Forumas: temos peržiūra
Kasdienės įžvalgos
Šioje temoje siūlau dalintis kasdienėmis įžvalgomis, ne perskaitytomis ar išgirstomis frazėmis, bet iš vidaus kylančiomis mintimis, kurios kartais gimsta visai netikėtai. Įžvalga yra tam tikrų aplinkos pasireiškimų ir tarpusavio ryšių vidinis dvasinis matymas.
Mantas2014-09-10 15:49:13
Komentarai
Mane tikrai viduje maloningai sužavėjo ir susimąstyti dar daugiau paskatino perskaitytas dvylikos Mokytojo-Jėzaus apaštalų įšventinimas. Pats procesas ir pats vadinamasis „Pamokslas ant Kalno“. Jėzaus kalba, įšventinant šiuos dvylika, sudaro PAGRINDINĘ GYVENIMO FILOSOFIJĄ – rašoma Urantijos Knygoje. Tam aš paskyriau atidesnes studijas. Tačiau Penktojo Epochinio Apreiškimo pagalba susipažinus su Pamokslo tekstu, tu atitinkamą šviesos citatą esi pajėgus, arba, kol kas – dar ne, suvokti giluminiai. Tu kaupi patyrimus per klaidų darymą ir jų taisymą. O per patyrimą ateina augimas, tas giluminis aplinkos suvokimas. Tokia yra evoliucija.Šiai akimirkai – be daugybės kitų – mano dėmesį ypač atkreipė šie Kristaus apaštalams tarti žodžiai:
“Aš sakau jums: Mylėkite savo priešus, darykite gerą tiems, kurie jūsų neapkenčia, laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už tuos, kurie su jumis elgiasi žiauriai. Ir ką, jūsų manymu, žmonėms daryčiau aš, tą patį jiems darykite ir jūs.“
“Jūsų Tėvas danguje yra toji priežastis, dėl kurios saulė šviečia tiek blogiems, tiek geriems žmonėms; lygiai taip pat jis siunčia lietų ant teisingųjų ir neteisingųjų.“
“Jūs esate siunčiami žmones gelbėti, ne juos teisti. Savo žemiškojo gyvenimo pabaigoje, jūs visi tikėsitės gailestingumo; dėl to aš reikalauju iš jūsų, kad per visą savo mirtingojo gyvenimą gailestingumą rodytumėte visiems savo sielos broliams materialiame kūne. Nedarykite klaidos, mėgindami iš savo brolio akies ištraukti krislą, kai jūsų pačių akyje yra rąstas. Iš pradžių išėmę rąstą iš savo paties akies, jūs galėsite geriau matyti, kad ištrauktumėte krislą ir iš savo brolio akies.“ (1571- 02, 03, 04)
Mes vieni apie kitus sprendžiame pagal mūsų atliekamus darbus. Rojaus Trejybė-AŠ ESU – žvelgia į mūsų motyvus. Tam, kad parodytum gailestingumą visiems dvasios broliams ar sesėms, tu vis tik nueisi ilgą savo asmeninio augimo kelią. Dabartinio žmogaus gyvenimo filosofija – savanaudžio ir egoisto filosofija. Ir nematysi tu to rąsto savojoje akyje tol, kol nepradėsi pasikliauti Rojaus Trejybe-AŠ ESU atrasta savyje, tol, kol nepajusi, kad tavo Tėvas ir Motina Tas, į kurį tu nori remtis tau sunkiausią akimirką, tol, kol Jis tau netaps Tavo Mylimiausiu, Patikimiausiu Draugu. Tol, kol tu be baimės ir gėdos tarsi Jo vardą garsiai ir bet kur. Kol netaps Jis tavo dvasinio-tikrovės gyvenimo PAMATU.
Be Paslaptingojo Pagalbininko, žmogaus vaikui yra padovanota ir Sūnaus Kūrėjo Tiesos Dvasia – Guodėja. Ir Dukros Kūrėjos dvasinė grandinė, Šventoji Dvasia – Padrąsinimo Šaltinis. Mintimis dažnai sugrįžtu į patyrimą, kažkada netikėtai patirtą. Pamenu save drąsiai, be krislelio abejonės, tą akimirką kaip atsakymą pašnekovui tariančią: „Aš Niekada Nenustosiu Stengtis Gyvajame Kelyje.“ Vos ištarus šiuos žodžius – mano kūnu perbėgo švelni švelni šilumos banga. Kiek stipriau ją pajutau nugaros srityje. Tai buvo sekundės akimirkos patyrimas, bet toks – kuris mane drąsins ir šiai dienai – Šventosios Dvasios prisilietimas.
„Šventoji Dvasia iš dalies yra nepriklausoma nuo žmogiškojo požiūrio ir iš dalies yra sąlygojama žmogaus valios sprendimų ir bendradarbiavimo.“ (0379-05-02)
Mūsų pasitikėjimas tiek Kūrėju, tiek savimi yra tas svarbus veiksnys, kuris veda į ŽINOJIMĄ. Net ir tada kai aplinkui mus puola dėl mūsų nuoširdaus pasirinkimo gyventi Šviesos ir Tiesos Gyvenimą drauge su Kūrėju. Net ir tada kai mūsų veiksmų nesupranta ir smerkia, o galbūt ir, žinau, verkia netikrom ašarom – o juk mes žengiam dar tik pirmuosius žingsnius ir jau taip esame nesuprasti savo tariamai artimo. Kuris, būdamas tingus, vengia keisti savo mąstymo įpročius ir gyvenimo būdą. Atstumia Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvąjį Kelią. Dažnai kalba apie savo teisingumą net nesuvokdamas, kas yra tiesa.
„Tiesos negalima apibrėžti žodžiais, ją galima apibrėžti tiktai GYVENIMU. Tiesa visada yra daugiau negu žinojimas. Žinojimas yra susijęs su matomais dalykais, bet TIESA PRANOKSTA tokius grynai MATERIALIUS LYGIUS tuo, kad ji derinasi su išmintimi ir apima tokius neapčiuopiamus dalykus, kaip žmogiškąjį patyrimą, net dvasines ir gyvas realybes. Žinojimas kyla iš mokslo; išmintis atsiranda iš tikros filosofijos; tiesa gimsta iš dvasinio gyvenimo religinio patyrimo. Žinojimas turi reikalo su faktais; išmintis, su ryšiais; tiesa, su tikrovės vertybėmis.“ (1459-02)
Tiesą patirsi savo žmogiškojo patyrimo dėka gyvendamas dvasinį gyvenimą. Ir tave tikrai liūdins šalia esančio tavo dvasios brolio skleidžiamas pyktis tavo atžvilgiu, bet bus malonu patirti tavo pačio ramumą ir ūgtelėjimą tiek, kad tu neatsakai tuo pačiu. Tu matai kito neišmintingą atsisakymą pažint Tikrovės saldžius vaisius, bet tu pats siekdamas tapti Tikruoju Savimi gyvenant Šviesos gyvenimą – patiri Tiesą tapdamas kantresniu bei pakantesniu.
„ Bet tiesa niekada negali tapti žmogaus nuosavybe be įtikėjimo. Tai yra tiesa, NES ŽMOGAUS MINTYS, IŠMINTIS, ETIKA, IR IDEALAI NIEKADA NEPAKILS AUKŠČIAU NEGU JO ĮTIKĖJIMAS, JO IŠAUKŠTINTA VILTIS. Ir bet koks toks tikras įtikėjimas remiasi giluminiu apmąstymu, nuoširdžia savikritika, ir bekompromisine moralia sąmone.“(1459-05)
Įtikėjimu sužadintas žmogaus vidus vis platesniu mastu siekia gėrio tiek savyje, tiek aplinkoje ir SAVO NORU. Įtikėjimu sužadinto, keičiasi mintys – tapdamos šviesesnėmis; įtikėjimu sužadinto – keičiasi elgesys, tampant natūraliai santūresniu ir išmintingai atskiriančiu tikrą nuo netikro, netikrumui dabar jau stengiantis nebešvaistyti savo brangaus laiko. Bet prasmingai stengiantis paskirti save gerų darbų darymui. Pamažu plečiantis tavo visuomeniniam požiūriui.
