Forumas: temos peržiūra
Mokymai: Išvenkime buvimo “Ne vietoje ir ne laiku”; Sena taisyklė; Ar galima pasitikėti žmogumi?
Tai mokymai kaip pamąstymai, gimę atsakant į vieno žmogaus man iškeltus probleminius klausimus.
Jolanta2014-08-02 20:05:31
Komentarai
Ar galima pasitikėti žmogumi?Evoliucijos eigoje, žmogus patyrė daug vargo, daug kančių. Visą savo laiką skirdamas kovai dėl išgyvenimo. Gyvenimo kovos esmė buvo pats gyvenimas, o gyvenimo esmė, tai kova už patį gyvenimą. Civilizacija vystėsi, mokslas vis pateikdavo naujų laimėjimų, kas padarydavo žmogaus gyvenimą lengvesnį, buitį paprastesnę. Atrodo, žmogui atsirado laisvo laiko, kurį galėtų panaudoti savišvietai, kultūrai, tai kas augina dvasinę jo pusę, nes materialioji pusė kaip ir jau patenkinta, jai kovoti dėl išgyvenimo nebereikia. Ar iš tikrųjų taip atsitiko, kad žmogus patenkinęs savo materialius poreikius, pradėjo siekti dvasinių vertybių?
Nieko panašaus neatsitiko. Materialioji žmogaus pusė nenustojo reiškusi pretenzijas vien todėl, kad jai jau nebereikia kovoti dėl išgyvenimo. Jos poreikiai išaugo ir kovą dėl išgyvenimo pakeitė kova dėl savęs demonstravimo. Gyvenimo esmė tapo būti pastebėtam.
Evoliucijos eigoje žmogui maistas buvo reikalingas tam, kad nebūti alkanam. Rūbas, kad būtų šilta ir kad pasipuoštum kai to reikia, namas, kad turėtum kur prisiglausti ir kad patogiai visi šeimos nariai galėtų gyventi, mašina buvo sukurta tam, kad žmogui būtų patogu patekti iš vienos vietos į kitą. Žmogui atsirado galimybė naudotis evoliucijos eigoje mokslo sukurtomis gėrybėmis. Ar jis tapo laisvesnis nuo materijos, ar žmogus išsilaisvino iš baimės, kad gali kažkuo laiku nepasirūpinti ir jo egzistencija subyrės? Logika sako, kad taip, žmogus turėtų išsilaisvinti iš egzistencinių baimių ir lengviau atsikvėpęs siekti savirealizacijos, ar savišvietos. Deja ši nuomonė klaidinga. Mokslas pasitikėdamas žmogus sveika nuovoka padarė klaidą. Materija žmogų dar labiau pririšo prie savęs, sukeldama ne mažesnių egzistencinių problemų, nei žmogus patyrė savo evoliucijos pradžioje.
Taip kaip pats išgyvenimui reikalingas daiktas tapo visiems prieinamas, buvo sugalvota kova dėl daikto etiketės. Visi dalykai patenkinantys vieną ir tą patį žmogaus poreikį buvo sugrupuoti pagal etiketes, iš kurių kažkodėl vienos tapo siekiamybe kitos tapo atstumiančios, kitaip sakant žmogaus vertę mažinančios. Daiktas tapo kriterijumi, kuris nusako žmogaus vertę. Ir materiali kova tęsiasi. Ji išlieka ta pati kaip ir žmonijos evoliucijos pradžioje, tik pakeitusi savo formą. Kovą dėl materialaus išgyvenimo pakeitė kova dėl pripažinimo.
Mokslas, menas, filosofija ir toliau kuria materialius, ar kitokius intelektualius produktus, stengiantis išlaisvinti žmogų iš materijos gniaužtų, bet ar galime pasitikėti žmogumi? Ar galime pasitikėti logiška žmogaus nuovoka? Tikrai ne. Materialiomis akimis žiūrintis žmogus sugalvos kitų priežasčių, kodėl jam reikia kažko daugiau, kažko kitokio. Ir kova dėl išgyvenimo tęsis, pareikalaudama daug kančios ir baimių, nes visada kažkas kažkurioje srityje bus pranašesnis, greitesnis, apsukresnis.
