Forumas: temos peržiūra
Ėjimas i visumą, savo paties viduje
Aš turėjau progos, daugiau nei pries metus gal, išgirsti mintis savo prote "Eik i visuma, viduje, žinok sunau mano, kad šitie žodžiai neliktu tamsoje" (tuo metu kai gulejau lovoje seip tamsu buvo, bet gal cia "tamsa" pavartota kaip metafora simbolizuojanti izoliacija nuo sio teiginio apmastymo ir pasidalinimo.
Dar fizikos pamokose, mokytoja I.S. sakydavo "Uždaros sistemos žlunga, reikia susiderinti", ir duodavo pavyzdžių visokiuose fizikos reiškiniuose. Taip pat kaip ir dauguma kitu žymių mokslininku filosofu ir matematiku, teige kad "desniai galiojantys ivairiose saveikose, ar matematines formules galioja ir santykiams tarp zmoniu".
1. Noriu paklausti, ar jus pritariate šiam <<Uždaros sistemos žlunga, reikia susiderinti>> teiginiui? ar pritariate kad tai galioja visoms ir kiekvienai asmenybei, kas susija su jos bendravimu ir domejimusi tikrove kurioje jos esama?
Ištrauka: <<Visata yra visuma; nė vienas dalykas ar būtybė neegzistuoja ir negyvena izoliacijoje. Saviraiška potencialiai yra blogis, jeigu ji yra antivisuomeninė. Tiesiogine prasme tai yra tiesa: "Nė vienas žmogus negyvena pats sau." Kosminis suvisuomeninimas sudaro aukščiausią asmenybės suvienijimo formą. Sakė Jėzus: "Tas, kuris nori būti didžiausias tarp jūsų, tegul tampa visų tarnu.">>(0647-06) ar jai pritariate? kokiais pavyzdžiais tai pasireiškia?
2. Beto, jei vidus yra kaip šaltinis, o šaltinis yra dievas, tai ejimas i dieva savyje, kuomet dievas yra absoliutus visazinis visaismintis ir visa suprantantis, tai zvelgimas i savo paties vidu, ar nereiskia kad tai ka tu gali jausti is vidaus, tai yra butent tai ko reikia visai visumai?
3. Ištrauka: <<Ribiniam žmogui tiesa, grožis, ir gėris sudaro dieviškosios tikrovės visą atskleidimą. Kada šitas kupinas meilės Dievybės suvokimas yra dvasiškai išreiškiamas Dievą suvokiančiųjų mirtingųjų gyvenime, tada būna duodami dieviškumo vaisiai: intelektuali ramybė, visuomeninė pažanga, moralinis pasitenkinimas, dvasinis džiaugsmas, ir kosminė išmintis. Išsivystę mirtingieji tokiame pasaulyje, kuris yra šviesos ir gyvenimo septintajame etape, sužinojo, kad meilė yra didingiausias dalykas visatoje – ir jie žino, kad Dievas yra meilė. / Meilė yra troškimas daryti gėrį kitiems.>>(0648-04)
Jei pritariate ankstesniam teiginiui, kad izoliacija prazutinga, o ejimas i visuma ir susiderinimas gerai. tai kokiu budu galima tai pasiekti jusu nuomone? Jei dievas yra meile, o mes esame jo vaikai. O dar sakoma "koks tevas toks ir sunus", ar tai reiksia kad eiti i visuma reikia per meile visoms asmenybems ir troskima kitu geru savybiu per panasejima i tobulaji musu visu teva?
Siulau atsakyti i uzduotus klausimus, o taip pat diskutuoti kas susije su sia tema.
Vaidas
2006-07-14 18:05:02
Komentarai
Algimantas pabandė į visumą pažiūrėti filosofiškai ir emocingai, per vaiko pasaulį. Jei ne tas minties derintojas, sakyčiau net gražu. Bet man niekaip nesiderina Algimanto rašinys apie mažus vaikelius, nors ir pilnas graudžių meilės virpesių, su teiginiais, kad minties derintojas duodamas vaikui sulaukus šešių metų amžiaus. Aš auginu dviejų metukų dukrelę, kiti du mano vaikai jau vyresni, ir galiu objektyviai pasakyti, kad tas šešių metų amžiaus slenkstis nevaidina jokios reikšmės vaikui suvokiant Dievo buvimą, grožį, gėrį, meilę. Vaikas visus šiuos dalykus suvokia arba nesuvokia žymiai anksčiau, priklausomai nuo auklėjimo, tėvų pavyzdžio ir aplinkos, kokioj jis auga."Ėjimas į visumą" neturi nieko bendro ir su tariamu minties derintoju.
