Forumas: temos peržiūra
Kaip suvienyti protą ir dvasią? Kokie to vaisiai?
"Kaligastija, turėdamas intelekto maksimumą ir didžiulį patyrimą visatos reikaluose, nuklydo – apkabino nuodėmę. Amadonas, turėdamas intelekto minimumą ir visiškai neturėdamas visatos patyrimo, liko tvirtas visatos tarnystėje ir ištikimybėje savo partneriui. Vanas panaudojo tiek protą, tiek dvasią nuostabiai ir efektyviai sujungdamas intelektualų ryžtą ir dvasinę įžvalgą, šituo pasiekdamas aukščiausios pasiekiamos kategorijos asmenybės realizavimo patirtinį lygį. Protas ir dvasia, kada yra suvienyti iki galo, turi potencialą tam, jog sukurtų viršžmogiškąsias vertybes, net ir morontines realybes."(0757-02)
Vaidas
2006-07-29 01:54:35
Komentarai
Į temą, dėl proto ir dvasios suvienijimo. [pradėsiu su kontekstu] Yra keliama temų, ir svarbus klausimas yra apie tai kad "reikia būti sąskambyje su Dievu, aukštesnėje sąmonės būsenoje" ar nuolat atviru su savimi, ar kaip bepavadinsi. Iš esmės būnant bendravimo su Dievu, proto ramybės ir aiškaus sąmoningumo, savo dvasios supratimo būsenoje esama aukštose mintyse/sąmonėje. Galima atskirti vien proto norus iš ankstesnių išgyvenimų ir nebaigtų minčių nuo to kas turi dvasinę kilmę ir iš žmogaus vidaus kilmę nukreipta visumos gerovei, sugrįžtant prie savo esmės. Tai mano mintis yra ta, kad skiriasi kažkas gal pavadinkim dažniai/aukštumas/galimybės kuomet esama tvirtumo ir ramios širdies būsenoje, nuo to kada nėra stebimas savo vidus o yra šokinėjama proto pavienėse (vidaus neprognozuojamoms) mintimis, kada kiltų noras abejoti be priežasties, kada per asocijacijas daug pašalinių dalykų tarsi skaldo ir išsibarsto. Pvz galiu nuoširdžiai su vidiniu suvokimu padaryti gerą darbą vien jausdamas sąmoningai kad tai yra gerai, bet poto gal ir normalu kanors pamastyti, bet protas pradeda kišti tiek daug minčių kurios nėra esminės. Viskas galbūt gerai tame, tai galima pavadinti ir proto filtravimu (protas filtruoja dvasinį aukštesnį veiksmą) ir susiderina dar karta permastant ar viskas teisinga, ar visos abejonės turi atsakyma ir yra pateisintos. Ir nors praeinamas toks filtravimas, visvien mes nesame protas ir tai yra tik antrarūšė išraiška mūsų mastymo ir suvokimo, remiamės savo plačiu ir greitu suvokimu sąmonėje kas nėra taip nusakoma pavienėmis mintimis ar tuo labiau žmonių sukurtais žodžiais galbūt.[užtenka konteksto maždaug]Tai mano keliama mintis yra ta, kad jeigu kas yra suvokiama aukštesne sąmone - negalima, ir yra nedera daryti apie tai išvadas žemesniu protu. Nors per tokius permąstymus galima tarsi suvienyti tai kas yra tikra su tuo kas mums yra primesta iš anksčiau, ar prie žemesnių vadovavimosi taisyklių.
O klausimas pasitikslinimui, kaip tiksliai reikėtų žvelgti į tą aukštesnį sąmoningumą ir suvokimą kada mąstoma plačiau, žvelgiant plačiau, lyginant su mastymu žemai, kada yra atkreipiamas dėmesys į nuotaiką, šiaip pašalinius laikinus reikalus, kokius nors kaprizus ir visa kita galybe siaurų mus įtakojančių minčių. Norisi pavadinti kad protas ar tiesiog mąstymas siaurame diapazone yra kažkoks žemas, o žvelgiant plačiai ir tarsi suvienijus viską į visumą yra kažkas aukšto. Bet ar tik aukštis skiriasi? Ar tai iš esmės panašūs dalykai? Nors man trūksta žodžių, bet klausimai ir noras žinoti kyla apie dalykus į kuriuos materialiu pirštu panorėjęs šiaipsau neparodysi. Ir kad ir kokius žodžius naudot, turint patyrimų galima suprast apie ką eina kalba.
