Forumas: temos peržiūra
Kunigystės problema
Kai sužinau apie jaunus žmonės, kurie stoja į kunigų seminariją tam, kad taptų kunigais nusidreikia visa eilė minčių, kokios klaidingos nuostatos ir sampratos bus diegiamos šiems žmonės, o šios nuostatos vėliau bus išreikštos iš sakyklų minioms. Dvasinės nuostatos ir sampratos yra nepaprastai svarbūs dalykai, kadangi nuo to priklauso žmogaus ir netgi daugelio žmonių dvasinė gerovė.
MEDIS PAKIRSTOM ŠAKNIM
Būsimam kunigui yra diegiamos klaidingos sampratos apie kryžiaus kančią, klaidingas supratimas apie nuodėmių atleidimą. Vien tai, kad Jėzus yra antrasis Švenčiausiosios Trejybės narys, kuris savo nekaltu krauju atpirko žmonijos nuodėmes, yra netiesa. Neegzistuojantis velnias bus įdiegtas į jauno kunigo sąmonę ir pasąmonę. Ritualizmo ir teologijos mokslo masyvas užgožia patį dvasingumą. Tai tas pats, kas mokinti žmogų apie medžio su nudžiuvusiom šakom ir pakirstom šaknim vaisingumą. Kiek šį nudžiūvusį medį belaistytum ir beprižiūrėtum, vaisių jis neduos. Lygiai taip žmogų galima mokinti užvesti automobilį be variklio ir be kuro bako, įteikiant jam raktelius, tačiau tai neduos jokių rezultatų, kadangi nėra esminio dalyko – variklio. Visas teologijos mokslas yra tik dar vienas mokslas, visai nepadedantis žmogui tapti gyvybingesniam, kad jis matytų gyvenimo prasmę, gyventų šviesoje ir gyventų palaimingą gyvenimą.
Kunigas iš esmės turi būti dvasinis mokytojas, paaiškinantis žmogaus dvasinį patyrimą su Kūrėju savyje, ir taip pat jis turi sugebėti apšviesti paprasto žmogaus protą ryškesne šviesa, kaip jam gyventi, kaip jam priimti sprendimus, kuo pasitikėti, kaip augti dvasioje, ir kaip tapti šviesesniu bei geresniu žmogumi. Dvasinis mokytojas turi kalbėti ne bažnyčios vardu, bet savo sielos patyrimo aktualu, tačiau tokį kunigą bažnyčios vyriausybė greitai pašalintų nuo tarnystės, kadangi tai prieštarauja bažnytinėms nuostatoms ir įsakymams, bei visai bažnytinei liturgijai, kuri iš esmės yra išviso nereikalinga. Teologija, kuri nepadeda gyventi žmogui dvasinės bendrystės ryšyje su Kūrėju, yra nereikalinga.
KUNIGYSTĖS SAKRAMENTAS
Vienas iš septynių bažnyčios sakramentų yra kunigystės sakramentas. Visų sakramentų problema ta, kad Jėzus šių sakramentų neįsteigė. Tai žmogaus sugalvoti dalykai, ir net jeigu tai skelbia bažnyčia, tai visai nereiškia, kad tai YRA. Netiesa, kad sakramentais žmogus gauna Dievo malonių. Jėzus nei vienoje Evangelijos vietoje nėra užsiminęs apie jo įsteigiamus sakramentus, taip pat jis niekada nesakė, kad Jis yra arba bus bažnyčios galva. Jėzus buvo atėjęs į Urantijos planetą su savo nuostabia misija apreikšti Tėvą mirtingajam žmogui, ir netgi siekė pašalinti betkokį ritualizmą ir dogmatizmą, vyravusį tuo metu. Pavyzdžiui, yra toks santuokos sakramentas. Išsiskyrusio žmogaus, kuris buvo sutuoktas bažnyčioje, klausiu, ko vertas santuokos sakramentas, jeigu šeima jau iširusi, vaikai dvasiniai našlaičiai su būsimomis ateities problemomis. Tada atsakoma, kad jeigu kunigas pripažins santuokos sakramentą negaliojančiu, tuomet vėl galėsiu susituokti. Žmogus visą kaltę suverčia žvelgdamas ne į save, o kaltę suversdamas sakramentams, kad tik neatsigręžti į save. Sakramentai nieko bendro neturi su dvasine tikrove, Kūrėjo šviesa ir dieviškąja meile. Taip yra ir su kunigyste.
KUNIGAS IR NUODĖMIŲ ATLEIDIMAS
Pagal bažnyčios mokymą kunigas turi galią atleisti kito žmogaus nuodėmes. Tai netiesa. Nuodėmės nėra atleidžiamos ar išperkamos aukomis. Taip vadinama šventų mišių auka yra neteisingas kelias žmogaus šviesėjimo kelyje, kadangi jose nėra dvasinės komunijos, o tik grynas ritualas – fiziniai žmogaus veiksmai. Materiali Ostija nėra dvasinė komunija. Gailėjimasis ir atgailavimas dėl konkrečių nuodėmių ir savęs kaltinimas nepašalina nuodėmės pasekmių, bet labiau žmogų veda į savigailą, o tai jau yra žemo dažnio energetinių virpesių pasireiškimas žmogaus dvasioje ir mąstysenoje, kuris išsiveržia ligomis. Jeigu ištikrųjų nuodėmės būtų atleidžiamos dėl kunigo išsakytų žodžių išpažinties metu, tai žmogus nekartotų vėl ir vėl tų pačių klaidų ir negyventų nuodėmių sukūriuose. Dvasinė pagalba žmogui yra suteikiama tuomet, kai žmogui suteikiamos sąlygos atsiverti jo dvasinei asmenybei, jį netgi išklausant, netgi kartu pasimeldžiant, tuomet žmogaus dvasia yra sustiprinama dieviškąja šviesa iš vidaus. O klūpint ties kunigu prie išpažinčių klausyklos, dvasios atsivėrimas yra praktiškai neįmanomas, kadangi įsiterpia dar ir fizinis nepatogumas ir klūpėjimo skausmas, patiriamas smegenyse. O kad sustiprinti kitą žmogų reikalinga dar turėti savyje tai, kas yra vadinama žmogumi. Jėzus buvo tikrasis žmogus.
