Forumas: temos peržiūra

Mano mintys apie dvasinį švietimą Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvuoju meilės pagrindu

Vakar įsijungusi Žinių radiją išgirdau vieno pašnekovo mintis apie parengtą projektą „Pakelės namai“, skirtą nuteistiesiems, išeinantiems iš įkalinimo įstaigų, kad lengviau prisitaikytų visuomenėje, prieš išeidami į laisvę. Šis projektas pirmą kartą bus įgyvendinamas Lietuvoje, remiantis Norvegijos pavyzdžiu, kuriame noriai dalyvauja buvę nuteistieji. Ir ką gi jis numato? Išėjusiesiems iš kalėjimo planuojama sudaryti panašias gyvenimo sąlygas kaip ir gyvenantiems laisvėje žmonėms, tai yra, suteikiamas apgyvendinimas, kur reikės rūpintis kasdiene buitimi, švara ir tvarka savo pačių rankomis, parūpinamas socialinis darbuotojas, kad padėtų įvairiems iškilusiems gyvenimiškiems klausimams išspręsti, ir per dvi ar tris dienas įdarbinama. Yra darbdavių, kurie suinteresuoti įdarbinti tokius žmones, nes šioje įstaigoje nustatyta griežta tvarka turėtų užtikrinti jų drausmę darbe, bei paties darbuotojo suinteresuotumas gerai dirbti, nedaryti prasižengimų, kad vėl nepakliūti į nelaisvę už grotų. Pasak pašnekovo, toks projektas reikalingas, kad buvęs kalinys galėtų lengviau įprasti prie visiems žmonėms įprasto gyvenimo laisvėje ritmo, dirbant darbe ir gaunant atlyginimą, pačiam atliekant namų ruošos darbus, gaminantis maistą, užsimokant už komunalines paslaugas, bendraujant su kitais žmonėmis laisvesnėje aplinkoje nei kalėjime, tačiau įvedant griežtą priežiūrą ir drausmę, kad šis nenuklystų ir vėl nepadarytų nusikaltimo. O po tam tikro laiko, kai adaptuojasi ir įsitvirtina dirbamame darbe, išleidžiamas į visišką laisvę. Tam, kad pakliūti į šią būsimąją įstaigą, ketinama priimti vos kelis procentus išrinktųjų, kalėjusių nelabai ilgą laiko tarpą dėl geresnio būsimo adaptavimosi aplinkoje, atmetant už žiaurius nusikaltimus įkalintuosius. Tačiau kaip gi su kitais likusiais? Pasirodo, nėra reikalo padėti visiems, o tik kai kuriems mažiau prasikaltusiems, kitus paliekant patiems pasirūpinti savimi. O juk pagalba turėtų būti suteikiama visiems vienodai, be jokių sugrupavimų, o šitokie veiksmai liudija tiktai didžiulį meilės trūkumą, o vien tik baimę, tuomet nėra ir išmintingų bei gailestingumą parodančių veiksmų.
Taigi pamąsčiau, kad atsiranda žmonių, kurie deda pastangas sukurti kiek įmanoma palankesnes sąlygas iš nelaisvės išeinantiesiems, kurie buvo nuteisti laisvės atėmimo bausme remiantis Lietuvos Respublikos teisiniais įstatymais, esant dabartinei teisingumo kokybei, tačiau ar šito pakanka? Ar pakanka tokių projektų, kad buvęs izoliuotas nuo visos aplinkos nuteistasis galėtų pritapti kitokioje aplinkoje, jį smerkiančioje visuomenėje, ir imti gyventi dorą, teisingą, tvarkingą, sąžiningą gyvenimą? Juk kalėjimas yra tiršta žemo dažnio energetinių virpesių terpė, kaip tamsi pelkė, kurioje nėra jokios meilės, vien smurtas, patyčios, nenuoširdumas, neteisingumas, prievarta, tiek tarp kalinių ir jų prižiūrėtojų, tai kaip gali kalinys išėjęs į laisvę būti geresnis ir vėl nenusikalsti? Negali, nes prievarta sukelia dar didesnę prievartą. Tos tamsios terpės žemi energetiniai virpesiai dar labiau suteršia jo ir taip užterštą pasąmonę ir sąmonę, kad agresija, pyktis, nerimas, baimė tampa natūralia emocine būsena. Ir tai ne meilės dvasinė būsena, kokią patiria urantai. Tai ar užtenka buvusio nuteistojo integracijai visuomenėje vien materialaus pagrindo, numatomo šitame projekte? Mano manymu, VISIŠKAI NEUŽTENKA. Juk nei jokia įkalinimo įstaiga, nei šis parengtas projektas nenumato žmogaus dvasinio švietimo ir lavinimo, kuris yra būtinas, o jei ir numatytų, kokias moralės normas, vertybes ar švietimo nuostatas turėtų įdiegti, kad nuteistasis imtų ir pradėtų jomis vadovautis? Ar užtenka pasakyti, įteigti – būk doras, būk teisingas, būk sąžiningas ir nuoširdus, būk mylintis, būk išmintingas – kad žmogus kaip užprogramuotas robotas šitaip ir elgtųsi? NEUŽTENKA, nes dabartinė moralė, vertybės, švietimas ar bet kokia teigiama nuostata yra iškreipta ir negyvybinga, nes neatremta į dvasinį pagrindą – Rojaus Trejybę-AŠ ESU. Šiuolaikinė švietimo sistema iki šiol nepajėgė įtvirtinti tokių tvirtų moralės ir doros nuostatų, kad kiekvienas jaunas žmogus nuo pat mažens gyventų teisingą ir dorą, išminties ir gyvos meilės kupiną gyvenimą. Jeigu pajėgtų, tuomet nebūtų tokio nusikalstamumo, apgaulės ir korupcijos, neteisingumo, alkoholizmo, narkomanijos, prievartos, ligų, bedarbystės, savanaudiškumo, karo pramonės, nesąžiningo verslo, prekybos žmonėmis, vaikų namų. Žmonės žinotų išmintingo ir meilės kupino gyvenimo receptą, juo visi vadovautųsi ir būtų laimingi, bet deja, taip nėra. Nes esama švietimo sistema su savo švietėjiškomis nuostatomis nepadeda tapti žmogui doresniam ir teisingesniam, o atvirkščiai, tik skatina savanaudiškumo, godumo ir nusikalstamumo suvešėjimą ateityje, įdiegdama jau mokyklose įvairias verslumo pamokas, karinio parengimo pratybas, rengia įvairias paskaitas, kurios orientuoja jaunąją kartą vien materialios gerovės siekimo linkme, vien intelekto be meilės ir išminties vystymo kryptimi, o tai yra – savęs naikinimo, visuomenės, valstybės, net visos planetos naikinimo kryptimi. O tokios ydingos ir žalingos gyvensenos įtaka juk pasklinda po visą kūriniją, kaip ratilai vandenyje, įmetus akmenį.