„Ir jeigu Jėzus būtų žemėje šiandien, gyventų savo gyvenimą materialiame kūne, tai didžioji dauguma gerų vyrų ir moterų juo nepaprastai nusiviltų dėl paprastos priežasties, nes šiandieninių politinių, visuomeninių, ar ekonominių ginčų metu jis nepalaikytų nė vienos pusės. JIS LIKTŲ DIDINGAI NUOŠALYJE, TUO PAČIU METU MOKYTŲ JUS, KAIP TOBULINTI SAVO VIDINĮ DVASINĮ GYVENIMĄ tam, kad daug kompetentingiau imtumėtės energingai spręsti savo grynai žmogiškąsias problemas.“ (1581-04-06)
Tačiau, kas gi be URANTŲ rūpinasi savo vidiniu dvasiniu gyvenimu? Siekdamas savo vidinės dvasinės švaros URANTAS uoliai MOKOSI suprasdamas, kad mokymasis tęsis – PER VISĄ AMŽINYBĘ. Kūrėjas apie mus sprendžia pagal mūsų VIDINIUS TROŠKIMUS ir NUOŠIRDŽIUS KETINIMUS. O mes patys patiriame kokie esame viduje ir kiek, kada mums ypač reikia suaktyvinti savąją gyvąją Komuniją su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Patiriame, kad galbūt šią akimirką galėjau pasielgti kitaip, bet mano seklus įtikėjimas neleido priimti išmintingesnio sprendimo, todėl aš matau, kad mano pastangos dabar ypač svarbios, mano pačio ir visumos vardan. Bet kita vertus, ar yra tokia akimirka kada tu gali sau leisti bent pagalvoti – gal dabar aš patingėsiu, gal kitą kartą pabendrausiu su savo Tėvu ir Motina, gal vėliau, gal rytoj, gal poryt, o gal po metų... GALI – BET AR VERTA TAIP SAVE SKRIAUSTI?
Kada tas vidinis pirminis impulsas atverti save Kūrėjui IR ESI TAS TIKRASIS TU.
Telydi jus ramybė, mylimi dvasios broliai ir sesės, Vita.
vvita
2016-02-24 01:45:48
Per pastarąsias keletą dienų aš patyriau tokių nedidelių patyrimų, į kuriuos aš atkreipiau dėmesį, ir vėliau apmąsčiusi, pastebėjau, kaip jie susidėliojo į ištisą įvykių grandinėlę, praplečiančią mano mąstymą, kaip gi padeda Rojaus Trejybės-AŠ ESU Apvaizda. Anksčiau būčiau pagalvojusi, jog tai tik sutapimas, atsitiktinumas, bet dabar žinau, kad niekas neįvyksta šiaip sau, ir kad atsitiktinumų kūrinijoje nėra.
Sekmadienį išaušo gražus saulėtas žiemos rytas. Saulė man švietė pro užtrauktas užuolaidas ir viliojo išlysti į lauką, pasigrožėti žiemiška gamta. Pagarbinusi ir pabendravusi su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, nusprendžiau važiuoti į Kernavę, apytiksliai 33 km nuo Vilniaus, pasižiūrėti sniegu apsnigtų piliakalnių, kurių niekada nebuvau mačiusi tokiu metų laiku, ir tuo pačiu pasiėmusi fotoaparatą ketinau įamžinti pastebėtas puikias gamtos akimirkas. Be to, mane paskatino važiuoti dar ir tai, kad jau daugiau kaip porą savaičių niekur nevažiavau su savo mašina, taigi reikėjo ją pravėžinti, kad akumuliatorius pasikrautų. Nusivaliau sniegu apsnigtą mašiną, prieš kelionę pabendravau su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kad patirčiau Jos Apvaizdos globą, ir leidausi į kelionę. Važiuodama grožėjausi šerkšnu pasidabinusiais miškais, kurie savo baltu spindėjimu kėlė žavesį, nes tokio grožio mieste neišvysi, visur medžiai juodi ir atrodo niūriai, o čia atsiskleidė tikrasis žiemos grožis gamtoje. Tą dieną pamačiau įvairias žiemos nuotaikas, nes oras buvo permainingas. Apsnigti Kernavės piliakalniai priviliojo nemažai įvairaus amžiaus žmonių, kurie leido laisvalaikį čiuožinėdami rogėmis nuo stačių piliakalnių šlaitų, ar kopdami į juos mediniais laipteliais, ir besigrožėdami atsiveriančia panorama. Aš taip pat vaikštinėjau aplink piliakalnius, stebėjau žmones ir visą aplinką, ir fotoaparatu fiksavau man patikusius vaizdus. Vienu momentu iš apsiniaukusio dangaus ėmė snigti, pakilo vėjas, patekau į sniego audrą. Bet ir ši akimirka, stebint nuo aukšto piliakalnio šitokį gamtos reiškinį ir fiksuojant fotoaparatu, man leido pamatyti tos akimirkos grožį, nes dar nesu fotografavusi tokiomis oro sąlygomis. Vėliau nusileidusi nuo piliakalnio laipteliais žemyn patraukiau link tolumoje matyto žalio pušyno, šalia Neries vingio. Čia atėjusi garsiai pagarbinau Rojaus Trejybę-AŠ ESU, pabendravau su Ja, nes jutau iš vidaus nuoširdų norą patirti Jos dvasinį artumą ir glėbį. Po kurio laiko pramerkusi akis pamačiau, kad nebesninga, oras nurimęs, o horizonte matyti besileidžiančios saulės nuspalvinti švelniai rausvi dabesys. Patraukiau iš miškelio jau atgal, link piliakalnių, kai mane sustabdė nuostabus ir vis ryškėjantis geltonai oranžinis saulėlydis. Ėmiau fotoaparatu fiksuoti spalvingas akimirkas, kurios keitėsi. Buvo išties gražu, o matomas grožis pakylėja dvasią, ypač kada žvelgiama dvasiniu žvilgsniu, kupinu meilės ir harmonijos, pasisemtos iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Paskutinį kartą įkopusi pusiaukelėje į paskutinįjį ir arčiausiai išėjimo iš šios vietovės esantį piliakalnį dar atsigręžiau į beblėstantį nuostabų saulėlydį, užfiksavau regėtas akimirkas, ir jau ėmiau leistis laiptukais žemyn, kai pajutau, jog netikėtai atsirado sloga, nors prieš tai nejaučiau. Pagalvojau, kad man labai reikia nosinaitės, ir nebuvau tikra ar turiu su savimi. Nusileidusi jau kilau sniego taku aukštyn, kai ant sniego staiga pamačiau mėlynos spalvos popierinių nosinaičių pakelį, visiškai naują ir neatplėštą. Paėmiau, pagalvojau gal kas pametė, ir atsisukusi atgal už manęs vaikštinėjusių žmonių pasiteiravau, gal jie pametė, bet jie nieko nepametė. Pamaniau, ką gi, tada mano bus, vadinasi galiu pasinaudoti prireikus. Pamažu artėjau link automobilio ir mąsčiau, kad keista, tarsi sutapimas – kad netikėtai išvydau tą ryškiaspalvį nosinaičių pakelį, kurio tuo metu labai prireikė, ir štai jis atsirado. Jau pasiekusi automobilį vėl prieš kelionę atgal namo pabendravau su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kad ir toliau jausčiau pasitikėjimą Ja ir Apvaizdos apsauga, nes pasnigus keliai tapo slidūs, be to, jau ėmė temti, taigi reikėjo būti atsargesnei ir dėmesingesnei kelyje, o tai mano pirmoji žiema už mašinos vairo. Tačiau kelionė buvo sėkminga, vairuodama jaučiausi ramiai ir saugiai.
