Forumas: temos peržiūra
Išmokime tikėti ir pasitikėti
Vaikštant miesto gatvėmis, ir matant jaunų žmonių šviesius veidus išgirdau vieną žmogų sakant „jiems gerai, jie dar tiki....“. Loginė seka: jaunas todėl tiki, o kad tiki yra laimingas ir švytinčiu veidu. Kodėl negali būti sekanti loginė seka „bet kokios amžiau žmogus tiki ir yra laimingas su švytinčiu veidu“.
Kas yra LAIMĖ? Ją apibūdina labai įvairiai: gyventi sėkmingą gyvenimą, turėti mylimą žmogų, dirbti mėgstamą darbą, būti sveikam ir t.t. Bet tur būt retas pagalvoja, o kodėl jaunas žmogus, kuris dar negali pasigirti, kad turi sėkmingą gyvenimą, kad dirba mėgiamą darbą, gal būt ir yra mylimas žmogus, bet dažnai ir jam nesant yra laimingas? Kodėl jo veidas švyti?
Ir vėl iškyla praeivio žodžiai „jiems gerai, jie dar tiki“.... Išeitų, kad žmogus laimingas tik tada kada tiki. Tačiau tikėti.....juk tai iš karto asocijuojasi su bažnyčia, privalėjimu kažką atlikti, gal net baime ir suvaržymu ...... ir kur čia gali būti laimė? O gal tikėti yra visiškai kita? Ir vėl pažvelkime į gatvėje vaikštančius jaunus žmones. Pas juos nėra baimės, nėra suvaržymų, jie laisvi mintimis, tiki savimi ir pasauliu ir pasitiki savo ateitimi. Išeitų, kad laimei neužtenka tikėjimo, reikalingas ir pasitikėjimas.
Jaunas žmogus tiki gražia tikrove, gražiais santykiais, sėkminga savo ateitimi, jis pasitiki pasauliu ir jame esančiais žmonėmis. Tačiau įgaudami patirties, susidurdami su realybe, kad pasaulyje yra daug neteisybės, daug apgaulės ir melo, kad gražias svajones sužlugdo ambicijos, varžymasis dėl geresnės vietos po saule. Pasitikėjimas gana greitai dingsta. Kurį laiką išlieka dar tikėjimas savimi ir savo ateitimi, tačiau labai greitai susiduriant su išorinėmis kliūtimis rankos nusvyra ir padaroma išvada, kad pasaulio nepakeisi, o jis nėra draugiškas, todėl, kad išvengti nemalonumų, reikia susitapatinti su pagrindine mase, ir plaukti pasroviui. Mažai būsi matomas, mažiau užkliūsi, mažiau skaudės. Taip po truputį prarandamas ne tik pasitikėjimas, bet ir tikėjimas. Akys užgęsta, laimė nutolsta, tampa nebepasiekiama. Žmogus tampa nebegyvas savo vidumi.
Tai ar gali būti anksčiau iškelta loginė seka realybėje „ bet kokio amžiaus žmogus tiki ir yra laimingas su švytinčiu veidu“?
