Forumas: temos peržiūra
Mano mokymas - IŠTIKIMYBĖ MOKYTOJUI, 2015 09 20
Mano mylimieji, tai, ką rašau dabar, kai kuriems urantms gali ir nepatikti, tačiau, matyt, šią temą vis tik verta aptarti, nors apie tai mane buvo įspėjęs Tėvas prieš KELIOLIKA metų, ir tą, po Tėvo perspėjimo, ėmiau vis labiau pastebėti. Na, o šiandien po gyvųjų pamaldų Rojaus Trejybės-AŠ ESU gyvojoje šventovėje, kada jos vyko Kaune, pajutau dar gilesnę mane Tėvo perspėjusių žodžių prasmę ir tikrovę. O tema viena - IŠTIKIMYBĖ MOKYTOJUI.
Šiandien vieno uranto PAPRAŠIAU, kad jis neitų į TELEVIZIJĄ. kai jis vakar, po gyvųjų pamaldų Vilniuje, pareiškė, kad eis kalbėti į televiziją. Jo atsakymas mane nuliūdino – AŠ EISIU. – Bet juk tu dar nesi PRISIPILDĘS GYVOSIOS ŠVIESOS TIEK, KAD GALĖTUM KALBĖTI TELEVIZIJOJE, TU DAR NESI GYVOSIOS ŠVIESOS PRIPILDYTAS INDAS, TAVO PASĄMONĖ DAR PILNA TERŠALŲ, TODĖL TU TIK PAKENKSI GYVAJAM KELIUI. – AŠ VIS TIEK EISIU. TĖVAS MAN SAKO.
Tada aš jam tariau – TU TURI LAISVĄ VALIĄ, TU GALI ELGTIS KAIP NORI, BET TUOMET NEKALBĖK APIE GYVĄJĮ KELIĄ, APIE GYVĄJĄ ŠVENTOVĘ, APIE MANE, APIE URRANTIJOS KNYGĄ, NES TAM ESI DAR NEPASIRENGĘS. – AŠ VIS TIEK EISIU.
Dalia tuomet ėmė prašyti jo – Jeigu Mokytojas tau sako neiti į televiziją, kodėl tu jo neklausai, tai kodėl tuomet tu iš viso čia lankaisi? – Aš paklusiu Mokytojui, ir nieko nekalbėsiu apie gyvąjį kelią, nekalbėsiu apie šventovę, neminėsiu net ir Urantijos Knygos. Tada įsijungė visi likę prie arbatos stalo ir choru ėmė jo prašyti NEITI Į TELEVIZIJĄ, NES TAI TIK PAKENKS GYVAJAM KELIUI IR ŠVENTOVEI. O Rūta taikliai pastebėjo -- TAI JAU NE TĖVO VEDIMAS.
Vakar po TOKIO sprendimo pagarsinimo – taip pat jau sėdėdami prie arbatos stalo – matėme jo klaidingą apsisprendimą, ir pakeisti jo negalintys, viską atidavėme į Rojaus Trejybės-AŠ ESU rankas, ir mums teliko melsti, kad Apvaizda jį sulaikytų nuo didesnių klaidų.
Kada asmenybės dvasinis protas dar miega, tada viešpatauja žmogiškasis gyvulinis protas, kuriam labai svarbu, kad būtų būtent jo viršus. Ir tas asmuo, kuris stovi ant aukštesnio dvasinio lygio laiptelio, gerai mato suklydimus visų tų, kurie stovi ant žemesnio laiptelio. Būtent toji šviesa ant aukštesnio laiptelio ir leidžia MOKYTOJUI pamatyti ir suprasti MOKINIO suklydimų PRIEŽASTIS, ir SUSTABDYTI nuo naujų klaidingų sprendimų, su sąlyga, jeigu MOKINYS YRA NUOŠIRDUS IR MOKYTOJU PASITIKI.
Ko galėjęs būtų pasiekti Jėzus iš savo apaštalų, jeigu jie nebūtų PASITIKĖJĘ SAVO MOKYTOJŲ IR NEPAKLUSĘ JO NURODYMAMS – NEITI Į JERUZALĘ, NEKALBĖTI MINIOMS, EITI PO DU, IŠ PRADŽIŲ, BŪTI KANTRIEMS, NET IR GRĮŽTI PRIE SAVO KASDIENIŲ PRIEŠ TAI PALIKTŲ DARBŲ SAVOSIOSE ŠEIMOSE, RUOŠTIS, MOKYTIS.
Ir APAŠTALAI BESĄLYGIŠKAI PAKLUSO DIDESNEI ŠVIESAI IR IŠMINČIAI, SKLINDANČIAI IŠ MOKYTOJO JĖZAUS, NES JUO PASITIKĖJO, JUO TIKĖJO, JĮ MYLĖJO, IR BUVO JAM IŠTIKIMI.
ŠITAIP JĖZUS VALĖ SAVO APAŠTALŲ SĄMONĘ IR PASĄMONĘ, IR RUOŠĖ JUOS BŪSIMIEMS IŠŠŪKIAMS, PATIEMS APAŠTALAMS TO NET NESUVOKIANT.
LYGIAI TAIP AŠ IRGI VALAU SĄMONĘ IR PASĄMONĘ SAVO MOKINIŲ - URANTŲ - KADA MANĄJĄ LABAI INTENSYVIAI VALĖ ROJAUS TREJYBĖ-AŠ ESU MAN TO IRGI - ILGĄ LAIKĄ - NESUVOKIANT, IŠTISAIS DEŠIMTMEČIAIS.
O dabar PASIŽIŪRĖKITE į šį manųjų teršalų VALYMO ištisą procesą - kad mes VISI BŪTUME IŠMINTINGI IR ŠVIESŪS, IR PASIRENGĘ – PARENGTI – NAUJO IŠŠŪKIO PRIĖMIMUI IR ĮSISAVINIMUI. Šitokį GILUMINĮ kontekstą labai svarbu suvokti.
