Forumas: temos peržiūra
Kas yra tikra šventė mums, Urantams ?
Kas yra šventė Urantams ?
Sveiki broliai ir sesės dvasioje!
Manau pirmiausia būtų mandagu prisistatyti: esu Gediminas Migauskas,
gal būt kas nors mane prisimins iš Kauno Urantų grupės susitikimų, apie 4 metai atgal.
Deja gyvenimo vingiai susiklostė taip, jog paskutinius 3,5 metų su šeima ir vaikais gyvename Norvegijoje, Bergeno mieste. Tai vienintelė priežastis kodėl neatvykstu į grupės susitikimus, bei garbinimo pamaldas tiek Vilniuje, ar Kaune.
Niekada nebuvau nutolęs nuo jūsų toliau nei per mus skirianti fizini atstumą, juolab nuo Urantijos apreiškimo, greičiau priešingai -atidžiai jį studijavau garbindamas Rojaus Trejybę, bei skaitydamas ir platindamas draugų ratuose kitas knygas, mums žinomas "Kalbu jums vėl", bei "Akimirkos amžinybės" pavadinimais.
Štai neseniai prisiregistravau Forume ir likau maloniai nustebintas,
perskaitęs daug įdomiu temų ir naujų žinių.
Neabejotinai viena svarbiausių mano nuomone tai Algimanto priesaika ištarta AŠ ESU!
Tai jaudinančiai nuostabu !
Taigi Jūsų dėmesiui, noriu pateikti tokį klausimą-temą:
Sakykite prašau, Kas yra vertinga (žinoma dvasine prasme) šventė Urantams ?
Kadangi visi puikiai žinome, jog nei bet kurio žmogaus gimtadienis, nei
tiek daug materialiomis grožybėmis išliaupsintos Kalėdos, nei viso pasaulio
taip audringai švenčiami Naujieji metai, nei juo labiau bet kokios kitos bažnytinės, negyvos, ritualinės "šventes" nėra jokia šventė mums, Urantams.
Tad kyla nuoširdus klausimas: kokias gi dvasiškai vertingas šventes galėtume švęsti mes, Urantai?,
suprantama apart kasdienio Rojaus Trejybės garbinimo šventės, kiekvieno iš mūsų širdyje asmeniškai, ar susibūrus draugėn.
Pats savarankiškai šiai akimirkai atradau tik 2 tokias šventes:
1.) suprantama tikrasis Nebadono Mykolo gimtadienis Urantijos planetoje Rugpjūčio 22d. ir pirmiausia sakyčiau todėl, jog tai paskutinis ir baigiamasis Kristaus savęs padovanojimas, ir aišku didžiulės Šviesos bei dvasinės išminties tiek Urantijai, tiek visai mūsų vietinei visatai dovana, apreikšta Kristui vaikštant šios planetos paviršiumi.
Sakyčiau būtent dėl šių dviejų priežasčių, bet ne dėl "Kalėdinio" įvaizdžio kaip paties gimimo,
mums Urantams, bent jau man asmeniškai, Kristaus gimtadienis tampa tikra dvasine švente!
2)-a švente, neabejotinai vertinga (mano įžvalga) yra tokia Labai svarbių įvykių visa virtinė, kaip mūsų brolio dvasioje Algimanto, dangiškojo Tėvo atradimas savo širdyje, vėliau Rojaus Trejybės, bei
Visuminės Dievybės Aš Esu !, ir priesaikos jiems !
Kiekvienas iš šių įvykių sakyčiau, yra vertas dvasinės Šventės, ir juk visi suprantame jog ne todėl,
kad mūsų brolis dvasioje Algimantas yra Lietuvis :), ir netgi ne todėl sakyčiau, jog šitas tikrai Kosmines Aukštumas jam pavyko pasiekti pirmamajam, ir ne tik mūsų planetoje..,
bet Daug svarbiau, mano supratimu yra tai, jog
KIEKVIENU TOKIU ATVEJU, TIEK MŪSŲ PLANETOJE, TIEK IR VISAME NEBADONE, UŽSIŽIEBIA TAS DIEVIŠKOS ŠVIESOS FAKELAS, kuris tvarinį užlieja besąlygiškos meile jausmu visiems aplinkiniams, apie kurį mes visi taip daug žinome iš Urantijos apreiškimo, bei
Dar daugiau iš Algimanto gyvo patyrimo..!
