Forumas: temos peržiūra
Vilniaus maratonas
Gyvulizmo apraiška – visos sporto VARŽYBOS, kaip ir ekonomikos, politikos, ir mokslo SFEROSE KONKURENCIJA.
Šiandien Vilniuje buvo labai liūdna man diena, nes mačiau nužmogėjusio mirtingojo gyvulizmo pasireiškimo apogėjų – 13 tūkstančių bėgikų DANSKE BANKO REMIAMO VILNIAUS MARATONO varžybose. Aš jų visų nemačiau, bet tai, ką pamačiau mane tikrai liūdino, nors mieste buvo saulėta diena, muzika grojo įvairiose bėgimo vietose, žiūrovai buvo kupini džiaugsmo emocijų ir šypsenos švietė daugelio veiduose. Būtent visa tai mane ir liūdino. Kokia egocentrizmo išraiška, kai tiek daug susirinko bėgikų ir dėl ko taip džiaugėsi maratono organizatoriai sakydami garsiai per mikrofoną, jog toks maratonas jau garbę padarytų bet kokiai pasaulio valstybei. Vedėjo žodžius nustelbdavo, labai dažnai, klykianti triukšmo, vadinamoji, muzika, kad net jam paprašius kariniam orkestrui pagroti maršą pagerbiant nugalėtojus, orkestro taip pat nesigirdėjo. Tas triukšmas sklido tokiu garsu ir galia, kad atrodė dreba archikatedros kolonos. Ir toks triukšmas buvo specialiai organizuotas visoje trasoje. Tad buvo akivaizdu, kad tokių garso virpesių išraiška tiesiogine prasme griauna PASTATUS, nes Vilniaus gatvės yra per siauros, per mažai erdvės, tokio galingumo triukšmui. O KĄ JAU SAKYTI APIE POVEIKĮ KŪDIKIAMS IR ŠIEK TIEK ŪGTELĖJUSIEMS VAIKELIAMS? Tačiau sugyvulėjusiam protui nesugebant mąstyti, tokie dalykai ne galvoj. Todėl ir tėvai į savo vaikelių sveikatą nekreipė jokio dėmesio, svarbu, kad jie patys jautė pasitenkinimą.
Matau, kaip išsekę tiek vyrai, tiek moterys vos bepaeinantys vis tiek mėgina pasiekti finišą, vis tiek nori KAŽKĄ įrodyti man, sau, VISIEMS, kad yra šio to verti. Iliuzija ir tiek. Tik savo kūną žaloja, kada organizmas patiria tokį šoką. Juk vien dalyvavimas varžybose – jau stresas organizmo ląstelei, nes tu nesi garantuotas, kad tavęs nenugalės visi dalyviai, o tada kaip gi tu atrodysi prieš mane, prieš save, grauši save, kad tave pamatė tokį silpną. O jeigu dar nebaigei varžybų iki galo, ir finišo nepasiekei, kaip pasakysi draugams, giminei, išjuoks – ko ten išvis lindai, nekišk nosies, kur nereikia – o juk nori būtent ją ir kišti, kur nereikia iš tikrųjų – ir kiši.
Eidamas iš Žvėryno matau kaip šalia senojo tilto viena iš organizatorių komandos merginų jau taip pavargusiems, išsekusiems, ir lėtai judantiems keliems pavieniams bėgikams šaukia – begi, begi, daugiau energijos, greičiau – aš jai ir sakau – gera tau rėkti, kada pati nebėgi – o man ji atsako – aš taip juos stimuliuoju, ir palaikau. Šalia vyras tuoj pat replikavo – ko jūs iš jos norit, jis dirba savo DARBĄ.
Aš nieko iš jos nenoriu, tik leidau nors šiek tiek pamąstyti visiems, jog lengva ŠAUKTI IR RAGINTI STOVINT, O PABANDYK STOTIS Į JŲ VIETĄ, AR JAU TAIP SUGEBĖSI PATI NET IR TIEK PABĖGTI. Juk ir ARKLIUS raginina – NUUUUOOO, GREEIČIAAU, NUUUOOO… Tai kaip gi tu elgiesi su savo dvasios broliais. O gi taip, kaip vežikas su arkliais. ARGI TAI NE GYVULIZMAS, kai arklys ir taip daro GERA – VEŽA VEŽIKĄ, tai šis jį dar ragina. Tai kuris kuriam daro GERA – GYVULYS AR VEŽIKAS? Tai KURIS tuomet yra tikrasis GYVULYS gilumine prasme?
Nugalėtojui davė Danske banko penkių tūkstančių litų čekį, dar tūkstanties litų čekį pridėjo Olimpinio komiteto prezidentė Guzinevičiūtė, dar davė ir sveiko maisto parduotuvės keturių šimtų litų čekį, ir šimtą litų čekį stimuliatoriams – papildams – kad už visu šiuos pinigus atsišertų kaip tikras gyvulys, nes tiek daug energijos išeikvojo, kol visus nugalėjo, užtat dabar ryškiausia žvaigždė – pirmas – ČEMPIONAS. Bet gi tai didžiausias PRALAIMĖJIMAS, NES EGOIZMAS TRYKŠTA PER KRAŠTUS.