KUNIGAS IR ŽEMIŠKOJI ŠEIMA
Katalikų Bažnyčioje į kunigus šventinami tik tie kandidatai, kurie yra laisvai pasiryžę rinktis celibatinį gyvenimą ir viešai įsipareigoja jo laikytis iš meilės Dievo karalystei ir žmonių tarnystei. Bažnyčia draudžia kunigams ir vyskupams kurti žemiškasias šeimas, nepaisant to, kad Šventajame Rašte parašyta priešingai – vyskupas ar diakonas turi būti tik kartą vedęs, protingas, padorus. Sprendimas „paskirti gyvenimą Viešpačiui“ ir nekurti žemiškosios šeimos dar nereiškia, kad priimantis tokį sprendimą yra ir bus dvasingas ir pilnavertis savo dvasinio branduolio pilnatve, ir nereiškia kad jo pasirinkimai teisingi jo dvasinio augimo požiūriu.
Jėzus savo apreiškime „Kalbu Jums Vėl“ teigia, kad kunigai turi kurti šeimas, ir tokiu būdu jie įgautų papildomą tėvystės patyrimą, kuris kartu praplėstų ir dieviškosios meilės patyrimą. Taip pat Jėzus teigia, kad moterys turi būti dvasininkėmis, kaip ir vyrai.
RITUALO VERGOVĖ
Kada šiuo metu žvelgiu į banyčios vidų, į visą sudužusią krikščionybę, tai matau kokia beviltiška situacija yra paprastam žmogui įgauti dvasingumo, tapti geresniam, tapti šviesesniam ir sveikesniam. Dabartinės bažnyčios ritualizmo blokas yra žmogaus dvasinio išsiskleidimo ir pražydėjimo stabdis. Taip pat tai yra dvasinis žmonijos evoliucijos stabdis. Betkoks ritualas yra iš žmogaus, ne iš Kūrėjo, ne iš Šviesos Šaltinio. Ritualizmas yra netikėjimo išraiška. Jėzus nenaudojo jokių smilkalų, nedėvėjo ypatingų drabužių, nesimeldė prie altorių ar paveikslų. Jėzus rašė ant smėlio todėl, kad po jo iškeliavimo neliktų jokios materialios išraiškos, kuri virstų stabu arba taptų beprasmiškai sureikšminta ir suritualinta. O šiuo metu bažnyčiose yra netgi vandeniu ir dūmais šventinamos sakramentalijos – žolelės, vaistai, įvairūs pakabukai, duona. Žmogus netampa dvasingu vien todėl, kad sužino bažnyčios įsakymus, išvardina kiek yra žmogaus sukurtų bažnytinių sakramentų ar pasako datą kokią šventę tuoj reikės paminėti, nuo to jis netampa geresniu žmogumi, ir taip pat jis nepriartėja prie Kūrėjo arčiau savo vidumi.
PASKUTINĖ VAKARIENĖ
Kiekvieną dieną mišių metu kunigas taria Jėzaus žodžius, kurie buvo ištarti paskutinės vakarienės metu, kada Jis surinko savo apaštalus tam, jog turėtų šį paskutinį sambūrį prieš savo nukryžiavimo kančias. Beprasmiška yra atkartoti būtent tuos Jėzaus žodžius, kada jie kartu gėrė vyną ir laužė duoną. Sudabartinti Jėzaus Kristaus kančios ir mirties išviso nereikia, tai neteikia dvasinės naudos niekam. Paskutinė vakarienė yra kaip naujosios dieviškosios tvarkos simbolis, kada pavergtas individas išsilaisvina iš rituališkumo ir savanaudiškumo vergovės ir įtikėjimo dėka pasiekia Tėvystės ir Sūnystės patyrimo aktualus. O šį paskutinės vakarienės simbolį bažnyčia vėl apraizgė ritualais ir griežtų taisyklių grandinėmis. Kontrastinga yra tai, kad atminimo vakarienė buvo sukurta be kokio nors bažnytinio leidimo.
KELIAS
Norėdamas nuvažiuoti iš Vilniaus į Panevėžį, sėdu į automobilį su varikliu, ne tuščiu kuro baku, ir važiuoju ne duobėtais ir pavojingais žvyrkeliais, bet tiesia automagistrale, jungiančia šiuos du miestus. Kiekviename vingiuotame ir klaidingame žvyrkelyje galiu bet kuriuo metu privažiuoti kelio ženklą – stop,važiuoti draudžiama, arba – stop,kelio toliau nėra. Būtent taip liūdnai pasibaigia kai kurių netgi kunigų kelionės, kada jų vidinis vairuotojas nepasuka atgal į tiesų kelią, apie kurį netgi niekada nėra girdėję.
