Forumas: temos peržiūra
Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio mokymas apie gyvosios šventovės būtinumą, 2015 04 14
Po Rojaus Trejybės-AŠ ESU pagarbinimo, kada prasidėjo Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio mokymas, tik po pirmosios pastraipos suvokiau, kad jis liejasi anglų kalba, nors prieš tai pagarbinau ir paklausiau savo klausimą lietuviškai.
Aš nebekeičiau kalbos, kaip liejosi angliškai, taip ir palikau. Ir tik vėliau suvokiau, kad šis mokymas yra skirtas ne tik urantams, bet ir mūsų dvasios sesei, Juliai, gyvenančiai Londone. Ji ukrainietė, bet jau keliolika metų gyvena Londone, ir ką tik gavo Britanijos pilietybę, tad tapo PILNATEISE BRITE. Kaip tik ji rengiasi šią savaitę atvažiuoti būtent į gyvąją šventovę tiek Vilniuje, tiek ir Kaune.
Tad jai, neskaitančiai lietuviškai, šis mokymas būtų neprieinamas, o dabar jis mane pasiekė anglų kalba, kuria ji ir kalba, ir skaito Londone.
Taip ja, prieš pirmąjį jos apsilankymą mūsų visų gyvojoje šventovėje, Rojaus Trejybė-AŠ ESU pasirūpino, kad ji galėtų susipažinti su šiuo svarbiu – visiems – Amžinojo Sūnaus-Motinos-Brolio apreiškimu-mokymų, kurį ką tik pasiunčiau jai elektroniniu paštu, ir kurį dar vakar taip pat įdėjau ir į mūsų svetainės anglišką variantą.
Algimantas:
Mano mylimas Tėve, Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, Begaline Dvasia-Motina sese, AŠ ESU, aš garbinu ir šlovinu tave – mano TĖVĄ ir MOTINĄ, aš garbinu ir šlovinu tave, kad tavo neišsenkanti gyvasties ir meilės versmė pasiekia mus, mums atsivėrus tau ir tokia būsena mes taip pat galime PATIRTI TAVO MEILĘ. Ir TOKS yra vienintelis kelias patirti tavo meilę savyje – BE JOKIŲ APRIBOJIMŲ VISIEMS VIENODĄ IR TĄ PAČIĄ. Aš garbinu ir šlovinu tave iš meilės ir laisva valia, gauta iš tavęs. Manoji valia, kad būtų tavoji valia. Amen.
Mano mylimas Tėve, Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, Begaline Dvasia-Motina-Sese, AŠ ESU, KODĖL MŪSŲ GYVOJI ŠVENTOVĖ IR MŪSŲ GYVOSIOS PAMALDOS MUMS BŪTINOS, KAS ATSITIKTŲ ATEINANČIOMS KARTOMS, JEIGU GYVOSIOS PAMALDOS NEIŠLIKTŲ?
Amžinasis Sūnus-Motina-Brolis:
Aš esu tavo Motina ir Brolis, kurį tu vadini Amžinuoju Sūnumi-Motina-Broliu, Aš GIRIU TAVE UŽ TAVO PASTANGAS PERTEIKIANT MANO GYVĄ ŠVIESĄ SAVO DVASIOS BROLIAMS. Tu esi tas, kuris pradėjai gyvąją šventovę Urantijoje daugiau negu prieš dešimt metų, ir nuo to meto jūsų planeta išsivystė evoliuciškai į kokybiškai NAUJĄ etapą ir statusą - TVARINIO GYVĄJĄ KOMUNIJĄ SU KŪRĖJU BE JOKIO RITUALO, BET PER MYLINČIO SŪNAUS AR DUKROS GYVĄ ATSIVĖRIMĄ SAVO MYLIMAM KŪRINIJOS TĖVUI IR MOTINAI.
Tai esminis kaitos taškas jūsų planetos evoliucijoje, kurį vargu ar būtų įmanoma pervertinti, nes tai yra visiškai naujas reiškinys jūsų planetoje, kadangi niekada anksčiau mirtingasis Urantijoje nebuvo patyręs GYVOSIOS KOLEKTYVINĖS DVASINĖS KOMUNIJOS – BE JOKIO RITUALINIO VAIDINIMO – SU KŪRĖJU.
Jūs turite Mūsų apreiškimų knygą AKIMIRKOS AMŽINYBĖ, kurioje Aš paaiškinau tau šio pavadinimo prasmę, ir dabar tu gerai žinai, jog net ir AKIMIRKA GALI PRILYGTI AMŽINYBEI, KAI JŪS ESATE GYVOJOJE KOMUNIJOJE SU AMŽINYBĖS ŠALTINIU IR CENTRU – ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU.
Dabar tiesiog ištęsk šitą pačią AKIMIRKĄ į jūsų žmogiškosios evoliucijos Urantijoje vieną milijoną metų, ir per šitokiu būdu ištęstą šitą akimirkų laikotarpį niekada Urantijoje nebuvo gyvosios KOLEKTYVINĖS žmogaus komunijos su Kūrėju.
Taigi, įsivaizduok, koks buvo visiškas Nebadono Vietinės Visatos, ir net visos didžiosios visatos, nustebimas, kai STAIGA gyvoji šventovė išdygo iš niekur paskutiniojo maišto planetos tamsos žmonijoje. Šį faktą pastebėjo Visatos Programų Transliuotojai ir ši žinia buvo perduota per visą kūriniją – mirtingieji tamsioje ir atsilikusioje planetoje – Urantijoje – atrado Kūrėją savyje ir užmezgė kolektyvinę gyvąją komuniją su Kūrėju pirmą kartą šios planetos žmonijos istorijoje. Tai – savaime – nėra stebinantis faktas, tačiau tų mirtingųjų aplinka buvo toli gražu ne evoliuciškai įprasta, kadangi ši planeta dar nėra įveikusi maišto prieš Kūrėją pasekmių, taip kad ritualinės ir negyvos bažnyčios viešpatauja žmogaus gyvenime visoje planetoje. Ir tiesiog saujelė mirtingųjų išdrįso kreiptis į Kūrėją ASMENIŠKAI IR TIESIOGIAI – BE JOKIO RITUALO ATLIKIMO, BET VIETOJE ŠITO ATVĖRĘ SAVO ŠIRDIS KŪRĖJUI KAIP SAVO TĖVUI.
