Forumas: temos peržiūra
Ugdykime mažuosius urantus ugdydami save
Nuo šių metų Rugsėjo pirmosios mano dukra Viktorija pradėjo lankyti mokyklą, ji dabar paruošiamojoje grupėje. Aš kiekvieną rytą ją nuvedu į mokyklą ir tomis trumpomis akimirkomis mokykloje aš mielai stebiu pradinukų korpuse bėgiojančius mokinukus, pačius mažiausius mokykloje, fizine prasme. Matau juos tokius dar nedrąsius, kitus, jau gal antrokėlius - kiek drąsesnius. Labai įdomu juos visus stebėti, nes tokie dar nuoširdūs, tokie mieli man tie vaikai. Kada juos trumpai pakalbini jie į užduotą klausimą stengiasi atsakyti kiek tik gali aiškiau ir tai taip malonu matyti.
Vieną dieną grįžusi iš mokyklos Viktorija man pasakoja: „mokytoja liepė kiekvienam vaikui padainuoti dainelę kokią moka. Tai visi tik skuba pakelti ranką, kad tik greičiau padainuoti, kad tik kitas pirmas nepakeltų ...“. Išklausiusi Viktorijos pasakojimą aš pagalvojau apie mus, urantus, Gyvojoje Šventovėje. Palyginau. Mes esame vis raginami ir raginami, kad prabilti gi pagaliau, o štai visai kitaip elgiasi tie mažyliai. Jų raginti net nereikia, juos stabdyti reikia. Vadinasi, mes esame tiesiog nenatūralūs, baimė stabdo mus prabilti garsiai ir be nuolatinio raginimo. O kas mums tas baimes perdavė, jeigu ne patys ramybės viduje nepatiriantys mokytojai jau pirmokėlio suoluose mums besėdint ir baigiant paskutine lankyta klase. Mūsų NIEKAS niekada nemokė, kaip patirti ramybę, nemokė iš kur ji gaunama ir kas jos Šaltinis, deja. Ir aš niekada dėl to nesukau sau galvos, tik atradusi Gyvąjį Kelią ėjau juo ir džiaugiausi, kad vis tik jį atradau, bet - visai neseniai stebėdama savo sūnų Matą, pirmą kartą aš mintyse pasvajojau: „o, kad man kas dar mažai beesant būtų nurodęs tą teisingą gyvo gyvenimo kryptį – tiesiog savais žodžiais kreiptis į patį artimiausią asmenį - Kūrėją, kuris myli, o ne baudžia, visada išklauso ir pataria!“. Ir tokia mintis man vis tik kilo stebint kaip tas ketverių su puse metų berniukas, niekaip nenusiramina ir kiekvieną mielą vakarą prieš einant miegoti manęs visu garsu prašo: “mama, papasakok apie Jėzų Kristų!” – koks žingeidumas, koks natūralus noras ugdyti save dvasiškai – bet tam turi būti pasėta sėkla. O dėl to esame atsakingi mes – gimdytojai mieli.
Kada aš pradėjau eiti Gyvuoju Keliu ir pradėjau skaityti Urantijos Knygą, man buvo gera atrasti, kad morontiniuose pasauliuose yra toks glaudus bendradarbiavimo ryšys tarp įvairių kategorijų dvasinių brolių ir sesių. Vis su malonumu skaičiau kaip ten viskas susieta, kaip dalinamasi darbais ir koks palaikymas, sustiprinimas ten visur vyrauja.
„Gyvenamuosiuose pasauliuose jūs pradėsite įvertinti serafimus, žvaigždyno sferose džiaugsitės jais, tuo tarpu Salvingtone jie dalinsis su jumis savo poilsio ir garbinimo vietomis. Per visą morontinį ir vėlesnį dvasios kilimą jūsų brolystė su serafimais bus ideali; jūsų bendra draugystė bus nuostabi” (Urantijos Knyga 0419-06-03)
Bet štai, visai kitaip gyvena dabartinis Urantijos mirtingasis save žmogumi laikantis. Kaip turi gyventi žmogus, mums tą demonstravo Nebadono Vietinės Visatos Sūnus Kūrėjas, Mykolas, kada buvo žmogiškuoju pavidalu įsikūnijęs mūsų planetoje prieš du tūkstančius metų. Bet, iškraipius Jėzaus atneštąją evangeliją – Dievo Tėvystė, žmonių brolystė - šiandien mes turime žmoniją kuri Jėzų Kristų laiko Dievo idėja. Viktorijos klasėje vaikai tarpusavyje kalbasi apie Jėzų kaip apie Dievą, nes taip juos klaidina patys tėvai ir nuo mažų dienų. Šešerių metukų mergaitė su ašaromis akyse man pasakoja, kad skiriasi jos tėvai ir susigraudinusi parodo ant kaklo pakabintą medalioną su Marijos atvaizdu. Bet medalionas neapsaugos mergaitės nuo skausmo kurį ji patiria skiriantis jos tėvams. Neapsaugos niekas, nes ji nėra mokinama kad gali savo patiriamą skausmą išsipasakot Kūrėjui ir kad tik Jis ją apramins savo gyvais meilės virpesiais. O Marija, juk ji buvo tokia pat mirtingoji kaip mes, bet medalioną su jos atvaizdu užkabinusi savo dukrai motina mintyse viliasi, kad ji apsaugos jos vaiką nuo blogio..