Ir tai yra taip nuostabu, aš manau, jog KIEKVIENAS TOKS atskiro Uranto atvejis tikrai galėtų būti kaip Gera Naujiena ir didelė Dvasinė šventė mums visiems ir kiekvienam, kad švęsti Dvasinės Šviesos plitimą mūsų dvasiškai vis dar taip tamsioje planetoje,
BET švenčiant kiekvieną tokį atvejį atskirai, jokiu būdu ne kasmet, bet KASKART, džiaugsmigai, Rojaus Trejybės garbei !
Sakykite, kokias šventes jūsų nuomone, mums Urantams, verta būtų švesti ?
:)
Nuoširdžiai jūsų,
Gediminas Migauskas
2014-12-29 23:44:15
Komentarai
Mano gyvenime pats tikriausias atradimas yra gyvasis Rojaus Trejybės-AŠ ESU kelias, kuris yra tiesiog gyvas gyvenimas. Tai TIKROVĖS gyvenimas. Jame išnyksta bet kokios iliuzijos, praeities šešėliai, baimės, pavydas, godumas ir kitos gyvulinės ydos palaipsniui pasitraukia, nes jas ištirpina Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyva meilės energija, per nuolatinį atsivėrimą vis labiau apkabinanti, įsiskverbianti į kiekvieną fizinio kūno ląstelę, atomą. Tai pats tikriausias Tikrovės patyrimas, po mažą lašelį ją skanaujant nuoširdžiu atsivėrimu, gyvo įtikėjimo gilinimu, nes tikrovė yra visa amžinybė, ir ji tiesiog YRA. Juk mes ją imam patirti TIK po lašelį, kaip ir bet kuri dvasinė asmenybė, būtybė kūrinijoje niekada negalės patirti jos visumos, nes visumą savyje talpina Visuminė Asmenybė AŠ ESU, kartu su trimis egzistencialiomis Asmenybėmis Tėvu, Amžinuoju Sūnumi Motina-Broliu, Begaline Dvasia Motina-Sese, veikdami drauge absoliučiai tobulai.O kas yra šventė? Ar tai pasisėdėjimas prie stalo, kad ir bebendraujant tarpusavyje su kitais dvasios broliais ir sesėmis, ar tai jau tikrasis šventimas? Ir kodėl, pavyzdžiui, reikia išskirtinai imti švęsti mūsų Nebadono vietinės visatos Šeimininko Sūnaus Kūrėjo, mums žinomo Jėzumi Kristumi, kasmetinį gimtadienį kaip jo įsikūnijimo šitoje planetoje paskutiniąją septintąją savęs padovanojimo misiją, jeigu tokių pat Sūnų Kūrėjų visoje kūrinijoje yra 700.000? Sūnūs Kūrėjai yra kilę iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU ir „yra laiko ir erdvės vietinių visatų sutvėrėjai ir valdovai.“ Ir tam, kad užsitarnautų savo sukurtos vietinės visatos visišką suverenumą, jie turi savuoju patyrimu įgyvendinti septynis savęs padovanojimus, „lygiai tokiu pačiu tvarinio pavidalu, koks yra tame konkrečiame lygyje“, koks yra jų pačių sukurtas tvarinys. Ir toks savęs padovanojimų metodas yra natūralus evoliucijos procesas, kuriame dalyvauja visi Sūnūs Kūrėjai. Taigi tame nėra kažkokio išskirtinumo, nes visi jie turi pereiti septintąjį savęs padovanojimo etapą, gimdami mirtingojo žmogaus pavidalu, bejėgiu kūdikiu iš moters įsčių. Juk mes visi dalyvaujame šitame galingame evoliucijos procese, sumanytame Rojaus Trejybės-AŠ ESU, ir kiekvienas turime tik per atsivėrimą pajausti Jos gyvą vedimą, kaip mums gyventi teisingai ir išmintingai, patiriant vis labiau Ją meilės būsena savyje, ir kasdien, nesureikšminant kažkokių įvykių, kurie tėra patyrimai kaip karoliukai ilgoje karolių evoliucijos grandinėje, niekada nesibaigsiančioje per visą amžinybę.