Šis faktas sukėlė džiaugsmo ir pasitikėjimo Manosios apvaizdos, suteiktos jums į pagalbą, širdyse, kad jų pastangos taip pat nebuvo veltui – paversti žmones Urantijoje drąsesniais ir ryžtingesniais, ir atsitiesiančiais, kad ieškotų Tėvo SAVO VIDUJE IR ATRASTŲ JĮ SAVYJE tam, jog iš žmonijos pašalintų visas ritualines bažnyčias kaip labiausiai gąsdinančias ir trukdančias kliūtis šviesos ir gyvenimo Urantijoje žmogaus evoliucijai, kadangi nė vienas nedrįso diskutuoti su dvasininkija dėl to, kad jų kelias yra klaidingas, nors jie ir atlieka daug ritualų, siekdami užsidirbti Kūrėjo palankumą.
Ritualų baimė taip giliai įsišaknijo žmonėse, nes ji buvo perduodama per kartas, kad nėra nė vieno, kuris būtų pasirengęs revizuoti bet kurią iš evoliucinių religijų Urantijoje. Dėl to jie pasirenka lengvesnį kelią protestuodami prieš kokius nors motininės religijos ritualus, įkurdami sektantišką atšaką ir atlikdami savo ritualus nors ir šiek tiek modernizuotus.
Ritualai tikrai jūsų nepaliks tol, kol jūs patys jų neapleisite. O kad šitą padarytumėte, jūs turite Mūsų buvimą atrasti savo viduje. Ir jums kiekvienam reikia drąsos, kad išplauktumėte į atviras ir audringas jūras ieškoti Kūrėjo, nes nėra ritualinio, ir iliuzinio, kelio tokio pobūdžio neramioje jūroje, jog mirtingieji yra perdaug išsigandę, kad išplauktų po vieną. Taigi, ritualinė ir negyva bažnyčia viešpatauja žmonių elgesyje kiekvieną dieną, nors jie šito ir nepastebi, ir jie mano, jog yra laisvi veikti savo laisva valia. Net ir jūsų politiniame gyvenime viešpatauja negyva ir ritualinė bažnyčia.
NĖ VIENAS POLITIKAS NEDRĮSTA REVIZUOTI BAŽNYČIOS KELIO, KADANGI NĖRA TOKIOS VALDŽIOS INSTITUCIJOS PLANETOJE, KURI JAM SUTEIKTŲ ĮGALIOJIMUS TĄ PADARYTI.
Baimės apimtas žmogus yra panašus į paralyžiuotą žmogaus kūną – jis negali judėti – taip ir žmogus negali nieko daryti, kad pakeistų bažnyčią.
Net mano ambasadorius – jūsų dvasios brolis, Algimantas, kurio pasąmonė buvo išvalyta taip giliai ir išsamiai per dešimties metų laikotarpį, kada jis vertė Urantijos Knygą iš anglų kalbos į lietuvių, iš pradžių negalėjo priimti Manosios žinios jam perduotos per Mano sūnų iš Australijos, kai jie pirmą kartą susitiko Jungtinėse Valstijose. Taigi, pastarasis sūnus turėjo specialiai atvažiuoti į Lietuvą, kad atvežtų šitą pačią žinią įkurti GYVĄJĄ BAŽNYČIĄ-ŠVENTOVĘ Lietuvoje. Manojo sūnaus gyvulinis protas vis dar viešpatavo jo dvasinio proto atžvilgiu ir jis nenorėjo daryti nieko daugiau, kaip tik atstumti šią žinią, atvežtą specialiai jam iš taip toli, kaip toli yra Australija, kas – Urantijos standartais – yra labai tolima vieta nuo Lietuvos. Jis negirdėjo Mano pageidavimo, kurį Aš teikiau į jo protą, įkurti gyvąją šventovę savo viduje ir Lietuvoje, todėl Aš panaudojau Savo apvaizdą, kad tiesiog žodžiu perduočiau jam šitą pačią žinią. Bet net ir tai jo gyvuliniam protui buvo perdaug baimę keliantis dalykas. Dėl to, kada jiedu valgė labai vėlyvą vakarienę po susitikimo su Urantijos grupe Kauno mieste, Aš panaudojau dar vieną papildomą pastangą, kurią sudarė dvasinis KREIPIMASIS Į ALGIMANTO DVASINĮ PROTĄ, KADA JIS PASIEKĖ NUSIRAMINIMO BŪSENĄ, KAI TUO PASIRŪPINO MANOJI APVAIZDA – VĖLYVA VAKARIENĖ IR MANOJO SŪNAUS MĖGSTAMIAUSIAS PATIEKALAS – TARKUOTŲ BULVIŲ BLYNAI.
Manoji žinutė turėjo sustiprinti tą žinią, kurią atvežė Manasis sūnus iš Australijos: GERAI GARBINTI VIENAM; GERAI MELSTIS VIENAM, BET ŠITO NEUŽTENKA – BŪTINA GARBINTI TĖVĄ KOLEKTYVIAI IR MELSTIS KOLEKTYVIAI.
