Forumas: temos peržiūra
Mano mintys apie šiandienes vizas, pseudopolitikus, pasąmonines baimes, ir patyrimai su grupele vokietukų, ir Apvaizda.
Vakar ir užvakar Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje drauge su mumis garbino Rojaus Trejybę-AŠ ESU Julia, kuri gyvena Londone, o gimusi ir augusi Baltarusijos mieste Lydoje, kuris yra maždaug už devyniasdešimties kilometrų nuo Vilniaus. Dabar ji jau turi Britanijos pilietybę, tad jai rūpintis viza į Lietuvą nebereikia, o jeigu ji būtų vien tik Baltarusijos pilietė arba Ukrainos pilietė, tada jai įvažiavimas iš bet kurios vietos būtų uždarytas. O Britanijos pilietybę ji gavo vos prieš keletą mėnesių, nes ištekėjusi už brito. Tai kuo gi ji buvo blogesnė prieš kelis mėnesius, kada dar neturėjo Britanijos pileitybės, kad Leituva jos be vizos nebūtų įsileidusi, kaip įsileidžia dabar? ASMENYBĖ LIKO TOJI PATI. Štai koks yra atviras ir ciniškas ABSURDAS šiandienės vizos, kurias sugalvoja valstybių – kaip PRIEVARTOS INSTITUTŲ – NEMĄSTANTYS IR ILIUZIJOJE GYVENANTYS PSEUDOPOLITIKAI.
DEJA, ŠIANDIEN TIKRŲ POLITIKŲ NĖRA VISAME PASAULYJE, YRA TIK PSEUDOPOLITIKAI – IR VISAME PASAULYJE, NESVARBU, AR TAI BUS OBAMA, AR PUTINAS, AR GRYBAUSKAITĖ, AR PO JOS BŪSIANTIS KITAS LIETUVOS PSEUDOPREZIDENTAS, BET KURIS LIETUVOS PSEUDOPOLITIKAS.
Kuo gi skiriasi tikras politikas nuo pseudo? O gi tuo, kad realus politikas yra atradęs Rojaus Trejybę-AŠ ESU - Tikrovės Šaltinį Ir Centrą, ir gyvena ir veikia TIKROVĖJE BE ILIUZIJOS, ir bet visas vizas panaikina VISO PASAULIO ŽMONĖMS, o veikdamas drauge su Rojaus Trejybės-AŠ ESU APVAIZDA vadovauja šaliai taip, kaip jį veda iš vidaus Rojaus Trejybė-AŠ ESU, PAGAL ROJAUS TREJYBĖS-AŠ ESU EVOLIUCINĮ PLANĄ VISAI KŪRINIJAI – IR MŪSŲ PLANETAI. Todėl tik realus politikas ir tegali VADOVAUTI VISUOMENEI, KURIĄ BŪTINĄ DAR SUBURTI, SUTELKTI, IR APŠVIESTI TIKROVE.
Tuo tarpu pseudopolitikai tesugeba NE VADOVAUTI, O VALDYTI – KOMANDUOTI, ĮSAKINĖTI, IR PANEIGTI KITUS, JUOS PAJUNGIANT SAVO VALIOS DIKTATUI, IR VISUS VESTI Į AKLVIETĘ IR TIK Į DAR DIDESNIUS SUKRĖTIMUS, IR Į BŪSIMAS KANČIAS.
Važiuojant iš Vilniaus į Kauną traukiniu, o atgal – autobusu – važiavau aš drauge su Julia ir Birute – kalbėjomės apie įvairius dvasinius reikalus. Iš tiesų malonu matyti, kaip Julia dar prieš nepilnus dvejus metus nieko nežinojusi apie gyvąjį kelią, jau dabar taip toli pažengė juo pirmyn. Tačiau ir joje dar yra daug baimės, nors ji man vis kartojo, kad gyvena labai natūraliai, ir tik Rojaus Trejybės-AŠ ESU vedimui atsidavusi, ir nieko nebijo. BAIMĖ GLŪDI PASĄMONĖJE – JI ATNEŠTA PER ŠIMTMEČIUS, PER TŪKSTANTMEČIUS, IR PABUNDA SĄMONĖS LYGIU, KADA MES PATENKAME Į KRIZINES APLINKYBES, O NE KADA ESAME SAUGŪS. Bet mūsų pasąmoninę baimę taip pat liudija ir mūsų elgesys net ir ramybės sąlygomis. Ir Vytautas, vyresnysis Kaune, buvo visiškai teisus, kada po gyvųjų pamaldų, RUOŠIANT BENDRĄ STALĄ, ištarė savo teiginį-faktą Juliai – ji pilna baimės, jai reikėtų daugiau atsiverti Rojaus Trejybei-AŠ ESU, tada garbinimo akimirką ir prašymų maldos akimirką ji melsis garsiai, taip, kad girdėtų visi, o dabar ją tegali išgirsti tik vienas kitas, greta jos sėdintis, ir tai labai įtempęs klausą. Tai ir liudija DIDELĘ BAIMĘ JULIOS VIDUJE.