Bet noriu dar šitam kontekste paliesti ir dualizmo temą. Reikėtų prisiminti, kad žmogaus prigimtis yra dualistinė (tarp kitko, jei ką, atskiroj temoj būtų galima padiskutuoti, ar taip yra iš tikrųjų), ir ta visuma žmogaus akimis, kiek jis aprėpia, taip pat turi dualizmo bruožų, t.y. ji vertinama gėrio - blogio skalėje. Mes viską linkę vertinti šitoj skalėj, tai mūsų prigimties dalis. Mes nei vienas nuo to negalime pabėgti, ir kiekvienas bandymas iššokti aukščiau bambos vienaip ar kitaip nuveda mus į aklavietę. Blogio "ignoras" dar nereiškia jo nebuvimo, taip kaip strutis, įkišęs galvą į smėlį, nieko nemato... Ir mažas vaikas vienaip ar kitaip suvokia, kad pasaulis pilnas visko - gerų ir blogų dalykų. Kokioj aplinkokj jis auga, pagal tai ir supranta, kas yra gera ir kas bloga. Žmogus instinktyviai linkęs rinktis ir susiderinti su gerais dalykais, tik kiekvienas pagal savo suvokimą. Ir klausimo esmė, vėl prie jos sugrįžtam - teisingai atskirti gėrį nuo blogio, geriausia nuo pat vaikystės. Tai, kokį sujauktą pasaulį mes mes šiandien matome aplinkui - tai pasekmė gėrio ir blogio supainiojimo per kartų kartas.
Jonas
2006-10-07 12:28:06
Mielieji, kas susiję su Tėvo dvasios, Minties Derintojo, padovanojimu, tai jums sakau vaiko amžių tik dėl to, kad galėtumėte orientuotis maždaug kokiu metu jį vaikas gauna. Sakau apie šeštus metus, nes konkretus metų skaičius lengviau žmogui įsimenamas. Tačiau tai VIDUTINIS VAIKO AMŽIUS MŪSŲ PLANETOJE, KADA TĖVAS VAIKUI ATSIUNČIA SAVO DVASIĄ Į JO PROTĄ.
Tačiau kiekvienas vaikas gauna Tėvo dvasią tik tada, kada pats vaikas priima PIRMĄJĮ SAVO GYVENIME MORALŲ SPRENDIMĄ, ATITINKANTI JO PROTĄ. Vienas vaikas tą gali padaryti ketverių metų, kitas ir šeerių dar nepadarys. Dėl to, Jono teiginys, kad šeštų metų slenkstis nevaidina vaikui jokios reikšmės yra teisingas. Kiekivenam individuliam vaikui SVARBUS YRA NE METŲ SKAIČIUS, BET PIRMASIS SĄMONINGAS MORALINIS SPRENDIMAS. Jeigu vaikas nori pats žaisti su žaislu, o žaislas yra tik vienas, ir jis vis tiek sako savo draugui: "Paimk, pažaisk ir tu." O draugas jam atsako: "Ne, geriau žaisk tu, aš paskui pažaisiu." TAipp jie ABU PADARĖ MORALINĮ SPRENDIMĄ - ABU NORI ŽAISTI SU ŽAISLU, O JIS TIK VIENAS, IR ABU UŽLEIDO ŽAISLĄ VIENAS KITAM. Štai tokio moralinio sprendimo riba, vaiko amžiaus prasme, tikrai labai priklauso nuo iki tol buvusio tėvų auklėjimo, nuo aplinkos, nuo nuosširdaus ir kupino meilės ryšio tarp tėvų. Ir kuo tas ryšys yra nuoširdesnis, gilesnis, ir nesavanaudiškesnis, visada atsiremiantis į Tėvo meilę ir Jo vedimą iš vidaus, tuo vaikas anksčiau priims ir tokį saov pirmąjį moralinį sprendimą.
Dėl ko Jėzus mokė, kad žmonės tikėtų kaip vaikai, bet nebūtų vaikiški. Vaiko tyrumas, kol jis nėra pripildytas suaugusiųjų prietarų, dogmų, visokių "NE" - "negalima, nedaryk, neliesk, nesielk" tol jis yra SKAISTUS IR ŠVARUS TUŠČIAS INDAS, Į KURĮ GALI PILTI TIEK MEILĘ IR GĖRĮ, TIEK BAIMĘ IR BLOGĮ. Ką įpilsi, toks ir bus vaikas. Toks bus gyvenimas.
Ką įpilame į savo vaikus, tą ir turėsime ateityje, kaip Lietuvoje, taip ir visame pasaulyje. O mes įpilti galime tik vieną dalyką: Arba meilę ir šviesą arba baimę ir tamsą. Pasirinkimas asmneninis. Ir tik Meilė išlaisvina ir kelia sielą skrydžiui kurti DRAUGE SU TĖVU GĖRĮ pasireiškintį darbais ir veiksmais šeimoje, mokykloje, darbe, švietime, religijoje, kultūroje, politikoje, ekonomikoje, tarpžmogiškuose ryšiuose. Dėl to išmintingas VISADA rinksis meilę ir laisvę. Ir savo vaikus auklės meilėje ir laisvėje Tėvo sūnumis ar dukromis, kad jie vis labiau ir labiau patys patirtų VISUMOS ŠALTINĮ SAVYJE IR ATSIDUOTŲ JO MEILĖS VIRPESIŲ VEDIMUI IŠ VIDAUS.
