Forumas: temos peržiūra
Atvira širdis
Kartą vienas žmogus, o gal ir ne žmogus pasakė „ramybė Jums“. Pasakyta prieš 2000 metų, o ramybės vis ieškoma ir nesurandama. Per tą laiką daug filosofų bandė surasti receptų kaip žmogus galėtų pasieti vidinės laimės ir ramybės pilnatvę, tačiau vis dar mistiškai skamba vieno žmogaus o gal ir ne žmogaus žodžiai „ramybė Jums“. Vis nerimsta žmogiškoji širdis. Gal ir neįmanoma pasiekti žmogui visišką ramybę. Tai ką reiškia išsakytas palinkėjimas „ramybės Jums“. Kiek jis vertas jei žmogus neturi jokio galimybės pasiekti ramybę savo širdyje.
Ramybės ieškoma širdyje. Vadinasi ji ir yra atsakinga ir už žmogaus nerimastingumą. Kodėl žmogui duota tokia nerami dalia? Nejau žmogiškoji širdis negali susitvarkyti taip, kad jį lydėtų rami palaima?
Širdis yra materialus organas, tačiau joje slypi visi žmogiškieji jausmai. Gal būt širdžiai priskiriama per daug, gal būt ji tik organizmo varikliukas, tačiau kai mes mes mylime, mes juk atveriame širdį kitam žmogui, kai supykstame ar nuliūstame, tą pačią širdį uždarome, taip bandydami apsisaugoti nuo viso pasaulio. Todėl drąsiai galima sakyti, kad širdis, tai tos durys, kurios arba įsileidžia pasaulį į žmogų, arba atriboja žmogų nuo pasaulio.
Bet pasaulis purvinas ir juodas, argi galima jį įsileisti į širdį, juk tada ramybės tikrai nepatirsime. Tikrai taip, dažnai mes užveriame savo širdį nuo viso pasaulio, kad jame esantis purvas mūsų nepasiektų. Ir pasakyti žodžiai „ramybė Jums“ lieka tik žodžiais, širdis jų nepatiria. Nejau tai buvo pasakyti žodžiai, kurie nieko nereiškia.
Tikrai ne. Šis palinkėjimas, tai gražiausios žmonijos ateities vizija, kurią dalinai žmogus gali pasiekti ir dabar. Dalinai.....taip, tik dalinai ir dėl tos pačios priežasties, kad pasaulis vis tik nėra draugiškas. Tačiau ramybę pasiekęs žmogus sugeba jį priimti tokį koks yra, suvokdamas viska ko prasmę.
Žmogus užverdamas savo širdį nuo pasaulio stengiasi apsaugoti savo gražius jausmus, kuriuos patiria, stengiasi apsaugoti, kad purvas esantis išorėje jų nesutryptų, tačiau ar tai jam padeda?
Užverta širdis neįsileidžia ne tik tai kas purvina, bet ir tai kas kilnu. Štai eina gatve du geri žmonės, kurie stengiasi save apsaugoti nuo blogio, kiekvienas uždaręs savo širdį, su įtarimu žiūri vienasį kitą. Taip kaip jų širdys užvertos dėl blogio baimės, ta pati baimė ir matuoja viską aplinkui. Žemėje nėra nė vieno idealaus žmogaus, o visada atpažįsta toks tokį patį, blogio baimė ieškodama tai kas bloga tikrai ir suras kitame žmoguje tai kas bloga. Išeitų taip, kad eidami vienas pro kitą du nuostabūs žmonės, kurių širdys yra užvertos dėl blogio baimės, kitame pamatys tik blogį, neleisdami pažinti vienas kitam nuostabaus gėrio kuris yra kiekvieno jų užvertoje širdyje. Kol žmogus įtariai dairysis ieškodamas ar blogis negali jo pažeisti, ramybės pasiekti tikrai neįmanoma.
Norisi sušukti, atverikime širdis. Bet juk jei šalia eis blogas žmogus, su tuo mažučiu gėrio krisleliu mes sužeisime savo širdis jo blogiu. Taip, rizika didelė, tai gal geriau užverti širdį ir neįsileidžiant blogio prarasti tai kas gali būti gražu, bet už tat nepatiriant kančios dėl to kas purvina?