Juk mes - URANTAI - esame kolektyvinėje garbinimo komunijoje SU KŪRĖJU, IR TARPUSAVYJE SU VISA KŪRINIJOS DVASINE ŠEIMA, ir ATSIVĖRĘ DAR GILIAU prabylame TOKIA savo balso galia, kad girdėtų VISI dalyvaujantys komunijoje, o ne vien tik sėdintys ŠALIA.
Ir priežastis to ŠNABŽDĖJIMO – SEKLUS ATSIVĖRIMAS, NEPASITIKĖJIMAS ROJAUS TREJYBĘ-AŠ ESU, IR PASĄMONĖS TERŠALAI - TAI IR LEIDŽIA REIKŠTIS BAIMEI.
Tai nėra PRIEKAIŠTAS niekam, tai tiesiog PRIEŽASTIS, KODĖL taip tyliai melžiamasi, net ir po mano dažnų prašymų melstis garsiai, kad girdėtųsi, tuo labiau, kad būtų įmanoma tokią komuniją įrašyti į diktofoną, ir klausytis jau mūsų svetainėje bet kuriame pasaulio krašte. O PRIEŽASTĮ BŪTINA ŽINOTI, IR BŪTINA JĄ ŠALINTI. Tai tik ATSIVĖRIMO ir ATSIDAVIMO Rojaus Trejybei-AŠ ESU, ir PASITIKĖJIMO Rojaus Trejybe-AŠ ESU dalykas. Per prievartą niekada to nepadarysi, nes viską diktuoja VIDINĖ DVASINĖ BŪSENA.
Aišku, galima išmokti kažkokį tekstą, ir jį labai garsiai atkartoti INTELEKTUALIAI, tačiau aš kalbu apie KOMUNIJĄ, KADA PRABYLA DVASIA, PRANOKSTANTI MATERIJĄ IR INTELEKTĄ, IR TOKIA KOMUNIJA LIEJASI BE PERTRŪKIO, IR BALSO GALIA TIK AUGA, KAIP AUGA ĮTIKĖJIMAS, IR ATSIVĖRIMAS.
Atvažiavus į Vilnių, autobusų stotyje, prie pat mūsų autobuso, pirmą akimirką pamačiau tiesiog ant šaligatvio ratu susėdusio jaunimo grupelę – apie 12 vaikinų ir merginų – jie visi užkandžiavo, šalia pasidėję kuprines, visi vienoda – tamsiai mėlyna – apranga. Jaučiau jų laisvumą. Tuoj pat panorau juos nufotografuoti. Julia ir Birutė atsisveikino su manimi ir nuėjo, o aš likau.. Pasidėjau savo kuprinę ant šaligatvio, išsiėmiau telefoną, angliškai pasisveikinau su šiuo puikiu jaunimu, ir paklausiau, ar jie sutiktų, kad juos nufotografuočiau šitaip užkandžiaujančius tiesiog ant šaligatvio. Sulaukęs sutikimo, taip aš juos ir nufotografavau, o tada paklausiau, iš kur jie – iš Vokietijos, iš Berlyno. Jie man pasiūlė palinkėti jiems geros sveikatos, ką aš ir padariau, ir pridūriau dar gero apetito. Pasakiau savo vardą ir pasiūliau jiems pasiskaityti mūsų svetainę, ir kelis kartus pakartojau jos adresą internete. Pora sakinių pasakiau, kad ten suras šviesos knygą - Urantijos Knygą – ją galės skaityti ir vokiečių kalba. O apskritai ši knyga PAKEIS JŲ GYVENIMĄ. Palinkėjau jiems geros viešnagės Lietuvoje, ir nueidamas jau atsisveikinęs dar kartą priminiau svetainės adresą. Ir pagalvojau, kaip būtų buvę gerai kad Laimos iš Jungtinių Valstijų jau atspausdintas lankstukas anglų kalba būtų jau mane pasiekęs, kuris dabar yra dar tik pakeliui. Jau nuėjęs kelis žingsnius viduje pajutau, o kaip būtų gerai, kad šitie vaikai pajaustų tikrų Vytauto alyvinių obuolių skonį, nors dar ne iki galo prinokusių, bet vis vien jau labai skanių, kokių visoje Vokietijoje ir Europos pseudosąjungoje jie neras, nes ten jau