Tik šitoks atsidavimas Tėvui iš MEILĖS, O NE IŠ PAREIGOS kilnina pačią sielą ir leidžia jai laisvame skrydyje sklandyti ir džiaugtis ta palaima, kurią ir suteikia gėrio darymas visiems, o ne tik savo vaikams, tėvams, ar giminėms, draugams ar bendradarbiams. Visiems ir be jokios išskaičiavimo SAU.
Ir jeigu mes nuo pat mažumės mokysime savo vaikus, kaip atrasti Tėvą savyje Jam nuoširdžiai savais žodžiais savomis mintimis meldžiantis, šitaip su Juo bendraujant, ir bet kur, namie, parke, gatvėje, miške, bažnyčioje, bet kokioje vietoje gali vaikas ir suaugęs labėtis nuoširdžiai su Tėvu, štai tada, ir ne aksčiau, vaikas augdamas pradės matyti, kaip gi jam dorai ir teisingai gyventi kasdien. Ir tada jis pajaus, kad blogį nebūtina patirti pačiam, galima maudytis vien tik gėryje, vien tik meilėje, kada atsigręži Tėvą savyje. Tada jis ims pats PATIRTI, kokie yra galingi meilės virpesiai iš Tėvo, kad ir jis pats kitiems vaikams ims pasakoti, ką jis jaučia savo viduje, kaip Tėvas jį myli, kaiop su Tėvu jis bendrauja, kaip kalba. Ir tik toks kelias veda į visuminę meilę ir harmoniją, kuri vėliau išsilieka kiekvienu veiksmu, kiekvienu darbu, atliekamu Tėvo meilės virpesiais ir atliekamu visumos labui, ne savo labui. I rto darbo kokybė bus daug geresnė negu kad ir kaip žmogus stengtųsi tą patį darbą atlikti savo labui, niekada jis nepasieks tokios kokybės, kaip dirbdamas visumos labui, Tėvo labui, savo sielos brolių ir seserų labui. O tuo pačiu ir sau pačiam. Bet motyvas ir akstinas yra VISUMA, TIK VISOMOS VAISIAIS GALI NAUDOTIS IR INDIVIDUALIAI. Kuo daugiau gėrio darys augantis vaikas, tuo daugiau gėrio bus besivystančioje visuomenėje, tuo gražesnis gyvenimas bus palinkui. Ir tuo pačiu šitame gražesniame gyvenime bus ir kiekivenas individas. Todėl ir kiekvienam individui bus gražesnis gyvenimas.
Ir čia kito pasirinkimo tiesiog nėra. Kitas pasirinkimas veda į degradavimą, bet ne augimą. Tas, kas kuria meterialią aplinką vien tik sau, tas tuo pačiu labiausia ir nuskriaudžia save, nes neauga meilės virpesiuose, jų nepatiria, ir kitiems neatiduoda. Dėl to jis nežino kas yra ramybė ir meilė. Dėl to jo kelias turės labai daug aštrių kampų, į kuriuos jis nuolat atsitrenks ir susižeis. Ir kentės dėl nuolatinio nerimo, baimės, įtampos, streso, visą laiką vis kažko sieks, kas tik pamalonintų jo paties EGO. bET VIENAS PAMALONIMIMAS UŽAUGINS NAUJĄ. Ir taip be galo. Troškimai dygs vienas po kito kaip ant mielių. O kiti irgi šitaip bus užsiauginę gausybę troškimų. Ir vieni kitų nematydami kaip savo seserų ir brolių dvasioje, neturėdami ryšio su visuma, su Tėvu, sieks šitų pačių troškimų įgyvendinimo kitų sąskaitą. Ir tai savaime sukurstys konfliktus, nes kiekivenas kitas ego ginsis visomis jam suvokiamomis priemonėmis. Net tokiomis, kurios gali atimti kitam fizinę gyvybę.
Mūsų dualumą sudaro ne pasirinkimas tarp gėrio ir blogio, bet tarp materijos ir dvasios. Mes turime materialų kūną, kuris yra suteiktas mūsų biologinių tėvų, gimdytojų, ir Tėvo suteiktą asmenybės dovaną su jos visu potencialu, t.y. su visa jos pasireiškimo ateitimi savo laisva valia.