Siekdami daryti kažką naudinga žmogui, mes visada turime žinoti, kad žmogumi pasitikėti negalima, kad žmogus nors ir skaitomas protingiausias evoliucinis tvarinys, tačiau jis nėra tiek protingas, kad įvertinęs daugelio dalykų absurdiškumą ir priimtų teisingus sprendimus, bei gyventų pagal tas nuostatas, kurios jį išlaisvintų iš materijos vergovės.
Kad žmogus save išvaduotų iš materialių gniaužtų, iš baimių, turi visas galimybes, kurios yra jo nuosavybė jau daugybę metų ir tam nereikia jokių mokslinių laimėjimų, daugiau laiko, ar lengvesnių sąlygų. Žmogus gali save išvaduoti iš materialių gniaužtų tik suvokęs materijos tikrą esmę ir paskirtį, o taip pat save matydamas ne materialios aplinkos dalimi, o besivystančią dvasine būtybe. Suvokęs savo dvasinę tapatybę, automatiškai pradedam ieškoti savo dvasinės asmenybės tikslo. Tai ar galime pasitikėti žmogumi?
Norisi sakyti, kad ne, kad negalima pasitikėti žmogumi, nes turėdamas visas priemones atsikratyti materializmo pančių ir vergoviškos kančios, jis ne nusimeta grandines, bet į jas kabinasi kaip į vienintelę tikrąją realybę. Tačiau vis tik.....Reikia pasitikėti žmogumi.
Kad ir kiek žmogus klaidžiotų materialiame labirinte, kad ir kiek jis bandytų pateisinti materijos svarbą ir kad ir kiek susigalvotų naujų priežasčių kodėl kova dėl materialaus išgyvenimo jam svarbi. Tačiau nors ir ne dažnas, tačiau kai kas anksčiau ar vėliau pradeda kelti klausimus, o kiek mane padaro išmintingesnį, geresnį, laimingesnį riebesnis kotletas, geresnė ant rūbų etiketė, ar prabangesnė mašina. Suvokęs šios beprasmybės liūną, šiuolaikinis žmogus turi visas galimybes atsigręžti į dvasines realijas.
Mokslas nemąstantį žmogų įmeta į dar didesnį materializmo liūną, tačiau žmogus kuris sugeba mąstyti, sugeba įvertinti realybę ir tos realybės pasekmes, kuris sugeba įžvelgti daiktų tikrąją paskirtį ir kuris suvokia gyvenimo esmę ir tikslą, mokslo dėka išsilaisvina iš materialios egzistencijos gniaužtų, išsilaisvina iš kovos dėl išgyvenimo ir gali siekti aukštesnės, dvasinės gyvenimo kokybės.
Pasitikėti žmogumi būtina, ne todėl, kad masės bus išlaisvintos, pasitikėti žmogumi būtina todėl, kad mąstantis žmogus turėtų galimybę išsivaduoti iš materializmo pančių.
Jolanta
2014-08-07 10:52:20
Sena taisyklė
Girdėdami senolių posakius dažnai juos praleidžiame negirdomis. Juk taip dažnai kartojami žodžiai tampa mūsų girdimos fonetikos fonu, tačiau nebegirdime jų prasmės. Sena kaip pasaulis taisyklė „elkis su žmonėmis taip, kaip norėtum kad su tavimi elgtusi“. Tur būt nėra žmogaus, kuris nebūtų jos girdėjęs. Tačiau kodėl mes vis piktinamės kitų elgesiu. Logiška, paprasta ir suprantama taisyklė kažkodėl neveikia. Kodėl?
Žmogus retai save tapatina su pasauliu. „AŠ“ tai centras, o visas pasaulis yra apie mane. „Aš“ ir pasaulis esame tapatūs tiek kiek sutampa mūsų besiliečiantys taškai. Jei besisukančiame pasaulyje apie mane susilietimo taškas yra kitoks jis paprastai erzina. Tuos erzinančius taškus mes pastebime, jais piktinamės, tačiau retai pagalvojame, kad ne tik tas besiliečiantis taškas man yra kitoks. Tačiau ir mano besiliečiantis taškas su tuo kitu pasauliu yra kitoks ir erzina tą kitą „Aš“.