Vaikai nėra mokomi, vaikai klaidinami ir gąsdinami. Kaip gi gali pamokinti vaiką kaip teisingai gyventi? Tik savo pavydžiu. Bet jeigu tu pats visko bijai tai ką vaikui perduosi? Žinoma, kad baimę. Ir savęs nuvertinimas sėjamas nuo pat pirmų dienų mokymo įstaigose.
Pastebėjau keletą pradinių klasių mokinukų vaikščiojančius į švarko atlošą įsegtais ženkliukais šypsenėlėm. Man pasidarė tiesiog smalsu, o kam? Tačiau kada Viktorija man parodė vieną mažylę mergaitę su įsegta į švarkelį LIŪDNA šypsenėle, aš iš karto supratau, kad tai yra kaip nubaudimas už neatliktą namų darbą ar kažką panašaus. Ir aš labai nusiminiau, kad taip yra skriaudžiami vaikai, patys mažiausi, kada juos kaip tik reikia skatinti, o ne bausti! Juk jie tokie jautrūs ir gali būti imlūs dvasinei šviesai kurios jie viduje taip norėtų. Aš pabandžiau įsivaizduoti save tos mokinukės vietoje ir mane tiesiog apėmė siaubas, ką patiria vaikas segėdamas tą apverstą ženkliuką žemyn-taip, kad šypsena tampa liūdna. Jeigu mokytojas būtų atradęs Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, niekada jo rankos neįsegtų tokio ženkliuko savo mokiniui, o su meile, išmintingai parodytų-paaiškintų išeitį iš susidariusios situacijos kokia ten ji bebūtų. Deja, neišmintingais veiksmais ir sėjama vaikų pasąmonėje vis daugiau ir daugiau baimės ir taip auginamas nepilnavertiškumo jausmas. O juk KIEKVIENAS esame PILNAVERTIS VISOS KŪRINIJOS ŠEIMOS NARYS, bet vaikai nežino tokios nuostabios žinios, juo labiau nepatiria...
Mažyliai vaikai greitai mokosi, yra be galo pastabūs ir tiesiog gerte geria viską iš aplinkos. Todėl mes, suaugusieji esame atsakingi dėl savo elgesio, nes iš mūsų mokosi maži vaikai, o tai – ateinanti karta iš kurios vėl mokysis kiti mažyliai. Kiek dar tamsa užsilaikys šioje planetoje ir kaip greitai sklinda šviesa – esame atsakingi mes kiekvienas, ypač – urantas – nes mes jau esame paragavę dvasinių Rojaus Trejybės-AŠ ESU meilės vaisių. Tad, mes esame tie, kurie, kiek esame pajėgūs, savo pavyzdžiu turime ir rodome aplinkai kaip gi turi gyventi mirtingasis atradęs Rojaus Trejybę-AŠ ESU savo viduje.