Dėl Liuciferio ir Šėtono maišto Satanijos sistemoje, kuriai priklauso ir mūsų planeta, o taip pat dar ir dėl to, kad ir mūsų dvasinis vadovas, Kaligastija, prisijungė prie šito maišto, tai du šimtus tūkstančių metų žmonija nebebuvo dvasinama, nes buvo nutrauktos visos tarpplanetinio, tarpsisteminio, ir net su aukštesniais kūrinijos dariniais -žvaigšdynu ir visata - ryšio grandinės. Prieš trisdešimt aštuonis tūkstančius metų Adomo ir Ievos pasirodymas Edeno Sode, dabar nuskendusio po Viduržemio jūros rytiniais vandenimis, misijos sužlugdymas, nebeleido žmonijai atistiesti tiek, kiek ji būtų galėjusi atsitiesti, jeigu ne šitokie didžiuliai atsiskyrimai ir nukrypimai nuo visumos, kokiusd padarė ir Kaligastija, ir Adomas su Ieva. Dėl to mūsų materialus interesas nustelbia, užgožia Tėvo Dvasios, Minties Derintojo vedimą link dvasinių horizontų. Jeigu nebūtų mūsų visatos, Nebadono, Sūnus Kūrėjas, kuris mums yra žinomas kaip Jėzus iš Nazareto pasirodęs mūsų pasaulyje, tai ir dabar dar tin labai labai menkutė žmonių dalis turėtų Tėvo dvasią savo viduje. Ir dabar dar juos iš esmės vestų tik Pagalbinės Proto Dvasios - intuicijos, drąsos, žinių, supratimo, ir patarimo - o iki Garbinimo ir Išminties Pagalbinių Proto dvasių veikimo mūsų viduje dar didžioji žmoniųū dauguma būtų nepriaugusi.
Todėl prievarta ir žudymas būtų kiekviename žingsnyje. Ir nuolat. Toks žmogus būtų žemų, sunkių, ilgų, virpesių įtakoje, dėl to atitinkamai ir elgtųsi. Tai, iš esmės, gyvulinio lygio energetiniai virpesiai.
Ir tik Tėvo dvasios padovaniojimas tiems, kurie savo ieškojimais jau buvo pranokę savo brolius ir seseris, ir kurie buvo pasiekę tokį savo proto išsivystymo lygį, kad juose galėjo pradėti veikti GARBINIMO IR IŠMINTIES PAGALBINĖS PROTO DVASIOS, o jų veikimas, nedelsiant pasiunčia tokius energetinius virpesius, kad akimirksniu tampa aišku, jog toks protas yra pasiekęs tokį savo išsivystymo lygį, kad jame gali apsigyventi Tėvo dvasia, Minties Derintojas, kuris tik meilės virpesių skleidimu tokio proto viduje, jokiu būdu jo negąsdindamas ir nepažeisdamas laisvos valios, gali užmegzti ryšį su tokiu protu, jeigu jis atsiveria tokiam ryšiui laisva valia ir iš meilės. Tada toks protas tiesiog prisipildo Tėvo meilės aukšto dažnio energetinių virpesių. Ir jo interesai vietoje savojo žmogiškojo ego tenkinimo kitų sąskaita pasikeičia į dieviškojo ego interesų tenkinimą visumos labui. Tada Tėvo dvasia. Minties Derintojas, vis labiau ir giliau skverbiasi į žmogaus protą savo dvasiniai meilės virpesiais, kad ateina toks momentas, kai tas pats žmogus gimsta iš naujo, gimsta iš dvasios, ir tada pradeda formuotis aukštesnių energetinių virpesių protas - sielos, arba morontinis, protas. Būtent šitas sielos protas ir pradeda daug subtiliau jausti ir Tėvo meilę, ir visumą, kaip kūriniją, ir žmoniją, ir visuomenę, ir konkrečią savo aplinką. Ir tik tada jis suvokia, kad ne įstatymas palaiko kultūrą, religiją, ar moralę, bet atisvėrimas tiems Tėvo meilės virpesiams, kurie ir patys gimdo gėrio vieksmus. Taip Jėzaus evangelija - Dievo Tėvystė, žmonių brolystė - tampa tikrove. Ir net visos kūrinijos brolystė tampa tikrove. Nes siela jaučia Tėvo meilės virpesius ir ji suvokia, kad jie pasiekia ją iš Tėvo, kaip ir kiekvieną kitą amenybę. O tai reikškia, kad ir kitos asmneybės yra jos sesės ir broliai, nes gauna šituos pačius meilės virpesius iš to paties ir vino Tėvo. Ir pajutusi tokius Tėvo meilės virpesius savyje, ji nebegali siekti naudos tik sau, ir dar kitų sąskaita. Taip palaipsniui užsimezga tikros dvasinės šeimos, grindžiamos Tėvo meile ir ryšiu su Tėvu, žmogiškoji dvasinė šiema, kuri vis augs i augs, kol apims visą žmoniją, o tuo pačiu bus visos visuminės Tėvo dvasinės šeimos pilnateisė, mylima, ir mylinti dalis savęs nebeatskirianti nuo visumos, o tarnaujanti visumai.