Nežiūrint į tai, ar žmogus yra kunigas, ar ne, kylančiajam mirtingajam yra skirtas vienintelis įtikėjimo kelias. Šį kelią demonstravo Jėzus. Įtikėjimo kelias reikalauja milžiniškų žmogaus dvasios resursų, ne dalinių, bet visos asmenybės pastangų. Tik įtikėjimo dvasinė srovė, pereinanti per žmogaus širdį-sielą, mirtingąjį žmogų iškelia virš ritualizmo sulinkusio medžio, ir įveda jį į tiesaus kelio horizontą. Žmogus turi mokintis melstis, bendrauti su Kūrėju ir pažinti Kūrėjo Asmenį iš vidaus, nebijoti dieviškosios meilės apšvietimo per dvasinį Aš.
Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji religija ir Šventovė suteikia nuostabias sąlygas dvasiniam augimui ir stiprėjimui Kūrėjo šviesoje, tiesoje ir meilėje. Atrasdamas Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU savyje mirtingasis žmogus sau padovanoja nepaprastai nuostabią dovaną dabartyje, o taip pat ir ateities amžinybės perspektyvoje.
2015-02-23 10:46:41
Komentarai
Prieš beveik šešerius metus parašiau knygą KRIKŠČIONYBĖS DUŽENOS. Kaip tik Manto šioje puikiai pateiktoje temoje apie kunigystę tinka labai daug skyrių iš KRIKŠČIONYBĖS DUŽENŲ, tačiau aš čia įdedu Pirmąjį skyrių, kuriame atsiskleidžia, TIEK SENIAI NEBEEGZISTUOJANČIOS BENDROS KRIKŠČIONYBĖS RELIGIJOS, tiek ir visos katalikybės - ir jos kunigijos - KLAIDINGA kryptis, skleidžiama iš Vatikano nurodymais tikintiesiems. IR KUNIGAMS.Beje, dabartinis Vatikanas taip pat paliudija POPIEŽIAUS ATSISTATYDINIMĄ, o taip pat ir DVIEJŲ popiežių buvimą vienu metu, kad ne vieną tai irgi klaidina - kokia galią turi tas, kuris yra emeritus - garbės popiežius? Oficialiai - jokios, tačiau UŽKULISIUOSE - jis savo galią ne tik turi, bet ir ja pasinaudoja, kada prieš tai prižadėjęs, kad pasitrauks į vienatvę ir nesikiš į tikrojo popiežiaus reikalus. Jis ne kartą jau pasirodė per įvairias iškilmes drauge su tikruoju popiežiumi, jis pareiškia savo nuostatas, kurios prieštarauja tikrojo popiežiaus nuostatoms vienalytininkų atžvilgiu.
Taigi, perskaitykite šį skyrių ir pamąstykite daug giliau, kokios pasekmės laukia žmonijos, kada tokie žemo dažnio virpesiai sklinda iš negyvų bažnyčių, cerkvių, mečečių, sinagogų, pagodų, ir bet kokių kitokių ritualinių maldų namų. Tą tik realiai parodo Ukrainos PILIETINIO karo vyksmas, tą rodo narkomafijos buvimas, organizuotas nusikaltėlių buvimas, verslo savanaudiškumas, politikų melagystė KASDIEN, paprastų žmonių išnaudojimas, kurį primetė politikai ir verslininkai apgaule, arba prievarta, mokyklos naikinimas kaip MOKYMOSI IR ŽINIŲ ĮGIJIMO NUOSEKLIOS SISTEMOS, ŠEIMŲ PANIŠKAS IR KATASTROFIŠKAS DEGRADAVIMAS, VAIKŲ IŠNAUDOJIMAS, MEILĖS KAIP SVETIMKŪNIO PAŠALINIMAS IŠ SAVO VIDAUS IR NET DEPORTAVIMAS IŠ SAVO ŠALIES, ATEITIES KARTŲ MĄSTYMO BAIMĖJE IR ŠVIESOS BAIMĖS GIMDYMAS MASINIU LYGIU. Ir visa tai atneš vien tik KARČIŲ IR LABAI SKAUSMINGŲ PASEKMIŲ VISAI ŽMONIJAI.
LIETUVOS TAMSOS ŽMONĖMS - POLITIKAMS, VERSLININKAMS - ŠIOS PASEKMĖS BUS YPAČ SKAUDŽIOS, NES JIE BŪTENT IR ATSTUMIA JIEMS LIETUVOJE PATEIKTĄ, PATEIKIAMĄ, IR PRIEINAMĄ ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU GYVĄ TIKROVĘ - TIESĄ IR ŠVIESĄ - KURI KITUOSE KRAŠTUOSE DAR NĖRA TAIP LENGVAI PRIEINAMA KAIP LIETUVOJE.
Telydi jus ramybė.