Mirtingasis nuo pat savo laukinio vystymosi pačios pradžios ėmė trokšti kažką garbinti, nes šitaip tam tikru momentu ėmė aktyviai pasireikšti Garbinimo dvasia. Juk iki šiol mūsų planetoje tebėra tokių mirtingųjų, gyvenančių laukinės gamtos prieglobstyje, ir kažką garbinančių, gal ugnį, gal žemę, aš nežinau. Šitas mirtingojo pasąmonėje gajus kažko garbinimo troškimas dabar peraugo į pagerbimą, paminėjimą, įvairių švenčių šventimą, ir nesvarbu kaip jos įvardijamos, esmė tai, kad tame nėra gyvybingumo, aukšto dažnio meilės energetinių virpesių patyrimo viduje. Bent jau aš nežinau nė vienos šiuo metu planetoje šventės, o aš jaučiu – tokios ir nėra, kurios metu būtų patiriama gyva Rojaus Trejybės-AŠ ESU meilės energija dvasine būsena, nes visos jos kilusios iš didelės baimės, iš didelio susipainiojimo ir nežinojimo, ir tai veda į vis didesnę aklavietę visą žmoniją, į dar didesnę jos dvasinę vergovę. O bet kokia sukurta šventė gali vėl privesti prie naujų sukurtų ritualų atlikimo, jeigu juos ima atlikti menkai įtikėjęs asmuo, taigi prie dar didesnių Tikrovės iškraipymų ir vėl grimzdimų į iliuzijos lūną. Todėl jeigu aš noriu pabendrauti su Šeimininku Sūnumi Kūrėjumi, man žinomu Jėzumi, mano vyresniuoju dvasios broliu, tai aš imu ir bendrauju, klausausi jo mokymų ir stengiuosi įsisavinti praktiškai veikdama, ir tam man nereikia jokių švenčių. Ir tuomet patiriu jo nuostabų gyvos meilės apkabinimą dvasine būsena – tai tiesiog natūraliai gyvas bendravimas, kurio negali apriboti niekas, išskyrus mano pačią. Tai mano dabar tokia nuomonė. Nes gyvas ryšys su Jėzumi ar Rojaus Trejybės-AŠ ESU Asmenimis gali būti tiktai asmeninis, ne visuotinis, nors mūsų Tikrųjų Dvasinių Tėvų garbinimas yra kolektyvinis. Tačiau patyrimas – tik asmeninis, ir tik mūsų pačių viduje, garbinant ir bendraujant kaip dvasinei asmenybei su ASMENYBĖS ŠALTINIU. Ir vėlgi prieinu prie tos pačios išvados – tai Tikrovės gyvenimas, ir jis yra gyvybingas tiek, kiek gyvybinga nuolatiniame ryšyje yra kiekvieno mūsų dvasinė asmenybė.
Aš manau, kad nereikia iškelti ir pagerbti to, kas yra žemiau nei Rojaus Trejybė-AŠ ESU. Nėra prasmės, nes pagarba telpa MEILĖJE, kaip ir nuoširdumas, teisingumas, išmintis yra iššaukti galingesnio meilės dvasinės būsenos patyrimo mumyse, per gyvo įtikėjimo gilinimą, dedant nuolatines pastangas. Viskas telpa Kūrėjo meilės glėbyje.
