Forumas: temos peržiūra

Spausdinti

Patyrimas - KODĖL jis reikalingas. Kokia jo PRASMĖ?

Mes kalbame apie meilę, Dievą, Jėzų, sielą, mitybą...
O kur mūsų gyvenime "patalpinti" patyrimą, kad suvoktume iš viso, kodėl mes turime patirti? Kam mums reikalingas tas patyrimas mūsų gyvenime tarp visų tų nuostabių minčių apie meilę ir Dievą?


Algimantas
2005-05-26 14:14:03

Komentarai

Bičiuli,
nuoširdžiai Prašom, kad tik į gerą tai...

Vaidas (VDS)
2009-06-19 14:40:06



Labai gera skaityti tokius šiltus prisipažinimus. Tikrai norisi paspausti ranką, norisi visa širdimi džiaugtis už žmones, einančius į priekį, sugebančius adekvačiai vertinti savo poelgius ir charakterio bruožūs. Ačiū, Vaidai.
Tikrai atsiranda viltis, jog pamatysi gerumą ne tik savyje ir urantiškos orientacijos žmonėse. Juk išties tai labai nesunku.

bičiulis
2009-06-19 14:35:27



Tai ir atsakymas anonimui, o kartu ir į temą.
Kada buvau neskaitęs Urantijos Knygos, tomet apie save galvojau, aš esu tikintis, toks pusiau krikščionis, kai kuriose vietose net įsivaizdavau, kad jei ir nesu idealus, bet bent atkakliai to siekiu, be to galvojau, kad net esu ganėtinai protingas, net ir MENSA testą buvau išsprendęs. Tik skaitydamas Urantijos Knygą suvokiau, kad toli gražu nesu protingas, kad tas idealaus gyvenimo siekimas buvo klaidingas, kad turiu (kai kurių tikiuosi jau tik turėjau) tokių bjaurių būdo bruožų, kad net pačiam buvo didelė gėda prieš save. Tai toks mano patyrimas su Urantijos Knygos studijomis. Ir dar, tie bjaurūs būdo bruožai pačiam išryškėjo toli gražu ne iš karto, todėl teisingas yra posakis, kad tik pasiskaitinėjimas realios naudos neduoda. Deja mane gali suprasti tik studijavę Urantijos Knygą... Be to, labai protingu dabar savęs nelaikau, nes to reikia mokytis ir mokytis...

Vaidas (VDS)
2009-06-19 14:27:53



Labai gaila, kad urantai daug šnekėdami apie gėrį ir blogį, nieko konkretaus nepasako apie tai, kaip atskirti viną nuo kito. Ir čia nieko nuostabaus, nes tas pats veiksmas vienoje situacijoje gali būti geras, o kitoje - blogas.
Aplamai, kai kas šiame forume niekaip nenori pripažinti, jog ABSOLIUTI DAUGUMA ŽMONIŲ SIEKIA DARYTI TIK GERĄ.