Su broliška meile,
Algimantas
----------------------
Krikščionybės susiskaldymas į sektas
“Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį.“ (Pirmasis korintiečiams, 2, 15)
Šitą Pauliaus mintį aš pateikiau dėl to, kad patvirtinčiau, jog tai yra teisinga mintis, ir ją aš teigiu labai dažnai ir kitiems savo sielos broliams ir sesėms. Būtent ir dabar jums rašau kaip DVASINIS (mano pastaba – norėdamas labiau pabrėžti mintį ar žodį, ir tuo labiau į tai atkreipti jūsų dėmesį, vartoju didžiąsias raides, o ne kursyvą dėl to, kad svetainės Forume nėra kursyvo) mirtingasis ir remdamasis savo DVASINIU žvilgsniu į tai, ką jums perteiksiu savo mokyme, kuris išreiškia TIESĄ IR ŠVIESĄ JŪSŲ VISŲ LABUI.
Tačiau ne visiems, KOL KAS, tiesa ir šviesa yra priimtina. Labai daug kam ji nepatinka. Nepaisant šito, tiesa ir šviesa yra mano pusėje. Mano mokymas yra skirtas jums visiems, kurie jo nori.
O rašysiu jums apie krikščionybę ir Naująjį Testamentą.
Šitą mokymą nusprendžiau parašyti dėl to, kad absoliuti dauguma mūsų planetos, URANTIJOS, žmonių net nesusimąsto, kad pačios krikščionybės jau daug laiko kaip vieningos religijos nebėra. Taip, patys žodžiai – krikščionybės religija – dar vartojami labai dažnai. Tačiau pati religija jau dabar yra nebeveikianti religija, kadangi nebuvo Tėvo sumanyta, kad ji atsirastų iš viso. Ji kilo kaip pačių žmonių, visiškai nesuvokusių Jėzaus mokymo, ir net jį paneigusių, susigalvota ir negyva religija. Aišku, tuo metu tie žmonės nemanė, kad jų religija yra negyva ir netrukus visiškai suduš į atskiras aštrias ir jų pačių sieloms labai pavojingas šukes.
O kas yra NE IŠ TĖVO, tas išlikti tiesiog NEGALI, kad ir kokiomis žmogiškomis pastangomis būtų siekiama tą išsaugoti.
Kadangi dauguma dabartinių Lietuvoje gyvenančių, o ir ne tik Lietuvoje, mūsų sielos brolių ir sesių su mano tokiu teiginiu, dėl savojo neišmanymo ir dvasinio aklumo, nesutinka, ir dėl to mane labai dažnai užsipuola, aršiai šmeižia, juodina, patys nesuvokdami, kad šitaip dar daugiau jie grimzta į tamsos ir netiesos liūną, tai aš ir pamėginsiu paaiškinti dabartinę padėtį, kad nors kiek ir jie susimąstytų, ir, galbūt, net praragėtų. Dėl to pasiremsiu kai kurių iš jų laikomu Dievo žodžiu – Naujuoju Testamentu, nors jis ir nėra Dievo žodis. Tačiau jiems, kol kas, dar dvasiškai akliems, jis toks buvo įteigtas.
O kad tikrai Naujasis Testamentas nėra Dievo žodis, ir parodys šis mano jums visiems suteikiamas mokymas. Jo tikslas yra jus APŠVIESTI IR IŠVADUOTI IŠ KLYSTKELIŲ LABIRINTO, į kurį jus, absoliučią daugumą, ir atvedė būtent Naujasis Testamentas. Nebūtinai tiesiogiai, bet per jo padarytą įtaką kartų kartoms, įvarant JOMS milžinišką pasąmoninę baimę, kuri neleidžia pažvelgti daug plačiau tiek į Naująjį Testamentą, tiek į bažnyčią, kuri pati ir PAŽEIDINĖJA ŠITĄ PATĮ NAUJĄJĮ TESTAMENTĄ.
Jeigu krikščionybė DABAR būtų realiai veikianti gyva religija, tai ji krikščionis, pačius šitos TARIAMAI realios religijos išpažintojus, VIENYTŲ Į TIKRĄJĄ BROLYSTĘ, KURI PASIREIKŠTŲ JŲ MEILE, kaip šito ir mokė Jėzus, kaip tą teigia ir Jono pirmasis laiškas:
“Mylimieji, mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo, ir kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė.“ (Jono pirmasis, 4, 7-8)
Ir tikintiesiems krikščionybė būtų tokia suprantama, kad ir jie žinotų, jog visų šitos religijos tikinčiųjų dvasinis ir meilės centras yra kokiame nors mūsų planetos VIENAME KAMPELYJE, viename centre, iš kurio ir sklistų krikščionybės religija įvairiose valstybėse.
Kur yra krikščionybės religijos, jeigu ji realiai egzistuoja, toks DVASINIS IR MEILĖS CENTRAS? Amerikoje, Australijoje, Europoje, Afrikoje? Ir kas gi yra tas centras? Vilnius, Maskva, Londonas, Salt Lake City‘s, Roma, iš viso nesuprantamas dirbtinis darinys Vatikanas – VALSTYBĖ Romos MIESTO VIDUJE, Kenterberis, Niujorkas, ar dar koks nors kitas miestas? AR IŠ VISO JUOSE YRA MEILĖS JĖGA?
Kas tvirtina, kad krikščionybė dar yra GYVA RELIGIJA, tegu man atsako į šį klausimą – kur jų tariamos religijos PAGRINDINIS MEILĖS CENTRAS, kuris padeda GYVAI, BE JOKIŲ RITUALŲ, ŠVIESINTI VISĄ ŽMONIJĄ SU MEILE IR IŠ MEILĖS?
