Forumas: temos peržiūra
Patyrimas - KODĖL jis reikalingas. Kokia jo PRASMĖ?
Mes kalbame apie meilę, Dievą, Jėzų, sielą, mitybą...
O kur mūsų gyvenime "patalpinti" patyrimą, kad suvoktume iš viso, kodėl mes turime patirti? Kam mums reikalingas tas patyrimas mūsų gyvenime tarp visų tų nuostabių minčių apie meilę ir Dievą?
Algimantas
2005-05-26 14:14:03
Komentarai
Ne, bičiuli,Visiškai neatrodo absurdiškai. Ši istorija tik rodo, kiek nykiai mažai mūsuose yra atvertų sielų Tėvo meilei, o kai tai įvyksta ir sielos staiga atsiveria, tada ir istorijos tampa išties gražios, nes ir tam išgirdusiam tą išties gražią istoriją, taip pat šiek tiek prasiveria širdutė tai pačiai Tėvo meilei. Nepamiršk, bičiuli, šitos Tėvo Meilės jausmo!
Gal netrukus paseks ir pilnas sielos atsivėrimas, gal ir įtikėjimas, gal ir naujai gimsi iš dvasios ir pripažinsi, kad ir tu esi to paties mylinčio Tėvo sūnus, kurio pėdomis netruks pasekti ir kiti tavo sielos broliai ir sesės. Viskas tavo valioje, bičiuli!
Su meile,
Tomas /Vilniškis/
2009-06-18 18:14:21
Visus vienodai mylėti gali tik Dievas. Žmogus tik gali mokytis tos meilės. Būkim biedni, bet teisingi, mes visi to dar nemokame. Urantijos Knygos 4 dalis - tai nuostabus tokios meilės mokytojas (nepulkit kritikuot, tie kurie neskaitė jos visos). Bet kad ir koks nuostabus tai mokytojas būtų, žmogui realiame gyvenime tokios meilės išmokti vargu ar pavyks, ypač jei šalia bus koks nors asmuo, kuris nemylės ar negerbs tavęs, o tau su juo teks neišvengiamai bendrauti. O tokio idealaus gyvenimo tikėtis kol kas neverta...
Vaidas (VDS)
2009-06-18 17:56:55
graži istorija, bet ne apie meilę, o apie tai, kaip žmogui svarbu būti pripažintam. Bet atrodo išgalvota. Teisinga tai, kad visų myleti vienodai negalima, nes tada negalėsi mylėti iš viso. Nei Tedis, nei jo mokytoja nebūtų tuo, kas buvo, jei būtų visus mylėję vienodai.
Jonas
2009-06-18 18:26:56
Taip, Tomai, išties graži istorija.
Ar pastebėjai, kaip absurdiškai atrodo sugebėjimas "visus mylėti vienodai"?
bičiulis
2009-06-18 17:36:43
Brangieji,
Čia pateikiu patyrimą, kuriuo buvo pasidalinta su manimi.
Šis pasakojimas mane giliai sujaudino.
Ar jums jis visiškai bevertis, ar žadinantis šį tą daugiau?
Pasakojimas apie Tedį Stollardą
Stovėdama prieš penktokų klasę pirmąją dieną mokykloje, jinai pasakė vaikams netiesą - kad, kaip ir dauguma mokytojų, juos myli visus vienodai.
Bet juk tai buvo neįmanoma, nes pirmoje eilėje, pakumpęs, sėdėjo berniukas, vardu Tedis Stollardas.
Misis Tomson stebėdavo Tedį anksčiau ir matė, kad jam nesisekė žaisti su kitais vaikais, kad jo drabužiai nebuvo tvarkingi, kad jį reikėjo nuprausti.
Be to, Tedis kartais būdavo nemalonus vaikas.
Kai Misis Tomson taisydavo Tedžio darbus, ji su pasimėgavimu rašydavo jam neigiamus pažymius, ir raudonu rašalu braukydavo klaidas.
Mokykloje, kurioje dirbo Misis Tomson, mokytojai privalėjo pasidomėti ankstesnių klasių mokinių pažymiais. Mokytoja atidėjo Tedžio pažymių peržiūrą metų galui ir nustebo...
Tedžio I-os klasės mokytoja rašė, kad jis šaunus vaikas, daug
besijuokiantis, dirba kruopščiai, puikiai elgiasi. Su juo gera dirbti.