Antras klausimas, apie tai ką dar papildomo reiktų žinoti ar suprasti prie to? Aišku dauguma žmonių visai sąmoningai neieško dvasinių dalykų, bet ir pas juos tikiuosi yra kažkoks augimas, galbūt nuolatinis svyravimas, bet amplitudės kraštai su laiku nebesiremia vis tiek žemai arba natūraliai kyla aukštyn su laiku per vidurkį remiantis vis labiau savo plačiais su(si)vokimais. Kaip ir apie gyvenimo stiliaus pasikeitimą, tam reikia noro ir pastangų. Ir kas susiję su sąmone, kuomet yra noras ir tinkama veikla su laiku keičiasi natūraliai.
Trečias klausimas, apie tai ar reikia būti aukštoje sąmonėje ir pamiršti žemą, o gal būnant tai aukštesnėje tai žemesnėje suvienyti žemąją su aukštesne? Naturalu kad su laiku atkris visos ydos, bet nusileidimas iki žemesnės sąmonės ar tai suvienyjimas su aukštesne yra tasai gailestingumas, kad sugebėti prieiti prie žmonių kurie nesupranta tų aukštesnių dalykų. Aišku tai viena iš realių galimybių nusileisti iki žmogaus supratimo ir jam padėti, bet kitas variantas tvirtai sakyti tai kas teisinga be kažkokių paaiškinimų jo loginiam protui. Pvz "Mylėk kiekvieną žmogų taip kaip save patį" tai galbūt galima su žmogum pradėt kalbėt kas kaip ir kodėl, o galbūt visai ir nereikia to, tiesiog pats žmogus tada dėmesį sutelks ne į savo protą, bet į savo suvokimus pats.
Atsakymas į visus klausimus tikriausiai būtų tiesiog bendravimas su Tėvu, ir natūralus pasikeitimas. Bet iš tų klausimų jei realiai žiūrėti, ar čia yra tik spontaniškas pasirinkimas, ar yra vienas variantas geresnis už kitus - o galbūt kiekvienam savas metas. Galbūt į viską tiesiog reikia atsižvelgt, arba būti savimi. Bet papildomi suvokimai, padėtų kažkuria prasme.
Vaidas
2007-12-16 22:04:57
Daug gerų minčių Violetos komentare, taip pat galite rašyti tai kas užduota temos pavadinime ar temos aprašyme. Nes mano paskutiniame pasisakyme keliamos mintys tikiuosi mažai kam suprantamos. Itsureshimas.
Vaidas
2007-12-16 22:57:30
Rossana, jei dar kada parasysi koki komentara, gali zinoti, jog mintimis as tau esu dekingas, aciu. Tavo komentarai vieni labiausiai "optimizuotu" jei taip galima pasakyti, visokiu aisku reikia, ir kiti yra naudingi, aciu ir kitiem.
Vaidas
2006-08-07 17:06:59
Klausimas buvo - kaip suvienyti dvasią ir protą, kokie to vaisiai?
Jei žmogus sąmoningai gyvena, vykdydamas Tėvo valią, protas tampa jo įrankiu, kurį jis tikrai gali naudoti, o ne protas naudoja jį (kai deja, labai dažnai pasitaiko).
Dvasia veda žmogų teisingu keliu, o protas, kaip ir jausmai, yra tik įrankiai tikslui pasiekti. Pasitaiko, kad kai kuriuos žmones užvaldo protas ar jausmai, tada žmogus tampa jų vergu..