Kiekvienas, ko gero, atsakys savaip. TIK JIS NEKALBĖS APIE MEILĘ PLATINANTĮ, KAIP UŽKREČIAMĄ LIGĄ, TOKĮ CENTRĄ, NES TOKIO MEILĖS CENTRO JIS IR PATS NEJAUČIA NIEKUR. Todėl jis galės kalbėti tik apie VALDYMO centrą. O tai jau visiškai kitas dalykas. Tačiau net ir valdymo centro – vieningo centro visiems, kurie išpažįsta Naujojo Testamento teiginius, jeigu juos iš viso buvo perskaitę ir susimąstę ties jais – šiandien nėra iš viso. Todėl net ir šiuo atveju kiekvienas atsakys taip, kaip atrodys tik jam. Didžiosios Britanijos anglikonui centras bus ne Londonas, bet Kenterberis, nes ten yra anglikonų arkivyskupo, didžiausio jų religinio VADO, būstinė, nors anglikonų GALVA yra net ne jis, o Didžiosios Britanijos... karalienė, nes Didžiosios Britanijos anglikonų religija yra VALSTYBINĖ, o Kenterberio arkivyskupas yra IR POLITIKAS, ir net parlamento aukštesniųjų rūmų – Lordų rūmų – narys. Taigi lyg ir krikščionybės vienos dalies sukurta painiava, kuri niekaip nebus suprantama kitiems save laikantiems krikščionimis, susipina su pasaulietine valstybe, ir oficialiai karalienė yra tikrasis anglikonų bažnyčios vadas.
Katalikui centras bus Romos mieste esantis Vatikano kvartalas, kurį nei iš šio nei iš to žmonės sugalvojo pavadinti net VALSTYBE. Ir tokį vaikišką žaidimą žaidžia net ir DABARTINIS VISAS PASAULIS – Romos miesto kvartalą tebevadina Vatikano VALSTYBE, kurioje yra tik vienas tūkstantis gyventojų, įskaitant ir popiežiaus gvardiečius, kurie visi yra vien tik šveicarai. O kam POPIEŽIUI iš viso reikalingi materialūs kareivėliai? O gi nesubrendusių arba net jau ir suvaikėjusių suaugusiųjų išoriniam, materialiam, ir ritualiniam žaidimui, kuris tiesiai šviesiai mulkina VISO pasaulio žmones. O žmonės – NEIŠMANĖLIAI – ir kinkuoja galvomis, ką popiežius bepasakytų kvailo ar protingo, nes TAIP pasakė būtent POPIEŽIUS. Dar daugiau, jie popiežių pripažįsta ne tik savo religiniu vadu, ir ne bet kokiu, O NEKLYSTANČIU VADU, ir net VALSTYBĖS GALVA – VATIKANO GALVA.
Popiežiaus “neklystamumas,“ yra vien tik mitas, kuriuo žongliruoja tik katalikų bažnyčia, teigianti, kad popiežius esant tam tikroms sąlygoms, yra apsaugotas nuo klaidų. Ši dogma buvo sugalvota Vatikano pirmojo susirinkimo 1870 metais.
Popiežiaus neklystamumo pasireiškimo atvejai yra gana reti. Dauguma katalikų teologų sutaria, kad popiežiaus neklystamumas pasireiškė 1854 metais, kai popiežius Pijus IX paskelbė dogma Marijos nekaltąjį prasidėjimą, ir 1950 metais, kai kitas Pijus – Pijus XII – paskelbė dogmą apie Marijos paėmimą į dangų. Taip pat sutariama, kad popiežiaus neklystamumas pasireiškia kanonizuojant šventuosius. Visi tokie “neklystamumai” neverti nė cento ir neturi jokio tikrovės pagrindo. Tai tiesiog neišmanėlių ir tamsių žmonių manipuliavimai ir saviapgaulė, kuri panaudojama VALDYTI KITUS IR JAIS NAUDOTIS SAVO INTERESŲ TENKIMINUI. Tai VATIKANO MULIKINIMO POLITIKA, KURIE NETURI NIEKO BENDRO NEI SU JĖZUMI, NEI SU TĖVU. Tokie TAMSOS ŠVENTIKAI, nesvarbu kokiais vardais besivadintų, net nesuvokia, kad neklystantis yra tik DIEVAS. O popiežius yra EILINIS žmogus, kurį pasirenka savo vadu kardinolai. Ir tai tą jie daro tik dabar, o dar net ne taip seniai, viduramžiais popiežiumi yra buvę ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai – didikai, karvedžiai, filosofai, ir net jūrų piratas.
