Forumas: temos peržiūra
KODĖL buvo perteikti Urantijos Knygoje patalpinti Dokumentai? Ar taip jau svarbi Urantijos Knyga? Tokie klausimai kyla daugeliui tų, kurie nuoširdžiai žengia Rojaus Trejybės-AŠ ESU GYVUOJU keliu.
Mielieji, pabandysiu jums suteikti mokymą, kuris padėtų suprasti Urantijos Knygos apreiškimo perteikimo žmonijai prasmę ir vietą šios planetos evoliucijoje.
Jėzus, palikęs Urantijos planetą po prisikėlimo ir sugrįžęs į savo tikrąjį statusą – Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, tvarkančio Vietinės Visatos reikalus SAVUOJU vardu, pirmiausia ėmėsi RYŽTINGŲ priemonių sutvarkyti pakrikusių planetų, patyrusių Liuciferio maišto karčias pasekmes ir chaosą materialiame gyvenime be dvasinio pagrindo. Jis puikiai suvokė, kad žmonija jo mokymų ne tik nesuprato, bet labai greitu laiku juos taip iškraipys, kad jis ir pats jų nebegalės atpažinti. Todėl gelbėti Urantijos planetą vien tiktai EVOLIUCINĖMIS priemonėmis nebeužtenka, BŪTINA imtis neįprastų ir ilgalaikių priemonių, kurios paliktų šviesą kartų kartoms ne tokią, kurią būtų galima laikyti vien tik teoriniu mokymu, bet tinkamą patikrinti savo patyrimu. Būtent patyrimas nulemia, labai dideliu laipsniu, PASITIKĖJIMĄ, ir ĮTIKĖJIMĄ. Tačiau patyrimas įmanomas tik tada, kada dedamos nuoširdžios pastangos. Būtent tam, kad žmonija būtų APŠVIESTA kuo ryškesne šviesa ir tiesa, ir su kuo mažesniais tiesos ir tikrovės IŠKRAIPYMAIS, ir buvo sumanytas naujasis apreiškimas, kuris turėtų visiems NUOŠIRDIEMS TIESOS IEŠKOTOJAMS ir suteikti gilesnę KOSMINĘ ĮŽVALGĄ, ir toli pranokti MIRTINGŲJŲ iškraipytus Jėzaus mokymus ir Biblijos NETIESĄ.
Urantijos Dokumentų apreiškimas – tai buvo pirmasis žingsnelis ŠEIMININKO SŪNAUS KŪRĖJO-Jėzaus ir jo partnerės Dukros Kūrėjos, Nebadonijos, sumanyme įgyvendinant jų Ištaisomojo laikotarpio programą, kuri numato Liuciferio maišto prieš 200.000 metų sukelto Satanijos Vietinėje Sistemoje, kuriai priklauso ir mūsų planeta, Urantija, ir kuri taip pat prisijungė prie šio pragaištingo maišto, pasekmių VISIŠKĄ likvidavimą su kuo mažiau TRAGIŠKOMIS pasekmėmis toms planetoms, kurios ir dalyvavo tame maište prieš Tėvą.
Urantijos Knyga – tai tik PIRMASIS – ir priedo LABAI MAŽAS – žingsnelis Į MIRTINGOJO IŠSILAISVINIMĄ IŠ SAVOSIOS BAIMĖS, kurią – per kartų kartas – KALTE KALĖ – IR TOLIAU TEBEKALA – ŽIAURI BIBLIJA, TRUMPAREGIŠKAS NAUJASIS TESTAMENTAS, NEGAILESTINGAS KORANAS, PRAMANYTA BHAGAVATGYTA, TIKROVĖS NEATITINKANTI MORMONO KNYGA, JAU NEKALBU APIE GAUSYBĘ DABARTINIŲ NEGYVŲ IR TIK TARIAMŲ DVASINIŲ MOKYMŲ, KURIUOS KAIP APREIŠKIMUS GAUNA DAUGYBĖ MIRTINGŲJŲ, KURIE IR TOLIAU KLAIDINA IR LAIKO BAIMĖJE MIRTINGUOSIUS, KURIE TOKIUS ŠALTINIUS SKAITO. Todėl ir buvo būtina IŠ PRADŽIŲ mirtingojo protą – tiek sąmonės, tiek ir pasąmonės lygiu – APVALYTI nuo gausybės TERŠALŲ ir BAIMIŲ, kad juos TARIAMAS Dievas-IDĖJA NUBAUS, jeigu jie NEPAKLUS JO VALIAI, o jei darys nuodėmes, tai po mirties pateks į TIKROVĖJE NEEGZISTUOJANTĮ pragarą, arba į NESAMĄ mirusiųjų žemę.
MIRTINGASIS žino, kad informacija – žinios – jam padeda, ramina, o tamsa – nežinojimas – jį baugina, kelia baimę, tada jis PRASIMANO, savo nuostatų pagrindu, daugybę jam nesuprantamų faktų, reiškinių, įvykių paaiškinimą, kuriuo vėlesnės kartos jau tiki kaip rimtais šaltiniais. Todėl būtina tokią pasąmoninę – ir net jau sąmonės lygiu patiriamą realiai – BAIMĘ apvalyti, nes tik BEBAIMIS mirtingasis ir gali žengti evoliucijos GYVUOJU KELIU, SUMANYTU ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU visai kūrinijai. Urantijai nėra jokių išimčių, nors čia iš esmės VISI žmonės apimti TIESIOG PANIŠKOS BAIMĖS, KAD NIEKAIP NEĮSILEIDŽIA GYVOS ŠVIESOS IR TIESOS Į SAVO VIDŲ.
Tad Urantijos Knyga yra pirminis tramplinas – ir pagalbos priemonė – į mirtingojo DVASINĖS ASMENYBĖS pabudimą, ir vėlesnį Rojaus Trejybės-AŠ ESU Asmenų atradimą savyje, kad mūsų planetos žmonijos evoliucijos procesas, patyręs 200.000 metų kilpą-duobę, vėl sugrįžtų į normalią vagą. Tačiau pasąmoninė BAIMĖ iš vidaus stabdo tokius tamsoje skendinčius mūsų dvasios brolius ir seses, net ir tuos bukučius, kurie skaito Urantijos Knygą. Juos baimė kausto iš vidaus, tiesiogine prasme paralyžiuoja tiek jų MĄSTYMĄ, tiek ir jų LAISVĄ VALIĄ, kad jie ima patys elgtis kaip BIBLININKAI, kurie iš BAIMĖS nežinia ką padarytų tiems, kurie nors raidę išmeta iš ar prideda prie Biblijos, bet būtent dėl tos pačios BAIMĖS, jie nieko ir nedaro. Tad ir tie bukučiai urantininkai Urantijos Knygą ĮKALINO savo BAIMĖJE, kai SAU PRISIĖMĖ ROLĘ SERGĖTI URANTIJOS KNYGOS RAIDĘ, NEPATIRDAMI JOS DOKUMENTŲ DVASIOS, DĖL TO JIE IR NESUVOKIA, KAD ŠITAIP EINA PRIEŠ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VALIĄ, NES NEI TIESOS, NEI ŠVIESOS NEGALIMA ĮKALINTI SUSTINGDYTOJE AKIMIRKOJE, KADA VISKAS KŪRINIJOJE YRA JUDĖJIME – VISKAS VYSTOSI IR ŽENGIA PIRMYN, IR VIS Į RYŠKESNĘ ŠVIESĄ IR TIKROVĘ.