Vaidui
2009-06-19 13:36:30



Septynerius metus gyvenau lyg pragare-kentejau savo alkoholiko vyro psichologini ir fizini smurta. ji tikrai labai mylejau ir visokiausiais budais bandydavau su juo kalbetis, spresti problemas, issaugoti santuoka. Jis, deja, to nesuprato ir demonstratyviai duodavo suprasti, kad jokiu kompromisu nebus. I jo agresija stengdavaus reaguoti kiek imanoma ramiau, tyliau, kad neisprovokuociau mustyniu, deja... Visada buvau tos nuomones, kad, kaip bebutu, bet saves dauzyti niekam neleisiu, todel gindavausi kaip ismanydama. Zinoma, tai mano vyrui labai nepatikdavo...ir vel likdavau kalta...Kai pradejo kilti gresme net gyvybei-tada nusprendziau skirtis.... praejo 10 metu. Visa ta laika galvodavau, ar bebuvo dar nors kokia galimybe issaugoti santuoka, koks ivykis, ar mano poelgis galejo pakeisti mano mylima zmogu, nes,atrodo, kad dariau viska, kas tik imanoma. Ir stai, pris kelias dienas, nezinia is kur,(as suprantu, kad is Dievo), atejo atsakymas: Jezus atidave gyvybe uz mus, o as del savosios gyvybes pabijojau. Jezus sake gavus per viena zanda, atsukti kita, o as saves musti neleidau, gyniausi, taip isprovokuodama dar didesni jo ir, zinoma, savo pykti. Masciau, kaip viskas atrodytu, jeigu pamynusi bet koki savo isdiduma, buciau pabuciavusi mane mususias rankas? Ar nebutu tada jo sirdis nors siek tiek virptelejusi? Ar butu jis isdryses dar karta kelti pries mane ranka? Ar toks mano visiskas nusizeminimas nebutu jam priezastis, paskatinusi apgalvoti savo poelgius, gyvenima...ir gal but keistis?
Taigi, musu zmogiskas meiles suvokimas kartais tik mums atrodo pats tinkamiausias ir geriausias, bet jeigu ismoktume myleti tokia meile, kokia myli Jezus, tai gal ir salia musu kazkas keistusi, gal net is pagrindu.
Tema "patyrimas, kodel jis reikalingas, kokia jo prasme?" Sis mano labai skaudus gyvenimo patyrimas dabar man parode kaip Jezaus meile ir auka naikina nuodemes. Dabar tvirtai zinau, kokia turi buti meile ir kam ji reikalinga, bet nezinau, ar ateityje, jeigu to prireiks ar sugebesiu taip myleti(pamirsti save, pamesti bet koki isdiduma, saves gailejima, baime), juk esu tik zmogus ir tos zmogiskos silpnybes tikrai uzvaldo. Na, bet gal reiktu bent jau stengtis. Myleti gera zmogu yra taip lengva, taciau kaip sunku tikra meile myleti ta, kuris mums daro bloga, kenkia, zlugdo.... Per kiekviena patyrima ko nors mokomes.

SNIEGA
2009-06-19 00:55:26



Sniegai,
teikiu tau Urantijos Knygos citatą, gal aiškiau pasidarys:
"Jėzus nepropagavo negatyvios praktikos, kada pasiduodama įžeidinėjimams tų, kurie galėtų tyčia stengtis nesąžiningai pasinaudoti tais, kurie blogiui nesipriešina, bet vietoje šito jis propagavo, kad jo pasekėjai turėtų būti išmintingi ir pasirengę greitai ir teigiamai gėriu reaguoti į blogį ta prasme, kad jie galėtų veiksmingai nugalėti blogį gėriu. Neužmirškite, jog tikrasis gėris nuolat yra galingesnis už patį žalingiausią blogį. Mokytojas mokė teigiamos teisumo normos: “Kas tiktai nori būti mano mokinys, tas turi nekreipti dėmesio į savąjį aš ir iki pat galo atlikti savo kasdienes pareigas tam, kad eitų su manimi.” Ir jis pats šitaip gyveno tuo, kad “jis darė gerus darbus.” Ir šitą evangelijos aspektą gerai iliustruoja daug parabolių, kurias jis vėliau pateikė savo pasekėjams. Jis savo pasekėjų niekada neragino kantriai vykdyti savo įsipareigojimus, bet vietoje šito jis ragino juos, kad Dievo karalystėje jie gyventų iki galo energingai ir su entuziazmu atliktų savo žmogiškąsias pareigas ir dieviškąsias privilegijas.
Kada Jėzus savo apaštalus mokė, kad jie, kam nors neteisėtai atėmus iš jų apsiaustą, turėtų atiduoti ir kitą drabužį, tada jis omenyje turėjo ne tiek dar vieną drabužį tiesiogine žodžio prasme, kiek tą mintį, jog reikėtų padaryti ką nors teigiamo tam, jog būtų išgelbėtas blogai pasielgęs žmogus, vietoje senojo patarimo atkeršyti – “akis už akį” ir panašiai. Jėzui pasibjaurėjimą kėlė tiek mintis apie kerštą, tiek ir mintis tapti tiesiog pasyviu neteisingumo stebėtoju ar auka. Šituo atveju jis mokė juos tokių trijų metodų, kaip kovoti su blogiu, ir kaip pasipriešinti blogiui:
1. Už blogį atsilyginti blogiu – teigiamas, bet neteisingas metodas.
2. Kentėti blogį nesiskundžiant ir nesipriešinant – grynai neigiamas metodas.
3. Gėriu atsilyginti už blogį, pareikšti valią tokiu būdu, kad taptum padėties šeimininku, blogį nugalėti gėriu – teigiamas ir teisingas metodas.
Vienas iš apaštalų kartą paklausė: “Mokytojau, ką aš turėčiau daryti, jeigu nepažįstamasis mane priverstų jo nešulį nunešti vieną mylią?” Jėzus atsakė: “Nesisėsk ir neaimanuok, kad palengvėtų, nors šį nepažįstamąjį pašnibždomis ir keiki. Teisumas atsiranda ne iš tokio pasyvaus požiūrio. Jeigu tu negali sugalvoti nieko veiksmingesnio teigiamo, ką galėtum padaryti, tai bent jau gali šį nešulį nunešti ir antrą mylią. Tai tikrai mes iššūkį neteisiam ir nedoram nepažįstamajam.”