Antros klasės mokytoja rašė, kad Tedis yra puikus mokinys, bet jis susirūpinęs, nes mama serga nepagydoma liga. Namuose jam nelengva.
III-ios klasės mokytoja pastebėjo, jog mamos mirtis jį paveikė,
berniukas stengiasi, bet jam sunku. Tėtis juo ne itin rūpinasi ir jo gyvenimas pasikeis į blogąją pusę, jei niekas nesiims priemonių.
IV-tos klasės mokytoja rašė, kad Tedis šalinasi visų ir nesidomi mokykla, neturi draugų, miega per pamokas.
Dabar Misis Tomson suprato viską. Jai pasidarė gėda dėl savo elgesio.
Jinai dar blogiau pasijuto, kai mokiniai atnešė kalėdines dovanas,visas įvyniotas į gražų popierių. Išskyrus Tedį.
Jo dovana buvo įpakuota į rudą, bakalėjos parduotuvės popierių.
Mokytoja išvyniojo Tedžio dovaną.
Vaikai pradėjo juoktis, kai pamatė dirbtinių briliantų apyrankę,kurioje trūko vieno akmenėlio, ir vos trečdalį buteliuko kvepalų. Ji sutramdė besijuokiančius vaikus, užsimaudama apyrankę, pasigėrėdama,kokia ji graži, ir pasikvėpindama riešus kvepalais.
Tą dieną Tedis pasiliko po pamokų ir pasakė mokytojai: Misis Tomson,šiandien jūs kvepiate taip, kaip kvepėdavo mano mama.
Kai vaikai išėjo iš klasės, Misis Tomson ilgai verkė. Ir nuo tos dienos ji nustojo mokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Jinai ėmė mokyti vaikus.
Misis Tomson skyrė ypatingą dėmesį Tedžiui. Jiems dirbant kartu, jo protas atsigavo. Kuo labiau mokytoja jį drąsino, tuo guviau jis mokėsi.
Metų gale Tedis tapo vienu iš šauniausių klasės berniukų. Ir,
nepaisant to, jog mokytoja sakė, mylinti visus vienodai, jos
„numylėtinis" buvo Tedis.
Po metų jinai gavo raštelį nuo Tedžio, kuriame jis rašė, jog ji buvo pati geriausia mokytoja, kokią tik jis kada yra turėjęs savo gyvenime.
Praėjo 6-ri metai ir Tedis vėl parašė mokytojai. Jis rašė, jog baigė vidurinę mokyklą ir buvo trečias geriausias mokinys klasėje. Misis Tomson vis dar buvo pati geriausia mokytoja jo gyvenime.
Po 4-rių metų mokytoja vėl gavo Tedžio laišką. Jame jis sakė, kad kad jam nėra lengva, bet jis stengiasi ir jis vėl priminė, jog Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja.
Vėliau atėjo dar vienas laiškas, kuriame Tedis pasakojo, gavęs
bakalauro laipsnį su pagyrimu ir nusprendęs studijuoti toliau ir kad Misis Tomson buvo jo mylimiausia mokytoja. Dabar jo pavardė buvo ilgesnė: laišką pasirašė „daktaras Teodoras Stollardas".
Istorija čia nesibaigia. Pavasarį atėjo laiškas, kuriame jis rašė, jog ketina vesti. Jo tėvas buvo miręs ir jis klausė Misis Tomson, ar ji nesutiktų būti jaunikio mamos vietoje.
Žinoma, ji sutiko. Ji pasipuošė Tedžio mamos apyranke ir buvo
pasikvėpinusi jo mamos kvepalais.
Jie apsikabino vienas kitą ir daktaras Stollardas sušnibždėjo:
Ačiū, Misis Tomson už tai, kad manimi patikėjote. Ačiū, kad leidote man pasijusti svarbiu ir parodėte, jog aš galiu kažką pakeisti.
Misis Tomson, vos sulaikydama ašaras pasakė:
Tedi, tu neteisus. Būtent tu mane išmokei, kad aš galiu kažką keisti. Kol tavęs nesutikau, aš nemokėjau būti Mokytoja.
...Mes niekuomet nežinome, kokią įtaką galime padaryti kitiems... savo veiksmais... ar... nieko nedarydami. Kartais net šypsena gatvės praeiviui gali padaryti tokių permainų, kurias net įsivaizduoti sunku. Atsiminkite tai.