viskas paversta NENATŪRALIAIS VAISIAIS – OBUOLIAIS, KRIAUŠĖMIS, KURIOS YRA NETIKROS – PLASTMASINIO SKONIO, O ŽIEVĖ – PANAŠI Į MEDŽIO. O Linos agurkėliai, koks nuostabus jų švelnus – jaunas – rūgštumas. Na, kur jie gaus tokių savo Berlyne tarp gelžbetonio konstrukcijų. O štai čia, Lietuvoje, jie bus paragavę. Tuo pat apsisukau ir grįžau. Vėl paklausiau – ar galiu ant jų bendro stalo padėti savo indėlį. Aišku, jie buvo tiek nustebę, kad išsižiojo. Aš juos nuraminau, pasakiau, kad tai tokie obuoliai, kokių net ir čia ir parduotuvėje negausite Jie nurimo. Aš išdėliojau kelis obuolius, o tada ištraukiau ir agurkus, sakydamas, kad tai ne parduotuvės agurkai, o daržo, natūralūs, be chemijos, labai švelniai parauginti. Tada išėmiau ir riešutus, ir sūrį, nes pamačiau, kad jie turi pasidėję duonos, ir dar tepa ant jos kažkokią tamsią užtepėlę ar ką nors panašaus. Išėmiau ir stiklainį kompoto ir pasakiau, kad tai namuose pagamintas gėrimas. Būčiau atidavęs ir cukiniją, bet žinojau, kad jie VALGYTI JĄ ŽALIĄ TIESIOG BIJOS, NORS TOKIA JI YRA PATI SVEIKIAUSIA.
Taigi, šitaip palikęs Rojaus Trejybės-AŠ ESU urantų bendro stalo KAUNE gyvą maistą ant vokietukų bendro stalo ant šaligatvio VILNIUJE, dar kartą priminiau svetainės adresą ir nuėjau.
Šitas epizodas jiems įstrigo pasąmonėje visam jų gyvenimui, ir kur jie bebūtų kartas nuo karto jis pasieks jų ir sąmonę.
Na, o pabaigai mano patyrimas, kaip Rojaus Trejybės-AŠ ESU apvaizda siunčia signalus žaismingu būdu. Šis patyrimas susideda iš dviejų dalių. Aš Juliai pirmąją dalį papasakojau, kadangi ją buvau patyręs šeštadienio pavakarę, o antrąją dalį patyriau grįžęs namo iš Kauno.
Žiūriu televizorių atsirėmęs į sieną gulėdamas ant lovos. Šalia įsitaisiusi snaudžia Hola. Tvankumas didžiulis, langas atidarytas, bet iš lauko jokio gaivaus oro. Staiga lyg kažkas sužybsi ant sienos, ką aš pastebiu periferiniu matymu žiūrėdamas televizorių. Gal mašina apsisuka, būna taip dažnai, būna ir kada kaimynas važiuoja iš savo kiemo, kada jo mašinos žibintai apšviečia mano kambarį. Bet niekas gatve nevažiuoja, o dar ir perdaug šviesu, kad mašinos lempos apšviestų kambarį net ir menku atšvaitu. Tada žiūriu į tą mirksinčią šviesą ant sienos. Ji ryški, net balta, ir žybsi. Iš kur dabar ji? Greitai suvokiu, kad tai įsijungė dviračio žibintas, ant vairo, o dviratis – aukštai, ant spintos. Jis sportinis, labai lengvas – 7,4kg – anglies pluošto. Lipu ant kėdės, bet vairo vis tiek dar nepasiekiu, tad paėmęs už rėmo, palenkiu dviratį link savęs, o tada jau išjungiu žibintą. Tai, kad žibintas galėtų įsijungti pats – savaime – nėra jokios galimybės, nes jis padarytas toks, kad net ir mėginant įjungti, reikia jungiklį paspausti pakankamai stipriai, o palietus ir nežymiai spūstelėjus, jis dar net neįsijungs. Tad pats jokiu būdu neužsidegs.
