIS įvyko tavo mąstyme nuo to laiko, kada tu, mielas Mantai, pasirodei tarp URANTŲ. TAVO NUOŠIRDUS DOMĖJIMASIS TIKROVE IR JOS ŠALTINIU IR CENTRU - ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU - IR NUOSEKLIOS IR ATKAKLIOS PASTANGOS PATIRTI KŪRĖJĄ, ATRASTĄ SAVYJE, BŪTENT IR DAVĖ TOKIAS PASEKMES, O IŠ TIKRŲJŲ ATLYGĮ - TOKIOS GELMĖS MUMS PATEIKTĄ DVASINĮ MOKYMĄ.
Ir tai yra natūrali URANTŲ vis gilėjančios kosminės įžvalgos ir nuoseklaus mąstymo pasekmė-ATLYGIS - kuo daugiau pastangų įdedama, tuo gilesnė kosminė įžvalga įsiviešpatauja urantų prote.
Jau vien dėl tokių giluminių urantų transformacijų tiek dvasiniu lygiu, tiek intelektualiu, tiek ir materijos lygiu verta žengti GYVUOJU keliu ir kaupti patyrimus KAIP NAUJUS IŠŠŪKIUS - DAR RYŠKESNĖS ŠVIESOS IŠŠŪKIUS - įsisavinant juos drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Jau vien dėl tokių kokybinių transformacijų ir patyrimų ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU Evoliucijos planas vertas įgyvendinimo, jau nekalbu apie TOKIUS UNIKALIUS IR NUOSTABIUS PATYRIMUS KAIP PRISIKĖLIMĄ IR TAPIMĄ SIELOS-DVASIOS TAPATYBE MŪSŲ DABARTINEI DVASINEI ASMENYBEI, GYVENANČIAI MATERIALIAME ŽMOGIŠKAJAME KŪNE IR BESINAUDOJANČIAI MATERIALIOMIS SMEGENIMIS TAM, KAD ATRASTŲ SAVO TIKRUOSIUS TĖVUS ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU IR DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU NUGYVENTŲ PRASMINGĄ GYVENIMĄ ŠIOJE SAVOSIOS KELIONĖS Į ROJŲ PAS SAVO TĖVUS PRADINĖJE PLANETOJE - URANTIJOJE.
Dabartinės kartos, DEJA, nėra, ir nebus, IMLIOS dvasinei šviesai. Todėl dvasinių mokymų ne tik nesupranta, ir nesupras, bet jų net iš tolo nenori.
Vakar ankstų rytą, šiek tiek po šeštos, išėjau su savo Labradore, ir netoli namų - maždaug už trijų šimtų metrų - iš vieno namo išėjo vyras, jau pensijinio amžiaus, ir nei iš šio nei iš to ėmė man lieti priekaištus, kad mano šuo pridirbo po jo langais. Aš jam paaiškinau, kad aš visada šuns išmatas surenku į maišelį, ir niekada nebūna taip, kad jas palikčiau. "Aš nežinau, aš jūs surenkate, ar ne, bet kad čia ant šitos žolės savo šunio nevedžiotumėte, ir neterštumėte." Toji žolė, į kurią jis mostelėjo ranka yra ne privati, bet vieša GATVĖS teritorija, tuo tarpu jo privatus kiemas yra aptvertas tvora. "Labai jau piktas esi iš pat ryto. O juk tokiu savo požiūriu kenki pats sau." - "Taip, aš labai esu piktas ant šunų. Tiek visur priteršia." - "Aš visada turiu maišelį, kad visas išmatas surinkčiau, ir nieko nepalikčiau. O tai, kad jauti pyktį šunims, tai šitas pyktis atsisuks prieš tave patį, nes tu jauti savo viduje visą laiką susierzinimą, įtampą, ir tokį stresą patiria tavo kūno kiekviena ląstelė, ir tai pasireikš su laiku labai skausminga liga. Tai bent jau sau nekenk savo paties piktumu, kad ląstelės galėtų veikti taip, kaip Kūrėjo sumanyta - BE ĮTAMPOS." - "SPJAUNU aš ant tų ląstelių. Ir kad man nevedžiotumėte šuns ten, kur parodžiau."