Ir vis tik žmogus turi rizikuoti. Tai sunku, tai pavojinga, tam ryžtis gali tik labai stiprus žmogus, tačiau turime rizikuoti ir atverti širdis. Žmogus nejausdamas dieviškos meilės to padaryti tikrai negalės, nes materiali tikrovė, kurią jis suvokia kaip vienintelę tikrovę ir yra tas purvas ir baimės. Bandydamas savo tikrovę padaryti gražesnę moralės dėka žmogaus bus nuviltas. Nes materiali tikrovė diktuoja gana žiaurias konkurencines sąlygas, kuriomis vadovaujasi žmonija. Jei nori būti pripažintas materialioje tikrovėje, turi tapti pranašesnis už kitus, vadinasi konkurencinė kova verčia kitame žmoguje ieškoti ne gėrio o silpnos vietos ir atvira širdis visada pralaimės, nes ji bus atverta tam, kas ja pasinaudos blogiems tikslams.
Tačiau žmogus gyvendamas dieviškos meilės tikrovėje nebedalyvauja materijos konkurencinėje kovoje, todėl nebijo pralaimėti materialioje kovoje. Jis gali atverti širdį ieškodamas kitame žmoguje ne blogio baimės, o gėrio ir meilės, nes kada širdis atverta žmogus išleidžia į išorę tai kas yra gražiausia jame. O toks tokį visada suranda. Dabar įsivaizduokime jog eina gatve vienas geras žmogus su atvira širdimi, o kitas geras žmogus su uždara širdimi. Nors širdis ir uždara, bet joje slypi meilės krislai, ši meilė tikrai atsisauks į atvirai skleidžiamą kito žmogaus meilę, taip pajusdamas meilės galią ir nors ir mažus, bet vis tik ramybės krislelius, kurią skleidžia dieviškos meilės kupina atvira širdis. Ir labai didelė tikimybė, kad privers pagalvoti ar tikrai jau toks ir baisus tas pasaulis, bet jei ir baisus, ar aš turiu tapatintis su juo? O gal esu kažkas daugiau nei tas materialus pasaulis? Tik atvira širdis gali privesti kitą širdį atsiverti.
Atverikme širdis net ir rizikuodami būti pažeidžiami materialiame pasaulyje, tačiau rodydami savo širdies meilės klodus, skleiskime žodžių pasakytų prieš 2000 metų prasmę „Ramybė Jums mieli broliai ir sesės“. Ir gal būt kada nors, kai atvirų širdžių bus dauguma, ramybė įsiviešpataus ir materialioje tikrovėje, nes gyvenimo sąlygas diktuos ne žiauri materiali konkurencija, o tikras dieviškos meilės sklaida.
2014-09-02 08:44:48
Komentarai
Miela Jolanta, perskaičiau tavo mokymą, ir tuoj pat man norėjosi tarti - ne, ne taip yra TIKROVĖJE, nes tu kalbi ILIUZINES frazes, ir tuo pačiu KLAIDINI kitus. Tačiau problema yra ta, jog tai, ką rašai tu, ir rašai būtent taip, yra tavosios ASMENYBĖS ASMENS TAPATYBĖS TOKIA BŪSENA, ir kitaip tu negali nei patirti, nei jausti šiuo metu.TAČIAU VIS TIK TU PATI SKUBI RAŠYTI TAI, KO DAR PATI NESUPRANTI GILUMINE PRASME, NES SAVOSIOS DVASIOS DAR NEATVĖREI TAI GILESNEI TIKROVĖS IR JOS ŠALTINIO - ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU - SAMPRATAI IR PATYRIMUI., NES NEDEDI TIEK PASTANGŲ, KAD NET MŪSŲ FORUME PATEIKTĄ INFORMACIJĄ ĮSISAVINTUM, IR TUOMET RAŠYTUM VISIŠKAI KITAIP.
O kad būtų aiškiau, ką aš turiu minty, pamėginsiu tavo parašymą suskaidyti ir klaidinančias kitus vietas ištaisyti, kad ir pati savo požiūrį išplėstum savyje.