Aš manau, jog dabartinė švietimo sistema negali apsieiti be tikrojo dvasinio švietimo, kuris turi būti atremtas vien į gyvąjį Rojaus Trejybės-AŠ ESU meilės pagrindą. Taigi ji turėtų keistis iš pagrindų, kad pirmiausia būtų paklotas gyvasis DVASINIS PAGRINDAS kaip stabiliausias pamatas, ant kokio remiasi visa kūrinija. Tik tuomet tokį tikrąjį žmogaus orumą atstatantį, jo dvasią pakylėjantį dvasinį švietimą galima įdiegti ne tik šeimose, darželiuose, mokyklose, įvairiose darbo įstaigose ir institucijose, bažnyčiose, kad nuo pat mažens jaunas žmogus būtų mokomas atrasti savo Tikruosius Tėvus – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, kad realiai dvasine būsena patirtų MEILĘ kaip visa ko pagrindą, ir tuomet nebeliks ir įkalinimo įstaigų, jų tiesiog neprireiks, nes žmogus jaus meilę savyje, nuoširdumą ir teisingumą, išmintį, per nuolatinį gyvo įtikėjimo gilinimą. Argi jaučiant meilės ir ramybės būseną įmanoma padaryti nusikaltimą, kai norisi dar labiau priartėti dvasioje prie Rojaus Trejybės-AŠ ESU, dar labiau patirti Jos meilės dvasinį apkabinimą, ir visus savo dvasios brolius ir seses šitaip apkabinti, pasidalinti šiuo meilės patyrimu su jais, veikti vien gerovės kitų labui, ir vien tik meilės ir nuoširdumo motyvu. Štai tik tuomet išnyks visos dabar neteisėtai klestinčios ir nuodingos verslo sritys kaip alkoholio, narkotikų pramonė, karo pramonė, kurios neša juodą indėlį į valstybės biudžetą – taip išeina, kad pati valstybė remiasi ant griūvančių pamatų, nes išlaikoma prievartos, smurto, godumo, savanaudiškumo, išlieto kraujo, kančios persmelktais purvinais pinigais. O šitaip neturėtų būti. Tik tokia valstybė taps MEILĖS ŠALIMI, kuri remsis vien ant gyvo Rojaus Trejybės-AŠ ESU dvasinio pagrindo, nes jis vienintelis yra tvirtas ir realiai patikimas. Tokia dvasinė šalis turi turėti skaidrų piniginį iždą, nukreiptą visų gerovei, taip pat teisingą ir išmintingą ekonomiką, politiką, švietimo sistemą. Tokia šalis bus saugi, nes turės Rojaus Trejybės-AŠ ESU Apvaizdos apsaugą, ir visi jos gyventojai jausis saugūs ir laimingi, jausdami tokią gerovę savo viduje, išspinduliuodami aukšto dažnio meilės energetinius virpesius į aplinką. O tokioje meilės kupinoje aplinkoje tikrai vyraus tvarka, švara, grožis ir harmonija.

