Forumas: temos peržiūra
Katalikų sektos du dabartiniai popieziai savo požiūriu išsiskyrė, ir tai yra pirmasis atviras skilimas, kuris ateityje vis dides.
Mielieji, aš jums daug kartų esu sakęs, kad dabartinis katalikų popiežius, Francis, mūsiškai PRANCIŠKUS – lotyniškai: Francisco – visą katalikų fariziejišką bažnyčią perdaug supurtė - ir toliau tebepurto iš vidaus - kad jam tikrai bus kardinolų suduotas atitinkamas smūgis - ir labai suktas smūgis, žemiau juosmens, kad nebūtų galima jų pačių apkaltinti nepaklusnumu, ir net nusikalstama veika prieš popiežių.
Popiežius Francis yra argentinietis, ir būdamas tiek eiliniu kunigu, tiek jau ir vyskupu, ir net kardinolu, visą laiką bendravo su savo parapijiečiais betarpiškai, net ir su benamiais, lūšnynų gyventojais, net ir su tais, kurie vykdė nusikalstamas veikas. Todėl jis savimi pačiu stengiasi išlikti net ir dabar – tapęs popiežiumi. Jis atsisakė prabangių apartamentų ir liko gyventi Vatikano viešbutyje. Jo teigimu, jis nenori būti perdaug atskirtas, izoliuotas, nori bendrauti su atvykstančiais ir apsistojančiais viešbutyje.
Tai, kad jis nori neatitrūkti nuo eilinių tikinčiųjų dar būtų ne tokia didelė problema Vatikano fariziejams - visiems kardinolams ir vyskupams - bet gi popiežius reikalauja ir iš visos bažnyčios tarnų - kad ir šie eitų taip pat iš šiltų ir jaukių apartamentų ir bažnyčių į lūšnynus ir būtų betarpiškai su jais, o ne atsiskyrę nuo jų. BAŽNYČIA TURI BŪTI ATVIRA ŠIRDIMI IR GYVA TIKĖJIMU, NES KITAIP JI BUS TIK NEVYRIAUSYBINĖ ORGANIZACIJA.
Popiežius Francis tuoj pat nušalino Vatikano banko vadovą ir paskyrė naują, nes Vatikano bankas jau daug metų buvo kaltinamas pinigų plovimu ir finansinėmis machinacijomis.
Och, tos varganos ir vargingos Jėzaus VATIKANO AVELĖS...
Jis taip pat nušalino ir labai konservatyvų kardinolą Reimondą Burką (Raymond Burke), kuris vadovavo Vatikano teismui, atsakingam už bažnyčios mokymų grynumą, ir davė jam daugiau simbolinį postą – vadovauti Maltos ordinui.
Net šveicarų popiežiaus gvardiečių vadovas buvo pakeistas šiomis dienomis.
Tačiau didžioji problema yra paties popiežiaus Francio perdaug liberalios pažiūros į dabartinius laikus. Jis labai daug bendrauja su žurnalistais, ir tokių susitikimų metų jo pareikšti teiginiai apsunkina gyvenimą katalikų sektos kardinolams, vyskupams, ir net eiliniams kunigams, nes jie pasimeta ir nebežino, ko būtina laikytis jiems – bažnyčios mokymų ar popiežiaus nuostatų, kada jis palankiai atsiliepia apie vienalytininkus, jų nepasmerkdamas, kad jie daro nuodėmę, kad jie pažeidžią bažnyčios mokymus ir gyvena su tos pačios lyties atstovais, sakydamas, kas aš toks kad teisčiau vienalytininkus, ir nori kad ir jie dalyvautų bažnyčios veikloje.