Ir šito spūstelėjimo užteko, kad Algimanto dvasinis protas būtų paveiktas taip giliai, kad jis tuoj pat sureagavo labai ryžtinga ir apšviesta maniera – Bažnyčia YRA ĮKURTA.
Tam, kad būtų nauja epocha, Man reikia, kad Manoji šviesa patektų į jūsų širdis taip giliai, kad ši šviesa gyventų ir vestų jus iš vidaus – ir tai yra Manoji MEILĖ, KURIĄ JŪSŲ VIDUJE PATIRIA JŪSŲ SĄMONĖ. Tai yra Mano varomoji jėga per visą kūriniją. Ir ši gyvoji energija pranoksta bet kokį ritualą, ir net dar daugiau – kai Manasis sūnus ar dukra atranda Mane savyje, ir pradeda patirti Mano GYVĄJĄ MEILĘ SAVO VIDUJE, tai šis sūnus ar dukra užmiršta bet kokį ritualą ir jis ar ji pradeda mėgautis GYVĄJA KOMUNIJA SU MANIMI. Kuo daugiau jūs esate atsivėrę Man, ir kuo giliau jūs palaikote komuniją su Manimi, tuo labiau jūsų tapatybė yra REALI TIKROVĖJE, BŪDAMA IŠLAISVINTA IŠ ILIUZIJOS RITUALŲ. Dėl to jums suteikta Mano amžinoji dovana asmenybės forma yra REALI IR LAISVA NUO ŽMOGIŠKOSIOS ILIUZIJOS. Kadangi JŪSŲ PLANETA IKI ŠIOL GYVENO DAUGIAUSIA ILIUZIJOJE, TAI BŪTENT RITUALAI IR VYRAUJA BAŽNYČIOS GYVENIME. O Mano gyvoji komunija su jumis yra reali, ir kai tik jūs pradedate savo ruožtu patirti gyvąją komuniją su Manimi, tai šis abipusis ryšys tampa tikru ir evoliuciniu taip, kaip jį ir sumaniau Savo Evoliuciniame plane visai kūrinijai – individai palaiko gyvą ryšį su Kūrėju per savo asmeninę jungtį, ir ypač svarbu yra palaikyti KOLEKTYVINĘ GYVĄ KOMUNIJĄ, NES ŠIUO ATVEJU JŪS PATIRIATE SAVO DVASINĘ BROLYSTĘ, O GYVOSIOS KOMUNIJOS GALIA YRA JOJE DALYVAUJANČIŲ JŪSŲ DVASIOS BROLIŲ SKAIČIAUS KVADRATAS. Tai panašu, kai per dykumą keliautum vienas arba su didele ir mylinčia dvasios brolių grupe. Kad sužinotum šitokio statuso skirtumą – net ir materialų, ne tik dvasinį – jums reikia patirti tokio pobūdžio kelionę tikrovėje.
Mano sukurtoje tikrovėje nėra nė vieno pasaulio, kuriame nevyktų kolektyvinė komunija su Manimi, nes tai yra Manosios MEILĖS ENERGIJOS, KURIĄ PATIRIA MANO VAIKAS SU PAČIU TUO MEILĖS ŠALTINIU IR CENTRU, gyvasis ryšys.
Neįmanoma žengti gyvuoju keliu paneigiant gyvąją komuniją su Evoliucijos Šaltiniu.
Kadangi Mano Evoliucijos gyvasis kelias apima MANO MEILĘ IR JŪSŲ REAKCIJĄ Į JĄ BROLYSTĖJE, tai tiesiog natūralu, kad jūs ir toliau turėtumėte tęsti kolektyvinį garbinimą, nes garbinimas pavieniui jums nesuteikia brolystės tikrumo, ir taip giliai, kai jūs matote savo dvasinius brolius ir seses garbinančius Mane šalia jūsų.
Tačiau papildomai prie jūsų asmeninio patyrimo, kada jūs palaikote komuniją su Manimi pavieniui, tą darydami kolektyve jūs leidžiate savo dvasios broliams patirti panašią dvasinę komuniją ir tikrovę ir pasidalinti šiomis patirtimis iš karto po garbinimo gyvųjų pamaldų. Tai paverčia kolektyvinį garbinimą – žmogiškosios-materialios-dvasinės, sielos-morontinės, ir dvasios-dvasinės jungties aukščiausiąją viršūnę – Manosios Tikrovės realiu pasireiškimu tarp jūsų labai panašiu būdu – jūs tampate ramesniu ir geresniu negu buvote prieš kolektyvinio garbinimo komuniją, ir tai tinka visoms gyvosioms garbinimo pamaldoms, nepriklausomai nuo to, kokioje planetoje jūs esate, net ir Rojuje.
Šitokiu būdu, tai leidžia jums dalyvauti kolektyvinėje komunijoje bet kuriame pasaulyje, nors tame pasaulyje jūs esate naujas atvykėlis arba tiesiog stabtelite jame pakeliui į tolimesnį tašką. IR ŠITAIP JŪS NET IR BŪDAMI TARP SAVO NAUJŲ DVASIOS BROLIŲ TAMPATE ARTIMI VIENI KITIEMS ŠITOS KOLEKTYVINĖS KOMUNIJOS METU, IR PO GARBINIMO JUMS LENGVA SURASTI BENDRĄ KALBĄ SU VISAIS.
Štai kodėl atidžiau įsiklausykite į tuos žodžius, kuriuos jūs girdite iš Mano sūnaus Algimanto, kai jis pareiškė, pabrėždamas jums, ir net žmonijos ateičiai, kaip patį svarbiausią dalyką jūsų gyvąją šventovę. Tai nėra atsitiktinis pareiškimas, nes jo pasąmonė, ir sąmonė, buvo apvalyta tiek giliai, kad jis gali pasiimti tokius teiginius, kuriuos Aš perteikiu jo asmenybės protui ir kurie yra jam svarbiausi tikrovėje. Ir visi teiginiai, kuriuos jis pagarsina jums, yra svarbiausi JUMS VISIEMS.