Tai tiesiog Apvaizdos man duotas signalas, ir informacija – mes esame visą laiką šalia tavęs, nieko nebijok, mes visada tau padedame, ir padėsime, būk ryžtingas ir veiksmingas drauge bendradarbiaudamas. Man tą dažnai sako ir Rojaus Trejybė-AŠ ESU.
O kaip gi man Apvaizda galėtų perteikti tokią informaciją, kai aš jų nematau. Štai toks signalas man matomas ir akivaizdus, ir jo paneiogti negaliu niekaip, kad tai man akyse rodosi, nes juk reikėjo lipti net ant kėdės lemputę išjungti.
Kada sugrįžau iš Kauno, išviriau kopūstų sriubos visą puodą, nes ja dalinsiuosi ir su Hola, nors būtent jai priviriau grikių, bet žinau, kad kaulys iš manęs ir kopūstų, kaip ir kasdien kaulija visko, ką aš tik dedu į burną sau, nesvarbu, kad ji jau pavalgė, o tada palydėjau sūnų į oro uostą ir jo mašina iš oro uosto parvažiavau į savo kiemą, o prieš palikdamas ją savo garaže, nuploviau ir nuvaliau. Kada norėjau įeiti į namus, pamačiau kad mano džinsų kišenėje nebėra rakto. Išieškojau visur – visose kišenėse, grįžau į sūnaus mašiną, gal ten galėjo iškristi, nors niekaip neįmanoma, kad raktas, esantis odinėje raktinėje, kuri visada yra šalia telefono, labai giliai ir labai stipriai suspausta kišenėje, kad man visada jį sunku net pačiam kaskart išsitraukti, jau nekalbant, kad jis pats galėtų išlipti. Tuo labiau, kad aš kartas nuo karto vis pasitikrinu – ar yra telefonas, ir raktai, nes buvo tokių atvejų, kai buvau užmiršęs kambaryje ir išėjau užtrenkęs duris, turėjau problemų patekti atgal. Tad nuo to laiko visada tikrinu pirmiausia, ar yra kišenėje raktas. O papildomai apsaugai – pasirūpinau atsarginiu-avariniu raktu, kurį paprašiau to meistro, kuris jį pagamino, kad rakto galvutę tiek padarytų mažą, kad man užtektų tik suimti dviem pirštais ir atsirakinti. Kasdien dažnam vartojimui toks mažas raktas tikrai būtų nepatogus, bet kaip ekstra atveju, puikiai tinka, nešiojiesi piniginėje jo net nejusdamas, panašiai kaip mašinos avarinis ratas – mažesnis, bet tinka ir gali nuvažiuoti iki serviso be problemų. Ir atsarginį raktą turiu visą laiką piniginėje. Šįkart jis mane irgi išgelbėjo. Tačiau jis man neatsakė į klausimą – o kur gi mano anas raktas, o ten dar ant žiedo buvo ir antras raktas, nuo lauko durų, kurias paprastai atsidarau kodo pagalba, bet atsijungus elektrai, jau ir kodas nepadės, tad čia kaip tik ir pravers mechaninis raktas.
Juk kada atvažiavau iš autobusų stoties, tai duris atsirakinau savo kasdieniu raktu. Gal kur nors jį pasidėjau ir neatkreipiau dėmesio, kur palikau? Niekur bute raktų nėra. Vėl einu ieškoti į mašiną – sūnaus, ir savo, nes savo išvariau iš garažo, užleisdamas sūnaus mašinai vietą. Raktų nėra nė vienoje mašinoje, nors ištyrinėjau viską net rankomis liesdamas.