Matau tris jaunus vyrus, iki pusės nusirengusius ir demonstruojančius savo raumeningus kūnus, matau, kad jie nėra sveiki, turi antsvorį didžiulį, nors nubėgo gal ir visą maratoną, bet jų kūnai jau paveikti būtent stimuliatorių – papildų, kurių dėka jie ir atrodo tokie nenatūralių raumenų masė, ir su viršsvoriu. Visų trijų šonus margina didžiulės TATUIRUOTĖS – DAR DIDESNĖ GYVULIZMO APRAIŠKA, kada mirtingojo sugyvulėjęs protas nori išsiskirti bjaurodamas – dėl nesuvokimo, KĄ GI JIS DARO – ir savo kūną, ko joks gyvulys niekada nedaro. Todėl visos tatuiruotės liudija NEPILNAVERTIŠKUMO komplekso pasireiškimą, kada nėra savimi patenkintas ir nori kuo nors nustebinti ir patraukti kitų dėmesį. Būtent tokia mirtingojo savanaudiška mąstysena ir veda į siekį paneigti kitus, dėl to ir dalyvauja maratone būtent tokie. TRYLIKA TŪKSTANČIŲ – TAI JAU VISA MINIA. Ir ją labai lengva nukreipti bet kur, nes tokia MASĖ NEMĄSTO. TAI – PATRANKŲ MĖSA BET KOKIEMS MANIPULIAVIMAMS – POLITINIAMS, EKONOMINIAMS, KARINIAMS. Kuo daugiau bus maratonų, tuo mažiau bus mąstančių, tuo aršės konfliktai ir karai. O jų dalyviai ir ruošiami tokiuose maratonuose.
Vienas bėgimas buvo tėvų – tėčių ir mamų – su savo mažyliais dar vežimėliuose, kuriuos jie stūmė prieš save. Buvo graudu žiūrėti į tokį BUKAPROTIŠKUMO pasireiškimą ir nesuvokimą, kokį stresą jie varo į savo TARIAMAI MYLIMŲ vaikelių pasąmonę. Nemačiau nė vieno vaikelio veido, kuris nerodytų išgąsčio – ką čia tėvas ar motina daro, iš proto jie išėjo, ar ką, ko jie taip lekia kaip akis išdegę, niekada to dar nebuvo, išvers mane iš vežimo, nesuvokiu iš viso, kas čia vyksta, o kaip juos sustabdyti, kai dar nemoku nė žodžio, o mano išgąsčio jie net nejaučia, o dar sako kad mane myli, irgi mat tėvas ir motina, gerai, kad Rojaus Trejybė-AŠ ESU ir yra mano tikrieji Tėvai, bent manęs jie netampo, aš net verkti negaliu kai oras veržte veržiasi į mano mažytę burną, kad man net kvapą užima, baisiu ir sujudėti. Ir visi taip lekia. Pamišėliai.
O viena TARIAMA motinėlė – mylinti MAMA TAIP NIEKADA NETRAUMUOTŲ SAVO MYLIMO VAIKELIO – bėgo su vaikeliu, pritvirtintu ant jos nugaros. Tai nuo jos dažno žingsnio tas mažylis tiek šokinėjo – viršun-žėmyn, kairėn-dešinėn – nuo jos kūno judėjimo, tarsi būtų užsodintas ant koridos jaučio ragų, kuris nori savo auką numesti nuo ragų, ir muistosi visa savo jaučio galia. Vaikelio akyse tokia KLAIKUMA, TOKS IŠGĄSTIS, O JO SKRUOSTAI NET IŠBALĘ, GERAI, KAD JIS DAR NETURI DANTŲ, TAI TIKRAI BŪTŲ NUSIKANDĘS SAVO LIEŽUVĮ.
Ir nieko, visi ŠYPSOSI, ploja, šaukia, ragina ARKLIUS bėgti dar greičiau.
Nuo tokio reginio norisi verkti – ką jūs akli ir kurti darote – naikinate ir savo vaikelius, ir save, ir tautą – LIETUVĄ.
Viena, jau pagyvenusi moteris su šypsena taip garsiai ragina jėgų netekusius bėgikus, kad aš jai tariu – Koks didžiulis savanaudiškumo spektaklis, tokia gyvulizmo apraiška. – Kodėl gyvulizmo? – Todėl kad nėra reikalo dalyvauti jokiose varžybose, nes tik jose tu didini savo savanaudiško ego pasireiškimą, nes nugali ir džiaugiesi nugalėjęs, ir kiti nugalėtojui ploja, o apie kitus jau ir nebegalvoja. – Bet juk tai jų išbandymas, ištvermės patikrinimas, ir kūnui naudingas. – Net ir liūtas būdamas sotus be reikalo nebėga ir nesiveja aukos, ir energijos neeikvoja. Tai išeitų, kad liūtas protingesnius už tokius bėgančius maratona, nes štai čia energija švaistoma be jokio reikalo, vien tik dėl savanaudiškų apraiškų, kad įrodytum, jog ir tu gali. O kam to reikia? – Bet juk sportas naudingas žmogui. – Toks, kur viešpatauja sekinimas ir stresas – nereikalingas. Organizmui visiškai pakanka fizinės kultūros. O jeigu net ir save nori išbandyti, tai bėk net ir maratoną kur nors parke ar už miesto vienas. Tada tu lenktyniausi tik su savimi, nereikės paneigti kito. – Aš sutinku su tuo, ką jūs sakote. O jūs ar sportuojate? – Taip, užsiimu tik fizine kultūra sau. – Kokia sporto šaka? – Dviračių. – O aš taip pat sportuoju, lankau rytietiškų kovos menų treniruotes. – O tai irgi tavo savanaudiškumo apraiškos. Kam tau reikia KOVOS MENŲ. Iš viso negali būti KOVOS MENAS? Menas turi TAURINTI, PAKYLĖTI. O kova negali pakylėti, todėl ji negali būti menu, nes kova jau savaime numato kito nugalėjimą. – Tai tokia FILOSOFIJA, ji apima ir meditaciją, kuri apramina, ir padeda - Tai tiesiog ILIUZIJA, KURIOJE TU EGZISTUOJI, NE GYVENI, BET EGZISTUOJI, NES KAIP IR ŠIE BĖGANTYS MARATONĄ, TIKI, KAD JIE GYVENA, KAD JIE ĮVEIKIA SAVE, PATIKRINA SAVE, NORS IŠ TIKRŲJŲ JIE VISI TIK EGZISTUOJA ILIUZIJOJE. – Aš su jumis sutinku, bet negalima kaltinti tų, kurie bėga, kad jie bėga. – Aš jų ir nekaltinu, tik pateikiu tau platesnį požiūrį ir įvardinu, kad jie elgiasi savanaudiškai, kaip gyvuliai. Ir tokiu savo elgesiu jie naikina ir visą Lietuvą. – Tai jūs gal gydytojas? – Aš esu daugiau negu gydytojas. – Bet tuo pačiu ir GYDYTOJAS? – Sakau, jog DAUGIAU negu gydytojas. – Jūs sielų gydytojas? – Taip, tikrai tu esi teisi – esu sielų gydytojas ir mokau mirtinguosius atrasti Rojaus Trejybės Tris Asmenis savo viduje. – Aš buvau ką tik archikatedroje, bet aš medituoju. – Į archikatedrą nėra ko vaikščioti, nes ten yra tik išorinis ritualas. Ir visa bažnyčia yra sutanomis aprengta kariuomenė, ir pavaldumas joje yra net griežtesnis negu kariuomenėje. O meditacija tik paviršiumi ir labai trumpam apramina gyvulinį protą, bet nesuteikia meilės būsenos ir nepažadina DVASINIO IR DIEVIŠKOJO PROTO, kurį mes gauname drauge su amžina mums padovanota ASMENYBĖS dovana iš Rojaus Trejybės. Mes juk galime Rojaus Trejybės Tris Asmenis realiai atrasti savo viduje, nes mes turime dar ir Rojaus Trejybės dvasią, kuri mus veda meilės ir gėrio keliu. Ir aš būtent ir rengiu DVASINIUS MOKYTOJUS, IR MOKAU ATRASTI – REALIAI ATRASTI SAVO VIDUJE ROJAUS TREJYBĖS TRIS ASMENIS – palaimos ir ramybės Šaltinį. – Suprantu, aš buvau Šiluvoje per atlaidus. – Atlaidai – tai irgi tik ritualus, o aš mokau gyvos komunijos su Rojaus Trejybe. – Kaip mokote komunijos, dalinate komuniją, kaip bažnyčioje? – Ne, bažnyčioje komunija irgi yra vien tiek išorės ritualas. Komunija yra GYVAS IR PATS INTYMIAUSIAS BENDRAVIMAS SU ROJAUS TREJYBE, SU REALIAIS TRIMIS ASMENIMIS, IR DAR KETVIRTUOJU – VISUMINE DIEVYBE AŠ ESU, KURI VEIKIA PER ROJAUS TREJYBĘ. Ką mes dabar darome čia gatvėje stovėdami? – Bendraujame. – Taip, bendraujame. Tai aš lygiai taip mokau bendrauti su Rojaus Trejybe atsiveriant visu savo nuoširdumu, papasakojant Rojaus Trejybei apie savo pergyvenimus, problemas, džiaugsmus, ir tai ir yra KOMUNIJA – PATS INTYMIAUSIAS BENDRAVIMAS – TAI IR YRA MŪSŲ MALDA. Jėzaus paprašytas įkūriau gyvąją šventovę, ir tie, kurie patiria tokią komuniją nuoširdžiai, atranda savo viduje ir pačius Rojaus Trejybės Asmenis, ir VISUMINĘ DIEVYBĘ – AŠ ESU. – Na, daug kelių yra pas Dievą, kiekvienam savo. Aš dar ieškau. – Todėl ir mane tu sutikai ne šiaip sau, o kad išgirstum didesnę šviesą. Tu sakai dar ieškai. Bet jeigu išeini į mišką ir ieškai grybų, tai dar nejauti sotumo, kada juos ant keptuvės pakepsi ir suvalgysi. O aš būtent ir mokau jau SURADUS TUOS GRYBUS IR JUOS PARUOŠUS VALGYTI, KAD PATIRTUM SOTUMO POJŪTĮ, O NE IEŠKOTI. Aš rodau TIKRĄJĮ kelią. – Bet kelių yra daug, ir pavadinimų yra daug tam pačiam Dievui, juk nesvarbu kaip Jį pavadinsi. – Svarbu ir kaip pavadinsi. Juk jeigu vaiko nemokysi žmogaus vadinti žmogumi, o mokysi vadinti liūtu, tai jis suaugęs ir vadins žmogų liūtu, ir negalės susikalbėti su kitais. Todėl ir Dievas yra tik IDĖJA, o jos savyje atrasti negali, todėl turi kreiptis savo komunijos metu į ASMENĮ KŪRĖJĄ, kurį ir reikia pradėti vadinti Rojaus Trejybės ASMENIMIS, o ne abstrakčia Dievo idėja. Ir visi tie, kurie bėga maratoną, NĖ VIENAS NĖRA ATRADĘS SAVYJE ROJAUS TREJYBĖS. – Bet jie patenkinti, džiaugiasi savo dalyvavimu, jiems šventė, ir žiūrovams šventė. – Bet gi jie dėl savo aklumo ir kurtumo nemato, kad toks maratonas tai GRIOVIMAS TOS PAČIOS ŠVENTĖS SAVYJE ATEITYJE, TAI KANČIOS ŠAUKLYS TIEK LIETUVAI, TIEK IR PASAULIUI. – Tai jums labai sunku gyventi, kada jūs taip žiūrit. – Aš tiesiog matau toliau, ir matau, kas laukia ateityje ir Lietuvos, ir žmonijos. Todėl ir negaliu džiaugtis, matydamas DĖL KO GI kitų džiaugsmas šiandien liejasi per kraštus. Juk Jėzus verkė ant Alyvų kalno dėl Jeruzalės ateities, nors tuo metu miestas skendo saulės spinduliuose ir ramybėje, o jis VERKĖ. Bet kada Jėzus nešė kryžių ant savo nugaros, varomas į nukryžiavimą ant Golgotos kalno, ir moterys verkė dėl jo patiriamos kančios ir būsimosios fizinės mirties, jis jas įspėjo, kad jos turėtų verkti ne dėl jo, bet dėl to, kas laukia būtent jų pačių.