Tiesiog pamąstykite minutėlę, per kokią dvasinę transformaciją perėjo Algimanto protas – nuo pirminio bažnyčios svarbos neigimo iki jums pateikto paties svarbiausio – netgi lemtingiausio – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios šventovės vaidmens Urantijoje, ir kūrinijoje.
Ateinančių kartų ateitis būtų PASMERKTA IŠNYKTI be Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios šventovės. Štai kodėl Aš jus globoju, net ir taip globoju visus tuos, kurie aktyviai dalyvauja Mano Evoliuciniame plane. Kadangi šis planas numato gyvosios šventovės buvimą Urantijoje, tai ir neįmanoma, kad ši gyvoji šventovė išnyktų.
Mano mylimas sūnau, tu gerai tą žinai, ir tu darai viską, kas įmanoma, kad įgyvendintum savo misiją, kurią tau suteikiau Aš, kad puoselėtum šitą gyvąją šventovę Urantijoje. Ir tikrai tu savo misiją VISIŠKAI įgyvendinsi, net ir taip, kaip Aš tą suplanavau tau.
.
Algimantas:
Mano mylimas Amžinasis Sūnau-Motina-Broli, ačiū tau už šį mokymą. Ačiū, kad jį suteikei kaip tik laiku, kai tų, kurie lanko mūsų gyvąją šventovę, skaičius pradeda mažėti skirtinguose miestuose.
Manoji valia, kad būtų Tavoji valia. Amen.
Perduota angliškai – 2015 04 13
Išversta į lietuvių kalbą – 2015 04 14
2015-04-14 16:43:20
Komentarai
Kas gi gali būti geresnio, nė kad – duoti – dalintis. Dalintis savomis mintimis, savaisiais patyrimais, atlikti Šviesos veiksmus, kad – kitam – būtų lengviau gyventi, kad – kitam – būtų šviesesnis rytojus, nes šiandien aš jam padėjau, o padėjau dėl to – kad padėjau pirmiausia – sau.Tačiau ir Šviesos veiksmus reikia atskirti, Šviesa pasireiškia – Išmintyje. Tad viskas turi būti atliekama drauge su Išminties Šaltiniu, ir tikrai, tikrai, neinančiam Gyvuoju Keliu nuoširdžiai, tavieji veiksmai labai dažnai bus įvertinti prieštaringai, kai tu būtent ir esi tas Gyvasis Šviesos Skleidėjas, kuris mato giliau ir skvarbiau dėl to elgiesi ne taip, kaip diktuoja aplinka.
Aplinka niūri, šiomis dienomis ypatingai, ir tam, kad matyti skvarbiau, suprasti tokios aplinkos tamsos pasireiškimo Prasmę – taip, Prasmę – reikia Gyvojo Įtikėjimo į Kūrėją, be kurio giluminio pažinimo nebebus ir supratimo. Tada viskas ir atrodys vien neteisybė ir skausmas bei liūdesys į kurį lengva nugrimzti, nors tai yra savęs gailėjimas ir nieko daugiau, nes Kūrėjas mums siūlo stotis drauge su Juo, stotis nuo keliaklūpščiavimo ant abiejų kojų, ir tvirtai mokytis žengti, net kai ir sunku, net kai ir atrodo – nebėra jėgų.
Būsena neatsiranda savaime – dykai. Niekada nebus taip, kad dykaduonystė atneš sotumo pojūtį – dvasinio sotumo pojūtį. Reikalingas – Noras – o man jo neįpūs nei draugas, nei teta, nei dėdė ar dar kas nors – bet – aš turiu Pagalbą – kiekvienas turime – Dvasinį Mokytoją.
Šiandien niekas neįvertina Dvasinio Mokytojo svarbos žmonijai, ir negali suprasti, negali vertinti, nes neturi sukauptų patyrimų, neturi kuo pasidalinti. Šiandien niekas ir neieško, nes jeigu ieškotų – surastų. Net ir viską aprėpiantis youtube‘as, savo sąskaitoje gali jau pasigirti turintis Algimanto nuostabius dvasinius mokymus žmonijai – tad nieko stebuklingo nereikia – tik Noro ieškoti. Ieškoti – ir surasti, net ir taip, kaip surado urantai.
Tačiau ir mes turime savuosius iššūkius, savo kalnelius. Ir nepaisant sunkumų, su kuriais tenka susidurti, aš vis tiek kaip ir sakiau, taip ir sakau ir liudiju – Gyvosios Šventovės svarba žmonijai yra nepamatuojama – ji ir yra – Visiems, kad stiprėti. Be Gyvosios Šventovės lankymo – tai ir yra pagalba sau, pirmiausia – neįmanomas dvasinis augimas, jis tiesiog neįmanomas. Ir kiekvienas, kuris mano, kad be šventovės jis augs dvasiškai, stiprės – apgauna pats save, nes to nebus ir nėra, negali būti. Tam šventovė ir yra sumanyta – ne teoriškai apie ją samprotauti, bet ją puoselėti savo gyvu prisijungimu bendroje komunijoje su Kūrėju ir tarpusavyje. Joje dalyvaujant ir dalyvaujant kas savaitę, aktyviai – ir tik Širdies ilgesys Kūrėjo Meilės Virpesiams į ją atves.
Nėra ir negali nieko būti svarbiau kaip Gyvasis Kolektyvinis Kūrėjo Garbinimas!