Vaisiai? Jei žmogus paskiria savo gyvenimą Tėvo valios vykdymui, jis tampa harmoninga asmenybe, jis ima gyventi "savo gyvenimą", o ne primestą iš šono (visuomenės, artimųjų, žiniasklaidos ir pan.) gyvenimo būdą. Jis žino, ką jis turi veikti šiame gyvenime, atskleidžia savo geriausias savybes tikslui siekti, randa sau giminingas sielas ir su džiaugsmu, jausdamasis tikru žmogumi, kuria geresnį gyvenimą(tiek dvasine prasme tiek materialia) šiame pasaulyje sau ir ateitiems kartoms.
Bet jokių specialių pastangų, kad suvienyti protą ir dvasią nereikia, protas paklūsta žmogui savaime, kai tik žmogus tvirtai apsisprendžia eiti Tėvo valios vykdymo keliu. Tam tereikia tik nuolankiai atiduoti savo gyvenimą Jam, neturėti jokių "savo" norų, kurie veda į egoizmą, puikybę, atsiribojimą. Atsidavimas Tėvui veda į pilnatvę, susivienijimą ir didžiulę malonę..
Rosanna
2006-08-07 12:20:45
Dievas kiekvienam savo sukurtam tvariniui, ar tai būtų patys žemiausi mirtingieji, ar tai būtų pačios aukščiausios dvasinės būtybės, padovanojo asmenybę, padovanojo ir laisvą valią, o kiekviena asmenybė turi tam tikras charakterio savybes. Pažvelkime į save, pažvelkime į aplinkinius, kokie skirtingi mūsų charakteriai. Bet, nežiūrint į tai, svarbiausia- kam panaudosim mums duotą laisvą valią, ar sieksim gėrio, ar liksim blogyje. Ar norėsim atsiduoti Tėvo valiai, susilieti su Jo valia, ar norėsim vykdyt Jo valią, ar norėsim tarnauti iš mei lės Jam, tarnaudami sielos broliams ir sesėms čia, Urantijoje, bet ir per visą amžinybę ateityje, ar norėsim tapti panašiais į Jį. Nuoširdus troškimas tapti mylinčiu, teisingu, gailestingu, geru, tai yra ta stipriai traukianti jėga, kuri, manau, neleis nukrypti nuo pasirinkto tikslo nukeliauti pas mylintį Tėvą į Rojaus bū veinę, ir išlikti tvirtam, ir ištikimam, pripažinti akivaizdžią realybę. Juk, Pirmasis Šaltinis ir Centras yra visos kūrinijos ir visų tvarinių Pradžia. Sukurti viską ir visus- tai Jo mintis, o Amžinasis Sūnus ir Begalinė Dvasia padėjo minčiai virsti realybe. Esmė- pripažinti ir pasirinkti. Pasirinkti Tiesą, o tai reiškia- Dievą. Būtent todėl „Amadonas, turėdamas intelekto mimnimumą ir visiškai neturėdamas visatos patyrimo“, buvęs pusiau laukinis, kilęs iš andoninės rasės pirminių palikuonių, neprisijungė prie Liuciferio maištininkų, o parodė neįtikėtiną tvirtumą, pasišventimą ir ištikimybę. „Iš Edentijos aukštyn per Salvingtoną ir net tolyn iki Uversos, per septynerius ilgus metus kiekvieno pavaldaus dangiškojo tvarinio pirmasis klausimas, susijęs su Satanijos maištu amžinai ir nuolat būdavo:“Kaip Urantijos Amadonas, ar dar jis laikosi nepajudinamai?