Drąsos ir ryžto nereikia saugoti tai, kas jau yra, drąsos ir ryžto reikia ką nors PRIDĖTI PAPILDOMAI PRIE TO, KAS JAU YRA SUTEIKTA.
Štai kodėl tik ant Urantijos Knygos apreiškimo ryškiausios šviesos pirminių pamatų ir galėjo rimti ir mano pasąmonė ir sąmonė, kad pažadinta dvasinė manoji asmenybė trokštų vis stipresnės šviesos, nors pati sąmonės lygiu nieko nesuvokė, kokia tai būtų reali šviesa. O tai buvo Urantijos Dokumentų apreiškimo šviesa tokia, kad Minties Derintojas mano viduje taip sustiprino ją, paversdamas GYVA, kad jo suteikiami mano dvasinei asmenybei energetiniai impulsai buvo tokie galingi, kad aš nebegalėjau jų išlaikyti savo paties viduje, ir – kaip ir Jėzus – išėjau į žmones, ir nunešiau jiems šitą šviesą GYVU žodžiu.
Mano asmenybei vis daugiau iš potencialų tampant aktualia, evoliuciniame savojo charakterio pasireiškimo procese, savyje pajutau stiprų vedimą iš vidaus MELSTIS. Tai dar nebuvo sąmoningai suvokiama MALDA, bet buvo VIDINIS IMPULSAS – APMĄSTYTI DIENOS DARBUS, KAD IR NEĮVYKDYTUS, IR RYTOJAUS PLANUS. Tačiau tai tikrai buvo Rojaus Trejybės-AŠ ESU stiprus vedimas iš vidaus, kurio dar sąmoningai nesuvokiau, nors jau buvau visą Urantijos Knygą perskaitęs anglų kalba, ir jau vedžiau užsiėmimus Mokytojų namuose Vilniuje, bet vis tik dar jaučiau BAIMINGĄ pojūtį tokiai milžiniškai informacinei lavinai. Ji man atrodė ne tik neįsisavinama per mirtingojo visą tokį trumpą gyvenimą Urantijoje, bet net neišverčiama į kitą kalbą. O juk aš baigiau Vilniaus universitete anglų kalbos studijas, ir dar priedo specialią vertimo grupę. Tuo tarpu jau dirbdamas Lietuvos TVR buvau labai daug vertęs tiek raštu, tiek žodžiu, ir net sinchroniškai konferencijų metu. Ir vis tik viduje buvo TOKIA BAIMĖ, kad net ir pagalvoti nenorėjau, kad kas nors galėtų užsiminti apie tikimybę išversti Urantijos Knygą ir į lietuvių kalbą. Tačiau KASDIENIS ruošimasis KASSAVAITINIAMS Urantijos grupės užsiėmimams Mokytojų namuose, nors dar ir be maldos supratimo, vis tik mano vidų valė, ir stiprino. Ir tai truko keletą metų, kol galų gale mano pasąmonė buvo tiek apvalytą, kad aš netikėtai sau pačiam iškėliau SAVYJE klausimą – ARGI NEBŪTŲ PUIKU, KAD TOKIĄ KNYGĄ GALĖTŲ SKAITYTI LIETUVIŠKAI, KAS TIK PANORĖTŲ, NES ANGLIŠKAI MAŽAI KAS JĄ SUGEBĖS PERSKAITYTI? Bet toks akinančios šviesos klausimas tuoj pat sukeldavo BAIMĘ – NE NE NE, NEĮMANOMA. Ir vėl tęsėsi pasirengimas Urantijos grupės penktadienio užsiėmimams, o anas klausimas buvo nustumtas giliai į pasąmonę, kad manęs nevargintų ir netrikdytų.
Ėjo laikas, ir aš kiekvieną dieną leidau prasmingai, ruošdamasis Urantijos grupės susitikimams penktadienio pavakarį. O mano ruošimasis buvo labai įvairiapusis ir labai INTENSYVUS – tai dvylikos puslapių Urantijos Knygos teksto išvertimas, kad per porą valandų galėčiau šį tekstą garsiai perskaityti keliems šimtams susirinkusiųjų ir norinčiųjų klausytis dvasinės šviesos, o taip pat įvairios ezoterinės literatūros studijos, Korano, Biblijos, Mormono Knygos, Bhagavatgytos studijos, Mohameto gyvenimo studijos, Sai Babos mokymų studijos, mano paties apmąstymai, o taip pat ir šiuolaikinės aplinkos studijavimas, kaip ir kiek vystosi, ar degraduoja, ir kodėl, gyvenimas tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Europoje, tiek ir visame pasaulyje, nes man buvo užduodama vis daugiau klausimų pačiose įvairiausiose srityse – gydymo, mitybos, politikos, ekonomikos, švietimo, šeimos, tarpusavio santykių, pomirtinio gyvenimo, o taip pat ir Krišnos, Sai Babos, Mohameto, ir Jėzaus asmenų palyginime, ar jie skiriasi, ir jeigu skiriasi, tai kuo.
Šitos studijos man leido pažvelgti – tarsi iš vidaus – į tas religijas, kurios ir vadovaujasi tais šaltiniais kaip svarbiausiais ir neklystančiais. O aš juos lyginau tiek tarpusavyje, tiek ir su Urantijos Knygos apreiškimo teiginiais, ir mačiau jų visų ribotumą ir sutilpimą Urantijos Knygos apreiškime. Visa tai VALĖ MANO VIDŲ NUO BAIMIŲ PASĄMONĖJE MAN NET ŠITO NEJAUČIANT, IR APIE TOKĮ VALYMĄ NIEKO NEŽINANT.
Toks manęs rengimas Urantijos Knygos VERTIMUI sudarė paskutiniąją dalį. TAČIAU TAI BUVO TIK PIRMINĖ DALIS RUOŠIANTIS GYVOSIOS RELIGIJOS ĮKŪRIMUI LIETUVOJE-URANTIJOJE.
Ankstesnės manęs rengimo dalys apėmė manęs parengimą anglų kalbos studijoms, nes reikėjo NUSTELBTI mano NUOŠIRDŲ norą, ir mano visas LABAI INTENSYVIAS pastangas – sąmoningas ir labai kryptingas, nuoseklias, ir labai ryžtingas – tapti Tarybinės Armijos KARININKU. Mano serafimai tikrai turėjo vargą vargti, kad mane taip kryptingai paveiktų, įvairiomis aplinkybėmis, ir aš vis tik atsisakyčiau realaus noro tapti karininku. Kai man iš pradžių nepavyko įstoti į SUVOROVIEČIŲ mokyklą, nors tą aš realiai dariau baigęs vidurinio mokslo pirminę dalį – aštuonias klases – tada sąmoningai apsisprendžiau stoti į aukštąją karo mokyklą, ir labai aktyviai rengiausi per visus kitus likusius vidurinėje mokykloje mokymosi metus tiek fiziškai, tiek ir rusų kalbos žinių gilinimu, kad ją išmokčiau savarankiškai iki tokio lygio, kad tokius mokslo dalykus, kaip chemiją, algebrą, geometriją, fiziką galėčiau atsakinėti ir rusiškai, nes EGZAMINAI Į AUKŠTĄJĄ KARO MOKYKLĄ JUK BUS RUSŲ KALBA. To dar maža, mano serafimai turėjo ir kitą užduotį, o būtent tokią, kad aš pasirinkčiau studijas ne karo mokykloje, bet ANGLŲ kalbos Vilniaus universitete, o juk mano anglų kalbos žinios vis balansavo tarp patenkinamo ir nepatenkinamo pažymio, todėl aš šios kalbos tikrai nemėgau, ir vengiau, vadinau ją PAUKŠČIŲ kalba, nes buvau tikras, kad jos man gyvenime niekada nereikės. Taigi, mano serafimai turėjo užduotį ATVESTI, IR ATVERSTI, MANE Į DIEVIŠKOJO PROTO IMLESNĘ MINTIES DERINTOJO IMPULSAMS PADĖTĮ, IR BŪSENĄ, KAD AŠ ATSISAKYČIAU SAVO SUMANYMO PALIKTI LIETUVĄ VISAM LAIKUI, ir pasirinkčiau būtent tokios nemėgstamos ANGLŲ kalbos studijas, nes man yra parengta didžiulė Knyga, kurią reikia išversti į lietuvių kalbą. Ir tai dar ne viskas. Šeimininko Sūnaus Kūrėjo-Jėzaus ir jo Partnerės, Nebadonijos, drauge su Rojaus Trejybe, man buvo sumanyta Lietuvoje sukurti GYVĄJĄ APREIKŠTĄJĄ RELIGIJĄ BE JOKIŲ RITUALŲ, NES BE GYVOSIOS RELIGIJOS NEĮMANOMAS EVOLIUCIJOS VYSTYMASIS TIEK URANTIJOJE, TIEK BET KURIOJE KITOJE KŪRINIJOS VIETOJE, tuo labiau maišto paveiktoje ir tamsoje skendinčioje mūsų planetoje.