Nors ir nedažnai, bet retsykiais man tenka praleisti gyvąsias pamaldas, jose nesudalyvaujant drauge su jumis, mylimi urantai. Tai man visada būna didelis nusivylimas ir net skausmas viduje, kol neužkloja proto kasdieniai buitiniai rūpesčiai, ir tu imi juos spręsti, vat, dažnai nepasikviesdamas Kūrėjo spręsti juos drauge – užmiršau. Štai ir vidaus apsamanėjimas, kuris turi būti valomas nuolatos, kasdieną. Sumažinai pastangas ir vidus labai greitai ima apsitraukti voratinkliais.
Prieš dvi savaites aš kaip tik ir nebegalėjau dalyvauti gyvosiose pamaldose, nes dirbau. Tačiau praėjo ne viena, o dvi savaitės iki šiandienos gyvųjų pamaldų, kai aš jau galėjau prisijungti. Antros savaitės viduryje pajutau tuštumą viduje kažkokią. Pamenu kaip galvojau – na, kažko man čia trūksta, kažkodėl tuščia viduje nė kad įprastai – trūksta kažko, kas įprastai sustiprindavo per tą savaitę. Ir tik tada iškart atėjo mintis – taigi nedalyvavau gyvosiose pamaldose, jau antra savaitė eina kaip be jų, gyvų, patyrimo.
Ir aš iš tikrųjų labai jaučiu tokį, kaip atotrūkį, kai nesudalyvauju gyvosiose pamaldose gyvai. Maža to, vakar grįžusi iš darbo pasijutau prastokai. Lyg gerklę skaustelėjo, bet labai nežymiai, nekreipiau dėmesio. O štai pabudusi šiandien rytą, valandą prieš prasidedant gyvosioms pamaldoms, pajutau, kad nosis užgulta, galva sunki, gerklę skauda, būsena – prasta. Na, pagalvojau, štai tau, kuo toliau tuo gražiau. Ką darai – tą turi. Tačiau kokia būsena bebūtų, norėjau labai išgirsti jūsų balsus ir pagarbinti drauge Kūrėją. Tai visada sustiprina.
Garbinti sekėsi sunkiai, vidinis sunkulys neapleido. Tačiau kai Algimantas garbino jau po mūsų visų garbinimo, manoji būsena pamažu ėmė gėrėti. Pamokomojo žodžio metu ir visai pasitaisė. Aš gerte gėriau Kūrėjo Meilės Virpesius, kurie sklido iš Algimanto sakomų garsiai žodžių, kai pajutau, kad mano materialus kūnas yra kažkur iškeltas ir tu esi tarsi pakabintas nesvarioje būsenoje ir tave supa Lengvumas, kurio taip seniai buvau jautusi. Staiga pajutau, kad nebėra jokio sunkumo galvoje, nieko nebeskauda – aš sveika.
Tačiau, mane nepaprastai sužavėjo Algimanto pamokomasis žodis – Kūrėjo žodžiai, tariami Algimanto lūpomis – aš – būsena – pajutau, kad šiame gyvenime mes esame – Akimirkoje. Viskas ką mes čia patiriame, galbūt sureikšminame per daug dėl neišmanymo, klumpame ir vėl stojamės, džiaugiamės ar gal ir verkiame – tai yra Akimirka. Tai yra tiesiog pereinamasis laikotarpis, kuris veda į tolimesnį gyvenimą drauge su Kūrėju, su mūsų kitais dvasiniais broliais ir sesėmis, kurie dabar yra aukštelio dvasinio išsivystymo lygio, ir kurių dabar mes negalime matyti ir su jais bendradarbiauti, negalime drauge kurti, dalintis patyrimais, stiprėti jų padedami – negalime to matyti materialiai – bet dvasiniu aukštesniu lygiu – bet gi visa tai mūsų laukia. Laukia po šio materialaus gyvenimo patyrimų, kitas patyrimas, o tada dar kitas ir taip per Amžinybę, stiprinant ryšį su Tikraisiais Tėvais per – patyrimus.
Ir šitokį patyrimą pajutau pirmą kartą – būsena pajutau gyvenimo, gyvenamo šitame pasaulyje – Akimirką. Tai buvo nuostabu, tai iškėlė mane į kitokį supratimą, tai labai labai sustiprino mane viduje. Ir tik dabar man kitaip jau skamba daug kartų skaitytas Rojaus Trejybės mokymų apreiškimas Akimirkos Amžinybė, kuris iki šiandien man vis buvo neišjaustas.
Manasis patirtas patyrimas iškelia virš visų sunkumų ir rūpesčių šito gyvenimo, šitame pasaulyje. Virš tų beprasmiškų veiksmų atliekamų urantijos gyventojų, bet kurie nori nenori įtakoja vieni kitus. Virš žiaurumo, netikrumo, melo, apgaulės, apsimetinėjimo, godumo ir visko kas netikra ir negyva, bet irgi turi Prasmę. Taip, net ir šitokio gyvenimo kaip dabar urantijoje, apsuptyje.
Patirtas patyrimas man parodė – mes, Gyvosios Šviesos skleidėjai jokiu būdu nesusitapatiname su aplinka, mes esame drauge su Kūrėju. Mes esame Šviesa.
Norėjau pasimelsti po Leonidos, kuri prašymų maldą pradėjo pirmoji, bet nebegalėjau, nes verkiau. Ašaros tiesiog tekėjo pačios ir turėjau labai pasistengti, kad galėčiau vėliau pasimelsti, kad pagaliau nustočiau verkti.
Tai kurgi daugiau aš galėčiau patirti tokių patyrimų, jeigu ne Gyvojoje Šventovėje? Kas gi daugiau taip sustiprins, jeigu ne Kolektyvinis Kūrėjo Garbinimas? Kur gi daugiau mes taip stiprėsime, jeigu ne Gyvojoje Šventovėje, kuri ir buvo įkurta Dvasinio Mokytojo, juk nenukrito iš niekur.
