Forumas: temos peržiūra
Ėjimas i visumą, savo paties viduje
Aš turėjau progos, daugiau nei pries metus gal, išgirsti mintis savo prote "Eik i visuma, viduje, žinok sunau mano, kad šitie žodžiai neliktu tamsoje" (tuo metu kai gulejau lovoje seip tamsu buvo, bet gal cia "tamsa" pavartota kaip metafora simbolizuojanti izoliacija nuo sio teiginio apmastymo ir pasidalinimo.
Dar fizikos pamokose, mokytoja I.S. sakydavo "Uždaros sistemos žlunga, reikia susiderinti", ir duodavo pavyzdžių visokiuose fizikos reiškiniuose. Taip pat kaip ir dauguma kitu žymių mokslininku filosofu ir matematiku, teige kad "desniai galiojantys ivairiose saveikose, ar matematines formules galioja ir santykiams tarp zmoniu".
1. Noriu paklausti, ar jus pritariate šiam <<Uždaros sistemos žlunga, reikia susiderinti>> teiginiui? ar pritariate kad tai galioja visoms ir kiekvienai asmenybei, kas susija su jos bendravimu ir domejimusi tikrove kurioje jos esama?
Ištrauka: <<Visata yra visuma; nė vienas dalykas ar būtybė neegzistuoja ir negyvena izoliacijoje. Saviraiška potencialiai yra blogis, jeigu ji yra antivisuomeninė. Tiesiogine prasme tai yra tiesa: "Nė vienas žmogus negyvena pats sau." Kosminis suvisuomeninimas sudaro aukščiausią asmenybės suvienijimo formą. Sakė Jėzus: "Tas, kuris nori būti didžiausias tarp jūsų, tegul tampa visų tarnu.">>(0647-06) ar jai pritariate? kokiais pavyzdžiais tai pasireiškia?
2. Beto, jei vidus yra kaip šaltinis, o šaltinis yra dievas, tai ejimas i dieva savyje, kuomet dievas yra absoliutus visazinis visaismintis ir visa suprantantis, tai zvelgimas i savo paties vidu, ar nereiskia kad tai ka tu gali jausti is vidaus, tai yra butent tai ko reikia visai visumai?
3. Ištrauka: <<Ribiniam žmogui tiesa, grožis, ir gėris sudaro dieviškosios tikrovės visą atskleidimą. Kada šitas kupinas meilės Dievybės suvokimas yra dvasiškai išreiškiamas Dievą suvokiančiųjų mirtingųjų gyvenime, tada būna duodami dieviškumo vaisiai: intelektuali ramybė, visuomeninė pažanga, moralinis pasitenkinimas, dvasinis džiaugsmas, ir kosminė išmintis. Išsivystę mirtingieji tokiame pasaulyje, kuris yra šviesos ir gyvenimo septintajame etape, sužinojo, kad meilė yra didingiausias dalykas visatoje – ir jie žino, kad Dievas yra meilė. / Meilė yra troškimas daryti gėrį kitiems.>>(0648-04)
Jei pritariate ankstesniam teiginiui, kad izoliacija prazutinga, o ejimas i visuma ir susiderinimas gerai. tai kokiu budu galima tai pasiekti jusu nuomone? Jei dievas yra meile, o mes esame jo vaikai. O dar sakoma "koks tevas toks ir sunus", ar tai reiksia kad eiti i visuma reikia per meile visoms asmenybems ir troskima kitu geru savybiu per panasejima i tobulaji musu visu teva?
Siulau atsakyti i uzduotus klausimus, o taip pat diskutuoti kas susije su sia tema.
Vaidas
2006-07-14 18:05:02
Komentarai
O žinai, tu mano 6 metų dukrai paaiškink kas tame testamente priskriabinta,kai ji aiškiai girdi ,kad sakoma valgome dievo ,pakabinto ant kryžiaus kūną ir geriame jo kraują.Sysui
2006-10-11 08:01:16
nu va,neliepė,o tie pseudokanibalai vistiek laka per mišias.
Sysui
2006-10-12 19:30:59
"prie ko cia vaiksciojimas i vidu, a?" ankstensi komentarai buvo manau ne i tema, tai nesusije su dabartiniu/kasdieniniu sakymu kad "tai mano kunas ir kraujas, gerkite/valgykit ji". ir tas ejimas i vidu, yra esmes pasakymas perkeltine prasme, esme kitais zodziais butu "susiderinti su visuma, per savo paties poziuri i aplinka galbut". Ir dar apie ejima i vidu, tai zmogus, viska suvokia iš vieno taško galvoje jei galima taip pasakyti, ir viska toje vienoje vietoje suvokia. O isivaizduoti kad va kunas, aplinka yra išorėje, tai jau isivaizdavimas. Tokios kaip tikroves isivaizdavimas, iš tikro tai visas mastymas vyksta viduje. Ir tame viduje yra kaip kelias i visa kas yra. galbut supratot, gal ne.