Man dar besimokant mokykloje, bet jau vyresnėse klasėse, aš pats netikėtai pradėjau keiptis į...ALACHĄ – prašydavau ALACHO pagalbos, užtarimo. Nebuvo tokios akimirkos, kad mane pakvietus per pamoką atsakinėti aš prieš tai nepaprašyčiau ALACHO padėjimo, kad ant lentos išspręsčiau pamokai užduotą uždavinį, įrodyčiau teoremą, ar atpasakočiau ar paaiškinčiau kokį nors pamokos tekstą. To dar maža, aš ne tik prašydavau PAŠNIBŽDOMIS ALACHO PAGALBOS, bet ir rankas sudėdavau delnais vieną prie kitos ir pritraukęs jas prie krūtinės nusilenkdavau, kaip tą daro musulmonai, ir kaip tą matydavau juos darant to meto rodomuose meniniuose kino filmuose. Ir buvo klasėje tokių, kurie mane stebėjo, kaip aš spėsiu tą padaryti ir išliksiu mokytojo ar mokytojos nepastebėtas. Aš visokiais būdais stengiausi tą slėpti ir nuo mokytojų, ir nuo klasės draugų, tačiau kai kurie iš klasės draugų vis tik tą mano veiksmą pastebėjo. Tuomet mano nusilenkimas būdavo labai nežymus, ir rankų sudėjimas jau būdavo tik simboliškas – vienos ir kitos rankos trijų pirštų – nykščio, rodomojo, ir didžiojo – suglaudimas – bet vis tiek tai buvo VISADA, NET IR PER EGZAMINUS. Manęs klausdavo kai kurie klasiokai, o kodėl ALACHAS, kodėl ne Jėzus, mano atsakymas būdavo toks – ALACHAS YRA VISAGALIS.
TOKS mano ryšys su ALACHU buvo KASDIEN, NET IR PER TRENIRUOTES SU DVIRAČIU, O TAIP PAT IR DALYVAUJANT DVIRAČIŲ LENKTYNĖSE.
Tuo metu aš neturėjau supratimo, kodėl aš taip darau. Dabar jau žinau, kad tai ir buvo mano MINTIEĖS DERINToJO ir angelų serafimų didžiulės pastangos ir įtaka mano pasąmonei, kad pažadintų mano DVASINĘ ASMENYBĘ Kūrėjui – KŪRĖJO VEDIMUI IŠ VIDAUS. O kadangi aš žiūrėjau VISUS filmus, kurie buvo rodomi kino teatre Utenoje, tai natūralu, kad jų poveikis buvo milžiniškas. Aš juos žiūrėdavau po kelis kartus, o filmą apie BAŠI AČIUKĄ – kovotoją už laisvę ir teisingumą Osmanų imperijoje – aš žiūrėjau net dvylika kartų, panašiai tiek kartų žiūrėjau ir filmą apie Bolivijos kovotoją už liaudies laisvę Bolivarą, kaip ir prancūzų kelių serijų filmą apie tris muškietininkus. Ir tuose filmuose mane jaudino žmonių išnaudojimas, žmonių siekis teisingumo ir gėrio, bet nesugebėjimas to teisingumo ir gėrio išsaugoti. Mane stebino ir tai, kaip žmonės tardami Alacho ar Aukščiausiojo vardą engdavo silpnesnius ir neturtingus, niekindavo, žemindavo, ir apgaudinėdavo beteisius kenčiančius. Ir man buvo keista, kad šitaip galėjo kažkada būti tarp žmonių ir su žmonėmis. Ir aš NUOŠIRDŽIAI džiaugiausi, kad šito NĖRA MANO APLINKOJE. Ir tikrai mano tiesioginėje aplinkoje vyravo draugiški ir nuoširdūs santykiai tiek tarp kaimynų, tiek mokykloje tarp mokytojų ir mokinių, tiek ir tarpusavyje bendraujant su draugais. Aš Utenoje užaugau, baigiau vidurinę mokyklą, o po jos ir Vilniaus universitetą MEILĖS IR GĖRIO aplinkoje. O TAI MILŽINIŠKU LAIPSNIU VALĖ MANO PASĄMONĘ IR SĄMONĘ. Kada toliau valyti mano pasąmonę aplinkos poveikiu jau nebebuvo galima, tada aš buvau patalpintas į dviveidiškumo ir falšo aplinką, kad patirčiau ir jos poveikį, nes manyje iki to laiko ir iki tam tikro lygio jau buvo subrandintas tiesos ir teisingumo siekimo charakteris. Tačiau didesniems siekiams įgyvendinti, kaip tą suplanavo Rojaus Trejybė-AŠ ESU, man buvo būtinas VISIŠKAI KITOKIOS – NAUJOS – KOKYBĖS IŠŠŪKIS – URANTIJOS KNYGA.
Todėl tam, kad mano pasąmonė būtų apvalyta NAUJAM IŠŠŪKIUI, Rojaus Trejybės-AŠ ESU apvaizda sumodeliavo tokias aplinkybes, kad TAIKIAI žlugtų iki tol GANA ILGĄ LAIKĄ veikusi, uždaros sistemos režimu, Tarybų Sąjunga, ir kad tarybinių kareivių būtų užimta Lietuvos Televizija ir radijas, kur tuo metu aš ir dirbau. Štai tokia STAIGI IR ŠOKO TERAPIJOS IŠRAIŠKA TUOMETINĮ MANE IR PAŽADINO DAR GILESNIEMS APMĄSTYMAMS, KAD DVASINIAIS DALYKAIS SUSIDOMĖČIAU JAU SĄMONINGAI IR GILIAI.