“ Toks pat nepajudinamai tvirtas ir ištikimas išliko ir Vanas, vienas iš Planetos Princo Kaligastijos personalo, ir jo pasišventusi tarnystė tęsėsi iki Adomo ir Ievos atvykimo, o vėliau pratęsė ją jau ne Urantijoje. Sūnus Kūrėjas ir Visatos Motina dvasia susivieniję sukūrė tokią dvasinę visatos sūnystės kategoriją, Lanonandekus, kurie paskiriami tarnauti Planetos Princais. Kai pažvelgi į mūsų planetos Princą Kaligastiją, tai pagalvoji, kaip tokio aukšto rango dvasinė būtybė galėjo prisijungti prie Liuciferio maišto, pamindamas po kojom visas aukštos moralės vertybes, iškeldamas savąjį aš aukščiau visko. Jis buvo nekantrus, dažnai nesutikdavo su nustatyta tvarka, kas ir atvedė jį į savo paties išaukštinimą, į puikybę, į maištininkų gretas. Jis pasirinko blogį. Jis išdavė Dievą, nugramzdindamas Urantijos žmones, už kuriuos buvo atsakingas, į tamsą, sustabdydamas gana sėkmingai prasidėjusį vystymasį. Jeigu jau tokios kilmės dvasinė būtybė puola į nuodėmę, tai ką galima pasakyti apie mus, esančius taip toli nuo Tėvo? Kuo toliau tvarinys yra nutolęs nuo Kūrėjo, tuo daugiau jis yra netobulas, ir tuo daugiau yra galimybių pasireikšti blogiui. O dabar pažvelkime kiekvienas į save, pažvelkime mintimis į visos planetos žmones. Vaizdas ne koks: neapykanta, karai, sunkiai suvaldomas pyktis, smurtas, prievarta, melas, vieni įžūliai turtėja, kraudami milijardus, nors tiek vienam žmogui ir nereikia, o kita didžiulė dalis skursta, miršta iš bado. Esame tokie svarbūs patys sau, tokie susireikšminę, pasipūtę, besididžiuojantys savo protu, savąjį aš iškėlę, oi, kaip aukštai aukštai, kaip daugybė Kaligastijų. Bet, jei nebūtų Dievo, kurio vardo daugelis nenori nei girdėti, nei ištarti, tai nebūtų nieko. Nebūtų šviesos, meilės, gėrio. Nebūtų tamsos, blogio. Nebūtų manęs su manuoju aš, ir su mano laisva valia pasirinkti. Bet JIS YRA. Aš esu begaliniai laiminga, kad Urantijos Knygos dėka pažinau Dievą Tėvą ir jo kūriniją, ir pasirinkau Meilę, Tiesą, Gailestingumą, Gėrį ir Grožį. Būtent, manasis pasirinkimas, kad manoji valia, būtų Dievo Tėvo valia, suteikė galimybę pasikeisti, patirti Jo visąapimančią meilę ir pažvelgti į visumą dvasinio proto akimis. „Žmogiškoji asmenybė yra tapatinama su protu ir dvasia, kuriuos materialiame kūne gyvybė laiko drauge funkcinio ryšio dėka. Šitas veikiantis proto ir dvasios ryšys nesukuria proto ir dvasios savybių ar požymių kokios nors kombinacijos, bet vietoje šito atsiranda visiškai nauja, originali, ir unikali visatos vertybė, potencialiai turinti amžiną išlikimą, siela.“ Yra labai svarbu ką tu pasirinksi, kas bus tavo vedlys, ko tu sieksi, kam tu tarnausi, ir kam išliksi ištikimas.
Violeta(Vilnius)
2006-08-02 21:25:28
Aciu, Vaidai, uz idomia tema.
Sekdamas tavo komentarus kitose temose, susidariau nuomone, kad tau yra maza patirti Dieva vien skaitant ir mastant. Atrodo kad jauti poreiki "aktyviam" Dievo pazinimui, per darbus, bendravima, kitokius kontaktus su siuo zemiskuoju pasauliu.
Juk 24 val. per para - tai pakankamai daug, kad kasdien atrasti laiko tiek darbui, tiek meditacijoms, tiek geros knygos studijoms. (Na ir miegui, zinoma:)). Ir visa tai sujungti i viena - Dievo pazinimo procesa.