Tai kertasi su bažnyčios mokymais, kad vienalytininkai yra ne kas kita, kaip ištvirkautojai ir jie degs amžinai pragare, o norėdami būti bažnyčioje, jie turi atsisakyti tokio gyvenimo. Savo popiežystės atsisakęs prieš tai buvęs popiežius Benediktas XVI buvo uolus tokios nuostatos puoselėtojas. Tokios nuostatos laikosi ir absoliuti dauguma kardinolų, o ir tie, kurie jai nepritartų, tą garsiai pasakyti nedrįsta. Tad popežius Francis pirmasis pamėgino keisti tokią bažnyčios griežtą ir vienareikšmę nuostatą į švelnesnę.
Tačiau kaip mat po tokių pokalbių su žurnalistais, iš karto Vatikano viešųjų ryšių tarnyba pareiškia, kad tai yra popiežiaus tik asmeninė nuostata, ji bažnyčios doktrinos nekeičia.
Pačios katalikų sektos gyva problema yra DVIEJŲ popiežių – Benedikto XVI ir Francio – buvimas vienu metu. Ir ši problema tik stiprės, nes šie du mirtingieji laikosi labai skirtingų nuostatų esminiais klausimais, o turi tą patį rangą – popiežiaus.
Nesvarbu, kad Benediktas XVI nėra – šiuo metu – prie valdžios vairo, ir pasirinko atsiskyrėlio gyvenimą, bet jo, kaip pačios sektos dogmatinio ir perdėm konservatyvaus požiūrio puoselėtojo buvimas vis tik suteikia stipresnį jausmą ir konservatyviems kardinolams, kad jie nėra vieni ir vieniši šioje kovoje su popiežiaus Francio nesąmoningomis paikystėmis, su kuriomis taikstytis negalima. Kaip ne kaip, popiežius yra popiežius visam gyvenimui, o ne išrinktai kažkokiai kadencijai, todėl ir nevaldantis popiežius, dabar vadinamas popiežius emeritus – garbės popiežius, - vis tiek yra popiežius. O juk reikalui esant jis gali vėl sugrįžti į savo sostą gelbėti padėties, jeigu jau tikrai prispirtų tokia padėtis.
Neseniai Francis italų spaudai pareiškė, kad katalikai gyvenę šeimoje bet išsiskyrę ir vėl susituokę, galėtų eiti komunijos. Jo nuostata ir noras padėti tokiems katalikams, kad jie nebūtų atskirti nuo bažnyčios – ekskomunikuoti – dar labiau erzina kardinolus ir vyskupus, nes jie tokių permainų savo viduje nejaučia, kokias jaučia vienas, ir vienišas, popiežius Francis, kuris yra patekęs jam į visai nedraugišką ir svetimą aplinką, kurios žaidimo jis žaisti nenori ir nemoka. Būtent dėl to jis ir gyvena viešbutyje, o ne aplinkos jam siūlomuose apartamentuose, kuriuose gyveno ankstesni popiežiai. Jis atsisakė prabangaus limuzino, kuriuo mielai naudojosi ankstesni popiežiai ir sėdo į paprastą eiliniam tikinčiajam prieinamą ir neišsiskiriančią iš kitų mašiną. O priedo jis dar savo jiems ne tik nesuprantamais pasisakymais, bet ir nepriimtinais, reikalaujančiais jiems patiems keistis, pajudėti iš patogių ir šiltų vietų, eiti pas eilinius ir skriaudžiamus tikinčiuosius juos guosti ir stiprinti, vis labiau ir daugiau erzina. Francis juos siunčia ne šiaip eiti į turtingų tikinčiųjų šiltus namus, bet pas vargšus, neturinčius net duonos kąsnio, eiti pas benamius, eiti į lūšnynus, eiti ten, kur eiti nedrįsta kiti. O kaip gi jie gali eiti, kada patys pratę tik NURODINĖTI KITIEMS. O dabar štai šis, jiems SVETIMAS POPIEŽIUS, kartas nuo karto VIS primena, KOKIA TURI BUTI BAŽNYČIA – GYVA IR PILNA ŠIRDIES – VIS pabaksnoja pirštu, ir būtent konkrečiai jiems – kardinolams ir vyskupams – eikite JŪS. Ir privalu paklūsti, nes jo žodis – tolygus ĮSAKYMUI.