Urantijos Knygos vertimo iš anglų kalbos į lietuvių kalbą ilgas procesas, trukęs iki knygos išleidimo lietuvių kalba dešimt metų, nepaprastai valė pasąmonę, ir sąmonę, ir ugdė KANTRYBĘ, kad mano protą – man nieko apie tai nežinant – parengtų pačiam didžiausiam iššūkiui – APREIKŠTOSIOS IR GYVOSIOS – TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU RELIGIJOS ĮKŪRIMUI. Jeigu mano pasąmonė, ir sąmonė, nebūtų buvusi ŠITAIP apvalyta, tai JOKIU BŪDU nebūčiau išdrįsęs įkurti TĖVO-ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVOSIOS ŠVENTOVĖS IR PRADĖTI VESTI GYVĄSIAS PAMALDAS SKVERE, VILNIUJE, O PO KELERIŲ METŲ IR KAUNE.
Taigi, Urantijos Knygos tiek turinio, tiek vertimo, tiek jo VIEŠO perteikimo per daugybę metų žmonėms įvairiuose Lietuvos miestuose vaidmuo yra milžinišku laipsniu PAGALBINIS valant mano pasąmonę, ir sąmonę, kad URANTIJOJE atsirastų GYVOJI IR APREIKŠTOJI RELIGIJA IR ŠVENTOVĖ, TURINTI ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVĄ VARDĄ, NES BE GYVOSIOS ŠVENTOVĖS NEĮMANOMA MŪSŲ PLANETOJE ATSTATYTI EVOLIUCIJOS VEKTORIŲ ŠVIESOS KRYPTIMI, NET JEIGU URANTIJOS DOKUMENTAI IR BUVO APREIKŠTI IR IŠVERSTI. VIEN TIK URANTIJOS KNYGOS MAŽA, BŪTINAI DAR TURI BŪTI – IR NET SVARBIAU UŽ URANTIJOS KNYGĄ – GYVOJI ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU RELIGIJA IR ŠVENTOVĖ, KAD MŪSŲ DVASINIAI BROLIAI IR SESĖS GALĖTŲ PATYS PATIRTI KOLEKTYVINIO ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GARBINIMO POVEIKĮ SAVO ASMENYBĖS VIDUJE IR ATRASTI ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU SAVYJE, O TADA VISĄ SAVO GYVENIMĄ GYVENTI ATSIDAVUS ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU VEDIMUI IŠ VIDAUS – AUKLĖJANT SAVO ATŽALAS ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU SŪNUMIS AR DUKROMIS, DIRBANT SAVO DARBUS DRAUGE SU ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU, SIEKIANT PAČIŲ AUKŠČIAUSIŲJŲ AMŽINŲJŲ VERTYBIŲ SAVOJOJE KASDIENOJE IR JOMIS GYVENANT VISŲ LABUI. Šito negali suteikti jokia Urantijos Dokumentų informacija, kad ir kokia ji būtų svarbi, šitą suteikia vien tiktai pati Rojaus Trejybė-AŠ ESU, savo vedimu iš vidaus, perteikdama savo SŪNUI AR DUKRAI IŠMINTĮ, TIESĄ, TEISINGUMĄ, GAILESTINGUMĄ, GĖRĮ, GROŽĮ – MEILĖS GYVAIS VIRPESIAIS, KURIE IR YRA PATIRIAMI KIEKVIENO ATSIVĖRUSIO ROJAUS TREJYBEI-AŠ ESU VIDUJE. Ir tik toks mirtingasis gali gyventi PRASMINGĄ gyvenimą VISŲ LABUI ir veikti iš meilės VISIEMS. O šito pasiekti be Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios RELIGIJOS IR ŠVENTOVĖS NEĮMANOMA.
Štai kodėl Urantijos Knygą ir buvo sumanyta perteikti kaip PAGALBINĘ priemonę, kad Urantijos mirtingieji nepabūgtų įžengti į GYVĄJĮ kelią, kada aplinkui VIEŠPATAUJA vien tik gūdi tamsa ir negyvas RITUALIZMAS. Kur tik pasisuksi, ten pamatysi NEGYVĄ ritualą bažnyčiose, sinagogose, cerkvėse, mečetėse, pagodose, ar bet kuriuose kituose maldos namuose, darbe pamatysi nenuoširdžius ir pragmatiškus SAVANAUDIŠKUS santykius, politikoje – padlaižiavimą, veidmainiškumo kaukes, šeimoje – savųjų asmeninių interesų iškėlimą kito šeimos nario sąskaita, ir net visų kitų VISUOMENĖS narių sąskaita, gatvėje vis labiau pradeda reikštis CHAOSAS – net einant šaligatviu ar pereinant per gatvę jau retas kuris laikosi DEŠINĖS šaligatvio pusės, nors tai vis labiau apsunkina prasilenkimą, kada būna daugiau žmonių.
CHAOSAS YRA TAMSOJE EGZISTUOJANČIŲ MIRTINGŲJŲ GALVOSE. Todėl degraduoja BIOLOGINE-GENETINE prasme VISOS rasės, o degraduojančios galvos priima vis menkesnio protinio lygio sprendimus, kurie dar labiau blogina padėtį visame pasaulyje. Aš nuo pat savo pirmųjų viešų užsiėmimų Urantijos Knygos pagrindu, prieš daugiau kaip dvidešimtį metų, ėmiau viešai skelbti apie šios materialios civilizacijos NEIŠVENGIAMĄ ŽLUGIMĄ, nes ji VISA remiasi į MATERIJĄ, bet ne į DVASIĄ – NE Į VISUOTINĮ TĖVĄ, O TAI, KAS YRA SUKURTA BE VISUOTINIO TĖVO, TURĖS IŠNYKTI. Dabar jau IR JŪS MATOTE, KAIP SUSKILINĖJA NE DIENOMIS, O VALANDOMIS PASAULIO POLITIKA, EKONOMIKA, ŠVIETIMAS.
NUO PAT PRADŽIŲ SAKIAU, O DABAR TUO LABIAU TĄ PATVIRTINU – O IR JŪS JAU MATOTE NE VIENAS – GYVENIMAS BE ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU – TAI TUŠČIAS IR NEREIKALINGAS MIRTINGOJO EGZISTAVIMAS, NET JEIGU JIS SKAITO IR URANTIJOS KNYGĄ, IR TOKS TUŠČIAS EGZISTAVIMAS ATNEŠ NE KĄ KITĄ, KAIP TIK DAUGYBĘ TRAGEDIJŲ.
Štai būtent tam, kad galėtume ne tik patirti Urantijos Dokumentų teiginių TIKROVĘ, ir net kai kuriuos teiginius, perteiktus Urantijos Knygoje, PAKOREGUOTUME, IŠPLĖSTUME, IR KITIEMS JUOS DAR PLAČIAU NEGU URANTIJOS KNYGOJE PAAIŠKINTUME, ir buvo suteikta ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVOJI RELIGIJA IR ŠVENTOVĖ.