Tą patį vakarą namuose peržiūrinėjau padarytas fotografijas, ir vienoje iš daugybės nuotraukų su saulėlydžiu įsižiūrėjusi netikėtai pastebėjau keistą ženklą, kažkiek primenantį kryžių, arba netgi žmogaus figūrą su ištiestomis rankomis į šalis, susiformavusį iš rožinių debesų. Juk kada fotografavau, nieko tokio panašaus nepastebėjau, žvelgiau į bendrą vakarėjančio dangaus vaizdą. Prieš tai noriu pasakyti, kad iš vakaro, kada internete per youtube žiūrėjau filmuotą medžiagą su keistais garsais, kurių prasmę paaiškino Algimantas, tenai išvydau keistas nuotraukas su saulėlydžių vaizdais, kuriuose matyti būtent kryžiaus formos ženklai, išryškėję danguje, susiformavę iš rausvų debesų. Ir tokios nuotraukos labai stebina žmones. Mano padarytose nuotraukose keistas ženklas nėra itin ryškus, kaip kad mačiau internete, tačiau visgi galima pamatyti. Pamaniau, na nieko sau, ir kodėl jis čia atsidūrė?
Antradienį po darbo grįžau namo pro daugiabučių namų kiemus, ir nors ėjau neskubėdama, visgi gerokai slystelėjau, susvyravau, bet neparkritau. O kiemų vidinės gatvės yra pilnos sniego, po kuriuo yra slidus ledas – nematomas pavojus. Kadangi žmonės kiemų nenusivalo, nepasirūpina savo ir kitų saugumu, tai ir susidaro tikimybė netikėtai slystelėti ir net parkritus susižeisti. Paėjusi nedidelę kelio atkarpą atsisukau atgal ir pagalvojau, kad kitą rytą eisiu gretimu takeliu, kur sniegas jau pramintas, tačiau užlipimui į šlaitą laipteliai yra apsnigti taip, kad ir čia nesaugu užlipti, ypač nulipti. Visgi, pagalvojau, atsargiai užlipsiu, kalnelis nedidelis, o atgal grįždama apeisiu nedidelę apylanką, kur šlaitas beveik išnyksta. Taip bus saugiau nei eiti nevalytu slidžiu keliu. Jau kitą rytą einu tuo mano sumanytu maršrutu į darbą, ir ką gi aš matau? Ogi laipteliai užlipimui į tą kalnelį kuo gražiausiai nuvalyti, ir toliau, jau artėjant link stotelės, irgi laipteliai nuvalyti. Aš net nusišypsojau iš netikėtumo, argi tai vėl sutapimas? Juk dar iš vakaro pagalvojau apie tai, o šį rytą tvarka jau padaryta. Bet gi aš žinau, kad jokių sutapimų šiaip sau nebūna.
Važiavau į darbą autobusu, pagarbinau Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir galvojau, kad tai Apvaizdos sumodeliuojamos tokios aplinkybės, kad jaustumėmės saugūs, kad pajaustume savyje dar didesnį pasitikėjimą, kuris toks būtinas mums kaip oras, žengiantiems šiuo gyvuoju keliu. O jis kaip tas apsnigtas baltas kelias, dar nepramintas, mes urantai pirmieji žengiame juo, ir vien pasitikėdami gyvu Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimu iš vidaus, vien bendradarbiaudami su Apvaizda, kada niekas be mūsų urantų šitaip negyvena, kiti dargi pasišaipo, paniekina. Tačiau nuo tokių mirtingųjų klaidingų poelgių, jų dvasinio aklumo ir kurtumo, ir vien tik iš baimės, gyvasis kelias netampa atstumiantis, užterštas ar iliuzinis, jis lygiai toks pats tikroviškas ir gyvybingas, koks yra pats Tikrovės Šaltinis. Taigi ir mes nuo išlieto ant mūsų apkalbų, patyčių, pykčio kaip pamazgų kibiro netampame užsiteršę, jeigu visu nuoširdumu atsiveriame Kūrėjui – Šviesos Šaltiniui, kuris mus nuolat maudo gyvuoju vandeniu, pamaitina, ir sustiprina, žengti dar ir dar vieną žingsnį pirmyn, link JO, ir taip nuolat per visą amžinybę.
Su meile,
Jurgita
2016-01-21 18:59:05
Panašu kad vis labiau ir labiau užmarštyje pasiliks mums kažkada buvę malonūs kasdienio gyvenimo įprastiniai dalykai. Pasiliks užmiršti ne todėl, kad tai mūsų atmintį labai jau miglotai prisimenami, bet todėl, kad tuos pojūčius kurie mums šiltai kartais bando sugrįžti prisiminimu ir mus pamaloninti savo tuometiniu PAPRASTUMU – dabartiniame gyvenime prie jų prisiliesti jau vis labiau nebelieka progos, nes niekam nereikalingas tas paprastumas, o priešingai – demonstruojama vis daugiau ir daugiau prabangumo siekiant vien tik pelningumo, o tai reiškia – TUŠTUMO, GOBŠUMO, SAVANAUDIŠKUMO.
Neseniai trumpam lankiausi savo vaikystės mieste Alytuje. Prisiminiau, kad vienoje vietoje visai netoli kur dabar su šeima pravažiuoju, prieš septyniolika metų tai tikrai buvo duonos kepykla į kurią jau iš tolo žingsniuojant pasitikdavo nosiai malonus kepamos šviežių duonos gaminių kvapas. Toks skanus kvapas, kad traukte traukdavo užbėgti ir nusipirkti kokią šviežut šviežutėlę bandelę ar iškepusios – ne žalios – ruginės duonos kepaliuką kurią buvau taip pamėgusi. Naujais pastatais aplink apstatytą kepyklą kiek paieškoję randame. Labai apsidžiaugiu. Išlipusi iš mašinos pakėlusi akis perskaitau pastato viršuje pakabintą užrašą – Alytaus duona. Pamiršusi, kad čia turi labai skaniai kvepėti vos ne bėgte pasileidžiu į kepyklą ir pravėrusi duris nemaloniai nustembu pamačiusi prekystalius visokių buitinių, maisto prekių kurių apstu bet kokioje parduotuvėje. Dairausi – o kur vis tik duona? Kur TAS ŠVIEŽIAS kvapas? Tai nei tų senųjų tokių tarybiškų ant ratukų stumdomų lentynų-padėklų kuriuose būdavo kraunami duonos IR TIK DUONOS gaminiai nėra? Aišku, kad nėra. Vos keli mažyčiai nestumdomi lyg ir mediniai padėklai dažyti ryškia jei gerai pamenu gelsva spalva papildyti keletu visai neminkštų bandelių, duonos vos kepaliukas kitas ir jokio kvapo. Atrodo tik batonas minkštas. Jį pasiėmusi prieinu prie pardavėjos ir klausiu ar seniai čia įrengta TOKIA parduotuvė, prieš tai pasidalindama savo senais atsiminimais. “Kažkur prieš porą metų, PELNAS geresnis, o duoną mes gauname JAU SUPAKUOTĄ, bet šviežią... „ – atsako. „Jau vis tiek ne tas pats, ir KVAPO TO nėra“. Bet pardavėja tik nusišypsojusi gūžteli pečiais ir aš atsisveikinusi išeinu. Kepykla – buitinių prekių parduotuvė, to tai jau nesitikėjau. Ką padarysi... Dar viena UAB bandanti išsilaikyti. Šis mano papasakotas epizodas tik dar vienas įrodymas, kad viskas pagrįsta konkuravimu šioje vartotojiškoje civilizacijoje, kai tarp panašaus profilio kompanijų nėra bendradarbiavimo tai kiekviena vis stengiasi kaip išmanydama viena kitą pavergti.