O jeigu nebūtų šventovės, jeigu nebūtų Algimanto pasišventimo-atsidavimo ir ištikimybės savosios misijos įgyvendinimui rengti Dvasinius Mokytojus. Jeigu nebūtų Algimanto atsidavimo Kūrėjos Valios vykdymui –kur mes susirinktume ir kur mes būtume šiandien? Kuo mes būtume šiandien?
Štai kokios milžiniškos svarbos Dvasinio Mokytojo vaidmuo žmonijai. Štai kokio atsidavimo ir pasišventimo esame ir mes mokomi, jau šiandieną ir kasdieną, kiekvienam pagal savo dvasinio laiptelio lygį.
Ačiū Rojaus Trejybei-AŠ ESU už nuostabų manęs sustiprinimą, nuostabų patyrimą. Ačiū Algimantui – kad esi. Ačiū jums mylimi urantai.
Telydi jus mylimieji, Kūrėjo Ramybė, Vita
vvita
2020-12-05 17:07:58
Aš dažnai – jeigu ne kiekvieną dieną – pamąstau pati sau, kad nėra pakaitalo Gyvajam Keliui, kuris taip kryptingai mus nukreipia žengiant link savo tikrojo aš pažinimo, ir kuriame yra numatytas – Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios šventovės lankymas. Dažnai apie tai mūsų forume esu rašiusi – o kaip kitaip? Rašau tai, ką jaučiu. Jeigu tai nėra trumpalaikė būsena ir ja gyveni – tai ir kalbi, nes – NORI DALINTIS.
Gyvoji šventovė – tai neatskiriama mano gyvenimo dalis. Dvasinei asmenybei reikalingas dvasinis vanduo, kad ji turėtų iš kur jo atsigerti. O būtent Gyvojoje Rojaus Trejybės-AŠ ESU Šventovėje per atsivėrimą Kūrėjui tu ir geri tą aukšto dažnio virpesių eliksyrą, kuris tave maitina, ištroškus – pagirdo, kad tavasis siekimas patirti Rojaus Trejybę-AŠ ESU savo viduje, būtų tas nuolatinis tavo Siekinys, net ir po gyvųjų pamaldų, net ir kada tu lieki vienas ar kada esi būryje draugų – vis tiek tavo kryptis yra Kūrėjas. O Gyvoji Šventovė ir yra tas vidinis postūmis, kad kur tu bebūtum – pajaustum tą troškimą iš vidaus kreiptis į savo Tikruosius Tėvus, kad sustiprėtų tavo vidus tą kreipimosi akimirką ir tu jausi pasitikėjimą, kad taip ir bus nes nors tavo atsivėrimas yra tas esminis faktorius, bet Gyvojoje Šventovėje gyvųjų pamaldų metu tavo godžiai gerti virpesiai ir bus tolimesnių tavo veiksmų – žengti dar vieną žingsnelį link Kūrėjo ar tai atidėti – jau kaip pasekmė.
Mes pasirenkam patys. Kiekvieno iš mūsų poreikiai skirtingi, kiekvieno troškimai skirtingi, kiekvieno intelektualus suvokimas – skirtingo lygio. BET:
„Jėzus tarė: "Nors žmogiškosios būtybės skiriasi daugeliu būdų, viena nuo kitos, bet prieš Dievą ir dvasiniame pasaulyje visi mirtingieji stovi ant vienodo pagrindo. DIEVO AKYSE YRA TIKTAI DVI GRUPĖS MIRTINGŲJŲ: TIE, KURIE TROKŠTA VYKDYTI JO VALIĄ, IR TIE, KURIE ŠITO DARYTI NENORI. Kada į apgyvendintą pasaulį žiūri VISATA, tada lygiai taip pat ji mato dvi didžiules klases: tuos, kurie Dievą pažįsta, ir tuos, kurie jo nepažįsta.“ (1468-03-02)
O kaip gi tu gali NORĖTI vykdyti Kūrėjo valią, jeigu tu net nežinai kas yra Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji šventovė? Arba atidėlioji apsilankymą joje? Arba bėgi iš jos, kai ji ir yra TAVO atsivėrimo gilinimo vardan įkurta. Ir kiekvienos rasės vardan. Nė vieno neišskiriant, nė vieno neatstumiant. Kaip gi tu gali norėti vykdyti Kūrėjo valią, jeigu tu Jo pažinti nenori? Kai saujelė urantų to nuoširdžiai trokšta, visa žmonija miega.
Dabartiniu laikmečiu mes matome daug tamsos apraiškų aplink. Mūsų materialios ausys girdi daug neteisybės. Tačiau dvasinės uranto ausys visada girdės jam kuždant: „ Šitas kelias teisingas, rinkis jį.“ Mūsų materialios akys mato – ką mato visi, tačiau dvasinės uranto akys mato – kas slypi už to, ką godžiai akimis visi rija.
Yra tokia akinančio šviesumo citata pateikta Rojaus Trejybės AKIMIRKOS AMŽINYBĖ apreiškime:
„Dėl to jūs NETURITE BIJOTI NIEKO. Jūs turite savuoju žingsniu žengti Mano gyvuoju šviesos ir meilės keliu, kad patirtumėte, jog šitas žingsnis jus nevargina, nebaugina, nesukelia kančios ir skausmo, bet priešingai, suteikia pasitenkinimo, jūs trokštate šituo žingsniu žingsniuoti, ištęsdami patį procesą, MĖGAUTIS šituo žingsniavimu.