Tomas /Vilniškis/
2009-06-18 17:18:34
Pritariu Zitai, kuri raso- "Kas patyręs, ar jau pasiruošęs patirti, TĄ PATĮ, supranta..."
Sutinku zmoniu, patirianciu ta pati, kaip ir as meldziantis, garbinant, sapnuojant. Tada supranti, kad daug zmoniu eina dvasinio augimo keliu. Ir eidami kartu, pasidalindami patyrimais stiprejame, palaikome vienas kita.
Man labai svarbus sie pasidalinimai, todel dar karta visiems dekoju- aciu, kad dalinates savimi, savo meile, patiriama per Teva.
Vita
2009-06-16 12:07:06
Neneigsiu, jog per sapnus gali liudyti ir Dievo dvasia, tačiau dažniausiai sapnai tai yra psichologinių pergyvenimų atspindys, taip pat šėtonas (klaidintojas) gali įtakoi žmones per sapnus.
Nuostabu, kai žmogų aplanko geri jausmai. Tačiau pasitikėti vien jausmais yra labai pavojinga. Daugelis žmonių, kurie atmesdavo pamatinę tiesą ir pasitikėdavo jausmais baigdavo tragiškai. Biblijoje pasakyta: "Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie panašiai ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka pavyzdžiu, kentėdami amžinos ugnies bausmę. Taip ir šitie sapnuotojai suteršia kūną, niekina viešpatystę, piktžodžiauja šlovingiesiems."
kestas
2009-06-16 12:45:26
Tai labai reta sapnų rūšis, kuri turi tam tikrą tikslą, kad žmgus susimąstytų. Tai ne žmogaus sąmoningos veiklos dalis. Tai perteikimas informacijos iš aukštesnio šaltinio. Juozapas irgi susapnavo sapną, kad Marija pagimdys sūnų. Tainebuvo jo paties pasąmonės ar sąmonės pasireikšimas, o dvasinių būtybių perduota informacijia, paaiškinanti jam padėtį. Ir tik tada jam išsisklaidė visos iki tol kamavusios abejonės.
Tuo tarpu įprastinių sapnų kilmė yra iš mūsų sąmoningos būsenos, ar pasąmonės užfiksuotų minčių, akimirkų pasireiškimas sąmonei užmigus...
Algimantas
2005-08-25 18:36:07
O kaip perspejantys sapnai? Siaip nesapnuoju, bet yra buves ne vienas atvejis, kai pries ryta susapnuoju labai rysku ir isimenanti sapna, kuris perspeja apie kazka, kas greitu greitu laiku ivyksta?
Aida
2005-08-25 07:41:51
Sapnai nėra mūsų patyrimas. Priešingai, jie rodo mūsų chaotiškai, blogai organizuota gyvenimo tėkmę sąmonės būsenoje. JIe - mūsų trokimų, vizijų, svajų, skausmų, nerimų, siekių, ir dr daugybės kitokių būsenų pasireiškimas per pasąmonę, mūsų sąmonei atsijungu miego metu. Patyrimas yra tik tai, kas yra patiriama sąmonngoje būsenoje, nes tik per patyrimą gallima vystytis. Sapnia mūsų charakterio nevysto, nes jie nėra mūsų praktika. Labai retai jie būna tikslngi mūsų informacijos šaltiniai, perduodami iš aukštenių dvasinių būtybių. Dėl to, jų, kaip tokių, ir negalima nei priskirti prie įprastinių chaotiškų sapnų, nei paneigti teiginio, kad sapnai yra mūsų patyrimas. Kuo labiau žmogus įtiki į Dievą savo širdyje, tuo rečiau jis ima sapnuoti, kol galiausiai nustoja sapnavęs iš viso. Išnyksta chaotiška gyvensena, išnyksta blaškymasis, nerimas, tušti siekiai, pykčiai. Įsivyrauja RAMYBĖ. Ir miego metu, ta pati ramybės būsena, leidžia pasąmonės kanalui likti visisškai laisvam nuo sapnų chaoso, kad Tėvo dvasia, Minties Deintojas, galėtų perduoti savo mokymus, kiekvienam iš mūsų...
Algimantas
2005-08-24 19:06:58
[Prisijunkite ir parašykite savo komentarą]
Informacija atspausdinta iš interneto svetainės www.urantija.lt.