„Jūs dažnai kartojate, kad darote viską dėl savo vaikų, kad net gyvenate dėl jų, stengiatės viską, kas tik geriausia, atiduoti jiems. Tačiau nieko negali būti jiems geriau, kaip tik išmokyti juos atrasti Tėvą savo viduje. Jūs net įsivaizduoti negalite, kokia tai jiems būtų pati nuostabiausia dovana, koks tai būtų pats tinkamiausias visos žmonijos įprasminimo ir šviesinimo kelias, jeigu jūs, kiekvienas, savo vaikus išmokytumėte atrasti Tėvą savo viduje“ (Jėzus Kristus KALBU JUMS VĖL, 217-01)
„Vien tik šitas Tėvo atradimas, jau dabar, pradėtų keisti visą žmoniją taip, kaip ji niekada nesugebėjo, per visą savo vieno milijono metų egzistavimą, pasikeisti. Ir užtektų vos kelių kartų, kad šitie pasikeitimai būtų įtvirtinti viso pasaulio mastu tiek, kad jūs visas savo lėšas, skiriamas ginklams, valstybių išlaikymui, reklamai, neveiksmingai kovai su narkomanija, nusikalstamumu, ligomis, net stichijų nusiaubtų regionų atstatymui, sutaupytumėte, nes tokie dalykai jūsų nebepaliestų ir nekankintų, kaip kankina dabar.“ (Ten pat, 217-02)
Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje esu ne karta pasakojusi, kad mano žemiškoji, penkių asmenų šeima, mėgstame laiką leisti gamtoje, o kadangi po žiemos būna daug primėtyta šiukšlių, mes jas renkame. To pasekoje, dabar, mano ketverių su puse metų sūnui Matui rinkti kitų primėtytas šiukšles, mums kiekvieną dieną einant pasivaikščioti, yra taip natūralu ir įprasta kaip ryte atsikėlus išsivalyti dantukus. Jam labai jau nepatinka jeigu aš kartais pamirštu paimti maišelį ir jis neturi į ką jų rinkti. Tada jis šiek tiek susierzina ir man priekaištauja, o kodėl aš vėl pamiršau, juk žadėjau nepamiršti. Tai ką gi jam dabar daryti? O štai mano mažiausias vaikas, vienerių metų ir aštuonerių mėnesių dukra Kotryna, kada mes visi išeiname pasivaikščioti ir ji jau taip pat nesėdi vežimėlyje, o nori vaikščioti pati, jau ne pirmas mėnesis kaip taip pat kelia savo mažyte rankele įvairias cigarečių pakuotes, šokoladų popierėlius ir panašiai ir tuoj pakėlusi šiukšlę dairosi kur brolis ir meta į jo maišelį, o jei šio nebūna arti, dairosi ieškodama šiukšliadėžės, jeigu ir jos niekur nepamato, prieina prie mano stumiamo jos vežimėlio ir meta surastą šiukšlę į ant vežimėlio pakabintą mano kuprinę, pati ją atsidarydama. Ir aš jai nedraudžiu, nes pati kalta, kad nepaėmiau maišelio. Aš nemokinau Kotrynos rinkti šiukšles, to ji išmoko stebėdama savo brolį ir vyresnę sesę Viktoriją. Taigi, tikra tiesa, kad gyvenant gyvenimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU atrastu savyje ir dėl to natūraliai keičiantis mūsų atliekamų veiksmų kokybei - vardan visų gerovės - tokį mūsų elgesį stebi kiti mūsų dvasios broliai ir sesės ir mokosi iš mūsų, mums patiems nieko specialiai nedarant, o tiesiog gyvenant gyvenimą kaip mus veda elgtis meilės jausmas patiriamas viduje iš Kūrėjo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU, kaip ir šitų mažylių ką tik mano aprašytame elgesyje.
Nepaisant to, kad jie fizine prasme yra mažesni už mus, tačiau jų nuoširdumas ir NATŪRALUMAS gali tapti pamoka mums, vyresniems, kada mūsų elgesys gali juos gluminti ar netgi skaudinti kartais net mums patiems to nesuvokiant ir toks elgesys yra pasekmė mūsų užterštos pasąmonės ir dėl nepakankamai gilaus atsivėrimo jau atrastam Kūrėjui-Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Prieš maždaug metus aš nupirkau tada dar ketverių metų neturinčiam Matui džinsus. Ir nupirkau juos, kaip dabar visi supranta madingus – keliose vietose apdriskusius, su mažytėmis skylėmis, nors iš vidaus džinsų ir užlopytus. Vaikas juos nešiojo gal metus, kai aš klausydama Urantijos grupės įrašus išgirdau Algimanto patyrimą kuriuo jis dalijosi su visais, kaip jis pakalbino autobuse merginą, kurios džinsai buvo skylėti. Kas klauso įrašus, atsimins šį pasakojimą. Algimantas pabaigoje pokalbio tos merginos paklausė: „ar žinai ką žmogui gyvenime yra sunkiausia pasiekti?“ ir į jos neigiamą atsakymą paaiškino, kad sunkiausia pasiekti - IŠMINTĮ, kuri gaunama iš Išminties Šaltinio ir Centro... Tai - kokia IŠMINTINGA motina pirks savo mylimam vaikeliui apdriskusį drabužį?