Svarbiausia, aš jaučiu, yra mūsų gyvas įtikėjimas, gyvas nuolatinis ryšys su Rojaus Trejybe-AŠ ESU, iš kurio auga pasitikėjimas Ja ir savimi, ir iš to sekanti atitinkamai drąsi ir ryžtinga veikla visų gerovės labui.
Su meile,
Jurgita
2015-01-01 17:47:08
Mielieji, Broliai ir Sesės dvasioje.
Pati nuostabiausia šventė, tai Gyvas Gyvenimas su Rojaus Trejybe AŠ ESU atrasta savyje.
Šventė, tai kiekviena diena, kiekviena valanda, kiekviena minutė, kiekviena akimirka. Tik per gyvą ryšį su Rojaus Tėvais, geriant Gyvo Šaltinio vandenį, šventė tampa visuomet. Šventė, tai laisvė gyventi gyvoje meilėje matant gyvenimą su visiais jo pasireiškimais jau kitomis akimis.
Kai suradau savyje, viduje, pajutau Dvasioje Mylimą Tėvą, Amžinąjį Sūnų- Motiną- Brolį, Begalinę Dvasią-Motiną- Sesę AŠ ESU ir pradėjau Garbinti ir Šlovinti, tik tuo metu tapo laisvė ir šventė gyventi gyvos meilės virpesiuose, gaunamuose iš Kūrinijos Šaltinio ir Centro per Gyvą Komuniją ir atsiverimą vedimui iš vidaus.
Labai ilgai aš TAVĘS ieškojau, labai ilgai... Suradusi tarsi gimiau iš naujo. Atsistojau ant abiejų kojų ir jau nebe žemyn galva.
Ir kiekvienu kartu pradėjus Garbinti ir Šlovinti Rojaus Trejybę AŠ ESU tarsi neišpasakyta nauja mažytė šventė. Ištirpsta laikas, nebelieka jokių kalendorinių datų ir įsimintinų dienų. Kartais grįžti mintimis į ypatingas dienas, kaip į praeitos istorijos laikotarpį. Nieko nereikia ieškoti, bėgioti ar važiuoti kur nors ieškoti laimės. Planuoti laiką ar ateitį. Pirkti dovanas ar jų norėti gauti. Viskas yra sudėta kiekvieno viduje-Dvasioje.
Viskas: Meilė, Šviesa, Gėris, Grožis, Tiesa, Gailestingumas. Visos dovanos jau padovanotos, visų švenčių progomis. Belieka tik kasdienės nuoseklios pastangos, ne darbas, o nuoširdžios pastangos gyventi gyvai šventinį gyvenimą su Rojaus Trejybe AŠ ESU. Pajuntant būsena Jų buvimą viduje.
Tik tie broliai ir sesės, kurie jaučia Kūrėjo meilės tūkumą, yra nusigrežę nuo Šviesos Šaltinio ir Centro, ieško laimės įvairių išgalvotų iliuzinių švenčių šventime. Šiuo atvėju gyvuliniui protui fantazijos netrūksta.
Kiekvienas turime vienodą galimybę surasti ir pajusti savyje Meilės Virpesius siunčiamus iš Rojaus Trejybės AŠ ESU.
IR TIK GERIANT GYVUS MEILĖS VIRPESIUS ATSIVERIANT ROJAUS TĖVAMS YRA TIKROJI, NESIBAIGIANTI ŠVENTĖ. JOKIŲ KITŲ ŠVENČIŲ TIKRAI NĖRA.
Vėl visus apkabinu šiltu savo meilės glėbiu.
Su meile iš širdies Laima.
LaimaJAV
2014-12-31 05:58:32
Mielas Gediminai, labai apsidžiaugiau, kai skaitydama tavo parašytą tekstą jaučiau pakylėjimą viduje, jį perskaičiau akimirksniu, taip lengvai jis man skaitėsi.