Urantijos istorijoje per vieno milijono metų žmogaus evoliuciją dar niekada nebuvo prieita tokia kryžkelė kokia pasiekta dabar, kada mirtingasis turi pasirinkti ko gi jis sieks – individualių interesų tenkinimo ar Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU. Kiekvienas mirtingasis nesvarbu kaip jis gyvena dabar ar gyvens iki paliekant šią planetą vis tiek ateis akimirka kai turės rinktis – žinoma jeigu bus prikeltas. Tvariniui Kūrėjas suteikė laisvą valią kurios net ir Jis pats negali pažeisti. Ir štai laisvą valią turėdamas žmogus ir elgiasi taip lyg nebus rytojaus, nebus ateinančių kartų kurioms apsunkinamas jų ateities kelias dabartinio žmogaus trumparegiškumu. Tačiau dvasinis trumparegis mato kitaip – jis kaip tik mąsto, kad dabartiniu savo elgesiu, intelektui viešpataujant kuria ateities gerovę įvairiais keisčiausiais statiniais ir visokiausiais blizgučiais juose, visiškai nesuvokdamas, o kas gi yra ŠALTINIS to ką jis turi sukaupęs ir netgi kas jam LEIDŽIAMA atrasti ir suprasti mokslo plačiuose pasiekimuose ir vardan ko tai mums leidžiama – apie tai niekas nesusimąsto, nes naivi žmonija mano, kad visi pasiekimai yra TIK garsių intelektualų nuopelnas. Ir taip kurdama sugriūsiančią civilizaciją ir visiškai ignoruodama Naujosios Evangelijos gerąją žinią – ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU GALIMA ATRASTI SAVO VIDUJE – kuri yra Algimanto išplėsta ir skelbiama visoms tautoms ir rasėms – žmonija skandina save, o kažkada juk dabar klestinčios civilizacijos pamatus reikės lipdyt iš naujo tik kurs naująją santvarką grįstą meilės motyvu ne našlaičio dalios link save kreipiantis intelektas, o Kūrėjo išmintimi nušvitę urantai.
„Todėl jūs patys suvokiate, kad našlaitiškumo samprata yra santykinė. Visumine prasme ji neegzistuoja, tuo tarpu materialia – ir tos akimirkos prasme – tai liudija atsiskyrimą nuo Manęs, nusigręžimą nuo Manęs, Manęs neigimą, Manęs atsisakymą, ir tuo pačiu pasitikėjimą vien tik savo jėgomis, ir savo INTELEKTU, KURIS IŠ TIKRŲJŲ NĖRA SUMANYTAS TAM, KAD PASIREIKŠTŲ VIENAS – kaip našlaitis. Jis sumanytas tam, KAD NUŠVISTŲ MANĄJA IŠMINTIMI, ir būtų panaudotas Mano – ir visos Kūrinijos visumos – labui, kaip Aš sumaniau savo evoliuciniu planu VISUMAI, ir kiekvienam – Mano sūnui ar dukrai, atradusiam Mane savo viduje, ir tariančiam savo dvasinį žodį tiek Man, tiek Mano kitiems vaikams.„ (AŠ ESU atsakymas-mokymas apie dvasinius našlaičius 2015 08 29)
Lietuvą paliks vis daugiau ir daugiau žmonių keldami sparnus emigruoti. Ir ne dėl kuo šviežesnio duonos kąsnio, bet kad jo išvis turėtų. Tačiau emigracija plinta toli gražu ne tik Lietuvoje – vadinasi ir chaosas kuris yra neišvengiamas. Tol, kol žmogaus protas yra susitelkęs į save, o ne į Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir į VISUMĄ, tol negalima tikėtis, kad kažkas pasikeis į tvarkingą, kupiną meilės gyvenimą. Tol vis daugiau ir daugiau gatvėse lydės šiurpą keliantys vaizdai ir ypač mažiesiems mūsų vaikeliams, kurie yra ypatingai atviri dvasinei šviesai, bet deja, deja, ne tik kad jos iš niekur nesulaukiantys, bet net ir nėra kreipiami ta linkme.
Tačiau kad ir kokia pelnytai skaudi Urantijos dar laukia ateitis, Gyvosios Apreikštosios Religijos atsiradimas liudija milžinišką šviesą kuri savo laiku čia sužibės taip ryškiai kaip ir yra Kūrėjo numatyta šiame evoliuciniame vystymosi periode. Ir ateis tokia akimirka, kai šeimose kur dabar net ir nesusimąstoma apie dvasinį-tikrovišką gyvenimą – Kūrėjo asmuo bus paverstas kiekvienos šeimos ATRAMOS centru. Kaip gali vaikas augti sveikas, linksmas ir tuo pačiu ramus jeigu jis nėra apšviestas – niekada nieko nebijok, nes tavyje gyvena Kūrėjo dalelė, kurią tu esi gavęs kaip dovaną gerų darbų darymui. Tavęs laukia nuostabi kelionė į tavo tikruosius namus Rojų, kuri prasidėjo jau dabar ir kuri tęsis daugybę milijonų metų kaupiant nuostabius tave auginančius patyrimus drauge su įvairiausių rūšių dvasinėmis asmenybėmis kurias sutiksi savajame kelyje kaip pagalbą tau ir kur tu žavėsiesi matomu tenykščiu gyvenimu, BET jau nuo dabar, tokio jauno amžiaus, tu gali patirti Kūrėją savyje kalbėdamas su Juo savomis mintimis kiekvieną dieną, ką tik tavo vidus trokšta Jam pasipasakoti. Tai dabar yra svarbiausia..
Aš, kiek man išeina, savo trims vaikams numanydama kas galėtų juos sudominti dažnai atpasakoju kokių įdomių faktų iš apreiškimo Urantijos Knyga ar tiesiog kas ateina reikiamo tą kažkurią mūsų bendravimo akimirką tai jiems ir stengiuosi išsakyti, ko pasekoje būna daug o kodėl? O kaip? O kur?.. Kadangi mano vaikai taip pat lanko kassavaitines gyvąsias pamaldas, natūralu jie jau ir žino nemažai. Gali atrodyti, kad jie nesiklauso, ar užsiėmę savais darbais nesidomi tuo kas vyksta aplink pamaldų metu – bet aš vis labiau įsitikinu, kad taip tik atrodo.