Popiežius Francis sako, kad bažnyčios mokymų reikia laikytis, bet labai svarbu būti gailestingiems, ir matyti tikinčiuosius, o ne vien tik bažnyčios ritualo svarbą.
Tuo tarpu bažnyčios doktrina neleidžia santuokos sakramento traktuoti kaip nors kitaip, kaip amžiną, nebent pats popiežius panaikintų tuos nepavykusios santuokos saitus. Priešingu atveju, antrą kartą vedusieji katalikai bažnyčios laikomi kaip nuolat gyvenantys nuodėmėje ir prie komunijos neprileidžiami.
Tad Francio teiginys dėl išsiskyrusių ir vėl vedusių katalikų ir galinčių prieiti komunijos – tai kaip dar vienas akmuo sviestas į širšių lizdą, tuoj sudūzgė ir ėmė pulti vyskupai, kaip čia tą suprasti, kur dingsta bažnyčios mokymas. Vatikanui prireikė paraginti vyskupus, kad šie vadovautųsi ne tik bažnyčios mokymu, bet ir Francio gailestingumo ir “posūkio” žinia, kuri numato geresnį ganytojišką rūpestį vienalytininkais ir išsiskyrusiaisiais katalikais. Francis taip pat nesmerkia ir katalikų kunigų, kurie prisipažino, kad yra vienalytininkai, ir mano, kad jie galėtų būti kunigais.
Čia jau net Benediktas XVI nebeiškentė ir pažeidė savo duotą ižadą gyventi atsiskyrėliškai ir laikytis tiek tyliai, kiek tik įmanoma, ir prabilo – kaip tikras vokietis Ratzingeris – vokiečių žurnalistams, praėjusį sekmadienį davęs interviu Vokietijos laikraščiui Frankfurter Allgemeine. Jis pažymėjo, kad jo nuostatos santuokos ir skyrybų atžvilgiu griežtai skiriasi nuo Popiežiaus Francio nuostatų.
Benediktas XVI rengia savo naują knygą. Tuo tarpu ir dabar, kaip ir anksčiau, jis laikosi tos pačios nuostatos – mokymo apie santuokos neišardomumą, ir su tuo susijusiomis pasekmėmis dėl komunijos, neliečiamumo.
Italų spauda tuoj pat po tokio Benedikto XVI teiginio paskubėjo paskelbti apie augantį nesutarimą tarp abiejų popiežių. Libero ir Vatican Insider pastebėjo, kad tai aiškus nuomonių skilimas tarp Benedikto ir popiežiaus Francio, kuris yra liberalesnis šiuo klausimu.
Na, o visai neseniai popiežius Francis savo kassavaitiniame kreipimesi į tikinčiuosius Šv.Petro aikštėje pareiškė, jog gyvūnai taip pat patenka į dangų.Tai jis išsakė mėgindamas paguosti mažylį, kuris buvo nusiminęs dėl mylimo šunelio mirties.
Benediktas XVI dar neatsistatydinęs iš popiežiaus posto, sakė, kad vieninteliai, kurie turi kitą gyvenimą danguje yra žmonės, ir tam jiems reikalingas tikėjimas.
Štai kaip čia popiežiui Franciui praverstų ŽINIOS iš apreiškimų Urantijos Knyga, Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL. Rojaus Trejybės mokymų AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, ir tuomet jis nedarytų tokių esminių klaidų, apie gyvūnų išlikimą danguje po jų mirties šiame pasaulyje. Kada stinga žinių, tada kyla noras paguosti mažylį net ir nebūtais dalykais, kurių tikrovėje nėra ir būti negali, nes tai prieštarauja Rojaus Trejybės-AŠ ESU evoliucijos sumanymui, kad mirtingieji išlieka tik ĮTIKĖJIMU, KURIO NETURI JOKIE JOKIE KITI GYVŪNAI NETURINTYS ASMENYBĖS STATUSO.