Bet gi jos buvo aklos ir kurčios, nesuvokdamos jo žodžių TIKROVĖS IR TIESOS.
Ir dabar tikrovės nesuvokia ir visi besišypsantys ir dalyvaujantys tokiuose iliuziniuose renginiuose, kaip ir šis maratonas. Ir tuo pačiu jie patys kasa duobę SAU.
Mano pašnekovė pamatė kitoje gatvės pusėje pažįstamą, ir tuoj pat ėmė šaukti jam. Man gi neliko nieko kito, kaip tęsti savo kelionę toliau, garbinant Rojaus Trejybę-AŠ ESU, palaikant komuniją su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, ir apmąstant patyrimą.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2014 09 14
2014-09-14 17:09:21
Komentarai
Šį rytą kilo dar daugiau minčių mano žemiau parašyta tema.Bėgimo maratone labai aktyviai dalyvauja visa gamybos pramonė. Sukurta tokia daiktų, maisto produktų įvairovė, pastatoma materialių būstų, kad dažnai jų pasiūla pranoksta paklausą. Sugalvojamos vis įmantresnės daiktų tikrąją paskirtį pranokstančios funkcijos. Įvairios gamybos įmonės lenktyniauja tapusavyje konkurencijos kovoje, kuri sugalvos dar vieną naują funkciją, pavyzdžiui, stalo ar kėdės dar kitokiam panaudojimui, šiuo metu populiariam mobiliam telefonui, jau pavadintam išmaniuoju. Žmogus pasimeta tarp tokios materialios gausos įvairovės, siekia nuolat kažko naujo ir nematyto produkto ar gaminio, šitaip augindamas savyje ir taip didelę besikerojančią puikybės ir godumo piktžolę, kad tik atrodytų puikiau, gražiau ir pranašiau už kitus žmones, kad tik galėtų pasigirti gražesniu būstu, geresniu darbu, didesniu atlyginimu, naujesniu drabužiu, išmanesniu mobiliuoju telefonu, automobiliu. Žmonės patys to nesuvokdami rungtyniauja tarpusavyje, genami baimės, ir iš jos sekančios puikybės, nuolat kylančio nepasitenkinimo jausmo, nepilnavertiškumo komplekso, agresijos, nes viduje nepatiria tikros ramybės. Juk kaip gali pasirodyti prasčiau apsirengęs už kitus? Kaip gali būti nepakeliavęs ir nepamatęs pasaulio? Kaip gali nežinoti to ar ano? Bet koks gi motyvas skatina šitaip elgtis? Tikrai ne iš meilės ir žingeidumo. Tai žmogaus gyvulinis protas, nuolat dalyvaudamas neramioje gyvenimo kovoje, sukuria iliuzinę tikrovę, nudažo ją tokiomis spalvingomis spalvomis, kad įvilioja į spąstus kiekvieną. O smalsumas veda į pražūtį.
O šitoks iliuzinis bėgimo maratonas formuojamas patiems mažiausiems vaikams, jau nuo pat pirmųjų jų gyvenimo dienų. Jie mato tokį pavyzdį savo žemiškose šeimose iš tėvų, mato ir aktyviai įsitraukia mokyklose, universitetuose, kur skatinami dalyvauti įvairiose olimpiadose, sporto varžybose, protų mūšiuose. Lenktynių įkarštis vis didėja ir neslopsta jo paragavusiems, ir toliau tęsiasi per visą gyvenimą jau pilnametystės, ir vėliau, brandaus amžiaus sulaukusio žmogaus gyvenime, kad jis įsitraukia į aktyvų sportą dalyvaudamas ne tik tokiame Vilniaus bėgimo maratone, bet ir lenktynėse tarp valstybių pasauliniu mąstu – tarptautinėse olimpiadose, pasaulio čempionatuose. Argi tai draugiškos lentynės? Ne, nes kiek išgirstu iš pačių sporto dalyvių, visi trokšta laimėti, trokšta pirmauti. Ir koks matyti nusivylimas jų veiduose, kada nepavyksta. Šitokiame lenktynių procese nėra nė kruopelės meilės brolystės jausmo, mankštinti savo fizinį kūną iš meilės atrastam savyje Kūrėjui, kaip Jo gyvąją šventovę, ir dalyvauti draugiškose lenktynėse su kitais dvasios broliais ne tam, kad pasipuikuoti ar išreikšti savo gyvulinį ego, bet kad patirti drauge dvasinį brolystės jausmą, kad pažinti kitus dvasios brolius ir seses, ir pasidalinti iš meilės turima patirtimi, išmintimi. O dabar apie tai nėra nė kalbos. Įvairūs rezultatą pagerinantys metodai ir priemonės griežtai slepiami ir saugomi, savanaudiškai, ir vien tik iš baimės, kad nugalės kitas, bet ne aš. O juk aš turiu būti pirmas!
Štai tokioje lenktynių karuselėje sukasi didžiosios daugumos žmonių gyvenimas. Nuolatiniame lenktynių įkarštyje, nuolatinėje įtampos ir nerimo kovoje. Ir tokia intelektuali apgaulė iš tikrųjų labai užslopina Minties Derintojo nuolatinio beldimo pajautimą, kad pagaliau pabustų dvasinė asmenybė, kad sužadintas jos dvasinis protas išsilaisvintų iš gyvulinio proto iliuzinės apgaulės ir spąstų. Nes tai negyvas gyvenimas, kupinas žemo dažnio energetinių virpesių pasireiškimo, be atrastos Rojaus Trejybės-AŠ ESU savyje. Bet nuo pat vaikystės iliuzijoje ir apgaulėje gyvenantis asmuo, visur matantis vien tik tokį klaidingą pavyzdį, jau nebemoka gyventi tiesoje ir doroje, be melo ir apgaulės, be savanaudiškumo ir agresijos, be baimės ir ligų, be nuolatinio lengtyniavimo. Jis ir nežino kaip, nežino, kad GALIMA gyventi kitaip, tik atradus tikruosius Dvasinius Tėvus savyje, kurie parodo teisingiausią ir tiesiausią kryptį gyventi gyvą ir gyvybingą gyvenimą be baimės, nerimo, įtampos, be jokio lentyniavimo tarpusavyje, o bendradarbiaujant iš meilės, išmintingai kuriant materialią gerovę be pertekliaus, o saikingai ir prasmingai, visų labui, skatinant jauną žmogų nuo mažens mąstyti, kurti, atsidavus Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimui iš vidaus, brandinant savo kaip dvasinės asmenybės tikrąjį charakterį.