Taigi tu rašai:
Kartą vienas žmogus, o gal ir ne žmogus pasakė „ramybė Jums“. Pasakyta prieš 2000 metų, o ramybės vis ieškoma ir nesurandama. Per tą laiką daug filosofų bandė surasti receptų kaip žmogus galėtų pasieti vidinės laimės ir ramybės pilnatvę, tačiau vis dar mistiškai skamba vieno žmogaus o gal ir ne žmogaus žodžiai „ramybė Jums“.
Dvasinis mokymas - tai ne žodžių labirintas, o PAGALBA IEŠKANČIAM TIESOS, todėl jis turi būti kuo suprantamesnis, kad nekiltų DVIPRASMYBIŲ. Todėl ir tu turėjai parašyti, jog turi minty konkretų asmenį - JĖZŲ, ko gi BIJAI pagarsinti gyvąjį Jėzų tiek sau, tiek mums? O kodėl gi MISTIŠKAI skamba, kada mano kiekvienas jums rašomas net pats trumpiausias žodis yra baigiamas - Telydi jus ramybė, - reiškia JOKIOS MISTIKOS NEBELIKO, LIKO TIK VIDINĖ IR PATIRIAMA RAMYBĖ. Argi aš jums rašyčiau tokį palinkėjimą, jeigu pats nejausčiau šios ramybės savo viduje NUOLAT? AIŠKU, KAD NE. Tačiau jokie filosofai net nesuvokia, kas yra RAMYBĖ, NES NORINT JĄ suvokti, BŪTINA JĄ PATIRTI, TIK TADA GALI KITIEMS APIE JĄ RAŠYTI.
Taigi jokios MISTIKOS NĖRA, IR NEBEDERA APIE JĄ NET UŽSIMINTI, BENT JAU MŪSŲ FORUME - DVASINIŲ MOKYTOJŲ RENGIMO FORUME - KUR URANTAI, ATRADĘ RAMYBĖS ŠALTINĮ IR CENTRĄ - ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU SAVYJE JAU KALBA NE TIK APIE RAMYBĘ, BET IR APIE PALAIMOS PATYRIMĄ SAVYJE GYVŲJŲ PAMALDŲ METU ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVOJOJE ŠVENTOVĖJE.
Toliau tu rašai:
Vis nerimsta žmogiškoji širdis. Gal ir neįmanoma pasiekti žmogui visišką ramybę. Tai ką reiškia išsakytas palinkėjimas „ramybės Jums“. Kiek jis vertas jei žmogus neturi jokio galimybės pasiekti ramybę savo širdyje.
Tu rašai apie tai, ko pati nepatiri, nes nesupranti, kad visišką ramybę mes urantai jau pasiekiame per gyvą atsivėrimą Rojaus Trejybei-AŠ ESU, nes būtent Rojaus Trejybė-AŠ ESU ir yra Ramybės Šaltinis, todėl žmogus be Rojaus Trejybės-AŠ ESU atradimo savyje tiesiog NEGALI TURĖTI JOKIO SUPRATIMO, KAS YRA RAMYBĖ. Todėl ir ieškoti ramybės bergždžia, reikia ieškoti Ramybės ŠALTINIO SAVYJE, o Jį ATRADUS, būtent visiška ramybė ir yra ATLYGIS AUTOMATINIS UŽ PASTANGAS PALAIKYTI GYVĄ KOMUNIJĄ SU RAMYBĖS ŠALTINIU - ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Kitas tavo teiginys:
Ramybės ieškoma širdyje. Vadinasi ji ir yra atsakinga ir už žmogaus nerimastingumą. Kodėl žmogui duota tokia nerami dalia? Nejau žmogiškoji širdis negali susitvarkyti taip, kad jį lydėtų rami palaima?
Širdis yra materialus organas, tačiau joje slypi visi žmogiškieji jausmai. Gal būt širdžiai priskiriama per daug, gal būt ji tik organizmo varikliukas, tačiau kai mes mes mylime, mes juk atveriame širdį kitam žmogui, kai supykstame ar nuliūstame, tą pačią širdį uždarome, taip bandydami apsisaugoti nuo viso pasaulio. Todėl drąsiai galima sakyti, kad širdis, tai tos durys, kurios arba įsileidžia pasaulį į žmogų, arba atriboja žmogų nuo pasaulio.