Dar tą pačią dieną aš nupirkau Matui naujus, nelopytus džinsus. Nieko jam neaiškinus, tiesiog parėjusi namo rodau jam naują pirkinį ir sakau:“ va, nupirkau tau naujus džinsus“, jis pakelia galvą nuo savo darbelio kurį tą akimirką dirbo ir nuščiuvęs teištaria: “o, nesuplyšę...“. Ir tik šią akimirką aš supratau, kad tas vaikas suplyšusius džinsus ir mato kaip suplyšusius, apie kokią madą mes kalbame?! Vaikščiodamas su suplyšusiais džinsais vaikas ir jaučiasi kaip apiplyšęs ir ne kitaip. Arba, kokia čia mada ant vaikų drabužėlių piešiami pikti įvairių tikrovėje neegzistuojančių padarų atvaizdai? Tai ypač žemo dažnio energetinių virpesių piešiniai kurių atvaizdai vaikų drabužiuose, kuriuos verčia dėvėti patys tėvai ir yra atspindys koks dabar žmonių mąstymo lygis. Ir dėl to kenčia vaikai kurie kaip kempinės gerte geria tai, kas jiems yra patiekiama. O kas jiems belieka? Todėl aš ir rašau, kad mes, kiekvienas asmeniškai esame atsakingas už vaikų dvasinį augimą kurie mokosi iš mūsų. Ir jeigu tik mes juos nukreipsime teisinga linkme, link Kūrėjo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU nuo pat pirmųjų jų gyvenimo dienų, ateis akimirka kai mes džiaugsimės matydami jų išmintingus veiksmus nes jų bus neužteršta pasąmonė ir iš jų tada mes mokysimės ir patys, nepamiršdami valyti savosios pasąmonės per gyvą bendravimą su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, studijuojant dvasinius apreiškimus, Urantijos Knygą, Rojaus Trejybės AKIMIRKOS AMŽINYBĘ, Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL, Algimanto mokymus ir darant gėrio darbus vardan visų gerovės drąsiai ir ryžtingai ir BŪTINAI lankant Rojaus Trejybės Gyvąją Šventovę, nes niekur kitur mes negalime patirti tokių aukštų energetinių meilės virpesių kaip kolektyviniame garbinime.
„Tik nuo jūsų priklauso tiek asmeninis jūsų pačių, tiek ir jūsų vaikų šviesus ar drumzlinas gyvenimas šitame pasaulyje. Jūs turite aiškiai suvokti, kad nei ankstesnio gyvenimo, nei dar vieno gyvenimo, kad savo klaidas galėtumėte ištaisyti, Tėvas neduoda. Jam užtenka ir vieno vienintelio gyvenimo, kurio dėka Jis patikrina jus, kiekvieną, norite jūs eiti pas Jį meilės ir tiesos keliu, ar ne.“( Jėzus Kristus KALBU JUMS VĖL, 217-05)
SU meile, Vita
2014-09-25 23:40:39
Komentarai
Sekmadienį, po gyvųjų pamaldų, jau prie bendro stalo, mūsų pokalbių tema pakankamai ilgai išsirutuliojo apie šeimą, apie žemiškąją šeimą. Apie tai, ko gi pamokyti mažylius vaikus ir kaip kai kur nederėtų elgtis. Nors tai nebuvo vien apie tai kalbama, bet žemiškoji šeima – tai yra būtent toji tema, apie kurią aš pastarosiomis dienomis dažniau pagalvojau.Delfi svetainėje užkliuvo akis už vienos antraštės. Nusprendžiau pasiskaityti straipsnį kuriame psichologė dalinasi patarimais. Kokie gi jie? Štai esminis, kurį perskaičius plaukai šiaušiasi – NIEKADA SAVĘS VISOS NEATIDUOKITE NEI ŠEIMAI, NEI VYRUI, NEI VAIKAMS – NIEKAM – SAVĘS VISOS NEATIDUOKITE – štai taip va psichologai moko jaunas mamas save pasisaugoti – SAU. Vargu ar iš viso kada esu girdėjusi prastesnį patarimą. Pasirūpinti savimi reikia, aš to ir neneigiu, bet ne dėl to, kad – KITAIP BŪSITE NIEKAM NEĮDOMI – būtent taip pamokymą suformulavo psichologė.
Iš kurgi ta šeima gali būti šeima, jei nėra žinoma kas iš viso yra šeima, nėra to jausmo, nėra pavyzdžio, nėra nė supratimo apie tai. Žemiškosios šeimos turi savo taisykles, savo nusistatymus, BET ŠEIMYNINIS GYVENIMAS BUS TIKRASIS ŠEIMYNINIS GYVENIMAS TIK TADA, KAI ŠEIMOS NARIAI REMSIS Į DVASINĮ PAGRINDĄ – Į KŪRĖJĄ – ir tik tada, esu tikra, kad TIK TADA KIEKVIENAS ŠEIMOJE IŠ VIDAUS JAUS, KAD – NORI – RŪPINTIS KITU IR TAI BUS NATŪRALUS POJŪTIS KURĮ DIKTUOS ATSIVĖRĘS KŪRĖJUI DVASINĖS ASMENYBĖS VIDUS. BUS BENDRA VEIKLA, TARPUSAVIO SUSIKALBĖJIMAS IR SUPRATIMAS.