O ir Vatikano valstybė susiformavo tik 1929 metais
Tai kas gi yra tas popiežius – valstybės POLITINĖ galva ar tikinčiųjų RELIGINIS vadovas? Kieno valdžia jis valdo Vatikaną? Ar Jėzus savo mokyme paliko nurodymą kurti Vatikaną? Ne. Tai iš kur dabar popiežius atsirado tokios prieš Jėzaus mokymą nukreiptos pseudovalstybės galva? Argi nemokė Jėzus, kad tai, kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo, atiduokite Dievui. Kaip gi šitą Jėzaus teiginį turi suvokti visi tikintieji? O gi tik taip – kas priklauso pasaulietinei valdžiai, atiduokite jai, o kas priklauso Dievo valdžiai, atiduokite Jam. Dar daugiau, Jėzus mokė, jeigu pasaulietinė valdžia iš žmonių reikalautų SAU didesnio dėmesio negu Dievui, tada jų tokių nurodymų nevykdykite. Dabar gi išeina, kad Vatikanas, kaip atskiros valstybės politinis darinys, yra ne kas kita, kaip DUOKLĖ “cezariui.“ O juk Jėzus mokė, jog dvasinio garbinimo negalima dalintis su atsidavimu materialiems dalykams; nė vienas žmogus negali tarnauti dviems šeimininkams. Juk yra toks posakis, jog lengviau kupranugariui pralįsti per adatos skylutę negu turtuoliui patekti į karalystę. Jėzus sakė: “ O aš pareiškiu, jog šitam kupranugariui pralįsti per adatos skylutę lygiai taip lengva, kaip ir šitiems savimi patenkintiems turčiams patekti į dangaus karalystę." Ką tai sako? O gi būtent tai, kad kupranugaris niekada nepralis per adatos skylutę, kaip ir turtuolis vien tik sau kraudamas turtus niekada nepateks į dangaus karalystę, nes jį valdo godumas ir savanaudiškumas, dėl ko jis ir neatsivers savo siela Tėvui.
Jėzus niekada nieko nė vienu žodžiu nemokė kurti VATIKANO VALSTYBĖS IR KRAUTI JOS MATERIALIUS TURTUS, STEIGTI VATIKANO AMBASADAS-NUNCIATŪRAS, ir užsiiminėti politine veikla, kokia šiandien, ir jau ne vieną šimtmetį, vis labiau ir labiau užsiiminėja katalikų popiežiai.
Ir jeigu krikščionybė būtų realiai veikusi kaip GYVOJI ĮTIKĖJIMO religija, tai Vatikanas ir nebūtų atsiradęs niekada. Nebūtų buvusio ir ne tik Vatikano valstybės, bet ir nė vieno popiežiaus, kurie jau VALDO katalikus daug šimtmečių, kai Vatikano valstybės nebuvo iš viso.
POPIEŽIUS VALDO, PAŽEIDINĖDAMAS NET IR NAUJĄJĮ TESTAMENTĄ, NES JAME NĖRA JOKIOS IR UŽUOMINOS APIE KOKĮ NORS POPIEŽIAUS “SOSTĄ“ AR PILNĄ MATERIALIŲ TURTŲ VATIKANO VALSTYBĘ. Naujasis Testamentas iš viso nekalba apie kokius nors TIKINČIUOSIUS KATALIKUS.
Šiandien popiežius išdrįsta save iškelti net aukščiau Dievo, save tituluodamas ne tik Jėzaus VIETININKU žemėje, bet ir ŠVENTUOJU Tėvu. Dievą jam užtenka vadinti TĖVU, tuo tarpu sau reikia dar ir garbingesnio apibūdinimo: ŠVENTASIS TĖVAS ir Šventasis sostas.
Koks paradoksas, Jėzaus vietininką žemėje, popiežių, paskiria ne Jėzus, bet renka žemiškieji kardinolai, kurie patys NĖRA Jėzaus vietininkai žemėje.
Tam, kad suvoktumėte KATALIKŲ KARDINOLŲ INTRIGAS PER POPIEŽIAUS RINKIMUS – KONKLAVAS – perskaitykite vokietės Cristos Kramer von Reisswitz knygą – POPIEŽIŲ KŪRĖJAI, kardinolai ir konklava – lietuvių kalba. Ji leis jums pradėti suvokti, kiek buvo ir yra užteršta Vatikano mašina, kurios pagrindinis tikslas – VALDYTI ŽMOGAUS PROTUS, PRIMETANT SAVO RITUALUS IR DOGMAS, KURIŲ LAIKYTIS KATALIKAMS PRIVALU, NESVARBU JIEMS TAI PATINKA AR NEPATINKA, PRIEŠTARAUJA TAI DIEVO VALIAI AR NEPRIEŠTARAUJA, MORALU TAI AR AMORALU, BET JEIGU PASAKYTA POPIEŽIAUS, TAI VISIEMS KATALIKAMS PRIVALOMA BE JOKIŲ IŠLYGŲ.
Ir niekas NESUSIMĄSTO, kad kardinolai, patys neturėdami jokių įgaliojimų iš Jėzaus, renka būtent Jėzaus “vietininką“ pasaulyje, o tada tas “vietininkas“ tiek pats save vadina, tiek ir kitiems – net ir valstybių prezidentams ar karaliams – leidžia save vadinti ŠVENTUOJU TĖVU, net ŠVENTENYBE, nors šitas žmogus yra lygiai toks pat, ne ŠVENTESNIS, kaip ir benamis visų skriaudžiamas ir renkantis maisto atliekas iš šiukšlių konteinerio. LYGIAI TOKS PAT, NES TĖVUI NĖRA NĖ VIENO IŠSKIRTINIO.