Jei tikėti ir pasitikėti materialiu pasauliu NE. Materialus pasaulis turi įvairių formų, kurios pasireiškia daiktuose, žmonių elgesyje, žmonių santykiuose. Tačiau materialus pasaulis neturi dvasios. Jaunas žmogus mažai susidūręs su materialaus pasaulio formų reikalavimais. Jis dažnai naudojasi jomis nieko neatiduodamas, už jį sumoka tėvai. Tėvai už formas kuriomis naudojasi jaunas žmogus atiduoda savo dvasią. Nes forma yra tuščia ir negyva, jai reikia gyvybės šaltinio, todėl tam, kad žmogus galėtų įsigyti vieną ar kitą materialią formą jis turi sumokėti savo dvasia. Atrodo nelogiška, juk mokama kokiu nors piniginiu vienetu ar laiku. Tačiau ar pagalvojate, kiek dvasios atiduodate kad įgytumėte piniginį vienetą? Kiek minčių, vidinės energijos atiduodate, kiek lipate per savo vertybes, jaunatviško tikėjimo svajones, kiek dažnai einate į kompromisą su savimi, kad galėtumėte įsigyti kuo daugiau piniginių vienetų arba įgyti laisvo laiko, kurių dėka galėsite įgyti tam tikras materialias formas? Žmogus atiduoda dvasią už bedvasią formą. Kol neišsekusi dvasia, formos žmogui duoda žavesio, jomis galima žaisti, manipuliuoti, gyvenimą įvairinti besikeičiančiomis formomis, tačiau nepapildant dvasinės energijos, o ją atiduodant bedvasėms formoms laikui einant žmogus išsenka ir taip pat tampa bedvase forma. Akys užgęsta, tikėjimo ir pasitikėjimo laiminga ateitimi nebelieka. Gyvenimo kelio tam tikroje atkarpoje sustojama, pasižiūrima atgal ir pamatoma kad jis užpildytas tik bedvasėmis formomis, pasižiūrima į priekį ir suvokiama, kad kitaip nebus, ateitis taip pat priklauso formai, nes pats žmogus ja tapo. Ir tada su pavydu žiūrima į jaunus švytinčius žmones ir sakoma „jiems gerai, jie dar tiki“. Bet mes juk galime išvengti tokio likimo.
Visoje toje žmogaus gyvenimo eigoje reikia tik vienos mažos detalės, apie kurią visi žino, tačiau labai nedaug kas naudojasi, kad išvengtų susitapatinti su forma. Tai dvasios nepraradimas. Bet ar tai įmanoma? Materialiame pasaulyje be formų gyventi neįmanoma. Deja, šis pasaulis priklauso formoms. Ir neišvengiamai formos pareikalaus tavo dvasios. Išeitis viena, pildyti dvasinę energiją, kad jos nepritrūktum kai ją iš tavęs siurbia įvairios formos. Pildyti nuolat. Visada suvokti aplinkui esančių formų galią siurbti iš žmogaus dvasinę energiją ir todėl nuolat sąmoningai kuo daugiau ją pasipildyti. Formos tampa bejėgės prieš dvasinės energijos pilną žmogų, nes jos yra bedvasės ir neturi tokios galimybės kaip žmogus papildyti savo dvasinius resursus, kurie yra dvasinės žmogaus esybės energijos šaltinis. Dvasinius energijos šaltinius papildyti gali tiktai Dvasinis Tėvas. Pasaulyje viskas labai paprasta ir logiška. Tikėkite ir pasitikėkite dvasiniu šaltiniu Dvasiniu Tėvu ir turėsite neišsenkamos dvasinės energijos pasipildymo šaltinį. Patys netapę tuščia forma, o būdami dvasine asmenybe priversite formas tarnauti jums, nes jūs būsite formų dvasinės energijos šaltinis ir jos turės paklusti jums. Tikėdami ir pasitikėdami dvasiniu Tėvu jūs įgysite savo dvasinį statusą, kurio dėka gausite tikėjimą ir pasitikėjimą ir ateitimi ir gyvenimu, nes jūsų nebevaldys formos, o jos taps jūsų valdomos. Jūsų akys švytės viltimi ir tikėjimu. Todėl įmanoma, kad „bet kurio amžiaus žmogus gali tikėti ir būti laimingas su švytinčiu veidu“.
2014-08-28 08:00:39
Komentarai
Jolantos ir Algimanto pateikti mokymai paliečia pačias slapčiausias sielos stygas; paliečia giliai-giliai; iki ašarų.Tai mintys išplaukiančios iš atvertos dvasios gelmės; tai dvasinio proto – išminties – pasireiškimas žodiniais simboliais. Mūsų mielai Urantijai reikalingi šitokie vyrai ir moterys tam, kad formų ir dvasių pasaulis atgautų pusiausvyrą, tokią pusiausvyrą, kurią Tėvas-Rojaus Trejybė-AŠ ESU numatė kiekvienai besivystančiai planetai nuo amžių glūdumos.