Vaidas
2006-10-12 19:30:14
Postringautojau,natūralios citrinos sultys lygiai taip pat sėkmingai ištirpdo kalcį.
Vaidui
2006-10-12 19:28:46
Coca cola man visai nieko, skanu. Aisku, ko per daug to nesveika, bet prie ko cia vaiksciojimas i vidu, a? Ir kraujo gerti nereikia, ir Jezus neliepė gerti kraujo...
Sysas
2006-10-12 18:48:53
Beje koka kolos pavadinimas ne šeip sau yra, jis kiles nuo "kokos" medžiu, kazkada i ta gerima net ir pats kokainas ar kazkas panasaus buvo dedema, o veliau atsimenu juos ten kazkas sureguliavo kad nedeti, tai dabar gal irgi kazka panasaus daro mazesniais kiekiais. taip ir mokinat savo vaikus...
Vaidas
2006-10-12 13:32:08
Nuo vilko prie meškos, jei ziurint sudeti be visu kitu minciu, manau kraujas butu sveikiau nei koka kola, koka kola neaišku iš ko pagaminta, bet ji kaip rūgštis nueda nuo daigtu visas apnašas, gali išbandyti idejus sena moneta kas gaunasi. Kažkoks žmogus kuris mego koka kola ja dažnai gere ir jam dantys nutrupejo, galima ir ir su betkokiu dantim paziuret idejus i toki skysti per kiek laiko jis tiesiog istirpsta. Vnz koka kola yra extremalams kurie negalvoja apie sveikata, ir visiskai nesidomi tuo ka jie daro. Vanduo - gyvybes saltinis ;)
Vaidas
2006-10-12 13:29:11
kraujalūpės,
O tu multikus uzsimerkus nematai?
Pasiskaityk geriau Najaji Testamenta, ten ne viena karta pabreziama, kad krikscionis isvis kraujo neliestu, nekalbant jau apie zmogaus!
Pvz.,Apastalu darbuose Jeruzales baznycia duoda patarimus kitoms baznycioms: "Šventajai Dvasiai ir mums pasirode teisinga neuzkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: susilaikyti nuo aukų stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir ištvirkavimo. Jūs gerai elgsitės, saugodamiesi šitų dalykų. Likite sveiki!"(Apd15skyrius)
Na, jau apie sen.testamenta tai patylesim:) Bet, tau dziiin kas parasyta Sv.Raste, ir del tokiu kaip tamsta, ir urantolevdafilu judejimai atsiranda...
Sysas
2006-10-10 18:10:31
Priėmus prielaidą, kad Jėzus Kristus (jo lavonas) po nukryžiavimo buvo suvalgytas jo mokinių, galima paaiškinti ne tik krikščioniškąją kanibalizmo mistiką, bet ir daugelį kitų krikščionybės mįslių.
Eucharistijos ritualai panašūs į tikrųjų kanibalų apeigas
Jau nuo seno nekrikščionis glumina daugelio krikščionių atliekami ritualai, susiję su įsivaizduojamu Jėzaus Kristaus (Jėšujos iš Nazareto, krikščionių pranašo, garbinamo kaip dievas ar dievo sūnus) kūno valgymu ar kraujo gėrimu.
Valgydami pašventintus specialius vaflius ar gerdami vyną, katalikai, stačiatikiai ir kai kurių kitų krikščionių grupių atstovai įsivaizduoja, kad tai – jų pranašo (ar dievo) kūnas ir kraujas. Nemažai krikščionių mano, kad tokiu būdu priartėja prie savojo dievo, įgauna dieviškųjų savybių; kai kurie netgi įpuola į ekstazę.
Šie ritualai tiek savo esme, tiek forma (išskyrus tai, kad tikrovėje valgomas vaflis, o ne žmogiena) labai primena daugelio žinomų kanibalistinių kultūrų apeigas – tikrieji kanibalai dažniausiai valgė žmones (ir dabar ko gero valgo kai kuriuose Afrikos bei Azijos regionuose) visai ne iš bado, o todėl, kad tikėjo, kad suvalgę žmogų ar kurią nors jo kūno dalį, perims visą jo jėgą ir drąsą.