Pirmasis žingsnis buvo mano kūdikystės metais - gal trejų metų vos sulaukęs, aš jau stojau ginti savo verkiančio pusbrolio, kuris buvo aštuoneriais metais už mane vyresnis, ir kurį už blogus pažymius barė jo motina - mano teta, kuri mane, kartu su savo tėvais, mano seneliais iš mano žemiškosios motinos pusės, ir augino Utenoje, kai mano žemiškieji abu tėvai susirgo tuberkulioze man dar nesulaukus vienerių metų, ir turėjo ilgus metus gydytis, o mane tuomet auginti ir paėmė mano seneliai ir manosiosios žemiškosios motinos vyriausioji iš trijų seserų. Ir būtent mano kūdikystės metu - vos kelių mėnesių - manęs pervežimas į kitą miestą - Uteną - buvo pirmasis Rojaus Trejybės-AŠ ESU manosios sąmonės ir pasąmonės APSAUGOS nuo teršalų etapas, nes mano žemiškasis tėvas savo priekabėmis ir smulkmeniškumu būtų formavęs klaidingas nuostatas ir vertybes, nes jis pats JAS SUVOKĖ KLAIDINGAI, NORS ŽODŽIAIS KALBĖJO APIE JAS LABAI DAUG, kada tik retkarčiais atvažiuodavo į Uteną, tad aš augau apsuptas nepaprastos Kūrėjo TIKROVĖS GYVŲ VIRPESIŲ LAUKE. Ir mane senelis, kuris buvo MATININKAS, daug dirbęs Rusijoje, tarnavęs Rusijos caro kariuomenėje, ir dalyvavęs pirmajame pasauliniame kare, ir parsivežęs ketvirtojo laipsnio Šventojo Georgijaus sidabrinio kryžiaus ordiną, klausęsis revoliucionieriaus Trockio kalbų Peterburgo gatvėse, ir man tai palaipsniui, nedidelėmis dozėmis, atskleidęs nuo pat vaikystės, tačiau ne pats tai piršdamas, bet atsakinėdamas į mano jam pateikiamus man rūpimus klausimus. Jis buvo TIESOS GYVENIME pavyzdys. Todėl jis suformavo manyje pasąmonės ir sąmonės lygiu labai tvirtas TIESOS IR TEISINGUMO nuostatas ir principus, kuriais aš vadovavausi visą laiką iki pat gyvojo kelio, vadovavausi net mokykloje sakydamas TIESOS ŽODĮ MOKYTOJAMS IR MOKINIAMS, kad konfliktai tarp mokytojų sąmonės ir pasąmonės žemesnio lygio už manąjį sąmonės lygį, ir mano jiems sakomų ATVIRŲ IR TIESIŲ TIESOS teiginių sukeldavo jų SĄMYŠĮ, kad dėl to ir apie tai šurmuliuodavo net visas mokytojų kambarys, ir mane ėmė vadinti TIESOS GYNĖJU, aišku, su pašaipos gaidele, mat atsirado čia toks pas mus - RAKŠTIS. Ir būdavo retų dienų, kada konfliktinių situacijų nekildavo, tada aš eidavau namo vienas ir mąstydavau, kodėl nėra tų problemų, man reikia būtent iššūkio, aš noriu KOVOTI UŽ TIESĄ IR TEISINGUMĄ. AŠ NORIU EITI PRIEŠ VĖJĄ ATLAPOTA KRŪTINE, O NE SLĖPTIS UŽ KITŲ NUGARŲ.
Kartą, jau būnant man vyresnėje klasėje, atvažiavo žurnalistė iš Vilniaus, iš Moksleivio žurnalo, ir mane susirado, kaip TIESOS GYNĖJĄ, ir paprašė duoti jai interviu. Aš atsisakiau, aiškindamas, kad neturiu ką pasakyti. O ji man sako norinti ir pasikalbėti apie TIESOS GYNIMĄ, nes būtent mane TIESOS GYNĖJU apibūdino jai mokytojai. Aš jai pasakiau, kad apie tai nėra jokio reikalo kalbėti, ir aš nekalbėsiu. Ji paprašė manęs dar pagalvoti, ir nuėjo kalbėtis su kitais mokiniais. Po kurio laiko vėl priėjo prie manęs ir paklausė, ar dar nepersigavojau. Pasakiau, jog nepersigalvojau ir tikrai nekalbėsiu. Mano atsisakymas duoti interviu nustebino tiek ją, tiek kitus, kada visi tik ir veržėsi pasirodyti, kad galėtų pasipuikuoti prieš kitus, jog apie juos parašė nors kažką.
Tup tarpu mano senelio GYVENIMO pavyzdys, ir jo labai skalsi kalba, mane mokė visai ko kita - kalbėk kuo mažiau, dirbk kuo daugiau ir būtent savo pavyzdžiu rodyk, ką nori pasakyti. JO GYVENIMAS BUVO PRIEŠINGYBĖ, KĄ AŠ VĖLIAU MAČIAU SAVO ŽEMIŠKOJO TĖVO GYVENIME, IR SAU PAČIAM VIDUJE DAVIAU ŽODĮ DAR PAAUGLYSTĖJE, KAD NIEKADA NEBŪSIU PANAŠUS Į SAVO BIOLOGINĮ TĖVĄĮ, IR JĮ GARBINGAI IŠTĘSĖJAU PER TUOS DEŠIMTMEČIUS NET IKI GYVOJO KELIO PRADŽIOS.
Kada senelis statė namą, tai mane irgi pasiimdavo jam padėti. Tačiau jis ne liepdavo eiti jam padėti, bet manęs klausdavo, ar GALI MAN PADĖTI PRIE NAMO STATYBOS? Todėl aš ir mokiausi kasti pamatų duobę, važiavome už 50 kilometrų su sunkvežimiu į laukus rinkti akmenų pamatams, kroviau tuos akmenis iš laukų į sunkvežimį, o parvežus - iš jo, nors tada man tebuvo 7-8 metai. Dabar tai pavadintų NEIŠMANĖLIAI PSEUDOPOLITIKAI vaiko teisių pažeidimu, KAI IŠ TIKRŲJŲ TAI YRA BŪTINAS VAIKO DARBINIS UGDYMAS PAŽĮSTANT PASAULIO TIKROVĘ. Tad aš ir mokiausi tuos atsivežtus akmenis dėti jau į prieš tai parengtus pamatų klojinius pamatų duobėje, kad būtų galima supilti ir sumaišytą betono skiedinį, sklirtą pamatams, tarp tų akmenų, mokiausi gesinti kalkes, pradedant nuo kalkių iškrovimo iš sunkvežimio į joms iškastą duobę, kada jos taip sunkiai pasikabina, ir sveria sunkiai, limpa prie kastuvo, kad mėgini ATPJAUTI, KAIP PYRAGO GABALĄ, IR KAIP DAUG KAINUOJA FIZINIŲ PASTANGŲ, laikas eina, o draugai laukia, ir tiek nedaug dar iškrauta, ir pasiseka tada, kada atveža savivartis, tada darbas padaromas labai greitai, nes pati mašina išverčia visą krovinį, belieka tik padėti jį išstumti tiesiai į duobę. Mokiausi ir smėlį ir žvyrą sijoti, ir cementą, kalkes, smėlį sumaišyti ir pagaminti betono skiedinį, jį paruošti tai liesesnį, tai riebesnį, mokiausi ir plytas krauti į mūsų vadintus ŠTABELIUS PO 200 PLYTŲ, ir ne bet kaip, bet atitinkama tvarka sudėtas taip, kad laikytųsi ir per visą žiemą, ir jas nešioti mūrininkui per pastolius į antrą aukštą, o jau po šito buvo mūro darbai, stogo darbai, ir vidaus apdaila, tiek medžio, tiek tinko. Tai buvo mano MOKYKLA, senelio sumanyta, aišku, jam net nesuvokiant, kad taip buvo jo Minties Derintojo parengtas jam planas mane auklėti GĖRIO IR TIKROVĖS ENERGETINIŲ VIRPESIŲ LAUKE, nes savo kito anūko, to aštuoneriais metais už mane vyresnio, jis niekada neprašė ateiti į pagalbą prie namo statybos, nors jo fizinė jėga buvo juk didesnė, o juk mes augome visą laiką viename kambaryje kaip du broliai, ir aš jį ir laikiau savo broliu, nes apie tokius giminystės ryšius kaip pusbrolis nieko nežinojau. Ne toks buvo Rojaus Trejybės-AŠ ESU sumanymas.