Štai tuomet žmogaus dualizmas - materija ir dvasia - bus sederinti, sureguliuoti daug aukštesniu dažniu. Bus varomoji ir viešpataujanti galia dvasinė. O materija bus tik kaip priemonė tai dvasinei Tėvo meilei pasireikšti.
Ir kuo anksčiau mes visa tai suprasime, patirsime, ir pritaikysime savo kasideniame gyvenime, tuo greičiau vaikai bus ugdomi Tėvo vaikais ir meile tirpdančiais baimę.
Ir tada man nebereikės eiti į gatvę su Urantijos Knyga, nebereikės matyti daugybę šimtų ir tūkstančių veidų, praeinančių sukaustytų kančios, nerimo, puikybės, mepasitikėjimo, baimės, pykčio, agresijos. Tik retas praeina ramesnis. Ir iš esmės nematau palaimingų veidų, švytinčių Tėvo ramuma. Ir tada nebebus ir tokių man labai dažnai pasitaikančių epizodų, kokie buvo vakar.
Priena vienas kostiumą vilkintis vidutinio amžiaus vyras ir gana sarkastiškai išsako: "Einat ir einat reklamuodami tą savo knygą, negi dar neatsibodo. Vis tiek niekam jos netreikia." - "Kaip nereikia. Ir tau jos reikia, tik šito tu nesuvoki, dėl to man taip sakai." Jis su tokia pagiežinga veido išraiška numojo ranka ir nuėjo.
Pro šalį ėjo jauna šima su dviem vaikučiais, gal septynerių-dešimties metų amžiaus. Mažesnis taip pasižiūrėjo į mane su tokiom atvirom akim, kad aš jam išriesiau ranką su lapeliu ir pasiūliau paimti. Vaikutis jau buvo porą metrų nuomanęs nuėjęs, bet vis atsigręždavo. Aš jį dar paragianu ir jis sugrįžo. Paklausiau, "Ar tu skaitai lietuviškai." O jis man nedrąsiai, bet labai mandagiai: "Ačiūūū..." Tada paklausiau angliškai: "Ar kalbi angliškai?" - "Taip, kalbu." Pradėjau jam sakyti, kad nuneštų šitą lapelį mamytei, tegu perskaito mūsų svetainės adresą, o ten suras ir anglišką mūsų puslapį. Jis padėkojo man, paėmė lapelį, tik staiga krūplėjo nuo siubingo ryksmo: "Neeeeeee! Neeeeeee!" šaukė motina. Bet taip stipriai, kad tikrai turėjo girdėti žmonės už poros šimtų metrų. "Vaikutis pasimetė. JIs laikė rankoje lapelį ir nedrįso pajudėti. Tėvas irgi prisijungė savuoju šauksmu: "Neeeee!" VAikutis su tokio skausmo išraiška veide atidavė man lapelį ir nusekė paskui tėvus ir savo brolį ar sesę.
Ir pirmasis epizodas liudija tai, kad tas vyras gyvena baimės virpsiuose ir dėl to negali matyti prasmės ir šviesos spindulio mano ėjime į gatvę su Urantijos Knyga, kuri tiap reikallinga ir jam, kad surastų kelią į išsilaisvinimą iš nuolatinės baimės virpesių. Ir antrajame epizode, kada vaikutis yra pilnas noro nešti gėrį, duoti jį savo mamytei, jis nežino, kas parašyta mano lapelyje,, bet jis tik manimi, jis nori atiduoti mamytei tai, kas būtų gera ir jai. Jis ją myli. Ir kada iš baimės pratrūksta su tokiu siuabingu klyksmu motina, kad ji savo vaikelį tiek išgąsdina, kad tuos meilės virpesius, patiriamus iš manęs, ir jis bematant paskandina jo motinos ir tėvo galingų žemų dažnių ir dėl to tokių gąsdinančių baimės virpesių sukūryje. Ir tai, kas galėjo būti šviesa ne tik vaikui, bet ir tėvams, o per juos, dar daugybei kitų žmonių pavirto dar gilesiais ir tvirtesniais baimės virpesiais, kuriuos bus dar sunkiau jis apvalyti, pašviesinti.
Ir dabar grįžtant prie pirmojo epizodo, galiu jį susieti su antruoju ir pasakyti, kad tėvai, savo baime, neleido sustiprinti Tėvo dvasios siunčiamų meilės virpesių jų sūneliui, o tik dar labiau pastorino ir sutirštino baimės virpesių apvalkalą sūnelio širdutėje. O tai ir yra kelias į tokį patį žmogų, koks buvo pirmas vyras, paleidęs baimės virpesių pasireiškimą sarkazmo išraiška.