Panašiai ir krikščionys valgo įsivaizduojamą savo dievo kūną bei geria įsivaizduojamą jo kraują ne todėl, kad yra alkani, o norėdami įgauti dieviškųjų savybių, suartėti su (kaip jie tiki) prisikėlusiu Jėzumi Kristumi bei sustiprinti tarpusavio solidarumą.
Jėzaus Kristaus kūno dingimo aplinkybės iki šiol neišaiškintos
Tai, kad Kristaus lavonas dingo iš kapavietės, kur jis buvo paliktas iki šabo pabaigos, krikščionys vadina stebuklu, pristato kaip savo pranašo dieviškumo ar net vėlesnio prisikėlimo įrodymą. Keistas tai argumentas – sprendžiant pagal biblijinius šaltinius, kapo nesaugojo niekas, kas nebūtų suinteresuotas Kristaus dieviškumo įrodymu (apie tai bus kalbama truputį vėliau), taigi lavonas galėjo būti išgabentas į bet kurią palaidojimo vietą.
Ar tik „Paskutiniosios vakarienės“ scena nėra nurodymas suvalgyti Kristaus kūną po jo mirties?
Keliose Naujojo testamento vietose aprašyta vadinamoji „Paskutinė vakarienė“, įvykusi prieš pat Kristaus suėmimą ir nukryžiavimą. Jos metu Jėzus Kristus liepė savo mokiniams valgyti duoną ir gerti vyną, aiškindamas, kad tai jo paties kūnas ir kraujas. (Pavyzdžiui, Evangelija pagal Matą, 26, 26-28)
„Paskutinė vakarienė“ tapo eucharistijos pagrindu. Tačiau labai panašu, kad „Paskutinės vakarienės“ metu Jėzus Kristus kalbėjo ne tiek apie duoną ir vyną, kiek apie savo paties kūną ir kraują.
Evangelijoje pagal Joną cituojami tokie Kristaus pasisakymai apie savo kūną ir kraują:
„Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, tai neturėsite gyvybės savyje <...> Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą <...> Nes mano kūnas yra tikras penas ir mano kraujas tikrasis gėrimas <...> Šita yra iš dangaus atėjusioji duona...“ (Evangelija pagal Joną, 6, 53-58)
Krikščionių teologai aiškina šiuos Kristaus žodžius perkeltine prasme. Tokia interpretacija labiausiai atitinka krikščionybės interesus, tačiau evangelijos tekste Jėzaus Kristaus žodžiai skamba visai ne metaforiškai.
Jei Jėzus Kristus suvokė savo kūną ir kraują kaip tai, kas valgytina, tai labai panašu, kad „Paskutinės vakarienės“ scena – tai ne kas kita, kaip priminimas mokiniams, kad šie privalės suvalgyti mokytojo kūną.
Tikėtina, kad Jėzus Kristus buvo suvalgytas savo pasekėjų
Kiek galima spręsti iš biblijinių tekstų, kapavietė, kurioje buvo paliktas Kristaus kūnas, nebuvo saugojama. Tiesa, Evangelijoje pagal Matą teigiama, kad, siekdami sutrukdyti pavogti Jėzaus Kristaus lavoną, žydų dvasininkai ir fariziejai kitą dieną po nukryžiavimo prašė Pontijaus Piloto paskirti sargybą prie Kristaus kapo, o kai Pilotas atsakė, – „Turite sargybą...“ – dvasininkai pastatė (savo?) sargybinius bei „užantspaudavo akmenį“ (kuris buvo užverstas ant kapavietės). (Evangelija pagal Matą, 27, 62-66)
Šis epizodas labiau primena ne liudininko pasakojimą, o vėlesniais laikais visiškai su žydų tikėjimu ir kultūra nesusipažinusio žmogaus prikurtą klastotę, kadangi tuo metu buvo šabas, o darbas (kapo antspaudavimas, o ko gero – ir derybos su Pilotu, sargybos statymas ar gal netgi sargybos ėjimas) šabo metu žydams buvo sunkus nusikaltimas prieš jų religiją.
Juk per šabą netgi pranašo motina bei (matomai) sugyventinė ar žmona Marija Magdalietė nedrįso netgi ruoštis Kristaus laidotuvėms – ką jau bekalbėti apie kapo antspaudavimą ir sargybą prie kapo. Nekyla abejonių, kad, kol saulė nusileido šeštadienį, Jėzaus Kristaus kapavietės niekas nesaugojo.
O ir sekmadienio rytą atėjusios prie kapo, Marijos ten terado tik nepažįstamą vyrą, įtikinėjusį, kad Jėzus Kristus prisikėlė iš mirusiųjų (ar du vyrus – pagal Luką ir Joną). Taigi greičiausiai kapo iš viso nesaugojo niekas iš Kristaus nedraugų.