Mano pasąmonę, ir yač sąmonę, veiksmingai valė mano senelės man suteikiami pamokymai, ir ypač jos GYVENIMO BŪDAS - GYVAS ĮTIKĖKIMAS Į JĖZŲ IR KASDIENIIS VAKARO PAMALDŲ LANKYMAS TUOMETINĖJE SENOJOJE BAŽNYČIOJE, NETOLI KURIOS MES IR GYVENOME. Mano nuoširdūs pokalbiai su ja, jos įsiklausymas į mano jai atpasakojamus mano ką tik pamatytus filmus, patirtus įspūdžius, ir nepaprastas jos gėrio ir šviesos antplūdis, kurį ji pati visu savo nuoširdumu išreikšdavo, net pradėdavo verkti, klausydamasi mano pasakojimų, mane taip pat veikė ir minkštino mane, kaip asmenybę. Bet būdavo ir tokių akimirkų, kada jos ašaros mane graudindavo, bet jos tuo metu - įsiskaudinusios dėl mano netinkamo žodžio Dievo atžvilgiu - man tariamas PERSPĖJIMAS, KAD ŠITAIP NEBURNOČIAU PRIEŠ DIEVĄ, JIS VISKĄ GIRDI IR MATO, IR UŽ TAI MANE NUBAUS - mane pakurstydavo iš vidaus dar labiau ją erzinti ir ką nors specialiai pasakyti prieš Dievą, ypač jau pradėjus lankyti mokyklą, nes mokytoją mums vis pakartodavo, kad Dievo nėra, nes jo nematė net kosmose skridęs Jurijus Gagarinas, kuris buvo pirmasis kosmonautas, ir tuometinė ryškiausia žvaigždė, tad mano gyvulinis protas norėjo MAIŠTAUTI IR BUVO PILNAS KERŠTO SENELEI DĖL JOS MAN TARIAMŲ ŽODŽIŲ APIE DIEVĄ, APIE JO REALŲ BUVIMĄ. Tad mano gyvulinis protas troško tą akimikrą PAKERŠTAUTI, IR KUO LABIAU VERKĖ SENELĖ, TUO LABIAU AŠ NEIGIAU DIEVO BUVIMĄ JAU NEBE DĖL SAVO TIESOS SAMPRATOS STIPRESNIO TEIGIMO, BET KAD DAR LABIAU ĮSKAUDINČIAU SENELĘ, IR MAN TUO PAČIU METU BUVO JOS IR GAILA, NES NEGALĖJAU MATYTI JOS AŠARŲ, BET BŪTENT TOS AŠAROS MANE IR SIUTINO IR AŠ NORĖJAU KERŠTAUTI - IR KERŠTAVAU. Ir mūsų tokie susirėmimai tebuvo VOS KELIS kartus, ir jie buvo VIEN TIK dėl Dievo mano menkos sampratos, kurią aš gavau mokykloje - DIEVO NĖRA.
Kartą senelė net paėmė puodakilį - tai toks storas ir didelis skuduras, kuris naudojamas keliant špyžinį puodą nuo plytos - tikros malkomis kūrėnamos plytos, kai puodas išėmus ringes - tokius žiedus iš metalo, kurie ir uždengia didelę skylę plytos viršutinėjė plokštumoje, kad krosnies viduje deganti ugnis nesiveržtų iš plytos išorėn, ir tie metaliniai žiedai yra vis mažėjančio skersmens, o pats vidinis žiedas iš viso yra pilnaviduris, ir jis jau visiškai uždengia skylę - tad puodas yra įleidžiamas į tą ugnies liežuvių viešpatiją ir iš jos ištraukiamas, ir kuo didesnis puodas, tuo daugiau ringių reikia išimti, tuo storesnis puodakilis turi būti, kad nenusidegintum rankų, ŠPYŽIUS SUNKUS. Tai mano senelė ėmė su tuo puodakiliu mane vaikyti aplink stalą, kad aš neburnočiau PRIEŠ DIEVĄ. Ir būdamas greitesnis ir vikresnis aš lengvai išsisukdavau nuo jos mėginimo man sušerti per nugarą. Ir ji man vis kartojo, kad nustočiau kalbėjęs prieš Dievą, NES VISKAS ATSISUKS PRIEŠ MANE, NES DIEVAS VISKĄ GIRDI IR MATO, KĄ AŠ SAKAU IR DARAU. O aš dar daugiau ją erzinau, kol galų gale ji PRAVIRKO, o tai mane kaip tik vėl veikė dvejopai - man jos buvo ir gaila, kad ji verkia, o pačios ašaros mane siutino, kad aš jai ėmiau šaukti - TU ESI NEMOKYTA, O MOKYTOJA MOKYTA, JI VISKĄ ŽINO, IR JI SAKĖ, KAD DIEVO NĖRA. KUR TAVO DIEVAS? KODĖL AŠ JO NEMATAU, PARODYK JĮ MAN, PARODYK, JEIGU JIS YRA, KAD IR AŠ PAMATYČIAU. TU ESI DAVATKA, NES EINI Į BAŽNYČIĄ, O AŠ NEINU, NES AŠ IRGI MOKYTAS.
Aš šaukte išaukiau tokius žodžius vienu atsikvėpimu. Tai buvo ne tiek mano maištas prieš Dievą, kiek mano PIRMOKO SĄMONĖS - PRISIGĖRUSIOS MOKSLO MENAMOS ŠVIESOS VISA GALIA - PASIREIŠKIANTIS ATSIKERŠIJIMAS SENELEI UŽ IKI TOL MANĘS VEDIMĄSI Į BAŽNYČIĄ TIEK Į PAMALDAS, TIEK Į LAIDOTUVES, MAT PRO MŪSŲ NAMUS LABAI DAUG PRAEIDAVO LAIDOTUVIŲ PROCESIJŲ Į BAŽNYČIĄ IR KAPINES.
Ir senelė tuoj pat apsiramino, tik pasikūkčiodama ištarė - JIS UŽ TAVĘS. Aš pasukau galvą, kad apsižiūrėčiau, kur gi JIS UŽ MANĘS. - NĖRA JO ČIA, AŠ NEMATAU JO ČIA. - Senelė nustojo kūkčioti ir pratarė - KAI TU PASISUKAI, JIS ATSIDŪRĖ KITOJE PUSĖJE. Aš tą pat akimirką, kuo greičiau, pasukau galvą į priešingą pusę, kad tik NESPĖTŲ PASITRAUKTI JIS, kad aš tik SPĖČIAU pamatyti JĮ. - Nieko nėra ir kitoje pusėje. NĖRA TAVO JOKIO DIEVO. - Senelė vėl buvo bepradedanti verkti, vėl kūkčiojimas, tik netikėtai ji surado ARGUMENTĄ, kuris mane NUGINKLAVO - NEGALĖJAU PATIKRINTI - JIS VIRŠ TAVO PAKAUŠIO. - Kaip gi ten pamatyti JĮ, kad tikrai galėčiau pasakyti, kad NĖRA JO, kai virš pakaušio negaliu pasižiūrėti. Aš daugiau ARGUMENTŲ SAVO TIESOS patvirtinimui nesuradau.