Kada bet kuri veiklos kryptis bus kurianti gerovę, ne griaunanti, atsižvelgiant į visumą, numatanti daugelį išmintingų žingsnių į priekį, kada kiekvienas vadovas savo darbe garbins Rojaus Trejybę-AŠ ESU kartu su savo darbuotojais, kada įvairiuose seminaruose ir mokymuose taps priimtinas šitoks gyvas garbinimas, toliau išdėstant temą ir nagrinėjant įvairius svarbius klausimus remiantis Urantijos Knygoje ar Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokymuose pateikiama kūrinijos tikrovės samprata, išplečiant su kosmine įžvalga, taip pat savo realiu dvasiniu patyrimu, pajaučiant Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimą iš vidaus, tuomet priimami bet kokie sprendimai bus išmintingi ir gailestingi, nukreipti kiekvieno asmens gerovės labui, tuomet pasireikš tikroji kūryba kaip bendrakūrybinis procesas su pačiu Kūrėju – Kūrybos Šaltiniu.

Tik pagalvokime, jeigu darželiuose, mokyklose, kolegijose, universitetuose vyktų paskaitos, kurias vestų dvasiniai mokytojai, kur įvairaus amžiaus vaikai, jaunuoliai garbintų Rojaus Trejybę-AŠ ESU, studijuotų Jėzaus Kristaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL, Urantijos Knygą, AKIMIRKOS AMŽINYBĘ, ir kitus Rojaus Trejybės-AŠ ESU mokymus, aptardami skaitomus skyrius ir susiedami su savąja aplinka, išsakydami savo mintis jiems suprantamais teiginiais, aprašydami juos ir net nupiešdami piešiniais, kaip labai prasiplėstų jų suvokimas ne tik apie juos pačius kaip dvasines asmenybes, bet ir apie jų gyvenamąją planetą Urantiją, ir dar plačiau – besiplečiantis dvasinis žvilgsnis aprėptų vis platesnę kūrinijos tikrovės panoramą. O vyresniųjų vaikų nupiešti piešiniai, parašyti kūrybiniai darbai, sukurtos eilės ar kitokie meniniai darbai, atskleidžiantys Meilės Šaltinį ir Jo kūrinijos tikrovę, mokintų mažesniuosius vaikus, kilnintų ir sudvasintų jų protus, ugdytų broliškos meilės bendradarbiavimo sampratą, skatintų taip pat įnešti meilės ir šviesos indėlį savuoju patyrimu, pasireiškiant išminties ir teisingumo kupinais darbais visų labui. Toks dvasinis švietimas padėtų suprasti ne tik žmogaus kaip unikalios dvasinės asmenybės gyvenimo prasmę šioje planetoje Urantijoje, bet ir bendrakūrybinio proceso su Rojaus Trejybe-AŠ ESU realumą ir svarbą, atskleidžiant tikrąjį save, šios planetos ir net visos kūrinijos labui. Nes dvasinis indėlis visada apima visumą, o ne vien konkretų segmentą.
Tik dvasinis švietimas, atremtas į Rojaus Trejybę-AŠ ESU, gali išugdyti mylinčius, išmintingus, dorus ir sąžiningus būsimus verslininkus, politikus, ekonomistus, vadovus, mokytojus, teisėjus, tiesiog realius Rojaus Trejybės-AŠ ESU sūnus ir dukras.