Jūs žinot, neseniai iškeliavo mūsų dvasios brolis urantas Rimantas. Žinoma mano vaikai jį pažinojo, juk kiekvieną savaitgalį jį matė. Dažnai jis važiuodavo su mumis kas antrą savaitgalį kai Kaune gyvųjų pamaldų nebūna – į Vilniuje vykstančias pamaldas, kur jos vyksta kiekvieną savaitgalį ir jau trylika metų. Taigi, dabar jau vyresnieji žino, kad jis morontiniuose pasauliuose. Mano jau beveik trejų metukų dukra Kotryna to suprasti dar natūralu nepajėgi. Kiekvieną vakarą mūsų šeima kartu garbiname Rojaus Trejybę-AŠ ESU, po to kiekvienas šeimos narys pasako savo maldą garsiai. Ir aš jau kurį laiką pastebėjau, kad penkerių su puse metų amžiaus Matas, savo maldoje KIEKVIENĄ VAKARĄ pamini būtent Rimantą tardamas: „meldžiu gerovės ir atsivėrimo Rimantui, kuris dabar jau kitame pasaulyje ir kuriam buvo čia sunku, nes jis labai sirgo“. Tačiau mūsų šeimoje niekada nebuvo kalbama apie Rimanto sunkią ligą. O apie jo išėjimą mes paaiškinome kaip ir visada stengdamiesi paaiškinti vaikams kuo suprantamiau apie vadinamą mirtį – tai tiesiog perėjimas į kitą pasaulį kada tau bus suteiktas naujasis pavidalas, o šitas kūnas yra laikinas ir ten tu būsi kitoks tik būsi prikeltas su tokiu pačiu mąstymu kokiu paliksi šią planetą. Tai štai, kaip ir sakiau, nors ir atrodytų vaikas užsiėmęs savais darbais, tačiau tuo pačiu jis atidus ir tam kas vyksta aplink. Dėl to Matas ir meldžiasi už Rimantą – nes jis neliko jo nepastebėtas, maža to – nepamirštas.
Tai jeigu tik jaunose šeimose mažieji būtų mokomi dvasinės šviesos – TIKROVĖS – kurią jau ir jaunieji urantai patiria savyje tai neaugtų dabartinių žvėriukų karta, kuri klaidingai mokoma paisyti tik savo interesų ir kurti gerbūvį tik sau ir savo artimiausiam. O užaugęs jaunimas, kuris nuo mažens gyventų patirdamas Kūrėjo tikrovės virpesius savyje nuostabiai tarpusavyje bendrautų ir bendradarbiautų ir patiriami tikrovės virpesiai jų viduje natūralu būtų IR BUS kaip motyvacija gerų darbų darymui vardan visos visumos.
Iš tikrųjų tai, juk nėra svarbu kas buvo praeityje, nes tai jau praeitis – svarbu kuo gyvena šios dienos žmogus ir ką ateityje kurs dabartinis mažylis. Štai kokia ATSAKOMYBĖ tenka tam, kuris jau atrado Kūrėją savyje, o tiems kas miega, nieko – pabus, kai šiltas ir plunksnuotas guolis taps tik prisiminimu.
Telydi jus mielieji ramybė, Vita
vvita
2015-09-08 23:37:42
Vakar vakare, po pirmadieninio visų mūsų Dieviškųjų Rojaus Tėvų ir Visuminės Dievybės AŠ ESU kolektyvinio garbinimo, nusprendžiau paklausyti Urantijos grupės užsiėmimų Vilniuje garso įrašų.
Ten išgirdau vienos dvasinės sesės pasidalinimą asmenine patirtimi važiuojant autobusu iš Molėtų į Vilnių, ir apie tai, kaip vairuotojas vienam prašančiam keleiviui atsisakė sustoti ne autobusų sustojimo vietoje, savo elgesį motyvuodamas įstatymu išleistu mūsų dvasiškai aklų brolių ir sesių. Jis trokšta išvengti materialių baudų už įstatymų pažeidimus. Čia aiškiai matosi,kad šitam dvasios broliui Dieviškieji Įstatymai, kurie yra įrašyti kiekvieno Tėvo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU vaiko širdyje, yra svetimi.
Taip pat aš išgirdau dvasinio brolio Valdo /apie tai,kad kalba būtent šis brolis, nusprendžiau iš jo marijampolietiško dialekto; myliu tave broli mano/ pasidalinimą savo žiniomis apie du atvejus, kada autobusų vairuotojai paprašius keleiviams išleido juos ne sustojimo vietoje; pasekmė šiems keleiviams buvo mirtis, o vairuotojams – kalėjimas.
Išgirdus visus tuos patyrimus ir Algimanto mokymus, aš prisiminiau savo patyrimus, kuriuos prieš 30 metų teko patirti, taip pat, autobuse. Tai buvo tarybiniai laikai; tuo metu aš jau buvau ne visai sąmoningų Dievo Tėvo / įvardiju tai pagal tuometinę sampratą / pajieškų kelyje, kuriuo Dvasios buvau vedama per Jėzaus Bernadetą. Aš nuoširdžiai atsidaviau šitam vedimui.
Tai štai, viena dieną su bendražygėmis, mano krikšto motina ir dvasios sese iš Naujos Akmenės teko užduotis važiuoti į kitą miestą. Įsėdom į autobusą kaime, iš ten kur gyveno mano krikšto motina. Kaip dažnai tai būdavo, vairuotojas – man susimokėjus už pravažiavimą – bilieto nedavė, na o aš, pagal įpratimą, to bilieto ir nereikalavau / dabar taip nepasielgčiau /.
Šoką patyriau tuomet, kada nuvažiavus kelis kilometrus autobusą sustabdė kontrolieriai. Aš net nepajutau,kaip visų važiuojančių žmonių akivaizdoje plačiu mostu – vos ne provoslavišku kryžiumi – persižegnojau, persižegnojau – žinoma – katalikiškai. Tais laikais jaunam žmogui tai padaryti viešai prilygo / beveik / žygdarbiui.
Pasižiūrėjau vairuotojo pusėn; ten veidrodėlyje pamačiau „keturkampas“ vairuotojo akis žvelgiančias į manę. Jo akyse pamačiau didžiulę baimę. Aš jo neišduosiu – pamaniau savo širdyje. Dvasios seses paraginau stotis priekį manęs ir palengva, pro stovinčius žmones brautis link išėjimo, nes artėjo stotelė; tai buvo ne mūsų išlipo stotelė. Pro vyrą- kontrolierių sesės praėjo,nes į jas jis stovėjo nugarą ir tikrino sėdinčiųjų keleivių bilietus. Aš jam taip pat atsukau nugarą ir sulaikiau kvėpavimą, kad plonesne tapčiau, ir bandžiau prasmukti. Tuomet prie pat ausies iš už nugaros išgirdau kontrolieriaus tylu, įtartinai švelnu balsą: Ar bilietukus turite ?
Atsigręžiau į jį. O jo akyse – „velniukai“ šokinėja. Jis aiškiai leido suprasti kokius „ilgaausius“ jis dabar praleidžia. Aš tik linktelėjau galva ir toliau broviausi paskui savo drauges. Išlipusios stotelėje ilgai sėdėjome ant suoliuko, panašiai,kaip tas žmogus, kuris iškritęs iš medžio ilgaaai pailsi.
Reziumuodama norėčiau pasakyti.
Aš, šiek tiek dvasiškai praregėjusi, matau prasmę Algimanto žodžiuose ir jo mokymuose .Tikrai taip: Yra įstatymo raidė ir yra įstatymo dvasia.
Jeigu mūsų valstybės įstatymų leidėjai, autobusų vairuotojai ir visi vairuotojai, jeigu visi keleiviai maži, suaugę ir seni, jeigu visų valstybės institucijų valdininkai, nariai, ir paprasti eiliniai piliečiai turėtų savo atvertas širdis-sielas-dvasias Rojaus Tėvui, Amžinajam Sūnui-Motinai-Broliui, Begalinei Dvasiai-Motinai-Sesei, ir Visuminei Dievybei AŠ ESU; jeigu turėtų ĮTIKĖJIMĄ KAIP GARSTYČIO GRŪDĄ, tai mūsų mažos valstybėlės visuomenė jau maudytųsi brėkštančio dvasinio rytmečio spinduliuose. Tuomet kiekvienas žemiškasis gimdytojas su meile mokytų savo palikuonis iš kokio galo reikia apeiti autobusą, kur reikia stovėti išlipus iš autobuso ir savo asmeniniu pavyzdžiu demonstruotų visa tai. Gimdytojai kantriai ir su meilę atžalas mokytų, kad savo mažas širdutes- sielas-dvasias amžinąsias atverti VISOS KŪRINIJOS VAIKŲ TIKRIESIEMS TĖVAMS, ir, kad gimdytojai šito pradėtų mokyti tuomet, kada vaiko siela dar yra kaip švarus popieriaus lapas. Ir, kad gimdytojai šituo klausimu ne tingėtų, ir,kad visada laiko turėtų; gimdytojai savo vaikus su meile pavestų Apvaizdos globai.