Šitaip pradeda gyvą gyvenimą gyventi urantai, Rojaus Trejybės-AŠ ESU ritmu, vis daugiau prisipildydami gyvos meilės energetinių virpesių, kurie vis labiau sukelia dvasinį spaudimą iš vidaus kurti, veikti aktyviau ir drąsiau kartu su Jos ir Apvaizdos pagalba, ir vien tik meilės motyvu, visų gerovės labui. Štai tik tuomet atsiskleidžia gyvo gyvenimo prasmingumas, per Kūrėjo tikrovės pažinimą ir gyvą patyrimą savyje.
Su meile,
Jurgita
2014-09-18 20:29:36
Visas pasaulis šiuo metu dalyvauja bėgimo maratone, ir rungtyniavimas pasireiškia įvairiose veiklos sferose. Štai žmonija dalyvauja lenktynėse su laiku, kurdama vis naujas ir naujas technologijas ir priemones, kaip pajauninti greitai senstantį fizinį kūną. Jo grožio palaikymui, o tiksliau būtų išsireikšti – užkonservavimui, panaudojamos tokios priemonės kaip įvairūs kremai, susidedantys iš tokių cheminių medžiagų, kad produktas nesensta keletą metų, taigi ir fizinis kūnas dar gyvas tarsi užbalzamuojamas. Pasitelkiami įvairūs implantai, botulino injekcijos, chirurginės plastinės operacijos, kad kūno oda būtų gražesnė, stangresnė ir be raukšlių, kurios nori nenori atsiranda dėl nuolatinės baimės, įtampos ir streso, kuriamos net Nano technologijos, įvairios deguonies kaukės, gintaro kambariai ir kitokie smagumynai, ir viskas vien dėl fizinio kūno gyvavimo pratęsimo. O kam? Kad ir toliau gyventi gyvenimą kaip tuštybės mugę? Taip, tikrai tam, nes žmogus save sutapatinęs su fiziniu kūnu, be to, jis net neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Gali būti kitaip tik atradus Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje. Tik tuomet praranda prasmę bet koks lenktyniavimas. Ji yra Gyvybės Šaltinis, ir lieja visai kūrinijai gyvybingus meilės energetinius virpesius, kuriuos patirianti pabudusi dvasinė asmenybė žmogiškajame kūne iš tiesų tampa gyvybinga, kūrybinga, veikli, mylinti, rami, teisinga, o jos fizinis kūnas tampa sveikas ir stiprus, jei dar mankštinamas ir teisingai maitinamas, prižiūrimas, kaip nuostabi Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė, galinti visada kokybiškai veikti taip, kaip jaučia gyvą vedimą pati dvasinė asmenybė, vis labiau suliedama savo laisvą valią su Rojaus Trejybės-AŠ ESU valia.
Žmonija iš tiesų lenktyniauja materialios pramonės vystymosi maratone, kurios perteklius jau grasina pačiai žmonijai susinaikinimu ne tik fizine prasme, bet ypač dvasine prasme, kada pražudoma dvasinė asmenybė, įkalinama šalto intelekto bokšte. Materialus žmogiškasis protas nori bėgti, nori viską suspėti anksčiau ir greičiau nei kitas, nori visada pirmauti ir gauti viską ko trokšta, ir be jokių uždelsimų, tuojau pat. O žmogus paklūsta jam, paklūsta ir vergauja savo paties gyvuliniam protui, kupinam gyvulinių aistrų ir ydų. Jis yra nekantrus, neramus, ir nuolat kažkur bėgantis, tarsi kažkur nesuspės. Ir toks įtemptas gyvenimo ritmas, ypač pastebimas įvairiuose didesniuose ar mažesniuose pasaulio miestuose, tiek išvargina ir išsekina žmogų, kad fizinio kūno kiekviena ląstelė nebeatlaiko tokio spaudimo ir išsikreipia. Ir formuojasi ištisi židiniai išsikreipusių mutavusių ląstelių, kol galiausiai pasireiškia įvairiomis ligomis. O kaip organizmo ląstelė gali būti gyva ir dar gyvybinga, jeigu ji visai negauna gyvybinės energijos iš Gyvybės Šaltinio, jei ji neatnaujina savo resursų gyva meilės energija? Nes tik gyva meilės energija, įsisavinama per gyvo įtikėjimo gilinimą, pripildo kiekvieną fizinio kūno atomą, ląstelę savimi, pripildo gyvybingumu taip, kad sukreivinta ląstelė sugeba pati atsistatyti ir regeneruotis, jai nereikia cheminių vaistų ar gydytojo skalpelio įsikišimo. Ji pati pajėgi atsinaujinti. Bet tam reikalinga vienintelė sąlyga – nuolatinės ir kasdienės pastangos gilinti savo įtikėjimą ir pasitikėjimą Rojaus Trejybe-AŠ ESU, kurią GALIMA GYVAI PATIRTI savyje. Juk tam ir padovanotas mums Jos atstovas Minties Derintojas, kad žadintų mūsų dvasinį protą pabudimui ir GYVAM GYVENIMUI. Be Kūrėjo, atrasto savyje, nei ląstelė nėra gyvybinga, nei protas nėra sudvasinamas ir išminties šviesa užpildomas, nei fizinis kūnas nėra sveikas ir gyvybingas, taigi toks gyvenimas yra NEGYVAS. Todėl ir žmonės lenktyniauja gyvenimo maratone negyvi, vien fiziniai kūnai, bet be gyvasties, nespinduliuojantys gyvos meilės energijos kaip pabudusios dvasinės asmenybės.