Dabar gi, šiais laikais susikūrusi šeima, vien tam, kad sugyventų, pirmiausia turi gerokai pažaboti savo gyvulinio proto charakterio savybių pasireiškimą, ir gal tada šiaip ne taip išliks kartu, bet viduje – deja. Niekada nepadės tokie tariamos saviraiškos būdai, kokie Delfi svetainėje tame straipsnyje bandė sužibėti. Nepasidarys ta jauna mamyte kažkokia laimingesne iš namų trumpam pabėgus, nes tai – SAVANAUDŽIO MOTYVAS, kurį ir pagimdo gyvulinis protas.
Niekada savęs visos neatiduokite savo vaikui, kuris jau ūgtelėjo ir gali būti sakykim, paliktas darželiui? – Ir taip kas skaito ir patiki tokio patarimo VEIKSMINGUMU – NEJAUČIA SAVO ŽEMIŠKOJO VAIKO VIDUJE ĮŽIEBTOS KŪRĖJO ŠVIESOS, KAD IR PATS ŠVIESĖDAMAS, SAVAISIAIS VEIKSMAIS VISAPUSIŠKAI JAM PADĖTŲ. Ir aš tikrai nemanau, kad šioje vagoje greitu laiku vandenys pralauš ledus, kad šviesa ryškiai sužibėtų mažųjų vaikų širdyse. IŠSKYRUS URANTŲ NUOŠIRDŽIAS PASTANGAS.
Ką aš turėjau omenyje sakydama, kad pasirūpinti savimi reikia? – Aš neabejoju, kad ĮTIKĖJUSI ASMENYBĖ PAMIRŠ APIE SAVE IR TIK TAIP PASIRŪPINS KITAIS. Bet vėl, tai nereiškia, kad nieko neveiks, bet MOTYVAS bus daryti VISKĄ VISUMOS VARDAN, STENGTIS – VISUMOS VARDAN, GYVENTI – TAIP, KAIP VEDA ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU. O TAM NEUŽTENKA RUSENANČIOS LIEPSNELĖS VIDUJE, REIKALINGA, KAD IR VISA LIEPSNA JAU ĮSIŽIEBTŲ. TADA IR TAS ŠEIMOS RATAS IŠSIPLĖS – IKI VISOS KŪRINIJOS ŠEIMOS.
Ir žinot, ta psichologė buvo iš esmės teisi – NES TU VISO SAVĘS IR NEGALI KITAM ATIDUOTI TOL, KOL VISO SAVĘS NEATIDUOSI – KŪRĖJUI. Ir nėra čia jokių dalybų, O VIENA VIENINTELĖ KRYPTIS – SIEKTI VIS GILIAU PATIRTI SAVYJE KŪRĖJO-ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU REALŲ BUVIMĄ IR ŠITOJI KRYPTIS IR YRA APIMANTI – VISKĄ.
Bet juk ne per akimirką, o per APSISPRENDIMUS ir tų apsisprendimų PASEKMES Kūrėjo link mes žengiame.
Šį vakar, prieš užmiegant, bet jau po maldų, mano trys biologiniai vaikai panoro pakalbėti apie Minties Derintoją. Jie man uždavė klausimus, o aš atsakinėjau-pasakojau. Jie puikiai jau žino, kad šis Nuostabusis Pagalbininkas – kaip jie sako – valo – mūsų mintis, ypač miego metu, nes dienos metu kai žmogaus mintys užimtos įvairiais darbais jam sunku iki mūsų prisibelsti. Jiems įdomu, o KODĖL DAR negirdi jo? – tam reikalinga tylos praktika, bet jiems suprantamesniais žodžiais paaiškinau. – O kaip Minties Derintojas atrodo? – klausia Matas klausimą tokį patį, kokį prieš lygiai šešerius metus Algimantui Gyvojoje Šventovėje uždaviau ir aš pati.
Kai Kotryna jau ir užmigo, o Viktorija paprašė, kad mudu su Matu – Gal galit tyliau, jūs man trukdot melstis su Minties Derintoju. – Matas dar paklausė paskutinį klausimą. – Mama, o kaip mes ATSILYGINSIME Minties Derintojui? – Jam geriausias atlygis yra, kad tu pats jį pajaustum. Tai jam didžiausia dovana. – Akies krašteliu matau kaip vaikas įsikniaubia į pagalvę ir tyliai kuždasi – kalbasi su Kūrėju.