Atrodytų toks nereikšmingas popiežiaus Francio paguodimas, suteiktas mažyliui, meilės motyvu, jau suerzino tikinčiuosius, Ir jie ėmė reikšti priekaištą, kodėl jiems reikia tikėti, o kiaulei ar šuniui – nereikia, ir vis vien ir jie pateks į dangų. O ką daryti teologams – kuriuo popiežiumi tikėti. Benediktas XVI tvirtina, kad gyvūnai neina į dangų, nes apie jų prikėlimą nieko nekalba Biblija. Būtent toks yra jo pagrindinis argumentas – ko nesako Naujasis Testamentas, reiškia to ir nėra.
Šiandien jau viešai ir atvirai žiniasklaida pripažino apie nesutarimus tarp dviejų popiežių. Toliau jų bus dar daugiau.
Tuo tarpu popiežius Francis, paklaustas žurnalisto, apie tokius nesutarimus, diplomatiškai paaiškino, kad tai yra natūralu, o tokie nesutarimai yra ne daugiau, kaip tik skirtingos nuomonės, ir gerai kada jos yra išsakomos atvirai, daug blogiau būtų, jeigu tai būtų slepiama.
Tačiau popiežius Francis nesuvokia, kad jis savo gyvais ir reikalingais veiksmais laiko visą bažnyčią užmynęs jai ant uodegos, o jeigu driežas negali išsilaisvinti, belieka jam nusitraukti savo uodegą, o tam, dėl kurio jis neteko dalies uodegos, įkąsti taip, kad daugiau stotis nebebūtų kam. Juk dar ne taip seniai, vos prieš nepilnus tris dešimtmečius – 1978 metais – popiežius Jonas Paulius I savo poste teišbuvo vos 33 DIENAS. Ir iki šiol nėra tvirto įrodymo, kad jis mirė būtent sava mirtimi, kada buvo visą laiką ir sveikas, ir stiprus.
Niekas Pranciškui tapus popiežiumi 2013 metų vasario 28 dieną, kada tiek džiūgavo katalikai dėl jo išrinkimo visuose kontinentuose, Lietuvoje taip pat, net ir mintyse neturėjo, kad jam atsiras didžiulės kliūtys net iš savosios kariaunos, save vadinančios bažnyčios princais – kardinolų, vyskupų, ir net popiežiaus emeritus Benedikto XVI pusės. O aš jums jau tada sakiau, kad šis popiežius yra PASMERKTAS SAVO PATIES ŽODŽIŲ IR VEIKSMŲ ĮKAITAS, KURIS JEIGU NEKEIS SAVO MĄSTYMO, SULAUKS TRAGIŠKŲ PASEKMIŲ IŠ SAVOSIOS KARIAUNOS.
Pirmieji daigeliai jau kalasi.
Tuo tarpu susiskaldžiusi šeima negali būti tvirta. Tuo labiau tokia, kaip katalikų sekta, kurioje viešpatauja negyvi ritualai ir negyva hierarchija, paskendusi korupcijoje ir intrigose.
Katalikų sektos reformuoti, kaip to siekia popiežius Francis – Pranciškus – NEĮMANOMA, nes tai savaime griauna visą bažnyčios struktūrą ir organizaciją, kuri per šimtmečius vien tik kardu mosavo, nešdama Jėzaus vardą KITATIKIŲ ŽUDYMU, INKVIZICIJOS BAISYBĖMIS, KRYŽIUOČIŲ SIAUBINGAIS ŽYGIAIS IR LIETUVOJE.
Štai būtent dėl to ir esame mes – urantai – kaip gelbėjimosi liemenė, Rojaus Trejybės-AŠ ESU mesta skęstančiai žmonijai, ir pirmiausia katalikams, nes mes esame Lietuvoje, kur katalikų sekta turi tvirčiausias ir giliausias, o tuo pačiu ir labiausiai pažeistas, šaknis. Ir jeigu popiežiaus Francio – Pranciškaus – reformos katalikų sektoje yra pasmerktos pralaimėjimui, tai urantų gyvasis kelias yra vienintelis tikras ir realus kelias, vedantis į pergalės viršūnę SAVYJE, kuris ir keičia visą žmoniją iš vidaus, atradus SAVYJE gyvą Rojaus Trejybę-AŠ ESU.