Vienintelės lenktynės, kuriose žmonija pralaimi, tai Kūrėjo – Rojaus Trejybės-AŠ ESU paieškose. Jie ne tik slenka lėtai kaip vėžliai, bet tiksliau būtų pasakyti – eina kaip vėžiai, atbulomis, atgal. Šitoje vienintelėje gyvoje rungtyje jie atsilieka. Tačiau gyvas gyvenimas nėra rungtyniavimas, tai gyvenimas Kūrėjo RITMU, kuris nenumato lėkimo į priekį, puikybės ar savo intelekto, sugebėjimų demonstravimo, bet numato išmintingą ir aktyvų veikimą, gailestingumo, tvirtumo ir ramybės pasireiškimą, patiriant gyvos meilės dvasinę būseną, bendradarbiaujant su Tikraisiais Dvasiniais Tėvais ir Apvaizda, vien tik meilės motyvu, ir visų gerovės labui. Tai TIKROVĖS GYVENIMAS, kuris numatytas visai kūrinijai.
Su meile,
Jurgita
2014-09-17 23:06:06
Mane taip pat labai sujaudino šis mokymas kada jį šiandien ryte perskaičiau. Tai toks visų aklumas ir vis tas noras pirmauti, pirmauti. Kiekvienas vis nori pasirodyti, kad štai aš gražesnis, aš greitesnis, aš stipresnis, o juk šalia stovintis tai liūdi ir to niekas nemato, niekam neįdomu – ir tai ne tik maratone, o visur. Kaip iki ašarų liūdna, kad į visą šitą gyvulizmo elgseną yra įtraukiami mažyliai. Aš tikrai nesuprantu kodėl į minią tempiasi motinos vaikus? Kam dar tokiam gležnam vaikeliui reikalingas visas tos minios šurmulys? Kodėl mylinti motina to nesuvokia, juk tai taip aišku, kad vaikučiui ypač to nereikia, jis juk taip jautriai reaguoja į aplinką. Tai ne mylinti motina, nes ji tempiasi vaikelį į maratoną mąstydama, kad štai, vaikas ne kliūtis, aš galiu maratoną bėgti ir su vaikeliu, aš nesėdėsiu namie užsidariusi, aš įrodysiu ką galiu, o aš sakau, kad geriau jau jos pasėdėtų namuose ir pamąstytų kaip gi man čia atrasti ramybę kurios niekaip neatrandu ir vis patiriu stresą ir dėl to dar ir mažylius savo kaltindamos, nes auginant tuos mažylius reikalinga kantrybė kurios šiandieninės motinos neturi nes ir negali turėti todėl, kad kantrybės galima pasisemti TIK IŠ ATRASTOS ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU, o ne kažką kažkam įrodinėjant. Manęs dažnai klausinėja žmonės kaip aš galiu visą laiką sėdėti (kaip jie sako) su vaikais - kurių turiu tris – bet deja, deja, to klausia visi tie kurie patys nieko nežino apie Gyvąjį Kelią, apie Rojaus Trejybę-AŠ ESU ir nesuvokia, kad būtent jų lėkimas jiems ir jų vaikams yra pražūtingas. Būtent jų nuolatinis lėkimas ir neleidžia vidumi pajausti, kad į maratoną atsineštas mažylis - kur galiu nesunkiai įsivaizduoti koks bauginantis trankios muzikos garsas ten aplinkui sklido - patirs stresą. Kaip ir tokios mamos nesupranta ir nesupras, kad į kino teatrą žiūrėti animacinių filmų taip pat vaikų leisti nereikia, nes ten taip pat toks garsus garsas, kad pirmą kartą atėjusį vaiką tikrai išgąsdina, nesvarbu, kad kitą kartą atėjęs vaikas jau žinos ko tikėtis ir greitai prie tokių garsų pripras – tai dar blogiau. Todėl aš visada prieštarauju, kada mano vaikus kas nors nori nusivesti į kino teatrą pabrėždama, kad man nepatinka koks ten bauginantis garsas, nors pačius animacinius filmus atrenku kokius ir leidžiu jiems pažiūrėti. Ir man visai nesvarbu, kad manęs dėl tokio pažiūrio visiškai nesupranta, ką aš čia nusišneku, bet aš žinau, kad aš elgiuosi teisingai, nes taip man diktuoja vidus, o ne minia neįtikėjusių dvasios brolių ir sesių, kuriuos vistiek myliu, kiek galiu šia akimirką juos mylėti. Tai jau priklauso kiek gi giliai esu atsivėrusi mūsų niekada neapleidžiantiems Tikriesiems Tėvams-Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Su meile, Vita
vvita
2014-09-16 23:06:25
Mielieji, broliai ir seses.
Perskaicius Algimanto jaudinanti gyvulizmo apraiskos aprasyma, kur visa zmonija keliauja ir man norisi verkti. Sujaudino iki gelmiu.
Man taip pat buvo parodyta zmonijos susinaikinimo epizodai, kurie slegte slege iki asaru. Tai rodo, kad nesvarbu kuriame mieste, kraste ar pasaulio vietoveje gyvename, visi eina vienu duobetu keliu zemyn.
Zemyn i prazuti ir veda kartu savo mazuciukus tik ka besiskleidzianciu visu groziu ziedelius- vaikucius. Be jokio gailescio tuoj pat sutrypia gaivu, gyva zieda, nes patys nieko nesuvokia, kad negyvena o egzistuoja iliuzijoje.