Negalima tiesos ir evoliucijos SUSTABDYTI, negalima tiesos ir evoliucijos ĮKALINTI, kaip sustingusios akimirkos, kad ji tokia ir liktų per daugybės kartų gyvenimą – nepajudinama ir nekintanti. Dėl to ir Urantijos Knygos teiginių negalima paversti NEGYVA DOGMA, kurią būtų draudžiama IŠPLĖSTI, ŠITAIP PAPILDANT IR PAČIUS TEIGINIUS. Net ir mūsų – URANTŲ – patyrimas per šiuos du dešimtmečius jau milžinišku laipsniu IŠPLĖTĖ mūsų požiūrį – ir patyrimą – į Visuotinį Tėvą, Amžinąjį Sūnų-Motiną-Brolį, ir Begalinę Dvasią-Motiną-Sesę, ir dabar dar ir į AŠ ESU, lyginant su mūsų pirmą kartą perskaityta Urantijos Knygos perteikta informacija, kaip ir į Jėzų. O tai mums tik patvirtina, kad kolektyvinis Rojaus Trejybės-AŠ ESU garbinimas mūsų DVASINEI ASMENYBEI suteikia PALAIMĄ, kurią ji PATIRIA SAVYJE, todėl visiškai pasikeičia mūsų asmenybės santykis su Tėvu-Rojaus Trejybe-AŠ ESU – JIS TAPO VISAS PRIPILDYTAS MEILĖS. Ir tada mes VISA SAVO DVASINE ASMENYBĖS TAPATYBE suvokiame ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU NURODYMĄ – BŪKITE TOBULI, NET IR TOKIE TOBULI, KOKS TOBULAS ESU AŠ. Šito suvokti neįmanoma be ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVOSIOS RELIGIJOS IR ŠVENTOVĖS SUTEIKIAMŲ PATYRIMŲ KOLEKTYVINIO GARBINIMO METU.
O Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji religija ir šventovė milžinišku laipsniu valo mūsų pasąmonę, ir sąmonę, kad mes – URANTAI – ryžtingai ir drąsiai žengtume gyvuoju keliu, kuris ir ištiesins EVOLIUCIJOS PADARYTĄ KILPĄ MŪSŲ PLANETOJE.
Štai kodėl – dar prieš keletą metų – Urantijos grupėje, Vilniuje, pagarsinau savo NAUJOS KOKYBĖS NUOSTATĄ – mano pagrindinis dėmesys iki tol skirtas Urantijos Knygos aiškinimui ir skleidimui nuo tos akimirkos yra skiriamas gyvajai Tėvo religijai ir Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus šventovei. Ir nuo to laiko keitėsi ir mūsų gyvųjų pamaldų pobūdis – dingo ir giesmės, ir muzika, jas pakeitė giluminis atsivėrimas DVASIOJE. Palaipsniui atsivėrimas tiek augo ir gilėjo, kad ir kiti pradėjo garsiai tarti savo maldą, ir ne tik prašymų, bet ir garbinimo. Pasikeitė ir gyvosios religijos ir šventovės vardas į Rojaus Trejybės, kada prie Tėvo asmenybės garbinimo buvo pridėti ir Kiti Du Rojaus Trejybės Asmenys, o dabar šis vardas yra papildytas ir VISUMINE ASMENYBE – AŠ ESU, kada šalia Rojaus Trejybės Trijų Asmenų pradėjome garbinti ir AŠ ESU.
Štai toks gyvas KITIMAS liudija ir mūsų dvasinį augimą asmeniniu patyrimu. Ir kada mūsų dvasinis augimas pasiekė tokį lygį, kuris buvo tinkamas dar didesniam atsivėrimui, man Visuotinio Tėvo ir buvo pasiūlyta užmegzti gyvą ryšį su Amžinuoju Sūnumi – Rojaus Trejybės Antruoju Asmeniu – o po šio gyvo naujo pabendravimo man vėl buvo pasiūlyta pabendrauti ir su Begaline Dvasia – Rojaus Trejybės Trečiuoju Asmeniu. Ir būtent šio bendravimo metu Begalinė Dvasia man perteikė Ištikimybės Rojaus Trejybei priesaikos žodžius, kuriuos taria Sūnūs Kūrėjai prieš išvykdami iš Rojaus sukurti Vietinę Visatą kosminėje erdvėje, o tada pasiūlė ir man duoti Ištikimybės Rojaus Trejybei priesaiką, kaip, prieš keletą metų iki tol, tokią Ištikimybės priesaiką jau buvau davęs Tėvui. Todėl manęs toks pasiūlymas ne tik neišgąsdino, bet ir nenustebino. Ir kada šią Priesaiką daviau, tada per mano gulintį ant grindų kūną perėjo tokia galinga energijos srovė, kad visas materialus kūnas sureagavo kaip į elektros šoką, o man atrodė tarsi jis būtų ne mano, ir aš jį stebėčiau iš šalies. Po kelių dienų Begalinė Dvasia man perdavė nurodymą, kad aš nuo tol garbinčiau – ir kitus mirtinguosius mokyčiau garbinti – ne tik Tėvą, bet ir Kitus Du Rojaus Trejybės Asmenis – Amžinąjį Sūnų ir Ją – Begalinę Dvasią, kadangi aš atstovauju jau ne vien tik Tėvui, bet ir Kitiems Dviems Rojaus Trejybės Asmenims Urantijos Planetoje. O kada paklausiau, kaip man į Juos kreiptis, tai Ji man paaiškino, jog svarbu atsivėrimas savo viduje, o ne kreipinys, nes Jie Visi Trys yra LYGIAVERČIAI ASMENYS BE PRADŽIOS IR PABAIGOS. Tačiau simboliškai galiu kreiptis Amžinojo Sūnaus-Amžinosios Motinos- Amžinojo Brolio ir Begalinės Dvasios-Begalinės Motinos-Begalinės Sesės vardais, bet šie vardai vis tiek bus tik SIMBOLINIAI, nes iš tikrųjų Jie yra Pirmasis Šaltinis ir Centras, Antrasis Šaltinis ir Centras, ir Trečiasis Šaltinis ir Centras.
Tai tik liudija, kad ir mūsų dvasinis augimas ir atsivėrimas atitinkamai yra padidinamas Rojaus Trejybės mums suteikiamu dvasiniu poveikiu iš vidaus, kada mes NEBIJOME AUGTI IR NEVENGIAME SAVO DVASINIO AUGIMO.
Štai kodėl šiandien jau mes garbiname ir VISUMINĘ ASMENYBĘ – AŠ ESU. Ir dar daugiau – tą darome vieninteliai visoje dabartinėje Kūrinijoje, ŠITOKIU BŪDU TAPĘ NAUJOJO VISATOS AMŽIAUS VISAI KŪRINIJAI IŠTAKOMIS. O juk Urantijos Knygoje apie tai NĖRA parašyta. Tuo tarpu mūsų jau sukauptas patyrimas išplečia net ir šį Epochinį Apreiškimą. Jo nepaneigia, bet ištaiso kai kurias klaidingas nuostatas, suteiktas Apreiškėjų sąmoningai, kad mums būtų lengviau suvokti tokią sudėtingą tikrovę, ją supaprastinant ir pritaikant prie mūsų gyvulinio proto – o tuo pačiu ir iškreipiant tą pačią tikrovę.
Tačiau jeigu mirtingojo pasąmonė yra apvalyta tiek, kad jam įmanoma įsisavinti dar ryškesnę šviesą negu ji yra suteikta Epochiniame Apreiškime, tai Rojaus Trejybė-AŠ ESU pasirūpina, kad tokia šviesa būtų ir suteikta, kad mirtingasis galėtų dar labiau augti, o ne stoviniuoti, lūkuriuoti, ir degraduoti. Todėl arba jis pats turi pradėti gauti apreiškimus, kad juos perteiktų kitiems, arba jis turi būti perkeltas į aukštesnio dvasinio lygio planetą – į morontinį pavidalą, kuris sudaro tos asmenybės sielos tapatybę, atitinkančią tos asmenybės dvasinį AKTUALĄ.