Dabar gi žiemos apniūkusią popietę žingsniavau neskubėdamas į kiną per labai gražų skverą ir mąsčiau žvelgdamas į tamsius ir storus debesis - NEJAUGI DIEVAS MANE MATO, KAIP AŠ DABAR EINU, NET IR PER TOKIUS STORUS DEBESIS? NA, TIKRAI NEMATO, KAIP GI JIS GALI MATYTI, JEIGU AŠ PER JUOS NEMATAU DIENĄ ŠVIEČIANČIOS SAULĖS. Prasidėjus filmui mano mintys vėl nukrypo nuo filmo link Dievo MATYMO - ką ten bobutė paskoja nesąmones, kaip gi Dievas gali mane matyti per lubas, ir dar patamsyje, kai aš net netoli sėdinčių savo draugų negaliu matyti pats būdamas salėje, o čia Dievas mane mato per lubas, ir dar girdi, ką jis ir filmą žiūri, ir klausosi, per lubas. Durna ta mano senelė. - PASKUTINIS argumentas man buvo ĮTIKINAMIAUSIAS ir TINKAMIAUSIAS, IR AŠ NURIMAU. Nustojau dairytis po salę, kaip aš matau savo draugus, ir kiek jie toli nuo manęs sėdi, nebesidairiau ir į lubas - FILMAS NUSINEŠĖ VISĄ MANE, NES SU DURNA SENELE NĖRA KO IR KALBĖTI APIE DIEVĄ, KURIO NĖRA.
Būtent tada, kada PIRMOJE klasėje iš mokytojos pirmą kartą ir išgirdau - DIEVO NĖRA, MOKSLAS VISKĄ ŽINO, IR NETURI JOKIŲ ĮRODYMŲ, KAD DIEVAS YRA - aš nepaprastai apsidžiaugiau. Po tokių mano PIRMOSIOS MOKYTOJOS žodžių aš namo skriejau kaip ant sparnų, pilnas pasitenkinimlo, kad aš tai senelei taip ir pasakysiu - Į BAŽNYČIĄ NUO ŠIOS DIENOS NEBEISIU NIEKADA - DIEVO NĖRA. MOKSLAS TĄ ĮRODĖ.
O IKI TO, KADA DAR Į MOKYKLĄ NEBUVAU PRADĖJĘS EITI, aš mėginau sukelti jau REVOLIUCIJĄ PRIEŠ SENELĘ, kada pasakiau, jog į bažnyčią nebeisiu. Ilgai tokiam teiginiui ištarti ruošiuosi, tai nebuvo taip man paprasta. Stigo ne ryžto, ne drąsos, šito buvo pakankamai, nes tokią mažytę revoliucijėlę dar anksčiau kėliau be jokių argumentų, tai senelė mane tuo laiku labai paprastai prirėmė prie sienos - Į BAŽNYČIĄ EITI REIKIA, TURI KLAUSYTI MANĘS, VISI VAIKAI VYRESNIŲJŲ KLAUSO. Aš buvau dar per mažas nepaklūsti - vyresniųjų vaikai privalo klausyti - savo argumentų dar neturėjau.
Tuo tarpu savo pirmosios revoliucijos prieš senelės bažnyčią išvakarėse aš gavau jau ARGUMENTUS, ir iš ko - o gi iš senelio man suteikiamų pamokymų, atsakymų, į mano klausimus - kada aš jo paklausiau - O KODĖL NEINI Į BAŽNYČIĄ TU? - AŠ ESU LAISVAMANIS, IR MAN BAŽNYČIOS NEREIKIA. Jis man nieko neaiškino, kas yra LAISVAMANIS, o aš pats taip pat nesukau galvos, ką gi šis žodis reiškia iš tikrųjų, man užteko, kad laisvamaniui bažnyčios NEREIKIA, IR JIS TEN NEINA. Juk ir man iš esmės buvo svarbu NE PATS DIEVAS, o kad man KAIP NORS PAVYKTŲ IŠSIKOVOTI LAISVĘ, KAD MAN NEREIKĖTŲ eiti į bažnyčią, man ten NUODODU. O tai, kad laisvamanis nėra blogai, man buvo aišku DĖL TO, KAD TOKS YRA MANO SENELIS, O JIS YRA GERAS, IR NIEKO NEDARO BLOGA. Ir gavęs tokį argumentą aš ir senelei pasakiau - Į BAŽNYČIĄ DAUGIAU MANĘS NETEMPSI, NEISIU. - Čia dabar kas, turi klausyti manęs, tu dar vaikas. - Neisiu, aš kaip TĖTĖ (aš visą laiką senelį vadinau TĖTE, o senelę MAMA) - LAISVAMANIS. O LAISVAMANIAMS BAŽNYČIOS NEREIKIA. - Aš ryžtingai pasirėmiau ką tik naujai iškeptu žodžiu ir TĖTĖS AUTORITETU - JIS GI TAI Į BAŽNYČIĄ NEINA, IR BOBUTĖ JO NEVERČIA EITI. Šis argumentas buvo tikrai TVIRTAS, kad jai net kvapą užėmė - juk tikrai TĖVAS (TAIP JI SAKYDAVO) TAI NEINA. - Ir ji sunkia širdimi PRIĖMĖ KOMPROMISINĮ SPRENDIMĄ, NES STIPRESNIO ARGUMENTO MAN NESURADO, BET VIS TIEK PASAKĖ ŠITAIP - GERAI JAU, NEIK KASDIEN, NEIK Į LAIDOTUVES, BET SEKMADIENĮ IR PER ŠVENTES BŪTINAI EISI. - NE, NEISIU IŠ VISO, AŠ LAISVAMANIS. - TĖVAI, ŽIŪRĖK GI, KĄ JIS ČIA IŠDARINĖJA, PASAKYK JAM, KAD KLAUSYTŲ. - Aš laukiau irgi, kad jis mane paremtų, juk jis tiek daug žino, ir pats į bažnyčią NEINA, nėra DAVATKA, KAIP MANO BOBUTĖ, tai ko iš manęs bobutė nori padaryti DAVATKĄ. Senelio ŽODIS MANE APVYLĖ - KLAUSYK MOMAS - taip jis tarmiškai kalbėdavo, kaip ir mes visi - ana nieką blogą tavys nemoką. Nuveik nedelioj bažnyčian, nu ną tą nieką tau blagai nepasdaris. - Nu a tu tai neini, tai ką man tyn aitų. - Ee tu būk razumnesnis ir už momų. Nuveisi rozų kitų, blagiau nebus. - Aha, rozų kitų nuveisiu, ir blagiau nebus, a tu tai namę sadėsi, a manj tai aitj, ką gi ti manj raikia? egi nieką neraikia. Neisiu ir baigta, as laisvamanis, kaip ir tujan. - Buk dabar razumnesnis už momų, nuslaisk jai, a taliau žiūrėsma. - Ir taip aš tapau RAZUMNESNIU - PROTINGESNIU - UŽ SENELĘ, IR IŠSIKOVOJAU LAISVUS ŠIOKIADIENIŲ VAKARUS NUO BAŽNYČIOS PANČIŲ IR LAIDOTUVIŲ PROCESIJŲ. SEKMADIENIAI VIS DAR LIKO LAŽU PO BAŽNYČIOS SKLIAUTAIS - KUR AŠ TIKRAI STEBĖJAU VISAS NUTAPYTAS FRESKŲ FIGŪRAS, VISUS VAIZDUS, NES NEBUVO KĄ TEN PER PAMALDAS MAN VEIKTI - NUOBODYBĖ, NEKLAUSK.