Tėvai, kaip ir aplinka, vaikui padeda tik surasti savojo aš, dieviškojo aš, atradimo kryptį. Tuo tarpu šitą savo aš tikrąją to žodio prasme atskleidžia ir modeliuoja vienas vienintelis visų Tėvas, esantis kiekviename iš mūsų. Ir jeigu mes vaikui, nuo pat mažumės nurodome Tėvo meilės, ne baudimo ir bauginimo kryptį, tai ir yra tas vienintelis kelias, kada jis pats pradės užmegzti ryšį su Gyvu Tėvu, esančiu ir jame. Ir patirs Tėvo meilę. Ir net nebegalvos blogų minčių. O nebus blogų minčių, nebus ir blogų darbų. Ir visos kūrinijos tvarkos pagrindas yra Tėvo meilės virpesiai, kuriuos patiria visi Jam atsivėrę. Ir jokiu būdu ne Tėvo baimė ar nuodmėės baimė.
Ten, kur atrandama Tėvo meilė, ten, kur ji patiriama, ten NUODĖMĖS BŪTI TIESIOG NEBEGALI. Nes ten yra tik gėris, kuris toli pranoksta blogio galią.
Štai tokio Tėvo asmpratos reikia moyti vaikus. Bet kad šito mokytum juo pats, reikia ir ir pats būtum atradęs tėvą savyje ir nuolat patirtum Jo meilę savyje ją dlaindamas kitiems. Ir visiems vienodai. Nė vieno neišskirdamas.
Tai vienintelis kelias, kuris įveiks, TIKRAI ĮVEIKS, korupciją ir apgaulę, karus ir narkotikus, pyktį ir kerštą, pavydą ir nerimą, baimę ir stresą, nes viskas ištirps nuostabių Tėvo meilės virpesių vandenyne, kuriame maudysimės visi.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2006-10-08 11:50:21
Kox tavo tixlas, Vaidai?
Nieko nesupratau...Gal galetum aiskiau:
Kam gyveni? Kas bus su tavim po mirties?
Sysas
2006-10-02 22:04:52
Apie tai kas laukia, galbut isivaizduoju, bet abejoju ar kasnors tinkamai isivaizduotu ka as isivaizduoju. O ka isivaizduoju isreiksiu per savo tylejima apie tai.. Ir tai galima pavadinti nesusiderinimu, tiesiog galima matyti, kai galvojame apie susiderinima kokie to motyvai, ir kokios to pasekmes, koks yra tikslas. Juk dievas mums is karto viso savo tobulumo neatskleidzia, ar bent mes nesugebame jo viso suvokti, o tik mazais zingsneliais. Taip ir cia derinkimes pagal savo galimybes. Kaip skaiciau, buvimas savo karjeroje tolimesniame kilimo pasaulyje nereiskia kad jis geresnis uz pries tai buvusi, nes kiekvienas pasaulis/vieta kurioje esame atitikdami savo dabartini statusa, yra kaip tik idealiausia mums vieta.
Vaidas
2006-07-17 16:28:27
Mielieji, nėra nieko kito, TIK VISUMA.
Nevisuma yra tik JŪSŲ ŽVILGSNIS.
Jeigu tik atsigręšite į Tėvo dalelę savyje, atsigręšite ne į DALĮ, BET Į VISUMĄ.
Ir tik dėl to Tėvas į kiekvieno PROTĄ pasiunčia savo dvasią, Minties Derintoją, kad tik tas mažylis pajustų poreikį grožiui, gėriui, meilei, kas ir sudaro visumą, nes tai yra iš Tėvo.
Bet KIEK IŠ DABARTINIŲ GYVENANČIŲ ŽMONIŲ nuo vaikystės būtų nuolat girdėję savo tėvus sakančius, kad TAVYJE, MANO MAŽYLI/E YRA TĖVO DALELĖ, KURI TAVE VISĄ LAIKĄ MYLI. MYLI DĖL TO, KAD TU PAJAUSTUM TĖVO DALELĘ, KAD JI TAU SUVIRPINTŲ ŠIRDELĘ, KAD TAVO ŠIRDELĖ TAPTŲ IRGI TOKIA MYLINTI VISUS VISUS ŽMONES, NE TIK TĖVELĮ IR MAMYTĘ, MOČIUTĘ IR BROLIUKĄ, BET VISUS VISUS, NET IR LIŪTĄ IR NET KROKODILĄ SU DIDELIAIS DANTIMIS. Kiek iš jūsų girdėjo dainuojamas melodingas dainas, kasdien, kad jūsų širdelės būtų prisipildžiusios meilės virpesių, kiek iš jūsų patyrėte, kaip mamytė ar tėvelis drauge su jumis, dar mažyliu, mokytų su meile pažinti ir gėlytę, ir žolytę, o kartu atsigulę pievoje ant žolės rodytų, koks verda tikras gyvenimas tarp žolės stiebelių, kaip darbuojasi vabaliukai, kaip atskrenda bitutės ir nutūpia ant tavo, dar mažylio, rankutės, o tėvai ne išsigąsta bitutės ir nubaido ją, bet sako, pažiūrėk, kaip ji tave myli, net atsitūpė ant rankutės, pasisveikink su ja, ji tau irgi neša Dievo meilę ir padėkoja, kad tu ją myli, ir valgai jos skanų medutį...