Vairuotojas, atvėrias savo sielą-dvasią Rojaus Tėvams nebijotų pažeisti dvasiškai aklų išleistų kvailų įstatymų, savo veiksmus jis derintų prie Amžinųjų Įstatymų jo širdį-prote įrašytų. O Apvaizdos agentūros nariai, tokie kaip Tarpiniai Tvariniai padėtų apeiti tuos kvailus, žemiškuosius raidės įstatymus.
Tokie mano vieši samprotavimai, kurie apsprendžia mano dvasinį atsivėrimo lygį.
Pagerbsiu bet kokią kitokią nuomonę.
Visiems ir pati sau linkiu dar gilesnio atsivėrimo Rojaus Tėvams ir Jų Tėviško-Motiniško palaiminimo.
Su meile,
IRENA
2015-02-03 11:24:35
Sveikinant naujų metų proga įprasta linkėti laimingesnių, geresnių, sveikesnių, ramesnių metų. Visi nori būti sveikesni, laimingesni, ramesni- tai natūralu, bet ar nuo gražaus palinkėjimo tokiais tampame? Tai tik gražūs palinkėjimai be dvasinio turinio. Dvasiniu turiniu pripildo tik Rojaus Trejybė-AŠ ESU atrasta savo viduje.Tik atradę ryšį su Tikraisiais Tėvais, eidami gyvuoju įtikėjimo keliu tampame vis labiau mylintys, ramesni, kantresni, sąmoningesni, įžvalgesni,sveikesni.
Šias dvasines dovanas įsisaviname per vis gilesnį įtikėjimą, didesnį pasitikėjimą ir didesnį atsivėrimą. Rojaus Trejybė-AŠ ESU
išlaisvina iš baimės, kančios, skausmo, ligų, beprasmių ritualų. Visa tai ištirpinama Meilėje, kuria prisipildome per vis gilėjantį atsivėrimą. Išsilaisvinę iš viso to kas mus slėgė, varžė pasijaučiame gyvybingais, džiaugsmingais, tikraisiais Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnumis ir dukromis, pilnateisiais visos kūrinijos šeimos nariais. Kad būtume kuo dažnesniame gyvame ryšyje su Jais reikalingos kasdieninės pastangos: šviesos šaltinių studijos, kolektyvinis garbinimas
Rojaus Trejybės-AŠ ESU Gyvojoj Šventovėj ir individualiai, veikimas gėrio šviesos darbais visumos labui. Tai rašau grynai iš savo
patyrimo. Gyvasis kelias, tai gyvenimas patiriant palaimą, vis didesnį pasitikėjimą Tėvo vedimu iš vidaus, pradedi gyventi pilnavertį, kokybišką, prasmingą gyvenimą. Ką matome aplinkoje, beveik visa ažmonija gyvena iliuzinį dvasinio našlaičio gyvenimą be atratų Tėvų savyje. Tikrovės gyvenimą pradedi gyventi tik atradus Tikrovės Šaltinį
savyje.Tikrovė yra ta, kad Rojaus Tėvai visą kūriniją laiko meilės glėbyje, lieja visiems meilę ir visiems vienodai. Visa kūrinija maudoma meilės virpesiuose, dėl to visa kūrinija ir yra milžiniškame meilės virpesių vandenyne. Kuo daugiau atliekame šviesos veiksmų, tuo daugiau prisipildome aukšto dažnio virpesių, kurie pasklinda į aplinką nuspalvinti mūsų patyrimu. Tik nuo kiekvieno mūsų įdėtų pastangų priklauso, kiek šviesės mūsų aplinka ir visa kūrinija.
Daugumos dvasios brolių ir sesių dvasinės asmenybės miega letargo miegu ir miegos tol, kol bus nepažadintos ir nepamaitintos dvasiniu maistu: gyvuoju vandeniu, gyvąja duona. Kol dvasios brolis ar sesė neįsiklausys į dvasios dalelės beldimą iš vidaus, kol
nepradės nuoširdžiai bendrauti su savo Tikraisiais Tėvais - dvasinė asmenybė miegos.
”Kodėl jūs nepadedate Derintojui atlikti savo užduoties, kad jis galėtų jums parodyti visų šitų įtemptų materialių pastangų dvasinę kopiją? Kodėl jūs neleidžiate Derintojui jus sustiprinti kosminės galios dvasinėmis tiesomis tuo metu, kada rungiatės su tvarinio egzistencijos žemiškaisiais sunkumais? Kodėl jūs neskatinate dieviškojo padėjėjo, kad jis pakeltų jums nuotaiką aiškia vizija apie visatinio gyvenimo amžinąjį požiūrį, kada jūs žvelgiate suglumę į
praeinančios valandos problemas? Kodėl jūs atsisakote to, kad jus apšviestų ir įkvėptų visatos požiūris, nors jūs sunkiai plušate apsupti laiko kliūčių ir nežinote,
ko griebtis netikrumų labirinte, kuris gaubia jūsų mirtingojo gyvenimo kelionę? Kodėl jums neleidus, jog Derintojas jūsų mąstymą sudvasintų, nors jūsų kojos ir turi
žengti materialiais žemiškųjų pastangų keliais?” (Urantijos knyga 1223-05-01)
Mieli dvasios broliai ir sesės, atradusiems Tikruosius Tėvus savyje linkiu nepertraukiamo gyvo ryšio su Jais. Neatradusiems, bet nuoširdžiai ieškantiems linkiu atrast Juos ir pajaust dvasines dovanas, kurios jau suteiktos, bet tik per nuoširdų atsivėrimą ir vis gilėjantį įtikėjimą įsisavinamos.
Telydi jus visus ramybė.
Su meile,
Leonida
2015-01-06 16:28:34
Miela Vita, nuostabus tavo mokymas. Jis tiek daug sustiprina tuos, kurie trokšta gyvojo sustiprinimo iš vidaus, bet vis pasitaiko įpulti į duobę ir iš jos vėl keltis sugrįžtant į ankstesnį ritmą. Niekuo neįmanoma pakeisti gyvojo kelio, niekuo negalima apgauti SAVĘS, kaip ir Rojaus Trejybės-AŠ ESU, kai tik susilpnini savo asmenines pastangas gyvame ryšyje su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir veikime drauge su Rojaus Trejybe-AŠ ESU VISŲ ŠVIESOS LABUI, taip kiekvienos asmenybės vidinė BŪSENA tuoj pat pradeda paliudyti, kaip ji sustiprėjo, ar priešingai subliuško.