Pavyzdys. Žmogus pakviečia kitą žmogų į iškylą. Kompanija žmonių laukia nespėjusio susiruošti bendrakeleivio. Situacija nemaloni, keletas žmonių laukia vieno. Pasipiktinimas, nepasitenkinimas garantuotas. Pritaikome senolių seną tiesą „elkis taip, kaip norėtum kad su tavimi elgtusi“. Pagalvok apie belaukiančius žmones, jie aukoja savo iškylos laiką belaukiant laiku nesusiruošusio žmogaus. Dauguma tai priimtų kaip nepagarbą. Vėluojantis žmogus taip pat. Tačiau tuo metu vėluojančio žmogaus „Aš“ pasaulyje nėra laukimo, o yra ruošimasis. Todėl šis žmogus piktinasi ne dėl to, kad laiku nesusiruošė, bet todėl, kad per anksti atvažiavo arba todėl, kad per mažai laiko paliko susiruošimui. Ir taikydamas senolių taisyklę jis nemano, kad turėtų neužlaikyti bendrakeleivių, tačiau mano, kad bendrakeleiviai turėjo jį įspėti anksčiau.
Senolių taisyklė „Elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtusi“ gali galioti tik tuo atveju, jei žmogus savo „Aš“ pasaulį tapatina su visu kitu pasauliu. Kitu atveju mes visada tikėsimės iš kito, kad jis elgtusi pagal mūsų pasaulio struktūrą, neįvertindami, kad kitas žmogus elgiasi lygiai taip pat, tik viską vertina iš savo pasaulio „Aš“ jau kitokios struktūros. Realybė tokia, kad žmonės žiūrėdami iš savo „Aš“ taško niekada savęs netapatins su pasauliu, tačiau pasaulį bandys pritraukti prie savo „Aš“. Todėl dažnai kitam darydami kažką gera mes jaučiamės aukos, nes aukojame savo „Aš“ pasaulį vardan kitų „Aš“ pasaulio, jaučiamės neįvertinti, nes aukodami tikimės ir iš kitų aukos, bet kitas nenori aukoti mums, arba kitas taip pat aukoja kažką, tačiau kitam ir t.t. Nepatenkintų žmonių ratas plečiasi, nors visi mano, kad elgiasi ne tik gerai, bet ir pasiaukojančiai.
Dar Kristaus gyvenimo laikais, ši sena taisyklė buvo pakoreguota. Vietoj pasakymo „su kitas elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtusi“ buvo sakoma „su ktais elkis taip, kaip Dievas su tavimi elgiasi“. Šiuo atveju, žmonės pažystantys Dievo charakterį, negali turėti skirtingo supratimo. Dievas visiems rodo vienodą meilę, supratimą, atjautą, kantrybę. Leidžia klysti, bet už klaidas sumokame dažnai patys, tačiau niekada nebūname už jas Dievo pasmerkti. Kartais pykstame ant jo, kad mums nesiseka, neįvertindami kad patys save įmetėme į tą nesėkmių liūną, tačiau tuoj pat vėl guodžiamės žinodami, kad nors mes ant Dievo pykome, bet jis ant mūsų nepyksta. Kada žmonės pažindami Dievo charakterį pradės elgtis pagal Kristaus naujai suformuluotą senolių taisyklę „elkis su žmonėmis taip, kaip Dievas su tavimi elgiasi“, mes galėsime savo „Aš“ matyti Dievo akivaizdos kontekste, kuri yra viskam ir visiems visuma ir nebebus skirtingų „Aš“ supratimų. Tik tada galime tkėtis, kad atsiras geranoriškumas, santaika, ramybė ir pasitikėjimas. Iki to laiko mes turėsime gyventi įtampoje, nerime ir nepasitenkinime vis m1stydamai „na kodėl taip žmogus elgiasi „ . O atsakymas vienas ir gana paprastas „ogi todėl, kad nei tu, ne tas žmogus, kuriuo piktiniesi nepažystate Dievo charakterio ir nesielgiate pagal Kristaus naujai suformuluotą senolių taisyklę“.