Tokį saulėtą ir gaivų ankstyvą rytą, pilnas piktumo šis Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnus, mano dvasios brolis, sėdo į mašiną ir nurūko savo keliais, tuo pačiu nusiveždamas ir savo piktumą. Deja, jis paliko žemo dažnio virpesius, kuriuos buvo galima pajausti tiek, kad aš savo šuniui pasakiau - "Matai, gavom pylos, piktas žmogus, daugiau per tą žolę nebeisime, nes ten pykčio sėklos dygsta."
Beje, greta yra taip pat žolė, tik jau prie kito namo. Aš jau seniai lyginau ir mačiau, kokia yra žolė sumenkusi prie to pikto žmogaus namo. ŽMOGAUS? Ne, kol kas dar tik POTENCIALIAI žmogaus. Jam dar reikia žmogumi TAPTI.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2014-06-10 13:36:00
Nuostabus dvasios brolio Manto mokymas, kiek daug meilės, nuoširdumo ir didelių pastangų įdėta, nes žinau, kaip ilgai ir kantriai jis buvo rašytas. O rašant žmogus atsiskleidžia kaip dvasinė asmenybė, atsiskleidžia jo dvasinė branda. Jis kaip daiginamas grūdas, pirmiausia prisisodrina gyvojo vandens iš paties GYVYBĖS ŠALTINIO, o po to iš vidaus ima kalti daigą, prasikalantį pro storą grūdo luobą – tamsios pasąmonės luobą. Ir šitas mažytis daigelis, tai jau bundanti dvasinė asmenybė, palaipsniui atsiskleidžianti meile, išmintimi, dora, teisingumu, per gyvą įtikėjimą susitapatinanti su šių dvasinių turtų Šaltiniu – Rojaus Trejybe-AŠ ESU.
Skaitydama jaučiau, kad kai kurios mintys tokios nuostabios, kad saldžios kaip saldainiai, ir suprantu kodėl. Nes rašymas, tai bendravimas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Nes rašant nuoširdaus atsivėrimo būsenoje, žinau iš asmeninio patyrimo, ateina tokios gilios mintys, kurios ne paties žmogaus sugalvotos, jos Rojaus Trejybės-AŠ ESU pateiktos, per Minties Derintoją, kad išplėstų paties rašančiojo žmogaus ir kitų skaitysiančiųjų dvasinį matymą, suvokimą. Ir tokia bendradarbiavimo su Tikraisiais Dvasiniais Tėvais forma gilina mąstymo vagą, plečia kosminę įžvalgą, pakylėdama dvasinę asmenybę link dar aukštesnių dvasinių idealų ir amžinųjų vertybių suvokimo, per gyvą patyrimą viduje. O palaimos ir meilės būsena rašant atperka ilgai ir kantriai dėtas pastangas, nesvarbu kiek laiko jos užtruko. Pats procesas ima suteikti vis didesnį dvasinio pasitenkinimo jausmą, kad iš vidaus vis kirba mintis dar giliau atsiverti ir rašyti, toliau rašyti. O norą aktyviau veikti lemia nuoširdus motyvas – dalintis savimi iš meilės, tik iš meilės ir visų labui.
Nes tik Rojaus Trejybės-AŠ ESU meilė yra pagrindinė VAROMOJI JĖGA veikti, kurti, mąstyti, ir tiesiog viską daryti visų labui, pačiam vis stipriau suspindint dar skaistesne gyva meilės šviesa. O ji patiriama tik per gilėjantį atsivėrimą, kaip kasdienį duonos valgymą ir prausimąsi, kad kūnas būtų nuolat švarus ir pamaitintas – taip ir dvasinė asmenybė, kasdien nuprausta ir pamaitinta gyvuoju vandeniu iš AMŽINYBĖS ŠALTINIO.
Su meile,
Jurgita
2014-06-09 22:26:08
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]