Per pastarąsias porą savaičių aš rašiau mokymus savo kursiokėms. Tačiau jų suvokimo lygis yra toli nuo to, ką suvokiame mes - urantai. O taip yra dėl to, kad jos visai nededa pastangų, kad nors kiek pažvelgtų giliau į save, ir į aplinką, ne iliuziniu, bet tikrovišku žvilgsniu. Tad šįkart aš,
miela Vita, tavo visą mokymą nusiunčiau savo kursiokėms, kad jos perskaičiusios pamąstytų, be jokių komentavimų, tiesiog savo viduje, nes kol kas jų mintys toli nuo tokių teiginių įsisavinimo. Tačiau prieš tai aš trumpai aprašiau jūsų nuostabią šeimą, kuri taip nuoširdžiai siekia gyvo ryšio su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ir lanko gyvąją mūsų šventovę, nors iki šventovės lankymo taip pat nieko nežinojai apie KŪRĖJĄ - GYVĄ, ESANTĮ TAVYJE - IR VISUOSE. O štai maždaug po ketverių metų, kokį mokymą tu rašai PATI SAVO PATYRIMU PATVIRTINDAMA SAVO TEIGINIUS. Kokia tai tiesa ir šviesa - gyva ir tikra - VISIEMS, IR VISOJE KŪRINIJOJE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2014-12-05 12:32:41
Patirti savyje Kūrėją, kaip asmenį, yra nuostabiausias jausmas kurį patiriant gimsta troškimas gyventi savąjį gyvenimą siekiant kuo artimesnio ir dažnesnio gyvo ryšio su Kūrėju nepasiduodant aplinkos spaudimui ir priešingai, nors kartą Jį patyrus ir nepatiriant vėl ilgesnį laiką - nes vis tik tu akimirkomis paklūsti aplinkos diktuojamoms negailestingoms tavo atžvilgiu sąlygoms kurios tave išbalansuoja - yra be galo ILGESINGA. Mes, evoliuciniai tvariniai, mirtingieji turėdami laisvą valią savo elgesiu patys ir apsprendžiame savojo patyrimo - patiriant Rojaus Trejybę-AŠ ESU kaip ASMENIS - buvimą arba ne.
Kiekvienas mūsų veiksmas yra gėrio arba blogio veiksmas. Gėrio veiksmų darymas mus artina prie Kūrėjo, blogio – tolina. Sąmoningai, tačiau iš tingumo ar aplaidumo atliekami blogio veiksmai atsigręžia prieš mus pačius. Štai, pavyzdžiui ką mes darome vos pramerkę akis ankstyvą rytą – pabendraujame su Rojaus Trejybe-AŠ ESU ar įpuolame į dienos rutiną nejausdami poreikio pasikalbėti su savo Tikraisiais Tėvais. Dienos eigoje skiriame laisvą laiką nuo darbų garbinimui, kad pasikrauti gyvąja energija ar praleidžiame jį tuščiai švaistydami. Ir vakare, atveriame save Kūrėjui ar pavargę užmiegame po dienos įspūdžių taip ir nepakalbėję su Tuo kas mus visada pasiruošęs išklausyti ir padėti. Negarbinant Rojaus Trejybės-AŠ ESU individualiai ar kolektyviai, nebendraujant su Ja ir nesistengiant Jos pažinti iš arčiau žinant apie Jos realų buvimą ir dar mūsų mirtingųjų evoliucinių tvarinių viduje per mums padovanotus Minties Derintojus, tai jau yra sąmoningas blogio veiksmų darymas teikiant pirmenybę materialiam gyvenimui į šoną nustumiant dvasinį, GYVĄ gyvenimą.
Gyvena mirtingieji pašėlusiu greičiu. Nėra ramybės aplink, jokios harmonijos ir tai labai atsispindi neatradusių Rojaus Trejybės-AŠ ESU savo viduje žmonių pavargusiuose veiduose nuo tokio neteisingai gyvenamo gyvenimo tempo.
Praeitą savaitę buvau mokykloje kurią lanko mano dukra Viktorija, tėvų susirinkime. Susirinko septyni tėvai. Iš pradžių kalbėjusi vien mokytoja vėliau ji pasiūlė visiem susirinkusiesiems aptarti iškilusius klausimus vadinamųjų artėjančių švenčių tema ir panašiai. Iki tol ramiai besiklausantys tėvai, kad pradėjo vienas per kitą kalbėti, ką ten kalbėti – rėkti, kad pradėjo garsiu tonu vienas per kitą savo nuomonę reikšti, kad bandančios įsiterpti mokytojos net nebuvo girdėti. Neištvėrusi aš garsiai paprašiau susirinkusiųjų kalbėti po vieną, nes neįmanoma visų išgirsti vienu metu ir minutei visiems nutilus, o patenkintai mokytojai toliau bandant tęsti pokalbį staiga vėl vienas per kitą pradeda visi šaukti, kad aš net nepajuntu kaip iki tol sėdėjusi tiesiai tik susigūžiu ir nutilusi mintyse pradedu galvoti, na ir laukiniai... Su malonumu prisimenu mūsų Gyvąją Šventovę kurioje tvirtą nuomonę turinčio mūsų dvasinio mokytojo Algimanto dėka visada vyrauja TVARKA ir kurioje tokio vienas per kitą rėkimo nėra ir nebus.
Nekantrūs, pavargę, įkyriai savo nuomonę peršantys tėvai susirinkimo metu ir atspindi visą žmoniją, kuri skuba, lekia, savo materialius norus bet kokia kaina pasiruošusi patenkinti ir net nesusimąstanti o iš kur gi visa ta materija, kas yra už jos, kas jos Šeimininkas, kokį dar gyvenimą be materialaus galiu gyventi aš, kaip man jį gyventi? Niekas išskyrus urantus teisingo atsakymo į šiuos klausimus neatsakys. Nes tik urantas mato ir vidumi supranta, kad nekontroliuojamai vystomos materialios civilizacijos vaisiai ir yra pražūtis žmonėms nes ja yra užgožiama DVASINĖ asmenybė kuri trokšte trokšta ramaus gyvenimo, o ne įtampos kai visas dėmesys sutelkiamas į materializmą pamirštant dvasinį gyvenimą kurį būtent urantas jau pažinęs.
Aš nuėjusi į parduotuves neatsistebiu žmonių godumu. Pamatau prekystalius prikrautus tokia įvairove batų pavyzdžiui ir vis pamąstau, nu nieko sau batų karalystė. Nors imk ir keisk kiekvieną dieną – pasipuikuoti prieš kitus? Iškelti save, patenkinti savo gyvulinį ego. Taigi, suplyšo vieni batai, nusipirk kitus. Kam man dešimt skrybėlaičių jei man užtenka vienos kepuraitės, kad žiemą ausys nebešaltų. Kam man dešimt rankinių? Užteks ir vienos. Kam man dvidešimt nertinių – vėl, kad prieš kitus pasipuikuoti? Nu aš kitaip galvoju, nors tu ką.