Be jokios abejonės vien tik gražūs žodžiai, kad ir iš širdies išplaukiantys tokios varganos situacijos mūsų planetoje nepakeis; reikalingi veiksmai.
Pirmą žingsnį ta linkme Urantijoje padarė URANTAI. Jie pirmieji – visam mūsų pasauliui praktiškai paskelbė GYVĄ METODĄ, GYVĄ PAVYZDĮ, būtent, kaip pasiekti AKIMIRKOS SUSILIEJIMO BŪSENĄ su visos Kūrinijos Tvarinių Dieviškaisiais Rojaus Tėvais; kaip kiekvienam patirti GYVĄ KOMUNIJĄ SU TRIMIS ŠALTINIAIS IR CENTRAIS IR VISUMINE ASMENYBE – AŠ ESU.
Patirtis rodo: kad, kuo dažniau įeini į tokią BŪSENĄ, tuo akivaizdžiau matosi rezultatai. Toje būsenoje, pirmiausiai, pasikeičia tavo asmeninis vidus; atsiranda troškimas kažką gero padaryti dėl kito žmogaus; padaryti gero didžiausiam vargetai. Šiuo klausimu vis dažniau priimi vis labiau IŠMINTINGESNIUS sprendimus; tam vargetai pabandai pažadinti jo snaudžiančia dvasią, kad jis pats panorėtų su atrasta savyje Rojaus Tėvų Dvasia kapanotis iš tokios, jam nepalankios gyvenimiškos situacijos, tam, kad jo, kaip Rojaus Tėvo vaiko, orumas nenukentėtų. Tikrai, ne visuomet naudinga snaudžiantiems mūsų dvasiniams broliams ir sesėms teikti vien tik materialią pagalbą; nuo tinginių ir savanaudžių neatsiginsi.
Tos BŪSENOS visus aspektus nelengvą būtų suminėti; jų daug. Bet pagrindinis JOS aspektas yra MEILĖ – IŠMINTINGA MEILĖ.
Baigdama, visiems linkiu RAMYBĖS, MEILĖS ir ROJAUS TĖVŲ DVASINĖS ŠVIESOS; GILESNIO ATSIVĖRIMO JAI.
Su meile,
IRENA
2014-08-28 12:10:03
Miela Jolanta, tu parašei puikų mokymą, ir mums parodei gilesnę tikrovę, kuri pranoksta materialias formas.
Deja, dabar jaunimui jau nuo pat mažumės siūlomos vien tik materialios formos. Ką tik pasižiūrėjau per vieną Rusijos pirmąjį kanalą interviu su paaugliais, kurie dalyvavo jau naujose suaugusiuju sugalvotose JAUNIMO OLIMPINĖSE ŽAIDYNĖSE, šįkart jos vyko Kinijoje, Nankino mieste. Ir jaunimui nuo pat mažumės jau peršamos mintys, kad jis turi nugalėti. Ir vienas jaunuolis, kuris plaukime parodė tokį patį rezultatą, kaip ir vienas iš jo varžovų pasakė, kad jis džiaugiasi laimėjęs aukso medalį, tik truputį liūdna, kad dar ir kitas sportininkas taip pat parodė lygiai tokį patį laiką, o ne jis vienas čempionas. Taigi, jam liūdna net ir laimėjus AUKSO medalį, kai tokį patį AUKSO medalį įteikė ir jo vienam varžovui. Jis nesidžiaugia, kad ir kitas gali džiaugtis tokiu apdovanojimu, bet liūdi, kad ne jam VIENAM viskas atiteko. Jis nori būti išskirtinis vienas.
O kas iš šių jaunų išaugs, kada jiems jau dabar peršama mintis, kad jų tikslas dabar turi būti jau suaugusiųjų Olimpiada. Jau būtina orientuotis į to SAVANAUDIŠKO IR PUIKYBE PAREMTO VERSLO AUKŠTUMAS, KURIOMS NUSILENKIA NET PREZIDENTAI IR PREMJERAI, IR SKIRIA DAUG PINIGŲ JŲ POREIKIAMS.