Iš to, ką parašei būtent šįoje pastraipoje, akivaizdu, kad Forume mano mokymų tu neskaitai. Jeigu skaitytum, tai nepateiktum tokių klaidingų teiginių. ŠIRDYJE NĖRA JOKIŲ JAUSMŲ, IR ŠIRDIS IŠ VISO YRA TOKS ORGANAS, KURTIS NESUTEIKIA JOKIOS MINTIES, NET PAČIOS MENKIAUSIOS, TUO LABIAU, KAD JI DAR IR RAMYBĘ PAJAUSTŲ. Juk taip lengva nors kiek išplėsti kontekstą, kad suprastum, tik tavo teiginiai neatitinka tikrovės ir kitus klaidina. Širdis veikia, o smegenys patyrė traumą, ir mirtingasis yra komos būsenoje. Ir kur jo meilė, kur jo ramybė, kur jo grožio veiksmai? Jie visi sustabdyti, nes nebėra normalios smegenų veiklos, nes tik smegenų dėka veikia PROTAS, ir būtent PROTAS patiria visus jausmus, ir tą daro VIEN TIK MATERIALIŲ SMEGENŲ DĖKA. Smegenys - tai mirtingojo centrinės nervų sistemos kontrolės ir valdymo pultas. O sakykime, kada yra persodinama širdis, tai turėtų būti taip, kad nauja širdis nebegalėtų mylėti tų mirtingųjų, kuriuos mylėjo anoji širdis, kurios nebėra, kadangi šių artimųjų naujoji širdis nepažintų ir net nežinotų, kaip su jais bendrauti. O kada mirtingasis laukia donoro, ir jam būna prijungta vadinamoji MECHANINĖ širdis - kraujo apytakos užtikrinimo mechanizmas - argi toks mirtingasis nustoja mylėjęs tuos pačius savo artimuosius, o juk turėtų, nes MECHANINĖ širdis - tai METALINIS DAIKTAS, O NE JOKIA ŠIRDIS, ir vis tiek MIRTINGASIS TEBETURI ANKSTESNIUS SAVO JAUSMUS, NORS JO ŠIRDIS NEBEVEIKIA.
Tad be smegenų veiklos jokie jausmai nebeišlieka, o be širdies - jie ir toliau tęsiasi.
Širdis negali mylėti - myli ASMENYBĖ, ir myli ne širdies dėka, bet SMEGENŲ.
Todėl mes jau seniai tai aptarėme mūsų Forume, kad širdis yra tik METAFORA, kada kalbama apie meilę. Ir nieko daugiau.
Toliau tu teigi:
Bet pasaulis purvinas ir juodas, argi galima jį įsileisti į širdį, juk tada ramybės tikrai nepatirsime. Tikrai taip, dažnai mes užveriame savo širdį nuo viso pasaulio, kad jame esantis purvas mūsų nepasiektų. Ir pasakyti žodžiai „ramybė Jums“ lieka tik žodžiais, širdis jų nepatiria. Nejau tai buvo pasakyti žodžiai, kurie nieko nereiškia.
Viskas tinka, ką parašiau prieš tai - mes užveriame ne širdį, bet NEATVERIAME DVASINĖS ASMENYBĖS DIEVIŠKOJO PROTO, KURĮ VEIKIA MINTIES DERINTOJAS IŠ VIDAUS, O ŠIS DIEVIŠKAS PROTAS VIS TIEK VEIKIA MIRTINGOJO DVASINĖJE ASMENYBĖJE MATERIALIŲ SMEGENŲ DĖKA.
Toliau tavo pateikiami tokie teiginiai:
Tikrai ne. Šis palinkėjimas, tai gražiausios žmonijos ateities vizija, kurią dalinai žmogus gali pasiekti ir dabar. Dalinai.....taip, tik dalinai ir dėl tos pačios priežasties, kad pasaulis vis tik nėra draugiškas. Tačiau ramybę pasiekęs žmogus sugeba jį priimti tokį koks yra, suvokdamas viska ko prasmę.