Aiškinu Holai, kad ji galėtų savo uoslę panaudoti ir man suuostyti, bet gi ji net nežino, ko ieškoti, nes rankose neturiu jokio raktinės skutelio, kad ji užuostų jo kvapą, bet ir užuodus vis tiek nesurastų, nes seniai nustojau ją mokinti surasti daiktus. Susiradau atsarginį lauko durų raktą, ir sakau Holai – rytoj pasidarysiu abiejų raktų dublikatus, kad turėčiau atsargoje. Bet kur tu manai galėjo jie dingti, kai nebuvo nė menkiausios galimybės tiems pabėgėliams raktams iš mano kišenės išsiropšti. O ir kur jiems bėgti, argi ne geriau būti kišenėje, man visą laiką po ranka. Juk ir tau linksmiau ir ramiau, kada aš būnu su tavimi. Tikrai čia neapsieita be Rojaus Trejybės-AŠ ESU apvaizdos įsikišimo, kaip ir su tuo dviračio lempos uždegimu. Jeigu man raktus ištraukė Apvaizda, o kas gi kitas galėjo, tai ji man juos tegu ir sugrąžina.
Po dešimtos vakaro aš Holai sakau - einam į kiemą, dar kartą ieškosime raktų MAŠINOSE. Pasiėmiau žibintuvėlį, kad galėčiau dar kartą visur apšviesti. Nors kur ten jie gali atsirasti, juk viską ištyrinėjau centimetras po centimetro, ne tik akimis, bet ir liesdamas rankomis – visas sėdynes, ir ant grindų.
Kadangi lauke prie garažo stovėjo mano mašina, tai nuo jos ir pradėjau. Atidarau duris – matau VIDURĮ SĖDYNĖS - RAKTINĖ.
Aš pradėjau JUOKTIS.
Tiesiog buvo linksma nuo tokio Apvaizdos POKŠTO – kaip ji sugebėjo, man nejaučiant, iš standžiai suspaustų raktų raktinėje ir telefono toje pačioje džinsų kišenėje, ir dar man vis pasitikrinant, ar viskas ten yra, ar neužmiršau kur nors, o ne dėl to, kad galėtų iškristi – tuos raktus prisivilioti prie savęs? Ji gali šitaip veikti geriau už pačius geriausius ilgapirščius, ir nieko nepajausi. Štai šito nežinojau, ir net nemaniau, kad ji gali pasielgti BŪTENT TAIP. Tik gerai, kad ji SUGRĄŽINA TĄ DAIKTĄ, KO NESULAUKSI IŠ ILGAPIRŠČIŲ, ir šituo savo tariamos vagystės pasekmę panaikina, bet nervus vis tik patampo.
Čia man ji primena mano Holą, kuri vis man loja ir loja kieme, ir kviečia mane žaisti tik su ja, o ne užsiimti kita veikla, o namuose, atsineša pagalvėlę ir ją man tiesiog bruka, kad pamėtyčiau ją ir taip pat su ja žaisčiau, tiesiog kaip mažas vaikas tampo už skverno ir reikalauja dėmesio. Taip ir Apvaizda duoda signalus, nori BENDRAVIMO IR BENDRADARBIAVIMO.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas, Algimantas.
2015 m. rugpjūtis 10 d.
2015-08-10 15:12:27
Komentarai
Nežinau, ar broliai-sesės urantai taip pat pajuto viduje kažkokį kitokį pojūtį dalyvaujant šio vakaro kolektyvinime garbinime. Ar tai Tikrovės virpėjimo pasireiškimą pajutau?Visiškai kitaip. Žodžių prasmingumas, aiškumas daug gilesnis. Galia daug stipresnė, negu tada, kada pirmą kartą forume aprašinėjau apie Rojaus Trejybės paveikslo spalvinio fono pakitimą prieš dvejus metus įvykusį mano namuose.
Ir Algimanto patyrimai nuostabūs; man pasirodė, kad jų aprašymo dvasia yra pakitusi. Jaučiasi Algimanto drąsa bendraujant su žmonėmis, juos mokant ir pateikiant jiems Tikrovės Šviesą.
Ar tai Dieviškoji Tikrovė gali taip pakeisti Žmogų? Ar tai mano požiūris pakito?
Mielieji, tai ne serenadų giedojimas po Algimanto langais. Kurie manę pažystat žinot, kad ne visada esu kultūringas asmuo, kai kada esu per daug stačiokiška, tiesmukiška, bet apie tuos, šios akimirkos vidinius išgyvenimus - nutylėti negaliu.
Linkiu visiems Kūrėjo palaimos ir seseriškai visus apkabinu.
IRENA
2015-08-10 21:11:54
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]