Šitokiu būdu forma užgožia bet kokį TURINĮ, bet kokį ĮTIKĖJIMĄ, nes NĖ VIENAS ĮTIKĖJĘS NEDALYVAUTŲ ŠITOKIAME KORUPCINIAME IR NEŠVARIAME VERSLE TARSI TAMPOMA UŽ VIRVUČIŲ NEMĄSTANTI IŠ VISO MARIONETE.
O juk iš tokių SAVANAUDŽIŲ IR TUŠČIŲ jaunų žmonių gims kitos kartos, jie bus žemiškieji tėvai savo žemiškiems vaikams - ko jie mokys savo žemiškus vaikus, patys nieko nemokėdami - vien tik bėgioti, plaukti, šokinėti, mėtyti sviedinį į krepšį ar spardyti į vartus, ir už tai dar DRĮSTI IMTI MILIJONUS. KĄ JIE GALI PALIKTI ŠVIESAUS ŽMONIJAI IR ATEIČIAI?
Ispanijoje ką tik vyko POMIDORŲ mėtymo festivalis. Jūs tik pamąstykite, dvidešimto pirmajame amžiuje tą daro TIKINTYS Į JĖZAUS DOGMĄ ISPANIJOS KATALIKAI - MĖTO MAISTO PRODUKTĄ VIENAS Į KITĄ.
Tai - akivaizdi nuodėmė.
Maistas yra ŠVENTA ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU ENERGIJA. Pomidore - taip pat.
O dabar pastatykite tarp tokių TŪKSTANČIŲ besimėtančių pomidorais JĖZŲ - KĄ JAUČIATE SAVO DVASIOJE, AR JĖZUS IMTŲ MĖTYTI Į KITUS POMIDORUS?
Šiais metais net pradėjo imti 10 eurų mokestį iš užsieniečių už dalyvavimą tokioje ŠVENTVAGYSTĖJE, mat jų ėmė atvažiuoti vis daugiau, tad tokiu mokesčiu nori apriboti jų skaičių.
O juk tai jaunimo mąstymo išraiška, nes seni ten nedalyvauja. Ir toks elgesys rodo, kad tokių žmonių net loginis mąstymas yra pažeistas, nes nė vienas iš jų nesimėto pomidorais nei šeimoje, nei gatvėje. O juk toks gyvulinis protas priima sprendimus visos savo veiklos sferose, ir toks mąstymas negali priimti IŠMINTINGŲ sprendimų, nes nėra savyje atradęs Iš minties Šaltinio - Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Todėl ir jų juokas ir pramoga yra ne kas kita, kaip jų TUŠTYBĖS IR NELAIMĖS TARIAMA KAUKĖ.
Štai kodėl tokie nemąstantys jauni kai suauga ir tampa negyvais dvasia ir savanaudiškais prezidentais, tokiais kaip Putinas, Obama, Grybauskaitė, kuriuos labai lengva valdyti kaip marionetes, ir juos valdo KARINIS PRAMONINIS KOMPLEKSAS, KURIS IR IŠPROVOKUOJA KARINIUS KONFLIKTUS, KAIP TĄ PADARĖ BUVUSIOJE JUGOSLAVIJOJE, KAIP TĄ PADARĖ IR TOLIAU DARO SIRIJOJE, AFGANISTANE, IRAKE, LIBIJOJE, SUDANE, NIGERIJOJE, RUANDOJE, PALESTINOJE, IZRAELYJE, IR DAUGYBĖJE KITŲ VIETŲ, O DABAR JAU IR NETOLI MŪSŲ - UKRAINOJE.
Kadangi viskas kūrinijoje yra tarpusavyje susiję gyvoje sistemoje, tai turėkite minty, kad jaunimo nudvasinimas - yra SĄMONINGAS, kad jis NEMĄSTYTŲ, ir būtų lengvai valdomas ir visiškai priklausomas nuo valdžios malonių.
Štai kodėl mes - urantai - ir turime GYVĄJĮ kelią, kad juo žengtume drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, IR ŽENGTUME TAIP, KAIP VEDA MUS ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU IŠ VIDAUS.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2014-08-28 10:11:47
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]