Tu pati prieštarauji sau net logine prasme. Tu teigi, kad iš dalies žmogus gali pasiekti ramybę, nes pasaulis nėra draugiškas. Tačiau tuoj pat teigi, kad ramybę pasiekęs žmogus sugeba pasaulį priimti tokį, koks jis yra. Tad, jeigu jau yra toks žmogus, kuris pasiekė ramybę, ir pasaulį priima tokį, koks jis yra, tai tą patį gali pasiekti ir kitas mirtingasis, ir trečias, ir ketvirtas, ir visi mirtingieji, tad išeina, kad pasaulis NĖRA NEDRAUGIŠKAS, NES VISI PASIEKA RAMYBĘ. O ramybėje nedraugiškas pasaulis dingsta. Tad reiškia, kad ne iš dalies žmogus pasiekia ramybę, bet visiškai.
Tačiau KAIP GI JIS GALI PASIEKTI RAMYBĘ TU NEPARODAI KELIO, TARSI JIS SAVAIME NETIKĖTAI TAPTŲ TOKIU, KURIS RAMYBĘ JAU PASIEKĖ.
ŠITAIP NĖRA IR BŪTI NEGALI, JOG BE PASTANGŲ BŪTŲ PASIEKIAMA RAMYBĖ NEATRADUS PRIEŠ TAI SAVO VIDUJE RAMYBĖS ŠALTINIO IR CENTRO - KŪRĖJO - ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU.
Toliau dar labiau klysti kalbėdama apie tą patį mirtingojo organą - širdį - kuris neturi nieko bendro su JAUSMAIS:
Žmogus užverdamas savo širdį nuo pasaulio stengiasi apsaugoti savo gražius jausmus, kuriuos patiria, stengiasi apsaugoti, kad purvas esantis išorėje jų nesutryptų, tačiau ar tai jam padeda?
Užverta širdis neįsileidžia ne tik tai kas purvina, bet ir tai kas kilnu. Štai eina gatve du geri žmonės, kurie stengiasi save apsaugoti nuo blogio, kiekvienas uždaręs savo širdį, su įtarimu žiūri vienasį kitą. Taip kaip jų širdys užvertos dėl blogio baimės, ta pati baimė ir matuoja viską aplinkui. Žemėje nėra nė vieno idealaus žmogaus, o visada atpažįsta toks tokį patį, blogio baimė ieškodama tai kas bloga tikrai ir suras kitame žmoguje tai kas bloga. Išeitų taip, kad eidami vienas pro kitą du nuostabūs žmonės, kurių širdys yra užvertos dėl blogio baimės, kitame pamatys tik blogį, neleisdami pažinti vienas kitam nuostabaus gėrio kuris yra kiekvieno jų užvertoje širdyje. Kol žmogus įtariai dairysis ieškodamas ar blogis negali jo pažeisti, ramybės pasiekti tikrai neįmanoma.
Čia tiek sujaukei, tiek pripainiojai, kad reikėtų labai daug rašyti, norint tavo susuktų ir suveltų siūlų kamuolį išpainiočiau labai nuosekliai. Pirmiausia tu prieštarauji pati sau, rašydama, kad eina du GERI žmonės ir juose yra baimės, ir tuo pačiu sakai, kad idealių žmonių nėra. Tad kaip tuomet gali būti du GERI žmonės, JEIGU JIE JAUČIA BAIMĘ. TUOMET JAU JIE NEBĖRA GERI. Jeigu jie nėra IDEALŪS, taip pat jau nebegali būti geri žmonės. Todėl nežarstyk tokių teiginių taip neatsakingai, nes tuomet reikia kiekvieną TOKĮ tavo teiginį paneigti. O juk tu pateiki šį mokymą ne tam, kad savo gyvulinį protą pamalonintum, o kad iš jo ir kiti MOKYTŲSI. Deja, tu jį palieki TOKĮ NEPARENGTĄ IR KLAIDINGĄ. O tai reiškia, jog ir kiti iš tavęs mokysis KLAIDINGŲ SAMPRATŲ, NES JOS TAIP IR LIKTŲ ŠIAME MOKYME NEIŠTAISYTOS.