Juk vadinama "gyvenimo pilnatve" duodama ne tam, kad visus rupescius atideti kaz kur i sona, atseit, kad netrukdytu spresti svarbesnius reikalus (dvasini tobulejima), bet kad zmogus galetu stipriau ir giliau suvokti kokia daugiabriaune yra Dievo pazinimo ESME, susijusi su tuo ATSAKOMYBE (ne finansine ar dar kokia juridine, bet pries Dieva, save, kita zmogu). Butent apie tai, manau, kalbama tavo pateiktoje citatoje. Kad tik per darbus, kuryba, pazinsi savo tikejimo tikruma.
Taip, yra rizika nuklysti, suklupti, patirti skausma, bet cia, sioj zemej, mes turime galimybe bandyti veikti, ir neturime teises ta galimybe nepasinaudoti.
Atleisk, jei suklydau, bet tokia pozicija man artimiausia.
Ir, kaip sakoma, telydi mus ramybe!
Bet ne letargo miegas :)
Audrys
2006-07-29 10:38:38
Supratimo dėlei,
Kaligastija - Buves planetos princas, anksciau vykdes nuostabaus Liuciferio, ir jo padėjėjo uzduotis, ir uzsitarnavęs pagarbą, bet jo ilgai nepaskyrė į planetos vadovus iš aukščiau neduodami pritarimo. Nepasitenkinimas aukštesnių vadovu išmintimi, o ir pasitikėjimas Liuciferiu, davė pradžią jam prisidėti prie maišto, ir jis išbandė musu planetoje revoliucini zmoniu mokyma, kuris sukele sumaištį, kuomet anksciau vykes palaipsnis mokymas stabiliai kele zmoniu pasiekimo lygi.
Vanas - Kaligastijos ir jo vykdytojo Daligastijos, ikurtame mieste Dalamantijoje, priklause vieno šimto organizacijai, dešimtoje grupeje: "10. Gentinio koordinavimo ir rasinio bendradarbiavimo aukščiausiasis teismas. Šitai aukščiausiajai tarybai vadovavo Vanas, ir ji buvo apeliacinis teismas visoms kitoms devynioms specialioms komisijoms, kurioms buvo patikėta žmogiškųjų reikalų priežiūra. Šita taryba turėjo plačius įgaliojimus, jai buvo patikėti visi žemiškieji reikalai, kurie nebuvo konkrečiai paskirti likusioms grupėms. Šitą atrinktą korpusą patvirtino Edentijos Žvaigždyno Tėvai prieš tai, kada jie buvo įgalioti prisiimti Urantijos aukščiausiojo teismo funkcijas."(0749-2) O po maišto pradžios buvo vadovas ištikimų butybiu musu planetoje.
Amadonas - Vano partneris, kiles is Andonines rases (pirmoji zmoniu gentis, is kurios issivyste kitos spalvotosios rases.) Anksciau berods šitokia tarpine rase kitose planetose neisiterpdavo, todel Gyvybes neseju sumanymu ir pritarimu is aukciau (Edentijos berods) atvykusiu materialiuju princo padejeju kunai buvo papildyti gyvybes plazmos is sitos Andonitu genties. O ju partneriai taip pat modifikuoti. Andonas budamas Vano draugas ir partneris, po maišto liko su Vanu, ir kartu kovojo prieš nuklydusius.
Vaidas
2006-07-29 11:50:45
Mielasis B, šitoji citata sueina tiek savo pradžia, tiek pabaiga, tiek viduriu. Tik pasistenk suvokti jos prasmę. Tai nėra taip paprasta, kaip tu mėgini mechaniškai sudėlioti savo schemą, kuri, deja, iš tikrųjų nesueina... Pamėgink peršokti kartelę ANTRUOJU BANDYMU...
Algimantas
2006-07-29 09:32:58
Klystama iš nežinojimo(smalsumo) arba iš įpročio (įprotyje pirmasis kartas visada būna iš nežinojimo) Intelekto maksimumą turintis vadinamas visažiniu .Smalsumo jausmas visažiniui svetimas.
Galai nesueina citatos pirmame sakinyje. :)
B
2006-07-29 05:33:03
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.