Štai ateities ir amžinojo gyvenimo GARANTIJA – SAVYJE ATRASTI ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU ASMENYS, o ne mechaniškai liežuvio kartojami DOGMATINIO Dievo-IDĖJOS gražūs apibūdinimai.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
2014-12-11 21:14:10
Komentarai
Algimantai, man vėl ir vėl patinka skaityti, kai tu rašai apie Tėvo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU atradimą savyje, nes žinau šito teiginio vertę. Taip pat man gražu yra tai, kad urantai YRA, nes žinau kuo užpildytas jų vidus, ir vis daugiau ir giliau jų vidus yra užpildomas šviesa ir dieviškąja meile.Vis paklausau per radiją ką kalba kunigai, kurie turėtų būti dvasiniai mokytojai paprastam žmogui, bet kunigai nėra dvasiniai mokytojai, ir netgi tarp kunigų nėra nei vieno, kuris gali paaiškinti dvasinius dalykus nuosekliai, neiškraipytai. Kunigas kalbės tai, ko jį išmokė seminarijoje. Tačiau dvasinė tikrovė nieko bendro neturi su žmogiškosiomis institucijomis. Netgi yra kaikurios bendruomenės, kurios priima kunigus dvasinei reabilitacijai, nes, pavyzdžiui, kuris nors negali atsisakyti alkoholio, arba prekiauja psichotropinėmis medžiagomis ir pats jas vartoja. Arba, pavyzdžiui, pats kunigas atima sau gyvybę, nes toks atvejis Lietuvoje yra buvęs. Ir tuomet tikinčiam žmogui yra pasakoma, kad kunigas irgi žmogus, jis su savo silpnybėmis, savo ydomis, todėl jų smerkti nereikia. Bet kaip aš tuomet galiu tokį tikėjimą priimti, kai matau pačius kunigus degradavusius, kurie patys būdami kreivi, bando mokinti kitus žmonės, taigi ištarto žodžio jau nesugrąžinsi. Su jais aš esu bendravęs, ir gilinausi, ką jie sako ir taria per mišias, ir tai, ką jie kalba konkrečiam individui akistatoje dviese. Todėl žinau, kad be urantų niekas taip nuosekliai nemoko dvasinių giluminių dalykų, nes jų paprasčiausiai nežino. Todėl pati žemiška institucija dar nereiškia Tiesos, Šviesos, Meilės, brolystės.
Pavyzdžiui, kunigas šiandien per radiją sako, pasimelskime atgailos malda. Ta atgailos malda gi pavirsta į savęs kaltinimą ir savęs kankinimą, žmogus savo netobulomis mintimis taip pradeda menkinti, žeminti ir kankinti save, kad praeities akimirkoje padarė klaidų, dėl to jis ir neišsitiesia į vertikalią stovėseną. O kaltės jausmo buvimas žmoguje yra dvasinė tamsa ir kančia. Pats atgailavimas yra verkšlenimas, tai buvimas praeities akimirkos sustingime, ir žinau, kad pats atgailavimas prie nieko nepriveda, ir neduoda dvasinių vaisių žmoguje, kadangi vidinė kryptis jame suformuota netinkama. Užtenka suvokti savo klaidą arba kažkokį netinkamą poelgį, o toliau reikalinga stiebtis ir stiprėti Rojaus Trejybės-AŠ ESU dvasiniu medžio kamienu savyje.