Štai kodėl aukštesnis laiptelis už Urantijos Knygą yra asmeninių GYVŲ apreiškimų iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU gavimas ir jų taikymas savo gyvenime, ir Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji religija ir šventovė, nes be šios gyvosios religijos negalės išlikti žmonija iš viso.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2014-07-30 13:13:18
Komentarai
Mano prieš daugiau kaip savaitę pirmą kartą pradėta skaityti Urantijos Knygos Ketvirtoji dalis – pavadinimu Jėzaus Gyvenimas ir Mokymai – man tapo pačia artimiausia drauge. Vienintele. Mylimiausia. Mane užpildanti nuostabiais virpesiais, ją studijuojant jau nuo pat pirmųjų eilučių. Niekada neturėjau tokios artimos ir brangios draugės, kokią ją atradau dabar. Kokio neišpasakytai tyro brangumo man staiga patapo šis nuostabus apreiškimas, kada gyva informacija pateikiama jame, mane užburia savo dieviškumu ir tuo jausmu, kad ir tu pats esi toks artimas šiam nuostabiam pagrindiniam personažui – Jėzui Kristui, ir tiems visiems įvykiams susijusiems su juo.Tačiau, prieš pradedant skaityti šios nemenkos apimties, dviejų tūkstančių devyniasdešimt septynių puslapių, Urantijos Knygos Ketvirtąją dalį, Trečiosios dalies paskutiniame – šimtas devynioliktame skyriuje – mes susipažįstame su Kristaus Mykolo septynių savęs padovanojimų jaudinančiomis istorijomis. Ir dabar aš klausiu, ar gali žmogiškoji siela likti abejinga pradėjusi savąją pažintį su Jėzaus dieviškąja prigimtimi?
Manosios asmenybės dvasinį protą giluminiai sujaudina Jėzaus pasakyti žodžiai, kuriuos jis ištaria sugrįžęs po Šeštojo savęs padovanojimo, Salvingtone – Nebadono Vietinės Visatos Sostinėje – milijonų milijonams būtybių, kurios Gabrielio iš anksto perspėtos apie savojo Valdovo sugrįžimą laukė jo, kad išreikštų savo dėkingumą už jo tokį gyvybiškai svarbų susidomėjimą savaisiais tvariniais. Atsakydamas Jėzus susirinkusiai miniai teatsakė:
“ Aš tiesiog rūpinausi savo Tėvo reikalais. Aš darau tik tai, kas yra malonu Rojaus Sūnums, kurie myli ir trokšta suprasti savuosius tvarinius.”
Ir tai yra Kristaus pirmieji žodžiai kurie mane taip paveikia, kad aš suprantu, jog manęs laukia neabejotinai didinga kelionė studijuojant mūsų Vietinės Visatos Sutvėrėjo gyvenimo istoriją Urantijoje. Atsakyme – aš tiesiog rūpinausi savo Tėvo reikalais, žodis – tiesiog – atspindi, kad toks jo veikimas yra natūrali pasekmė, kad kitaip juk ir būti negali. Manasis veikimas yra toks veikimas kokio iš Manęs trokšta mano Tėvas, nes mes eame viena dvasioje. Mykolas pirmiausia pamini Tėvą – kaip Centrą viso to kas čia vyksta, vyko, o jisai – tiesiog rūpinasi savo Tėvo valia veikti visumos gerovei, ką ir daro Rojaus Sūnus iš meilės savo tvariniams. Ir šiame atsakyme mane taip sužavi būtent tas Tėvo iškėlimas, kaip esminis visa ko reikalas. Tokio pasišventimo trokšta ir urantas, šiandien atradęs Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, ir dėdamas nuoširdžias pastangas, kad ir jis be mažiausio baimės šešėlio vykdytų Kūrėjo valią net ir su tokiu atsidavimu, kokį demonstruos Jėzus, tuose Ketvirtosios dalies puslapiuose, kurie manęs dar tik laukia būti perskaitomi ir suprasti.
Kiekvienas, laikydamas savo rankose Urantijos Knygos vertimą gimtąja kalba, turi neįkainojamą pagalbą į geresnį Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU pažinimą ir Jo tvarinių bendrai veikimą, kaip ir savo paties susivokimą.
Telydi jus ramybė, mielieji, Vita
vvita
2015-11-11 09:54:22
Dabar, vasaros atostogų metu, kada Urantijos grupės studijų, vedamų Algimanto, Mokytojų namuose, naujų įrašų forume nėra talpinama ir laukiant kada jos vėl prasidės nuo Rugsėjo pradžios, aš nusprendžiau, kad dabar man gera proga skaityti toliau Urantijos Knygą individualiai, nes kada kiekvieną savaitę yra talpinami Urantijos Grupės nauji įrašai ir gyvųjų pamaldų įrašai Vilniuje ir Kaune, aš juos visus vakarais perklausau ir taip per tą savaitę Urantijos Knygos skaitymui individualiai, kad su ja visa susipažint rečiau atlieka laiko. Taigi, Urantijos Knygos dar nesu visos perskaičiusi, bet šiuo metu skaitau jau trečiąją knygos dalį Urantijos Istorija. Dabar skaitydama kaip vystėsi žmonijos civilizacija nuo laukinio pirmykščio žmogaus, lengviau pradedu suprasti kaip atsirado įvairūs ritualai ir kodėl išlikę iki šių dienų. Man pasidarė aiškiau kodėl pas žmones tokia didelė pasamoninė baimė ir nuo kada ji atsirado. Štai kas rašoma apie Mesopotamijos aušros žinduolius, lemūrų tipo tiesioginius palikuonius:
“Būdami nedidelio ūgio ir turėdami įžvalgų protą, kad suvoktų tuos pavojus, kuriuos jiems kelia gyvenimas miške, jie išvystė nepaprastą baimės jausmą, kuris juos atvedė prie tų išmintingų atsargumo priemonių, kurios labai daug prisidėjo prie jų išlikimo, tokių, kaip paprasčiausių pastogių įsirengimas aukštų medžių viršūnėse, ir tai leisdavo jiems išvengti daugelio pavojų, kurie tykodavo gyvenant ant žemės. Žmonijos polinkis į baimę prasideda kaip tik nuo tų laikų” (0704-03)
Man buvo linksma paskaityti apie viduriniuosius žinduolius, jų elgesį:
„Palyginus su savo protėvių rūšimis, vidurinieji žinduoliai buvo pranašesni visais atžvilgiais. Net jų potenciali gyvenimo trukmė buvo ilgesnė, siekusi maždaug dvidešimt penkerius metus. Šitoje naujoje rūšyje atsirado daug elementarių žmogiškųjų bruožų. Jie toliau išlaikė labai aiškiai matomą atsargų kaupimo instinktą; maistą jie slėpdavo vėlesniam vartojimui, ir su dideliu užsidegimu rinkdavo nugludintus apvalius akmenukus ir kai kurių rūšių apvalius akmenis, tinkamus gynybinei ir puolamajai amunicijai“ (0705-05)
Tai štai, polinkis į baimę atsirado maždaug prieš vieną milijoną metų kaip tik tada kai atsirado tiesioginiai žmonijos protėviai. Bet, mūsų planeta dar patyrė Liuciferio maištą:
“Tų problemų, kurios yra susijusios su žmogaus egzistencija Urantijoje, neįmanoma suprasti, nežinant kai kurių svarbių epochų praeities, ypatingai planetos maišto ir pasekmių” (754-01)
“Nuodėmė Urantijoje labai mažai ką padarė dėl to, jog uždelstų biologinę evoliuciją, bet ji iš tikrųjų paveikė taip, kad mirtingosioms rasėms atimtų Adominio palikimo visą naudą. Nuodėmė milžinišku laipsniu uždelsia intelektualų vystymąsi, moralinį augimą, visuomeninę pažangą, ir masinį dvasinį pasiekimą. Bet ji neužkerta kelio aukščiausiam dvasiniam pasiekimui, kurį gali įgyvendinti bet kuris individas, nusprendęs pažinti Dievą ir nuoširdžiai vykdyti jo dieviškąją valią”(761-05)
Skaitant Urantijos Knygą mes sužinome priežastis kodėl mumyse yra tiek pasamoninės baimės. Juk tik iš baimės mirtingasis save bando pateisinti kodėl neiti gyvuoju keliu Rojaus Trejybės-AŠ ESU mums pasiūlytu žengti, būtent kad IŠSIVADUOTI iš tų baimių mus suvaržančių. Iš baimės yra dėvima daugybė kaukių darbe, netgi savo pačių namuose. Žodžiu, kaukių balius. Apsimetinėjimas ir nenuoširdumas juntamas mūsų aplinkoje. Bet vis tik, mūsų Planetos Princo, Kaligastijos, padaryta nuodėmė neužkirto mums kelio į aukščiausią dvasinį pasiekimą – Kūrėjo pažinimą:
“Kaligastija sukilo, Adomas ir Ieva iš tiesų nusižengė, bet dėl šitų klaidų nė vienas mirtingasis, gimęs po to Urantijoje, nenukentėjo savo asmeniniame dvasiniame patyrime. Kiekvienas mirtingasis, gimęs Urantijoje po Kaligastijos maišto, buvo tam tikra prasme nubaustas laiko atžvilgiu, bet tokių sielų ateities gerovė niekada nė mažiausiu laipsniu nebuvo pastatyta į pavojų amžinybės atžvilgiu” (0761-06)
Vadinasi,viskas mūsų pačių rankose. Mes puikiai jau suvokiame, kad evoliucija neįmanoma be Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios šventovės lankymo. Aš dažnai savo maldoje gyvojoje šventovėje pamaldų metu taip ir išsakau Rojaus Trejybei-AŠ ESU, kad tai nuostabiausia vieta Urantijoje, kada mes susirenkame kolektyviai garbinti savo Dvasinius Tėvus. Ir kol kas tai darome tik mes, urantai, mūsų mažytė saujelė, nuostabių Rojaus Trejybės-AŠ ESU vaikų.