Tai ir yra kelias į visumą. Jeigu šito nedarė jums jūsų tėvai ar seneliai, tai nuo ŠIANDIEN, pradėkite daryti savo mažyliams - vaikučiams-sūneliams-anūkėliams-dukrelėms-anūkelėms. O kadangi dabar jau vakaras, tai šįvakar perskaitykite jiems iš Jėzaus gyvenimo, kada jam buvo lygiai tiek metų, kiek ir jūsų vaikučiams-anūkėliams, ir paaiškinkite jiems dar ir savais žodžiais, koks gi tas vaikelis yra Jėzus, kad jau nuo šiol būtų nors kiek jam suprantamesnis šis vardas, kuris tikrai suvaidins nepaprastą vaidmenį jūsų mažylio gyvenime.
Ir tam impulsą Tėvas duoda jums dabar per mano rašinį.
Taip jūs eisite į visumą ir vesite kitus, net ir mažylius, kad jiems būtų lengviau vesti savo būsimuosius mažylius į visumą pradedant jų kūrimu drauge su Tėvu...
Mielieji, aš jums nuoširdžiai sakau, tikrai laukia didžiuliai darbai. Jiems reikia TINKAMAI PASIRENGTI. Tai nėra tuščia frazė.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2006-07-16 19:36:12
Saule, juk svarbiausia vis tik pradėti nuo savęs eiti į tą visumą. Ir, aišku, stengtis tai daryti kiek galima švariau. Kažkaip visą gyvenimą buvo poreikis rašyti - laiškus, straipsnius. Bet ilgus gyvenimo metus mąsčiau ar verta tai daryti viešiau, nes... jaučiau, kad rašydama išreikščiau save, bet seniau vyko savęs kaip ir auginimas, tas vidinis valymasis nuo visokių prisirišimų, analizavimas blogybių - tad negalėjau sau to leisti - viso to tarpais juodulio mėtyti kitiems. O kiek žurnalistų, pvz., nesuka dėl to sau galvos. Jie rašo, smerkia, peikia ir nepateikia žmonėms realios išeities iš padėties, nenurodo dvasios ramybei krypties. Ir su menu tas pats. Vienų kūriniai dvelkia šviesa, kitų chaosu atsiduoda. Bet... iš kitos pusės kiekvienas atsirenka kam ko reikia ir kokiu momentu. Galbūt kažkam reikia dar atsidurti tiesiog tam tikrame dugne, kad, paneigus viską aplinkui, pradėti dėliotis viską iš naujo. O šiaip smagiau rinktis nuolat šviesesnius dalykus.
Dalia
2006-07-16 12:59:12
Teisingai teigi ,Saule.O ką siūlytum keisti žmonių gyvenime ,kad to nebūtų?
Rytiečių kultūra šiek tiek geriau atrodo už vakarietiškąją ,bet jos ateitis tokia pati .
Grigorijus
2006-07-16 08:43:00
<<Saviraiška potencialiai yra blogis, jeigu ji yra antivisuomeninė.>> ir antigamtine.-- manau netik zmones susije vienas su kitu bet ir viskas kas mus supa ir gyvoji ir negyvoji gamta. Visa zmonijos veikla turetu veikti kaip vienas organizmas, o ne kaip atskiros padrikos lasteles... is kur atsiranda "vezys"?- o gi is to kad ta viena lastele ima funkcionuoti savo naudai, nebetarnauja visam organizmui, Organizmas - Visuomene ima pamazu sirgti, degraduoti. tai atitinka si Vaido cituota teigini <<Uždaros sistemos (iterpiu- ir sistemos vienetai) žlunga, reikia susiderinti>>
as manau kuo toliau tuo labiau pasaulis svetimeja, nors ishorishkai labiau komunikuoja, bendradarbiauja,veikia, bet tai vyksta viskas per technologija fiziniame lygmenyje, o Dvasiniame vis labiau zmones tolsta, nekencia.
Kazkas forume buvo minejes, kad kaime zmones labiau dvasingesni, as tam pritariu.. didmiesciuose zmones nebegerbia vienas kito... Amerikoje labai skiriasi zmones urbanizuotose vietose ir retai gyvenamuose rajonuose..
Sendiena ziurejau japonu-kinieciu filma... buvo malonu ziureti kai parodoma -- begaline pagarba, savigarba, kultura, mandagumas, meile.. vakaru filmuose.. tai daro reti reishkiniai.. vakaruose tik individualizmas, egoizmas ir t.t.