TODĖL ARBA REIKĖJO JĮ MAN IŠTAISYTI ARBA TIESIOG PAŠALINTI IŠ FORUMO.
ŠĮKART NUSPRENDŽIAU JĮ IŠTAISYTI, TAČIAU ATEITYJE PANAŠIUS MOKYMUS PAŠALINSIU, KAD NEKLAIDINTŲ IR NETERŠTŲ KITŲ PROTO, IR PASĄMONĖS.
Visi net tik žinokite, bet ĮSISĄMONINKITE, kad gerų žmonių NĖRA, ir būti NEGALI, nes geras yra tik KŪRĖJAS - Gėrio Šaltinis ir Centras. Todėl tik atradęs savyje šį Šaltinį, ir su Juo susiliejęs ir mirtingasis tampa geras TIK TIEK, KIEK jame yra to gyvo ir gyvybingo ryšio su Kūrėju.
Tuo tarpu BLOGIS mus lydės iki pat Havonos. Tik mirtingasis Urantijoje painioja BLOGIO sampratas, jį laikydamas tik tada blogiu, kada kas nors ką primuša, apvagia, nuskriaudžia, užkariauja. Blogis yra bet kokio sprendimo ir jo įgyvendinimo NETOBULUMAS. Kadangi mes esame TOBULINAMI, tai reiškia, kad ir esame BLOGI. Štai kodėl ir tegali būti GERAS TIK KŪRĖJAS - ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU, IR SU JUO SUSILIEJĘS ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU SŪNUS AR DUKRA.
Toliau dar liūdniau:
Norisi sušukti, atverikime širdis. Bet juk jei šalia eis blogas žmogus, su tuo mažučiu gėrio krisleliu mes sužeisime savo širdis jo blogiu. Taip, rizika didelė, tai gal geriau užverti širdį ir neįsileidžiant blogio prarasti tai kas gali būti gražu, bet už tat nepatiriant kančios dėl to kas purvina?
Tiek daug kalbi apie širdį, kuri čia niekuo dėta, kada viską tvarko SMEGENYS, ir vis niekaip neprieini prie ESMĖS - KĄ GI DARYTI. Negalima taip klaidinti dvasios brolių ir sesių. Jau pakankamai žmoniją suklaidino ir kunigai, ir filosofai, ir fillosofuotojai, ir pseudopolitikai, ir pseudopsichologai, ir pseudomokytojai, nes visi tylėjo tarsi vandens prigėrę, nė žodžio nieko nekalbėjo APIE GYVĄ KŪRĖJĄ ATRASTĄ SAVYJE IR TIK IŠ JO GERIAMĄ GYVĄ VANDENĮ GĖRIO IR MEILĖS GYVŲ VIRPESIŲ BŪSENOS POJŪČIU. Todėl visos pastangos turi būti nukreiptos vien tik gyvo ryčio su Rojaus Trejybe-AŠ ESU užmezgimui garbinimo būsenoje. Ir visa kita savaime atiteka į vidų jau iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU, IR NIEKO NEREIKIA DARYTI, KAD ATVERTUM SAVO ŠIRDĮ.
TOLIMESNI TAVO TEIGINIAI VĖL TIK TEORIJA:
Ir vis tik žmogus turi rizikuoti. Tai sunku, tai pavojinga, tam ryžtis gali tik labai stiprus žmogus, tačiau turime rizikuoti ir atverti širdis. Žmogus nejausdamas dieviškos meilės to padaryti tikrai negalės, nes materiali tikrovė, kurią jis suvokia kaip vienintelę tikrovę ir yra tas purvas ir baimės. Bandydamas savo tikrovę padaryti gražesnę moralės dėka žmogaus bus nuviltas. Nes materiali tikrovė diktuoja gana žiaurias konkurencines sąlygas, kuriomis vadovaujasi žmonija. Jei nori būti pripažintas materialioje tikrovėje, turi tapti pranašesnis už kitus, vadinasi konkurencinė kova verčia kitame žmoguje ieškoti ne gėrio o silpnos vietos ir atvira širdis visada pralaimės, nes ji bus atverta tam, kas ja pasinaudos blogiems tikslams.