Kapo savininkas „šventasis“ Juozapas iš Arimatėjos matomai buvo Jėzaus Kristaus šalininkas, tad faktiškai su pranašo lavonu jo pasekėjai galėjo daryti ką tik norėjo. Galėjo jį ir suvalgyti, ypač jei Jėzus Kristus pats to troško.
Jeigu Jėzaus Kristaus kūnas iš tikrųjų dingo jo pasekėjų kanibalistinės puotos metu, visai realu, kad pastarieji išsaugojo savo kraupią paslaptį. Tokios paslapties atskleidimas ne tik būtų sukompromitavęs besikuriančią krikščionybę, bet ir kanibalizmo netoleravę žydai greičiausiai būtų užmėtę akmenimis paskutiniosios puotos dalyvius. Pagaliau, jei kuris nors iš pašvęstųjų kada ir prasitarė, juo paprasčiausiai niekas nepatikėjo.
Priėmus prielaidą, kad Jėzus Kristus buvo suvalgytas, daugelis krikščionybės mitų bei ritualų nebeatrodo keisti ir nesuprantami
Kaip jau buvo minėta, tampa prasminga „Paskutinės vakarienės“ scena. Jos paskirtis – sutaikyti Jėzaus Kristaus mokinius su mintimi, kad jie turės suvalgyti savo mokytojo kūną bei gerti jo kraują, ir iš anksto nuteikti vadinamuosius „apaštalus“, kad tuo būdu šie perims Kristaus dieviškumą.
Kartu įgauna prasmę ir daugelis kitų krikščionybės aspektų, tarp jų – ir pats krikščioniškasis mitas apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą.
„Šventojo“ Gralio mistika
Krikščionys didelę reikšmę teikia taurei, iš kurios Jėzus Kristus gėrė „Paskutinės vakarienės“ metu, ir į kurią, pagal Robertą iš Borono, Juozapas iš Arimatėjos vėliau surinko Kristaus kraują.
Krikščionys priskiria vadinamajam Graliui įvairiausias stebuklingas galias, ir matyt kad, norint jomis pasinaudoti, reikia iš Gralio atsigerti – tam tikra prasme reikia gerti tikrąjį Jėzaus Kristaus kraują
Peršasi išvada, kad greičiausiai ir Juozapas rinko savo pranašo kraują ne šiaip sau, kad visai realu, kad iš tos taurės buvo geriama netrukus po Jėzaus Kristaus mirties, ir kad krikščionių fantazijos, susijusios su vyno gėrimu religinių apeigų metu, yra kažkada įvykdyto kraupaus ritualo atkartojimas.
Prisikėlimo mitas
Prisikėlimas po mirties nėra krikščionių išradimas. Antikiniais laikais klestėjo ne vienas tikėjimas, kurio dievybės periodiškai mirdavo ir prisikeldavo. Dažnai su vieno ar kito dievo prisikėlimu buvo susijusios aukojimo apeigos, o aukas – dažniausiai naminius gyvulius – paprastai suvalgydavo misterijų dalyviai.
Ar tik Jėzus Kristus panašiai neįsivaizdavo savo mirties ir prisikėlimo – kad jis atgims jo kūną valgiusiuose ir jo kraują gėrusiuose mokiniuose? Pagal „šventą“ Joną, Jėzus Kristus aiškino taip: „Kas mano kūną valgo ir kraują geria, tas pasilieka manyje ir aš jame“. (Evangelija pagal Joną, 6, 56; kursyvas mano, G.Š)
Eucharistija
Priėmus prielaidą, kad pirmoji eucharistija buvo tikra, o ne simbolinė, pats ritualas pasirodo visai kitoje šviesoje, kaip krikščionis suvienijusios apeigos, kurios iš tikrųjų prasidėjo ne prieš Kristaus mirtį, o greičiausiai – naktį po jos.
Juk niekas taip nesuvienija žmonių, kaip bendra paslaptis ar bendras nusikaltimas. Atlikę kulto apeigas, kurias kiti laiko nežmoniškomis ar netgi nusikalstamomis, žmonės jaučiasi pašvęstaisiais, išskirtaisiais, kitokiais nei visi.
Juk ir dabar eucharistija išlieka vienu iš pagrindinių krikščionių vienybę palaikančių ritualų. Bendras įsivaizduojamo dievo kūno valgymas dažniausiai ir vadinamas „komunija“ – priėmimu į šio ritualo jau siejamų krikščionių tarpą ar dar didesniu krikščioniškojo bendrumo sustiprinimu.