O štai visišką pergalę prieš bobutės bažnyčios lankymą pasiekiau būtent TĄKART grįžęs iš mokyklos su mokytojos argumentais - MOKSLAS JOKIŲ DIEVO BUVIMO ĮRODYMŲ NENUSTATĖ. - TU ESI NEMOKYTA, TU DAVATKA, O MOKYTOJA MOKYTA, IR ŽINO VISKĄ,. IR JI SAKĖ - DIEVO NĖRA, JI TĄ ŽINO TIKRAI. Į JOKIĄ TAVO BAŽNYČIĄ NEBEISIU NET IR SEKMADIENIAIS - Tai buvo MOKSLO VYRO RIMTA KALBA, O NE LAISVAMANIO PAISTALAI. Senelė nebeteko bet kokios paramos ir iš senelio pusės - jis tarė - kad jau mokytoja taip sakė, tai neik ir tu. TAIP MANO DĖKA MOKSLAS ĮVEIKĖ BAŽNYČIĄ SENELĖS AKYSE, IR JI VISIŠKAI NUSILEIDO. Tapau visiškai laisvas nuo bažnyčios lažo.
AŠ NIEKADA NESU SUSIPYKĘS DĖL JOKIŲ KITŲ DALYKŲ - NĖ VIENO KARTO PER VISĄ GYVENIMĄ - NEI SU SENELIU, NEI SU SENELE, NEI SU TETA, KURI DRAUGE SU JAIS AUGINO MANE. Kaip aš galėjau susipykti, kada mane visą laiką supo Rojaus Trejybės-AŠ ESU skleidžiamų virpesių laukas per mano senelio, senelės, ir tetos kasdienę IŠMINTIES IR ŠVIESOS SKLAIDĄ. Būtent taip mane puoselėjo ir saugojo nuo tokios taršos Rojaus Trejybė-AŠ ESU, ir jos aš būčiau tikrai gavęs labai daug, jeigu prie manojo auklėjimo nors kiek būtų prisidėjęs mano žemiškasis tėvas. Būtent dėl to Rojaus Trejybės-AŠ ESU apvaizda pasirūpino, kad abu žemiškieji tėvai susirgtų tokia ilgai gydoma ir kitiems užkrečiama liga, kad mane būtų BŪTINA atiduoti manosios BŪTENT gimdytojos žemiškiesiems tėvams, nes mano gimdytojo abu žemiškieji tėvai, kurie gyveno tame pačiame Radviliškyje, jau buvo iškeliavę iš šio pasaulio. Visa aplinkybių grandinė buvo sumodeliuota mano sąmonės ir pasąmonės apsaugai nuo teršalų, ir jos pripildymo ŠVIESA.
Ir mokykloje VISI - VISI IKI VIENO - kalbėjo apie TIESĄ, GĖRĮ, ŠVIESĄ - APIE ŽMOGAUS VIDŲ, APIE JO CHARAKTERIO FORMAVIMĄ, nesvarbu ar būtų chemijos, lietuvių kalbos ir literatūros, rusų kalbos ir literatūros, biologijos, istorijos, anglų kalbos, fizikos, braižybos, piešimo, muzikos, darbų, fizinio lavinimo pamokos, per visas mokytojai kalbėjo apie gėrį ir tiesą, ir tai man nusėsdavo giliai į vidų. Todėl savo VISUS MOKYTOJUS IR MOKYKLOS DIREKTORIŲ aš laikau IŠSKIRTINIAIS GĖRIO IR TIESOS SKLEIDĖJAIS.
Kada atvažiavau studijuoti anglų kalbos į Vilniaus univeristetą, ir čia visi dėstytojai man buvo pilni meilės ir gėrio. Nors aš nesuvokiau, KODĖL ėmiau studijuot anglų kalbą, kurios taip nemėgau mokykloje iki paskutinių vasros atostogų, kai jau kelerius metus ruošiausi tapti tarybinės armijos karininku, ir net po aštuntos klasės jau stojau į suvoroviečių mokyklą, tik nepavyko įstoti dėl menko fizinio išsivystymo, mat stojančiųjų buvo 10 į vieną vietą, tad buvo iš ko atsirinkti atletus net ir tarp paauglių, vis tik mano studijos buvo LABAI INTENSYVIOS IR AŠ NUOŠIRDŽIAI STUDIJAVAU, O NE STUDENTAVAU. Ir toks nuolatinis ir kantrus kasdienis darbas ugdė charakterį TYLOMIS IR VALĖ PASĄMONĘ IR SĄMONĘ.
O kokią man milžinišką įtaką padarė darbas televizijoje ir radijuje. Tai buvo nepaprasta mokykla, kaip bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, įvairių tautų ir rasių, įvairių šalių televizijos, radijo, spaudos žurnalistais, įvairių šalių ir Lietuvos politikais. Kokia man buvo didžiulė kantrybės ir nuoseklaus darbo mokykla dirbant betarpiškai jo pavaldume su tuometiniu Televizijos ir radijo komiteto pirmininku Jonu Januičiu, kurio įžvalgos nepasiekė net ir šiandien dar nė vienas Lietuvos politikas. Aš jį stebėjau ir mokiausi iš jo. Ir jis manimi rūpinosi kaip sūnumi.
O kokia giluminė manosios pasąmonės ir sąmonės apvalymo priemonė buvo Korano studijos, Mohameto gyvenimo trijų knygų studijos, Bhagavatgytos studijos, Mormono Knygos studijos, mormono Juozapo Smito jaunesniojo apreiškimų didžiulės knygos studijos, Sai Babos mokymų studijos, Urantijos Knygos ANGLŲ kalba studijos, kada iš prirašiau ištisus sąsiuvinius Urantijos Knygos teiginių, kada tuos teiginius sisteminau pagal temas jau ant atskirų lapelių, ir jas vis papildydavau naujais teiginiais, ir juos panaudodavau mano rengtoje ir vestoje televizijos laidoje IŠLIKIMAS, kuri buvo rodoma per VIETINĖS televizijos kompanijos VILSAT kanalą, ir, aišku, Urantijos užsiėmimų metu, kuriuos vedu jau beveik dvidešimt dvejus metus Vilniaus Mokytojų namuose kiekvieną penktadienį.