SAULE
2006-07-16 06:43:11
Mielas, Jonai, tu rašai, kad UK dvasiškai tau yra naudinga, bet veikia priešingai. Žodžiai, turiu tradicinio tikėjimo pamatus, aišku, kad turi ir visų pasaulietinių reikalų pamatus, iškelia mintį, kad tie tvirti pamatai neleidžia pradėti kloti naujus pamatus. Jie taip giliai įsišakniję, bet, manau, tik kol kas. Juk, labai sunku pakeisti savyje jau nusistovėjusią sampratą, susiformavusią elgseną visuomenėje, todėl ir vyksta pasipriešinimas. Reikia daug pastagų įdėti, kad viską iš naujo sudėliotum į tą gausybę lentynėlių. Bet gyvenimas, nekreipdamas jokio dėmesio į mūsų norus, nestovi vietoje, o juda į visas puses, judina ir mus, o tie, kurie taip ir lieka nepajudinami, ant jų nusėda storiausias sluoksnis dulkių, apauga storasiūliais voratinkliais. Pažvelkime aplink, pamatysime daugybę žmonių bebaigiančių nugyventi savo materialaus gyvenimo likutį užauginto didžiulio pykčio erdvėje, uždaros sistemos žlugimo erdvėje. Uždaros sistemos saurąja prasme, kalbant apie žmogų, jo gyvenimą, mastymą, elgseną. Prisimenu, prieš keleta metų, mus, Vilniaus grupę, aplankė Urantijos fondo tarybos nariai, amerikietis ir prancūzas. Amerikietis buvo nejaunas žmogus, turėjo tvirtą sampratą apie religiją, apie filosofiją ir šiaip apie viską, kaip pats sakė. Pradėjo skaityti UK labai skeptiškai nusiteikęs, turėdamas tikslą surasti prieštaravimų tam ką jis puikiai išmanė. Perskaičiau pirmą dalį, sakė jis, perskaičiau antrą, o kai perskaičiau trečią, tuomet ir pasidaviau, ištirpdė manyje tai, kas, kaip man atrodė, yra nepajudinama. Ketvirtą dalį skaičiau jau be jokio nusiteikimo. Įsivaizduokite, jeigu mūsų žmonija apjuostų planetą nepraeinama uždanga, nors, kaip žinia, taip nėra, nes mokslininkai tikisi ir kuria įvairius projektus tam, kad galėtų surasti ir užmegsti ryšius su kitų planetų gyventojais, pro kurią neprasiskverbia ne tik koks skraidantis objektas, bet nepraeina jokia šviesa, gera ir graži mintis, jokie meilės virpesiai, vyraujantys visame kosmose, Pirmojo Šaltinio ir Centro dėka, ir, kuris mus visus: ir materialias, ir dvasines būtybes sava meile sujungia į vieną didelę šeimyną, tai mes visi, kaip uždara sistema, kurioje vyrauja besiplečiantis blogis, sužlugtų galutinai. Ir, jeigu šiandien, mes, žmonija, kaip visuma, negalime susiderinti, prisiderinti prie Meilės įstatymo, tai nereiškia, kad mes sužlugsime, nes yra daugybė žmonių, kurie dvasiškai pabunda, atveria širdį meilei, pamato Šviesą ir,žingsnelis po žingsnelio, pradeda judėti link jos, nes ta šviesa tolumoje, kuri taip stipriai traukia, yra Dievas. Ir tie žodžiai, Vaidai, kuriuos tu girdėjai, kurie nurodo kryptį: Eik į visumą viduje ... ir, kad šitie žodžiai neliktų tamsoje., yra tokie jaudinančiai nuostabūs, tokie paprasti ir suprantami, tik, aišku, pakolkas ne visiems, bet taip nebus amžinai. Tą ėjimą į visumą per savo vidų mes pradedame kiekvienas nuo savęs. Per vidų, tai reiškia per tą, kuris yra viduje, per Minties Derintoją, per Dievo dvasios dalelę, kurią padovanojo kiekvienam iš mūsų. Tai Minties Derintojas padeda pažinti Dievą, Jo valią ir išmoko vykdyti ją, padeda atverti širdį ir tapti mylinčiu, teisingu, gailestingu, nuoširdžiu, kantriu ir pakančiu. Tai jis padeda nukreipti žvigsnį nuo savęs į visumą ir pamatyti visus ir viską visai kitomis akimis ir suprasti ėjimą į visumą kaip tarnystę savo sielos broliams ir sesėms.Tarnavimo būdų yra įvairių, o vienas iš jų- perteikti šviesą, tiesą, perteikti patirtį, kurią įgijai. Ėjimas į visumą, tai yra supratimas, kai pirmiausia-Dievas, po to mes, o po to tik aš.
Violeta- Vilnius
2006-07-15 18:22:55
Na, tai aš ir vaikštau visą gyvenimą per tą vidų į visumą. Tik buvo momentas, kai reikėjo stipriai suprasti, perprasti tėvų gyvenimą, klaidas, jų laimingumo ir nelaimingumo priežastis. Perėjau ugnį, vandenį, varines triūbas... Dabar galvoju kur dar užsiropštus - kažkaip stogai per žemai patapo :))))
Dalia
2006-07-15 16:18:06
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.