Tačiau net ir katalikų laikomas Dievo žodžiu Naujasis Testamentas neleidžia vadinti tėvu nieko kito, tik tikrąjį TĖVĄ:
“Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje.“ (Mato, 23, 9)
Tai KODĖL popiežius, kardinolai, vyskupai, kunigai pažeidžia jų pačių pagrindinį dokumentą – NAUJĄJĮ TESTAMENTĄ – KAI PATYS KITUS MOKO LAIKYTIS NAUJOJO TESTAMENTO MOKYMŲ, NES JIE YRA DIEVO ŽODIS? Ar jiems patiems jis NEGALIOJA? Taip, jis NEGALIOJA, kai jie šito NENORI, kai jiems tai NENAUDINGA, JUK RETAS YRA SKAITĘS VISĄ Naująjį Testamentą, kas ten ką pastebės, jeigu jie tvarkysis SAVAIP. Juk toks trumpas sakinėlis, tikrai niekas neprisimins jo. Tačiau jis apverčia VISĄ DABARTINĖS BAŽNYČIOS VALDANČIOSIOS HIERARCHIJOS TARPUSAVIO BENDRAVIMĄ IR JOS BENDRAVIMĄ SU EILINIAIS TIKINČIAISIAIS AUKŠTYN KOJOMIS. Jie moko kitus to, ko patys nesilaiko. Dar liūdniau yra tai, kad jie patys ir negyvena tuo, ko moko kitus. O liūdniausia yra tai, kad jie patys laisvai aiškindami ir klaidindami kitus, vis tik remiasi šituo Raštu, kuris iš esmės yra pats KLAIDINGAS IR NEGYVAS. Tai ar gali tokia bažnyčia išsilaikyti? Jokiu būdu. Ji yra pasmerkta.
Pateiksiu iš mano minėtos knygos keletą faktų, kad nors truputį galėtumėte suvokti, kas gi yra popiežius.
Vatikano valstybė nėra sena. Nors popiežiaus valdžia dabar ir atrodo įtakinga, bet buvo laikas, kai prieš ją žmonės maištaudavo. Popiežiai gyveno ne tik Romoje, bet ir vidurio Italijos mieste Perudžijoje, Viterbo miestelyje, kuris yra 90 kilometrų nuo Romos į šiaurę, Prancūzijos Avinjono mieste, iš kurio popiežius Grigalius XI savo rezidenciją į Vatikaną perkėlė 1378 metais, nors tuo metu tai nebuvo Vatikanas-valstybė, o tik popiežiaus rezidencija. Popiežiais buvo renkami ne tik kunigai, bet ir pasauliečiai – kunigaikščiai, diplomatai, karvedžiai, poetai, filosofai, mecenatai. Buvo metas, kada vienu metu būdavo tiek popiežius, tiek antipopiežius, nes vieną rinkdavo viena gruputė, o kitą – kita. Tarp jų vyko kova dėl įtakos ir valdžios. Todėl kai kurie popiežiai vadinami “neteisėtais,“ nors jų valdymas trukdavo ne vienerius metus, tokių, kaip: Benediktas XIII (1394-1423), Aleksandras V (1409-1410, Jonas XXIII (1410-1415). Buvo net tokių dviejų popiežių – “teisėto“ir “neteisėto“ susitikimas, kurio metu atsistatydinti nesutiko nė vienas iš jų: nei italų remiamas Vatikane gyvenantis Grigalius XII, nei prancūzų palaikomas Avinjone gyvenantis Benediktas XIII. Kai kuriuos popiežius buvo mėginama atstatydinti, buvo popiežių, kurie patys atsistatydino. Buvo laikas, kai popiežių drabužius puošė deimantai, buvo net dėvimi tokie apsiaustai, su šermuonėlių kailių apvadais, cappa magna, kurių ilgis siekdavo aštuonis metrus, ir visą šitą “taką“ nešdavo kardinolai. Dar visai neseniai nešiodavo ir pačius popiežius, sėdinčius savo “ŠVENTAJAME“ SOSTE ant neštuvų. Tik Jonas Paulius II tokį popiežiaus nešiojimą uždraudė. Štai tokie buvo ir yra Jėzaus “vietininkai.“
Popiežiaus atsiradimas, ir jo egzistavimas iki šiol, jau savaime parodo, kad Vatikano šulai net nesuvokia ne tik Jėzaus mokymo, bet ir iš viso negyvena GYVOJO Tėvo gyvąja valia. O tai reiškia ne ką nors kitą, kaip apgaudinėjimą lengvatikių tikinčiųjų. Ir tokios apgavystės nusėda, dar esant vaikui, į jo pasąmonę, ir pereina, per kartų kartas, vis gilyn ir platyn į pasąmonę, jog žmonės iš viso nustoja nors kiek giliau susimąstyti – iš kur gi visa tai atsirado mūsų aplinkoje, kai net žmonių sukurtas Naujasis Testamentas, nors ir vadinamas Dievo žodžiu, jokių nurodymų kurti popiežiaus “šventąjį“ sostą ir net valstybę – Vatikaną – nedavė?
Tai savanaudžių žmonių savanaudiškų veiksmų pasekmės, kurios ir dabartines žmonių kartas veda į vis didesnį pasąmonės užterštumą, o taip pat ir į fizines ligas. Taip taip, į fizines ligas, nes Vatikano propaguojamas negyvas išorinis ritualizmas ir dogmatizmas trukdo žmogaus sielai atsiverti gyvam Tėvui, kuris yra kiekviename iš mūsų, o tuo pačiu silpnina gyvą bendravimą su Tėvu, kuris vienintelis palaiko fizinį kūną sveiką tik GYVO IR NUOŠIRDAUS BENDRAVIMO SU JUO DĖKA – BE JOKIŲ RITUALŲ IR DOGMŲ, TIK NUOŠIRDŽIU ATSIVĖRIMU TĖVUI SAVAIS ŽODŽIAIS. Tai ir yra tikroji dvasinė KOMUNIJA-MALDA TĖVUI, KOKIOS VATIKANO ŠULAI NEMOKĖ NIEKADA. IR NEMOKO DABAR. JIE PATYS ŠITO NEMOKA.