Iš savo patyrimų gyvąjame kelyje per ketverius metus galiu pasidalinti, ką apie dvasines šventes manau aš. Man VIDUJE šventė buvo kada pirmą kartą atėjau į Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvąją šventovę ir kada gyvojoje šventovėje Kaune pirmą kartą pagarbinome Visuminę Dievybę AŠ ESU.
Mano pirmasis apsilankymas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje buvo milžiniškas kokybinis šuolis mano gyvenime. Nuo tada aš pradėjau gyventi. Gyventi gyvą gyvenimą. Gyvą tiek, kiek atsiveriu Rojaus Trejybei-AŠ ESU.
Mūsų gyvoji šventovė yra nuostabi vieta mūsų dvasiniam augimui. Kiek daug mes galime išgirsti dvasine klausa klausantis gyvųjų pamaldų metu. Visada, visada mes esame nukreipiami teisingu vektoriumi, netgi sakyčiau kiekvienam asmeniškai yra pateikiama tokia informacija, kurią tu turi išgirsti, kad skaudžiai nepargriūtum ir jau galbūt artimiausiu metu ir tai yra neįkainojama pagalba iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU - tik reikia išgirsti. O išgirdus tuo ir vadovautis. Na, pasistengti labai. Bet tas stengimasis yra tavo minčių nukreipimas link Rojaus Trejybės-AŠ ESU dar intensyviau. Nes mūsų vidus, mūsų tikrasis aš yra tas spindulėlis kuris nori šviesti Kūrėjo meile tik nereikia trukdyti.
Gyvosiose pamaldose aš patiriu saugumo jausmą, jis mane tiesiog apkabina iš vidaus. Tikra atgaiva yra kolektyvinis Rojaus Trejybės-AŠ ESU garbinimas. Tai štai, tos gyvasties, tos atgaivos patyrimas garbinimo metu, mano viduje ir buvo man šventė, nes tai mane išlaisvino iš daugybės baimės gniaužtų kurie mane laikė daug metų. O ta gyvastis ir yra Rojaus Trejybė-AŠ ESU kurią atradau savyje. Jei atvirai, tai man kiekvieną savaitę dalyvauti gyvosiose pamaldose yra nuostabus jausmas ir vidinis dvasinis pakylėjimas, vadinasi ta dvasinė šventė mano viduje yra tada kada aš atsiveriu Rojaus Trejybei-AŠ ESU. Viskas priklauso nuo mano pačios vidinės būsenos.
Tačiau, tikrai galiu paliudyti, kad kada mes, urantai pirmą kartą pagarbinome Visuminę Dievybę AŠ ESU tai buvo ypatingas niekada iki tol taip stipriai nepatirtas tokių aukšto dažnio virpesių savyje patyrimas ir tada pamenu visiems tai patyrusiems lūpos savaime tarė, kad štai kas yra šventė. Ir taip aš vėl prieinu išvados, kad kuo giliau patiri Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje, tuo viduje didesnę dvasinę šventę ir junti.
Mielas Gediminai, mano nuomone tu pats sau atsakei į savo užduotą ir mums visiems pamąstyti klausimą, kada išskyrei dvi šventes ir būtent toje ANTRUOJU numeriu tavo pažymėtoje šventėje tu rašai jau apibendrindamas – „ dar daugiau iš Algimanto gyvo patyrimo!“. Štai ir atsakymas - tai kas gyva tas ir yra šventė. Tik kiekvienam tai patiriama savo dvasinio atsivėrimo lygiu. Ir kaip tu tai švęsi, tu tiesiog tai patiri.
O kaip mes galime švęsti Jėzaus Kristaus gimimą jeigu dauguma jo GYVO net nepatiriame?
Su meile, Vita
vvita
2014-12-30 16:55:36
Geros citatos pastoviai parenkamos iš Rojaus Dieviškųjų Asmenų Mokymų. Mes kiekvienas
pagal savo dvasinius sugebėjimus ir savo dvasinio augimo laipsnį, atsivėrimo laipsnį, prisidedame prie bendros švietėjiškos veiklos skleisdami tą TIKRĄJĄ ŠVIESĄ ir ne tik mūsų planetos labui, bet visos Kūrinijos labui.