Jolanta
2014-08-02 20:13:17
Išvenkime buvimo “Ne vietoje ir ne laiku”
Nelaimės gatvėse mus šiurpina, pykstame kodėl kažkas kažko nepamatė, kodėl kažkas buvo neatidus, kodėl kažkam reikėjo skubėti ar elgtis ne pagal taisykles. Taisyklės gerai, jos mus iš anksto įspėja apie galimas rizikas ir nereikia mums patiems sukti galvos kaip geriau pasielgti. Jos ne tik padaro paprastesnį žmonų tarpusavio santykius, bet ir atpalaiduoja nuo bereikalingo mąstymo apie tam tikro elgesio pasekmes.
Tačiau ar galime teigti, kad laikantis taisyklių mes išvengsime nelaimių. Tikrai ne. Dažnai mus lydi atsitiktinumo pasekmės. Kitaip sakant būname ne vietoje ir ne laiku.
Saugaus eismo taisyklės. Jų pasekmės aiškiausiai matomos mūsų kasdienybėje. Šioje vietoje negali būti pasiteisinimo, kad nežinojai, neįvertinai, nepamatei. Privalai žinoti, įvertinti, pamatyti. Per daug akivaizdi ir visiems žinoma statistika, kad kartotis, tačiau reikėtų pagalvoti, o vis tik ko mes nepadarome, kad situacija gatvėse tokia tragiška. Atsakymas vienas, nesaugome savęs ir kitų. Nuskambės gana grubiai, tačiau bent kiek mąstantis žmogus įvertins, kad saugoti save ir kitus apsimoka žiūrint iš bet kokio žmogaus elgesio motyvo.
Materialus elgesio motyvas. Prieš žengiant rizikingą žingsnį reikia įvertinti du kraštutinumus: kokią didžiausią naudą gausi pasisekus tavo veiksmui ir kokią didžiausią nesėkmę gali patirti nepasisekus tavo norimam atlikt veiksmui. Paprastas pavyzdys iš dviejų skirtingų pozicijų. Vairuotojas viršijantis greitį arba vairuojantis neatidžiai gauna emocinį laisvės pojūtį, tikimybę jaustis padėties šeimininku, maištaujančiu asmeniu, tačiau nepasisekus tokiam vairavimui jis tampa autoįvykio kaltininku, gal būt suniokojama tik mašinos, gal būt sužalojama, gal būt sužalojamas kitas asmuo ir patiriama emocinė trauma, o gal kažkas žūsta ir savo gyvenimui užkrauni nuolatinį kaltės jausmą. Ar galima nauda verta galimos nesėkmės pasekmių? Logiškai įvertinus ne. Tačiau imkime kitą visai nekaltą pavyzdį. Mama stumiant vežimėlį ruošiasi eiti per pėsčiųjų perėję. Viskas teisingai ir pagal taisykles. Išskyrus vieną niuansą, tai skubėjimą. Šito elgesio didžiausia nauda, tai sutaupyta viena kita minutė. Kiek ji apspręs geresnį gyvenimą? Šito elgesio didžiausia rizika, tai kad vairuotojas gali nepastebėti jos, o tam priežasčių gali būti įvairių: prieblanda, tuo metu nukreiptas dėmesys į šalutinį objektą, pervargimas, ar net sveikatos sutrikimas. Neatidus ėjimas net ir leistinoje vietoje ir pasekmės gali būti tragiškos. Kaip galima to išvengti? Tik vienu būdu. Išmokime mąstyti. Visada pasverkime, didžiausia nauda sėkmės atveju ir didžiausia galima nesėkmė.