Kai paklausau per radiją apie jaunimo ir šeimos tarpusavio santykių nagrinėjamas dabartines problemas, girdžiu, kaip pašnekovai prieina aklavietę, tačiau jie jos nemato, o aš jau matau. Galvoja, kad reikia įtraukti į esamo švietimo programas ir tėvus, ne tik vaikus, kad pakloti moralės ir dorovės pamatai padėtų sukurti darnius tarpusavio santykius, kad išnyktų patyčios mokyklose tarp vaikų, paauglių, kurių beje apstu ir tarp suaugusiųjų įvairiose įstaigose, kad išnyktų smurtas šeimose, savižudybės, stresas, blogas elgesys. Žmonės jau mato blogėjančią situaciją ir supranta, kad tarpusavio santykių problema tik aštrėja, konfliktai ir nesusikalbėjimas tik didėja, viena karta nebesupranta kitos, tačiau nežino ką daryti, nes eidami neteisinga kryptimi priėjo aklavietę. O juk pats didžiausias trūkumas yra tas, kad švietimo sistema kaip ir bet kuri kita veiklos sritis atstumia Kūrėją – Rojaus Trejybę-AŠ ESU, nesuvokdama, kad dvasinis pagrindas yra gyvenimo kokybės garantas. Ir JIS yra išstumtas iš mokslo, švietimo, meno, politikos, ekonomikos, verslo, teisėsaugos, sveikatos priežiūros ir bet kokios kitos srities. Iš tikro, toks gyvenimas, kokį dabar gyvena mirtingasis, NĖRA REALUS, nes jis negyvybingas, nes negyvybingas pats mirtingasis, tai negyvybingos ir bet kokios veiklos sritys, negyvybingos valstybės, nes jų dvasinės arterijos užkimštos vien materija, kai tuo tarpu turėtų laisvai pratekėti gyvasis vanduo – meilės energija, kad suteiktų dvasinį gyvybingumą viskam.

Taigi kur bepažvelgčiau, kokią opią nagrinėjamą problemą išgirsčiau, jau imu vidumi pajausti, kad žmonija atsidūrė aklavietėje, bandydama vien savo jėgomis ir materialiomis pastangomis, pinigų gausa išspręsti tokias problemas, kurioms reikalinga vien dvasinė pagalba. O išeitis jau yra suteikta – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji religija, tik reikia NORO priimti šią pagalbą kaip vienintelį dvasinį pagrindą, kaip tikrovę, ant kurio remiasi visa kūrinija. Juk ne šiaip sau Rojaus Trejybė-AŠ ESU apreikė Save mums, o tam, kad kiekvienas Jos sūnus ir dukra atrastų JĄ savyje ir patirtų dvasinę vienovę, kad pasijaustų visos kūrinijos didžiulės dvasinės šeimos pilnateisiu nariu, galinčiu kurti gerovę vien gyvybinga meilės energija, niekada neišsenkančia per visą amžinybę. Kad pasijaustų reali dvasinė asmenybė, jau dabar nuo pat pirmųjų mažų dvasinių žingsnelių galinti kilti į neaprėpiamas dvasines aukštumas, kokias gali atrasti savo viduje, per dar didesnį meilės energijos prisipildymą iš Rojaus Trejybės-AŠ ESU.

Taigi šituos pirmuosius dvasinius žingsnius pradėjome žengti mes, urantai. Ir nors klupdami, ir vėl stodamiesi, žengtelėdami atgal ir vėl pirmyn, mes vis viena einame gyvuoju Rojaus Trejybės-AŠ ESU keliu, nes jaučiame iš vidaus dvasinę trauką, kuriai, aš jaučiu, neįmanoma atsispirti, kuri vilioja dar tvirčiau žengti, ir priartina prie Tikrųjų Tėvų realaus dvasinio patyrimo viduje. O tai nenusakoma žodžiais dvasinė palaima, meilės dvasinė būsena, kuri stiprėja tik dedant nuolatines pastangas – nuolat garbinant ir bendraujant nuoširdžiai savais žodžiais su Rojaus Trejybe-AŠ ESU. Nuo mūsų kiekvieno įdedamų kasdienių ir labai kantrių pastangų priklauso Lietuvos kaip būsimos dvasinės šalies gerovė, visos planetos gerovė. Kiek mes kiekvienas tvirtai žengsime šiuo gyvuoju keliu, taip atitinkamai Rojaus Trejybė-AŠ ESU panaudos mus kaip bendrakūrėjus, savo realius sūnus ir dukras, pagal kiekvieno pasirengimą, ten ir tokioje vietoje, tokioje sferoje, kad Jos meilė, ramybė, dora, grožis, tiesa ir teisingumas, išmintis ir įžvalga mumyse suspindėtų lyg dvasinis deimantas, visų gerovės labui, kurio spindėjimo niekas nepajėgtų nustelbti, kurio ryškumas sulig kiekvienu gyvojo įtikėjimo žingsniu tik dar labiau stiprėtų.

Štai nuo mūsų urantų ir prasideda, jau prasidėjo, dvasinis švietimas Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvuoju meilės pagrindu ateities kartoms, kad jos gautų iš mūsų gyvos patirtinės meilės palikimą, ir įtvirtinusios savyje, perduotų tolimesnėms kartoms.

Su meile,
Jurgita

Komentarai