Girdžiu žodžius, kunigo lupomis tariamus, kad jau prieš du tūkstančius metų Jėzus savo žaizdomis visas žmogaus nuodėmės nuplovė, nes Tėvas atidavė savo vienatinį Sūnų nukryžiavimui. Tai gryna nesąmonė, tai netiesa. Tačiau tokią mintį priėmęs žmogus bus labai stipriai suklaidintas, kadangi jis viduje mąstys, kaip čia yra, kad nuodėmės nuplautos, o man reikia melstis "atleisk mums mūsų kaltes". Įdomu yra tai, kad kunigai labai dažnai tik cituoja kitų, jų vadinamų šventaisiais, žodžius, bet nekalba savo patyrimo lygiu, ir todėl nepraturtina nei savęs, nei jų besiklausančiųjų. Arba kaip, pavyzdžiui, kalba kunigas apie išpažintį, kaip reikalinga eiti išpažinties, o viena moteris paskambina, ir nuoširdžiai sako, kunige, kiek aš galiu tą pačią nuodėmę toj išpažintį sakyti ir sakyti, sako, man jau nepatogu eiti tos išpažinties, kadangi aš vėl ir vėl padarau tą pačia nuodėmę. Ir žinau, kad ši moteris sako tiesą, o kunigas netiesą, nes šiai moteriai bažnyčios tarnai-kunigai, nesuteikia augimo dvasioje, nesuteikia salygų ir mokymų dvasios augimui, ir nepraveria dvasinio asmenybės proto Šviesai ir dieviškosios meilės tėkmei, todėl visas žmogaus užterštumas pasilieka žmogaus sąmonėje ir pasąmonėje net ir po išpažinties, ir tai gali tęstis daugybę metų. Bet kunigas, gali pasakyti, „tu tik tikėk“, ir tai bus tušti žodžiai. O pagal kunigus galima spręsti ir apie vyskupą, ir apie popiežių, jis gi taip pat žmogui nekalbės į sielą, ir nekalbės gyvenimo žodžių, kad žmogus nors kiek atsigertų gyvojo vandens toje akimirkoje.
Tol kol žmoguje bus mintys apie Jėzaus žaisdomis nuplautas nuodėmes, kol žmoguje vyraus atgailavimo dvasia, kol jis mąstys apie išpažintį, ir kol jis nepradės vadovautis urantų šviesos mokymu, tol jis nežengs į priekį savyje. Ir šis giluminis teiginys –Atrask Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje - juk yra nepaprasta Šviesa tariama ir rašoma žmogui, bet jam reikalingas netik klaustyti, bet ir išgirsti, ir dar įsigilinti. Didelė dalis žmonių, kurie klausydavosi Jėzaus mokymų gyvai, laikė Jį pamišusiu. Dabar suprantu kodėl.
Mantas
2014-12-17 19:33:34
Šiandien Yahoo svetainėje perskaičiau, jog netrukus žmonėms bus atvertas popiežiaus vasaros rezidencijos ūkis, kuris aprūpina tiek popiežių, tiek ir jo visą personalą maistu. Jis yra netoli Romos, už dvidešimt keturių kilometrų.
Kad yra būtent tokios apimties ūkis mane nustebino. Nors iš kitos pusės, kai popiežiaus atskiroje valstybėje yra beveik 900 gyventojų, ir kada palygini Jėzaus gyvenimą šitame pasaulyje ir mokymus prieš du tūkstančius metų, tai ir supranti, jog per tuos du tūkstančius metų popiežius nesnaudė, užsiėmė ne Jėzaus mokymų – kurių net nebuvo iš kur jam ir gauti, nes Naujasis Testamentas juos labai iškraipė - skleidimu, bet savo materialių valdų ir turtų plėtimu. Dargi visą valstybę įkūrė, nors ir visai neseniai – mažiau negu prieš vieną šimtą metų – tik 1929 metais. Taigi šitoks tariamas Jėzaus vietininkas žemėje turi ir valstybę, ir banką, tai suprantama, turi turėti ir savo ūkį, mat šitaip visada gaus šviežią ir sveiką maistą, kokio parduotuvėje popiežius negaus, tegu ir dešimtkart būtų popiežiumi.