TAI, KAD APLINKUI JŪS MATOTE TIEK DAUG TAMSIŲ SPALVŲ YRA NE DĖL TO, KAD APLINKUI YRA TOKIA TAMSA, BET DĖL TO, KAD JŪS NEATSIDAVĘ MANAJAM VEDIMUI IŠ VIDAUS TIEK GYVAI IR TIEK GILIAI, KAIP TROKŠTA MANO ŠIRDIS, KUPINA MEILĖS JUMS.“(231-03)
Ir vėl sugrįšiu prie to pačio – būtent Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvosios šventovės lankymas ir padeda mums milžinišku laipsniu tirpdyti pasąmoninę baimę. Iš tos saujelės – daugybė urantų turi nuostabių patyrimų, kuriais galėtų paliudyti mano šių sakomų žodžių tikroviškumą. Gyvojoje šventovėje tavo būsena iš subliuškusios gali akimirksniu transformuotis į orios Kūrėjo dukros ar sūnaus būseną, kai ją tokią galbūt buvo laikas reikėjo atstatyti. Nors iš esmės, tai kiekvieną savaitgalį ją reikia atstatinėti, nes kol kas negimusiojo iš dvasios virpesiai gerokai kinta per tą savaitę ir tai natūralus evoliucinis tvarinio procesas, kai tam dedamos ne tik kasdienės ir nuoširdžios pastangos individualiai studijuojant dvasinius šaltinius – Rojaus Trejybė AKIMIRKOS amžinybė, Jėzaus Kristaus KALBU JUMS VĖL, Urantijos Knyga, Algimanto mokymai – bet taip pat ir kiekvieną šeštadienį Vilniuje, bei kas antrą – Kaune, vyksiančių gyvųjų pamaldų lankymas.
Urantai net ir būdami svečioje šalyje prisijungia prie gyvųjų pamaldų ir mes garbiname Kūrėją visi drauge. Ir kokia buvo nuostabi ir mane sužavėjusi vakarykštė Ritos iš Londono malda už Lietuvą. Koks liejosi nuoširdumas, buvo gera klausytis aiškiai tariamų žodžių, girdimų visiems susirinkusiems, per Kristės telefoną, įvestos kažkokios programos dėka. O Julia su Valdu, taip pat iš Londono, ir patys atskrenda į Lietuvą, kad dalyvautų gyvosiose pamaldose. Ir ne intelektualūs apmąstymai nulemia jų atvykimą kolektyviai pašlovinti Kūrėją net iš kitos šalies, bet tai jų kaip asmenybių išmintingi sprendimai atremti į tą būseną.
Ir mus vienija. Vienija Kūrėjas atrastas mūsų viduje. Ir ateis tokia akimirka, kai šioje eksperimentinėje planetoje, įsivyraus Šviesos ir Gyvenimo amžius, nes tokia Rojaus Trejybės-AŠ ESU yra valia, kad Kristaus prieš du tūkstančius metų skelbta evangelija – DIEVO TĖVYSTĖ, ŽMONIŲ BROLYSTĖ – dabar jau Algimanto išplėsta į – ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU GALIMA ATRASTI SAVO VIDUJE, O ATRADUS, ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU TĖVYSTĖ-MOTINYSTĖ IR ŽMONIŲ, IR NET VISOS KŪRINIJOS DVASINĖS ŠEIMOS, BROLYSTĖ-SESERYSTĖ, YRA PATIRIAMA KAIP TIKROVĖS NATŪRALI PASEKMĖ KIEKVIENOS ASMENYBĖS SAVOSIOS TAPATYBĖS BŪSENA – bus išsipildžiusi ir visi gyvens darnoje ir harmonijoje. Ir tai prasideda jau dabar, nuo kiekvieno iš mūsų. Jau dabar, net ir šią akimirką dieviškuosiuose dokumentuose yra registruojamas kiekvienas mūsų šviesos veiksmas, kiekviena mūsų šviesos mintis. O mintys tai nėra tiesiog pojūčių užregistravimas; mintys yra pojūčiai.
Telydi jus ramybė, Vita
vvita
2016-01-17 11:24:33
Tokie apreiškimai, kaip šis Amžinojo Sūnaus, man yra nepaprasta šviesa. Būtent tokios šviesos žmogus ir ieško, tačiau kada žmogus ieško šviesos, jis gi nežino ištikrųjų ko jis ieško, nes neturi supratimo kas gi yra dvasinė šviesa, ir taip pat jis neturi dieviškosios meilės dvasinio patyrimo. Taip pat jis neturi supratimo, kas yra dvasiniai virpesiai, jų galia ir poveikis.
Be Rojaus Trejybės-AŠ esu gyvųjų pamaldų neįmanoma suprasti, kas yra žmogaus dvasinė gelmė. Būtent dvasinė komunija kolektyvinėjė maldoje suteikia dvasinės gelmės patyrimą, kad žmogus yra dvasinis vaikas, o Kūrėjas yra jo dvasinis Tėvas ir Motina. Tradicinėse bažnyčiose neegzistuoja dvasinė komunija, nepaisant to, kad ten susirenka minios žmonių, bet komunija individe neįvyksta, kadangi žmogaus dvasia neatsiveria, nes nėra tam suteiktų sąlygų. O sąlygos yra nepaprastai svarbus dalykas, kadangi nuo to priklauso žmogaus dvasinis augimas ir žengimas į priekį savyje. Būtent tokios sąlygos yra šioje Šventovėje per gyvąsias pamaldas, ir tai yra ne kas kita, o meilės virpesių poveikis. Jausti kas yra dieviškoji meilė ir jos gyvasis turinys yra LABAI didelis įvykis žmogaus sąmonėje.