Mažiems Rojaus Dvasinių Tėvų vaikams vis dar reikalingi maži dalykai. Mano asmeninė nuomonė jie yra geri, jie vedą į tai, kas Trejybės vaikus apjungia, o ne į tai kas juos skiria.
Šitame dvasinio susipainiojimo laikotarpyje išsilaikyti pastovioje dieviškos šviesos, harmonijos būsenoje daugeliui, net ir urantams yra ne toks jau lengvas reiškinys.
Atsivėrimo būsena - tai taip pat procesas, ir ne vienas iš mūsų JAU išmoko mėgautis šiuo procesu nieko nesureikšmindamas ir nė vieno neteisdamas, išlikdamas be kaltės jausmo, bet su meile tiesdamas broliui ar sesei dvasinę ranką, jeigu tas brolis ar sesė bando užmegzti kontaktą, neatimant ieškančiam šviesos, ryžtą ir viltį, kad kartais mūsų širdyje nenuskambėtų dar kartą Jėzaus perspėjimas, kad mes patys neinam į Dangaus karalystę ir kitiems neleidžiam.
Aš asmeniškai galvoju, kad atsijojimą mūsų civilizacijoje, kas yra kas, atlieką Dvasinės Būtybės.
Visiems linkiu geros likusios dienos ir Rojaus Trejybės palaimos.
Su meile,
IRENA
2014-12-30 15:56:24
Rojaus Trejybės Trečiojo Asmens Begalinės Dvasios-Kūrinijos Motinos-Sesės mokymas apie šventes, 2008 07 04.
rimantasKaunas
2014-12-30 13:34:12
Mano mylimas sūnau, jeigu nors akimirką Mane kas nors pajunta esantį gyvą ir tikrą savo paties viduje, tada tokiam Mano sūnui nustoja egzistuoti ritualinės šventės ir negyvos tradicijos.
Ir jos nebetenka vertės ir prasmės ne dėl to, kad toks Mano sūnus pradeda šitokias šventes menkinti ar jų nebevertinti; tiesiog jis pajunta jų išorinę formą be vidinio turinio, kurį pripildau tiktai AŠ; ir niekas kitas, nes tik Aš visą laiką gyvenu jūsų viduje, kiekviename iš jūsų, ir tik per Mane jūs galite pajusti tikrąją ir gyvą tikrovę aplink save. O pajutę GYVĄ IR TIKRĄ tikrovę jūs pamatote, kad dirbtiniai ir bet kokie netikri šventimai JŪSŲ SIELOS NEBEPATENKINA. Tėvo dvasia, Minties Derintojas, mokymas apie Kalėdas. Tevo-Rojaus Trejybes - AS ESU mokymai 2007 12 20.
rimantasKaunas
2014-12-30 12:44:17
Mielas brolį Gediminai, prieš pritardama tavo minčiai, kad reikėtų kažkaip paminėti mūsų mylimo Vietinės Visatos Valdovo ir Absoliutaus Šeimininko tikrąją Jo užgimimo dieną musų sferoje, norėčiau patikslinti: Jėzaus iš Nazareto tikroji užgimimo diena yra rugpjūčio 21-oji. /Galvoju, kad ne tą spausdintuvo klavišą paspaudei/.
Na, jeigu iš tikrųjų urantai panorėtų išoriškai pašvęsti ypatingas dienas Gyvajame, tikrame Dvasinio tobulėjimo kelyje, manau, nereikėtų pamiršti Tėvo-Rojaus Trejybės-Aš Esu Gyvos Religijos ir Gyvos Šventovės įkūrimo dienos.
Tai yra pačios svarbiausios priemonės mums padovanotos mylimų Dvasinių Tėvų Kūrėjų.
Tai tik mano nuomonė. Gal bus kitokių minčių.
Su meile,
IRENA
2014-12-30 11:35:59
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]