Gyvųjų pamaldų metu aš visada juntu dvasinį pakylėjimą, tik vieną kartą daugiau kitą mažiau. Tas dvasinis apkabinimas ir pakylėjimas juntamas mano viduje tomis vykstančių pamaldų akimirkomis mane sugrąžina čia vėl ir vėl.Argi gali būti kitaip? Juk tam ir yra tas dvasinis patyrimas dvasinei asmenybei gyvųjų dvasinių pamaldų metu – kad patirt Dvasinius Tėvus dvasioje, asmenybės tapatybės lygiu. Toje akimirkoje.Mes kiekvienas esame dvasinė asmenybė, o ne šitas materialus kūnas kurį mes matome išorėje ir kuris mums yra suteiktas tam, kad atlikti gėrio darbus, atlikti išmintingai, semiantis išminties iš Išminties Šaltinio ir Centro Rojaus Trejybės-AŠ ESU. O kada liejasi išmintis labiausiai, jeigu ne iš atsivėrusios dvasinės asmenybės būtent Gyvųjų Pamaldų metu kada yra meldžiamasi viršsąmonės lygiu ir mūsų susirinkusiųjų nuoširdžiai besimeldžiančiųjų urantų skaičius yra pakeltas kvadratu. O kur dar tos nuostabiosios mūsų pagalbininkės dvasinės asmenybės kurios mus dar papildomai apkabina ir mes juntame pakylėjimą savyje:
“ Tačiau bet kokiu žingsniu, kuris šviesina jus iš vidaus, Aš nuostabiai žaviuosi. Žaviuosi jūsų dvasine komunija, kada susirenkate jūs čia, į šitą gyvąją šventovę, pavadintą Mūsų vardu, ir šitoje šventovėje jūs atsiveriate daug giliau, negu bendraudami su Mumis kiekvienas asmeniškai, nes jūs patiriate tą gyvų meilės virpesių lauką, kuriame jūs maudotės, ko negalite TIEK patirti, atsiverdami sau asmeniškai, nes čia jūs atsiveriate kiekvienas ir tuo pačiu apglėbiate vienas kitą, šalia esantį. Net ir tie jūsų sielos broliai ir sesės, kurie nėra jums matomi, dalyvaujantys jūsų maldoje, taip pat skleidžia jums meilės virpėjimus, ir jūs taip pat jaučiate šitą pačią akimirką. Dėl to jūs prisipildote to pakylėjimo, kuris jus stiprina, ir kaip dvasinis užtaisas jums leidžia toliau žengti šituo gyvuoju keliu “(Akimirkos Amžinybė 321-01)
Pajusti save veikiantį kaip dvasinę asmenybę yra PATI NUOSTABIAUSIA dovana, nes tada būna taip lengva. Tada tu supranti, kad tai dėl šitų akimirkų tu stengeisi. Tu stengeisi iš visų jėgų. Jeigu tai sunkesnės akimirkos buvo tu vistiek neapleidai to Gyvojo nuostabaus Kelio nes tu juk dvasinė asmenybė ir tu jutai, kad tave viduje taip traukia prie tavo Tikrųjų Tėvų. O juos patirti tam ir reikalingos nuoširdžios pastangos, už kurias ir atlyginama, kad save tu patiri kaip Rojaus Trejybės-AŠ ESU vaiką veikiantį drauge. Amen.
Su meile, Vita
vvita
2014-08-12 13:35:43
Anksčiau turėjau tokią sampratą, kad jeigu yra kažkas neaiškaus arba yra klausimai, kurių pats negali atsakyti, tai paskaitai knygą arba nueini į seminarą ir viską sužinai. Bet su dvasine šviesa dabartinio žmogaus sampratų atžvilgiu yra liūdnas vaizdas, kadangi informacijos srautas platus, o šviesos ir tiesos durys labai siauros, tai pat įėjimas pro tas duris yra labai siauras. Praktiškai per šitą informacijos srauto laviną, kada knygas leidžia kas nori ir kam patinka, seminarus veda, kas nori ir kam pelninga, žmogus nuklysta, nes jį klaidina ir pati klaidinga informacija. Kada pradėjau klausyti, ką kalba žmonės apie dvasinę šviesą, ir klausti kai kurių klausimų, tai supratau, kad iš esmės niekas nieko konkretaus negali pasakyti, niekas negali įvardinti daiktus tikraisiais vardais. Vienas yra kažką girdėjęs iš kito žmogaus, kitas pateikia savo girdėtas nuotrupas, trečias pateikia savo nuomonę, ir tu pamatai, kad nėra vientisumo, nėra visumos, nėra nuoseklaus mokymo, nėra netgi žinių. Pavyzdžiui kunigai dažniausiai cituoja taip vadinamų šventųjų arba palaimintųjų žodžius, perskaitę apie jų gyvenimus, cituoja kaip gyveno kankiniai, bet apie dvasinę tikrovę nekalba ir apie dvasinį turinį nekalba. Vėliau pamačiau, kad kunigai nieko realaus ir konkretaus negali pasakyti apie dvasinę šviesą paprastam žmogui. Jie negali patarti žmogui, kaip įgyti šviesos savyje. Todėl patyriau didelį nusivylimą, kad negirdžiu tokių žodžių, kurie nukreiptų tinkama linkme – šviesos link, dvasinės asmenybės augimo link. Ir visgi, dabar suprantu, kad žmogus negali tau kalbėti apie gailestingumą, jeigu jo nematė, negali kalbėti apie Kūrėjo meilę, jeigu jos niekada negėrė, negali kalbėti apie šviesą ir išmintį, jeigu jos niekada nelietė. Dažnai girdėdavau, kad žmogui, šviesa ir tikėjimas yra tik kaip tolima viltis, kad kažkada bus jam gera, kažkada po prisikėlimo jau bus šviesiau, bet žmogui reikalinga gyventi dabartyje, todėl jam reikalingos žinios ir konkretus mokymas, kaip gyventi šviesoje aktualiai kasdienybės akimirkoje.