Kai pats nieko viduje neturi, tai ir neturi ka duoti kitam. Dovanoji tik tiek, kuo pats uzpildytas esi, jei purvu ir tamsa- tai purva ir tamsa, jei sviesa ir meile- tai meile ir sviesa. O šviesos tai ir nelabai matosi- liudna, labai liudna.
Pries kelias savaites buvau pakviesta i dvieju dienu kelione i kita valstija aplankyti viena sala. Ir dar nuvaziuoti i vadinama "safari" paziureti ir is masinos pamaitinti gyvunu. Rekomendavo kaip labai idomia kelione.
Negalvojusi atsisakiau paaiskindama, kad ziureti i vargsus nelaisveje uzdarytus gyvunus, nesvarbu, kad tai zyrafos, bizonai, lamos, zebrai ir dar visokie, yra labai ziauru ir diziausias zmonijos savanaudiskas iskrypimas ir kai ypac stengiamasi parodyti vaikams, nukreipiant vaikus nuo gerio darbu darymo, tai visiskai nepriimtini dalykai.
Is vakaro pries kelione ( kurios atsisakiau) , nezinau ar tai buvo sapnas ar vizija, gavau vaizdini, kad esu dideliame mieste pilname zmoniu, kurie eina minioje judedami kaip zombiai viena kryptimi, kazkur nuo sviesos sienos. As stoviu ir pradejau sakyti sviesos kalba apie Kureja, Rojaus Trejybe AS ESU, kad reikia atrasti savo viduje, melstis ,o ne eiti minioje su visais viena kryptimi kaip gyvuliu bandai. Zmoniu gretos retejo ir retejo, beveik nebeliko kam kalbeti. Einu kazkur gatve su pora zmoniu ir nesustodama destau, kad ar angliskai ar lietuviskai pasakyti zodziai nieko nesiskiria, jie reiskia ta patcia sviesa , kuri ateina tik is Kurinijos Saltinio ir Centro, kuris ir dovanoja meile, geri, grozi, sviesa. Eidama pamaciau gelyna is kurio isroviau didziule piktzole- balanda, kuri gadino vaizda ir atsibudau, o gal nemiegojau, nezinau.
Sekmadienio ryta, buvau dar karta spaudziama ir maldaujama, kad vaziuociau i kelione. Ta pacia akimirka pasakiau, kad sutinku vaziuoti, nes aplanke mintis ir vidinis jausmas, kad turiu vaziuoti. Padekojau Rojaus Trejybei AS ESU ir atsidaviau vedimui is vidaus. Tikrai jutau nepaprasta vedima, tiesiog zinojima, kad turiu toje masinoje buti kartu su jauna mama ( 28metu), jos teciu ir dviems jo anukais( vienas 8 metu, kitas 10 metu) berniukais.
I kelione per akimirka susiruosiau ir isvykome. Vaziavome masina keturias su puse valandas i viena puse.
Visos keliones metu kiekviena tylos minute garbinau ir slovinau Rojaus Trejybe AS ESU. Jauciausi pakyleta ir rami.
Prasoma ka nors papasakoti vis kalbejau kaip radija apie musu Urantija, taip vadinama musu Zeme, kad yra kiti apgyvendinti pasauliai. Apie Kureja, Tris Saltinius ir Centrus, Visumini Saltini AS ESU. Vaziuodama skaiciau istraukas is Urantijos knygos, is Jezus Kristus "Kalbu Jums Vel"knygos. Pagal nuojauta ka galiu jiems pateikti. Mat dukra ir tetis yra perskaite apreiskima Jezus Kristus "Kalbu Jums Vel". Skaite tik intelektualiai, kas ir nedave naudos. Taip ir liko miegoti toliau letargo miegu priestaraudami sviesesniai minciai. O as vis beldziau ir beldziau i ju dvasios duris savo kalbomis paivairindama ir isplesdama patyrimais ar zmonijos veiksmais, kurie veda i tamsa.
Taip ir privaziavome kelta, kuriuo turejome keltis trisdesimt minuciu i sala. Ezeras labai didelis. Jame gal kokios penkios salos, kuriose gyvena zmones. Salos- miesteliai gana didoki imant Lietuvos masteliais.
Persikelus keltu reikejo iki centro vaziuoti autobusu.
Stovi vairuotojas su didziausiu cigaru dantyse ir kviecia grubiu balsu pirkti bilietus eiles tvarka, reiksdamas nepasitenkinima, jei kas uzduoda klausima. Tiesiogia prasme, ruksta kaip fabriko kaminas ir vairuoja autobusa. Ejo neispasokyto zemo daznio virpesiai. Apsidairiau aplik, visi aplinkui broliai ir seses laimingi. Pagalvojau, kiek nedaug reikia visiem, juk jie visi miega, galvoja , kad gyvena ir yra labai protingi. Pradejau melstis. Meldziau, Rojaus Trejybes AS ESU, kad kiekvienas pajustu meiles virpesius savo viduje, kuriuos be pertraukos siuncia i kiekviena Kurinijos lastele Rojaus Trejybe AS ESU.
Tik tai mane ir ramino.
O saloje tokia neispasakyta "SVENTE". Muzika taip smarkiai skamba, kad pasakyti zodi, kad tave isgirstu, reikia saukti. Gatveje spustis zmoniu, jei galima butu juos pavadinti zmonemis. Visi apgirte, paraudusiais, riebaluotais veidais. Eina viena kryptimi, dairosi i salis. Tai sustoja prie lauko prekybos parduodamu spalvotu daiktu. Tai ziuri gal uzsukti i restorana dar pasivaisinti. Toje saloje miestelio gatveje nieko kito nera, tik vienas salia kito restoranai, skambanti tranki muzika, pakrante pilna brangiu jachtu, kuriose taip pat vaisinasi bureliais zmones. Isnuomuojamos golfo masinytes, kad galetum pasivazineti po sala ir apziureti jos pakrantes.