Per Urantijos grupės užsiėmimus Vilniaus Mokytojų namuose buvo tokių akimirkų, kada prie mano sakomų teiginių priekabiaudavo nuolat užsiėmimus lankantys. Mane tai labai liūdindavo, todėl po užsiėmimų kelias dienas nežinodavau kaip apsiraminti, nes tuo metu dar neturėjau GYVO RYŠIO SU DVASINIU PALAIMOS IR RAMYBĖS ŠALTINIU – KŪRĖJU – KAD TUOJ PAT KREIPČIAUSI Į TĖVĄ APRAMINIMO. Tad artėjant eiliniam penktadienio užsiėmimui Urantijos grupėje pajusdavau vėl kylančią vidinę įtampą, nerimą savo viduje, kodėl toks priekabiavimas, kada aš sakau akivaizdžius dalykus, kodėl siekiama trukdyti man nešti tą šviesą, kodėl tie nepatenkintieji manimi eina į tuos užsiėmimus ir trukdo man kalbėti atvirai, kad aš turiu kalbėti tik puse lūpų.
Tai mane labai apsunkindavo, nes aš negalėjau būti SAVIMI, turėdavau net tokioje aplinkoje save KONTROLIUOTI, kad nepasakyčiau per ryškios tiesos ir tikrovės teiginių, nepateikčiau palyginimų ir pavyzdžių ir savo įžvalgos.
Kada mano kasdieniame gyvenime atsirado GYVOJI MALDA, pradėjau stiprėti ir pastebėti, kad tampu atsparesnis priekabiavimams.
Mane šis procesas MOKĖ, ir aš mokiausi LABAI INTENSYVIAI IR NUOSEKLIAI versdamas Urantijos Knygą, ir pateikdamas šio vertimo vis naujas dalis Urantijos grupėje Vilniaus Mokytojų namuose. Ir kada tik kildavo mano PADIDĖJĘS NORAS kažkokiu būdu pagreitinti DVASINGĖJIMO procesą visiems, kad neliktų TOKIŲ TAMSIŲ ŽMONIŲ LIETUVOJE iš viso o tuo pačiu ir PRIEKABIAUTOJŲ Urantijos grupėje, trukdančių MAN, tai visą laiką TOJI mintis – labai aktyvi, ir net deginanti mane iš vidaus – pradėti kuo greičiau veikti per televiziją, per radiją, per spaudą, kad dar daugiau žmonių sužinotų tokią tiesą ir šviesą, kokia buvo man – TUO METU – Urantijos Knyga, kas kartą tą mano užsidegimą ir entuziazmą apramindavo kaip tik tuo metu verčiama kokia nors kankreti Urantijos Knygos vieta, kuri vos keliais žodžiais nuramindavo mano protą – Tavoji valanda dar neatėjo; lauk; būk kantrus; ruoškis, du dar tuščias indas.
PRAEIDAVO KELI MĖNESIAI IR VĖL MANYJE KAS NORS APLINKOJE PAKURSTYDAVO MANO MILŽINIŠKĄ UŽSIDEGIMĄ VEIKTI, NETGI IR PATYS URANTIJOS KNYGOS VERČIAMI TEGINIAI. Ir vėl aš toje vietoje versdavau tokius pačius paprastus žodžius, ir pastebėti pradėjau labai akivaizdžiai, kad jie kaip tik sutampa su mano verčiama Urantijos Knygos vieta, ir mano viduje kilusia mintimi ir degimu VEIKTI. Ir pradėjau jausti, kad tai ne šiap sau toks sutapimas, bet akivaizdus ir sąmoningas manęs STABDYMAS, kad manasis indas – toks dar TUŠČIAS negali duoti niekam tokios šviesos, kokią aš maniau galiu paskleisti per televiziją, radiją, per straipsnius.
Aš gi tuo metu ne tik kelerus metus jau turėjau didžiulę 400-500 auditoriją Vilniaus mokytojų namuose, jau ir Kaune buvo panašus skaičius reguliariai susirenkančių Žinijoje, Panevėžyje Garso kino teatre – pilna sale, Utenoje, Marijampolėje, Molėtuose rengiamos paskaitos, o Pasvalyje net atsirado JAUNIMO grupė, TAI KAIP GI ČIA GALI BŪTI, KAD TIURIU DAR KAŽKO LAUKTI, KAI DELSIMAS – TAI TIK PAVOJUS LIETUVAI?
Ėjo mėtai, aš toliau ramiai, bet labai intensyviai, po 10-14 valandų, o buvo ir tokių laikotarpių, kada buvo 18 valandų darbo, kasdien verčiau Urantijos Knygą – BE JOKIŲ IŠEIGINIŲ, BE JOKIŲ ATOSTOGŲ, IR BE JOKIO UŽMOKESČIO, NETURĖDAMAS JOKIŲ SOCIALINIŲ GARANTIJŲ VIS VERČIAU, NES MANE VIS LABIAU AKINO VERSTI IR MANO UŽSIĖMIMUS LANKANTYS MANO DVASIOS BROLIAI IR SESĖS. ATSKIRU ETAPU PAVIRTO VERTIMO REDAGAVIMAS, KURIS PASIRODĖ NĖ KIEK NE LENGVESNIS NEGU PATS TEKSTO VERTIMO ETAPAS. IR VISA TAI VALĖ MANO PASĄMONĘ IR SĄMONĘ.
Ir ištisas procesas truko DEŠIMTĮ MĖTŲ. Pats vertimo procesas milžinišku laipsniu valė mano pasamonę nuo teršalų, vis giliau pildė manoo pasąmonę vietoje tų teršalų Epochino apreiškimo teiginių gelme, nes KIEKVIENAS ŽODIS VISAME URANTIJOS KNYGOS TEKSTE YRA MANO DAUGYBĘ KARTŲ IŠGLOSTYTAS IR IŠMYLUOTAS, IR KIEKVIENAS PRASMINGAS ŠVIESOS TEIGINYS YRA GILIAI MANOJOJE PASĄMONĖJE ĮSIŠAKNIJĘS.
Kartu su tokiu valymo etapu, šalia ėjo ir kitas – gretutinis etapas – susipažinimas ir bendravimas su Urantijos Fondo valdytojais, konferencijos tiek Urantijos Knygos vertėjų, tiek Urantijos Knygos skaitytojų, dalyvavimas jų seminaruose Jungtinėse Valstijose, ir vis gilesnis pažinimas pačių Urantijos Fondo valdytojų charakterių ir asmenybių tapatybių, ir net jiems platesnio tikrovės požiūrio atskleidimas jau pačiose Jungtinėse Valstijose.
Vėliau ėjo susipažinimas su kita organizacija – Fellowship – Bičiulystė – kuri taip pat platina Urantijos Knygą, ją verčia, ir leidžia, ir kurią Urantijos Fondas padavė į teismą – ATSEIT UŽ AUTORINIŲ TEISIŲ PAŽEIDIMĄ. Ir toks bylinėjimasis trūko DEŠIMTMEČIUS. Ir toks kitos pusės mirtingųjų pažinimas taip pat valė mano pasąmonę ir sąmonę.
Vėliau ėjo nepaprastai intensyvus kelerių metų mano pasąmonės ir sąmonės valymas man bendraujant su Robertu Kriketu iš Australijos, ir bendras veikimas tiek su juo, tiek su suomiais Vilniaus čigonų tabore, o vėliau jau ir vienam važinėjant į čigonų taborą vesti GYVŲJŲ PAMALDŲ BŪTENT ČIGONAMS.