NĖ VIENO ŽODŽIO APIE IŠEITĮ, APIE SAVO PATYRIMĄ. O TAI REIŠKIA, KAD KŪRĖJAS TAU DAR NEPATIRTAS, NES JIS TAIP IR LIKO NEŽINIA KUR. Tai kaip gi toje materialioje ir siaubingoje konkurencijoje išlikti RAMYBĖS būsenoje? Nieko tavo mokymas žmogui neatskleidžia, o tai reiškia, ir NEPADEDA. O koks gi tada tai mokymas? Ko tu juo sieki - tiesiog patuščiažodžiauti. Be juk ir taip milžiniška žodžių INFLIACIJA ŠIANDIEN YRA URANTIJOJE, ir ji šiame Forume - DVASINIŲ MOKYTOJŲ RENGIMO FORUME - NETINKAMA. Kaip gi gali būti stiprus žmogus be savyje atrasto Stiprybės Šaltinio - Rojaus Trejybės-AŠ ESU? Tai tiesiog ILIUZIJA, ir klaidinantis teiginys. Ir negali žmogus būti ryžtingas be Kūrėjo, atrasto savyje.
Ir nereikia iš viso RIZIKUOTI, NES RIZIKA, TAI KVAILIŲ, BUKUČIŲ, IR NEIŠMANĖLIŲ MATERIJOS KELIAS. RIZIKUOTI - tai reiškia veltis į avantiūrą. O tai jau avantiūristų kelias, kuris neturi nieko bendro su DVASINIU GYVUOJU KELIU.
Kiekvieno asmeninės pastangos atrandant Ramybės Šaltinį ir Centrą - Rojaus Trejybę-AŠ ESU - yra be jokios rizikos pastangos. O atradus, belieka atsiduoti Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimui iš vidaus, ir šis mūsų vienintelių dvasinių ir taip mus mylinčių Tėvų vedimas iš vidaus mus saugo ir globoja, kad tik nepatirtume jokios RIZIKOS. Mūsų dvasiniams ir vieninteliams Tėvams labai svarbu, kad mes neturėtume jokios baimės, ir nerizikuotume kaip avantiūristai, bet visą laiką jaustume Jų vedimą iš vidaus, kuris visada yra SAUGUS IR GLOBOJANTIS. Kuris gi iš žemiškųjų tėvų vestų savo mylimą vaiką ten, kur rizikinga? Nė vienas mylintis tėvas ar motina šitaip nerizikuotų. Tai kaip gi daug labiau myli ir mus globoja ir saugo PATS Meilės Šaltinis ir Centras - mūsų vieninteliai Tėvai - Rojaus Trejybė-AŠ ESU. iR TIK JAUSDAMI ŠĮ gyvą dvasinį vedimą mes IR PRADEDAME GYVENTI ŠVIESOS IR DOROS GYVENIMĄ TAMSOS APLINKOJE BE JOKIOS RIZIKOS, NORS APLINKAI ATRODO KAIP TIK ATVIRKŠČIAI.
Toliau tu teigi:
Tačiau žmogus gyvendamas dieviškos meilės tikrovėje nebedalyvauja materijos konkurencinėje kovoje, todėl nebijo pralaimėti materialioje kovoje.
Tu nė žodžiu neužsiminei apie tai, KAIP GI pasiekti dieviškos meilės tikrovę - ATRADUS TIKROVĖS ŠALTINĮ IR CENTRĄ - ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU - SAVYJE.
Tai TIK RODO, kad tu pateikei tik gražių žodžių teoriją, be praktikos gyvo patyrimo, ir žmogus tokiu mokymu netikės, nes teorinių yra daug gražių žodžių, teiginių, ir mokymų. Tačiau vien tik GYVOJO KELIO PATYRIMŲ MOKYMAI LEIDŽIA VISUS TEIGINIUS PATIKRINTI SAVO ASMENINIAME GYVENIME, KAD JIE TAPO TIKROVE IR TIESA JUO EINANTIEMS. Ir dvasiniame kelyje nėra KOVOS, TODĖL NĖRA IR JOKIO PRALAIMĖJIMO, TODĖL NĖRA IR BAIMĖS PRALAIMĖTI. Gyvasis kelias yra palaimos gyvenimo su Kūrėju patyrimas ir procesas VISŲ LABUI IR BŪTENT TAIP, KAIP VEDA KŪRĖJAS IŠ VIDAUS - BE KOVOS IR RIZIKOS.