Polinkis į pasyvų kanibalizmą psichologiškai įmanomas
Nėra jokia paslaptis, kad Jėzus Kristus nebuvo psichiškai subalansuota asmenybė. Neaiški tėvystė buvo nenuplaunama dėmė pirmojo amžiaus žydams, ir pačioje Biblijoje nemažai dėmesio yra skiriama nuo pat vaikystės pasireiškusiam Jėzaus Kristaus ekscentriškumui.
Todėl visai įmanoma, kad Jėzus Kristus norėjo būti suvalgytas. Ir dabar pasitaiko žmonių, kurie trokšta būti suvalgyti; pavieniai sutartinio kanibalizmo atvejai, kai „auka“ savo iniciatyva susiranda būsimą valgytoją su Interneto pagalba ar panašiai, tampa žinomi ir plačiajai visuomenei. Visai tikėtina, kad panašių troškimų turėjo ir Jėzus Kristus.
Ko gero krikščionių kanibalistinė mistika ir dabar skatina psichologinius kraštutinumus
Tarp krikščionių yra nuo seno paplitę mitai apie vampyrizmą; ten, kur dominuoja krikščioniška kultūra, susilaukia didelio pasisekimo filmai apie žmogėdras, kraugerius ir panašius herojus. Būtent krikščionių tarpe pastoviai atsiranda tiek maniakų žudikų, į smurtą linkusių iškrypėlių, kiek nėra nė vienoje kitoje kultūroje; krikščioniškosios civilizacijos terpėje vėl ir vėl atsiranda norinčių būti suvalgytiems.
Ar tai nėra „Paskutinės vakarienės“ atgarsiai? Juk dauguma krikščionių pastoviai dalyvauja religiniuose ritualuose, kurie nori nenori asocijuojasi su kanibalizmu – ir todėl gali visam gyvenimui traumuoti jautresnės psichikos žmones.
Taigi yra pakankamai argumentų, palaikančių hipotezę, kad Jėzus Kristus buvo suvalgytas po jo nukryžiavimo. Ją įrodžius ar tiesiog priėmus kaip labiausiai tikėtiną, galima daug ką suprasti ir paaiškinti krikščionių tikėjime, psichologijoje bei visoje krikščioniškoje kultūroje.
Galbūt tai padėtų suprasti nežmonišką istorinį krikščionių žiaurumą – suprasti, kodėl per ilgą krikščionybės istoriją buvo taip šaltakraujiškai išžudyti, nukankinti ar sudeginti ant laužo milijonai padorių žmonių, kuriems buvo nepriimtina krikščioniškoji „komunija“?
kraujalūpės
2006-10-10 14:39:46
Jei komentaro vertė būtų tiesiogiai proporcinga jo ilgiui, tai pastarasis Algimanto komentaras būtų vienas iš vertingiausių. Deja, jis man atrodo labai jau populistinis ir nekonkretus.
Nelabai turiu laiko analizei, čia daug pripainiota, tik keli pastebėjimai:
Kodėl tariamojo minties derintojo atsiuntimas yra sutapatinamas su vaiko pirmuoju moraliniu sprendimu (PMS)? (keista santrumpa, bet tegu). Atrodo visai be ryšio, ypač tam kontekste, kad iki Kristaus MD atseit buvo reti atvejai? Tokia "teorija" yra, mano įsitikinimu, laužta iš piršto.
Ego visumos kontekste yra nenauja idėja. Kas sugeba savo ego pajungti kažko didesnio labui, tas vienam ar kitam lygmenyje susivienija su tuo didesniu. Ir atvirkščiai - kas to nepadaro, tas izoliuojasi. Tas "didesnis" gali būti šeima, tauta, kolektyvas, pasaulis, Dievas... Šis dėsnis yra universalus ir taikomas visiems be išimčių, nesvarbu, ar tas "didesnis" bus geras ar blogas. Ir žmogiškasis ego, primityviai kalbant, šitam kontekste turėtų izoliuotis nuo blogų sistemų ir vienytis su geromis. Bet tai yra jau kitas mąstymo kampas, negu pateikia Algimantas.
Ir todėl dualizmo sprendimas ne tarp gėrio ir blogio, o tarp dvasios ir materijos yra, mano nuomone, iš esmės neteisingas, galima būtų tai įrodyti, bet kol kas šį klausimą palieku atvirai diskusijai.
Atmetus emocijas, man šie klausimai įdomūs :)
Jonas
2006-10-10 13:16:59
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.