Gyvosios šventovės ir apreikštosios religijos įkūrimas ir gyvųjų pamaldų pradžia buvo MILŽINIKŠAS iššūkis, kada reikėjo man Urantijos grupėje Vilniuje pasakyti, kad ĮKŪRIAU BAŽNYČIĄ, apie kurią ir pats neturėjau REALAUS supratimo, ir visiškai nežinojau, kaip ji pavirs realiu kūnu, kada nebuvo kaip ir su kuo nors palyginti ir paaiškinti, kam gi reikalinga dar viena kažkokia bažnyčia, kada jų ir taip pilna, ir visos pilnos ritualų, tai koks gi reikalas vėl lipti ant to paties grėblio. Tuo labiau nebuvo jokios pastogės, kur būtų galima pakviesti, tad kviečiau į SKVERĄ, jį prieš tai išrinkęs iš trijų vietų. Ir mūsų vos keli ėjo per lietų ir karštį, per šaltį ir sniegą, ir net giesmes-dainas ne tik turėjome, bet ir patys pradėjpome dainuoti ANGLIŠKAI, nes tai buvo tinkamos mūsų pamaldoms dainos – Mūsų Tėve, Betliejaus žvaigždė, ir Jėzus kviečia. Visas šis gyvosios ŠVENTOVĖS lankymas taip pat nepaprastai valė mano sąmonę ir pasąmonę, kad aš Urantijos grupėje ATVIRAI – po metų ar poros – pasakiau, jog nuo šiol man svarbiausia užduotis YRA ne Urantijos grupės užsiėmimai, bet gyvoji šventovė.
Taip – po trupinėlį – valė mano pasąmonę TĖVAS, kurį aš atradau kaip ROJAUS TREJYBĖS PIRMAJĮ ŠALTINĮ IR CENTRĄ IR ATRADAU PIRMUOJU IŠ JŲ TRIJŲ.
Ėjo metai, ir jau pradėjus man bendrauti su Tėvu, būtent Jis man pasiūlė PRADĖTI BENDRAUTI SU JĖZUMI, KAD AŠ NEMANYČIAU, KAD REALUS YRA VIEN TIK JIS – TĖVAS – KAD SU JĖZUMI IRGI GALIU BENDRAUTI, NET IR TAIP, KAIP IR SU TĖVU. Ir tada aš tikrai atradau Jėzų SAVYJE. Ir tada prasidėjo intensyvus bendravimas su JĖZUMI. Ėjo laikas, ir mane valė iš vidaus ir šis bendravimas su JĖZUMI. Ir šito pasekmė buvo Jėzaus apreiškimo knygos KALBU JUMS VĖL padiktavimas.
Didžiulis etapas man buvo kelionės su Urantijos Knyga po Lietuvą per dvi vasaras, ir miegojimas palapinėje nepažįstamuose miškuose, ir ypač TIESIOGINE PRASME MANE APSTULBINĘS SUSITIKIMAS MIŠKE VIDURNAKTĮ SU JĖZUMI IR BENDRAVIMAS SU JUO BEVEIK IKI ANTROS VALANDOS IR MANĘS PASKYRIMAS JO APAŠTALU, O VĖLIAU IR TĖVO MAN SUTEIKTAS TĖVO AMBASADORIAUS URANTIJOJE STATUSAS IR MANO DUOTA IŠTIKIMYBĖS PRIESAIKA TĖVUI.
O KOKĮ MILŽINIŠKĄ VALYMĄ ATLIKO MANO PASĄMONĖJE IR SĄMONĖJE MANO UŽMEZGIMAS GYVO RYŠIO – TĖVUI PASIŪLIUS – SU ROJAUS TREJYBĖS ANTRUOJU ASMENIU – AMŽINUOJU SŪNUMI, IR ROJAUS TREJYBĖS TREČIUOJU ASMENIU – BEGALINE DVASIA – IR BEGALINĖS DVASIOS MAN PATEIKTAS PASIŪLYMAS TAPTI ROJAUS TREJYBĖS AMBASADORIUMI URANTIJOJE, IR DUOTI IŠTIKIMYBĖS PRIESAIKĄ ROJAUS TREJYBEI, IR JOS DAVIMAS IR TOJI ENERGETINĖ AKIMIRKA, KADA MILŽINIŠKAS ENERGIJOS ĮTĖKĖJIMAS Į MANO FIZINĮ KŪNĄ BUVO PANAŠUS Į ELEKTROS ŠOKĄ, KADA VISAS KŪNAS NET ŠOKTELĖJO ANT GRINDŲ, KUR AŠ GULĖDAVAU NAKTĮ JAU NE VIENERIUS METUS. O KOKS BUVO MILŽINIŠKAS DAR NAUJAS ŠUOLIS, KADA SU MANIMI UŽMEZGĖ RYŠĮ VISUMINĖ DIEVYBĖ – AŠ ESU.
Ir koks milžiniškas manosios ssąmonės ir pasąmonės apvalymas vyko priiminėjant Rojaus Tjreybės-AŠ ESU perduodamus mokymus, ir jų parengimas AKIMIRKOS AMŽINYBĖS knygos atspausdinimui, o mano paties dalyvavimas mūsų – urantų – Forume, JAV Mokymo Misijos Forume, verčiant Jėzaus apreiškimą KALBU JUMS VĖL į anglų kalbą, o tuomet rengiant jos vertimo išliedimą rusų kalba.
Tačiau iki šio momento prieš daug metų Tėvo man pasakyti teiginiai – būk pasirengęs tam, kad TAVĘS NESUPRAS, NENUSIMINK DĖL TO, BUS IR IŠDAVYSTĖ NE KARTĄ, TAVE PALIKS NE VIENAS, TODĖL DAR DAUGIAU ATSIDUOK MAN IR MANO VEDIMUI IŠ VIDAUS, IR TU PATIRSI PALENGVĖJIMĄ IR PAMATYSI, JOG TAI TAVO MENKAI ATSIVĖRUSIŲ DVASINIŲ BROLIŲ IR SESIŲ PUIKYBĖ PRIVERTĖ JUOS PASUKTI KLAIDINGŲ SPRENDIMŲ KELIU.
Buvo akimirkų, kada patyriau urantų IŠDAVYSTĘ, SKALDYMĄ, ATSIRIBOJIMĄ NUO MANĘS.
Mūsų – urantų – dvasnis lygis yra skirtingas, tad buvo tokių epizodų, kai buvo mėginama įkurti tiek religinę urantų bendruomenę, tiek oficialią organizaciją, ir aš griežtai pasisakiau PRIEŠ, ir visa tai žlugo. Aš jiems sakiau, kad jie turi laisvą valią, gali ir įkurti kokią nors organizaciją, tačiau tokioje fiksuotoje organizacijoje manęs nebus NIEKADA. Ir jau seniai SUVOKIAU, kad neturiu saves saistyti su jokia orgnizacija, su jokia institucija, su jokia bažnytine ir religine bendruomene – tik su ROJAUS TREJYBE-AŠ ESU NES JAI ATSOTVAUJU, o GYVOJI religija negali būti REGISTRUOTA – TAI ASMENINĖS IR LAISVOS VALIOS PASIREIŠKIMAS BE JOKIOS KUR NORS FIKSUOTOS IR REGISTRUOTOS RELIGINĖS BENDRUOMENĖS. Tad aš pats turiu visada likti LAISVAS.