Kazkuriame restorane, lauke bando gyvai groti ir dainuoti tokio laukinio zmogaus balsu ir zemu virpesiu duziais, kad verkti norisi. Mes einame gatve toje minioje, o as savo bendrakeliauninkams be sustojimo pasakoju, kur zmonija eina, kaip iskreiptai gyvena. Eina akivaizdziai i susinaikinima ir dar veda kartu savo vaikus galvodami, kaip linksma gyventi. Einu ir toks jausmas, kad visi linguoja, kaip susutere, viena kryptimi. Staiga atejo mintis, juk tai tas pats vaizdinys, kuri maciau paryciais sapne. Nusiurpau ir garsiai susukau " O jetau!" net nepastebejau, kad garsiai. Jie atsisuko i mane ir paklause, kas tau? Nieko negalejau istarti. Buvau kaip uzrista burna. Pasidare neispasakytai liudna. Maciau tiek daug broliu ir sesiu, bet jie visi buvo kaip zombiai- NEGYVI!
Kuo daugiau vaiksciojome, tuo man daresi liudniau. Vakare turejome plaukti atgal i ta pakrante, kur ir atvykome, kad apsistoti viesbutije. Laukiame kelto. Vaizdas dar prastesnis.
Visa minia, tikrai didele minia, stipriai pasivaisinusi ir apsvaigusi, toks jausmas kad stoviu apsupta purvinu, nesipraususiu zmoniu, kurie tipo linksmi, bet nuo svaigiu gerimu ir picu. Jie nieko nesupranta, jokios gyvasties ju veiduose. Akys, kaip nupraustos ir negyvos.
Kelentis keltu, dangus sviete savo nuostabia melyne lyg susiliedamas i bentra ezero spalva. Pakelusi galva i dangaus platybe vis Garbinau ir Slovinau Rojaus Trejybe AS ESU pasinerdama i meiles ir sviesos gelme. Buvau iskelta virs visos tos minios, pradejau matyti lyg is virsaus, vaizdas isplestas, o viskas sumezeje. Zmoniu gausybe. Visi gyvi, bet tarsi negyvi, truksmauja, gincijasi, keli vos nesusikibo mustis. Apsaugos buvo isskirti. Eina is kelto, kaip skruzdeles vienas salia kito susiglaude, GULKIS KRYZIUMI PO JU KOJOMIS IR SAUK KIEK TIK NORI, NIEKAS NEGIRDES- ATSIBUSKITE, MIELIEJI BROLIAI IR SESES DVASIOJE- sumydys, sutryps, bet negirdes... Norejosi verkti, taip suspaude sirdi.
Viesbutyje uzmigti niekaip negalejau. Sedejau ant grindu, verkiau ir meldziausi uz visa zmonija gyvenancia Urantijoje. Garbinau ir Slovinau Rojaus Trejybe AS ESU, kad tie broliai ir seses pajustu meiles virpesius savo viduje, kad jais patiketu, ityketu ir pradetu ieskoti Rojaus Trejybes AS ESU savo viduje, surastu, atsibustu, atsiduotu vedimui is vidaus. Asaros liejosi, niekaip negalejau sustabdyti. Dar niekada taip neverkiau del visos zmonijos. Net fiziskai pradejo spausti sirdi. Tikrai, tos dienos sukreciantys vaizdai verte dar gyliau susimastyti ir pajusti tikra Urantijos planetos skaudzia padeti.
Sekanti ryta, lankantis zvereliu kalejime, dar didesni sukretima patyriau. Negalejau ramiai tyleti. Garsiai aiskinau kaip kankinama gyvunija nuzmogejusio, besivadinancio zmogumi, zmogaus. Apsurdas iki ko nusiritome. As niekada nesilankau zoologijos soduose. Bet tai ka pamaciau, truksta zodziu pasakyti. Gyvunai suvarge, nudraskytais ragais, kaip nuskusti butu. Negalejau ziureti. O kokios ju akys!!! Liudnos, pinos nevilties. Eina prie masinos tos morkos gauti , kaip ne savomis kojomis. Ir dar vadinamas zmogus uz tai ima pinigus, kad galetum ivaziuoti i ju teritorija pamaitinti, tariamai pasigrozeti. Buvusiem kartu berniukam tikrai ispudzio nepadare. Ir mano komentarai juos sugraudino. Visi pradejome jaustis prislegti.
Vaziuojant namo, kiekvienas turejome pasakyti, kas labiausiai kelioneje patiko. Berniukai abu choru pasake, sokineti viesbutyje ant lovos. Berniuku senelis, kuris organizavo kelione del anuku, kad pamatytu gyvunelius kurie uzdaryti dirbtiname " safary" , kiek nusimine. Kai nieko sirdyje neturi, tai nieko ir duoti negali.
Mes, kurie jau esame pazadinti, turime dar daugiau atsiverti Rojaus Trejybei AS ESU, kad prisipilde dar daugiau sviesos ir meiles virpesiu galetume sviesti i aplinka, kaip ryto zvaigdzdes, kaip svyturiai tamsia nakti, kad apsviestume brolius ir seses kurie iesko, bet nesuranda sviesos.Taip sviesti, kad tas kas net neiesko pamatytu. Kad savo nors mazu spinduleliu prisidetume prie planetos sviesinimo tapdami naudingi visu labui, visos Kurinijos labui.
Tik atsiverimas Rojaus Trejybei AS ESU ir atsidavimas jos vedimui is vidaus pades mums tapti naudingiems, kad sustiprintume kita, kad turetume ka padovanoti sutiktam broliui ir sesei apkabindami su meile.
Bukite apkabinti meiles, is visos sirdies Laima.
LaimaJAV
2014-09-15 09:19:50
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]