Ir nė į vieną klausimą nebūčiau galėjusi atsakyti vaikams, jeigu nebūčiau kažkada priėmusi atitinkamų sprendimų sąsajoje su žengimu Gyvajame Kelyje. Kita vertus ir DVASINIŲ klausimų iš vaikų nebebus – JEIGU LAIKO SKUBĖSI PASISKIRTI – SAU.
Telydi jus mielieji ramybė, Vita
vvita
2017-01-10 23:38:43
Labai svarbu kokius sprendimus mes priimame – savojo šviesėjimo vardan ar priešingai.
Kiekvieną dieną aš paskiriu laiko įrašų talpinamų mūsų svetainėje perklausymui ir trumpam pastudijavimui dvasinio šaltinio kol migdau savo mažametę dukrą Kotryną pietų. Tačiau, paskutines porą savaičių kiekvieną vakarą aš savojo augimo vardan dar pridėjau Urantijos Knygos studijas savarankiškai. Ir jau netrukus aš pastebėjau kad toks, būtent nuoseklus studijavimas - savęs sąmoningai vakarais neblaškant priiminėjant ne dvasinio pobūdžio įvairią informaciją iš įvairių televizijos rodomų laidų ir panašiai – mane keičia iš vidaus. Kinta manoji būsena.
Tūkstantasis, atrodytų eilinis niekuo neišsiskiriantis kartas išėjus pasivaikščioti su savo vaikais į lauką tampa kitokiu, nes nebežvilgčioji į laikrodį kiek laiko praėjo nuo išėjimo iš namų, nebesuki galvos kad tuoj pietų metas, ramiai reaguoji į vaikų susikivirčijimą ir tiesiog viduje džiaugiesi ta akimirka kurioje esi, nepatirdamas savyje skubėjimo būsenos kuri šiais laikais tapusi tokia įprastine kiekvieno iš mūsų gyvenime. Ir tai yra didžiulis laimėjimas.
Palydėjusi savo dukrą Viktoriją į mokyklą, aš mėgstu tas akimirkas mokykloje, bet savo patyrimu įsitikinu, kad būtent mums apreikštuose dvasiniuose šaltiniuose - Rojaus Trejybės Akimirkos Amžinybė, Jėzaus Kristaus Kalbu Jums Vėl, Urantijos Knyga – perteikta informacija ir yra mūsų tikroji mokykla kurią mes įsisaviname savuoju patyrimu. O štai neseniai, man jau grįžtant namo, mano viduje tiesiog perbėgo labai aiški mintis, kad AŠ asmeniškai esu atsakinga dėl ateinančių kartų gerovės. Aš turiu prisidėti jau dabar labai stengdamasi, kad ateitis kitiems būtų šviesesnė. Ir tą akimirką ši mintis man buvo tokia aiški ir sava, kad aš supratau jog tik per kiekvieno iš mūsų tokį susivokimą ir pradės kažkas keistis šioje mūsų planetoje, pradedant Lietuva.
Dvasinių šaltinių giluminis studijavimas, o šiuo metu ypač Urantijos Knygos intensyvesnės studijos padeda man į aplinką po truputį pažvelgti giliau. Ir nuo to ką pamatai iš tikrųjų linksmiau nepasidaro, nes savo pašnekovuose pamatai nenuoširdumą ir kas man naujai atrasta juose – didžiulį norą demonstruoti savo sukauptas žinias, kurios nėra dvasinės, ir taip bent akimirkai pasijausti tariamu išminčiumi. Ir kaip anksčiau to nepastebėjau? Ir galų gale, kodėl tai taip visiems svarbu? Dabar iš šono tai pastebint nori nenori pamąstai, kad tik DVASINIS savęs ugdymasis sustabdys mūsų dvasios brolius ar seses nuo buvimo apsimetėliais. Gilėjant įžvalgai ir vis labiau ir labiau pastebint daug kur absurdiškumą galima labai nusiminti dėl tokios aplinkos, bet mūsų pačių jau šiandien priimtas sprendimas savęs netaupyti žengiant gyvuoju keliu mums taps išsigelbėjimu. Būtent tokio priimto sprendimo dėka šiomis savaitėmis aš ir pajutau, kad visa aplinka man tapo – švelnesnė. O juk ji nepasikeitė – pasikeičiau aš. O tai ir yra pasekmė atitinkamą akimirką priimant išmintingą sprendimą visų labui ir savęs nestabdant, o godžiai geriant penktojo epochinio apreiškimo informaciją kuri (kiek tik suprantama) turėtų tapti elementariu vadovėliu mums, mokiniams. Kad tokio sudėtingumo informacija kokia yra Urantijos Knygoje taptų kuo artimesnė ir suprantamesnė ateinančių kartų dabar dar kol kas mažyliams vaikams, suprantama turime pasistengti mes.