Tai jeigu būtų buvusi gyva krikščionybė, tada nebūtų buvusio jokio popiežiaus, NĖ VIENO; tada nebūtų ir jokio Vatikano, nes nei popiežiaus, nei Vatikano valdžios, savo atžvilgiu, nepripažįsta nei liuteronai, nei evangelikai, nei baptistai, nei mormonai, nei stačiatikiai, nei daugybė kitų dabar veikiančių sektų, kurios turi SAVO VALDŽIĄ, ir kaip jos tvirtina, taip pat atstovaujančios Jėzui, ir kurios ir atsirado iš kažkada buvusios krikščionybės VIENINGOS religijos.
Kadangi visos šitos SEKTOS, o dabar veikia būtent tik jos, bet ne krikščionybės kokia nors viena ir jas apjungianti religija, pripažįsta, dėl savo neišmanymo, kad Biblija yra Dievo žodis, tai tada jos turėtų ir vienodai JAM PAKLUSTI, kaip šito ir moko pati BIBLIJA. Tačiau dabar kiekviena iš šitų SEKTŲ turi savo religines šventes, savo religinius ritualus, net ir savo vadinamuosius šventuosius, ir jiems meldžiasi. Ir tik katalikų sekta turi net savo pseudovalstybę – Vatikaną.
Jeigu būtų dabar gyva krikščionių religija, tada šitie tikintieji melstųsi vienodai ir galėtų dalyvauti vieni kitų pamaldose. Tačiau jų ritualai, kurie visi yra negyvi, tiek skiriasi vienų nuo kitų, kad jie nelabai supranta, kas vyksta kitų sektų pamaldose, ir net NENORI SUPRASTI, dėl to ir nesilanko jose. O jeigu jie patys, asmeniškai kiekvienas, ir jų religiniai vadovai, išpažintų vieningą krikščionybės religiją, o ne sektantišką ir ritualinę savo tikėjimo pakraipą, tai jie JAUSTŲSI VISI SIELOS BROLIAI IR SESĖS, ir MYLĖTŲ vieni kitus, VIENYTŲSI VIENI SU KITAIS, o ne atsiskirtų sienomis vieni nuo kitų.
Dabar Šiaurės Airijoje Belfasto mieste yra pastatyta per visą miestą realiai dalijanti jį į dvi dalis daugiau kaip trijų metrų aukščio siena, kuri “saugo“ katalikus ir protestantus nuo jų krikščioniškos “meilės“ pasireiškimo dar visai neseniai tiesiogine prasme žudant vieni kitus, o dabar mėtant akmenis į priešingą sienos pusę, nes vienoje sienos pusėje gyvena katalikai, o kitoje - protestantai. Viename mieste, padalintame MATERIALIA SIENA. Ir tas vyksta ŠIANDIEN.
Jeigu krikščionybė būtų gyva kaip religija, tai sektų nebūtų iš viso, ir nebūtų jų vadų, kurie ir TRUKDO bendrauti eiliniams tikintiesiems.
Rusijos stačiatikiai dar ir tarpusavyje iki šiol yra susiskaldę, nes jie negali vieni kitų pripažinti savo širdyje, kad tie, kurie po 1917 metų bolševikų maišto, paėmę į savo rankas valdžią, išvijo iš savo šalies net ir ritualinį negyvą tikėjimą. Ir užsienyje atsidūrusi Rusijos stačiatikių valdžia pripažino tik Konstantinopolio, bet ne Maskvos ir visos Rusijos patriarcho valdžią. Tie patys krikščionybės nebeegzistuojančios vieningos religijos stačiatikių sektos nariai net tarpusavyje suskilo dar į dvi sektas – pavaldžias Maskvai ir Konstantinopoliui. Ir taip tęsėsi iki praėjusių metų vasaros, kada vis tik Maskva pajungė SAVO valdžiai užsienio stačiatikius. Tačiau net ir čia nepasidavė Ukrainos stačiatikiai, ir jie nesutiko tapti pavaldūs Maskvai.
Jungtinių Amerikos Valstijų, Australijos, Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Vokietijos, ir kitų valstybių stačiatikiai sutiko būti paklusnūs tik Maskvai, o Ukrainos pravoslavai pasakė labai ryžtingai NE, “mes turime savo, Kijevo, patriarchą.“
O juk Rusijoje, kaip ir Lietuvoje, dar tebėra ir tokia stačiatikių sekta, kaip sentikiai.
Ar gali realiai egzistuoti krikščionybė, kada jos kaip suvienytos religijos nebėra jau seniai? Aišku, kad ne, nes kiekviena iš tokių daugybės sektų net ir nemano vienytis su kitomis sektomis, nes yra perdaug skirtingas jų išorinių ritualų atlikimas, perdaug tolimi jų požiūriai į religinį gyvenimą, ir net į pačių dvasininkų šeimyninį gyvenimą.
Todėl net ir krikščionybės sektos nebesusivienys niekada, nes nė viena nesutiks įsilieti į kitą sektą, kad išnyktų pati.
Algimantas
2015-02-24 12:38:36
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]