„Jūs dabar patys sau kasate pražūties duobę, paversdami savo visą gyvenimą pramogavimo kančia, vietoje to, kad gyvenimas būtų prasmingas žaidimas, kuriame dalyvauja visa kūrinija, vadovaujant Tėvui„ (Jėzus Kristus KALBU JUMS VĖL 103-01)
„Jūs pavertėte vieni kitus dabartinio naujojo amžiaus vergais ir pradėjote viską vertinti vien tik pagal tai, kaip kas atrodo išoriškai, su kuo kas bendrauja, kur ir kiek uždirba, kokį materialų turtą turi, kokią įtaką daro savo aplinkoje dėl šito sukaupto turto ir padėties“ ( Ten pat, 103-03)
Dirbtinam, suformuotam aplinkos ir aplinkybių gyvuliniam ego ir reikia įvairiausių pramogų, dirbtinumo. Ir taip mes prarandame vis daugiau ir daugiau energijos taip ir nepažindami savojo TIKROJO AŠ. Gyvename paskendę iliuzijoje ir nuo to labai nukenčiame. Dažnai, labai dažnai man iš pasąmonės sąmonės lygyje iškyla Makiventos Melkizedeko kreipimasis į mus:
„Todėl mano MILŽINIŠKAS prašymas, ir linkėjimas, jums, kaip mano dvasiniams broliams ir sesėms – TAUSOKITE SAVO ENERGIJĄ – NAUDOKITE JĄ SU PRASME, KAD TA PRASMĖ ATNEŠTŲ JUMS DIDESNĮ DVASINĮ NUŠVITIMĄ IŠ VIDAUS, nes galios jūs negalite semtis išorėje - GALIA ATEINA TIK IŠ GALIOS ŠALTINIO IR CENTRO“. (Makiventos Melkizedeko mokymas, Kaune 2012 02 10)
Makiventa Melkizedekas sako – MILŽINIŠKAS prašymas. Negi žodis milžiniškas būtų panaudojamas jeigu tai nebūtų mums TAIP svarbu. Bet gi mes nepažindami tikrojo savęs save nukreipiam klaidinga kryptimi ir to pasekoje mirtingasis prieina akimirką kada jam jau prireikia atstatyti išeikvotą energiją. Kaip ją išmintingai atstatyti mus pamoko Jėzus Kristus:
„ Būdas yra vienintelis – įtikėjimas į Tėvą ir jo paties suradimas savo viduje. Tada harmonizuosis kiekvieno iš jūsų ryšys ne tik su savo aukštesniuoju ir tikruoju aš, bet taip pat ir su aplinka, su visa kūrinija, ir užsimegs gyvas ryšys su pačiu Tėvu. O tada pasikeis požiūris į tai, kaip jums reikia ne atstatyti iššvaistytą energiją, bet kaip ją prasmingai eikvoti visumos labui, o jos atstatymo kelias yra pats paprasčiausias, ramus miegas ant kieto pagrindo ir paprastas maistas iš daržovių, vaisių, javų grūdų, žirnių, pupų, paprastas vanduo ir žolelių arbata. Tai labai pigus maistas ir jo nereikia daug. Ir svarbiausia, kad jūsų gyvensena pasikeis, o tai leis jums iš tikrųjų atsisakyti žalingų įpročių, kurie jums brangiai kainuoja ne tik energijos švaistymo požiūriu, bet ir finansų požiūriu. „ (Jėzus Kristus KALBU JUMS VĖL 297-01)
O štai JAU prisilietus prie Gyvojo Kelio saldžių vaisių kurių saldumą patiri kaip atpildą už įdėtą nuoširdų darbą - norisi jų ragauti daugiau ir daugiau ir man gera turėti savo bagaže sukauptų - savyje patiriant gyvą Rojaus Trejybę-AŠ ESU - patyrimų. Dvasinę asmenybę traukia prie Kūrėjo ir vis dažniau ir dažniau atsiranda potraukis su Juo pabendrauti, Jį patirti. To ima trūkti ir tam tu dedi pastangas.
„Jūs turite suvokti, kad su Tėvu yra viskas įmanoma realiai.“ (Ten pat, 297-02-05)
Su meile, Vita
vvita
2014-12-04 23:40:02
Šiaip tai visi dalykai keičiantis žmogaus būseną yra skirti energijos nusiurbimui. Kažkam tos energijos kažkada reikėjo. Tiesiog tokia buvo sukurta sistema. Ir visiškai nesvarbu forma - sportas, koncertas, karas, religija ir t.t.. Gerai tai kad dabar tos žmonių gyvybės energijos niekam nereikia. Mums nematoma sistema pakeista. Viskas tiesiog vyksta iš inercijos.
Vytautasvas
2014-09-11 08:56:23
Kasdienės įžvalgos
Šioje temoje siūlau dalintis kasdienėmis įžvalgomis, ne perskaitytomis ar išgirstomis frazėmis, bet iš vidaus kylančiomis mintimis, kurios kartais gimsta visai netikėtai. Įžvalga yra tam tikrų aplinkos pasireiškimų ir tarpusavio ryšių vidinis dvasinis matymas.
Šiomis dienomis vykstantis pasaulio krepšinio čempionatas daugelį prikausto prie televizorių ekranų, o kai kurie eina netgi į arenas per didelius ekranus žiūrėti varžybų. Taip pat aplinkoje galima išgirsti, kad krepšinis yra antra lietuvių religija. Dažnai tos varžybos galima matyti labiau kaip grumtynes, tačiau pažiūrėkime, kokia ištiesų žodžio „sirgaliai“, arba „sergame už savo rinktinę“ yra tiksli kilmė. Pats žodis „sirgaliai“ ir atspindi tai, kad žiūrintys krepšinio varžybas ištikrųjų tiesiogine dvasine prasme yra sergantys, čia nėra perkeltinės prasmės, nes varžybas stebinčių žmonių, ypač kada užvaldo emocijos, yra pažeidžiama centrinė nervų sistema. Ir dažnai sirgalius, vienaip ar kitaip sergančius už rinktinę lydi alkoholiniai gėrimai, ir būtent dėl jo yra apsvaiginamos smegenys, kad žiūrint varžybas mažiau „nervuotųsi“. Koks tai tikslus sergančiųjų dvasioje apibūdinimas – sirgalius. Ir netgi pažiūrėjus dokumetinių istorinių filmų galima matyti kokie grakštūs ir atletiški judesiai buvo daug anskčiau žaidusių komandų, o dabar yra tarsi auginami taškų darymo robotai-mašinos. Ir netgi tai, kad ši dabartinį rinktinė patyrė daug traumų parodo, kad dabartinis žaidimas turi grynai gyvulinį pagrindą, kad tik laimėti, netgi nesvarbu kaip ir ant ko pašokęs nusileidžia žaidėjas, bet svarbu, kad tik būtų pelnyti taškai ir daugiau nieko. Ir netgi negali vadinti „pelnomi taškai“, jeigu jie yra užskaitomi per kitų žmonių traumas. Bet iš dalies tie patys sirgaliai, tiesiogine prasme sergantys už savo rinktinę, per laiką ir suformuoja tai, ko iš žaidėjų tikisi, o tai nekas kita o pergalės bet kokia kaina, ir tai neišvengiamai veda į netik fizines traumas, bet veda į psichinį-dvasinį orumo suardymą pačiame tiek žaidėjo viduje, tiek sergančiojo už savo komandą sirgaliaus, kuris jau ir taip sergantis, nes pavadinimas būten toks, viduje. Tai yra reali serganti minia ir taip pat tai yra realūs žemo dažnio energetiniai virpesiai paskleisti į išorę. Daug labiau dabartinį krepšinį tiktų vadinti ne varžybomis, bet krepšinio grumtynėmis – einu į krepšinio grumtynes, nes tai labiau atspindėtų vidinius motyvus ir tą vidinį gyvulinio proto pasireiškimą. Tai jeigu krepšinį vienu metu žiūri visa Lietuva, tai tuo metu ji yra visa realiai serganti. O žinome, kad yra energetinių virpesių dėsnis, kuo dažniau žmogus būna žemo dažnio energetinių virpesių lauke, tuo jis labiau serga, tuo jį labiau lydi nesėkmės ir nelaimės, o vieno žmogaus ligos, nesėkmės ir nelaimės neišvengiamai veikia kitų žmonių, net ir visos planetos žmonių dvasinę būklę.
Religija yra tik viena – Rojaus Trejybės – AŠ ESU gyvoji religija, nėra kitos religijos, galinčios pakeisti šią nuostabią religiją. Tai yra religija sujungianti individą su Kūrėju dvasiniu nematomu, bet realiu ryšiu ir tik iš vidaus.
Mantas
2014-09-10 15:53:34
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.