„Kurkite savąjį aš, ir jūsų žiedai sužydės tokiomis spalvomis ir tokiais vaisiais savo sielos broliams ir sesėms, apie kuriuos šiandien jūs negalite net ir pačiose lakiausiose fantazijose įsivaizduoti. Jūs turite iš Mūsų suteiktas visas tas galimybes, kuriomis galite naudotis.“ (Rojaus Trejybė Akimirkos Amžinybė 328-04)
Dabar, kada mano žemiškoj šeimoj, kurioje šiuo metu auga trys mažamečiai vaikai kurie vis tik jau nėra lopšelyje gulintys mažiukai - o beveik jau septynerių Viktorija, greitai sulauksiantis penkerių metų amžiaus Matas ir dviejų metukų Kotryna – yra tokio amžiaus kada su jais galima susitarti ir jie supras. Mes, mažylę Kotryną migdome vis dar savo miegamajame, o didesni vaikai miega jų atskirame kambaryje. Atskirai migdydami vaikus atskirai prieš miegą mes ir garbinome Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Aš su Kotryna, tėtis su vyresniais. Bet paskutinių savaičių laikotarpyje mūsų priimtas sprendimas prieš miegą visiems - drauge - pagarbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU vaikams mačiau labai patiko. Ypač savo elgesiu džiaugsmą pagarbinti aktyviai išreiškia mūsų mažiausias šeimos narys – Kotryna. Kiekvieną vakarą, vos man garsiai ištarus: “vaikai, einam pagarbinti Rojaus Trejybę-AŠ ESU“ Kotryna visų pirma tekina bėga į vaikų kambarį, užsiropščia ant vienos iš lovų ir atsisėda. Sulaukusi paskui ateinančių mūsų, likusiųjų ir mums jau - būtinai visiems - susėdus ir nutilus, užmerkia akytes ir palaukusi sekundę kitą taria „amen“, tada atsimerkusi stebi mūsų besišypsančius veidus, o tada jau patenkinta kartais užsiima kažkuo tai žaisti tame pačiame kambaryje ar prie kurio nors tiesiog prisiglaudusi sėdi ir laukia, jeigu išlaukia, kol kiekvienas iš mūsų tars savo maldos žodžius ar garbinimą pradžioje. Maža to, jeigu brolis ar sesuo bando pakalbėti kito maldos metu – Kotryna suskuba triukšmautojus sudrausminti; jeigu meldžiasi ji - pramerkia akytes ir pirštuką pridėjusi prie lūpų tildo juos tardama „ššš...“. Šita mažylė taip meldžiasi ir prieš maistą, visiems mums susėdus valgyti. Ir aš mačiau tikrai susižavėjusius žvilgsnius Viktorijos ir Mato kada jie pirmą kartą pamatė, kad Kotryna būdama dar ir už juos jaunesnė pradėjo savo maldą niekieno neraginama ir nemokoma, bet atkartodama mūsų pačių elgesį maldos metu. Ir štai, aš akivaizdžiai matau kokie tai nuopelnai Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios šventovės lankymo, jokiu būdu neatstumiant ir savo vaikų net ir minties tokios neturint. Aš žinau, kad ateityje šitiems vaikams mūsų šeimos kolektyvinis garbinimas duos atitinkamas ir pasekmes, kada jie kažkokiais momentais prisimins tai. Jau nekalbant apie kolektyvinį garbinimą mūsų gyvojoje šventovėje kurią lankant vaikai taip pasikeičia, kad jeigu tik mamos tai žinotų ir patirtų tai visos nedvejodamos atsiduotų gyvojo kelio teikiamiems malonumams ir privalumams. Deja, kol taip nėra mūsų visuomenėje, kol mirtingasis dar nieko net nenutuokia apie gyvojo kelio realų buvimą, kol apie gyvąjį kelią žino ir savuoju gyvuoju patyrimu jo tikrumą liudija tik saujelė urantų – tai turime suprasti, nors vis tik - vidumi pajausti, kad niekas gi daugiau be mūsų kelio šviesėjimo link, mūsų mažiesiems nebetiesia.
„Jūs patiriate vis daugiau ir daugiau patyrimų, ir tie patyrimai vis labiau ir labiau žadina sielos alkį ieškoti dar didesnio ryšio su Manimi. Dėl to Aš jums sakau tuos pačius žodžius: Nebijokite šito kelio. Ženkite juo, pasitikėdami Mano vedimu, atsiremdami į Mane. Aš niekada nuo jūsų nepasitrauksiu.