Vėliau buvau įgijęs suvokimą, kad aš pats kažką turiu daryti, tik nesuvokiau, ką gi reikalinga daryti, nes pavyzdžiui, kai žmogus pajunta fizinį troškulį, tai jis įsipila vandens, nes žino iš kur jo įsipilti ir atsigerti ir žino, kad būtent tas vanduo jį ir atgaivins, bet kada žmogus nori numalšinti dvasinį troškulį, tačiau nėra girdėjęs apie gyvąjį Kūrėjo vandenį, tai tuo labiau nežino, kaip ir iš kur jo įsipilti, nes nežino, kad išviso egzistuoja dvasinis vanduo. Ir jeigu žmogui pasiūlytum stiklinę drumzlino vandens, tai jis jos atsisakytų, bet kada jam iš visų pusių siūlomas drumzlinas dvasinis vanduo, tai jis nesugeba jo atskirti, nesugeba jo įvertinti, ar tai jam naudinga dvasine prasme, todėl traukia į save kas ką pasiūlo.
Nepaprastą vertę neša Urantijos Knyga, bet nepaprastą tik dabartinio žmogaus sampratų atžvilgiu. Šviesa juk visada buvo ir yra paprasta, aiški, tiesi, išlaisvinanti, gelbėjanti, stiprinanti, gydanti, bet dabartinio žmogaus dvasinio lygio atžvilgiu tai nepaprastą šviesą nešanti Knyga. Bet kad ją pripažinti, neužtenka tik paskaityti, pasklaidyti lapus, o jeigu žmogui visą gyvenimą buvo kalamos mintys ir nuostatos, kad per kančią ateina išganymas, kad Jėzus numirė už tavo nuodėmes, kad reikia atgailauti, klūpėti, tai toks žmogus Urantijos Knygą atstums, o jeigu gilinsis, tai reikės daug pastangų, ir pradžioje nuoširdumo, kad pradėtų puoselėti ir auginti sampratas tikrovės lygiu. Ir suprantu tą žmogaus vidinę problemą, kada visi aplinkui, klaupiasi, prašo Dievo atleidimo, o tau žmogus staiga pasako – Dievo atleidimas neegzistuoja, atsiprašinėti iš viso nereikia, nuodėmės nėra atleidžiamos. Ir jeigu žmogus nėra subrandintas priimti ryškesnę šviesą, tai jis palaikys tokį žmogų mažiausiai egoistu, egocentriška ir išpuikusia asmenybe, bet jis nesistengs pasigilinti, kodėl yra tokie teiginiai ir iš ko jie išplaukia.
Tačiau jeigu žmogus skaitys ir gilinsis į Urantijos Knygą, bet niekada iki tol nebus patyręs, kas yra gyvoji komunija Kūrėjuje, ir jeigu jis nebus patyręs kas yra kolektyvinių pamaldų gyvoji šviesos tėkmė ir galia, tai jis nesupras Urantijos Knygos giluminio turinio arba supras ją klaidingai, arba ribotai. Pavyzdžiui, anksčiau, kada skaitydavau Jėzaus gyvenimo dalį, netgi nematydavau skirtumo tarp žodžių – tikėjimas ir įtikėjimas, net nemačiau, kad egzisuotuoja du skirtingi savąja verte ir turiniu, žodžiai. Taip pat vientik žinojimas, kad žmogus yra Dievo vaikas, neišlaisvina pačio žmogaus, neteikia dvasinės gerovės iš vidaus, tik perteikia teorinę žinią, kurią reikalinga įgyvendinti ir pačiu gyvenimu ir patyrimu. Bažnyčioje žmogus nepatiria ir nepatirs būsenos, kad jis yra Kūrėjo sūnus ar dukra, taip pat jis tenai nebus išlaisvintas dvasioje ir nebus pamaitintas gyvuoju vandeniu. Skaitant Urantijos Knyga taip pat reikalingas nuoseklus augimas dvasioje, nuoseklus ėjimas į šviesą kasdienybės veiksmuose ir sprendimuose, nes nebus taip, kad žmogus išvažiuos kur nors į kalnus, arba užsidarys į vienuolyną, ir vien tik skaitant staiga nušvis ir subręs dvasiškai. Praktiškai be kolektyvinių gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šventovėje, nematau galimybės žmogui aktualiu lygiu patirti kas yra Tiesa, Meilė, kas yra Tėvystės ir Sūnystės giluminis dvasinis ryšys per komuniją ir taip pat nematau galimybės, kad žmogus įgytų suvokimą, kas gi tas gyvasis įtikėjimas ir kuo jis skiriasi nuo tikėjimo. Ir taip pat per gyvąsias pamaldas ir jų teikiamą dvasinį atsivėrimą žmogus galės suprasti tai, kada Jėzus kalbėdavo apie Tėvą, ir sakydavo, kas matė mane, tas matė Tėvą.
Būtent su Urantijos Knygos Apreiškimu ir Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios Šventovės įkūrimu žmogus gali pradžioje pats sau atskleisti ir atverti tas tikėjimo paslaptis, kurias taip mėgsta krikščionybė, ir tik einant gyvuoju keliu tų paslapčių nebelieka, nes kada žmogus nežino atsakymų, tai jam lengviau tai pavadinti tikėjimo paslaptimi, užrakinta su daugeliu spynų. O bendrystėje tiek su Rojaus Trejybe-AŠ ESU iš vidaus, tiek su Urantijos Knyga iš išorės žmogus atrakina tas spynas savyje, ir atrakina ir pačias įėjimo duris, kad šviesa pasiektų žmogaus asmenybę. Todėl daugelį dalykų, kurių aš nelaikiau tamsa, dabar laikau pačia didžiausia nakties tamsa, kada žmogus paliekamas užterštam vandeny ir jam nepaduodama gyvojo vandens stiklinė. Be dvasinio mokymo nevyksta augimas dvasioje, bet reikalingas tikrovės atskleidimo mokymas, priežasties-veiksmo-paskemės dėsnio atskleidimo mokymas, ir taip pat dvasinio patyrimo mokymas, kad žmogus, remiantis tuo ką girdi, galėtų laisvėti vidumi. O dvasinė laisvė yra žmogaus pati didžiausia laimė, tik ją pasiekti reikalinga išmesti sulūžusius irklus, paimti naujus ir plaukti tinkama srovės kryptimi, kad jis išplauktų į vandenyną.
Besigilindamas į Urantijos Knygą, o taip pat atsiverdamas šviesai Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šventovėje, žmogus galės suprasti kokia yra giluminė tiek jo asmeninė dvasinė problema ir galės suvokti, kokia yra visos žmonijos dvasinė problema ir būdamas gyvajame kelyje jis asmeniškai prisidės prie to, kad žmonijos tamsa būtų mažesnė.
Mantas
2014-08-03 18:17:02
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]