Moralinis elgesio motyvas. Mes esame atsakingi ne tik už save, bet ir už kiekvieną žmogų su kuriuo mums tenka susidurti sąmoningai to siekiant ar netyčia. Kad ir einant gatve skubėdami mes stumtelime žmogų, kurs pargriūna, ar krypteli koją arba net matome praeidami atsirėmusį į stulpą vyrą, gal būt jis girtas, o gal jam koks priepuolis ir jei greitai nebus iškviesta greitoji pagalba jis mirs. Mes nesužinosime šio praėjimo pro šalį pasekmes, tačiau realiai juk būsime prisidėję prie jo mirties. Todėl vėl pasikartosiu. Išmokime mąstyti. Mąstyti ne tik kaip pirmykščiai žmonės matydami tik akivaizdžią naudą arba nesėkmę. Išmokime mąstyti įvertindami savo elgesio ar neelgesio tolesnes pasekmes, nors jos ir nebus matomos.
Filosofinis elgesio motyvas. Kokia mano elgesio reikšmė? Kiek mano elgesys padarys mano gyvenimą gražesnį, prasmingesnį. Viršydamas greitį ar elgdamasis neatidžiai gatvėje, kiek tapsiu lamingesniu? Ar galėsiu pasidžiaugti vakare apžvelgęs savo dieną, kad ji buvo prasminga, kažkam naudinga, naudinga bent tuo, kad nepadarei nieko kas kitam sukeltų diskomfortą? Ar galėsite pasakyti, kad ši diena praėjo ne veltui. Kad gal būt eidami per perėją ir būdami atidūs nesukėlėte avarinės situacijos užsižiopsojusiam vairuotojui ir tuo ne tik save apsaugojote, bet ir apsaugojote kitą žmogų nuo jo žioplumo. Išmokite mąstyti pramatydami įvykius ir vertindami ne tik tiesiogines pasekmes ar įvykių grandinės pasekmes, bet ir tai kas yra virš tiesioginių įvykių, tačiau padaro mūsų gyvenimą prasmingesnį.
Dvasinis elgesio motyvas. Kiekvienas elgesio motyvas gali turėti tiek materialias priežastis, tiek dvasines. Net ir nematydami tiesioginės naudos ar nenaudos mes galime turėti gana svarią dvasinę naudą. Pavyzdžiui, mes skubame, kad ir važiuojame tvarkingai, neviršydami greitį, sustojame praleisti pėsčiųjų einančių per perėją. Tačiau nervina pėsčiųjų abejingumas, nes eina per gatvę neskubėdami, pasivaikščiojimo žingsneliu. Norisi aprėkti, papypsinti. Tačiau ar verta taip daryti? Išmokime mąstyti dvasiškai. Tai juk mūsų sesės ir broliai dvasioje. Taip, jų elgesys vaikiškas, erzinantis, tačiau rodydami jų vaikiškumui kantrybę mes ne tik rodome tinkamą pavyzdį, bet kartu ir ugdome savo dvasinį stuburą, priimdami nepalankią situaciją ir neaštrindami jos pasekmių. Aprėkus kitą, vaikiškai besielgiantį žmogų, mes jo neišmokinsime kitokio elgesio, o tik sukelsime jo vaikiško mąstymo ambicijas ir patvirtinimą, kad jo elgesys tinkamas, nes rėkdamas kitas rodo jam nepagarbą, tai kodėl jis turi elgtis kitaip. Tačiau būdam kantrūs, mes parodome to vaikiško elgesio naivumą ir beprasmingamą.
Mes galime stebėtis, smerkti, piktintis tam tikrais veiksmais, apgailestauti, dėl tų veiksmų pasekmių, tačiau atsakymas vienas. Išmokime mąstyti.
Nenori nelaimės kelyje pagalvok:
a) ar tavo neatidus veiksmas tau tikrai reikalingas?
b) Ar kas nors pasikeis tavo gyvenime į blogą jei pasielgsi atidžiau, kantriau?
c) Ar tikrai nori būti kaltininkas dėl galimų pasekmių, kurias gali sukelti tavo neatidus elgesys kelyje?
Jolanta
2014-08-02 20:06:10
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.