Taigi, popiežiaus ūkyje laikoma nei daug nei mažai 80 karvių, laikomos ir vištos, stručiai, kalakutai, triušiai, kuriais ir pamaitinamas popiežius Francis, na, mūsiškai, lietuviškai, Pranciškus.
Na, o Pranciškus atsisakė leisti savo atostogas vasaros rezidencijoje, kur ir yra šis ūkis, tad vietoje Pranciškaus bus leidžiami žmonės iš viso pasaulio su ekskursijomis.
Man tik kyla klausimas, kada visą tokią jo vardu pridengtą manipuliacinę veiklą mato Vietinės Visatos Šeimininkas Sūnus Kūrėjas-Jėzus iš Nazareto, kokios jam kyla mintys, kada jis buvo persekiojamas, turėjo vieną apsiaustą ir vienus sandalus, o štai jo vietininkas turi net neperšaunamu stiklu apjuostą mašiną, kurią net ir vadina popomobiliu?
Moka gyventi popiežiai, nieko nepasakysi, ir gražiai gyventi, draugiškai, su šypsena. Kiek skandalų tarp kunigų, visokio rango, net tarp kardinolų, o popiežiai visi tik šypsosi ir galvutes nuleidžia nekaltai. Ech, kaip Jėzui stigo tokios popiežių gyslelės, kad pasimokytų verslumo dvasios. Ot tai būtų jo evangelija pralėkusi visą pasaulį su bankais ir valstybėmis, ir popomobilais. O tai dabar nei turto, nei pagarbos, kokią turi visi popiežiai. Net prezidentai, karaliai, karalienės iš kitų valstybių nori pabučiuoti jam rankutę, ir nesvarbu kuriam popiežiui, svarbu, kad popiežiui. O tau, Jėzau, tokio gyvenimo, kokį patiria šitoje pačioje TAVO planetoje popiežiai, neteko patirti. Ech, Jėzaus Jėzau, nemokėjai gyventi, ir baigtas kriukis. Na, užtat dabar gali bent džiaugtis savo vietininkais, kurie turi milžinišką poveikį daugiau kaip vienam milijardui katalikų. O tu nesidžiaugi ir nori gyvos tavo evangelijos šviesos ir tiesos, kad skleistųsi ir popiežių širdyje. O jos nėra ir nebus, nes popiežių širdis juk neatvėrė savo durų į tavo beldimą, kad patirtų tavo skleistą Tėvo-Rojaus Trejybės-AŠ ESU meilę. O iš kur bus tiesa ir šviesa be meilės?
Vatikanas užima 44 hektarus Romos centre.
Popiežiaus ūkis užima 55 hektarus, ir šiame plote pastatytos trys vilos.
Tik mūsų Jėzaus tai visiškai nedžiugina. Ne to reikia tiek popiežiui, tiek katalikams, tiek žmonijai.
Reikia atrasti Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje. O šito nė vienas popiežius ne tik nemoko, bet net ir nežino, kad galimą Rojaus Trejybę-AŠ ESU ATRASTI SAVYJE.
Šitą žino tik urantai, nes jie jau yra atradę Kūrėją – savo Tėvą ir Motiną – Rojaus Trejybę-AŠ ESU – savo viduje, ir šito moko net ir kitus.
O BŪTENT TOKIA URANTŲ NUOŠIRDI IR ŠVIESI VEIKLA PADEDA ŠVIESINTI VISĄ ŽMONIJĄ, NET IR KŪRINIJĄ.
IR BŪTENT TOKIA URANTŲ VEIKLA IR DŽIUGINA MŪSŲ DVASIOS BROLĮ IR MŪSŲ DVASIOS SESĘ – ŠEIMININKĄ SŪNŲ KŪRĖJĄ-JĖZŲ IR DUKRĄ KŪRĖJĄ-NEBADONIJĄ.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
Algimantas
2014-12-17 14:11:38
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]