Ir šitoji laisvės būsena, nepriklausymas jokiai institucijai, jokiai organizacijai, jokiai oficialiai bendruomenei, ir atsidavimas vien tik Rojaus Trejybei-AŠ ESU, ir pasitikėjimas vien tik Rojaus Trejybe-AŠ ESU, taip pat milžinišku laipsniu valė mano pasąmonę ir sąmonę.
Ir DABAR, kada bendraudamas su Rojaus Trejybe-AŠ ESU klausiu, AR GALIU SULAUKTI APVAIZDOS VEIKIMO, KAD GALĖČIAU DAR AKTYVIAU PLATESNIU MASTU PASKLEISTI SAVO SUKAUPTAS ŽINIAS IR PATYRIMĄ VISIEMS IR VISŲ LABUI PER TELEVIZIJĄ, MAN VISADA PATEIKIAMAS VIENAS IR TAS PATS ATSAKYMAS – TU TAM DAR NESI PASIRENGĘS, KAD PASINAUDOTUM TELEVIZIJA, TAVO PASĄMONĖ IR SĄMONĖ DAR NĖRA TIEK APVALYTA IR SĄMONĖS LYGIU PASITIKĖJIMAS MANIMI DAR NĖRA TOKS, KAD TAU BŪTŲ GALIMA PASINAUDOTI TELEVIZIJA.
Ir aš nuolankiai NUSILENKIU ir kantriai PAKLŪSTU Rojaus Trejybės-AŠ ESU valiai.
Būtent ŠITAIP ir pasireiškia mano atsidavimas Rojaus Trejybei-AŠ ESU – kad MANOJI valia būtų TAVOJI valia, kai Rojaus Trejybė-AŠ ESU mane SUSTABDO nuo mano klaidingo sprendimo ir žingsnio, ir lėkimo kaip išdegus akis, nes aš pasitikiu Rojaus Trjeybe-AŠ ESU, kad manoji pasąmonė ir sąmonė dar nėra pakankamai apvalyta.
Tad turiu DAR GILIAU ATSIVERTI IR ATSIDUOTI ROJAUS TREJYBĖS VEDIMUI IŠ VIDAUS, KAD DAR LABIAU APVALYČIAU TIEK SAVO PASĄMONĘ, TIEK SĄMONĘ. Ir kada ji bus apvalyta PAKANKAMAI, tada bus galima pasinaudoti ir televizija. NE ANKSČIAU.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybe, ir mano Broliškas apkabinimas. Algimantas
2015-09-20 22:20:04
Komentarai
Šiandien nusprendžiau, kad verta papildyti kryptingą manosios pasąmonės ir sąmonės valymo procesą ir ta dalimi, kuri prasidėjo nuo pat kūdikystės, nes būtent tokiame amžiuje kaip tik galima arba apsaugoti vaikelį nuo teršalų, arba jį kuo giliau užteršti visam mirtingojo gyvenimui ŠIOJE PLANETOJE, KAD DARBO BUS TIEK DAUG IR PO PRISIKĖLIMO, JOG IŠKUOPTUM VISUS SAVO SUODŽIUS.Tad šitą dalį įdėjau į patį mokymo tekstą chronologine tvarka, t.y. nuo kūdikystės, ir einant tolyn, ir artyn iki dabar.
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas.
Algimantas
2015-09-21 12:18:43
Įdėjęs šį mokymą į Forumą, nuėjau į virtuvę užkaisti vandens, nustebau pamatęs, kad tame puode, kur verdu savo labradorei Holai košę, vakarienės košė taip ir likusi jai neduota. Nesusilaikiau i rpradėjkau juoktis, mat kas jau kas, o Hola savo pilvu pasirūpina PIRMIAUSIA ir man dar likus valandai iki valgio, jau nebeduoda ramybės. O šįkart tylėjo kaip pelė po šluota, net nemėgino sutrukdyti mano šio mokymo rašymui. Tikrai kantri buvo. Tačiau ir aš buvau tiek pasinėręs į šio mokymo rašymo procesą, tiek su juo susiliejęs, kad net pats užmiršau apie jos, kaip ir savo vakarienę. Ir tą pat akimirką dingtelėjo mintis, kad man gi skambino ir Laima tuo metu iš Jungtinių Valstijų, IR TIK DABAR PRISIMINIUA, kad ji klausė, ar galiu su ja pasikalbėti, ar neužsiėmęs kuo nors, ir aš paprastai sakau, kad nesu užsiėmęs, net jeigu tąkart ir rašau mokymą - sustabdau rašymą, ir padarau pertrauką, kad galėčiau kalbėtis. O šįkart tarsi per kažkokį nematomą virpesių lauką, jai atsakiau - rašau mokymą. Ji tarsi sako, tarsi klausia - tai gal paskambinsiu kitą dieną. - Gerai, paskambink kitą dieną.
Vyksta Europos krepšinio čempionato finalas tarp Ispanijos ir Lietuvos, tačiau mane visą iki galo įtraukęs šio mokymo rašymas. Šiaip krepšiniu jau keletą metų visiškai nebesidomiu, net pats stebiuosi, kad Lietuvos rinktinė manęs visiškai nebedomina, nes ji iš viso nėra LIETUVOS - neįdomu man jau nei jos pergalės, nei pralaimėjimai. Ir šiuo čempionatu nesidomiu, ir varžybų nemačiau, išskyrus kaimyno paaikintas žiūrėjau pusfinalį Lietuva su Serbija, ir tai daugiau stebėjau labai agresyvias sirgalių ir žaidėjų reakcijas, nes mane domina tiek jų veido mimika, tiek rankų ir viso kūno kalba, kaip reaguojama į sėkmingą metimą, arba priešingai, į kokias nors klaidas.
Tad buvau sumanęs ŠITAIP pasižiūrėti ir finalo rungtynes. JUK VIS TIK BŪSIMŲJŲ ČEMPIONŲ rungtynės. Tačiau niekaip nepajėgiau atsitraukti nuo rašymo. O kai dar paskambino urantas iš Vilniaus, ir ėmė pasakoti savo sampratas, aš jam kategoriškai pasakiau, kad rašau mokymą, neturiu laiko kalbėtis. Ir iš karto palinkėjau labos nakties.
RAŠYMO AKIMIRKA GYVENDAMAS TIKRAI PAJUTAU, KAD KITOJE RYŠIO PUSĖJE ESANTIS GALI BŪTI NUSTEBINTAS DĖL TOKIO KATEGORIŠKO BENDRAVIMO. TAČIAU URANTAS TURĖTŲ SUGEBĖTI PAŽVELGTI Į TOKIĄ PADĖTĮ GILIAU, IR PAŽVELGTI Į TO KATEGORŠIKUMO NE PATĮ FAKTĄ, BET Į JO PRIEŽASTĮ.
Tad, miela Laima, laukiu tavo skambučio bet kada, net ir dabar, jeigu perskaitei šias mintis
Telydi jus Kūrėjo Palaima ir Ramybė, ir mano Broliškas apkabinimas, l
Algimantas
2015-09-20 23:14:16
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]