Įdomu ir tikra yra tai, kad žmogus norėdamas pasveikti ir išgyti iš įvairiausių ligų turi siekti ne fizinio pasveikimo, bet jis turi siekti didesnio – įtikėjimo per atsivėrimą Kūrėjo šviesai. Kada žmogus pradeda nuolatos melstis ir atverti save, jame stiprėja dvasiniai raumenys, jame stiprėja dieviškasis Aš, ir taip pat jame stiprėja dieviškojo proto pasireiškimas gyvulinio proto atžvilgiu. Ir šis vidinis laimėjimas – palaipsninis virsmas iš grubios materijos į dieviškumą – ir yra sąlyga ne tik pasveikti žmogui, bet ir tapti pilanaverte asmenybe. Būtent nepilnavertiškumas yra tikroji žmogaus liga, pasireiškianti per įvairiausias fizines ligas ir psichinius nukrypimus. O pilnavertiškumas tai yra dvasinis turinys žmoguje, tai dvasinė pilnatvė. Ją teikia Kūrėjas. Šio pilnatvės jausmo žmogus ieško visur, bet savyje mažiausiai. Šis jausmas kartu suteikia savivertės pojūtį. Nuo pilnavertiškumo priklauso praktiškai visas žmogaus gyvenimas, kaip jis bendraus, kaip jis elgsis tam tikrose situacijose, kaip jis leis laisvalaikį, ir netgi nuo to priklauso žmogaus šeimyninis gyvenimas ir jo kasdieninio darbo kokybė ir prasmė. Darbo prasmingumas nėra kažkas tokio labai įmantraus ir didingo. Automobilių parkavimo aikštelėje surinkau sudaužytų butelių šukes, iki smulkiausių šukių, kad neliktų nei vienos. O visa esmė yra kokia būsena tai daroma, ir kada rinkau šias šukes, tai jaučiau, kad nėra nei vieno blogo ar blogesnio darbo. Bet jeigu būčiau daręs tai keletą metų atgal, tai viduje būtų gėdos ir baimės jausmo pasireiškimas, o dabar atvirkščiai – impulsas kuo geriau padaryti tos akimirkos patį svarbiausią darbą – surinkti šukes.
Prieš daugelį metų dalyvavau dviejų dienų seminare apie meilę, jame mokė pažvelgti į rožės žiedą su meilės žvilgsniu ir siųsti jai meilės energiją. Kiek besistengiau, nei žiedas manyje iššaukė meilę, nei aš jai nusiunčiau. Na, aišku kokia gali būti meilė nuskintai gėlei, kuri jau rytoj bus išmesta. Rinkdamas šukes kaip tik jaučiau tai, ką anuomet stengiausi iš savęs išprievartauti. Viskas prasideda nuo žmogaus vidaus. Jeigu jis tuščias dvasine prasme, tai žmogus, būdamas dvasinės našlaitystės būsenoje nesugebės išspinduliuoti išorėn to, ko jame nėra. Per jėgą žmogus nepasiekia to, ką pasiekia kantrumu ir nuoseklumu. Kantrybė ir nuoseklumas yra daug didesnė galia nei kažkokie specifiniai žmogaus gebėjimai, dėl kurių žmonės lieka sužavėti. Dvasiniame kelyje kantrybė ir nuoskelumas yra ypač svarbūs, kadangi dvasinis virsmas yra lėtas ir palaipsninis. Negali žmogus staiga nušvisti sąmoningai to nesiekant.
Net jeigu paimsime dėkingumo jausmą, tai šio jausmo neįmanoma dirbtinai iššaukti kuo daugiau dėkojant, ir kuo dažniau sakant „ačiū“. Praktiškai daug šaltinių teigia, kad reikalinga daug ir dažnai dėkoti, kad žmogus gyventų dėkingumo jausme, nes dėkingumo jausmas yra gydanti galia. Tačiau dirbtinis dėkingumas nėra dėkingumas. Dėkingumą sukelia dvasinė būsena žmoguje, kuri užplūsta tik atvėrus save dvasinei šviesai ir jos Šaltiniui. Ir kada žmogus užsipildo meilės turiniu dvasinės komunijos metu, ir kada šis turiys yra realus pasireiškimas žmogaus sieloje ir dvasioje, tuomet jam nereikalinga dirbtinėmis priemonėmis siekti to, kas pasiekiama tik iš vidaus. Todėl kurią temą ar reiškinį beanalizuotumėm, viskas išteka iš gyvosios religijos – individo ir Kūrėjo tarpusavio ryšio ir to ryšio gilinimo.
Amžinojo Sūnaus apreiškime ne šiaip sau yra sakoma, kad ši gyvoji Šventovė ir jose vykstantis kuriančiosos šviesos pasireiškimas per žmogaus širdį – sielą, yra pats svarbiausias dalykas, ne tik individui dabartyje, bet ir ateities žmonėms. Šviesa yra kuriančioji. Jeigu dvasinės šviesos žmogus stokoja, jame pasireiškia griovėjo gyvenimas, šito jam pačiam net nesuvokiant. Intelektualus ir išsilavinęs žmogus dar nereiškia, jog yra kurianti asmenybė. Pavyzdžiui, žmogus vėluojantis į darbą ir patiriantis stresą, yra griovėjas, nors atrodo nekaltas dalykas. Tačiau būtent tie procesai, kurie vyksta žmogaus viduje yra patys svarbiausi, ir jeigu jie yra žemo dažnio energetinių virpesių pasireiškimas, tai vyksta savęs, ir tuo pačiu aplinkos ardymo pasireiškimas. Taip pat netgi menininkas ištikrųjų gali būti griovėjas, tai priklauso nuo jos dvasinės būsenos patyrimo netik kūrimo akimirkoje, bet ir gyvenimo kasdienybėje.
Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvoji Šventovės įkūrimas yra milžiniškas žingsnis žmogaus dvasiniame evoliucijos kelyje.
Mantas
2015-04-15 11:18:24
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]