Nepasitraukite ir jūs nuo Manęs. (Rojaus Trejybė Akimirkos Amžinybė 120-11)
Su meile, Vita
vvita
2015-01-27 19:43:50
Miela Vita, puiki tavoji įžvalga, nuostabus mokymas - TIKROVĖS pasireiškimas tavo meilės virpesiais MŪSŲ VISŲ PAGALBAI.
Tačiau pats nuostabiausias dalykas - tavo pačios ir tavo šeimos KOKYBINIS GYVENIMAS. Kaip nuostabu matyti tavo nuoširdžias pastangas dedamas, kad Rojaus Trejybės-AŠ ESU MEILĖ IR ŠVIESA TAVYJE KUO RYŠKIAU PASIREIKŠTŲ KASDIENOJE ir pertekėtų visiems, kurie jai yra ATVIRI - ypač tavo žemiškiems vaikeliams, kurie kelia susižavėjimą daugeliui urantų. Ir kaip tikroviškai tu pati paliudiji šito paties GYVOJO KELIO TIKRUMĄ, kada mums atskleidi, kaip tavo jaunesnioji dukra, žmogiškąja prasme, o dieviškąja prasme - dvasios sesė, dar nesulaukusi ir dveju metų amžiaus šioje planetoje, pati, tau nieko nesakius, renka nuorūkas, šokolado popierėlius ir ieško savo vyresniojo broliuko - SAVO MĄSTYMU IR SPRENDIMAIS jau puspenktų metų SENOLIO - kad galėtų išmesti šias jos renkamas šiukšles į jo maišelį, ir tą daro matydama jo gyvą pavyzdį. Jo pavyzdys jai yra daug artimesnis ir suprantamesnis negu žemiškųjų kurio nors iš tėvų, jeigu ir jie atlieka tokius veiksmus, nes vaikų bendravimas tarpusavyje yra jiems labiau suprantamas negu vaikų su suaugusiais, nes vaikai yra TOKIE KAIP IR JIE, o suaugę yra DIDELI - AUKŠTI - todėl jie negali jų taip lengvai pasiekti, net jeigu nori ir apsikabinti, prisiglausti, ar net pabučiuoti, o savo broliuką ar sesutę čia pat gali ir priglausti, ir apkabinti. ir pabučiuoti. Tai reįškia, kad vaikas PATS SAVO JĖGOMIS, BE KITO PAGALBOS, GALI SAVO PRIIMTĄ SPRENDIMĄ IR ĮGYVENDINTI. Ir tai jam suteikia PASITIKĖJIMO savo veiksmu, nes nesulaukia jokio neigiamo pasipriešinimo, kaip dažnai sulaukia iš suaugusiųjų.
Ir nuostabu yra tai, kad tavoji įžvalga liudija ir tavo pačios keitimąsi vis stipriau atsiveriant Rojaus Trejybei-AŠ ESU, ji vis gilėja. O juk, atrodo, dar taip neseniai vis tokie TIKROVĖS niuansai buvo tarsi pasislėpę ir nematomi. Bet gi jie ir tada BUVO, tik tavoji įžvalga buvo per sekli juos pastebėti, kaip šiandien juos realiai mato taip ryškia ir akivaizdžiai, kad kelia liūdesį ir nuostaba, kaip jų NEMATO KITI.
BŪTENT DĖL TOKIO JŲ AKLUMO IR KURTUMO DVASIOJE JIE IR SULAUKS DIDELIŲ PROBLEMŲ SU SAVO VAIKAIS. TUO TARPU VISA VISUOMENĖ SUSIDURS SU RIMTESNĖMIS JŲ SUKELTOMIS PROBLEMOMIS JIEMS TAPUS JAU SUAUGUSIAIS, KADA JŲ ŽEMAŽIŪRIŠKI IR SAVANAUDIŠKI SPRENDIMAI POLITIKOJE, EKONOMIKOJE, MOKYKLOJE, ŠEIMOJE, GATVĖJE KENKS VISAI ŠALIAI.
Štai kodėl nėra jokio pakaitalo GYVAJAM keliui ir URANTAMS, ATRADUSIEMS ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU, ir kuo stipriau geriantiems Rojaus Trejybės-AŠ ESU išmintį ir meilę, kad Lietuvoje VIEŠPATAUTŲ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU TIKROVĖ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2014-09-26 15:55:58
Vita, nepaprastas tavo minčių sklandumas ir aiškumas. Kai skaitančiajam yra taip viskas aiškiai ir suprantamai parašyta, tai yra būtent to dvasinio mokytojo, kuris parašė mokymą, nuopelnas. Taip pat labai daug nuoširdumo ir dieviškosios meilės galima jausti tavo tekste.
Mantas
2014-09-26 12:27:23
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]