Vaidas (VDS)
2009-06-19 07:50:50



Kartais pagalvoju, "na kodėl Dieve duodi tokias sunkias situacijas", tačiau po kurio laiko pastebi, kad kažkur pasikeitei, tapai stipresnė, arba atsirado dar papildomas matymas. Nors labai norėtusi paprasto gyvenimo, tačiau Viešpats pats suteikia mums progas tobulėti, lyg neleistų tinginiausti savo augime.
Su meile

Jolanta
2009-06-18 21:14:29




Kiekvienas patyrimas , kuo giliausiai yra surištas su vidiniu ,,Aš'' augimu . Kiekvienas žmogiškas , bendražmogiškas ar dvasinis patyrimas bus tik tada patyrimas , kai savo veikimu pastuksens arba net suspaus širdį taip , kad net ašaros sužibės tavo akyse . Štai tada ir sužinosime brangieji , kad šis patyrimas yra visų tikriausias , nes per širdies energetinį kanalą , kuris buvo sujaudintas , pasiekė ir mūsų protą ir pasiliko jame , kaip naujas ir reikšmingas mums , patyrimas . Kiekvienas geras patyrimas pirmiausia suvokiamas jausmu , o tik po to sėda į mūsų proto aruodus . Vėliau protas , logiškai išmąsto ir apibendrina patirtą jausmą . Manau , kad visuose mūsų patyrimuose turi vyrauti skaistus jausmas ir nuoširdus logiškas mąstymas - sveikas protas ir tikras jausmas turi dirbti ranka rankoj . Su meile , brangieji urantiečiai .

Petras
2009-06-18 20:13:48



Mielas Jonai,
Ši istorija tik mažytė detalė mūsų gyvenimo realybės mozaikoje, bet šios istorijos pagrindinė dominantė yra Tėvo meilė, kuria yra kiaurai persmelkta visa kurinija.Visa kita, tame tarpe ir pripažinimas, yra pasekmės ir jos pozityvios, jeigu gyvenama pagal Tėvo valią, ir susikuriame sau problemas ir apskritai sukuriame blogį, gyvendami nepaisant Tėvo valios.
Dėl istorijos autentiškumo nei patvirtinsiu, nei paneigsiu. Ne čia esmė. O kodėl negalėsi mylėti iš viso? Pabandyk, gal ir pavyks. Tik prieš tai turi pasistenkti gimti iš dvasios.
Su ta pačia meile,

Tomas /Vilniškis/
2009-06-18 18:53:37



Mielas Algimantai, mane truputį nustebino ši sukurta tema. net vidutinio suvokimo žmogus nutuokia, kad patyrimas reikalingas augimui, tobulėjimui, jei patyrimas neduoda nieko, išskyrus tik patį patyrimą, tai visiškas niekalas, visiškai tusčios pastangos ir tusčiai praleistas laikas.
Su meile

Jolanta
2009-06-18 18:58:09




[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Spausdinti
Grįžti atgal