Todėl ir tavo žemiau pateikti teiginiai neturi prasmės, nes gyvajame kelyje niekas nebeieško kitame žmoguje nei meilės, nei gėrio, nes ir meilė ir gėris yra vien tik Kūrėjuje, nes žmogus gėrio ir meilės savyje neturi, jis viską gauna tik iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU. TAD KITAME ŽMOGUJE IR NEREIKIA ieškoti jokių gėrio ir meilės apraiškų, nes ten jų nebus, ir būti negali, jeigu tas žmogus neatrado Kūrėjo - ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU savo viduje. Aišku, tai gali būti įvardijama ir kitais žodžiais - neatrado Kristaus savyje, Budos savyje, Krišnos savyje, Sai Babos savyje. Tačiau net ir tokiu atveju, RAMYBĖS ŠALTINIS YRA VIEN TIK ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU, IR GĖRIO, IR MEILĖS, NES IR KRISTUS, IR BUDA, IR KRIŠNA, IR SAI BABA SEMIASI MEILĖS IR GĖRIO IŠ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU.
Todėl po viso to, ką parašiau tiesiog tavo teiginius, patiektus žemiau gali skaityti tik su šypsena:
Jis gali atverti širdį ieškodamas kitame žmoguje ne blogio baimės, o gėrio ir meilės, nes kada širdis atverta žmogus išleidžia į išorę tai kas yra gražiausia jame. O toks tokį visada suranda. Dabar įsivaizduokime jog eina gatve vienas geras žmogus su atvira širdimi, o kitas geras žmogus su uždara širdimi. Nors širdis ir uždara, bet joje slypi meilės krislai, ši meilė tikrai atsisauks į atvirai skleidžiamą kito žmogaus meilę, taip pajusdamas meilės galią ir nors ir mažus, bet vis tik ramybės krislelius, kurią skleidžia dieviškos meilės kupina atvira širdis. Ir labai didelė tikimybė, kad privers pagalvoti ar tikrai jau toks ir baisus tas pasaulis, bet jei ir baisus, ar aš turiu tapatintis su juo? O gal esu kažkas daugiau nei tas materialus pasaulis? Tik atvira širdis gali privesti kitą širdį atsiverti.
Atverikme širdis net ir rizikuodami būti pažeidžiami materialiame pasaulyje, tačiau rodydami savo širdies meilės klodus, skleiskime žodžių pasakytų prieš 2000 metų prasmę „Ramybė Jums mieli broliai ir sesės“. Ir gal būt kada nors, kai atvirų širdžių bus dauguma, ramybė įsiviešpataus ir materialioje tikrovėje, nes gyvenimo sąlygas diktuos ne žiauri materiali konkurencija, o tikras dieviškos meilės sklaida.
Jolanta
Taigi miela Jolanta, TAVYJE YRA DAUG BAIMĖS. Tad tu DAR BIJAI JĖZAUS VARDO, BIJAI ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU ATRADIMO SAVYJE, TODĖL BIJAI DĖTI IR PASTANGAS, KAD ŠIUOS ASMENIS ATRASTUM SAVYJE. Tačiau tavo tegu ir KOL KAS TIK TEORINIAI samprotavimai apie GĖRĮ, RIZIKĄ, DIEVIŠKĄ MEILĘ JAU RODO, KAD ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU TAVE ŽADINA IŠ VIDAUS, IR KAI KURIUOS TEIGINIUS TU JAU SĄMONĖS LYGIU IMI PAJUSTI.
TODĖL NEBIJOK IR ATRASK ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU SAVYJE, IR TUOMET IŠ TEORINIO MOKYMO, TU PATEIKSI GYVĄ TIESOS IR ŠVIESOS MOKYMĄ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2014-09-02 12:33:33
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]